LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IV (PAVASARIO) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 184

STENOGRAMA

 

2018 m. birželio 12 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja R. BAŠKIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, Vy­riau­sy­bės na­riai, eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, sve­čiai! Pra­de­da­me 2018 m. bir­že­lio 12 d. Sei­mo ry­ti­nį po­sė­dį. (Gon­gas)

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, da­bar iš­klau­sy­si­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės D. Gry­baus­kai­tės me­ti­nį pra­ne­ši­mą. Kvie­čiu Jos Eks­ce­len­ci­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tę D. Gry­baus­kai­tę.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė!

 

10.01 val.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­ti­nis pra­ne­ši­mas

 

D. GRYBAUSKAITĖ. Ačiū. De­vin­tas me­ti­nis pra­ne­ši­mas, dar bus ir de­šim­tas. Taip, kaip nu­ma­to Kon­sti­tu­ci­ja, su­si­tin­ku šian­dien su ju­mis ir su Lie­tu­vos žmo­nė­mis.

Tai­gi mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, Sei­mo na­riai, šian­dien prieš­ta­rin­gas jaus­mas ap­ima gal­vo­jant apie Lie­tu­vą. Iš vie­nos pu­sės ma­to­me įsta­bų lais­vės kū­ri­nį, ku­rio pa­žan­ga ža­vi­si vi­sas pa­sau­lis, ku­riuo di­džiuo­ja­mės ir mes pa­tys, ma­žiau nei per tris de­šimt­me­čius pa­ver­tę Lie­tu­vą sa­va­ran­kiš­ka vals­ty­be. Ki­to­je pu­sė­je – iš po­li­ti­nių už­ku­li­sių į vals­ty­bės pa­ma­tus vis pra­si­skver­bian­tis go­du­mo ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo kir­mi­nas, ver­čian­tis žmo­nes ge­res­nio ir tei­sin­ges­nio gy­ve­ni­mo ieš­ko­ti sve­tur. Ties šimt­me­čių san­kir­ta ta­po dar aiš­kiau – vals­ty­bin­gu­mo ke­ly­je ato­kvė­pių nė­ra. Tiek is­to­ri­ja, tiek da­bar­tis mus ne­pa­liau­ja mo­ky­ti, kad Lais­vė – tai ne­si­bai­gian­ti mū­sų vi­sų as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė. Iš­šū­kių ir iš­ban­dy­mų bu­vo vi­sa­da, bet ne nu­si­vy­li­mas, o ti­kė­ji­mas Lie­tu­va bu­vo vi­sų sun­kiau­sių spren­di­mų ir ap­si­spren­di­mų rak­tas. Pra­ei­ta­me am­žiu­je tu­rė­jo­me di­džių pa­si­prie­ši­ni­mo mo­ky­to­jų, to­dėl iki šiol tu­ri­me sa­vo vals­ty­bę. Ne­si­taiks­ty­ti ir ne­pa­si­duo­ti, pa­tiems spręs­ti Lie­tu­vos at­ei­tį mus mo­kė ir J. Ba­sa­na­vi­čius, par­ti­za­nai, Są­jū­dis, Sau­sio 13-oji ir vi­sų Lais­vės ko­vų da­ly­viai. Jų ide­a­liz­mo švie­so­je kiek­vie­nas, o pir­miau­sia, po­li­ti­kai, ga­li­me įver­tin­ti ir sa­vo dar­bus, no­rus ir ke­ti­ni­mus, kiek juo­se yra tar­na­vi­mo Lie­tu­vai.

Nau­ja­sis šimt­me­tis at­si­ri­to nau­jų iš­mė­gi­ni­mų ban­ga, bet kar­tu ap­do­va­no­jo mus drą­sa į daug ką pa­žiū­rė­ti ki­to­mis aki­mis, iš­si­va­duo­ti iš bai­mių ir pri­klau­so­my­bės, įta­kų ir ne­šva­rių pi­ni­gų. Su­ju­di­nus po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos vir­šū­nių van­de­nis, prieš mus at­si­vė­rė „ne­re­gė­ta Lie­tu­va“, nors vi­si įta­rė­me ją esant. Kur ci­niš­kas iš­skai­čia­vi­mas nu­stel­bia vis­ką ir kė­si­na­si į vals­ty­bę, į de­mo­kra­tiją, kur knibž­da go­džių, klas­tin­gų ir de­mo­ra­li­zuo­tų sa­va­nau­džių, ne­ma­tan­čių vals­tybės idė­jos, kur su­pran­ta­ma tik šan­ta­žo, me­lo ir gra­si­ni­mų kal­ba, o įta­ka po­vei­kiu – ei­na­miau­sia pre­kė.

Lie­tu­vos iš­va­da­vi­mas nuo vie­ti­nių gro­bi­kų – mums vi­siems te­ku­si at­sa­ko­my­bė. At­gra­sy­mui ir ap­si­va­ly­mo ko­vai, są­ži­nin­gų žmo­nių vals­ty­bės per­ga­lei prieš klas­tin­gą ma­chi­na­to­rių Lie­tu­vą rei­ka­lin­ga pi­lie­ti­nė gy­ny­ba ir kuo dau­giau są­jun­gi­nin­kų.

Ša­lies žval­gy­ba jau ge­ba vi­daus grės­mes ver­tin­ti taip pat rim­tai, kaip ir iš­orės. Ne tik įžvelg­ti, bet ir pa­dė­ti jas ša­lin­ti. Vals­ty­bės, o ne pre­kei­vių, įta­kos pu­sėn šian­dien sto­ja vis sa­va­ran­kiš­kes­ne tam­pan­ti ir tei­sė­sau­ga, įval­džiu­si nau­jus tei­si­nius įran­kius ko­vai su ko­rup­ci­ja, o jų per pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus su­kū­rė­me pa­kan­ka­mai. Il­ga­me­tės pa­stan­gos ir įdir­bis, nau­ji pa­skir­ti ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai pra­de­da duo­ti re­zul­ta­tus.

Fun­da­men­ta­liems na­cio­na­li­nio sau­gu­mo klau­si­mams ran­da­si ir vis dau­giau po­li­ti­nės va­lios, taip pat ir šia­me Sei­me. Prie­ša­ki­nes vals­ty­bės gy­ny­bos li­ni­jas pa­pil­do ti­ria­mo­ji žur­na­lis­ti­ka, vi­di­niai są­jū­džiai jau už­gims­ta mo­kyk­lo­se, li­go­ni­nė­se, so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

Ben­dro­mis jė­go­mis jau per­bri­do­me vie­ti­nius ru­bi­ko­nus, pa­ža­bo­jo­me gaz­pro­mi­nius ener­gi­jos vė­jus, ap­si­gy­nė­me nuo „Ro­sa­to­mo“ įta­kų, juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos, ban­ki­nių suk­čių. Pra­de­da už­si­da­ri­nė­ti „pa­sko­lų dė­žu­čių“ ir „dram­blių pir­ki­mo“ kon­to­ros, įtar­ti­nų ry­šių at­si­kra­to Vals­ty­bi­nė mo­kes­čių ins­pek­ci­ja. Ta­čiau at­si­ran­da vis nau­jų pre­kei­vių Lie­tu­va, pa­si­kė­si­ni­mai į vals­ty­bę ne­si­bai­gia, mė­gi­ni­mai už­val­dy­ti ša­lį ne­si­liau­ja. Bet tik tei­si­nis ir pi­lie­ti­nis pa­si­prie­ši­ni­mas yra rim­tas at­sa­kas į ne­skaid­rią po­li­ti­ką. Tu­ri­me iš­lik­ti tei­sės vir­še­ny­bės vals­ty­be, ras­da­mi tin­ka­mą ba­lan­są tarp ži­no­ji­mo, in­for­ma­ci­jos, įta­ri­mų ir pa­grįs­tų įro­dy­mų.

Kad są­ži­nin­gas žmo­gus sa­vo vals­ty­bė­je jaus­tų­si oriai, tu­ri­me tei­si­niais in­stru­men­tais ga­lu­ti­nai nu­si­kra­ty­ti ko­rup­ci­jos pan­čių, at­nau­jin­ti po­li­ti­nę sis­te­mą ir pa­kil­ti iš ne­pa­si­ti­kė­ji­mo duo­bės, į ku­rią vis pa­ten­ka­me. Nors esa­me pri­ski­ria­mi prie ša­lių, kon­tro­liuo­jan­čių ko­rup­ci­ją, ne­skaid­ru­mo ero­zi­ja pra­si­grau­žė į dau­gu­mą par­ti­jų. To­dėl vi­daus po­li­ti­ka, pri­me­nan­ti lo­po­mą Ge­di­mi­no kal­ną, daž­nai ne­at­lai­ko – trū­ki­nė­ja ir griū­na. Eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja pa­skelb­ta jau se­niai, ta­čiau ava­ri­nė būk­lė iš­lie­ka, par­ti­nės sis­te­mos kri­zė gi­lė­ja. Tie­sio­gi­nis po­li­ti­kos su­si­lie­ji­mas su ver­slu ir il­ga­me­tė pri­klau­so­my­bė nuo fi­nan­si­nių rė­mė­jų dau­ge­lį pa­da­rė pa­žei­džia­mus. Oli­gar­chi­nį de­mo­kra­tinės sis­te­mos už­val­dy­mą pri­stab­dė­me, nors vi­si skau­džiai nu­si­de­gi­no­me pirš­tus, taip pat ir aš.

At­sa­ko­my­bę už Lie­tu­vą rei­kia pri­si­im­ti su vi­so­mis as­me­ni­nė­mis ri­zi­ko­mis. Ap­gai­les­tau­ju tik dėl vie­no, kad vis­kas vy­ko ne taip grei­tai, kaip ti­kė­jau­si, kad ko­rup­ci­jai su­tram­dy­ti pri­rei­kė be­veik dvie­jų ka­den­ci­jų, o tei­sė­sau­gai už­tru­ko tiek daug lai­ko nuo įta­ri­mų pri­ei­ti prie teis­mams rei­ka­lin­gų įro­dy­mų. Tuo tar­pu kon­sti­tu­ci­nė san­klo­da, ku­rios da­lis yra ir Pre­zi­den­tas, rei­ka­la­vo ir rei­ka­lau­ja dirb­ti su vi­sais, ku­riuos le­mia rin­ki­mai ir žmo­nių va­lia – su vi­sais Sei­mais ir jų na­riais.

Ta­čiau nuo­šir­džiai ti­kiu, kad kar­tu su tri­mis is­to­ri­nė­mis po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­lo­mis pra­si­de­da ir nau­jo­ji mū­sų ša­lies skaid­ru­mo is­to­ri­ja, kad per­kro­vę po­li­ti­kų ir ver­slo san­ty­kius per­ei­si­me į ko­ky­biš­kai nau­ją vals­ty­bės vys­ty­mo­si ir po­li­ti­nės kul­tū­ros eta­pą. Tai su­dė­tin­gas, bet la­bai svar­bus ir vals­ty­bės at­ei­čiai lem­tin­gas lai­ko­tar­pis.

Gy­ven­ti be už­ku­li­si­nių įta­kų rei­kės mo­ky­tis mums vi­siems ir pir­miau­sia – par­ti­joms, nes tik lais­vi po­li­ti­kai ga­li pri­im­ti lais­vus spren­di­mus. As­me­niš­kai ži­nau, kiek kai­nuo­ja ne­pri­klau­so­mu­mas ir prin­ci­pin­gu­mas. Už vis­ką ten­ka mo­kė­ti. Tik at­si­ri­bo­ji­mas nuo įtar­ti­nų in­te­re­sų – vie­nin­te­lis ke­lias skaid­riai po­li­ti­kai.

Kad ir ko­kios sil­pnos, pa­var­gu­sios, nu­krau­ja­vu­sios bū­tų po­li­ti­nės par­ti­jos, ta­čiau kol kas tai pa­ti­ki­miau­sias de­mo­kra­tinio vals­ty­bės vys­ty­mo­si pa­grin­das. Ir šian­dien par­ti­jos tu­ri ne­pa­kar­to­ja­mą ga­li­my­bę pri­si­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui. Tu­ri­me 24 po­li­ti­nes par­ti­jas, jau lai­kas tu­rė­ti ir jų ko­ky­bės stan­dar­tus bei de­mo­kra­tinio val­dy­mo tra­di­ci­jas.

De­šimt­me­čio rei­kė­jo, kad pri­kel­tu­me pa­si­ti­kė­ji­mą teis­mais. Taip pat žings­nis po žings­nio, ap­si­va­ly­da­ma nuo su­si­te­pu­sių vei­kė­jų, keis­da­ma ydin­gas prak­ti­kas, rei­ka­lau­da­ma aukš­čiau­sių kom­pe­ten­ci­jos ir mo­ra­lės stan­dar­tų iš ne­pa­si­ti­kė­ji­mo liū­no ga­li iš­bris­ti ir par­ti­nė sis­te­ma. Pro­fe­sio­na­li klai­dų ana­li­zė, nuo­sek­lus dar­bas ir at­sa­kin­ga ly­de­rys­tė par­ti­nę sis­te­mą ga­li vėl pa­sta­ty­ti ant ko­jų.

Par­ti­jos, ku­rios pa­jėgs įveik­ti vi­di­nį su­si­prie­ši­ni­mą, vie­nas ki­to nie­ki­ni­mą ir kom­pro­mi­ta­vi­mą, ga­lios kon­cen­tra­vi­mą par­ti­jų vir­šū­nė­se, ei­li­nių na­rių izo­lia­vi­mą, ku­rios rem­sis ne tik ly­de­rio var­du, bet ir sa­vo ide­o­lo­gi­ja, ben­dra­min­čiais, vie­ni­ja­mais pa­žiū­rų ir idė­jų, tik­rai tu­rės at­ei­tį.

Kol kas par­ti­nė­je veik­lo­je da­ly­vau­ja tik 120 tūkst. žmo­nių, per tre­jus me­tus nau­jų at­ėjo vos du tūks­tan­čiai. Kur kas dau­giau bu­vo no­rin­čių da­ly­vau­ti eks­pe­di­ci­jo­je „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ir ša­lies gy­ny­bo­je. Ka­riuo­me­nės re­zer­vą pa­pil­dė jau tre­čia sa­va­no­rių šauk­ti­nių kar­ta, vis dau­giau žmo­nių pa­si­ren­gę pri­rei­kus gin­klu gin­ti Tė­vy­nę.

Šian­dien sa­va­no­rių rei­kia ne tik į ka­riuo­me­nę, bet ir į par­ti­jas. Ant­raip ver­žli, skaid­ri nau­jų po­li­ti­kų kar­ta, ku­riai Lie­tu­vos sėk­mė ir gar­bė bus svar­bes­nė už as­me­ni­nį ūkį, ku­ri ne­par­duos sa­vo lais­vės už jo­kius pi­ni­gus, taip ir liks ne­iš­si­pil­džiu­si po­li­ti­nė sva­jo­nė. O jau ar­ti­miau­siuo­se rin­ki­muo­se ga­li­me pa­ma­ty­ti pseu­do­de­mok­ra­ti­nių ju­dė­ji­mų trium­fą ar­ba ant nu­si­vy­li­mo ban­gos iš­ni­ru­sį nau­ją kon­cer­ną – gel­bė­to­ją.

Rin­ki­mų ko­mi­te­tai, tu­rė­ję su­teik­ti dau­giau de­mo­kra­tijos, pa­ska­tin­ti ne­par­ti­nių žmo­nių da­ly­va­vi­mą rin­ki­muo­se, de­ja, tam­pa vien­kar­ti­nės de­mo­kra­tijos gri­ma­sa su po­li­ti­nių at­ska­lū­nų re­a­ni­ma­ci­ja, ne­aiš­kiu fi­nan­sa­vi­mu, men­ka kon­tro­le ir vie­nin­te­liu tiks­lu – siek­ti val­džios, o ne­pa­vy­kus – trans­for­muo­tis į nau­ją ko­mi­te­tą.

Val­džios ėmi­mas bet ko­kia kai­na, kai tiks­las pa­tei­si­na prie­mo­nes, grą­ži­na mus į ki­tą san­tvar­ką, ku­rio­je jau bu­vo­me, kur tau­tos su­si­ta­ri­mas ne­ga­lio­ja. Ne­ga­lio­ja ir prie­sai­ka, nei po­li­ti­nė, nei mo­ra­li­nė at­sa­ko­my­bė. To­dėl rin­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mo skaid­ru­mas iš­lie­ka iš­šū­kiu mū­sų dar vis tra­piai de­mo­kra­tijai.

Ju­ri­di­nių as­me­nų mi­li­jo­nams jau sep­ty­ne­ri me­tai už­draus­ta rung­tis ir kon­ku­ruo­ti rin­ki­muo­se. Vals­ty­bė par­ti­joms kas­met iš biu­dže­to at­sei­kė­ja pus­šeš­to mi­li­jo­no eu­rų, bet nos­tal­gi­ja ver­slo pi­ni­gi­nėms in­jek­ci­joms ne­blės­ta. Vis gir­di­me kvie­ti­mus vėl le­ga­li­zuo­ti par­ti­jų pir­ki­mą. Gal to­dėl strin­ga pa­siū­ly­mai dėl gry­nų­jų pi­ni­gų ri­bo­ji­mo, su še­šė­liu vis dar ko­vo­ja­ma tik če­kių lo­te­ri­ja, sun­kiai ju­da pra­dė­tos ne­tei­sė­to pra­tur­tė­ji­mo by­los ir vis di­dė­ja pa­gun­da vi­sai at­si­sa­ky­ti iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ter­mi­nų.

No­ras iš­lai­ky­ti įta­kos sver­tus ne­iš­lais­vi­na nuo par­ti­nės pri­klau­so­my­bės ir mū­sų Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos (VRK). Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių, to­kio­se kaip Vo­kie­ti­ja, Da­ni­ja, Bel­gi­ja, Šve­di­ja, Ny­der­lan­dai ir ki­tos, ku­rias sun­ku bū­tų pa­va­din­ti ne­de­mok­ra­tiš­ko­mis, ko­mi­si­jos vei­kia be po­li­ti­nių par­ti­jų at­sto­vų. VRK ob­jek­ty­vu­mo už­tik­ri­ni­mas – svar­bi po­li­ti­nės sis­te­mos at­si­nau­ji­ni­mo da­lis, ypač lau­kiant dau­ge­lio rin­ki­mų. Ne­pa­kei­tę ydin­gų įpro­čių ir to­liau tu­rė­si­me rim­tų bė­dų su vals­ty­bės val­dy­mo ko­ky­be ir at­sto­vau­ja­mą­ja de­mo­kra­tija.

Ger­bia­mie­ji, Lie­tu­vos žmo­gus su sa­vo rū­pes­čiais ir lū­kes­čiais kol kas dar vis pa­lik­tas po­li­ti­nės dar­bo­tvarkės nuo­ša­lė­je, o rin­kė­jų pa­ti­kė­tas lai­kas Tau­tos at­sto­vy­bė­je nau­do­ja­mas tar­pu­sa­vio rie­te­noms ir as­me­ni­nėms są­skai­toms su­ves­ti.

Par­la­men­tas – Lais­vės ko­vų bas­tio­nas – tam­pa pa­si­kė­si­ni­mo į žmo­nių lais­vę ir de­mo­kra­tiją šau­dyk­la, iš ku­rios pok­ši vien draus­ti ir baus­ti. Per­se­kio­ji­mas ir drau­di­mai ver­čia žmo­nes jaus­tis sve­ti­miems sa­vo ša­ly­je.

Ne­ieš­kant ben­dro ge­ro­vės var­dik­lio, Lie­tu­vos dar­na virs­ta vi­suo­me­nės su­prie­ši­ni­mu: pen­si­nin­kai – su dir­ban­čiais žmo­nė­mis, kai­mas – su mies­tu, gy­dy­to­jai – su mo­ky­to­jais, sta­tu­ti­niai – su vals­ty­bės tar­nau­to­jais, o ge­ro­vė – su gy­ny­ba. Se­lek­ty­vi par­la­men­ti­nė kon­tro­lė ir ko­mi­si­jų va­jus tik dar la­biau di­di­na ne­tei­sy­bės jaus­mą ša­ly­je. Su­kir­šin­ti ir su­si­skal­dę, pra­ra­dę tar­pu­sa­vio ry­šius ne­įsteng­si­me su­si­telk­ti dėl svar­biau­sių vals­ty­bei dar­bų. Kad ir kiek nag­ri­nė­tu­me pra­ei­tį, nuo at­sa­ko­my­bės už šian­die­nos spren­di­mus ne­pa­bėg­si­me. Il­gai ve­ge­ta­vu­si po­li­ti­nė dar­bo­tvarkė per­pil­dy­ta ypa­tin­gos sku­bos klau­si­mų, ku­rie žmo­nių gy­ve­ni­me tė­ra ne­reikš­min­gos smul­kme­nos. Ero­ti­kos api­brė­ži­mai ir me­džiok­lė su lan­kais ar ne ta uni­for­ma ap­reng­ti žai­s­li­niai ka­rei­vė­liai tam­pa svar­bes­ni nei so­cia­li­nė at­skir­tis ir emig­ra­ci­ja, ma­žė­jan­tis ša­lies kon­ku­ren­cin­gu­mas, vai­kų raš­tin­gu­mas ar pa­si­ren­gi­mas re­fe­ren­du­mui dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės.

Ne­pa­tei­si­na­mai vė­luo­ja­me ir su Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos pa­nau­do­ji­mu. Štai kur rei­kė­tų rim­tos par­la­men­ti­nės kon­tro­lės. De­mo­kra­tija yra grin­džia­ma ne „ma­žu­ma klau­so dau­gu­mos“, o vie­šo ap­ta­ri­mo, įti­ki­ni­mo, įsi­klau­sy­mo ir kom­pro­mi­so prin­ci­pais, nu­ma­to vi­suo­me­nės įtrau­ki­mą į spren­di­mų pri­ėmi­mą. Tik taip su­kur­si­me pa­si­ti­kė­ji­mu grįs­tą vi­suo­me­nę. At­sa­kin­ga po­li­ti­ka rei­ka­lau­ja vi­sas žmo­nių rink­tas val­džias ne ka­riau­ti, o ben­dra­dar­biau­ti ieš­kant ge­riau­sių spren­di­mų mū­sų žmo­nėms.

Jau aš­tuo­ne­rius me­tus ša­lies eko­no­mi­ka au­ga, Lie­tu­vos pa­trauk­lu­mas in­ves­ti­ci­joms auk­štas, ta­čiau ir šis is­to­riš­kai il­gas pa­ki­li­mo lai­ko­tar­pis nė­ra am­ži­nas, to­dėl tu­ri bū­ti iš­nau­do­tas at­ei­ties eko­no­mi­ką nu­lem­sian­tiems spren­di­mams pri­im­ti. Veik­da­mi kryp­tin­gai su skir­tin­gais Sei­mais ir Vy­riau­sy­bė­mis per re­kor­diš­kai trum­pą lai­ką dau­ge­ly­je sri­čių pa­da­rė­me rei­kia­mą pa­žan­gą ir ta­po­me Eko­no­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­jos na­riais. Tai mū­sų vals­ty­bės vys­ty­mo­si ko­ky­bės įver­ti­ni­mas. Da­bar mū­sų eko­no­mi­kai at­vi­ros net 36 pa­žan­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių idė­jos ir pa­ra­ma, bet kar­tu tai di­de­lis įpa­rei­go­ji­mas skaid­rin­ti ir to­bu­lin­ti ša­lies vys­ty­mą­si, rū­pin­tis mū­sų ša­lies kon­ku­ren­cin­gu­mu, ino­va­ci­jų plėt­ra ir eko­no­mi­kos mo­der­ni­za­vi­mu, pro­gre­sy­viu ver­slu, žmo­nių raš­tin­gu­mu ir stra­te­gi­ne in­fra­struk­tū­ra.

Mū­sų va­rik­lis pa­sau­lio eko­no­mi­kos greit­ke­ly­je – kva­li­fi­kuo­ti žmo­nės, kaip bu­vo ir anks­čiau, ir aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tai. Ta­čiau ino­va­ci­jų po­li­ti­ka yra ta­pu­si nuo­la­ti­nio am­bi­ci­jų ir in­te­re­sų ka­ro tarp dvie­jų mi­nis­te­ri­jų ir tam tik­ra pras­me įkai­te. Šim­tai mi­li­jo­nų eu­rų, iš­leis­tų moks­lo ir ver­slo ben­dra­dar­bia­vi­mui ska­tin­ti, tu­ri virs­ti ne tik Lie­tu­vos eko­no­mi­kai, bet ir eks­por­tui tin­ka­mais pro­duk­tais. Pa­ten­tais, o ne vien moks­li­niais straips­niais pa­sau­ly­je ma­tuo­ja­mas aka­de­mi­nis ša­lies po­ten­cia­las.

Ūki­nin­kau­jan­čios po­li­ti­kos dė­me­sio cen­tre nie­kaip ne­at­si­du­ria ne tik aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos, bet ir pa­dė­tis pa­čia­me že­mės ūky­je, į ku­rį bus su­dė­ta jau apie de­šimt mi­li­jar­dų eu­rų eu­ro­pi­nės pa­ra­mos. Že­mės kon­cen­tra­ci­ja vie­no­se ran­ko­se, pa­jų ir vek­se­lių biz­nis, ne­kon­tro­liuo­ja­mas že­mių įsi­gi­ji­mas, ne­skaid­rios ES pa­ra­mos da­ly­bos, fik­ty­vūs ūkiai, va­di­na­mie­ji so­fos ūki­nin­kai at­ve­dė prie ne­tvar­kos, anar­chi­jos ir iš­kreip­tos rin­kos. Vie­ni kai­me nie­kaip ne­su­du­ria ga­lo su ga­lu, ki­ti pa­mirš­ta de­kla­ruo­ti šim­ta­tūks­tan­ti­nius san­do­rius. Ar­tė­ja dar vie­nos Eu­ro­pos Są­jun­gos de­ry­bos dėl pa­ra­mos že­mės ūkiui, ta­čiau ir pa­pil­do­mi mi­li­jar­dai la­ti­fun­di­nių san­ty­kių kai­me ne­pa­keis, to­dėl tu­ri­me ap­si­spręs­ti dėl že­mės ūkio po­li­ti­kos ir kai­mo plėt­ros stra­te­gi­jos.

So­cia­liai orien­tuo­to­je po­li­ti­ko­je ir at­skir­tis tu­rė­tų bū­ti ma­ži­na­ma ne vien­kar­ti­nė­mis iš­mo­ko­mis, o kryp­tin­gais ir il­ga­lai­kiais spren­di­mais, ku­riuos pri­imant da­ly­vau­ja ir pa­tys žmo­nės. Pir­muo­se kam­pa­ni­jos „Už sau­gią Lie­tu­vą“ su­si­ti­ki­muo­se sa­vi­val­dy­bės net ne­tu­rė­jo so­cia­li­nių pa­slau­gų pla­nų. Šie­met dau­gu­ma jau aiš­kiau pla­nuo­ja, kaip dirbs su pro­ble­mi­nė­mis šei­mo­mis, se­no­liais, ne­įga­liai­siais, bu­din­čiais glo­bo­to­jais, kaip pe­ro­rien­tuos pa­slau­gas už­da­rius vai­kų glo­bos na­mus, kad žmo­nės ne­lik­tų be dar­bo. So­cia­li­nį žmo­nių sau­gu­mą di­džia da­li­mi nu­le­mia pa­ja­mos, to­dėl „Sod­ros“ vyš­ni­niai vo­kai už­dir­ban­tiems ma­žiau nei mi­ni­ma­lią al­gą su per­spė­ji­mu, kad jie ne­tu­ri iš es­mės jo­kių ga­ran­ti­jų, iš­ju­di­no pa­čių žmo­nių są­mo­nin­gu­mą ir pa­bu­di­no darb­da­vių są­ži­nę – dėl ob­jek­ty­vių ir sub­jek­ty­vių prie­žas­čių al­gos ėmė di­dė­ti. Ta­čiau ties skur­do ri­ba vis dar gy­ve­na ne­pa­tei­si­na­mai daug dir­ban­čių žmo­nių. O so­cia­liai at­sa­kin­gas ver­slas, ku­rio ša­ly­je vis dau­gė­ja, ku­ria nau­jas ben­dra­vi­mo tra­di­ci­jas ir pa­gar­bius tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Tai di­džiu­lė at­sva­ra mū­sų bu­vu­siai oli­gar­chi­nei is­to­ri­jai.

At­skir­tis nė­ra tik ne­pri­tek­lius – tai ir žmo­nių sa­vi­jau­ta ša­ly­je. Žmo­nės, ypač re­gio­nuo­se, jau­čia­si nie­kam ne­rū­pin­tys, nuo jų pra­de­da nie­ko ne­be­pri­klau­sy­ti, su jais vis ma­žiau ta­ria­ma­si, jie at­skir­ti nuo spren­di­mų pri­ėmi­mo. Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se ne tik opo­nen­tai, bet ir žur­na­lis­tai tu­ri „ži­no­ti sa­vo vie­tą“. Ta­čiau sa­vo vals­ty­bė­je žmo­nių bal­sas ga­li ir tu­ri bū­ti gir­di­mas. Pi­lie­ti­nės ga­lios in­dek­sas ne­žy­miai au­ga, ir žmo­nės pa­ma­žu ima su­vok­ti, kad ak­ty­viu da­ly­va­vi­mu ga­li­ma pa­keis­ti val­džios spren­di­mus, pa­ga­liau – ir sa­vo pa­ties gy­ve­ni­mą.

Da­ly­vau­ja­mo­sios de­mo­kra­tijos ko­ky­bė taip pat tu­ri keis­tis, kad už mus ne­spręs­tų nie­kas ki­tas, kad ne­tap­tu­me pa­stum­dė­liais ar va­sa­lais. Jei­gu ir to­liau ma­ny­si­me, kad už­ten­ka su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius ir kar­tais at­ei­ti prie bal­sa­dė­žių, o į vi­sa ki­ta ge­riau ne­si­vel­ti, – lais­vės ir de­mo­kra­tijos ša­ly­je tik ma­žės. Pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas – tai įsi­są­mo­nin­ta at­sa­ko­my­bė. De­mo­kra­tija siū­lo dau­gy­bę in­stru­men­tų, kaip da­ly­vau­ti pri­imant spren­di­mus, rei­kia tik iš­mok­ti jais tin­ka­mai nau­do­tis.

Ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų bal­so stip­ru­mas yra svar­biau­sias de­mo­kra­tijos ma­tuok­lis. Kuo daž­niau po­li­ti­kai jį gir­di ir pri­ima spren­di­mus, at­si­žvelg­da­mi bū­tent į šį ba­ro­met­rą, tuo di­des­nius tei­gia­mus po­ky­čius tu­rė­si­me. Ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų stip­ri­ni­mas iš­lie­ka svar­biu už­da­vi­niu vals­ty­bė­je, ki­taip tu­rė­si­me tik „dau­gu­mos“ va­di­na­mą­ją de­mo­kra­tiją ir jos pri­mes­tus spren­di­mus.

Po­zi­ci­jų vis dar ne­iš­si­ko­vo­ja ir mū­sų pro­fe­si­nės są­jun­gos. Dėl su­si­lie­ji­mo su val­džia ir vis dar iš moks­li­nių kon­fe­ren­ci­jų Ru­si­jo­je par­ve­ža­mos pa­tir­ties jų pa­si­ti­kė­ji­mas ir au­to­ri­te­tas silps­ta. Pro­fe­si­nė­se są­jun­go­se da­ly­vau­ja tik apie 10 % vi­sų dar­buo­to­jų ir jų kas­met ma­žė­ja. To­dėl ne­įga­lias prof­są­jun­gas kei­čia spon­ta­niš­ki, val­džiai kur kas ne­pa­to­ges­ni vi­di­niai są­jū­džiai. Kol va­di­na­ma­sis „slap­ta­sis“ pir­kė­jas ir „slap­ta­sis“ pa­cien­tas ieš­ko vais­tų nuo ko­rup­ci­jos svei­ka­tos ir far­ma­ci­jos sek­to­riu­je, o ko­rup­ci­jos karš­ti­nė kre­čia di­dži­ą­sias kli­ni­kas, ko­vai už są­ži­nin­gas al­gas ir skaid­rią veik­lą pa­ki­lo Me­di­kų są­jū­dis, pir­mam mū­šiui su­telk­da­mas net 43 tūkst. me­di­kų ir 3,5 tūkst. pa­cien­tų. Ir jų bal­sas ta­po gir­di­mas.

Vi­sur, kur įsi­ga­li sa­vi­va­lė, rei­ka­lin­gas pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo są­jū­dis. For­mų yra įvai­rių, kaip iš­ju­din­ti spren­di­mus ir kaip da­ly­vau­ti juo­se įtei­si­nant vals­ty­bės mas­tu – nuo pe­ti­ci­jų feis­bu­ke ir ki­tuo­se tin­kluo­se iki gy­vo pro­tes­to.

Iš 1,5 tūkst. šimt­me­čio idė­jų Lie­tu­vai žmo­nės vie­na svar­biau­sių iš­rin­ko mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žo stip­ri­ni­mą. Tai reiš­kia, kad švie­ti­mas pri­va­lo tap­ti pa­grin­di­ne ša­lies in­ves­ti­ci­ja. Švie­ti­mo re­for­mos už­duo­tis – ne tik at­liep­ti dar­bo rin­kos po­rei­kius, bet ir pa­keis­ti ug­dy­mo ko­ky­bę taip, kad ir vai­kai, ir vi­si mū­sų žmo­nės spė­tų ko­ja ko­jon su skait­me­ni­niu laik­me­čiu, orien­tuo­tų­si nuo­lat kin­tan­čio­je eko­no­mi­nė­je, po­li­ti­nė­je, kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je, ug­dy­tų kri­ti­nį ir kū­ry­bi­nį mąs­ty­mą. Kol mo­ky­to­jų ren­gi­mo per­tvar­ka ne­įsi­va­žia­vo, mo­ky­ti fi­nan­si­nio raš­tin­gu­mo ima­si ban­kai, kri­ti­nio mąs­ty­mo – žur­na­lis­tai ir vi­suo­me­ni­nin­kai, so­cia­li­nio – ne­vy­riau­sy­bi­nin­kai, o kom­piu­te­ri­nio – net at­sa­kin­gas ver­slas.

Ko­ky­biš­kai nau­jas žmo­nių švie­ti­mas bū­tų na­cio­na­li­nė šimt­me­čio per­ga­lė. Tik su­tei­kę jau­ni­mui de­ra­mą iš­si­la­vi­ni­mą šian­dien, ga­li­me lai­duo­ti už vals­ty­bės at­ei­tį. Nes iš­si­la­vi­nu­si tau­ta vi­sa­da iš­liks lais­va, kad ir kaip suk­tų­si pa­sau­lis.

Ger­bia­mie­ji, su­si­skal­dy­mas ir su­si­prie­ši­ni­mas tarp­tau­ti­niuo­se san­ty­kiuo­se toks pat pa­vo­jin­gas kaip ir ša­lies vi­du­je. Pre­ky­bos ka­rų grės­mė, ne­su­si­kal­bė­ji­mas dėl sau­gu­mo ir vis la­biau kais­tan­ti re­to­ri­ka abie­jo­se At­lan­to pu­sė­se, tarp­tau­ti­nių su­si­ta­ri­mų ig­no­ra­vi­mas ge­o­po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją ap­link mus da­ro mig­lo­tą. Glo­ba­li dau­gia­ša­lė di­plo­ma­ti­ja iš­gy­ve­na kri­zę, to­dėl vi­suo­ti­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas tai­kai, de­mo­kra­tijai, lais­vei ir žmo­gaus tei­sėms jau nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Ai­žė­jan­čia­me šian­die­nos pa­sau­ly­je sau­gu­mas tam­pa dau­gia­ly­pis, to­dėl ir prie­mo­nės tu­ri bū­ti vi­sa ap­iman­čios. Ti­kė­tis, kad mus ap­sau­gos ki­ti, jau ne­be­ga­li­me.

Bū­ti­na stip­rin­ti dvi­ša­lius ry­šius su stra­te­gi­niais part­ne­riais ir ar­ti­miau­siais kai­my­nais, plės­ti drau­gų ra­tą. Ieš­ko­ti nau­jų ben­dra­dar­bia­vi­mo for­ma­tų, iš­veng­ti trans­at­lan­ti­nio su­si­skal­dy­mo ir siek­ti efek­ty­viau vei­kian­čios Eu­ro­pos Są­jun­gos bei grei­tai re­a­guo­jan­čios, prie nau­jos sau­gu­mo ap­lin­kos adap­tuo­tos NATO.

Ge­o­po­li­ti­niai iš­šū­kiai įpa­rei­go­ja stip­rin­ti ša­lies ap­gi­na­mu­mą. To­dėl Vals­ty­bės gy­ni­mo ta­ry­ba jau pa­tvir­ti­no ap­si­spren­di­mą nuo­sek­liai di­din­ti fi­nan­sa­vi­mą gy­ny­bai iki 2,5 % BVP. Kar­tu bū­ti­na siek­ti di­des­nio part­ne­rių įsi­trau­ki­mo į mū­sų re­gio­no sau­gu­mą. Tai bus ar­ti­miau­sio NATO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mo tiks­las. Veik­ti iš­vien mo­ko­mės ir Lie­tu­vo­je kaip tik da­bar vy­k­s­tan­čio­se šimt­me­čio pra­ty­bo­se, ku­rio­se da­ly­vau­ja net 22 NATO vals­ty­bės, taip pat Šve­di­ja ir Suo­mi­ja.

Ne­bi­jo­ki­me bū­ti ir Eu­ro­pos Są­jun­gos in­teg­ra­ci­jos smai­ga­ly­je, nes tik su­vie­ni­ję pa­stan­gas ka­ri­nio, ener­ge­ti­nio, ki­ber­ne­ti­nio ir eko­no­mi­nio sau­gu­mo sri­ty­se jau­si­mės stip­rūs. At­gims­tan­ti stip­rios ir vie­nin­gos Eu­ro­pos idė­ja grą­ži­na pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Di­des­nė ES at­sa­ko­my­bė už sa­vo pi­lie­čių sau­gu­mą – tai, ko no­ri mū­sų žmo­nės.

Lie­tu­va jau pri­si­de­da prie Eu­ro­pos sau­gu­mo stip­ri­ni­mo: mū­sų ini­cia­ty­va ku­ria­mos grei­to­jo re­a­ga­vi­mo pa­jė­gos ki­ber­ne­ti­nėms grės­mėms at­rem­ti ir ko­vo­ti su prie­šiš­ka pro­pa­gan­da, pa­tvir­tin­ti ben­dri stan­dar­tai ES iš­orės sie­nos ap­sau­gai – taip pat su mū­sų da­ly­va­vi­mu. Gin­da­mie­si nuo „Gaz­pro­mo“ ir Ast­ra­vo, spar­tin­da­mi elek­tros tin­klų sin­chro­ni­za­vi­mą su Va­ka­rų Eu­ro­pa pa­si­tar­nau­ja­me vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos ener­ge­ti­niam sau­gu­mui ir esa­me to ke­lio pa­vyz­dys.

Šian­dien kar­tu su ben­dra­min­čiais esa­me vi­sur, kur gi­na­ma lais­vė ir de­mo­kra­tinės ver­ty­bės: Uk­rai­no­je, Af­ga­nis­ta­ne, Ira­ke, Ma­ly­je, Vi­dur­že­mio jū­ro­je – ten, kur yra mū­sų part­ne­riai. Nau­ją ko­ky­bę įga­vo Lie­tu­vos stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė su JAV, Pran­cū­zi­ja, Len­ki­ja ir Lie­tu­vos sau­gu­mo at­ra­ma ta­pu­sia Vo­kie­ti­ja. Jau be­veik de­šimt­me­tį sėk­min­gai ei­na­me Šiau­rės kryp­ti­mi, ly­giuo­da­mie­si į skan­di­na­viš­ką ge­ro­vės, de­mo­kra­tijos, so­cia­liai at­sa­kin­go ver­slo su­pra­ti­mą.

Šių me­tų Va­sa­rio 16-oji api­ben­dri­no mū­sų už­sie­nio po­li­ti­kos sėk­mę: šimt­me­čio sve­čiai – pa­sau­lio ly­de­riai, ku­rių šie­met tiek daug su­lau­kė­me ir dar su­lauk­si­me. Vi­sas de­mo­kra­tiškas pa­sau­lis, trak­tuo­jan­tis mus kaip orią ir ger­bia­mą vals­ty­bę, šian­dien yra su mu­mis. Tu­ri­me pa­kan­ka­mai nuo­šir­džių drau­gų, to­dėl ne­ieš­ko­ki­me va­ka­rykš­tės die­nos už ry­ti­nės sie­nos ir iš­lai­ky­ki­me už­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tį.

Mie­lie­ji, ty­ri­mai ro­do, kad vals­ty­bė­je vyks­ta stip­ri ver­ty­bių kai­ta. Drau­ge su Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tu į Lie­tu­vą grįž­ta ir Pir­mo­sios Res­pub­li­kos dva­sia. Šian­die­nos jau­ni­mui ne­pri­im­ti­nos po­so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jos, jų ne­ten­ki­na da­bar­ti­nė de­mo­kra­tijos ko­ky­bė ir po­li­ti­nė kul­tū­ra – jie pa­si­ren­gę tai keis­ti. Ne­pri­klau­so­my­bės kar­tos ap­si­spren­di­mai ko­re­liuo­ja su tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos žmo­nių nuo­sta­to­mis: kur svar­bu tar­nau­ti di­des­niems tiks­lams, elg­tis prin­ci­pin­gai, ne­sto­vė­ti abe­jin­gam, pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir pa­čiam im­tis at­sa­ko­my­bės, užuot lau­kus, kad kaž­kas at­neš po­ky­čius. Va­di­na­si, šimt­me­čio vir­smas tik­rai vyks­ta ir mes jo liu­di­nin­kai.

Lie­tu­vą pa­si­rin­kę už­sie­nie­čiai jau da­bar va­di­na mus pa­sa­kų ša­li­mi dėl dau­gy­bės da­ly­kų, ku­rių pa­tys nė ne­pa­ste­bi­me. Ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai vis daž­niau tei­gia­mai ver­ti­na sa­vo Tė­vy­nės at­ei­tį ti­kė­da­mi, kad Lie­tu­va bus sėk­min­ga, kles­tin­ti ir pa­sau­liui at­vi­ra vals­ty­bė. To­dėl ti­kė­ki­me sa­vo Lie­tu­va la­biau ir pa­tys. Tuo­met ra­si­me spren­di­mus ir šian­die­nos iš­mė­gi­ni­mams, ir ry­to­jaus iš­ban­dy­mams. Ti­kiu, kad ke­tu­ri mi­li­jo­nai bal­sų ga­li su­si­telk­ti ne tik į šimt­me­čio him­ną. Kad su tuo pa­čiu už­si­de­gi­mu ir ti­kė­ji­mu da­ly­vau­si­me rin­ki­muo­se, par­ti­jo­se, są­jū­džiuo­se ir ben­druo­me­nė­se. Kad Lie­tu­va skam­bė­tų di­din­gai ir pa­ti­ki­mai, vi­sur rei­ka­lin­ga kri­ti­nė ma­sė ne­abe­jin­gų žmo­nių. Kas ki­tas rink­sis Lie­tu­vą, jei­gu ne­si­ren­ka­me jos pa­tys? Kas ki­tas, jei­gu ne mes, my­lės mū­sų žmo­nes ir mū­sų Tė­vy­nę?

Kai mū­sų že­mę lai­mins Po­pie­žius, o pa­dan­gę su­dre­bins Dai­nų šven­tė – mes kiek­vie­nas bū­si­me Lie­tu­va. Nuo mū­sų vi­sų pri­klau­sys, ką ki­ta­me šimt­me­ty­je skelbs Ne­pri­klau­so­my­bės var­pas – pri­si­kė­li­mą, są­jū­dį, „Glo­ria“ ar ne­si­bai­gian­čias rie­te­nas ir pa­vo­jus mū­sų Vals­ty­bei. Jei­gu no­ri­me ką nors pa­keis­ti – keis­ki­me da­bar, nes tai – vie­nin­te­lis lai­kas, ku­rį Lie­tu­va mums do­va­no­jo.

Ačiū vi­siems, kam rū­pi Lie­tu­va. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tei ir skel­biu per­trau­ką iki 11 va­lan­dos.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

R. BAŠKIENĖ (LVŽSF*). Ko­le­gos, kaip ir gir­dė­jo­te, Sei­mo Pir­mi­nin­kas pa­skel­bė per­trau­ką iki 11 va­lan­dos. Po to dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas ir ry­ti­nis po­sė­dis bus tę­sia­mas. Ačiū.

 

Per­trau­ka

 

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, ger­bia­mi sve­čiai, tę­sia­me po­sė­dį. No­riu pra­neš­ti, kad pra­ei­tą kar­tą mes tai pa­skel­bė­me, bet ne­bu­vo kam įteik­ti, tai gė­lės ne­nu­vy­to, ir leis­ki­te man vi­sų jū­sų var­du pa­svei­kin­ti D. Ša­ka­lie­nę jos ju­bi­lie­jaus pro­ga. (Plo­ji­mai)

 

11.01 val.

Se­niū­nų su­ei­gos pa­tiks­lin­tos 2018 m. bir­že­lio 12 d. (ant­ra­die­nio) po­sė­džių darbotvarkės tiks­li­ni­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

Dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Se­niū­nų su­ei­ga dar­bo­tvarkę pa­tvir­ti­no.

K. Gla­vec­kas. Pra­šom.

K. GLAVECKAS (LSF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, pir­mas klau­si­mas yra dis­ku­si­ja dėl mo­kes­čių. Aš ma­nau, kad mes tu­rė­jo­me ir tu­rė­tu­me pa­kvies­ti Lie­tu­vos ban­ko pir­mi­nin­ką V. Va­si­liaus­ką, nes, vie­naip ar ki­taip, tai vie­na iš pa­grin­di­nių mū­sų eko­no­mi­kos ins­ti­tu­ci­jų. Aš kal­bė­jau su juo, jis ga­lė­tų at­ei­ti čia, da­ly­vau­ti, jei­gu mes ras­tu­me jam lai­ko pra­džio­je, tre­čiam, ket­vir­tam. Jis ir­gi ga­lė­tų pa­da­ry­ti trum­pą pra­ne­ši­mą apie mū­sų mo­kes­čių pa­dė­tį, nes ban­kas iš es­mės yra iš tik­rų­jų la­bai svar­bi ins­ti­tu­ci­ja. Siū­ly­čiau tą spren­di­mą pri­im­ti, kvies­ti ar ne­kvies­ti, nes be ban­ko mes la­bai liūd­nai at­ro­do­me. La­bai ačiū.

Mes ran­da­me pa­kvies­ti ki­tus iš ko­mer­ci­nių ban­kų, bet ne­ran­da­me iš pa­grin­di­nio sa­vo ban­ko – va­do. Man la­bai keis­ta.

PIRMININKAS. Ačiū. Aiš­ku, ta ini­cia­ty­va ga­lė­jo bū­ti anks­čiau, da­bar jau su­tar­ta, kas yra pa­kvies­ti.

J. Raz­ma.

J. RAZMA (TS-LKDF). Pir­mi­nin­ke, vis dėl­to aš taip pat ko­le­gų var­du kvies­čiau iš­girs­ti kad ir to­kį pa­vė­luo­tą siū­ly­mą. Jei­gu ban­ko va­do­vas ga­li at­vyk­ti ir lau­kia to kvie­ti­mo, man at­ro­do, nie­ko blo­go, kad įvai­res­nių ir iš­sa­mes­nių nuo­mo­nių mes čia iš­gir­si­me.

O ma­no siū­ly­mas frak­ci­jos var­du – iš­brauk­ti re­zer­vi­nį 3b klau­si­mą, Sta­tu­to pa­tai­są, ku­ri leis­tų po­li­tiš­kai at­rink­ti eks­per­ti­nes iš­va­das, ne­pa­tin­kan­čias val­dan­tie­siems, bal­suo­ti, kad jos nė­ra ly­di­ma­sis do­ku­men­tas. Ne­su­pran­ta­ma, kam to­kių keis­tų pro­jek­tų iš­vis čia pri­rei­kė.

PIRMININKAS. Ge­rai. Svars­ty­si­me abu pa­siū­ly­mus.

J. Sa­ba­taus­kas.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Mū­sų frak­ci­jos siū­ly­mas yra iš­brauk­ti re­zer­vi­nį pir­mą klau­si­mą – Po­li­ti­nių par­ti­jų įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIIP-2266, nes Tei­sės de­par­ta­men­to pa­sta­bo­je aiš­kiai pa­sa­ky­ta, kad po­žy­mis ne­ati­tik­tų Sei­mo na­rio lais­vo man­da­to prin­ci­po, ku­ris yra kon­sti­tu­ci­nis. Tai­gi prieš tai tu­rė­tų bū­ti ap­svars­ty­ta Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­te.

PIRMININKAS. Ačiū. A. Ku­bi­lius.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke, aš vėl no­riu grįž­ti prie to, ką siū­lė K. Gla­vec­kas. Gal jūs ga­li­te pa­aiš­kin­ti, koks čia bus žan­ras da­bar? Tai yra va­di­na­ma dis­ku­si­ja, bet jo­je kal­bės tik prem­je­ras, mi­nist­rai ir dar kaž­kas pa­kvies­ti. Kas nu­spren­dė, ką pa­kvies­ti, ne­aiš­ku.

Opo­zi­ci­jai, pa­vyz­džiui, ga­li­my­bės iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ši­to­je va­di­na­mo­jo­je dis­ku­si­jo­je nė­ra nu­ma­ty­ta. Aš su­pran­tu, čia mes ar­tė­ja­me prie Ru­si­jos Dū­mos tur­būt pa­vyz­džio, kur G. Se­lez­nio­vas sa­kė kaž­ka­da… B. Gryz­lo­vas sa­kė kaž­ka­da, kad Dū­ma – tai ne vie­ta dis­ku­si­joms. O kas čia yra per žan­ras? Čia mi­nist­rai ir prem­je­ras jau pri­sta­tė pro­jek­tus. Tai bū­tų ge­ra pro­ga gal­būt iš­klau­sy­ti įvai­res­nes nuo­mo­nes, taip pat Lie­tu­vos ban­ko, opo­zi­ci­jos, ko­mi­te­tų pir­mi­nin­kų, kad ži­no­tu­me, į ku­rią pu­sę da­bar ju­da­ma, tai ne – da­bar dar sy­kį mums pa­aiš­kins, kas bu­vo prieš sa­vai­tę pa­da­ry­ta, ir net klau­si­mų ne­ga­li­me už­duo­ti. Čia, va­di­na­si, dis­ku­si­ja, ar čia kas yra? Ar čia pa­moks­lai ne­su­pra­tu­siems? (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKAS. Klau­si­mus už­duo­ti ga­lė­si­te, o dis­ku­si­jos or­ga­ni­za­to­riai ją taip or­ga­ni­za­vo. Jei­gu or­ga­ni­zuo­si­te jūs dis­ku­si­ją, siū­ly­si­tės, ta­da ir bus pa­siū­ly­mai.

Ge­rai. Dėl pa­siū­ly­mų. Pir­mas pa­siū­ly­mas dėl ban­ko val­dy­to­jo įtrau­ki­mo į dis­ku­si­ją. Tu­ri­me ap­si­spręs­ti, ar pa­kvies­ti V. Va­si­liaus­ką į dis­ku­si­ją.

Ly­gu. Bal­sa­vo 110 Sei­mo na­rių: už – 55, prieš – 8, su­si­lai­kė 47. Pra­šau ap­si­spręs­ti ir bal­suo­ti iš nau­jo. (Šur­mu­lys sa­lė­je)

Pa­kar­to­ti­nis bal­sa­vi­mas. Bal­sa­vo 109 Sei­mo na­riai: už – 50, prieš – 8, su­si­lai­kė 51 Sei­mo na­rys. Vis dėl­to nu­spręs­ta ne­kvies­ti. (Šur­mu­lys sa­lė­je)

Ki­tas pa­siū­ly­mas bu­vo dėl re­zer­vi­nio tre­čio klau­si­mo. Taip pat tu­ri­me ap­si­spręs­ti. J. Raz­ma siū­lė jį iš­brauk­ti iš dar­bo­tvarkės.

Bal­suo­ja­me. Kas už J. Raz­mos pa­siū­ly­mą, bal­suo­ja už, kas pri­ta­ria dar­bo­tvarkei, pa­tvir­tin­tai Se­niū­nų su­ei­go­je, bal­suo­ja prieš, ki­ti su­si­lai­ko.

Bal­sa­vo 113 Sei­mo na­rių: už – 45, prieš – 32, su­si­lai­kė 36 Sei­mo na­riai. Pa­siū­ly­mui ne­pri­tar­ta.

J. Sa­ba­taus­kas siū­lė iš­brauk­ti pir­mą re­zer­vi­nį klau­si­mą.

Kvie­čiu bal­suo­ti. Kas bal­suo­ja už J. Sa­ba­taus­ko pa­siū­ly­mą, kad bū­tų iš­brauk­tas, bal­suo­ja už, ki­ti, kas pri­ta­ria dar­bo­tvarkei, pa­tvir­tin­tai Se­niū­nų su­ei­go­je, bal­suo­ja prieš ar­ba su­si­lai­ko.

Bal­sa­vo 113 Sei­mo na­rių: už – 45, prieš – 28, su­si­lai­kė 40 Sei­mo na­rių. Taip pat pa­siū­ly­mui ne­pri­tar­ta. Dar­bo­tvarkė lie­ka to­kia, ko­kia bu­vo nu­ma­ty­ta Se­niū­nų su­ei­go­je.

Dėl vi­sos dar­bo­tvarkės – A. Ku­bi­lius.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, aš no­rė­čiau jū­sų pa­klaus­ti pa­pras­to klau­si­mo. Aš kar­tu su M. Ma­jaus­ku Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­te pra­šė­me iš­kvies­ti į ko­mi­te­to po­sė­dį Lie­tu­vos ban­ko at­sto­vus, nes Lie­tu­vos ban­kai dėl svars­to­mos re­for­mos yra pa­reiš­kę kri­ti­nių nuo­mo­nių. Ten po­nas S. Ja­ke­liū­nas ir vi­sa dau­gu­ma taip pat ne­pri­ta­rė tam, kad Lie­tu­vos ban­ko at­sto­vai bū­tų pa­kvies­ti. Į Sei­mo sa­lę taip pat ne­ga­li­me pa­kvies­ti. Sei­mo sa­lė­je pra­ne­ši­mus ga­li da­ry­ti tik kie­no nors pa­skir­ti pra­ne­šė­jai. Opo­zi­ci­ja ne­tu­ri jo­kios tei­sės. Tai aš ta­da iš tik­rų­jų siū­lau: ar­ba jūs pa­skelb­ki­te, kad ki­tą sa­vai­tę bus po­sė­dis, į ku­rį bus ga­li­ma pa­kvies­ti Lie­tu­vos ban­ko at­sto­vą ir ku­ria­me ga­lės pa­si­sa­ky­ti opo­zi­ci­ja, o jei­gu jūs to ne­su­ge­ba­te pa­da­ry­ti, mes ta­da ne­ma­to­me rei­ka­lo klau­sy­tis ši­tų am­ži­nų pa­moks­lų.

PIRMININKAS. E. Gent­vi­las.

E. GENTVILAS (LSF). Aš frak­ci­jos var­du krei­piuo­si į val­dan­čiuo­sius. Ger­bia­mie­ji, jei­gu mes no­ri­me gir­dė­ti ki­tą nuo­mo­nę ir bal­sai iš es­mės apy­ly­giai, ar jums rū­pi, kad opo­zi­ci­ja no­ri gir­dė­ti ir ki­to­kią nuo­mo­nę? Pa­si­ro­do, ne­rū­pi. Aš da­bar ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, kaip Sei­me vyks svars­ty­mas mo­kes­čių re­for­mos, kaip jums rū­pės mū­sų nuo­mo­nė. Aš ma­nau, kad mes ne­tu­ri­me rei­ka­lo čia da­ly­vau­ti, ga­li­me sė­dė­ti sa­vo ka­bi­ne­tuo­se, klau­sy­ti gar­bin­gų šian­dien kal­ban­čių eks­per­tų, bet ne­da­ly­vau­ti po­sė­dy­je, nes jums yra vie­no­dai, ko pa­gei­dau­ja pu­sė Sei­mo. Pa­kar­to­ja­mas bal­sa­vi­mas, su­tel­kia­ma dau­gu­ma, ban­ko va­do­vas ne­kvie­čia­mas.

No­riu pa­sa­ky­ti, kad ban­ko va­do­vas yra la­bai svar­bios vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos va­do­vas, ne­men­ki­nant ko­mer­ci­nių ban­kų. Jums ir vi­suo­me­nei, ma­no­te, ne­svar­bu gir­dė­ti ši­tą nuo­mo­nę? Mes ma­no­me, kad tai bu­vo la­bai svar­bu. Ačiū, mes ne­da­ly­vau­ja­me jau šian­dien.

PIRMININKAS. S. Ja­ke­liū­nas.

S. JAKELIŪNAS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji, jei­gu jums įdo­mūs ko­kie nors ar­gu­men­tai, tai į Lie­tu­vos ban­ko reg­la­men­tus, kom­pe­ten­ci­jas ne­įei­na mo­kes­čių ir pen­si­jų sis­te­mos po­li­ti­ka. Lie­tu­vos ban­kas yra iš­reiš­kęs sa­vo nuo­mo­nę ir po­zi­ci­ją raš­tu. Mes ją ži­no­me, mes ją ger­bia­me ir į ją at­si­žvel­gia­me tiek, kiek ver­ta į ją at­si­žvelg­ti.

PIRMININKAS. Ačiū. Vi­sai dar­bo­tvarkei ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lėje) Ga­li­me. Dar­bo­tvarkė pa­tvir­tin­ta.

 

11.13 val.

Dis­ku­si­ja dėl mo­kes­čių ir pen­si­jų sis­te­mų to­bu­li­ni­mo

 

Dar­bo­tvarkės 1-3 klau­si­mas – dis­ku­si­ja dėl mo­kes­čių ir pen­si­jų sis­te­mų to­bu­li­ni­mo. (Triukš­mas sa­lė­je) Ne­ma­tau, kur prem­je­ras? Kvie­čiu į tri­bū­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės Mi­nist­rą Pir­mi­nin­ką S. Skver­ne­lį. (Bal­sai sa­lė­je) Pra­ne­šė­jams ski­ria­ma iki 10 mi­nu­čių.

 

Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko Sauliaus Skvernelio kal­ba

 

S. SKVERNELIS (LVŽSF). La­ba die­na, ger­bia­mi ko­le­gos, li­kę ko­le­gos. Tur­būt la­bai sim­bo­liš­ka po Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės me­ti­nio pra­ne­ši­mo, kvie­čian­čio su­si­telk­ti ben­dram dar­bui, tu­rė­ti to­kį vaiz­dą.

Tik­rai, kal­bant apie Lie­tu­vos ban­ką ir ban­ko va­do­vą, da­ly­vau­ja Vy­riau­sy­bės po­sė­džiuo­se, pa­si­sa­ko, nuo­mo­nės yra iš­girs­tos, tu­ri iš es­mės la­bai rim­tų siū­ly­mų, ku­rie bu­vo ap­svars­ty­ti Vy­riau­sy­bė­je. Ne­ma­tau jo­kios pro­ble­mos, ar jis čia ga­lė­tų da­ly­vau­ti. Ga­lė­čiau ir sa­vo lai­ką leis­ti pa­si­sa­ky­ti, bet tie­siog yra tvar­ka. Kai bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma dis­ku­si­ja, ta­da bu­vo ga­li­ma siū­ly­ti pra­ne­šė­jus. Jei­gu teik­tų­si at­vyk­ti ban­kas, ma­tyt, ban­ko va­do­vas, pro­ble­mos ne­bū­tų. Bet, kiek ži­nau, kiek te­ko ben­drau­ti su Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos ban­kas la­bai se­lek­ty­viai pa­si­ren­ka, ko­kiais klau­si­mais at­vyk­ti į Sei­mą, ko­kią in­for­ma­ci­ją pa­teik­ti, ko­kiais ne.

Tik­rai aš ne­no­riu kar­to­ti to pa­ties, kas bu­vo pa­sa­ky­ta pri­sta­ty­da­mas įsta­ty­mų pa­ke­tus, kal­bė­da­mas apie mo­kes­čių re­for­mą ar­ba vi­sas še­šias struk­tū­ri­nes re­for­mas, gal­būt iš­skir­siu tik po­rą mo­men­tų, es­mi­nius da­ly­kus, po to, ma­tyt, svar­biau­si yra mū­sų da­ly­vau­jan­tys mi­nist­ras ir eks­per­tai, ku­rių nuo­mo­nės yra svar­bios. Vy­riau­sy­bė pa­si­ry­žu­si iš­girs­ti svar­bius ar­gu­men­tus ir lanks­čiai re­a­guo­ti, teik­ti pa­tai­sas dėl tų siū­ly­mų, jei­gu tai yra tik­rai ar­gu­men­tuo­tos, fi­nan­siš­kai at­sa­kin­gos ir at­lie­pian­čios tuos tiks­lus, ku­riuos mes tu­ri­me, pa­tai­sos.

Dėl mo­kes­čių re­for­mos iš tie­sų pro­ble­ma­ti­ką la­bai trum­pai pa­si­steng­siu įvar­din­ti. Pir­miau­sia dar­buo­to­jų in­dė­lis į so­cia­li­nio drau­di­mo sis­te­mą tu­ri bū­ti aiš­kes­nis, nes dar­buo­to­jas ne­ma­to darb­da­vio su­mo­kė­tos so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų da­lies, ba­zi­nė pen­si­ja ne­pri­klau­so nuo su­si­mo­kė­tų so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų, ta­čiau ši pen­si­jos da­lis in­teg­ruo­ta į so­cia­li­nio drau­di­mo sis­te­mą.

An­tra pro­ble­ma­ti­ka – dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mas tu­ri bū­ti kon­ku­ren­cin­ges­nis, nes mū­sų vi­du­ti­nes pa­ja­mas gau­nan­čių dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mo naš­ta apie du pro­cen­ti­nius punk­tus di­des­nė ne­gu Es­ti­jo­je ir apie pen­kis pro­cen­ti­nius punk­tus di­des­nė nei Len­ki­jo­je. Vir­ši­ja­me pa­gal mo­kes­čių naš­tą tiek Eu­ro­pos Są­jun­gos, tiek EBPO vi­dur­kius

Tre­čia pro­ble­ma­ti­ka – mo­kes­čių struk­tū­ra tu­ri ne­stab­dy­ti eko­no­mi­kos au­gi­mo. Tiek ir Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do, tiek ir OECD, to pa­ties Lie­tu­vos ban­ko ir Vals­ty­bės kon­tro­lės eks­per­tai pa­skelb­tuo­se ty­ri­muo­se pa­žy­mi, kad Lie­tu­vo­je ne­iš­nau­do­tos ga­li­my­bės biu­dže­tą pa­pil­dy­ti pa­ja­mo­mis iš eko­no­mi­kos au­gi­mą ne­stab­dan­čių mo­kes­čių, pa­vyz­džiui, iš ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čių.

Ir ket­vir­ta – mo­kes­čių ap­lin­ka tu­ri bū­ti prog­no­zuo­ja­ma ir sta­bi­li, nes da­bar Lie­tu­vo­je nė­ra įtei­sin­tas il­ges­nio lai­ko­tar­pio es­mi­nių ap­mo­kes­ti­na­mų po­ky­čių pla­nas, kas su­da­ro prie­lai­das ne­pa­si­ti­kė­ti mo­kes­ti­nės ap­lin­kos sta­bi­lu­mu.

Ko­kios prie­mo­nės yra siū­lo­mos? Efek­ty­vus gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio ma­ži­ni­mas, iš­ple­čiant ne­ap­mo­kes­ti­na­mą­jį pa­ja­mų dy­dį iki 2,5 VDU ir nuo­sek­liai kas­met di­di­nat NPD. An­tra, įve­da­mos „Sod­ros“ lu­bos, vėl­gi yra pa­siū­ly­mas, tai pa­da­ry­ti per tre­jus me­tus, nuo 120 VDU iki 60 VDU. Tre­čia, aiš­kus iš­anks­ti­nis tre­jų me­tų fik­suo­tų mo­kes­čių pla­nas, sie­kiant kon­ku­ren­cin­giau­sio dar­bo už­mo­kes­čio… at­si­pra­šau, dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mo Bal­ti­jos ša­ly­se. Ket­vir­ta, so­cia­li­nio drau­di­mo ta­ri­fo ma­ži­ni­mas siū­lo­mas dviem pro­cen­ti­niais punk­tais. Penk­ta, dar­buo­to­jo ir darb­da­vio mo­kes­čių įmo­kų su­jun­gi­mas, va­di­na­ma­sis kon­so­li­da­vi­mas. Šeš­ta, ba­zi­nės pen­si­jos per­kė­li­mas iš „Sod­ros“ į vals­ty­bės biu­dže­tą, da­rant kon­so­li­da­ci­jos pra­ti­mą. Sep­tin­ta, eko­no­mi­kos au­gi­mo ne­stab­dan­tys ir so­cia­liai (…) šal­ti­niai, mo­kes­čių šal­ti­niai, tai yra ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­tis ant­ra­jam gy­ve­na­ma­jam būs­tui, gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio pro­gre­si­nis ta­ri­fas 25 %, sie­jant su „Sod­ros“ lu­bų dy­džiu, ta­ba­ko ak­ci­zo laips­niš­kas di­di­ni­mas.

Ko­kią gi es­mi­nę nau­dą gau­tų, la­bai kon­kre­čiai ir aiš­kiai, kad pa­jaus­tų žmo­nės sa­vo pi­nigi­nė­se? Tai yra gau­nan­tiems vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį mo­kes­čių naš­ta per tre­jus me­tus su­ma­žė­tų 5,1 pro­cen­ti­nio punk­to, gau­nan­tiems 1,67 VDU mo­kes­čių naš­ta su­ma­žė­tų 3,4 pro­cen­ti­nio punk­to. Jau 2019 me­tais gau­nan­tiems VDU at­ly­gi­ni­mas augs 46 eu­rais į ran­kas, o gau­nan­tiems 1,7 VDU at­ly­gi­ni­mas į ran­kas pa­aug­tų 55 eu­rais per mė­ne­sį. Po­ky­čius tu­ri pa­jus­ti 1 mln. dir­ban­čių­jų. Ma­no­me, kad mo­kes­čių sis­te­ma bus so­cia­liai tei­sin­ges­nė, aiš­kes­nė, dar­bo mo­kes­čiai bus ma­žiau­si Bal­ti­jos ša­ly­se.

Ir dėl pen­si­jų re­for­mos. Vėl­gi pro­ble­ma­ti­ka – pa­kei­ti­mo nor­ma, san­ty­kis tarp pen­si­jos ir at­ly­gi­ni­mo kren­ta ir jis ga­li kris­ti iki 34 % 2040 me­tais, jei­gu re­for­ma ne­bus da­ro­ma. Siū­lant pa­kei­ti­mus, at­ei­ty­je ši pa­kei­ti­mo nor­ma tu­rė­tų pa­siek­ti ar­ti 50 %. An­tra pro­ble­ma­ti­ka – kau­pi­mo ir „Sod­ros“ pen­si­jos su­prie­ši­ni­mas. Per­ve­dant iš „Sod­ros“ į pen­si­jų fon­dus, ma­ži­na­ma kau­pian­čių­jų „Sod­ros“ pen­si­ja. Šiuo me­tu žmo­gus tu­ri su­si­dė­lio­ti, kas jam la­biau ap­si­mo­ka, kaup­ti ar ne­kaup­ti. Tre­čia pro­ble­ma – grės­mė „Sod­ros“ mo­ku­mui ir pen­si­jų au­gi­mui nuo 2020 me­tų. Ket­vir­ta – ne­tin­ka­mi žmo­nių spren­di­mai, pa­da­ry­ti 2013 me­tais, be­veik 600 tūkst. as­me­nų kau­pė tik 2 %, šie as­me­nys ne­su­kaups anui­te­to, ne­tu­rės rei­kia­mo pa­ja­mų srau­to se­nat­vė­je ir taip mes au­gin­si­me pa­ja­mų ne­ly­gy­bę. Ir penk­ta pro­ble­ma – bran­gus kau­pi­mas, ne­taik­lios in­ves­ti­ci­jos, at­skai­ty­mai į pen­si­jų fon­dus iki 1 % ir daug at­ve­jų, kai in­ves­ti­ci­jos yra ri­zi­kin­gos ir, prie­šin­gai, per kon­ser­va­ty­vios.

Ko­kios prie­mo­nės? Pir­mo­ji prie­mo­nė – pa­pil­do­mu­mas, „Sod­ros“ lė­šos ne­ve­da­mos į fon­dus, kau­pian­tiems iš as­me­ni­nių įmo­kų, „Sod­ros“ pen­si­ja ne­ma­ži­na­ma. An­tra – „Sod­ra“ iš­liks per­tek­liu­je ir 2020 me­tais, prog­no­zuo­ja­ma 66 mln. eu­rų, in­dek­sa­vi­mas bus vyk­do­mas, pen­si­jų au­gi­mas nu­ma­ty­tas ir, aiš­ku, bus at­si­sa­ky­ta da­rant šią re­for­mą 3,5 pro­cen­ti­nio punk­to iš „Sod­ros“ per­ve­di­mo į pri­va­čius kau­pi­mo fon­dus, kas da­bar nu­ma­ty­ta įsta­ty­muo­se nuo 2020 me­tų.

Di­des­nė pa­ja­mų ly­gy­bė se­nat­vė­je. Mi­nė­ti 600 tūkst. as­me­nų, ku­rie šian­dien kau­pia tik 2 %, kaups pa­kan­ka­mai ar­ba 6 %, ar­ba iš vi­so ne­kaups. Bet tuo pa­čiu bū­du ne­liks ne­pra­smin­go kau­pi­mo ir iš vi­so lau­kia­mas kau­pian­čių­jų au­gi­mas dėl pa­trauk­laus pro­duk­to.

Ket­vir­ta, lais­vė rink­tis. Vals­ty­bė tik siū­lo, nu­krei­pia, bet ne­ver­čia. Au­to­ma­ti­nis įtrau­ki­mas siū­lo­mas su tei­se tris kar­tus iki 40 me­tų, su ga­li­my­be tris kar­tus at­si­sa­ky­ti. Lanks­tu­mas, kai žmo­gus bė­do­je. Tai yra tei­sė kau­pian­čia­jam lai­ki­nai 12 mė­ne­sių iš vi­so per vi­są kau­pia­mą­jį lai­ko­tar­pį su­stab­dy­ti mo­kė­ji­mą į fon­dus.

Ki­tas da­ly­kas, kau­pi­mas (…) per pu­sę, fon­dų at­si­skai­ty­mai po per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio per pu­sę ma­žes­ni, tai yra 0,5 pro­cen­ti­nio punk­to.

In­ves­ti­ci­jos pa­gal kau­pian­čio­jo am­žių, gy­ve­ni­mo cik­lų in­ves­ti­ci­jų kon­cep­ci­jos įdie­gi­mas tai­ko­ma au­to­ma­tiš­kai, bet, jau mi­nė­jau, as­muo ga­li rink­tis ir ki­taip.

Ir ba­zi­nė pen­si­ja fi­nan­suo­ja­ma iš ben­drų vals­ty­bės biu­dže­to pa­ja­mų. Ko­kia bū­tų es­mi­nė nau­da? Kaip jau mi­nė­jau, tu­rė­tu­me iš­au­gu­sią pa­kei­ti­mo nor­mą pa­gal de­mo­gra­fines ir eko­no­mi­nes prog­no­zes. 2040 me­tais tai bū­tų 42 %, 2070 me­tais – 50 %. Kau­pi­mas tap­tų efek­ty­vus, di­des­nė se­nat­vės pa­ja­mų ly­gy­bė, kaip jau mi­nė­jau. „Sod­ra“ vis dėl­to iš­liks per­tek­liu­je, bus tę­sia­ma pen­si­jų in­dek­sa­ci­ja pri­klau­so­mai nuo eko­no­mi­kos au­gi­mo ir ta in­dek­sa­ci­ja šian­dien pa­gal prog­no­zę mums rei­kia teik­ti, kad tiek 2019, tiek 2020 me­tais tu­rė­si­me in­dek­sa­ci­jos me­tu pen­si­jų au­gi­mą vi­du­ti­niš­kai apie 23 eu­rus. To­kie es­mi­niai da­ly­kai.

Jau šian­dien vyks­ta dis­ku­si­jos Sei­me, yra kal­ba­ma ir dis­ku­tuo­ja­ma apie 2 % tiks­lin­gu­mą ma­žin­ti „Sod­ros“ ta­ri­fą. Siū­lo­mi kom­pro­mi­sai. Mes lin­kę tuos kom­pro­mi­sus da­ry­ti ir esa­me įre­gist­ra­vę įsta­ty­mų pa­tai­sas. Šian­dien po eks­per­tų pa­si­sa­ky­mų, ma­nau, su­lau­kus sva­rių ar­gu­men­tų, taip pat esa­me lin­kę dis­ku­tuo­ti ir svars­ty­mo sta­di­jo­je, iki pri­ėmi­mo sta­di­jos pa­da­ry­ti pa­čius ge­riau­sius spren­di­mus, nes spren­di­mų tiks­las, kaip mi­nė­jau, il­ga­lai­kis yra vie­nas: di­din­ti mū­sų žmo­nių pa­ja­mas, tap­ti kon­ku­ren­cin­giau­siems Bal­ti­jos ša­ly­se pa­gal dar­bo ap­mo­kė­ji­mo naš­tą ir ga­liau­siai pa­siek­ti tų tiks­lų, ku­riuos mes ir sie­kia­me stip­rin­ti, tarp jų ir vi­du­ri­ni­ą­ją kla­sę. Ačiū.

PIRMININKAS. Kal­bės fi­nan­sų mi­nist­ras V. Ša­po­ka.

 

Fi­nan­sų mi­nist­ro Vi­liaus Ša­po­kos kal­ba

 

V. ŠAPOKA. La­ba die­na, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai. Šian­dien ir Lie­tu­vo­je, ir pa­sau­ly­je bu­vo pa­sa­ky­tos la­bai svar­bios kal­bos, kvie­čian­čios ieš­ko­ti ben­dru­mo, ir sa­lė­je pa­ma­tė­me dra­ma­tiš­ką po­zi­ci­ją iš opo­zi­ci­jos, ku­ri pa­si­rin­ko šio kvie­ti­mo ne­gir­dė­ti. Šia­me fo­ne tik­rai kal­bė­siu trum­pai, gal­būt net pa­kar­to­siu, nes ne pir­mą kar­tą kal­bu apie mo­kes­čius iš šios tri­bū­nos. Vos tik prieš sa­vai­tę kvie­čiau sta­ty­ti na­mą kar­tu, ne­tą­sy­ti kiek­vie­nam sau pa­tin­kan­čios sie­nos į vie­ną ar į ki­tą pu­sę, na ir šian­dien ma­nau ly­giai taip pat.

Reng­da­mi per­tvar­ką kvie­tė­me vi­sus pa­teik­ti siū­ly­mus. Ir Sei­mo na­rius, ir ver­slo aso­cia­ci­jas, įvai­rių so­cia­li­nių gru­pių at­sto­vus, pen­si­nin­kus, jau­nas šei­mas, stu­den­tus ir ki­tus. Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos tiek mo­kes­čių eks­per­tai, tiek eko­no­mis­tai, in­ves­ti­ci­jų ana­li­ti­kai, vi­sa ko­man­da iš­ana­li­za­vo tik­rai de­ta­liai vi­sus siū­ly­mus, są­sa­jas su ki­to­mis re­for­mo­mis ir aš tik­rai gi­liai ti­kiu, kad pa­ren­gė pa­tį ge­riau­sią va­rian­tą, ku­ris taip rei­ka­lin­gas Lie­tu­vai šian­dien. Vi­sai Lie­tu­vai, o ne ku­riai nors vie­nai in­te­re­sų gru­pei. Kon­kre­tų, aiš­kų, prog­no­zuo­ja­mą tri­me­tį pla­ną, kad mo­kes­čių naš­ta dar­buo­to­jams su­ma­žė­tų, jų pa­ja­mos iš­aug­tų ir ga­lė­tu­me tap­ti ly­de­riais pri­trauk­da­mi in­ves­ti­ci­jų, ku­rių mums taip trūks­ta. Ly­de­riais ino­va­ci­jų sri­ty. Iš­skaid­rin­ti ga­lų ga­le še­šė­lį ir ne bau­džiant, o pa­ska­ti­nant są­ži­nin­gus, pi­lie­tiš­kus mo­kes­čių mo­kė­to­jus. Ta­da gal­būt jie grįš ir sa­vo vai­kus au­gins čia. Kvie­čiu kar­tu dirb­ti – ir opo­zi­ci­ją taip pat.

PIRMININKAS. Kvie­čiu so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rą L. Ku­ku­rai­tį.

 

So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ro Li­no Ku­ku­rai­čio kal­ba

 

L. KUKURAITIS. Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi Sei­mo na­riai, prem­je­ras aiš­kiai pri­sta­tė po­ky­čių pen­si­jų sis­te­mo­je es­mę. Aš pri­dė­siu ke­le­tą ak­cen­tų ir de­ta­lių.

Pir­miau­sia vi­sus pen­si­jų re­for­mos siū­ly­mus ma­to­me kaip sis­te­mi­nį siū­ly­mą. Bū­tų ne­tei­sin­ga im­ti vie­ną ar ki­tą kon­kre­čią de­ta­lę, ją kri­ti­kuo­ti ne­ma­tant vi­so pa­veiks­lo. Šiuo at­ve­ju ne­re­tai kal­bant ir gir­dint kri­ti­kus, gir­dė­ti tik vie­nos ar ki­tos de­ta­lės kri­ti­ka, ap­skri­tai apie vi­są sis­te­mi­nį siū­ly­mą kal­ba­ma la­bai ma­žai.

Ma­no gal­va, svar­biau­sias pen­si­jų re­for­mos siū­ly­mo es­mė yra pen­si­jų mo­kė­ji­mų ri­zi­kos iš­skai­dy­mas. Šiuo me­tu mes tu­ri­me pen­si­jas, su­sie­tas tik su vie­nu ro­dik­liu, t. y. Dar­bo už­mo­kes­čio fon­du. Kiek dir­ban­čių­jų dir­ba, kiek dir­ban­čių su­mo­ka mo­kes­čių, tiek mes ga­li­me iš­mo­kė­ti pen­si­nin­kams. Tu­rint gal­vo­je prieš akis de­mo­gra­finius iš­šū­kius ir tas prog­no­zes, ku­rios yra nu­ma­to­mos dėl dir­ban­čių­jų ma­žė­ji­mo, iš tie­sų ki­lo la­bai rim­ta pen­si­jų ma­žė­ji­mo ar­ba san­ty­kiui tarp pen­si­jų ir dar­bo už­mo­kes­čio ma­žė­ji­mo ri­zi­ka. To­dėl yra svar­bu di­ver­si­fi­kuo­ti, ar­ba iš­skai­dy­ti, ri­zi­ką.

Šiuo at­ve­ju re­for­mo­je yra siū­lo­mi trys at­ei­ties pen­si­jų šal­ti­niai. Pir­ma­sis iš­lik­tų toks pat. Tai in­di­vi­du­a­li „Sod­ros“ da­lis lik­tų kaip są­sa­ja su Dar­bo už­mo­kes­čio fon­du. Kiek dir­ban­tie­ji su­mo­ka įmo­kų, tiek Dar­bo už­mo­kes­čio fon­do kon­teks­te „Sod­ros“ fon­das iš­mo­ka in­di­vi­du­a­lią pen­si­jų da­lį.

Ben­dro­ji pen­si­jų da­lis bū­tų su­sie­ta su vals­ty­bės biu­dže­to ga­li­my­bė­mis ir tai bū­tų mums svar­bi ga­li­my­bė, nes, kaip ro­do už­sie­nio ša­lys, Eu­ro­pos ša­lys, tos pen­si­jos yra adek­va­čios. Ten pen­si­jos yra adek­va­čios, kur vals­ty­bė iš ki­tų mo­kes­čių pa­pil­do­mai pri­mo­ka sens­tan­čiai vi­suo­me­nei. To­dėl ši­tas per­kė­li­mas su­da­ro vi­sas ga­li­my­bes ši­tą pen­si­ją mo­kė­ti iš pa­pil­do­mų mo­kes­čių.

Tre­čio­ji ri­zi­kos da­lis, ar­ba tre­čia­sis šal­ti­nis, yra są­sa­ja su šian­die­nos ati­dė­ji­mais. Tai yra kau­pi­mas. Mū­sų ver­ti­ni­mu, mū­sų vi­suo­me­nė jau tu­ri pa­kan­ka­mai lė­šų, kad ati­tin­ka­mai at­si­dė­tų atei­čiai ir tai bū­tų tas šal­ti­nis, iš ku­rio taip pat bū­tų pri­mo­ka­ma pri­va­ti as­me­ni­nė pen­si­ja.

Tai­gi ri­zi­kos di­ver­si­fi­ka­vi­mas į tris da­lis, ma­no gal­va, yra es­mi­nis pen­si­jų re­for­mos siū­ly­mas. Jei­gu mes ma­to­me pen­si­jų sis­te­mą kaip vi­su­mą, ta­da ir svar­bu, kad vi­so­je pen­si­jų sis­te­mo­je da­ly­vau­tų kiek ga­li­ma dau­giau žmo­nių – tiek „Sod­ros“ da­ly­je, tiek mo­kant gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tį ba­zi­nė­je da­ly­je, tiek vi­siems pa­pil­do­mai kau­piant.

Ka­dan­gi dau­giau­sia klau­si­mų ky­la dėl kau­pi­mo da­lies, trum­pai ją pri­sta­ty­siu. Ko­kią šiuo me­tu tu­ri­me si­tu­a­ci­ją? Tu­ri­me 1 mln. 300 tūkst. žmo­nių, ku­rie yra su­da­rę su­tar­tis su kau­pi­mo fon­dais. Iš jų – per 800 tūkst. yra ak­ty­vūs. Va­di­na­si, tų, ku­rių dar­bo su­tar­tys yra ir iš jų yra mo­ka­mos įmo­kos į fon­dus. Iš tų 1 mln. 300 tūkst. – 700 tūkst. kau­pia tik 2 % ir di­džia­jai da­liai ne­ap­si­mo­ka kaup­ti. Dar blo­giau, jų pen­si­jos, vi­sų pen­si­jos, 1 mln. 300 tūkst. pen­si­jos, ati­tin­ka­mai „Sod­ros“ pen­si­jos ma­žė­ja, nes yra pa­ima­ma iš „Sod­ros“ ir per­ve­da­ma į pen­si­jų fon­dus. Tų, ku­riems ne­ap­si­mo­ka kaup­ti ir dar ma­žė­ja pen­si­ja, iš tie­sų si­tu­a­ci­ja yra blo­ga. Mes tu­ri­me da­ry­ti kei­ti­mus.

Ką mes siū­lo­me? Siū­lo­me pa­kan­ka­mą, adek­va­tų kau­pi­mą, kad vi­si, ku­rie da­ly­vau­ja kau­piant, da­ly­vau­tų pa­gal for­mu­lę 4+2, ar­ba, jei­gu kon­so­li­duo­si­me ta­ri­fus, bus 3 ir 1,5, kur 4 ir 3 yra žmo­gaus įmo­ka, o 2 ir 1,5 yra vals­ty­bės pri­si­dė­ji­mas nuo vi­du­ti­nio dar­bo už­mo­kes­čio. Ati­tin­ka­mai su­ma­žin­ti „Sod­ros“ įmo­kų ta­ri­fą, sa­vai­me įtrauk­ti vi­sus, kaip prem­je­ras sa­kė, iki 40 me­tų, ir jau da­bar da­ly­vau­jan­čius kau­pi­mo sis­te­mo­je. Ko­dėl iš vi­so rei­kia to au­to­ma­ti­nio įtrau­ki­mo? Iš kar­to pa­sa­ky­siu, kad čia ne pri­va­čių pen­si­jų fon­dų ska­ti­ni­mo for­ma ar­ba jų siū­ly­mas. Ne, tai yra žmo­nių ska­ti­ni­mo gal­vo­ti apie sa­vo at­ei­tį for­ma. Kaip sa­kiau, jei­gu mes gal­vo­ja­me apie kau­pi­mą kaip tre­čią pen­si­jų da­lį, sis­te­mi­nę da­lį, tu­ri­me kiek ga­li­ma dau­giau žmo­nių įtrauk­ti. Be to, apie tai, kad pen­si­jų kau­pi­mas Lie­tu­vo­je tu­ri bū­ti vi­suo­ti­nis, kad kiek ga­li­ma dau­giau žmo­nių da­ly­vau­tų, o Eu­ro­pos ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­ja re­ko­men­duo­ja pri­va­lo­mą kau­pi­mą, kal­ba ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, ir Tarp­tau­ti­nis va­liu­tos fon­das, ir ta pa­ti EBPO.

Ko­kiam pen­si­jų fon­dui žmo­nės bū­tų pri­ski­ria­mi? Ka­dan­gi įsta­ty­mo pro­jek­te kar­tu siū­lo­ma Lie­tu­vo­je pa­ga­liau įgy­ven­din­ti gy­ve­ni­mo cik­lo fon­dų stra­te­gi­ją, kiek­vie­nas bū­tų pri­skir­tas jo gi­mi­mo me­tus ati­tin­kan­čiam tiks­li­niam pen­si­jų fon­dui, tu­rint ga­li­my­bę pa­si­rink­ti ki­to­kį. Vi­soms pen­si­jų kau­pi­mo ben­dro­vėms nau­ji da­ly­kai bū­tų pa­da­lin­ti po ly­giai at­si­tik­ti­ne tvar­ka. Pa­vyz­džiui, jei­gu sa­vai­me 2019 m. sau­sio 1 d. įtrau­kia­ma 30 tūkst. žmo­nių, tai vi­sos pen­si­jų kau­pi­mo ben­dro­vės gau­tų po 6 tūkst. da­ly­vių, nes šiuo me­tu eg­zis­tuo­ja pen­kios ben­dro­vės. Jei­gu iki ko­vo 1 die­nos žmo­nės ne­at­si­sa­ky­tų kaup­ti, nuo ko­vo 1 die­nos pra­de­da­mos skai­čiuo­ti pen­si­jų įmo­kos į pen­si­jų fon­dų są­skai­tas. Vi­siems esa­miems pen­si­jų kau­pi­mo da­ly­viams tai­ko­ma to­kia pa­ti tvar­ka: jie sa­vai­me įtrau­kia­mi į nau­ją sis­te­mą, ta­čiau tu­ri ga­li­my­bę at­si­sa­ky­ti. At­si­sa­ky­mas ga­li­ma dve­jo­pas: stab­dy­ti da­ly­va­vi­mą, t. y. to­liau įmo­kos tie­siog ne­per­ve­da­mos, ar­ba nu­trauk­ti da­ly­va­vi­mą ir su su­kaup­to­mis lė­šo­mis grįž­ti į „Sod­rą“. Jei­gu lė­šų yra dau­giau, nei bu­vo per­vers­ta iš „Sod­ros“, už tas pa­pil­do­mas lė­šas įsi­gy­ti pa­pil­do­mų „Sod­ros“ taš­kų ir taip tu­rė­ti di­des­nę „Sod­ros“ pen­si­ją.

Vi­si da­ly­viai, ku­rie liks ar pra­dės kaup­ti pa­pil­do­mai, ga­lės lai­ki­nai, ne il­giau kaip 12 mė­ne­sių per vi­są da­ly­va­vi­mo kau­piant pen­si­ją lai­ko­tar­pį, stab­dy­ti pen­si­jų įmo­kų per­ve­di­mą į fon­dus. At­skai­ty­mai iš pen­si­jų fon­do tur­to ma­ži­na­mi per­pus, ir tai yra svar­bu, kol 2021 me­tais pa­sieks 0,5 %, tu­rint ga­li­my­bę at­ei­ty­je ma­žin­ti iki 4 %, jei­gu pen­si­jų fon­do tur­tas augs iki 2,5 mlrd. eu­rų. Nu­sta­to­ma anui­te­to ri­ba – nuo 10 tūkst. eu­rų, tu­ri­ma gal­vo­je, kad šiuo me­tu yra 17 tūkst. eu­rų, tam, kad kiek ga­li­ma dau­giau da­ly­vių ga­lė­tų iš­pirk­ti pen­si­ją. Jau ne kar­tą esa­me kal­bė­ję, kad tos su­mos dy­dis tik­rai yra dis­ku­tuo­ti­nas ir ga­li bū­ti kei­čia­mas. As­me­nims, ku­rių gau­na­mų pen­si­jų su­ma ne­vir­ši­ja 95 % NPD, pa­pil­do­mai yra ski­ria­ma prie­mo­ka. Gal­vo­ja­ma apie da­bar skurs­tan­čius pen­si­nin­kus, to­kių tu­ri­me 95 tūkst., ku­rie gau­na ma­žes­nes nei 230 eu­rų ir ne­tu­ri jo­kių ki­tų pa­ja­mų – dar­bo už­mo­kes­čio, ki­tų pen­si­jų. Jie iš es­mės yra vi­siš­ka­me skur­de. Sie­kiant jiems pa­dė­ti, ski­ria­ma pa­pil­do­ma prie­mo­nė – vi­du­ti­niš­kai 20 eu­rų. Ati­tin­ka­mai šal­pos pen­si­jos se­nat­vės am­žiui su­ka­ku­siems as­me­nims di­di­na­mos nuo 0,9 iki 1 šal­pos pen­si­jų ba­zės dy­džio.

Tai­gi kal­bant to­liau dis­ku­si­jo­je, dis­ku­tuo­jant ko­mi­te­tuo­se, svars­tant, tik­rai siū­lo­ma pa­žiūrė­ti vi­są sis­te­mą, ma­ty­ti tuos tris at­ei­ties pen­si­jų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nius ir gal­vo­ti, kaip ge­riau­siai juos įga­lin­ti, kad mū­sų pen­si­jos bū­tų di­džiau­sios, kiek yra įma­no­ma, tiek da­bar, tiek at­ei­ty­je.

La­bai ačiū už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kvie­čiu Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vy­bės Lie­tu­vo­je va­do­vą A. Pranc­ke­vi­čių.

 

Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vy­bės Lie­tu­vo­je va­do­vo Ar­nol­do Pranc­ke­vi­čiaus kal­ba

 

A. PRANCKEVIČIUS. La­ba die­na, ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, la­bai ma­lo­nu, kad pa­kvie­tė­te į šią dis­ku­si­ją kal­bė­ti iš tik­rų­jų la­bai svar­bia te­ma apie struk­tū­ri­nes re­for­mas Lie­tu­vo­je ir apie ben­dras pa­stan­gas tiek Lie­tu­vo­je, tiek Eu­ro­po­je ge­rin­ti Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos žmo­nių ge­ro­vę. Mes, kas­met žiū­rė­da­mi į Lie­tu­vos re­for­mas, da­ro­me kas­me­ti­nes ana­li­zes, kas­me­ti­nes ša­lies ata­skai­tas ir daž­nai ban­do­me pa­dė­ti vals­ty­bei sa­vo pa­ta­ri­mais, sa­vo ma­ty­mais. Pas­ta­ruo­ju me­tu, ką mes ma­to­me dėl mo­kes­čių.

Dėl mo­kes­čių. Mes ma­to­me, kad pa­ja­mos iš ap­lin­ko­sau­gos ir pe­ri­odi­nių ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čių iš­lie­ka ma­žes­nės nei Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis. Taip, Lie­tu­va per­tvar­kė ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čių sis­te­mą į ją įtrauk­da­ma ir tam tik­rą pro­gre­sy­vu­mą ir pa­nai­ki­no ak­ci­zų leng­va­tas, tai­ko­mas šil­dy­mui, nau­do­ja­moms an­glims ir kok­sui. Vis dėl­to mes ma­no­me, kad te­bė­ra ga­li­my­bė iš­plės­ti mo­kes­čių ba­zę, per­ei­nant prie šal­ti­nių, ku­rių ap­mo­kes­ti­ni­mas ma­žiau ken­kia au­gi­mui.

Nors per ke­le­rius pas­ta­ruo­sius me­tus Lie­tu­va pa­da­rė pa­žan­gą ge­rin­da­ma mo­kes­čių su­rin­ki­mą, pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio ne­pri­emo­ka Lie­tu­vo­je ir­gi iš­lie­ka vie­na di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Lie­tu­va ima­si to­les­nių veiks­mų siek­da­ma ko­vo­ti su mo­kes­čių slė­pi­mu, ir tai yra la­bai ge­rai, ir pa­ge­rin­ti mo­kes­ti­nių prie­vo­lių vyk­dy­mą. Pas­ta­ruo­ju me­tu įgy­ven­din­tos prie­mo­nės duo­da pir­muo­sius re­zul­ta­tus. Dar la­biau pa­ge­ri­nus mo­kes­ti­nių prie­vo­lių vyk­dy­mą, pa­di­dė­tų biu­dže­to pa­ja­mos ir mo­kes­čių sis­te­mos tei­sin­gu­mas.

Kal­bant apie so­cia­li­nę at­skir­tį, di­de­lė žmo­nių, ku­riems gre­sia skur­das ar­ba so­cia­li­nė at­skir­tis, da­lis, ir di­de­lė pa­ja­mų ne­ly­gy­bė te­bė­ra svar­bus iš­šū­kis Lie­tu­vai. Kaip ži­noma, šie skai­čiai vie­ni di­džiau­sių Eu­ro­po­je, nei­gia­mai vei­kian­tys eko­no­mi­kos au­gi­mo per­spek­ty­vas. Jie taip pat ke­lia grės­mę so­cia­li­nei san­glau­dai ir ga­li dar la­biau pa­ska­tin­ti emig­ra­ci­ją. Ne­pai­sant nuo­la­ti­nio eko­no­mi­kos au­gi­mo, di­džiau­sia skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ri­zi­ka ky­la pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, ne­įga­lie­siems, vai­kams, vie­ni­šiems tė­vams ir be­dar­biams. Tad Lie­tu­vos mo­kes­čių ir so­cia­li­nių iš­mo­kų sis­te­mos po­vei­kis pa­ja­mų ne­ly­gy­bei ma­žin­ti vis dar yra, de­ja, vie­nas ma­žiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Nors bu­vo im­ta­si tam tik­rų svar­bių pra­di­nių ko­vos su skur­du ir pa­ja­mų ne­ly­gy­be veiks­mų, ša­liai dar rei­kia daug nu­veik­ti, kad bū­tų pri­ar­tė­ta prie Eu­ro­pos Są­jun­gos skur­do ir pa­ja­mų ne­ly­gy­bės vi­dur­kių. San­ty­ki­nai di­de­lis mo­kes­čių pleiš­tas ma­žas pa­ja­mas gau­nan­tiems as­me­nims ga­li ma­žin­ti jų pa­ska­tas dirb­ti ir di­din­ti skur­do ir ne­ly­gy­bės ri­zi­ką. Skur­do ir ne­ly­gy­bės ly­gis ga­lė­tų bū­ti su­ma­žin­tas ska­ti­nant da­ly­va­vi­mą dar­bo rin­ko­je vi­sų pir­ma pa­žei­džia­mų gru­pių as­me­nų ir ma­žas pa­ja­mas gau­nan­čių as­me­nų, di­di­nant mo­kes­čių ir so­cia­li­nių iš­mo­kų sis­te­mos po­vei­kį pa­ja­mų ne­ly­gy­bei ma­žin­ti ir ge­riau su­ren­kant mo­kes­čius, tie­siog ge­riau su­ren­kant mo­kes­čius. To­kios prie­mo­nės, mū­sų ma­ny­mu, taip pat ga­lė­tų pa­di­din­ti so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą.

Ir ga­lų ga­le, kal­bant apie na­šu­mą, ar­ba pro­duk­ty­vu­mą, pa­lan­kaus au­gi­mo lai­ko­tar­pio, pra­si­dė­ju­sio 2012 me­tais po glo­ba­lios fi­nan­si­nės kri­zės, 2017 me­tais na­šu­mo au­gi­mas pa­spar­tė­jo, ir tai su­ma­ži­no spau­di­mą są­nau­dų kon­ku­ren­cin­gu­mui. Vis dėl­to šį pa­ge­rė­ji­mą dau­giau­sia ska­ti­no pri­va­tus sek­to­rius, tik ne­di­de­lė pa­žan­ga pa­da­ry­ta di­di­nant vie­šų­jų in­ves­ti­ci­jų efek­ty­vu­mą. Kon­kre­čiai vie­šų­jų iš­lai­dų moks­lui ir ty­ri­mams efek­ty­vu­mas te­bė­ra ma­žas, o įmo­nės ir moks­lo ben­druo­me­nė vis dar la­bai ma­žai ben­dra­dar­biau­ja. Be to, vie­šo­sios in­ves­ti­ci­jos į mo­ks­li­nius ty­ri­mus ir eks­pe­ri­men­ti­nę plėt­rą 2016 me­tais la­bai su­ma­žė­jo, jau da­bar yra ma­žiau nei 1 % BVP. Frag­men­tiš­kas moks­li­nių ty­ri­mų ir ino­va­ci­jų po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mas bei val­dy­mas le­mia ne­efek­ty­vu­mą ir truk­do įmo­nėms vi­sa­pu­siš­kai pa­si­nau­do­ti įvai­rio­mis pa­ra­mos sche­mo­mis. To­les­nė pa­žan­ga dėl to per­tvar­kant vie­šo­jo moks­li­nio ty­ri­mo sek­to­riaus or­ga­ni­za­vi­mą ir fi­nan­sa­vi­mą tu­rė­tų pa­dė­ti ge­riau pa­nau­do­ti tu­ri­mus iš­tek­lius.

Tad, tu­rė­da­ma to­kią ana­li­zę, Ko­mi­si­ja ge­gu­žės 23 die­ną, vos prieš ke­lias sa­vai­tes, Lie­tu­vai pa­tei­kė tris re­ko­men­da­ci­jas.

Pir­ma. Ge­rin­ti mo­kes­ti­nių prie­vo­lių vyk­dy­mą ir plės­ti mo­kes­čių ba­zę, per­ei­nant prie šal­ti­nių, ku­rių ap­mo­kes­ti­ni­mas ma­žiau ken­kia au­gi­mui. Už­tik­rin­ti il­ga­lai­kį pen­si­jų sis­te­mos tva­ru­mą, kar­tu spren­džiant pen­si­jų adek­va­tu­mo klau­si­mą.

An­tra. Ge­rin­ti švie­ti­mo ir mo­ky­mo­si sis­te­mos, įskai­tant su­au­gu­sių­jų mo­ky­mą­si, ko­ky­bę, veiks­min­gu­mą ir ati­tik­tį dar­bo rin­kos po­rei­kiams. Ge­rin­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos re­zul­ta­tus, to­liau per­sio­rien­tuo­jant nuo sta­cio­na­rio­sios prie am­bu­la­to­ri­nės prie­žiū­ros, stip­ri­nant li­gų pre­ven­ci­jos prie­mo­nes, taip pat vie­tos lyg­me­niu, ir di­di­nant prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bę ir įper­ka­mu­mą. Ge­rin­ti mo­kes­čių ir so­cia­li­nių iš­mo­kų sis­te­mos struk­tū­rą sie­kiant ma­žin­ti skur­dą ir pa­ja­mų ne­ly­gy­bę.

Ir ga­lų ga­le tre­čia. Ska­tin­ti na­šu­mo au­gi­mą, di­di­nant vie­šų­jų in­ves­ti­ci­jų veiks­min­gu­mą, už­tik­ri­nant veiks­min­gą val­džios ins­ti­tu­ci­jų vyk­do­mą moks­li­nių ty­ri­mų ir ino­va­ci­jų po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mą ir ša­li­nant vie­šų­jų prie­mo­nių, ku­rio­mis re­mia­mas moks­lo ir pra­mo­nės ben­dra­dar­bia­vi­mas, spra­gas ir ne­efek­ty­vu­mą.

Tad iš tik­rų­jų šian­dien dis­ku­tuo­ja­mas re­for­mų pa­ke­tas, mo­kes­čių ir pen­si­jų re­for­mų pa­ke­tas, dau­giau­sia re­mia­si šia diag­no­ze. Mes svei­ki­na­me Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės, Lie­tu­vos Sei­mo in­ten­ci­ją im­tis šių la­bai svar­bių pro­ble­mų. Šian­dien, de­ja, mes dar ne­ga­li­me įver­tin­ti šių kon­kre­čių pro­jek­tų, nes jų vis dar yra dis­ku­si­jos fa­zė. Ki­tų me­tų ana­li­zė ir ša­lies ata­skai­ta jau pa­teiks įver­ti­ni­mą šian­dien vyks­tan­čių re­for­mų, ta­čiau pa­ti in­ten­ci­ja džiu­gi­na. Pats en­tu­ziaz­mas ir no­ras im­tis skau­džiau­sių, svar­biau­sių pro­ble­mų yra svar­bus.

Tur­būt rei­kė­tų pa­žy­mė­ti, kad lai­kas ne­ga­li bū­ti ge­res­nis nei da­bar, nes eko­no­mi­nis au­gi­mas ir Lie­tu­vo­je, ir Eu­ro­po­je yra spar­tus ir nuo­sek­lus. Lie­tu­vo­je, kaip ži­no­te, per­nai jis sie­kė net 3,8 % BVP, šie­met prog­no­zuo­ja­me bent 3,1 %. Eks­por­tas au­ga, in­ves­ti­ci­jos – taip pat, ne­dar­bas ma­žė­ja. Tai yra ge­ros eko­no­mi­nės są­ly­gos im­tis sun­kiau­sių struk­tū­ri­nių re­for­mų, kaip sa­ko­ma, tai­sy­ti ne tik sto­gą, bet ir pa­ma­tus tiek Lie­tu­vo­je, tiek vi­so­je Eu­ro­po­je tam, kad iš tik­rų­jų mes ir Lie­tu­vo­je, ir Va­ka­rų pa­sau­ly­je ma­žin­tu­me at­skir­tį tarp cen­tro ir pe­ri­fe­ri­jos, tarp tų žmo­nių, ku­rie lai­mė­jo iš glo­ba­li­za­ci­jos, ir tų, ku­rie jau­čia, kad iš jos pra­lo­šė, tarp tų, ku­rie dau­giau­sia už­dir­ba, ir tų, ku­rie ma­žiau­siai už­dir­ba, ir tam, kad at­ei­ty­je ma­žin­tu­me ir kon­flik­tų mū­sų vi­suo­me­nė­se ga­li­my­bę.

Baig­da­mas no­rė­čiau pa­ci­tuo­ti ir pri­min­ti jums Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­to Dž. F. Ke­ne­džio inau­gu­ra­ci­jos kal­bo­je pa­sa­ky­tą iš­min­tį: „Jei lais­va vi­suo­me­nė ne­pa­jėgs pa­dė­ti dau­gy­bei skurs­tan­čių­jų, tai ne­ga­lės ap­sau­go­ti ir sau­jos tur­tin­gų­jų.“ Ma­nau. Dž. F. Ke­ne­džio pa­sa­ky­ti žo­džiai ir šian­dien yra la­bai ak­tu­a­lūs tiek Lie­tu­vai, tiek ir vi­sai Eu­ro­pai. Ačiū jums.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kvie­čiu ban­ko „Lu­mi­nor“ vy­riau­si­ą­jį eko­no­mis­tą Ž. Mau­ri­cą į tri­bū­ną. Ma­lo­niai pra­šom.

 

Ban­ko „Lu­mi­nor“ vy­riau­sio­jo eko­no­mis­to Žy­gi­man­to Mau­ri­co kal­ba

 

Ž. MAURICAS. Svei­ki vi­si. Tik­rai ma­lo­nu bū­ti šio­je sa­lė­je, kad ir ne vi­sai pil­no­je, ir pa­si­da­lin­ti sa­vo min­ti­mis apie mo­kes­čių sis­te­mą. Pra­dė­siu nuo la­bai ben­drų įžval­gų, kas yra ge­ra mo­kes­čių sis­te­ma.

Ge­ra mo­kes­čių sis­te­ma, ma­no įsi­vaiz­da­vi­mu, yra me­nas nu­kirp­ti avį taip, kad bū­tų kuo dau­giau vil­nos ir kad avis bū­tų lai­min­ga. Pas­ta­ruo­ju me­tu svar­biau da­ro­si ne vil­nos kie­kis, o avies lai­mė, nes jei­gu avis yra ne­lai­min­ga, ji ga­li ne tiek daug vil­nos ki­tą kar­tą duo­ti. Avys taip pat tam­pa vis mo­bi­les­nės, jos ga­li pa­bėg­ti pas ki­tus šei­mi­nin­kus, ku­rie ne taip smar­kiai tas vil­nas ker­pa.

Mo­kes­čių sis­te­ma vis la­biau ir la­biau tam­pa… Tai­gi mo­kes­čių sis­te­mos tiks­las yra pa­da­ry­ti avį lai­min­gą ir ša­lys kon­ku­ruo­ja bū­tent dėl to. Nie­ka­da ne­rei­kia to pa­mirš­ti.

Da­bar no­rė­čiau per­ei­ti prie pa­grin­di­nių ke­tu­rių ge­ros mo­kes­čių sis­te­mos sa­vy­bių, ku­rių nie­ka­da ne­rei­kia pa­mirš­ti. Jei­gu tiks­las yra tik­tai pa­pil­dy­ti biu­dže­tą, kuo dau­giau nu­kirp­ti vil­nos, tai ko­dėl ne­įve­dus pa­gal­vės mo­kes­čio? Aš su­skai­čia­vau, vi­siems Lie­tu­vos gy­ven­to­jams per mė­ne­sį bū­tų 240 eu­rų. Ko­dėl to­kia mo­kes­čių sis­te­ma nė­ra ge­ra? To­dėl, kad nė­ra ver­ti­ka­laus tei­sin­gu­mo, nes ir la­bai ne­tur­tin­gi, ir la­bai tur­tin­gi tu­rė­tų mo­kė­ti vie­no­dą mo­kes­tį. Mes gir­dė­jo­me, kad ma­žiau­sios pen­si­jos sie­kia tik 220 eu­rų, tai mo­kes­tis bū­tų di­des­nis ne­gu pen­si­ja. Be abe­jo, to­kia sis­te­ma nė­ra tei­sin­ga ir ati­tin­ka­mai at­si­ran­da spren­di­mai, kaip tą tei­sin­gu­mą pa­di­din­ti. Štai pa­siū­ly­mas, be­je, ir tarp po­li­ti­kų at­si­ran­da, tar­kim, pa­di­ver­si­fi­kuo­jam mo­kes­čių ta­ri­fus. Kas dau­giau­sia už­dir­ba? In­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tai. Tar­kim, jiems mo­kes­tis bus 3 tūkst. eu­rų per mė­ne­sį, o, tar­kim, tei­si­nin­kams, ku­rie sun­kiai ir daug dir­ba, mo­kes­tis bus 30 eu­rų.

Ar ši­ta sis­te­ma yra tei­sin­ga, kaip jums at­ro­do? Ne, nes rei­kia ne tik ver­ti­ka­laus tei­sin­gu­mo, bet ir ho­ri­zon­ta­laus. Vie­no­das, pa­na­šias pa­ja­mas už­dir­ban­tys as­me­nys tu­rė­tų mo­kė­ti pa­na­šaus dy­džio mo­kes­čius, ide­a­liu at­ve­ju – vie­no­do dy­džio. Bū­tent tos ša­lys, ku­rios tu­ri to­kią sis­te­mą, t. y. Švei­ca­ri­ja, Da­ni­ja, Is­lan­di­ja, ir la­bai daug mo­kes­čių su­ren­ka, ir avys ten yra la­bai lai­min­gos – dar­bo už­mo­kes­čiai di­džiau­si ir dar­bo už­mo­kes­čio BVP san­ty­kis di­džiau­sias šio­se ša­ly­se.

Ki­tas la­bai svar­bus da­ly­kas yra mo­kes­čių efek­ty­vu­mas. Kas tas efek­ty­vu­mas? Ga­li­ma su­gal­vo­ti to­kį mo­kes­tį: tur­tin­giems mo­kes­čių ta­ri­fas – 100 % pro­gre­sy­vu­mas, ne­tur­tin­giems – 0 %. Ar tai ge­ra idė­ja, kaip jums at­ro­do? Nė­ra la­bai ge­ra idė­ja, nes jei­gu mo­kes­čio ta­ri­fas yra 100 %, be abe­jo, kad tie as­me­nys mo­kes­čio ne­mo­kės, nes mo­kes­čių su­rin­ki­mas, kai ta­ri­fas yra 100 %, yra ly­giai nu­lis. Dėl to su­kur­ta La­fe­ro krei­vė, ku­ri bū­tent apy­tiks­liai nu­ro­do, koks yra op­ti­ma­lus mo­kes­čių ta­ri­fas, nes kuo di­des­nis ta­ri­fas, tuo dau­giau še­šė­lio, tuo ma­žiau su­ren­ka­ma mo­kes­čių ben­drai, ne­pai­sant pa­ties mo­kes­čio dy­džio.

Ir pas­ku­ti­nis ge­ros mo­kes­čių sis­te­mos kri­te­ri­jus yra ad­mi­nist­ra­vi­mo pa­pras­tu­mas, pi­gu­mas. Aš ir pats da­bar ne­se­niai mo­kė­jau mo­kes­čius už in­di­vi­du­a­lią veik­lą. Yra „Sod­ros“ vie­na są­skai­ta, bet du mo­kes­čiai – VSD ir PSDF ir tu­ri du pa­ve­di­mus da­ry­ti. Tai ir­gi toks la­bai pa­pras­tas pa­vyz­dys, kam to rei­kia, nes vis tiek mo­kes­čiai bus su­jung­ti, ti­kė­ti­na. Tai­gi tik­rai mo­kes­čių su­dė­tin­gu­mas, įvai­rių ta­ri­fų pri­dė­lio­ji­mas ne­pa­de­da. Tuo la­biau kai­nuo­ja tiek mo­kes­čių mo­kė­to­jų lai­ką, tiek tų ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios ad­mi­nist­ruo­ja mo­kes­čius.

Tar­kim, di­džiau­sia pa­sau­ly­je mo­kes­čių pro­gre­sy­vu­mą tu­rin­ti vals­ty­bė iš es­mės yra Ai­ri­ja, ku­ri tu­ri vos du gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čių ta­ri­fus – 20 % ir 40 %. Tuo tar­pu, tar­kim, Por­tu­ga­li­ja, Ita­li­ja, ku­rių mo­kes­čių pro­gre­sy­vu­mas yra san­ty­ki­nai že­mas, tu­ri net­gi po še­šis ta­ri­fus. Tai vėl­gi pa­si­žiū­rė­ki­me į sa­ve, ar ne­bu­vo to­kių siū­ly­mų ir Lie­tu­vo­je įves­ti be­ga­lę ta­ri­fų, bet rei­kia žiū­rė­ti, kad ne ta­ri­fų skai­čius le­mia sis­te­mos ge­ru­mą, bet bū­tent jų efek­ty­vu­mas, kaip iš tik­rų­jų pa­sie­kia­mas tiks­las bū­tent šiuo at­ve­ju, koks tiks­las yra pro­gre­si­nio mo­kes­čio. Ir­gi pa­mirš­ta­ma, nes vie­nos ša­lys iš­si­ke­lia tiks­lą bū­tent fi­nan­suo­ti vie­šą­sias gė­ry­bes, t. y. mo­kes­čius su­rink­ti ir fi­nan­suo­ti, tar­ki­me, svei­ka­tos ap­sau­gos, švie­ti­mo sis­te­mos, ki­tos ša­lys iš­si­ke­lia tiks­lą per mo­kes­čių sis­te­mą ma­žin­ti pa­ja­mų ne­ly­gy­bę.

Bet mo­kes­čių sis­te­mos pa­ja­mų ne­ly­gy­bės ma­ži­ni­mas yra ne­la­bai efek­ty­vus. Pa­skaičius Eko­no­mi­nės plėt­ros ir ben­dra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jos ty­ri­mus, daž­nu at­ve­ju bū­na to­kia si­tu­a­ci­ja pa­ra­dok­sa­li, o ypač Lie­tu­vo­je, kai pa­gau­na­ma avis, nu­ker­pa­ma vil­na, ta­da iš tos vil­nos yra pa­siu­va­mas megz­ti­nis, ta pa­ti avis yra ap­ren­gia­ma tuo megz­ti­niu ir sa­ko­ma: štai, ko­kie mes ge­ri, pa­si­rū­pi­no­me avi­mis, ką jūs da­ry­tu­mė­te be mū­sų? Lie­tu­vo­je tai ypač yra pa­pli­tę, nes Lie­tu­va yra vie­na iš tų ša­lių, ku­ri la­biau­siai ap­mo­kes­ti­na ma­žas pa­ja­mas už­dir­ban­čius as­me­nis, la­biau­siai ap­mo­kes­ti­na vai­kus au­gi­nan­čias šei­mas, ypač tu­rin­čias ma­žas pa­ja­mas. Tai­gi tie as­me­nys žy­miai dau­giau su­mo­ka­ma mo­kes­čių, ne­gu gau­na nau­dos iš vals­ty­bės. Tai­gi tas rū­pi­ni­ma­sis yra ga­nė­ti­nai ap­si­mes­ti­nis.

Ki­ta mo­kes­čių me­da­lio pu­sė, vi­są lai­ką mo­kes­čių sis­te­mos tu­ri bū­ti dis­ku­tuo­ja­mos kar­tu, kur tie mo­kes­čiai yra pa­nau­do­ja­mi ir kam jie yra su­ren­ka­mi, nes ty­ri­mai ro­do, kad pa­ties su­rin­ki­mo me­tu ne tiek pa­ja­mų ne­ly­gy­bė su­ma­žė­ja, kiek bū­tent efek­ty­vus pa­skirs­ty­mas… Tar­kim, pa­tys pro­gre­sy­viau­si mo­kes­čiai yra tur­to ir pa­vel­dė­ji­mo mo­kes­čiai, ne gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio ta­ri­fo di­di­ni­mas, bet tur­to ir pa­vel­dė­ji­mo. Jei­gu taip kal­bant apie pro­gre­sy­vu­mą ben­drą­ja pras­me.

Jei­gu kal­bė­tu­me apie pa­siū­ly­mus, pa­teik­tus šios mo­kes­čių re­for­mos, aš ma­ny­čiau, kad tik­rai mo­kes­čių sis­te­mos efek­ty­vu­mą ta re­for­ma tu­ri ne­ma­žą po­ten­cia­lą pa­ge­rin­ti, ypač kad yra su­jung­tos „Sod­ros“ įmo­kos ir taip pat su­ma­žin­tas „Sod­ros“ ta­ri­fas, nes Lie­tu­vo­je dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mas yra vie­nas di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Taip pat pa­di­di­na­mas yra ver­ti­ka­lus tei­sin­gu­mas, nes ma­žes­nes pa­ja­mas už­dir­ban­tys gy­ven­to­jai mo­kės ma­žes­nius mo­kes­čius pa­laips­niui di­di­nant ne­ap­mo­kes­ti­na­mą­jį pa­ja­mų dy­dį, ir iš da­lies skaid­ru­mas šiek tiek tu­rė­tų su­ma­žin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį efek­ty­vu­mą, nors čia dar tik­rai yra ne­iš­ar­ti dir­vo­nai.

Vis dėl­to di­džiau­sias trū­ku­mas, ku­rį aš ma­tau, tas ho­ri­zon­ta­lu­sis tei­sin­gu­mas, ku­ris tu­rė­tų tap­ti vis di­des­niu pri­ori­te­tu ir gal net­gi, sa­ky­čiau, pri­ori­te­tu nu­me­ris vie­nas, nes di­džiau­sią ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ke­lia, ma­tyt, Lie­tu­vos gy­ven­to­jams ne tai, kad tur­tin­ges­ni ar dau­giau už­dir­ban­tys, kar­tais tas tur­tin­ges­nis to­kia keis­ta są­vo­ka, kai gau­na 1 tūkst. eu­rų, už­dir­ba ar 1,5 tūkst. už­dir­ba, ne tiek dau­giau ar pa­na­šiai kaip ir ma­žiau už­dir­ban­tis, bet daž­niau­siai pa­si­pik­ti­ni­mą su­ke­lia tai, kad vie­no­das pa­ja­mas už­dir­ban­tys as­me­nys mo­ka ne­vie­no­dus mo­kes­čius. Efek­ty­vu­sis ta­ri­fas Lie­tu­vo­je yra re­gre­si­nis, ne­pai­sant to, kad no­mi­na­lu­sis ta­ri­fas yra bū­tent vie­no­das vi­soms mo­kes­čių rū­šims. Mes, ma­nau, tu­rė­tu­me tik­rai pa­dir­bė­ti ties šiuo klau­si­mu.

Aš ma­nau, kad tai yra vi­du­ti­nio dy­džio, tar­kim taip, žings­nis link mo­kes­čių sis­te­mos efe­k­ty­vu­mo ir ver­ti­ka­laus tei­sin­gu­mo ge­ri­ni­mo. Ho­ri­zon­ta­lus tei­sin­gu­mas šiek tiek yra pa­lik­tas nuo­ša­lė­je. Ad­mi­nist­ra­ci­niam efek­ty­vu­mui, rei­kia ti­kė­tis, kad še­šė­lio ma­ži­ni­mo prie­mo­nės tu­rės tam tik­rą po­vei­kį. Tai­gi ap­skri­tai ver­tin­čiau kaip ma­žą žings­ne­lį tei­sin­ga kryp­ti­mi, tik nie­ka­da ne­rei­kia pa­mes­ti ho­ri­zon­to, kur mes ei­na­me, su­vok­ti, ypač svar­bu su­vok­ti tai, kad mo­kes­čių sis­te­ma jau ne­bė­ra tik prie­mo­nė su­rink­ti į biu­dže­tą lė­šas, bet la­biau yra pa­da­ry­ti avį laimin­gą. Aš to ir lin­kiu, da­ry­ki­te avis lai­min­gas. Lai­min­gos avys at­neš daug vil­nos ir vi­si bū­si­me… ti­kė­ti­na, kad su­kur­si­me ge­res­nę vi­suo­me­nę. La­bai jums ačiū.

 

Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Ro­mo La­zut­kos kal­ba

 

PIRMININKAS. Ačiū jums ir kvie­čiu Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rių R. La­zut­ką į tri­bū­ną.

R. LAZUTKA. La­ba die­na, la­bai dė­ko­ju už pa­kvie­ti­mą. Aš pa­kal­bė­siu kaip tik, ko gal­būt opo­zi­ci­ja lau­kia, bet ne­su­lau­kia. Aš ban­dy­siu ro­dy­ti ek­ra­ne, tik gai­la, kad tas ek­ra­nas to­li ir ne­di­de­lis, jei­gu ga­li­te, pra­šom įsi­jung­ti sa­vo ar­ti­mus ma­žus ek­ra­nus. Ma­no pa­grin­di­nės te­zės yra to­kios, jei­gu ne­spė­čiau vis­ko su­sa­ky­ti.

Re­for­mos kon­teks­tas. Mū­sų gy­ven­to­jų pa­ja­mos yra pri­ar­tė­ju­sios prie Va­ka­rų Eu­ro­pos gy­ven­to­jų pa­ja­mų, mes len­kia­me vos ne vi­sas Ry­tų Eu­ro­pos ša­lis, jei­gu skai­čiuo­ja­me gy­ven­to­jų pa­ja­mas vie­nam gy­ven­to­jui. Bet yra di­džiu­lė ne­ly­gy­bė ir skur­das, ir tai yra ne dėl sil­pnos eko­no­mi­kos, o dėl ne­tin­ka­mos mo­kes­čių sis­te­mos, ku­ri, pir­ma, ne­su­tei­kia rei­kia­mų pa­ja­mų so­cia­li­nei ap­sau­gai, an­tra, ne­ma­ži­na ne­ly­gy­bės. Eko­no­mi­kos au­gi­mas skur­do ne­ly­gy­bės sa­vai­me ne­spren­džia. Mes tą ma­tė­me il­gą lai­ką. Rei­kia po­li­ti­nės va­lios. Vals­ty­bės pa­ja­mos iš ben­d­ro­jo vi­daus pro­duk­to au­gi­mo rei­ka­lin­gos, bet tik­tai esa­moms pro­por­ci­joms pa­lai­ky­ti. Ten nė­ra ko pa­im­ti re­for­moms ir keis­ti ką nors struk­tū­riš­kai. Tam rei­kia pa­pil­do­mų vals­ty­bės ir so­cia­li­nių biu­dže­tų pa­ja­mų, kad mes ga­lė­tu­me keis­ti pro­por­ci­jas, ma­žin­ti skur­dą ir ne­ly­gy­bę. Rei­ka­lin­ga mo­kes­čių re­for­mos kryp­tis, ku­ri yra nu­sa­ky­ta Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je ir prie­mo­nių pla­ne, de­ja, pa­teik­ta re­for­ma yra prie­šin­ga sa­vo es­mi­ne kryp­ti­mi. Rei­kia rink­ti ne ma­žiau mo­kes­čių, t. y. at­si­sa­kant da­lies mo­kes­čių iš gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio, bū­tent ple­čiant ne­ap­mo­kes­ti­na­mą mi­ni­mu­mą ir ma­ži­nat „Sod­ros“ įmo­kas, bet kaip tik rei­kia rink­ti dau­giau, ir rink­ti iš pa­jė­gian­čių mo­kė­ti. Kaip tik di­de­lė pa­ja­mų ne­ly­gy­bė ro­do, kad yra iš ko rink­ti dau­giau.

Ypač pa­vo­jin­ga pen­si­jų re­for­mos kryp­tis, ją rei­kia ge­riau­siai ati­dė­ti iki to lai­ko, kai bus dau­giau iš­ma­nan­čių ir taip pat dau­giau be­si­rū­pi­nan­čių ne pri­va­čiu ver­slu, o vals­ty­be. Štai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų vi­du­ti­nės pa­ja­mos len­kia Slo­vė­ni­jos, at­si­pra­šau, Slo­va­ki­jos, Es­ti­jos, Len­ki­jos, Veng­ri­jos, jos šiek tiek ma­žes­nės už Slo­vė­ni­jos ir Če­ki­jos (iš nau­jų­jų Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių). Bet tai yra vi­du­ti­nės pa­ja­mos.

Tuo pat me­tu ne­ly­gy­bė yra be­veik di­džiau­sia, mus len­kia tik Bul­ga­ri­ja, o mū­sų vals­ty­bės pa­ja­mos, at­si­pra­šau, šiuo at­ve­ju iš­lai­dos, vals­ty­bės iš­lai­dos yra 33 % ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to, o Lat­vi­jo­je yra 38 %, Es­ti­jo­je – 40 %, Len­ki­jo­je – 40 %. Sep­ty­ni ši­to ro­dik­lio pro­cen­ti­niai punk­tai reiš­kia 2 mlrd. eu­rų. Tai tiek mes ga­lė­tu­me tu­rė­ti vals­ty­bės ran­ko­se dau­giau, jei­gu mes tu­rė­tu­me mo­kes­čių sis­te­mą, ku­ri ap­rū­pin­tų tais iš­tek­liais. Ir ta kryp­ti­mi rei­kė­tų steng­tis ei­ti, to­dėl, kad, prie­šin­gai, mes ne­pa­jė­gūs fi­nan­suo­ti so­cia­li­nės sri­ties, mū­sų so­cia­li­nės iš­lai­dos – įvai­riau­sioms kryp­tims, t. y. ar bū­tų svei­ka­ta, se­nat­vė, ar tai šei­mos pa­ra­ma. Mes at­si­lie­ka­me ne tik nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio, at­si­lie­ka­me nuo ke­tu­rių Vi­šeg­ra­do ša­lių, at­si­lie­ka­me ga­na smar­kiai, to­dėl, kad vals­ty­bės pa­ja­mos ir ati­tin­ka­mai iš­lai­dos yra la­bai ma­žos.

Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos prie­mo­nių pla­ne yra nu­ma­ty­ta, kad sis­te­miš­kai di­din­si­me so­cia­li­nės ap­sau­gos iš­lai­das. Kaip siek­ti­ną vals­ty­bės so­cia­li­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų ro­dik­lį įvar­di­ja­me Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį, vi­du­ti­niš­kai Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės na­rės so­cia­li­nei ap­sau­gai ski­ria 19,5 BVP, Lie­tu­vo­je – 11,5. Tad mes, siek­da­mi to įsi­pa­rei­go­ji­mo, tu­rė­tu­me di­din­ti vals­ty­bės pa­ja­mas, ta­čiau dėl gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio ne­ap­mo­kes­ti­na­mo dy­džio plė­ti­mo ir „Sod­ros“ įmo­kų ma­ži­ni­mo mes iš tik­rų­jų ju­dė­si­me prie­šin­ga kryp­ti­mi.

Mo­kes­čių sis­te­ma Lie­tu­vo­je ne­ma­ži­na ne­ly­gy­bės. Jei­gu mes pa­žiū­rė­tu­me, koks yra Gi­ni ko­e­fi­cien­tas, ku­ris ro­do pa­ja­mų ne­ly­gy­bę, ir tas ko­e­fi­cien­tas su­si­klos­to, kai žmo­nės gau­na pa­ja­mų iš rin­kų, ir mes pa­žiū­rė­tu­me, kaip pa­si­kei­čia ne­ly­gy­bė po mo­kes­čių, tai ji lie­ka to­kia pat. Iš tik­rų­jų mo­kes­čiai Lie­tu­vo­je ne­ly­gy­bės ne­ma­ži­na, ne­ly­gy­bę ma­ži­na dau­giau­sia pen­si­jos, nes jei­gu di­džiu­lė da­lis žmo­nių, ku­rie gy­ve­na iš pen­si­jų, jų ne­gau­tų, ži­no­ma, kad jie bū­tų daug že­miau dėl sa­vo pa­ja­mų, ir bū­tent pen­si­jos ne­ly­gy­bė su­ma­ži­na dau­giau­sia. Ir dar šiek kiek su­ma­ži­na ki­tos so­cia­li­nės iš­mo­kos. Pen­si­jos ne­ly­gy­bės ne­ma­ži­na. At­si­pra­šau, mo­kes­čiai ne­ly­gy­bės ne­ma­ži­na.

Daž­nai mo­kes­čių sis­te­mos mi­ni­ma ašis – dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mo ma­ži­ni­mas, ar­ba, tiks­liau, jos at­pi­gi­ni­mas dėl su­ma­žin­tų mo­kes­čių. Tai Lie­tu­vo­je yra la­bai daž­nai mi­ni­ma, kad Lie­tu­vo­je dar­bas la­bai smar­kiai ap­krau­tas mo­kes­čiais. Sta­tis­ti­ka to ne­ro­do. Iš tik­rų­jų ma­žos al­gos Lie­tu­vo­je yra ap­mo­kes­ti­na­mos pa­na­šiai kaip dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, šiek tiek dau­giau ne­gu da­ly­je ša­lių, ir ge­ro­kai dau­giu, bet di­des­nės al­gos. Tai yra al­ga, ku­ri su­da­ro 167 % vi­du­ti­nės al­gos, Lie­tu­vo­je ap­mo­kes­ti­na­ma ge­ro­kai ma­žiau ne­gu dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių. Ir mo­kes­čių re­for­mos ašis – pa­lik­ti žmo­nėms dau­giau pi­ni­gų jų ran­ko­se, bet kar­tu vals­ty­bė taip pat su­rinks ma­žiau, ir fi­nan­suos žmo­nių so­cia­li­nę ap­sau­gą ir so­cia­li­nes pa­slau­gas ge­ro­kai ma­žiau, ne­gu ga­lė­tų, jei­gu mo­kes­čių su­rink­tų dau­giau. Su­pran­ta­ma, kad to­kia kryp­tis yra nau­din­ga ver­slo or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rios sie­kia tu­rė­ti kuo pi­ges­nę dar­bo jė­gą. Taip, bet tų pa­čių žmo­nių, ku­rie gau­na al­gas, ir jei­gu jie gaus ke­lias­de­šimt eu­rų dau­giau, bet tu­rės skur­džias so­cia­li­nes pa­slau­gas ir men­ką so­cia­li­nę ap­sau­gą so­cia­li­nės ri­zi­kos at­ve­ju, ge­ro­vė dėl to ne­pa­ge­rės, ne­iš­augs, mes ne­sprę­si­me mi­nė­tų sun­kių pro­ble­mų – skur­do ir ne­ly­gy­bės. Tuo tar­pu pa­ja­mų ne­ly­gy­bė yra di­džiu­lė. Jau mi­nė­jau, kad mes Eu­ro­pos Są­jun­go­je esa­me ant­ro­je vie­to­je po Bul­ga­ri­jos, bet rei­kė­tų pa­žiū­rė­ti tru­pu­tį ati­džiau. De­šim­ta­da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­rie gau­na di­džiau­sias pa­ja­mas, gau­na dvi­gu­bai dau­giau ne­gu ant­ra­sis de­šim­ta­da­lis. Tai yra di­džiu­lis skir­tu­mas. Pas­kui jau bū­tent tas va­di­na­ma­sis vi­du­ri­ny­sis sluoks­nis. Čia pa­ja­mų ne­ly­gy­bė yra ne to­kia di­de­lė, t. y. skir­tu­mai nė­ra to­kie di­de­li. Jei­gu žiū­rė­si­me pa­gal at­ski­ras pa­ja­mų rū­šis, al­gų ne­ly­gy­bė ir­gi la­bai di­de­lė. Jei­gu im­si­me šiuo at­ve­ju jau ne 10 %, o 20 % di­džiau­sių al­gų ir ki­tas 20 % al­gų, ku­rios at­si­lie­ka nuo di­džiau­sių, skir­tu­mas yra be­veik du kar­tai.

Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo pa­ja­mos, ku­rios daž­niau­siai yra gi­na­mos nuo di­des­nių mo­kes­čių, pa­si­skirs­tę dar ne­to­ly­giau. 20 % žmo­nių, gau­nan­čių pa­ja­mų iš įvai­rios sa­va­ran­kiš­kos veik­los – au­to­ri­nės su­tar­tys, in­di­vi­du­a­li veik­la, ver­slo liu­di­ji­mai, už­dir­ban­čių di­džiau­sias pa­ja­mas, pa­ima 55 % vi­sų sa­va­ran­kiš­kai dir­ban­čių žmo­nių pa­ja­mų, o ki­ti 20 % jau gau­na tik 19 %.

Že­miau­sias… 20 % žmo­nių, gau­nan­čių pa­ja­mas iš sa­va­ran­kiš­kos veik­los, gau­na tik 6 % vi­sų to­kio ti­po pa­ja­mų. Ne­ly­gy­bė yra di­džiu­lė. Vie­na ver­tus, tai yra prie­žas­tis dau­ge­liui nei­gia­mų so­cia­li­nių pa­sek­mių, ki­ta ver­tus, tai yra po­ten­cia­las di­din­ti vals­ty­bės pa­ja­mas ir ma­žin­ti skur­dą, di­din­ti so­cia­li­nės ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mą.

Ką rei­kė­tų da­ry­ti su mo­kes­čiais? Yra Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do ana­li­zė, pa­ro­dy­ta, kaip ski­ria­si mo­kes­čių sis­te­ma Lie­tu­vo­je nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio. Ne­svar­bu, kaip mes ly­gin­tu­me, ar kiek su­ren­ka­me pa­gal vi­sus mo­kes­čius, įvai­rius mo­kes­čius nuo ben­dro vi­daus pro­duk­to, ar ly­gin­tu­me ta­ri­fus, ne­ma­to­me skir­tu­mų, į ku­riuos bū­tų orien­tuo­ta da­bar­ti­nė pa­siū­ly­ta re­for­ma. Iš tik­rų­jų vi­du­ti­nis gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio ta­ri­fas Lie­tu­vo­je – 15, nes toks ir yra vie­nas, o Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis – 33. Kor­po­ra­ci­jų pa­ja­mų mo­kes­tis Lie­tu­vo­je at­si­lie­ka, jei­gu žiū­rė­tu­me ta­ri­fus. Jei­gu žiū­rė­tu­me pa­gal tai, kiek su­ren­ka­ma į vals­ty­bės biu­dže­tą, tai čia vėl Lie­tu­vos at­si­li­ki­mas pa­gal tuos mo­kes­čius di­de­lis. So­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kos yra vi­du­ti­nės Lie­tu­vo­je, pa­ly­gin­ti su Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­li­mis. To­dėl keis­ta, kad bū­tent į jas la­biau­siai tai­ko­ma­si.

Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos prie­mo­nių pla­ne ir­gi taip pat nu­ma­ty­ta, kad bus įgy­ven­di­na­mos ak­ty­vios skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mo prie­mo­nės, ne­ly­gy­bės in­dek­są ar­tin­si­me iki Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių vi­dur­kio. Da­bar­ti­nės nu­ma­ty­tos prie­mo­nės iš tik­rų­jų ga­li šiek tiek pa­di­din­ti pa­čių skur­džiau­sių pa­ja­mas, taip pat va­di­na­mo­jo vi­du­ti­nio­jo sluoks­nio, tų, ku­rie už­dir­ba vi­du­ti­nes al­gas ir dau­giau, bet jos vi­sai ne­nu­kreip­tos į tuos, ku­rių pa­ja­mos la­bai di­de­lės ir, kaip mi­nė­jau, la­bai smar­kiai ski­ria­si nuo vi­du­ti­nio­jo sluoks­nio. Kaip mes ma­žin­si­me ne­ly­gy­bę, jei­gu mo­kes­čių ne­per­skirs­to­me, o re­for­ma di­de­lių pa­ja­mų ne­lie­čia? Pa­grin­di­nį per­skirs­ty­mo įran­kį – „Sod­rą“ mes men­ki­na­me, t. y. ma­ži­na­me įmo­kas „Sod­rai“ ir va­di­na­mą­ją ba­zi­nę pen­si­ją per­ke­lia­me į vals­ty­bės biu­dže­tą, ir apie tai at­ski­rai dar rei­kė­tų kal­bė­ti.

Daž­nai kal­ba­ma, kad bus pa­di­din­tos ir vie­nų, ir ki­tų gy­ven­to­jų sluoks­nių pa­ja­mos ar­ba ko­kios nors so­cia­li­nės pa­slau­gos šiek tiek dau­giau fi­nan­suo­ja­mos, re­mia­ma­si dau­giau­sia eko­no­mi­kos au­gi­mu. Eko­no­mi­kos au­gi­mas duo­da apie 600–700 mln. eu­rų kas­met, bet tos lė­šos rei­ka­lin­gos vie­šo­jo sek­to­riaus fi­nan­sa­vi­mui in­dek­suo­ti, kad jis ne­at­si­lik­tų nuo pri­va­taus sek­to­riaus au­gi­mo. Tų pa­ja­mų mes ne­ga­li­me pa­nau­do­ti ko­kiems nors struk­tū­ri­niams po­ky­čiams. Yra nu­ma­ty­ta to­je pro­gra­mo­je, Vy­riau­sy­bės prie­mo­nių pla­ne, at­si­pra­šau, biu­dže­ti­nių dar­buo­to­jų ap­mo­kė­ji­mo pro­ble­mos, pri­im­da­mi sis­te­mi­nio at­ly­gi­ni­mo… sprę­si­me tas pro­ble­mas pri­im­da­mi At­ly­gi­ni­mo in­dek­sa­vi­mo įsta­ty­mą. Jei­gu pri­va­taus sek­to­riaus al­gos au­ga ir jei­gu bū­tų in­dek­suo­ja­mas vi­sas vie­ša­sis sek­to­rius ati­tin­ka­mai, tai reiš­kia, kad iš eko­no­mi­kos au­gi­mo mes ne­ga­li­me ti­kė­tis da­ry­ti struk­tū­ri­nių pa­si­kei­ti­mų. Tam rei­ka­lin­gos pa­pil­do­mos lė­šos ir tam rei­ka­lin­ga mo­kes­čių re­for­ma, ku­ri bū­tų nu­kreip­ta į vals­ty­bės pa­ja­mų ge­ro­ką pa­di­di­ni­mą.

Dėl pen­si­jų ke­le­tas žo­džių. Pen­si­jų re­for­ma, sa­ky­čiau, an­ti­vals­ty­bi­nė ir an­ti­so­cia­li. Pa­si­ren­gi­mas vi­suo­me­nės se­nė­ji­mui yra kaž­ko­dėl pa­si­ren­ka­mas štai toks: „Sod­ros“ įmo­ką pen­si­joms su­ma­žin­ti dviem pro­cen­ti­niais punk­tais, ba­zi­nės pen­si­jos fi­nan­sa­vi­mą per­kel­ti į vals­ty­bės biu­dže­tą, t. y. iš­sta­ty­ti kon­ku­ren­ci­jai vals­ty­bės biu­dže­te, ku­rio pa­ja­mos ma­žė­ja. Jei­gu fi­nan­suo­ja­ma iš vals­ty­bės biu­dže­to, o re­for­mos kryp­tis to­kia, kad vals­ty­bės biu­dže­to pa­ja­mos ne­di­dė­ja (tuo tar­pu iš vals­ty­bės biu­dže­to fi­nan­suo­ja­me la­bai daug ką ir yra daug pre­ten­den­tų į vals­ty­bės biu­dže­to pa­ja­mas), tai ta­da ky­la grės­mė va­di­na­ma­jai ba­zi­nei pen­si­jai, kad ji bus pra­s­čiau fi­nan­suo­ja­ma at­ei­ty­je, ne­gu kad ji bū­tų fi­nan­suo­ja­ma iš so­cia­li­nio drau­di­mo biu­dže­to.

Yra pras­min­ga per­kel­ti tą pen­si­ją į vals­ty­bės biu­dže­tą, bet su są­ly­ga, kad bū­tų da­ro­ma mo­kes­čių re­for­ma, ku­ri ge­ro­kai pa­pil­dy­tų vals­ty­bės biu­dže­to pa­ja­mas ir to­kiu bū­du at­ver­tų ga­li­my­bę di­din­ti tą pen­si­ją spar­čiau, ne­gu pa­ti di­dė­tų fi­nan­suo­ja­ma iš „Sod­ros“. Da­bar mes tu­ri­me skur­do pa­pli­ti­mą tarp pen­si­nin­kų – tre­čia vie­ta Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tuo tar­pu dir­ban­čių žmo­nių skur­das Lie­tu­vo­je yra maž­daug apie Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį. Yra aki­vaiz­di ne­ly­gy­bė tarp gy­ven­to­jų sluoks­nių – tarp pa­gy­ve­nu­sių ir dar­bin­go am­žiaus, ir dir­ban­čių žmo­nių. Rei­kia stip­rin­ti pa­dė­tį tų žmo­nių, ku­rie jau ne­be­dir­ba, ir ne tiek daug kal­bant… Ži­no­ma, ga­li­ma kal­bė­ti, bet kas iš to, jei­gu mes ne­spren­džia­me šian­die­ni­nių pro­ble­mų, o kal­ba­me apie 2070 me­tus ir lyg ir ren­gia­mės spręs­ti pro­ble­mas, ku­rios bus tuo me­tu.

Vals­ty­bės pa­ja­mų są­skai­ta ku­ria­mų pri­va­čių pen­si­jų iliu­zi­ja bu­vo pa­siū­ly­ta 1994 me­tais. Po ke­le­to me­tų (…) Equ­al pa­siū­lė sa­vo ana­li­zę, kaip tai vei­kia, ir pa­ro­dė, kad fi­nan­sa­vi­mas iš vals­ty­bės ar so­cia­li­nio drau­di­mo biu­dže­tų, pri­va­čių pen­si­jų fon­dų yra ne­pra­smin­gas, to­dėl nė vie­na iš Va­ka­rų ša­lių ne­pa­si­rin­ko to­kios re­for­mos, pa­si­rin­ko Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lys, Vi­du­ri­nės Azi­jos ir Ry­tų Eu­ro­pos. Iš Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių li­ko Bal­ti­jos ša­lys, Slo­va­ki­ja, Bul­ga­ri­ja ir Ru­mu­ni­ja. Če­ki­ja, Veng­ri­ja ir Len­ki­ja tos re­for­mos at­si­sa­kė iš­ban­džiu­sios ir pa­ty­ru­sios re­zul­ta­tus.

Lie­tu­vo­je mes vėl nu­si­tei­kę dar plės­ti ši­tą sis­te­mą jos ne­su­tvar­kę. Ši­ta sis­te­ma yra ne­veik­s­min­ga… veiks­min­ga, tai yra va­di­na­ma II pa­ko­pos. Da­bar­ti­nė­je re­for­mo­je mes tik­tai ma­to­me, kaip pa­di­din­ti jos fi­nan­sa­vi­mą, vi­sa ki­ta ne­svar­bu. Kaip ten tie pi­ni­gai yra nau­do­ja­mi, ko­kios pa­sek­mės? Per­ve­da­mi pi­ni­gai, o vals­ty­bė ne­tu­ri sa­vo ran­ko­se jo­kių in­stru­men­tų vyk­dy­ti so­cia­li­nę po­li­ti­ką per pri­va­čius pen­si­jų fon­dus, o vyk­dy­ti so­cia­li­nę po­li­ti­ką reiš­kia gy­ven­to­jų pa­ja­mas per­skirs­ty­ti, spręs­ti skur­do pro­ble­mą, skurs­tan­čių žmo­nių pa­ja­mas di­din­ti pa­si­tu­rin­čių­jų są­skai­ta. Kai mes ati­duo­da­me da­lį lė­šų į pri­va­čius pen­si­jų fon­dus, mes tie­siog pa­trau­kia­me tas lė­šas iš so­cia­li­nės ap­sau­gos. II pa­ko­pa nė­ra so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­ma.

Tai­gi yra įro­dy­mų, yra 20 me­tų pa­tir­tis, bet mes, užuot su­sto­ję ir ap­si­žval­gę, iš­ana­li­za­vę esa­mą sis­te­mą ir ją per­tvar­kę, pri­ar­ti­nę prie Va­ka­rų ša­ly­se esan­čių II pa­ko­pos pen­si­jų sis­te­mų, tie­siog rū­pi­na­mės svar­biau­sia, kad dar dau­giau ten pri­ra­šy­tu­me žmo­nių ir skir­tu­me dau­giau lė­šų iš vals­ty­bės biu­dže­to, „Sod­ros“. Ar­ba da­bar, užuot tie­siog per­ėję (…) per „Sod­rą“, tai tie­sio­giai iš žmo­nių, bet tech­niš­kai vis tiek per­ei­ti per „Sod­rą“, tik ne­bus ap­skai­čiuo­ti „Sod­ros“ biu­dže­to pla­ne, bet vis tiek tos lė­šos bus nuos­to­lis „Sod­ros“ biu­dže­tui. Pen­si­nin­kų skur­das yra di­de­lis ir jam ma­žin­ti lė­šų pa­pil­do­mų nė­ra. Kad ir kaip sa­ky­si, bet vis dėl­to ta pa­dė­tis, tas po­žiū­ris į II pa­ko­pą yra su­for­mu­luo­tas tų, ku­rie la­bai su­in­te­re­suo­ti. Yra trys ban­kai, ku­rie do­mi­nuo­ja rin­ko­je ir jų pa­ja­mos iš „Sod­ros“ per­ve­dant lė­šas yra di­džiu­lės, pel­nai yra di­džiu­liai, dar­buo­to­jų al­gos yra di­de­lės, dar­buo­to­jų yra ne­daug. „Sod­ro­je“ dir­ba 3 tūkst. dar­buo­to­jų, ten dir­ba 30 dar­buo­to­jų, bet fi­nan­sa­vi­mas ko­ne pa­na­šus ši­tos ir ši­tos sis­te­mos. Pir­miau­sia tai rei­kia tvar­ky­ti, pas­kui kal­bė­ti apie fi­nan­sa­vi­mą, II pa­ko­pos per­tvar­ky­mą.

Tiek. Dė­ko­ju už dė­me­sį.

 

VšĮ „Eu­ro­pos so­cia­li­niai, tei­si­niai ir eko­no­mi­niai pro­jek­tai“ (ESTEP) val­dy­bos pirmi­nin­ko Klau­di­jaus Ma­nio­ko pra­ne­ši­mas

 

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kvie­čiu VšĮ „Eu­ro­pos so­cia­li­niai, tei­si­niai ir eko­no­mi­niai pro­jek­tai“ (ESTEP) val­dy­bos pir­mi­nin­ką Klau­di­jų Ma­nio­ką.

K. MANIOKAS. Ačiū, ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai. Aš at­ei­nu dau­giau iš in­ves­ti­ci­jų, ben­dros vys­ty­mo­si po­li­ti­nės eko­no­mi­jos sri­ties ir pa­si­da­lin­siu sa­vo ma­ty­mu, kaip ši­ta re­for­ma ga­li spręs­ti, spren­džia ben­drus Lie­tu­vos vys­ty­mo­si pa­grin­di­nius ap­ri­bo­ji­mus ar ne­spren­džia jų. At­si­liep­siu į pro­fe­so­riaus R. La­zut­kos ke­le­tą ar­gu­men­tų, ypač apie diag­no­zę, su ku­ria iš tik­rų­jų sun­ku ne­su­tik­ti, bet ne­su­tik­siu dėl kai ku­rių siū­lo­mų spren­di­mų.

Pir­ma, ką ro­do tur­būt dau­giau­sia mū­sų in­ves­ti­ci­jų ver­ti­ni­mo pa­tir­tis, yra tai, kad tos in­ves­ti­ci­jos ir struk­tū­ri­niai fon­dai ne­vei­kia, kol nė­ra są­sa­jos su ki­to­mis svar­bio­mis re­for­mo­mis. Mo­kes­čių re­for­ma ir są­sa­ja su mo­kes­čiais yra ypač svar­bi, to­dėl ver­ta ver­tin­ti ši­tą re­for­mą kaip tik per šią priz­mę.

An­tra. Iš tik­rų­jų da­bar ar­tė­ja nau­ja fi­nan­sų per­spek­ty­va, nau­jas lai­ko­tar­pis, ka­da svars­to­mas Lie­tu­vos vys­ty­mo­si po­ten­cia­las, ir čia iš tik­rų­jų yra ke­lios svar­bios pro­ble­mos, ku­rios pa­si­kar­to­ja: bu­vo prieš sep­ty­ne­rius me­tus, jos ir da­bar pa­na­šiai at­ro­do.

Pir­ma, iš tik­rų­jų da­bar es­mi­nė Lie­tu­vos pro­ble­ma yra dar­buo­to­jų trū­ku­mas, ge­rų dar­buo­to­jų trū­ku­mas. Jei­gu ši­ta pro­ble­ma ne­bus spren­džia­ma, iš tik­rų­jų au­gi­mas stos. An­tra rim­ta pro­ble­ma yra ino­va­ty­vu­mas ir eko­no­mi­kos struk­tū­ra. Tre­čia, gal apie ją ma­žiau kal­ba­ma, yra men­kas so­cia­li­nis ka­pi­ta­las, ku­rį iš da­lies tik­rai le­mia di­de­lė so­cia­li­nė at­skir­tis ir pa­ja­mų ne­ly­gy­bė. Ket­vir­tas da­ly­kas, ką mi­nė­jo ir pro­fe­so­rius R. La­zut­ka, yra pa­kan­ka­mai ma­žas vie­ša­sis sek­to­rius, tiks­liau, ga­na pla­tus vie­šų­jų pa­slau­gų ra­tas, fi­nan­suo­ja­mas ga­nė­ti­nai ri­bo­tais fi­nan­si­niais iš­tek­liais. Mes tu­ri­me tai, ką ga­li­me pa­va­din­ti sek­lia vals­ty­be, t. y. vals­ty­be, ku­ri tu­ri daug įsi­pa­rei­go­ji­mų, bet tu­ri ma­žai pi­ni­gų tiems įsi­pa­rei­go­ji­mams fi­nan­suo­ti. Dėl to tu­ri­me pro­ble­mų svei­ka­tos sek­to­riu­je, švie­ti­mo sek­to­riu­je ir ki­tur. Tai­gi dėl diag­no­zės daug kas iš tik­rų­jų su­ta­ria.

Da­bar ką da­ry­ti ir kaip da­ry­ti? Iš tik­rų­jų čia pa­grin­di­nė di­le­ma daž­nai yra tarp to, ar mes da­bar tu­rė­tu­me ma­žin­ti dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mą, ar mes tu­rė­tu­me kaip tik di­din­ti mo­kes­čius, di­din­da­mi vie­šų­jų pa­slau­gų fi­nan­sa­vi­mą ir taip ska­tin­da­mi mū­sų au­gi­mą iš ki­tos pu­sės.

Ma­nau, kad at­sa­ky­mas yra ne Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kiai ar­ba ne vien tik Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kiai. At­sa­ky­mas yra ta pa­ti Lie­tu­vos spe­ci­fi­ka. Iš da­lies tai yra re­gio­no spe­ci­fi­ka ir tai yra tas pats ma­žas so­cia­li­nis ka­pi­ta­las, ku­ris pa­si­reiš­kia ma­žu pa­si­ti­kė­ji­mu vals­ty­be, val­s­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis ir men­ka mo­kes­ti­ne mo­ra­le. Dėl to, nors daug kas no­rė­tų, kad Lie­tu­vo­je vie­šos pa­slau­gos bū­tų ge­riau fi­nan­suo­ja­mos, at­ro­do, kad ke­lias vis dėl­to yra ei­ti ir siek­ti, šiek tiek ma­ži­nant mo­kes­čius, ma­žin­ti še­šė­lį pir­miau­sia. Tai stra­te­gi­ja ma­žin­ti še­šė­lį, nu­ma­tant ma­žes­nį ap­mo­kes­ti­ni­mą, tai yra ši­tos re­for­mos stra­te­gi­ja, ma­no su­pra­ti­mu, yra tei­sin­ga ir re­mia­si bū­tent šio re­gio­no ir Lie­tu­vos spe­ci­fi­ka. Ir iš tik­rų­jų žiū­rint, kiek da­bar ši­ta re­for­ma at­lie­pia pa­grin­di­nius ir kaž­ko­kius tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų, Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos, OECD, įro­dy­mus ar­ba re­ko­men­da­ci­jas dėl dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mo, taip, iš tik­rų­jų tai tur­būt ati­tin­ka.

Ant­ras es­mi­nis da­ly­kas, ži­no­ma, yra kau­pi­mas, ku­ris Lie­tu­vo­je ir­gi yra per ma­žas, ir klau­si­mas, kaip tą kau­pi­mą rei­kė­tų pa­ska­tin­ti.

Kol kas dau­ge­lis ty­ri­mų, ypač to in­ves­ta­vi­mo, fi­nan­si­nių pa­ska­tų kū­ri­mo ty­ri­mų, ypač el­ge­sio eko­no­mi­ka ro­do, kad tos fis­ka­li­nės pa­ska­tos yra svar­bios, bet ne­bū­ti­nai yra svar­biau­sios. Kas le­mia? Tai bū­tent tas pa­siū­ly­mo su­for­mu­la­vi­mas ir, trum­pai, iš kar­to prie es­mės, au­to­ma­ti­nis kau­pi­mas, ku­ris ir siū­lo­mas ši­to­je re­for­mo­je, ir bū­tų svar­biau­sias ele­men­tas. Čia tu­ri­me tuos reikš­min­giau­sius el­ge­sio eko­no­mi­kos ty­ri­mus, (…), (…), ku­rie ro­do, kad au­to­ma­ti­nis įtrau­ki­mas, da­ly­va­vi­mas ta­me kau­pi­me pa­di­di­na šiuo at­ve­ju nuo 49 iki 86 %, (…) gal ne­tu­ri to­kių aiš­kių pro­cen­tų. Naujausia bri­tų pa­tir­tis ro­do, kad tas au­to­ma­ti­nis kau­pi­mas ge­ro­kai su­ma­ži­no at­si­sa­kan­čių­jų skai­čių be­veik dvi­gu­bai. Iš tik­rų­jų nė­ra su­ta­ri­mo, kiek reikš­min­ga ta fis­ka­li­nė pa­ska­ta, šiuo at­ve­ju su­ma­ži­ni­mas „Sod­ros“ įmo­kų 2 %. Ji­sai ga­li veik­ti, bet, ga­li­mas daik­tas, ne­bū­tų pats pa­grin­di­nis da­ly­kas.

Gal­būt šiek tiek sil­pnes­nė šios re­for­mos da­lis yra tai, kad iš es­mės tą ne­ap­mo­kes­ti­na­mų­jų pa­ja­mų di­di­ni­mą, jis dau­giau­sia ir kai­nuo­ja fis­ka­li­ne pras­me, iš es­mės siū­lo­ma deng­ti iš še­šė­lio, tik iš še­šė­lio. Da­bar tie maž­daug 200 mln. kas­met iš še­šė­lio, šiek tiek ma­žiau ant­rais ir tre­čiais me­tais, re­mia­si iš es­mės tik vie­nų me­tų to­kiu pa­sie­ki­mu, ku­ris… Ti­kė­ti­na, ne­la­bai leng­va jį bus pa­kar­to­ti ir ne­la­bai aiš­ku, ko­kie jo šal­ti­niai. Tai yra toks ti­kė­ji­mas, kad taip iš es­mės ir bus. Aš su­pran­tu, kad re­for­mos es­mė yra ma­žin­ti še­šė­lį, kas yra ge­rai, va­di­na­si, ir fi­nan­suo­ti iš to še­šė­lio. Bet čia lie­ka tam tik­rų ri­zi­kų, ku­rios gal­būt rei­ka­lau­tų nuo­la­ti­nių siū­lo­mų še­šė­lio ma­ži­ni­mo prie­mo­nių efek­ty­vu­mo per­žiū­rė­ji­mo, kaž­ko­kių pa­pil­do­mų še­šė­lio ma­ži­ni­mo prie­mo­nių. Iš tik­rų­jų mes kol kas tu­ri­me per ma­žai įro­dy­mų, duo­me­nų, kas vei­kia čia, Lie­tu­vo­je, ma­ži­nant še­šė­lį, o kas ne. Tai pa­ties Lie­tu­vos pa­ži­ni­mo yra iš tik­rų­jų per ma­žai.

Api­ben­drin­da­mas ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti taip: ne vi­sas pro­ble­mas, ku­rios šiuo me­tu ak­tu­a­lios Lie­tu­vai, ga­li­ma spręs­ti vie­nu me­tu, nors diag­no­zė dau­ge­liu at­ve­jų su­tam­pa, ypač dėl spren­di­mo bū­do nuo­mo­nės iš­si­ski­ria. Ma­no ver­ti­ni­mu, vis dėl­to pa­si­rink­tas bū­das, ma­žin­ant ap­mo­kes­ti­ni­mą, ypač ma­žiau­siai už­dir­ban­čioms gru­pėms, ir taip ska­tinant iš­ei­ti jas iš še­šė­lio, t. y. še­šė­lio ma­ži­ni­mo stra­te­gi­ja Lie­tu­vai tur­būt tin­ka­mes­nė ne­gu mo­kes­čių di­di­ni­mas, taip di­di­nant vie­šo­jo sek­to­riaus fi­nan­sa­vi­mą, yra tei­sin­gas, ben­dras ke­lias tik­rai yra tei­sin­gas. Jis iš es­mės ati­tin­ka tiek Lie­tu­vos spe­ci­fi­ką, tiek dau­gu­mą tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų re­ko­men­da­ci­jų.

Da­bar dėl tau­py­mo iš tik­rų­jų svar­bes­nė ga­li bū­ti ne fis­ka­li­nė ko­kia nors pa­ska­ta to „Sod­ros“ 2 % su­ma­ži­ni­mu, bet au­to­ma­ti­nė kau­pi­mo for­ma, ir ji čia yra, tai yra es­mi­nis da­ly­kas. Kaip ji veiks, ir­gi rei­kė­tų nuo­la­ti­nio mo­ni­to­rin­go žiū­rė­ti, gal­būt at­si­žvel­giant į tai keis­ti pro­ble­mos pa­ra­met­rus.

Ap­skri­tai gal­būt sil­pnes­nė vie­ta yra bū­tent tas fi­nan­sa­vi­mas ar­ba rė­mi­ma­sis fis­ka­li­ne pras­me tik pi­ni­gais iš še­šė­lio, ne ko­kiais ki­tais, bet dėl to ir­gi ga­li­ma gal­būt tai­ky­ti tam tik­ras ko­rek­ci­jas. Ir pa­ga­liau aš at­kreip­čiau dė­me­sį, kad vis dėl­to tai yra pa­kan­ka­mai ap­gal­vo­ta ir su­ba­lan­suo­ta, į kon­sen­su­są nu­kreip­ta re­for­ma, ku­ri ban­do tos mo­kes­čių sis­te­mos nau­dą ir kaš­tus vi­siems sis­te­mos da­ly­viams, Lie­tu­vos vi­suo­me­nei pa­skirs­ty­ti pa­kan­ka­mai to­ly­giai. Tiek. Ačiū jums už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju jums. Prem­je­re, jei­gu ma­lo­nė­tu­mė­te sės­ti drau­ge čia, nes da­bar bus už­duo­da­mi klau­si­mai, tai su­teik­si­me žo­dį. Ten tech­ni­nė pu­sė yra su­dė­tin­ges­nė.

Klaus­ti už­si­ra­šė Sei­mo na­rys… O, R. J. Da­gio nė­ra. M. Ma­jaus­kas. Pra­šom. Ir pa­sa­ky­ki­te, ku­rio pra­ne­šė­jo klau­sia­te.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Dė­ko­ju. Kiek lai­ko klau­si­mui tu­riu?

PIRMININKAS. Vie­na mi­nu­tė klaus­ti.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Vie­na mi­nu­tė. Mes čia klau­sė­me pa­skai­tas ke­lias va­lan­das, da­bar vie­na mi­nu­tė pa­klaus­ti. Aš pir­ma no­rė­čiau kreip­tis į Mi­nist­rą Pir­mi­nin­ką, pa­klaus­ti, ko­dėl bal­sa­vo­te prieš Lie­tu­vos ban­ko da­ly­va­vi­mą šio­je dis­ku­si­jo­je ir Lie­tu­vos ban­ko val­dy­bos pir­mi­nin­ko pa­si­sa­ky­mą? Jū­sų bal­sa­vi­mas ke­lis kar­tus bu­vo prieš. Tai gal ga­lė­tu­mė­te pa­ko­men­tuo­ti, ko­dėl jums Lie­tu­vos ban­ko nuo­mo­nė ne­svar­bi?

An­trą da­ly­ką no­rė­jau pa­klaus­ti dėl ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio, ku­ris pa­na­šu, kad ne­bus pri­im­tas. Iš­va­dų ren­gė­jai va­kar at­me­tė šį pro­jek­tą ir siū­ly­mą. Ti­kiu, kad at­mes ir vi­sas ko­mi­te­tas, ne­abe­jo­ju, kad at­mes ir vi­sas Sei­mas, nes tai pa­lies dau­giau kaip 300 tūkst. gy­ven­to­jų. Jie vi­du­ti­niš­kai su­mo­kės 30 eu­rų ir šiek tiek dau­giau. Tai reiš­kia, kad 300 tūkst. gy­ven­to­jų tu­rės pil­dy­ti de­kla­ra­ci­jas, tai yra biu­ro­kratinė naš­ta jiems, biu­ro­kratinė naš­ta mo­kes­čių ad­mi­nist­ra­to­riui, pa­ja­mų su­rin­ki­mas pla­nuo­ja­mas 11 mln. eu­rų, bet ven­gi­mo ga­li­my­bės di­de­lės ir ap­mo­kes­ti­ni­mas di­džiau­sias klius bū­tent re­gio­nuo­se, kur ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to tu­ri po ke­lis būs­tus.

PIRMININKAS. Lai­kas!

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Tai ma­no klau­si­mas, kaip jūs pla­nuo­ja­te kom­pen­suo­ti 11 mln. eu­rų ne­te­ki­mą iš šio pa­ke­to?

Ir tre­čias klau­si­mas, jei ga­liu, la­bai trum­pai, ar jūs ma­tė­te Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos pa­teik­tus duo­me­nis, kad po­vei­kis as­me­nims, da­bar da­ly­vau­jan­tiems II pa­ko­pos pen­si­jų sis­te­mo­je, dėl jū­sų re­for­mos gau­nan­tiems 400 eu­rų, pa­ja­mos pa­di­dės tik 2,3 eu­ro per mė­ne­sį, gau­nan­tiems 700 eu­rų per mė­ne­sį…

PIRMININKAS. Lai­kas!

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). …pa­ja­mos pa­di­dės tik 16,2 eu­ro. Tai­gi, prem­je­re, ar jūs ma­tė­te šiuos skai­čia­vi­mus ir kaip jūs ver­ti­na­te šią re­for­mą, kai dėl re­for­mos ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­tys žmo­nės pa­jus tik tru­pi­nius?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Pir­ma, tai nė­ra Vy­riau­sy­bės va­lan­da. Kaip aš bal­suo­ju, tai bal­suo­ju taip, kaip aš ma­nau, bū­da­mas kaip Sei­mo na­rys.

An­tra – dėl ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio, tai ir eks­per­tų šian­dien bu­vo iš­sa­ky­ta, tai yra mo­kes­čiai, ku­rie ne­stab­do eko­no­mi­kos au­gi­mo ir pa­ban­dy­mas įves­ti už ne­ pa­grin­di­nį gy­ve­na­mą­jį būs­tą, ma­nau, tik­rai yra su­ba­lan­suo­tas spren­di­mas. Jūs pats įvar­di­jo­te, kad mo­kes­ti­nė naš­ta kiek­vie­nam gy­ven­to­jui nė­ra di­de­lė. Mes šiuo at­ve­ju stab­dy­si­me ga­li­mą ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­lą ir tik­rai ska­tin­si­me, kad ta veik­los da­lis, ku­ri yra še­šė­ly­je, kal­bant apie būs­to nuo­mą, ir­gi skaid­rė­tų.

Tre­čias da­ly­kas – dėl mo­kes­čių re­for­mos ir po­vei­kio at­ski­ras pa­ja­mas gau­nan­tiems as­me­nims, tai no­riu pri­min­ti jū­sų dai­ne­lę per­nai me­tais, tai bu­vo nu­kreip­ta bū­tent į ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­na­nčius as­me­nis.

Tie spren­di­mai, ku­rie bu­vo pa­da­ry­ti, bu­vo nu­kreip­ti į juos. O šiais me­tais yra kal­ba­ma apie vi­du­ri­nę kla­sę ir pri­klau­so­mai nuo gau­na­mų pa­ja­mų per tre­jus me­tus tas pa­di­dė­ji­mas yra pa­kan­ka­mai žen­klus. Kal­ba­me apie nuo 500 eu­rų gau­nan­čius. Tai per tre­jus me­tus mė­ne­si­nė įmo­ka tu­rė­tų su­da­ry­ti 57 eu­rus. Iki 1 tūkst. 500 eu­rų gau­nan­čių – pir­mus me­tus 56 eu­rai, ant­rus – 12, tre­čius – 16. Iš vi­so per tre­jus me­tus mė­ne­si­nė įmo­ka – 84 eu­rai. Tai yra tik­rai pa­kan­ka­mai žen­kli su­ma kal­bant apie vi­du­ri­nės kla­sės pa­ja­mų di­di­ni­mą ir stip­ri­ni­mą.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys K. Gla­vec­kas.

K. GLAVECKAS (LSF). La­bai ačiū už tai, kad lei­do­te pa­klaus­ti, nors aš ti­kė­jau­si, kad mes dis­ku­si­ją pa­da­ry­si­me. Iš tik­rų­jų čia at­ei­ty dis­ku­si­ja tu­ri vyk­ti dis­ku­si­jos for­ma, o ne klau­si­mų. Ne­ži­nau kam, gal fi­nan­sų mi­nist­rui aš klau­si­mą už­duo­siu.

Vi­sų pir­ma, pro­gre­si­nis GPM ta­ri­fo įve­di­mas duos tik­tai apie 4 mln. pa­pil­do­mų pa­ja­mų, tad dau­giau kal­bų ir dau­giau ko­rek­ci­jų ne­gu nau­dos biu­dže­tui. Tai yra 4 mln.

To­liau ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio ko­rek­ci­jos. Du klau­si­mai. Vi­sų pir­ma, tik 11 mln. yra ti­ki­ma­si. Tai ir­gi la­bai men­kas dy­dis.

Ant­ras da­ly­kas. An­tro tur­to ap­mo­kes­ti­ni­mas tu­ri bū­ti ko­re­guo­tas vien tuo, kad, pa­vyz­džiui, nau­jos šei­mos, ku­rios ku­ria­si, ve­da­si ir tu­ri du bu­tus, au­to­ma­tiš­kai pa­puo­la į są­ly­gi­nai blo­ges­nes si­tu­a­ci­jas. Čia rei­kia ir­gi ne­ma­žo tvar­ky­mo.

Tre­čias da­ly­kas – tai ak­ci­zai. Be abe­jo, ta­ba­ką rei­kia ri­bo­ti, jo nau­do­ji­mą ir rū­ky­mą. Ak­ci­zas da­bar pas mus Lie­tu­vo­je yra eu­ro­pi­nio ly­gio iš es­mės.

PIRMININKAS. Klaus­ki­te!

K. GLAVECKAS (LSF). Bet tas tik­rai pa­di­dins še­šė­lį, nes kon­tra­ban­da ta­ba­ku taps dar la­biau žen­kli. Aš ma­nau, ži­nant, kad mui­ti­nin­kai al­gos gau­na po 600, rei­ka­lin­ga di­džiu­lė tos vi­sos sis­te­mos re­konst­ruk­ci­ja.

PIRMININKAS. Klaus­ki­te!

K. GLAVECKAS (LSF). Tai še­šė­lis tik­rai ne­su­ma­žės.

V. ŠAPOKA. Ačiū, pro­fe­so­riau, už klau­si­mus. Dėl pro­gre­si­nio ta­ri­fo. Aiš­ku, jį rei­kė­tų skai­čiuo­ti kar­tu su laips­ni­niu „Sod­ros“ lu­bų įve­di­mu. Tai tam tik­ras so­li­da­ru­mo mo­kes­tis.

Kal­bant dėl ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to. Kaip ži­no­ma, Lie­tu­va yra uni­ka­li tuo, kad be­veik 90 % gy­ven­to­jų tu­ri nuo­sa­vą būs­tą. Bet esant da­bar­ti­nei si­tu­a­ci­jai, kai il­gą lai­ką pi­ni­gai dėl Eu­ro­pos Cen­tri­nio Ban­ko vyk­do­mos mo­ne­ta­ri­nės po­li­ti­kos yra ypač pi­gūs, ten­den­ci­ja pra­dė­jo stip­rė­ti taip, kad ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kon­cen­tra­ci­ja per­ei­na į tur­tin­gų­jų pu­sę vien tik­tai dėl ši­tos prie­žas­ties. Dėl to spren­džiant tiek tur­ti­nės ne­ly­gy­bės klau­si­mą, tiek, kaip prem­je­ras jau mi­nė­jo, už­kar­dant ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­lo for­ma­vi­mą­si, tiek su­da­rant są­ly­gas, kad tas būs­tas jau­noms šei­moms bū­tų la­biau pri­ei­na­mas… Nes jei­gu ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kon­cen­tra­ci­ja at­si­ran­da ma­žos žmo­nių gru­pės ran­ko­se, ati­tin­ka­mai pri­ei­na­mu­mas ki­tiems ma­žė­ja. Spren­džiant ši­tuos klau­si­mus ir bu­vo pa­siū­ly­tas toks ap­mo­kes­ti­ni­mo mo­de­lis.

Dėl kon­tra­ban­dos. Aš siū­lau ne­plak­ti, nes jei­gu kon­tra­ban­dą sprę­si­me tik­tai per mo­kes­ti­nius klau­si­mus, kon­tra­ban­dos pro­ble­mos ne­iš­sprę­si­me. Fak­tas, kad mui­ti­nės sis­te­ma bus per­tvar­ky­ta. Tik­rai siū­lau ši­tų da­ly­kų ne­plak­ti, nes jei­gu ver­tin­tu­me ta­ba­ko ga­mi­nių skir­tu­mus su kai­my­ni­ne ša­li­mi, ne­pri­klau­san­čia Eu­ro­pos Są­jun­gai, tie skir­tu­mai jau ir da­bar yra dras­tiš­ki.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Aš tik pa­pil­dy­siu dėl iš­sa­ky­to še­šė­lio. No­riu pa­mi­nė­ti, kad mes tu­ri­me pui­kių pa­vyz­džių, kai in­ves­ta­vo­me į iš­ma­ni­ą­ją sie­nų ap­sau­gos kon­tro­lę su Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, per tą sie­ną iš es­mės jo­kia ta­ba­ko kon­tra­ban­da ne­vyks­ta. Di­džiau­sias iš­šū­kis da­bar yra Bal­ta­ru­si­jos sie­na ir tem­pai, per ku­riuos mes nau­ją sis­te­mą die­gia­me, yra iš­tęs­ti, bet kal­bant ir apie ki­tą fi­nan­si­nę per­spek­ty­vą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je, tai aš ak­cen­ta­vau su­si­ti­kęs tiek su Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku, tiek su ko­mi­sa­rais, kad 10 mlrd. pra­ra­di­mas yra vi­sai Eu­ro­pos Są­jun­gai kas­met dėl ta­ba­ko ga­mi­nių ne­le­ga­laus im­por­to į ša­lis, į Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ben­dri­ją, ir dėl to ki­to­je fi­nan­si­nė­je per­spek­ty­vo­je nu­ma­ty­ti in­stru­men­tai, kaip stip­rin­ti iš­orės Eu­ro­pos Są­jun­gos sie­ną. Juos įdie­gus, ma­nau, mes tik­rai vi­siš­kai už­da­ry­si­me iš­ma­nio­mis kon­tro­lės prie­mo­nė­mis sie­ną su Bal­ta­ru­si­ja.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys T. To­mi­li­nas.

T. TOMILINAS (LVŽSF). Ger­bia­mi pra­ne­šė­jai, ger­bia­mi ko­le­gos, aš no­rė­jau pa­klaus­ti K. Ma­nio­ko, bet jo, kaip su­pran­tu, da­bar nė­ra. Re­fe­ruo­siu į jo pa­ste­bė­ji­mus. Jis sa­kė, kad čia bu­vo kaž­ko­kia kal­ba po­no R. La­zut­kos apie mo­kes­čių di­di­ni­mą, o tam prieš­ta­rau­ja tarp­tau­ti­nės re­ko­men­da­ci­jos, nors prieš tai mes gir­dė­jo­me po­no A. Pranc­ke­vi­čiaus pa­si­sa­ky­mus bū­tent apie mo­kes­čių ba­zės di­di­ni­mą. Tai tam tik­rų prieš­ta­ra­vi­mų yra eks­per­tų pa­si­sa­ky­muo­se.

Aš no­rė­čiau pro­fe­so­riaus R. La­zut­kos pa­klaus­ti. Po­no K. Ma­nio­ko mi­nė­ta sek­li vals­ty­bė – daug įsi­pa­rei­go­ji­mų, ma­žai pi­ni­gų, ar tai reiš­kia, kad at­ei­ty­je ma­no vai­kai, ti­kė­ti­na, ne­tu­rės ne­mo­ka­mo moks­lo, ne­tu­rės vals­ty­bi­nės me­di­ci­nos ir ne­tu­rės vals­ty­bi­nės pen­si­jų sis­te­mos, jos pa­grin­das bus pri­va­tus kau­pi­mas? Jei­gu mes ju­dė­si­me tuo ke­liu, ku­riuo ju­da­me, kaip jūs ma­no­te? Te­oriš­kai pa­žiū­rė­ki­me, jei­gu mes žiū­ri­me 70 me­tų į prie­kį dėl pen­si­jų, tai pa­žiū­rė­ki­me dėl vis­ko į prie­kį.

R. LAZUTKA. Aš ne­ži­nau, ką ir at­sa­ky­ti. Aki­vaiz­du, kad Lie­tu­vo­je vi­sos tos sis­te­mos fi­nan­suo­ja­mos men­kiau, iš­sky­rus gal­būt švie­ti­mą. Bet vėl­gi jei­gu iš­skir­tu­me in­ves­ti­ci­jas į švie­ti­mą, tas fi­nan­sa­vi­mas ir­gi nebūtų la­bai di­de­lis, o po­rei­kiai ne­at­ro­do, kad ma­žė­tų, prie­šin­gai, vi­suo­me­nei sens­tant, po­rei­kiai di­dės. Tuo tar­pu ga­li­my­bių, ką aš ir ban­džiau pa­ro­dy­ti, kai mes ima­me skai­čius, fi­nan­suo­ti yra. Tie­sa, aš tik­rai ne­pa­mi­nė­jau sa­vo pra­ne­ši­me Ai­ri­jos, ku­ri daž­nai Lie­tu­vai sa­ko­ma kaip pa­vyz­dys, ai­riai vi­du­ti­niš­kai gy­ve­na, tik tiek, kad pas juos ne­ly­gy­bė yra ma­ža, ir nuo ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to, kai žiū­ri­mas per­skirs­ty­mas, aiš­ku, yra ma­žas, to­dėl ai­rių ben­dra­sis vi­daus pro­duk­tas – 180 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio. Bet pa­ja­mos, kaip mi­nė­jau, yra kaip Is­pa­ni­jo­je ir Ita­li­jo­je, nė­ra kaip Liuk­sem­bur­ge. Tai yra la­bai spe­ci­fi­nė ša­lis, ir tik­rai, kai pa­tei­kia­mi skai­čiai, at­ro­do, kad ten kles­ti be mo­kes­čių ar­ba ma­ži mo­kes­čiai. Taip nė­ra. Lie­tu­vo­je – mes esa­me eu­ro­pie­čiai, ži­no­me tas eu­ro­pi­nes ver­ty­bes ir no­rus, jie nė­ra ko­kie nors lie­tu­viui ypa­tin­gi, tie­siog mes tu­ri­me su­si­tvar­ky­ti su mo­kes­čių sis­te­ma ir su­rink­ti mo­kes­čius, ku­rie rei­ka­lin­gi so­cia­li­nei sri­čiai.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (MSNG). Aš gal prem­je­rui klau­si­mą. Iš tų dis­ku­si­jų ašt­rė­ja čia ne pir­mą ka­den­ci­ją… Lie­tu­vo­je vis dėl­to so­cia­li­nė at­skir­tis vie­na di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je, kaip sa­ko­ma, tai ba­do akis ir tai pa­ste­bi įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos. Kaip kal­ba pro­fe­so­rius R. La­zut­ka ir ki­ti, ši­ta re­for­ma vis dėl­to tos so­cia­li­nės at­skir­ties ne­su­ma­žins ar­ba, jei­gu su­ma­žins, tai la­bai la­bai ma­žai. Ar vis dėl­to ne­bus ieš­ko­ma dar ko­kių nors di­des­nių žings­nių, kad tą so­cia­li­nę at­skir­tį su­ma­žin­tu­me ir kad mes bent jau pa­tek­tu­me į de­šim­tu­ką Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, ku­rio­se yra ma­žiau­sia at­skir­tis?

Ir dar vie­nas klau­si­mas. Aš nuo­lat pri­me­nu, pa­ži­no­jau am­ži­ną­jį atil­sį K. Bo­be­lį, Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to (VLIK’o) pir­mi­nin­ką. Jis vi­sa­da ga­vo di­de­les pa­ja­mas, bu­vo gy­dy­to­jas, ver­sli­nin­kas. Jis vi­sa­da sa­ky­da­vo: aš di­džiuo­juo­si, kad di­de­lę da­lį mo­kes­čių ga­liu su­mo­kė­ti Ame­ri­kai. Jis nuo­lat siū­ly­da­vo pro­gre­si­nius mo­kes­čius ir ra­gi­no vi­sus tur­tin­gus žmo­nes bū­ti pat­rio­tais. Ko­dėl da­bar pas mus vis­kas Lie­tu­vo­je ap­si­ver­tė? Tie, ku­rie gaus di­de­les pa­ja­mas, be­veik po 100 tūkst. eu­rų, nie­kaip ne­ga­li su­si­mo­kė­ti mo­kes­čių, jiems rei­kia įves­ti lu­bas. Aš nie­kaip to ne­su­pran­tu. Ir gal­būt, da­bar aš ir­gi pa­si­ra­šiau įsta­ty­mo pa­tai­są, lu­bų vien tik mo­ra­li­niu at­žvil­giu rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ger­bia­mas Pet­rai, čia daug pa­lie­tė­te. Nors jei­gu kal­bė­tu­me apie mū­sų vi­suo­me­nės da­lį, ku­ri yra skur­de ar ar­ti skur­do ri­bos, tai per­nai me­tais ženg­ti žings­niai tą pa­ro­dė, ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ata­skai­ta, kaip tik bu­vo ver­ti­ni­mas kaip stip­rių žings­nių ma­ži­nant so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę ir skur­dą. Čia gal­būt rei­kė­tų apie ke­le­tą mo­men­tų kal­bė­ti. Pir­miau­sia vie­nas iš to­kių, gal tai ir­gi nė­ra la­bai po­pu­lia­ru, bet mes šian­dien ne­ži­no­me iš es­mės ob­jek­ty­vios, re­a­lios si­tu­a­ci­jos, kiek yra mū­sų žmo­nių, ku­rie re­a­liai gau­na ma­žas pa­ja­mas. Mes tu­ri­me iš­kreip­tą vaiz­dą, ka­da ro­do­mos ma­žos pa­ja­mos, žmo­nės nau­do­ja­si vi­sa so­cia­li­ne pa­ra­ma, bet re­a­liai di­de­lę da­lį dar­bo už­mo­kes­čio ar­ba ki­to­kių pa­ja­mų gau­na bū­da­mi še­šė­ly­je. Ben­drą sta­tis­ti­ką tai tik­rai iš­krei­pia. Jei­gu įver­tin­tu­me kas­met skel­bia­mas ata­skai­tas, kad mū­sų ša­lies gy­ven­to­jai iš­lei­džia dau­giau, ne­gu už­dir­ba, tai, ma­tyt, čia yra vie­na iš tų pro­ble­mų, kai mes tu­rė­tu­me ska­tin­ti ma­ty­ti ir mo­kė­ti mo­kes­čius.

Vie­na iš tų re­for­mų da­lių, kon­so­li­duo­jant darb­da­vio ar dar­buo­to­jo mo­kes­čius, taip pat pa­ska­tin­tų ke­lis as­pek­tus: vie­ną iš tų – trauk­tis iš še­šė­lio, nes ne­bū­tų taip, kad čia ne ma­no mo­kes­čiai mo­ka­mi, čia darb­da­vio, tai yra ma­no mo­kes­tis. Ga­liau­siai, at­li­kus kon­so­li­da­vi­mo pra­ti­mą ir per­skirs­čius ta­ri­fus, tai tie­siog bu­vo įvar­din­ta žings­nis… Kal­bant apie vi­du­ri­nę kla­sę, su­ti­ki­te, tik­rai tai nė­ra tie žmo­nės, ku­rie yra tur­tin­giau­si. Ga­liau­siai kal­bant ir apie žmo­nes, iš ku­rių mes no­ri­me taip pat dau­giau pa­im­ti. Šian­dien tiek mo­kes­čių mo­kė­to­jų at­žvil­giu, jei­gu tai yra fi­zi­nis as­muo, tiek apie dar­bo vie­tų mo­bi­lu­mą – la­bai pa­pras­ta. Jei­gu tai yra ne­pa­lan­kios ap­mo­kes­ti­ni­mo są­ly­gos, tai tas daug už­dir­ban­tis dar­buo­to­jas dir­ba ki­to­je ša­ly­je ir ten mo­ka mo­kes­čius, kur yra lu­bos.

Lu­bų įve­di­mas nė­ra pa­leng­vi­ni­mas. Mes ma­no­me, pa­gal skai­čia­vi­mus esa­me įsi­ti­ki­nę, kad tuos pra­ra­di­mus ge­ro­kai kom­pen­suos jų su­mo­kė­ti ki­ti mo­kes­čiai, plius at­si­lais­vi­nus… Pa­da­rius kon­so­li­da­vi­mą, tik­rai sa­vi­nin­kas la­bai daug už­dir­ban­tiems as­me­nims dar ne­di­dins pro­por­ci­jos at­ly­gi­ni­mo, tai tik­rai bus nu­kreip­ta ar­ba į vi­du­ri­nės gran­dies dar­buo­to­jų pa­ja­mų di­di­ni­mą ar­ba į nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mą.

Mes tai ir­gi tu­ri­me ska­tin­ti, žmo­nės, ku­rie ku­ria, ku­rie duo­da pri­dė­ti­nę ver­tę, iš jų pa­im­ti, bet pa­im­ti taip pat su tam tik­romis pro­tin­gu­mo, pro­por­cin­gu­mo ri­bomis. Vien ieš­ko­ti bū­dų, kaip iš kaž­ko pa­im­ti kuo dau­giau ir pa­da­lin­ti ki­tiems, nė­ra vie­nin­te­lis ir ne­iš­ven­gia­mas ke­lias. Aš ma­nau, kad tie siū­lo­mi spren­di­mai yra su­ba­lan­suo­ti, ir mes ga­li­me kal­bė­ti. Kal­bant apie pro­gre­sy­vu­mą ir šian­dien yra pro­gre­sy­vu­mas, yra per mū­sų su­mo­ka­mu­s mo­kes­čiu­s. Ar mes tu­ri­me įves­ti dar kaž­ko­kį di­des­nį? Ma­nau, kad tie žings­niai, ku­rie pa­da­ry­ti… mes ga­li­me vėl­gi ir ki­tus ženg­ti, bet ne­tu­ri­me pa­da­ry­ti taip, kad… Šian­dien, sa­kau, la­bai pa­pras­ta, kad tiek ma­no įmo­nė, tiek aš pats ga­li­me at­si­dur­ti to­je ša­ly­je, kur yra pa­lan­kes­nis mo­kes­čių re­ži­mas ir ten mo­kė­ti mo­kes­čius.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rė R. Ta­ma­šu­nie­nė.

R. TAMAŠUNIENĖ (LLRA-KŠSF). Ačiū, į da­lį klau­si­mo jau at­sa­kė dėl „Sod­ros“ lu­bų ir dėl mo­kes­čių pa­ja­mų ne­ly­gy­bės. Vis dėl­to ir­gi esu šiek tiek ki­to­kios nuo­mo­nės ir pro­gre­sy­vu­mo no­rė­tų­si mo­kes­ti­nė­je re­for­mo­je ma­ty­ti dau­giau. Bet klau­si­mas dėl pen­si­jų re­for­mos, jis dau­giau­sia ir su­ke­lia dis­ku­si­jas vi­suo­me­nė­je. Mes lyg ir lei­džia­me pa­di­din­ti pa­ja­mas ma­žin­da­mi „Sod­ros“ įmo­kas, bet, iš ki­tos pu­sės, iš kar­to pa­sa­ko­me, kur tas pa­ja­mas pa­dė­ti, tai yra pen­si­jų kau­pi­mas at­ei­čiai, ir vi­sa tai yra kaip pri­myg­ti­nai, bet lais­vo ap­si­spren­di­mo for­ma. Mi­nist­ras pa­mi­nė­jo vi­suo­ti­nį pen­si­jų kau­pi­mą. Aš abe­jo­ju, ar to vi­suo­ti­nu­mo pa­vyks pa­siek­ti, ka­dan­gi tas pa­ja­mas ga­li­ma at­si­sa­ky­ti kaup­ti ir pa­nau­do­ti čia ir da­bar, kas la­bai ak­tu­a­lu jau­niems žmo­nėms, ver­ti­nant dar pa­ja­mų dy­dį. Ar pro­jek­tuo­jant į at­ei­tį, mes čia ne­prog­ra­muo­ja­me to­kios so­cia­li­nės bom­bos, ku­ri at­si­lieps tų žmo­nių at­ei­čiai ir vi­sai vi­suo­me­nei, vi­siems mo­kes­čių mo­kė­to­jams, ku­rie da­bar at­si­sa­kys kaup­ti?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Aš pra­dė­siu, o mi­nist­ras pa­pil­dys. Tik­rai ši­tas po­ky­tis yra ap­sau­go­ti tuos žmo­nes, ku­riems šian­dien dėl įvai­rių prie­žas­čių, apie 600 tūkst. žmo­nių da­ly­vau­ja kau­pi­me 2+0+0, su­ma­ži­na­ma „Sod­ros“ pen­si­ja. Tai da­rant po­ky­čius, tik­rai, ar jis kaups, ar ne­kaups, jam pa­grin­di­nė pen­si­ja, „Sod­ros“ pen­si­ja, ne­bus ma­ži­na­ma. Jis tie­siog pats pa­si­rinks sa­vo at­ei­tį. Jei ne­da­ly­vaus kau­pi­me, jam ne­bus su­ma­žin­ta pen­si­ja, jis tie­siog gaus tik sod­ri­nę, be da­ly­va­vi­mo kau­pia­mo­jo­je sis­te­mo­je. Mes ska­ti­na­me, kad da­ly­vau­tų ir kad tik­rai bū­tų ma­siš­ku­mas, kaip jau mi­nė­jau, kal­bant apie per­skirs­ty­mo nor­mą, pa­kei­ti­mo nor­ma bū­tų di­des­nė.

Bet šie spren­di­mai, kal­bant apie tuos jau­nus žmo­nes, vis dėl­to pa­žiū­rė­ki­me, tik­rai ga­na daug žmo­nių, di­džio­ji da­lis žmo­nių, jau­nų žmo­nių ma­to sa­vo at­ei­tį ir sie­ja ją su sa­vo at­sa­kin­ga veik­la da­bar ir da­ly­vau­ja kau­pi­me. Šiuo at­ve­ju ir da­ly­vau­jan­tys as­me­nys tik­rai nie­ko ne­pra­ran­da. Tie, ku­rie nu­spręs ne­da­ly­vau­ti, gaus tam tik­rą… kol kas kal­ba­me apie 2 %. Bet jei­gu tai bus spren­di­mas, ku­ris dis­ku­si­nis ir kom­pro­mi­si­nis,1+1: vie­nas – „Sod­ros“, vie­nas – GPMʼo pro­cen­to ma­ži­ni­mas, tai ga­lės šian­dien tuo pa­čiu me­tu, da­bar di­des­nes pa­ja­mas gau­ti, jei­gu to­kį ap­si­spren­di­mą tu­rės. Pa­li­ki­me žmo­nėms už sa­vo at­ei­tį taip pat jaus­tis at­sa­kin­giems ir pri­im­ti spren­di­mus, ku­rie pri­klau­so nuo žmo­gaus, nuo žmo­gaus są­mo­nin­gu­mo.

L. KUKURAITIS. Aš gal tik pa­pil­dy­siu dėl tos so­cia­li­nės bom­bos, kaip jūs sa­ko­te. Šiuo me­tu mes jau ją tu­ri­me, nes apie 25 % iš­ei­nan­čių da­bar­ti­nių pen­si­nin­kų ne­tu­ri tei­sės į sod­ri­nę pen­si­ją – ne­su­kau­pia bū­ti­no­jo 30 me­tų sta­žo. Va­di­na­si, jau da­bar mes tu­ri­me pro­ble­mą, tu­ri­me spręs­ti dėl da­bar­ti­nių pen­si­nin­kų skur­do.

Šiuo at­ve­ju, kai kal­ba­me apie kau­pi­mą, tai yra prie­das, pa­pil­dy­mas. Kai kal­ba­me apie žmo­nių pen­si­jas, mes tu­ri­me steng­tis, kad jie da­ly­vau­tų vi­so­se drau­di­mo for­mo­se per už­im­tu­mą, per in­di­vi­du­a­lią veik­lą ir t. t. Tą ba­zę tu­ri­me plės­ti, kad žmo­nės bū­tų įtrauk­ti ir iš­ėję kiek ga­li­ma gau­tų vals­ty­bi­nę, tą sod­ri­nę pen­si­ją, taip pat ir iš vals­ty­bės biu­dže­to ba­zi­nę da­lį, ta­da yra jau pa­pil­do­ma kau­pi­mo da­lis, bet vis tiek mes į ją žiū­ri­me kaip į pa­pil­do­mą. Tai šiuo at­ve­ju ir čia ska­ti­na­me, ir čia ska­ti­na­me da­ly­vau­ti. Jau da­bar tu­ri­me pro­ble­mų dėl pa­pil­do­mų iš­mo­kų, to­dėl mes pri­de­da­me apie 100 tūkst. žmo­nių, 20 mln. pa­skirs­to­me kaip prie­mo­ką prie ma­žų pen­si­jų. Tu­ri­me jau ir da­bar spręs­ti, kad kiek ga­li­ma dau­giau da­ly­vau­tų pen­si­jų sis­te­mo­je.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys A. Dumb­ra­va.

A. DUMBRAVA (TTF). La­bai ačiū, Pir­mi­nin­ke. Pro­fe­so­riui R. La­zut­kai no­rė­čiau už­duo­ti klau­si­mą. Ger­bia­mas pro­fe­so­riau, vis dėl­to jūs ga­na kri­tiš­kai įver­ti­no­te tą re­for­mą. Pra­šom pa­sa­ky­ti tri­mis ke­tu­riais punk­tais, ką vis dėl­to jūs siū­ly­tu­mė­te da­ry­ti, kas yra da­ro­ma ne taip, kas yra da­ro­ma, ir ką, jūs siū­lo­te, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų pa­da­ry­ti? La­bai api­ben­drin­tai, trum­pai, ko­kius tris ke­tu­ris punk­tus. Ačiū.

R. LAZUTKA. Kai kal­ba­me apie pen­si­jų kau­pi­mą, tai kal­ba­me apie sė­ją. Bet svar­bu, koks bus der­lius. Vi­sai ne­kal­ba­me apie der­lių, t. y. ką jau da­bar tu­ri žmo­nės, ku­rie kau­pia, ir ką jie tu­rės, ypač jei Vy­riau­sy­bė siū­lo, kad au­to­ma­tiš­kai jie bus įra­šy­ti. At­eis lai­kas ir jie pa­klaus: bu­vo­me įra­šy­ti, ko­dėl mes gau­na­me ne tai, ko mes ti­kė­jo­mės.

Rei­kia kal­bė­ti apie sis­te­mą, kaip ji vei­kia ir ko­kie bus jos vei­ki­mo re­zul­ta­tai. Jei­gu mes žiū­rė­tu­me į Va­ka­rų ša­lis, tai da­ly­va­vi­mas pa­pras­tai yra ko­lek­ty­vi­nis, darb­da­vių ir dar­buo­to­jų su­si­ta­ri­mu, ir tie žmo­nės, ka­dan­gi jie nė­ra ir ne­ga­li bū­ti fi­nan­siš­kai raš­tin­gi ir at­sto­vau­ja­mi, tu­ri sa­vo įga­lio­ti­nius. Be­je, čia bu­vo pa­mi­nė­ta, OECD re­ko­men­da­ci­ją rei­kia pa­da­ry­ti pri­va­lo­mą. Bet ne tik. Daug yra re­ko­men­da­ci­jų. Ten yra pa­sa­ky­ta, kad mū­sų pen­si­jų kau­pi­mo rin­kos nė­ra, ji ne­vei­kia. Nė­ra kon­ku­ren­ci­jos. Yra už­si­ė­mę tie, ku­rie da­bar tu­ri rin­kos da­lis, ir jie ki­tų ne­įsi­lei­džia. To­dėl efek­ty­vu­mo nė­ra.

Grįž­tant prie re­ko­men­da­ci­jų, rei­kė­tų, kad žmo­nės da­ly­vau­tų ko­lek­ty­viai. Jei­gu nė­ra prof­są­jun­gų ir darb­da­vių or­ga­ni­za­ci­jų tin­ka­mų, rei­kė­tų jas keis­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, su­telk­ti žmo­nes, kad žmo­nės da­ly­vau­tų ko­lek­ty­viai, kad tu­rė­tų at­sto­vus, ku­rie tu­ri iš­si­la­vi­ni­mą, ir jie de­rė­tų­si dėl kau­pi­mo są­ly­gų su in­ves­tuo­to­jais, ku­rie da­bar in­ves­tuo­ja tuos pi­ni­gus. O da­bar jie vi­siš­kai nė­ra pri­žiū­ri­mi. Jie pri­žiū­ri­mi, kad ne­pa­vog­tų. Bet ar sėk­min­gai in­ves­tuo­ja, ar ne, ar lai­kas per­ei­ti nuo vie­no in­ves­ta­vi­mo bū­do prie ki­to, nie­kas tuo ne­si­rū­pi­na ir ei­li­niai žmo­nės tuo ne­ga­li pa­si­rū­pin­ti. Va­ka­rų ša­ly­se rū­pi­na­si tik ko­kie 5–7 %, ku­rie da­ly­vau­ja III pa­ko­po­je, bet ne II. Štai rei­kia tą tvar­ky­ti.

Pas­kui iš­mo­kų da­lis. Kai žmo­gus su­lau­kia pen­si­nio am­žiaus, kas po to? Da­bar di­džio­ji dau­gu­ma, ir at­ei­ty dar bus il­gą lai­ką, tie­siog su­kau­pė vien­kar­ti­nę su­mą, ku­ri, vyks­tant in­flia­ci­jai, nu­ver­tė­ja. Net­gi jei­gu jie nu­si­per­ka anui­te­tą, net­gi kai da­bar siū­lo­ma iš „Sod­ros“ pirk­ti anui­te­tą, tai jis ir­gi nu­ver­tė­ja. Mes ga­li­me pa­si­žiū­rė­ti. Žmo­gus gy­ve­na 15–20 me­tų, jei­gu in­flia­ci­ja yra 3 %, ne­kal­bant dar apie at­ly­gi­ni­mo au­gi­mą, tos pen­si­jos la­bai at­si­liks nuo tuo­me­tinių žmo­nių dar­bo už­mo­kes­čio. Tuos da­ly­kus tie­siog rei­kia tvar­ky­ti, o mes ap­si­ri­bo­ja­me tik­tai tuo, kad kiek įmo­kė­ti ir iš kie­no ki­še­nės, ir ko­kį pro­cen­tą. Ir to­liau pa­lie­ka­me juo­dą­ją dė­žę veik­ti, gal­vo­ja­me, kad sa­vai­me su­si­tvar­kys. Tai ūki­nin­kai taip ne­da­ro. Ne­pa­kan­ka pa­sė­ti – rei­kia pri­žiū­rė­ti, tręš­ti, pik­tžo­les nai­kin­ti ir t. t., kad der­lius už­aug­tų.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys G. Kin­du­rys.

G. KINDURYS (LVŽSF). Ačiū. Aš no­rė­čiau so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rui. La­bai pa­na­šiai čia bu­vo klaus­ta, aš tru­pu­tį ki­taip. Pa­gal re­for­mą as­me­nys iki 40 me­tų tu­rės bū­ti įra­šo­mi au­to­ma­tiš­kai į pen­si­jų kau­pi­mą, nes tai eko­no­miš­kai tur­būt nau­din­ga per il­gą lai­ką. O kaip ga­lė­tu­me ga­ran­tuo­ti pa­kan­ka­mą pen­si­ją tiems, ku­rie yra vy­res­ni, tar­kim, nuo 45–50 me­tų? Dar iki pen­si­jos lyg ir yra lai­ko tar­pas, bet jie iki šiol ne­kau­pė, tar­kim, už­dir­ba vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį ar­ba ma­žiau. Koks siū­ly­mas čia tu­rė­tų bū­ti?

L. KUKURAITIS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Iš tie­sų tu­ri­me kar­tą, ku­riai yra per 40. Jei­gu jie ne­kau­pia, nors iš tie­sų ne­kau­pian­čių nė­ra di­de­lė da­lis, tai jų pen­si­jų au­gi­mo bū­das yra bū­tent tas in­dek­sa­vi­mas for­mu­lės, ku­ri da­bar eg­zis­tuo­ja. Va­di­na­si, pen­si­jos ky­la kar­tu su dar­bo už­mo­kes­čio fon­du, ku­ris pa­kan­ka­mai spar­čiai ky­la mū­sų ša­ly­je pas­ta­ruo­ju me­tu.

Ant­ras da­ly­kas, at­sky­rus ba­zi­nę da­lį ir per­kė­lus į vals­ty­bės biu­dže­tą, iki ru­dens Vy­riau­sy­bė įpa­rei­go­jo Fi­nan­sų ir So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jas su­ras­ti ba­zi­nės da­lies in­dek­sa­vi­mo for­mu­lę, ku­ri bū­tų pa­lan­kes­nė ar­ba ne ma­žiau ge­ra (ne­ži­nau, kaip čia) ne­gu da­bar­ti­nė, su­sie­ta su dar­bo už­mo­kes­čio fon­du, kur da­bar eg­zis­tuo­ja ta in­dek­sa­vi­mo for­mu­lė. Tai reikš­tų, kad, tu­rint du šal­ti­nius, vals­ty­bės so­cia­li­nio drau­di­mo da­lį, tai in­di­vi­du­a­lią da­lį, ir ba­zi­nę da­lį, ku­ri in­dek­suo­ja­ma pa­gal vals­ty­bės biu­dže­to ga­li­my­bę, il­gai­niui mes tu­rė­tu­me ga­li­my­bes tu­rė­ti di­des­nes pen­si­jas. Šiuo at­ve­ju toks ben­dras kė­li­mas ir yra už­tik­ri­ni­mas. Bet, kaip aš sa­kau, ypač jau­niems rei­kia pa­pil­do­mai kaup­ti ir tam yra su­gal­vo­ti me­cha­niz­mai.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rė V. Ving­rie­nė.

V. VINGRIENĖ (LVŽSF). Dė­ko­ju, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Aš, kaip skan­di­na­viš­ko ge­ro­vės mo­de­lio ša­li­nin­kė, bū­čiau šiek tiek kri­tiš­ka šios re­for­mos kon­teks­te tiek dėl pro­gre­sy­vu­mo gal­būt per ma­žo, tiek ypač dėl ka­pi­ta­lo ap­mo­kes­ti­ni­mo klau­si­mo, bet ei­na­me pir­myn tru­pu­tė­lį. Kaip ir mi­nė­jo ger­bia­mas Ž. Mau­ri­cas, pir­mas žings­ne­lis tas tur­būt, bet no­rė­čiau dar ir pa­klaus­ti ger­bia­mo eks­per­to. Ko­kie tu­rė­tų bū­ti ta­da ki­ti žings­ne­liai, kad mes tik­rai ei­tu­me tuo skan­di­na­viš­kos ge­ro­vės ke­liu, ar tei­sin­go pa­skirs­ty­mo ke­liu? Ir ko­kiu grei­tu­mu mes tu­rė­tu­me ei­ti link ten, kad pa­siek­tu­me tą no­ri­mą tiks­lą, be abe­jo, kuo grei­čiau?

Dar no­rė­čiau už­duo­ti so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rui klau­si­mą dėl pen­si­jų re­for­mos ir dėl au­to­ma­ti­nio kau­pi­mo as­pek­tų. Jau at­sa­ky­ta į dau­ge­lį klau­si­mų, bet no­rė­čiau iš­girs­ti, kaip at­si­lieps da­bar­ti­niams pen­si­nin­kams bū­tent ši­tas as­pek­tas, ne­žiū­rint to­li į at­ei­tį, tuo la­biau kad jūs pa­mi­nė­jo­te, kad mes da­bar gal­vo­ja­me apie pen­si­jų dy­dį tiek da­bar, tiek at­ei­ty­je?

Ž. MAURICAS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Mi­nė­jau pa­grin­di­nes ge­ros mo­kes­čių sis­te­mos sa­vy­bes, vie­na iš jų yra ho­ri­zon­ta­lu­sis tei­sin­gu­mas. Aš ma­nau, kad Lie­tu­vai tik­rai to la­bai trūks­ta. Jis ide­a­liu at­ve­ju už­tik­ri­na­mas taip, kad, ne­pai­sant, koks pa­ja­mų šal­ti­nis, yra pri­tai­ko­mas vie­no­das ta­ri­fas. Šiuo at­ve­ju, tar­kim, „Sod­ros“ įmo­kų su­jun­gi­mas yra kaip ir pir­mas žings­nis, rei­ka­lin­gas ženg­ti ant­ram žings­niui, ku­ris, tar­kim, bū­tų su­vie­no­di­ni­mas mo­kes­ti­nės naš­tos dir­ban­čių­jų, sa­va­ran­kiš­kai dir­ban­čių­jų ir ki­tas veik­las vyk­dan­čių as­me­nų. Tik­rai tai rei­kia da­ry­ti. Tai pa­da­rius, vė­liau, ma­nau, ant­ras žings­nis bū­tų grįž­ti prie ver­ti­ka­laus tei­sin­gu­mo ir ga­li­mai di­din­ti tam tik­rą mo­kes­čių sis­te­mos pro­gre­sy­vu­mą. Ma­no ide­a­liu at­ve­ju, ka­dan­gi mo­kes­čių naš­ta nė­ra ma­ža Lie­tu­vo­je, ypač dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mo, tai kal­bant apie dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mą la­biau bū­tų ma­ži­na­mas to­les­nis ma­žiau už­dir­ban­čių, ypač vai­kus au­gi­nan­čių šei­mų, ap­mo­kes­ti­ni­mas, bet tai tu­rė­tų bū­ti žings­nis žen­gia­mas po to, kai bū­tų su­tvar­ky­tas ho­ri­zon­ta­lus tei­sin­gu­mas, nes vi­suo­me­nė ga­li to­kių re­for­mų pa­pras­čiau­siai ne­pri­im­ti ir nė­ra pa­si­ren­gu­si. Mes tu­ri­me pa­vyz­dį 2009 me­tų kri­zės, kaip pa­kė­lę mo­kes­čius su­rin­ko­me ga­lų ga­le ma­žiau. Tai avys ne­bu­vo nu­si­tei­ku­sios tiems mo­kes­čiams ir iš­ėjo, kaip iš­ėjo.

Tiks­las, be abe­jo, yra la­bai pa­pras­ta sis­te­ma, vie­nas ar du ta­ri­fai, ne­pri­klau­so­mai, koks pa­ja­mų šal­ti­nis, ne­pri­klau­so­mai, koks yra ju­ri­di­nis ar fi­zi­nis sta­tu­sas tų pa­ja­mų ga­vi­mo, tas pats, aiš­ku, ga­lio­ja ir pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čiui, t. y. kuo pa­pras­tes­nė, kuo skaid­res­nė sis­te­ma, kuo ma­žiau iš­im­čių, ta­da ir pa­si­ti­kė­ji­mas gy­ven­to­jų. Kas dar la­bai svar­bu, ką aš ak­cen­tuo­ju, kad iš­lai­dų sri­tis… Aš su­tin­ku ir su pro­fe­so­riu­mi R. La­zut­ka, kad Lie­tu­va ski­ria ma­žai iš­lai­dų so­cia­li­nei ap­sau­gai, net­gi il­gą lai­ką to­kį pa­sa­ky­mą tu­rė­jau, kad Lie­tu­vos biu­dže­tas orien­tuo­tas į trin­ke­les, o ne į žmo­gų. Tai iš da­lies tie­sa. To­dėl, tar­ki­me, ba­zi­nės pen­si­jos aš esu la­bai di­de­lis ša­li­nin­kas per­kė­li­mo į vals­ty­bės biu­dže­tą, nes ne­tu­rė­tų bū­ti jis fi­nan­suo­ja­mas iš „Sod­ros“ įmo­kų, nes tai nė­ra nei tei­sin­ga… Vals­ty­bės biu­dže­te tik­rai ga­li­ma su­ras­ti re­zer­vų bū­tent di­din­ti iš­lai­das so­cia­li­nei sri­čiai ir ma­žiau gal­būt in­ves­tuo­jant į tas trin­ke­les.

Ma­no ma­ty­mas yra toks ir, aiš­ku, rei­kia nie­ka­da ne­pa­mirš­ti, kad ne­gy­ve­na­me ko­kio­je nors ne­gy­ve­na­mo­je sa­lo­je, Lie­tu­va vi­są lai­ką yra kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je ir ne­rei­kia nu­pjau­ti ša­kos, ant ku­rios mes sė­di­me. Dau­gu­mos ma­žų vals­ty­bių sėk­mės prie­žas­tis yra bū­tent ma­ži mo­kes­čiai, nes di­de­lėms vals­ty­bėms su ma­žo­mis ne­ap­si­mo­ka kon­ku­ruo­ti ma­žais mo­kes­čiais, nes jos la­bai daug pra­ran­da, nes jos yra di­de­lės. Tar­ki­me, jei­gu mes pri­trauk­tu­me dėl ma­žų mo­kes­čių 10 %, kad ir 1 % in­ves­ti­ci­jų, ku­rios at­ei­na į Vo­kie­ti­ją, tai mes jau bū­tu­me la­bai tur­tin­ga vals­ty­bė, bet jei­gu vo­kie­čiai su­ma­žin­tų mo­kes­čius ir pri­trauk­tų 10 % iš Lie­tu­vos in­ves­ti­ci­jų, jie net ne­pa­jus­tų ši­to. Vi­są lai­ką ma­žoms vals­ty­bėms ap­si­mo­ka pa­ra­zi­tuo­ti di­de­les, tai yra Liuk­sem­bur­go pa­vyz­dys, Ai­ri­jos pa­vyz­dys, Švei­ca­ri­jos pa­vyz­dys. Ma­no lū­kes­tis bū­tų, kal­bant apie Len­ki­jos san­ty­kį, kad mes ir to­liau va­žiuo­tu­me į Len­ki­ją ap­si­pirk­ti, ten tik­rai bū­na pi­giau, bet kad len­kai pas mus va­žiuo­tų dirb­ti, nes pas mus di­des­ni at­ly­gi­ni­mai, tai mes tu­ri­me tap­ti to­kia mi­ni Ry­tų Eu­ro­pos Švei­ca­ri­ja. Ma­no bū­tų toks pa­lin­kė­ji­mas.

L. KUKURAITIS. Dėl au­to­ma­ti­nio įtrau­ki­mo bū­do, for­mos, įta­kos da­bar­ti­niams pen­si­nin­kams, tai tiems žmo­nėms pa­ti for­ma ne­tu­ri jo­kios įta­kos, pen­si­nin­kams, nes tai yra for­ma, kaip žmo­nės yra įtrau­kia­mi da­ly­vau­ti kau­pi­me, kaip jie ren­ka­si da­ly­vau­ti kau­pi­me.

Da­bar kas ga­li da­ry­ti to­kią ne­tie­sio­gi­nę įta­ką, tai ska­ti­ni­mo bū­dai, kaip mes ska­ti­na­me da­ly­vau­ti ta­me kau­pi­me, ša­lia to, kad įtrau­kia­me au­to­ma­tiš­kai, dar ati­tin­ka­mai su­ma­ži­na­me ke­le­tą tų ta­ri­fų. Pra­džio­je „Sod­ros“, da­bar tas siū­ly­mas, ku­ris tei­kia­mas, kad ir gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio bū­tų pa­da­lin­tas tas su­ma­ži­ni­mas, ir iš vals­ty­bės per­ve­da­ma ke­le­tas pro­cen­tų VDU, tai ir­gi yra ska­ti­ni­mo sis­te­ma. Tai yra ap­si­spren­di­mas tų vie­šų­jų fi­nan­sų są­skai­ta ska­tin­ti, kad žmo­nės kaup­tų, nes pa­tys žmo­nės la­bai sun­kiai kau­pia. Tai mū­sų ska­ti­ni­mas kaup­ti kaž­kiek su­val­go tų vie­šų­jų fi­nan­sų, bet jie įde­da­mi į žmo­nių są­skai­tas, ku­rias il­gai­niui jie pa­nau­dos at­ei­ty­je. Tie­sio­gi­nės įta­kos pats au­to­ma­ti­nis trau­ki­mas pen­si­nin­kams, da­bar­ti­niams pen­si­nin­kams, ne­tu­ri.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys V. Po­de­rys.

V. PODERYS (LVŽSF). Dė­kui, Pir­mi­nin­ke. Ma­no klau­si­mas Ž. Mau­ri­cui. (Bal­sai sa­lė­je) Svei­ki! Dėl tos di­džio­sios pro­ble­mos, dėl BVP, va­din­kim, lė­šų per­skirs­ty­mo per cen­tri­nį biu­dže­tą ir vals­ty­bės fon­dus. Ji­sai, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis ša­li­mis, yra ma­žas ar­ba ma­žo­kas, bet jūs kal­ba­te ir jūs kaip ir agi­tuo­ja­te tarp ei­lu­čių už ma­žus mo­kes­čius, nes sa­ko­te, kad tai ša­lį da­ro kon­ku­ren­cin­gą. Bet taip pat yra ir ki­ta mo­kyk­la, ku­ri sa­ko, iš­ty­ri­nė­jus sėk­min­gų ša­lių pa­tir­tį, kad ša­lys daug pa­sie­kė eko­no­mi­ko­je dėl to, kad bu­vo stip­rus vie­ša­sis sek­to­rius. Ver­sli­nin­kai vi­sur be­veik vie­no­di, bet kas ša­lis ski­ria, tai vie­šo­jo sek­to­riaus pro­fi­lis. Ki­taip sa­kant, ar tai, kiek mes per­skirs­to­me lė­šų ir ski­ria­me vie­ša­jam sek­to­riui stip­rin­ti, ar tai ne­stip­rins ša­lies?

Ž. MAURICAS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Pir­mas da­ly­kas, pri­si­me­nant avių pa­vyz­dį, di­des­ni mo­kes­čių ta­ri­fai ne­bū­ti­nai di­di­na su­ren­ka­mų mo­kes­čių kie­kį. Ir Lie­tu­vo­je ta­ri­fai nė­ra žen­kliai ma­žes­ni, net­gi dau­gu­ma at­ve­jų di­des­ni ne­gu kai­my­ni­nė­se ša­ly­se – to­je pa­čio­je Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je, bet mes su­ran­ka­me ma­žiau mo­kes­čių. Tai yra vi­sai ki­to­kio po­bū­džio pro­ble­mos.

Ki­tas da­ly­kas, ką aš tu­riu ome­ny, kad ypač ma­žai vals­ty­bei yra ga­na pa­vo­jin­ga ei­ti ne tiek skan­di­na­viš­ku ke­liu (skan­di­na­viš­kas ke­lias ir­gi bu­vo, kai jie iš pra­džių pra­dė­jo nuo ma­žų mo­kes­čių ir vė­liau bai­gė di­des­niais mo­kes­čiais), bet tu­rė­ti iš kar­to la­bai di­de­lę mo­kes­čių ba­zę, la­bai dos­nią so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mą, nes iš pra­džių rei­kia už­au­gin­ti tas avis. Tai mes ga­li­me pa­da­ry­ti, tar­kim, eks­pe­ri­men­tą, nes Lie­tu­va yra kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos ra­jo­nas, aš taip įsi­vaiz­duo­ju. Nes mes kon­ku­ruo­ja­me ben­dro­je rin­ko­je. Mes pa­da­ry­ki­me eks­pe­ri­men­tą, pa­im­ki­me Kė­dai­nių ra­jo­ną ar­ba Jo­na­vos ir ten įves­ki­me 50 % dy­džio „Sod­ros“ mo­kes­čius ir pa­kel­ki­me pen­si­jas iki 1 tūkst. eu­rų. Kas no­rės in­ves­tuo­ti į tą ra­jo­ną ir kas no­rės ja­me dirb­ti? Aš ma­nau, kad kon­ku­ren­ci­ja pa­da­rys sa­vo, ir pa­pras­čiau­siai ga­lų ga­le Kė­dai­nių ra­jo­nas taps kaip Anykš­čių ra­jo­nas, ap­dai­nuo­tas A. Ba­ra­naus­ko „Anykš­čių ši­le­ly­je“ – liks tik šiš­kos ir nie­ko ne­liks. Tai rei­kia vi­są lai­ką tu­rė­ti ome­ny tą kon­ku­ren­ci­nę ap­lin­ką, ku­ri kar­tais tik­rai yra la­bai ne­gai­les­tin­ga. Ir ša­lys, ypač Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys, kar­tais yra ant ri­bos, kon­ku­ruo­ja net­gi ag­re­sy­viais bū­dais, steng­da­mo­si pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jas, taip pat ta­len­tus iš ki­tų ša­lių, bū­tent siū­ly­da­mos ma­žus ta­ri­fus.

Ma­no siū­ly­mas, kad mes ge­riau tap­tu­me kaip Kip­ras, kaip Liuk­sem­bur­gas, kaip Švei­ca­ri­ja, kaip Ai­ri­ja, tap­tu­me ma­žų mo­kes­čių ša­li­mi. Sten­ki­mės pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jas, nes mes esa­me per ma­žas ra­jo­nas, kad ką nors pa­keis­tu­me.

Vėl­gi, grįž­tant prie Lie­tu­vos, jei­gu Vil­nius įves­tų to­kius mo­kes­čius, gal­būt Vil­nius iš­gy­ven­tų, bet Kė­dai­nių ra­jo­nas – ne. Ir mes Eu­ro­pos Są­jun­gos kon­teks­te, de­ja, ge­riau­siu at­ve­ju esa­me Kė­dai­nių ra­jo­nas, jei­gu ne koks Za­ra­sų.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys M. Pui­do­kas.

M. PUIDOKAS (LVŽSF). Ma­no klau­si­mas toks api­ben­dri­nan­tis bū­tų vi­są dis­ku­si­ją, tai šiuo at­ve­ju fi­nan­sų mi­nist­rui, so­cia­li­nės ap­sau­gos mi­nist­rui. Iš to, ką iš­gir­do­me iš eks­per­tų, iš to, ką man te­ko pa­čiam nag­ri­nė­ti kaip moks­li­nin­kui, mes ma­to­me, kad Lie­tu­va, kaip ma­ža vals­tybė, at­si­žvel­giant į sa­vo rin­kos pa­ra­met­rus, ne­ga­li kon­ku­ruo­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je įvai­riuo­se seg­men­tuo­se. Ar ga­li­ma teig­ti, kad ta mo­kes­čių re­for­ma, ku­ri at­ei­na, iš vie­nos pu­sės yra tik pir­mas eta­pas į tą di­des­nį pro­gre­sy­vu­mą, taip pat tam tik­rą ka­pi­ta­lo ap­mo­kes­ti­ni­mą? Ir iš ki­tos pu­sės – bū­tent dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mo rim­tą su­ma­ži­ni­mą tam, kad at­si­žvel­gus į tas pa­sek­mes, ku­rias mes tu­ri­me dėl iš­au­gu­sių kai­nų dėl eu­ro įve­di­mo, bū­tent per at­ly­gi­ni­mus mes tu­rė­tu­me ir var­to­ji­mą, ir ki­tus da­ly­kus, ku­rie su­teik­tų mū­sų ša­liai di­des­nę ge­ro­vę? Ar ga­li­me mes taip teig­ti ir to vil­tis, nes iš tie­sų tai, ką įvar­di­no ir ger­bia­mie­ji eks­per­tai, ve­da link tos min­ties, kad tai tu­rė­tų…

PIRMININKAS. Klaus­ki­te.

M. PUIDOKAS (LVŽSF). …bū­ti tei­sin­giau­sias ke­lias.

V. ŠAPOKA. Ačiū už klau­si­mą. Api­ben­drin­tai ga­liu pa­si­da­lin­ti sa­vo po­žiū­riu. Tu­ri­me ne­ma­žą Lie­tu­vos da­lį, iš­vy­ku­sią iš na­mų, ir jei­gu no­ri­me, kad ji su­grįž­tų į na­mus, tik­rai ne sie­no­mis tu­rė­tu­me ap­si­sta­ty­ti, o pa­ro­dy­ti, kad ar­ti­miau­sio­je per­spek­ty­vo­je, ar­ti­miau­sių ke­le­rių me­tų per­spek­ty­vo­je čia yra ge­ros są­ly­gos gy­ven­ti ir au­gin­ti vai­kus, ir ne­gra­sin­ti kaž­ko­kiais kar­di­na­liais mo­kes­čių di­di­ni­mais. Tai ne vel­tui tiek per­nai, tiek šie­met siū­lo­me tas prie­mo­nes, ku­rios ir pa­ska­tin­tų ver­slu­mą, tai – vie­na, pa­ska­tin­tų in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą, pa­ska­tin­tų ino­va­ci­jų die­gi­mą ir ga­lų ga­le su­ma­žin­tų su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sią mo­kes­ti­nę naš­tą, ku­ri iš tik­rų­jų, ly­gi­nat su ki­to­mis ša­li­mis, smar­kiai per di­de­lė. Taip la­bai api­ben­drin­tai pa­sa­kius, jei­gu kur nors mo­kes­tis yra smar­kiai per di­de­lis, to ir ne­tu­ri­me. Mo­kes­čiai dir­ban­tie­siems il­gą lai­ką bu­vo smar­kiai per di­de­li, ir dir­ban­čių­jų trūks­ta.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Dė­ko­ja­me dis­ku­si­jos da­ly­viams, pra­ne­šė­jams, klau­siu­siems. Tę­sia­me po­sė­dį. To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja R. Baš­kie­nė.

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF). Dė­ko­ju dar kar­tą. Iš­ties tie, ku­riems bu­vo svar­bi ši dis­ku­si­ja, yra po­sė­džių sa­lė­je, aš tuo la­bai džiau­giuo­si, dė­ko­ju eks­per­tams. Su­ži­no­jo­me daug, la­bai pras­min­ga bu­vo ši dis­ku­si­ja.

 

13.01 val.

Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl Lie­tu­vos lais­vės ly­gos 40-me­čio“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-2298 (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Ki­tas mū­sų dar­bo­tvarkės klau­si­mas taip pat la­bai pra­smin­gas sie­kis – pa­teik­ti, ma­nau, ir pri­im­ti Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl Lie­tu­vos lais­vės ly­gos 40-me­čio“ pro­jek­tą Nr. XIIIP-2298. Kvie­čiu pra­ne­šė­ją L. Kas­čiū­ną. Pra­šom. Pa­tei­ki­mas.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ger­bia­mi ko­le­gos, iš­ties po dis­ku­si­jos apie mo­kes­čius ver­ta kar­tais su­grįž­ti ir prie mū­sų tau­tos is­to­ri­nės at­min­ties. Lie­tu­vos lais­vės ly­gai 40 me­tų. Man as­me­niš­kai apie Lie­tu­vos lais­vės ly­gą, jos veik­lą ir tos veik­los pras­mę te­ko dau­giau su­ži­no­ti iš kny­gų, iš šei­mos pa­sa­ko­ji­mų ar liu­di­nin­kų. Ko­kie yra tie žo­džiai, ku­riuos no­ri­si pa­sa­ky­ti, iš­gir­dus Lie­tu­vos lais­vės ly­gos var­dą? Drą­sa, be­kom­pro­mi­sė lai­ky­se­na, ne­pri­klau­so­my­bės led­lau­žis. Ir ne­pa­lei­džia toks jaus­mas, kad gal­būt esa­me dar ne­pa­kan­ka­mai įver­ti­nę ir tin­ka­mai pa­ger­bę šiuos drą­sius žmo­nes. Ne­abe­jo­ju, kad kiek­vie­nas iš jū­sų dau­giau ar ma­žiau ži­no Lais­vės ly­gos nu­veik­tus dar­bus, bet vis dėl­to aš lei­siu sau kai ku­riuos iš jų jums pri­min­ti.

XX am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ru­se­nęs pi­lie­ti­nis pa­si­prie­ši­ni­mas jau ta­po vie­šes­nis. Iš­ryš­kė­jo ke­lios an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo – są­jū­džio, kryp­tys: pir­miau­sia re­li­gi­nė ir tau­ti­nė. Tau­ti­nės kryp­ties at­sto­vai sie­kė puo­se­lė­ti lie­tu­vy­bę, sau­go­ti tau­ti­nį ta­pa­tu­mą, jų po­li­ti­nis ide­a­las bu­vo ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va. Vie­na ryš­kiau­sių šios pa­krai­pos or­ga­ni­za­ci­jų bu­vo 1978 m. bir­že­lio 15 d. įsteig­ta Lie­tu­vos lais­vės ly­ga. Tai bu­vo ne­par­ti­nė, de­mo­kra­tiniais prin­ci­pais vei­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja, ne­tu­rė­ju­si griež­tos na­rys­tės ir for­ma­laus va­do­vo. Idė­ji­nis jos ly­de­ris bu­vo A. Ter­lec­kas, o dau­ge­lis na­rių, to­kių kaip K. Ja­ku­by­nas, L. Lau­rins­kas, R. Ra­gai­šis, V. Ša­ka­lys, J. Vo­lun­ge­vi­čius ir ki­ti, jau bu­vo ka­lė­ję už an­ti­so­vie­ti­nę vei­k­lą, da­ly­va­vi­mą gin­kluo­tose re­zis­ten­ci­jos ko­vo­se. Pa­grin­di­nis Lais­vės ly­gos tiks­las – at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ly­ga kė­lė už­da­vi­nį ug­dy­ti jau­ni­mo tau­ti­nį su­pra­ti­mą, reng­tis at­kur­ti ša­lies ne­pri­klau­so­my­bę, kel­ti ne­tei­sė­tos Bal­ti­jos ša­lių anek­si­jos klau­si­mą tarp­tau­ti­niuo­se fo­ru­muo­se. Ko­vo­da­ma dėl Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo Ly­ga sten­gė­si ak­cen­tuo­ti Lie­tu­vos tuo­me­ti­nio sta­tu­so ne­tei­sė­tu­mą. Nuo­lat pa­brė­žė 1940 me­tais vy­ku­sios oku­pa­ci­jos fak­tą. Pir­mo­ji at­vi­rai 1987 me­tais or­ga­ni­zuo­ta­me mi­tin­ge prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo pra­bi­lo apie 1939 me­tų slap­tuo­sius Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Są­jun­gos su­si­ta­ri­mus. Di­de­lio at­gar­sio pa­sau­ly­je su­lau­kė 1979 me­tais šios or­ga­ni­za­ci­jos ini­cia­ty­va pa­reng­ta ir Jung­ti­nių Tau­tų ge­ne­ra­li­niam sek­re­to­riui bei už­sie­nio vals­ty­bių vy­riau­sy­bėms nu­siųs­ta 45 pa­bal­ti­jie­čių de­kla­ra­ci­ja, ku­rią pa­si­ra­šė ne tik 38 Lie­tu­vos, 7 Lat­vi­jos, 4 Es­ti­jos di­si­den­tai, bet ir žy­miau­si Ru­si­jos ko­vo­to­jai už žmo­gaus tei­ses. Do­ku­men­tas at­sklei­dė tie­są apie tri­jų Bal­ti­jos ša­lių oku­pa­ci­ją ir pra­šė lik­vi­duo­ti Ant­ro­jo pa­sau­lio ka­ro pa­da­ri­nius – iš­ves­ti oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę. Do­ku­men­tas pa­te­ko į Va­ka­rus ir 1979 m. rug­pjū­čio 23 d., 40-ų­jų Molotovo–Ribentropo pak­to pa­si­ra­šy­mo me­ti­nių die­ną, bu­vo per­skai­ty­tas per „Ame­ri­kos bal­so“ lie­tu­viš­ką ra­di­jo sto­tį.

Ki­tas ne ma­žiau svar­bus ir pla­tų at­gar­sį su­kė­lęs Lais­vės ly­gos do­ku­men­tas – tai A. Stat­ke­vi­čiaus pa­reng­tas mo­ra­li­nis ul­ti­ma­tu­mas SSRS vy­riau­sy­bei, ku­ria­me ke­lia­mi ul­ti­ma­ty­vūs rei­ka­la­vi­mai ap­svars­ty­ti ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mo klau­si­mą ir pa­skelb­ti Mo­lo­to­vo–Ri­ben­tro­po pak­to do­ku­men­tus. Šie veiks­mai ne­tru­kus su­lau­kė KGB re­ak­ci­jos – ne­pra­ėjus nė ke­liems mė­ne­siams nuo mi­nė­tų do­ku­men­tų pa­skel­bi­mo, bu­vo su­im­ti Lais­vės ly­gos va­do­vai A. Ter­lec­kas, J. Sas­naus­kas, o 1980 me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sį – A. Stat­ke­vi­čius.

Tur­būt ge­riau­siai Lais­vės ly­gos vaid­me­nį at­spin­di kai ku­rių to me­to liu­di­nin­kų ver­ti­ni­mai. Štai kom­po­zi­to­rius O. Ba­la­kaus­kas vie­na­me sa­vo in­ter­viu yra pa­sa­kęs, ci­tuo­ju: „Lais­vės ly­ga iš vi­sos ge­o­met­ri­jos iš­si­rin­ko vien tie­sią li­ni­ją ir bū­tent tai ap­spren­džia jos fe­no­me­na­lu­mą. In­ten­sy­via­me ir raiz­gia­me gy­ve­ni­me tu­rė­ti to­kį sta­bi­lų orien­ty­rą – vi­sai ne­blo­gas da­ly­kas, o ypač po­li­ti­niam ju­dė­ji­mui, ku­rio stra­te­gi­nė kryp­tis su­tam­pa su Ly­gos tie­si­ą­ja. O juk Są­jū­dis ga­liau­siai apė­mė vi­sas Lie­tu­vos po­li­ti­nes jė­gas ir vi­sos jos ko­vo 11 die­ną su­si­lie­jo vie­no­je li­ni­jo­je – to­je, ku­rią pir­mo­ji nu­brė­žė Lie­tu­vos lais­vės ly­ga. Kai A. Ter­lec­ko vy­rai šiurkš­čiais bal­sais už­trau­kė ne itin gra­cin­gą me­lo­di­ją, bro­liai in­te­li­gen­tai, mes­kit į šo­ną sa­vo es­te­ti­nes ma­tuok­les – čia jums by­lo­ja rūs­čių lai­kų ir vie­tų liu­di­nin­kai, čia gal­būt Lie­tu­vos sa­vi­sau­gos ins­tink­tas.“ Ma­nau, yra pui­ki pro­ga šian­dien ati­duo­ti pa­gar­bą šiai or­ga­ni­za­ci­jai ir tiems žmo­nėms. Ačiū.

PIRMININKĖ. Ačiū, ger­bia­mas ko­le­ga, už la­bai įdo­mų pa­tei­ki­mą. Jū­sų no­ri pa­klaus­ti sep­ty­ni Sei­mo na­riai. A. Ažu­ba­lis klau­sia pir­ma­sis. Ruo­šia­si A. Anu­šaus­kas.

A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Kaip jūs ma­no­te, ger­bia­mas pra­ne­šė­jau, ko­dėl iki šiol Lie­tu­vos lais­vės ly­gos vaid­muo Lie­tu­vos lais­vė­ji­mo pro­ce­se nė­ra de­ra­mai įver­tin­tas ir pa­gerb­tas taip kaip ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų? Kas truk­dė ir truk­do tai pa­da­ry­ti?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Aš gal­būt taip la­bai ne­si­gi­lin­siu į tai, kas truk­do tai pa­da­ry­ti. Be jo­kios abe­jo­nės, dėl tam tik­rų is­to­ri­nių įvy­kių, fak­tų ir pro­ce­sų, ir tech­to­ni­nių lū­žių, ir in­ter­pre­ta­ci­jų vis dar ky­la tam tik­rų gin­čų, bet šiuo at­ve­ju no­ri­si pa­sa­ky­ti tur­būt tai, kad mes čia ir esa­me šian­dien tam, kad gal­būt per ma­žą dar pa­gar­bą ir įver­ti­ni­mą šios or­ga­ni­za­ci­jos, tą klai­dą šian­dien iš­tai­sy­tu­me. Aš ti­kiu, kad mes ši­ta re­zo­liu­ci­ja bent iš da­lies tai kom­pen­suo­si­me.

Ki­ta ver­tus, ir to­je pa­čio­je re­zo­liu­ci­jo­je yra ra­gi­ni­mas at­lik­ti iš­sa­mius Lais­vės ly­gos veik­los moks­li­nius ty­ri­mus ir juos pa­nau­do­ti edu­ka­ci­niais tiks­lais. Šiuo po­žiū­riu ma­nau, kad at­si­ras dau­giau ir aka­de­mi­nio pa­sau­lio at­sto­vų, ku­rie dau­giau dė­me­sio skirs Lais­vės ly­gos veik­lai ir jos pras­mei.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia A. Anu­šaus­kas. Ruo­šia­si K. Ma­siu­lis.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mas ko­le­ga, kai kal­ba­te apie tai, kad rei­kia at­lik­ti ty­ri­mus, jei la­bai ne­su­kly­siu, prieš 17 me­tų ir Sei­mas fi­nan­sa­vo tuos ty­ri­mus. Bu­vo iš­leis­ta kny­ga po­ra kal­bų „Bal­ti­jos laisvė – Europos at­sa­ko­my­bė“. Ten kaip tik apie Ly­gos veik­lą 1978–1979 me­tų ir vė­les­niu lai­ko­tar­piu ir apie tuos žmo­nes. Vis tik­tai kar­tais no­ri­si, kad bū­tų įver­tin­ta ir tai, kas pa­da­ry­ta, ne tik tei­giant, kad iki šiol nie­kas į tai ne­krei­pė dė­me­sio – vis dėl­to krei­pė.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Ar­vy­dai, tei­sin­gai, be abe­jo, jūs ge­rai pa­tai­so­te – krei­pė ir krei­pia, bet rei­kė­tų tur­būt pa­sa­ky­ti, kad, su­vo­kiant is­to­ri­nės at­min­ties svar­bą, is­to­ri­nės po­li­ti­kos svar­bą, vi­są lai­ką tų ty­ri­mų ga­li bū­ti ir dau­giau. Tur­būt taip ga­lė­čiau at­sa­ky­ti į jū­sų klau­si­mą.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia K. Ma­siu­lis. Ruo­šia­si S. Tu­mė­nas.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Man ir­gi už­kliu­vo ta vie­ta, kur apie moks­li­nius ty­ri­mus, gal to­dėl, kad iš to pa­sau­lio at­ėjęs. Man ne­pa­tik­tų, kad koks nors žmo­gus iš Sei­mo nu­ro­di­nė­tų, ką man ty­ri­nė­ti. Gal moks­li­nin­kai pa­tys nu­spręs, ka­da ką jiems ty­ri­nė­ti, o rei­kia fi­nan­suo­ti is­to­ri­nius ty­ri­mus, ir tiek. Čia ne mums nu­ro­di­nė­ti, ką ir kaip ty­ri­nė­ti. O gal mes dar ga­li­me ta­da pa­ra­šy­ti, ir kaip čia juos įver­tin­ti rei­kia. Tai tik­rai ne mū­sų rei­ka­las yra nu­ro­dy­ti net ir svar­bių da­ly­kų ty­ri­mą.

Da­bar ki­tas da­ly­kas, ką mes tik­rai ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti ir ko aš pa­si­gen­du.

Aš pa­si­gen­du, kad čia mes ne­siū­lo­me ap­do­va­no­ti, o rei­kė­tų su­da­ry­ti są­ra­šą žmo­nių ir pa­siū­ly­ti pre­zi­den­tū­rai ar­ba pa­tiems ini­ci­juo­ti ap­do­va­no­ti. Tą mes tu­rė­tu­me. Ar jie vi­si ap­do­va­no­ti? Vi­si?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Aš tik­rai esu pa­si­ren­gęs pri­si­dė­ti prie su­for­ma­vi­mo są­ra­šo žmo­nių, ku­riuos mes ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti ap­do­va­no­ti. Tie­siog, ger­bia­mas pro­fe­so­riau, aš gal­būt ne iki ga­lo su­tik­siu su ju­mis dėl to, kad mes tik­rai ga­li­me ga­na abst­rak­čia for­mu­luo­te pa­siū­ly­ti dau­giau at­kreip­ti dė­me­sį į edu­ka­ci­nius tiks­lus, Lais­vės ly­gos vaid­me­nį tais sun­kiais is­to­ri­niais lai­ko­tar­piais ir moks­li­nius ty­ri­mus at­lik­ti. Šiuo at­ve­ju tik­rai ne­ma­ty­čiau pro­ble­mos, nes mes tik­rai ne­nu­ro­do­me, nei ką, nei kaip ty­ri­nė­ti, tie­siog gal­būt tą aka­de­mi­nį dis­kur­są šio­je sri­ty­je šiek tiek pra­plės­ti. Vi­są lai­ką ta vals­ty­bė, ku­ri ver­ti­na sa­vo is­to­ri­ją, no­ri pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją… nes jei­gu tu ne­pa­sa­ko­si sa­vo is­to­ri­jos, už ta­ve tai pa­da­rys ki­ti, vi­są lai­ką ver­ta to­kius da­ly­kus da­ry­ti ir at­kreip­ti dė­me­sį.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia S. Tu­mė­nas. Ruo­šia­si A. Gu­mu­liaus­kas.

S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, svei­kin­ti­na, aiš­ku, jū­sų ini­cia­ty­va pa­gerb­ti Lais­vės ly­gos 40-me­tį ir da­ly­va­vu­sius žmo­nes, ta­čiau jū­sų, kaip vi­sa­da tau­tiš­kai nu­si­tei­ku­sio jau­nuo­lio, nuo­mo­ne, ar šian­dien dėl to, ką da­rė ši­tie žmo­nės prieš 40 me­tų, ne­bū­tų įvar­dy­ti kaip na­cio­na­lis­tai, tu­riu min­ty Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos ša­li­nin­kus, Eu­ro­pos fe­de­ra­ci­jos ša­li­nin­kus? Ko­kia bū­tų jū­sų nuo­mo­nė apie tai?

An­tra. Aki­vaiz­du, kad ši­tų die­nų da­ly­viai, daž­nai iš­gy­ve­nę Si­bi­ro trem­tį, ka­lė­ji­mų žiau­ru­mus ir t. t., yra ve­te­ra­nai, daug yra sen­jo­rų (vie­nas iš liu­di­nin­kų yra A. Ter­lec­kas, ku­rio, ži­no­me, ir­gi svei­ka­ta ne­ ko­kia, yra įvai­riau­sių pro­ble­mų).

PIRMININKĖ. Lai­kas!

S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ar jums ne­at­ro­do, kad Vy­riau­sy­bė tu­rė­tų, ne­už­ten­ka tik re­zo­liu­ci­jos, rei­kė­tų ko­kiu nors Vy­riau­sy­bės spren­di­mu pa­si­rū­pin­ti ir šių žmo­nių svei­ka­ta, gy­ve­ni­mu, ypač tų, ku­rie kon­kre­čiai su­si­du­ria su pro­ble­mo­mis? Ačiū.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Tik­rai pri­ta­riu, ger­bia­ma­sis ko­le­ga. Iš tik­rų­jų Vy­riau­sy­bė ga­lė­tų at­kreip­ti di­des­nį dė­me­sį į ši­tų žmo­nių da­bar­ti­nę gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­ją ir pa­dė­ti jiems, jei­gu gy­ve­ni­mo li­ki­mas yra pa­kry­pęs tru­pu­tį ne ta lin­kme. Mes šiek tiek esa­me kal­bė­ję ir su so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ru apie A. Ter­lec­ką.

Dėl pir­mos da­lies klau­si­mo aš gal­būt la­bai smar­kiai ne­si­vel­siu. Bū­tų la­bai įdo­mu ir dėl pa­čių aka­de­mi­nių ty­ri­mų, kaip at­ro­dy­tų Lais­vės ly­gos idė­ji­nė li­ni­ja šian­die­nia­me kon­teks­te, tai iš­ties įdo­mus aka­de­mi­nis klau­si­mas. Bet aš jums at­sa­ky­siu taip, kad Lais­vės ly­gos ide­o­lo­gi­nė plat­for­ma įro­do vie­ną es­mi­nį da­ly­ką: be tos tau­ti­nės kryp­ties, iš tik­rų­jų mes gal­būt ir ne­bū­tu­me tu­rė­ję At­gi­mi­mo Są­jū­džio, tai bu­vo vie­nas iš es­mi­nių mū­sų at­gi­mi­mo rams­čių. Tą įro­do Lais­vės ly­gos vi­sa veik­la. Šia pras­me to vi­są lai­ką ne­pa­mirš­ki­me ir kos­mo­po­li­ti­nia­me pa­sau­ly­je.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia A. Gu­mu­liaus­kas.

A. GUMULIAUSKAS (LVŽSF). Ačiū. Skir­tin­gai nuo pra­ne­šė­jo, aš su­si­dū­riau su Lais­vės ly­gos žmo­nė­mis, ži­nau juos, ben­dra­vau ir no­riu štai ką pa­sa­ky­ti. Ką tik pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis kal­bė­jo, kad čia ne Sei­mo rei­ka­las. Aš ma­nau, kad vis dėl­to Sei­mas for­muo­ja is­to­ri­jos po­li­ti­ką, to­kios re­zo­liu­ci­jos ir yra da­lis is­to­ri­jos po­li­ti­kos for­ma­vi­mo. Ma­nau, Sei­mas tu­rė­tų dar ak­ty­viau at­kreip­ti dė­me­sį į tam tik­rus is­to­ri­nius fak­tus, lai­ko­tar­pius tam, kad pa­ska­tin­tų moks­li­nin­kus do­mė­tis ir ty­ri­nė­ti tuos da­ly­kus.

Aš tik no­riu pa­klaus­ti vie­no da­ly­ko, ne­la­bai su­si­ju­sio su tuo. Kaip jūs gal­vo­ja­te, ar Sei­mo is­to­ri­jos po­li­ti­kos for­ma­vi­mas vis dėl­to tu­rė­tų vyk­ti nuo­lat ir per ką tai tu­rė­tų bū­ti?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Pir­miau­sia no­riu, pro­fe­so­riau, pa­dė­ko­ti, nes aš ži­nau, kaip at­si­ra­do ši­tos re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tas, šiuo at­ve­ju už jū­sų vaid­me­nį, kad mes ra­do­me tą da­tą ir ne­at­si­ti­ko taip, kad mes bū­tu­me pra­lei­dę Lais­vės ly­gos 40-me­tį. Šiuo at­ve­ju ačiū.

Be jo­kios abe­jo­nės, aš ir­gi esu iš tų, ku­rie ma­no, kad vals­ty­bė tu­ri tu­rė­ti sa­vo is­to­ri­nės at­min­ties po­li­ti­ką, ypač tu­riu ome­ny, kas vyks­ta mū­sų ry­ti­nė­je kai­my­nys­tė­je, kai iš es­mės yra tei­gian­čių, kad is­to­ri­nė po­li­ti­ka – vie­nin­te­lė re­a­li po­li­ti­kos for­ma. Tu­rė­da­mi ome­ny, kad ban­do­ma per­ra­šy­ti is­to­ri­ją, fal­si­fi­kuo­ti ją, mes pri­va­lo­me vyk­dy­ti is­to­ri­nę po­li­ti­ką, puo­se­lė­ti is­to­ri­nę at­min­tį. Ma­nau, tos ko­mi­si­jos, ku­rios yra įsteig­tos Sei­me, ma­nau, ir jū­sų va­do­vau­ja­ma Is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­ja, ga­li at­lik­ti tuos dar­bus dar in­ten­sy­viau, dar sis­te­miš­kiau ir per­kle­ti kuo dau­giau vi­sų tų dar­bų į Vy­riau­sy­bės lyg­me­nį.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Pas­ku­ti­nis klau­sia V. Kam­ble­vi­čius.

V. KAMBLEVIČIUS (TTF). Ačiū. Ger­bia­mas ko­le­ga, iš jū­sų kal­bos taip su­pra­tau, kad tiek jūs, tiek jū­sų frak­ci­ja tie­siog pri­va­ti­za­vo­te Lais­vės ly­gos dar­bą per tuos me­tus. Aš no­rė­jau jums pa­sa­ky­ti to­kį mo­men­tą, kiek mes sun­kiai ir kan­triai… kol pra­mu­šė­me po 25 me­tų A. Ter­lec­ko ap­do­va­no­ji­mą, kol jis ta­po Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tu. Ypač šie­met, po mū­sų par­ti­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ dė­me­sio N. Sa­dū­nai­tei, per jė­gą ir­gi pra­mu­šė­me. Aš pa­sa­kau taip ties­mu­kai – pra­mu­šė­me, kad tap­tų lau­re­a­te. Ko­dėl jūs bu­vo­te taip ka­te­go­riš­kai nu­si­sta­tę prieš šiuos tau­tos did­vy­rius?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Man A. Ter­lec­kas vi­są lai­ką bu­vo did­vy­ris, tik jums pri­min­siu, kad esu Sei­me tik pus­an­trų me­tų. Bet šiuo at­ve­ju aš no­riu pa­sa­ky­ti la­bai pa­pras­tą da­ly­ką. Tur­būt ne da­bar tas lai­kas ir pro­ga iš es­mės dis­ku­tuo­ti, kas ką pa­si­sa­vi­na ar kas ko ne­pa­si­sa­vi­na. Ma­nau, prie­šin­gai, šian­dien yra pui­ki pro­ga mums vi­siems su­si­telk­ti, vie­nin­gai ati­duo­ti sa­vo bal­sus už šį do­ku­men­tą ir taip iš­reikš­ti Sei­mo va­lią.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Nors lai­kas bai­gė­si, bet V. Sin­ke­vi­čius dar yra vie­nin­te­lis, li­kęs ne­pa­klau­sęs. Su­teik­si­me pro­gą tai pa­da­ry­ti.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju, pir­mi­nin­ke. Aš iš tie­sų pir­miau­sia dė­ko­ju L. Kas­čiū­nui ir vi­siems pa­si­ra­šiu­siems, ku­rie iš­ke­lia tur­būt la­bai daž­nai ne­pel­ny­tai nu­ver­ti­na­mą ir ne­pa­mi­ni­mą Lie­tu­vos lais­vės ly­gą. Šiuo at­ve­ju tik­rai ne­ma­nau, kad yra lai­kas da­lin­tis nuo­pel­nais, kas iš tie­sų šį klau­si­mą at­ne­šė į tri­bū­ną, bet Lau­ry­no no­rė­čiau la­bai pa­pras­tai pa­klaus­ti. Ko­kie iš tie­sų ki­ti žings­niai nu­ma­to­mi, kaip iš tie­sų mes ga­lė­tu­me įpras­min­ti Lie­tu­vos lais­vės ly­gą, kad ji iš­lik­tų mū­sų at­min­ty­je, nes šian­dien daž­nai ji yra pa­mirš­ta­ma?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Iš tie­sų čia jau nu­skam­bė­jo ke­le­tas pa­siū­ly­mų, rei­kia tur­būt žvilg­tel­ti, ar iš tų žmo­nių, ku­rie da­ly­va­vo jos veik­lo­je, vi­si ga­vę vals­ty­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus. Pir­ma, mes jau kal­ba­me apie to­kias pa­kan­ka­mai aukš­tas ma­te­ri­jas, bet, kaip gir­dė­jo­me iš dar vie­no klau­si­mo, mes kar­tais nesu­si­tvar­ko­me pa­pras­tų da­ly­kų dėl jų orios se­nat­vės, kai tie pa­tys did­vy­riai da­bar tu­ri lauk­ti ei­lė­se. Šis at­ve­jis tik­rai yra mū­sų vi­sų gar­bės, sa­vi­gar­bos klau­si­mas. Ir ban­dy­ki­me tas pro­ble­mas iš­spręs­ti. Ma­nau, gal pra­dė­ki­me nuo ma­žų dar­be­lių ir ju­dė­si­me į prie­kį su moks­li­niais ty­ri­mais, ap­do­va­no­ji­mais ir pa­na­šiai.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui, jūs at­sa­kė­te į vi­sus klau­si­mus. Pa­tei­ki­mas baig­tas. Svars­ty­mas. Dis­ku­si­ja. P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (MSNG). Ger­bia­ma pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, ma­nau, gal­būt kuk­liai, bet pa­mi­ni­mas Lais­vės ly­gos 40-me­tis. Man te­ko gar­bė da­ly­vau­ti ir bū­ti Lais­vės ly­gos na­riu, tuo di­džiuo­juo­si. Kaip jūs ži­no­te, pa­si­bai­gus par­ti­za­ni­niam ju­dė­ji­mui, pra­si­dė­jo re­zis­ten­ci­nis ju­dė­ji­mas, bu­vo ma­to­mos trys pa­grin­di­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios į tą re­zis­ten­ci­nį ju­dė­ji­mą tel­kė žmo­nes. Tai Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ko­mi­te­tas, va­do­vau­ja­mas ar­ki­vys­ku­po S. Kau­nec­ko, be abe­jo­nės, jis tu­rė­jo le­di­nį „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“. Taip pat bu­vo la­bai ži­no­ma Hel­sin­kio gru­pė, ku­rios va­do­vas bu­vo V. Pet­kus, il­ga­me­tis po­li­ti­nis ka­li­nys, di­de­lį sa­vo gy­ve­ni­mo me­tą pra­lei­dęs so­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se. Džiau­giuo­si, kad ir vie­nos, ir ki­tos – Lais­vės ly­gos ir Hel­sin­kio gru­pės – na­riu te­ko bū­ti, te­ko pa­ži­no­ti ir ben­drau­ti su tais žmo­nė­mis. Taip, aš su­tin­ku su dau­ge­liu už­duo­tų klau­si­mų, kad ši­tie žmo­nės ir ši­tos or­ga­ni­za­ci­jos vis dėl­to su­si­da­rius is­to­ri­nėms ap­lin­ky­bėms, prie ku­rių pri­si­dė­jo ir ši­tos or­ga­ni­za­ci­jos, ypač daug pri­si­dė­jo, kad Lie­tu­va at­gau­tų ne­pri­klau­so­my­bę. Su­si­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bės Są­jū­džiui šios or­ga­ni­za­ci­jos ir ši­tų or­ga­ni­za­ci­jų na­riai bu­vo, de­ja, de­ja, pa­stum­ti į šo­ną ir ban­do­ma jų dar­bai šiek tiek nu­ra­šy­ti. Bet tai yra pra­ei­tis.

Man la­bai bu­vo skau­du, kai po­li­ti­nis ka­li­nys P. Plum­pa bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos sau­gu­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­riu­mi, bet bū­da­mas są­ži­nin­gas ir gar­bin­gas ne­ga­lė­jo il­gai ei­ti tų pa­rei­gų. Ži­no­ma, čia prie kai­rių­jų pra­ra­do tas pa­rei­gas. At­ėjus 1996 me­tais krikš­čio­nims de­mok­ra­tams ir kon­ser­va­to­riams į val­džią, siū­liau, kad tas žmo­gus bū­tų su­grą­žin­tas, bet, de­ja, to ne­at­si­ti­ko. Bet mes, kaip sa­ko­ma…

Pra­ėjo il­gas is­to­ri­jos laik­me­tis, 40 me­tų. Ir vis dėl­to aš ma­nau, kad ge­riau vė­liau ne­gu nie­ka­da įver­tin­ti ši­tų or­ga­ni­za­ci­jų veik­lą Lie­tu­vai, Lie­tu­vos vals­ty­bei, kuo jos pri­si­dė­jo prie Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo. Aš tru­pu­tė­lį api­brėž­čiau: Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ko­mi­te­tas gy­nė dau­giau ti­kin­čių­jų tei­ses, vien tik pa­va­di­ni­mas toks yra, Hel­sin­kio gru­pė gy­nė dau­giau žmo­gaus tei­ses pla­tes­ne pras­me ir vi­si Hel­sin­kio gru­pės na­riai bu­vo įka­lin­ti, tik, de­ja, vie­nas bu­vo iš­trem­tas iš Lie­tu­vos. Jei­gu pa­im­si­me Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ko­mi­te­tą, taip pat bu­vo ka­li­na­mi žmo­nės. Ir tik Lais­vės ly­ga, vie­nin­te­lė iš ši­tų or­ga­ni­za­ci­jų, kė­lė po­li­ti­nius rei­ka­la­vi­mus. Ji taip pat ra­gi­no, kaip ir čia, pla­ka­te, at­si­sa­ky­ti jau­nuo­lius tar­nau­ti so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, to­dėl ir aš, bū­da­mas Lais­vės ly­gos na­riu, at­si­sa­kiau tar­nau­ti dar oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je ir bu­vau įka­lin­tas. Ji kė­lė Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės klau­si­mą, ji or­ga­ni­za­vo 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. mi­tin­gą prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo. Mes ren­gė­me Mai­ro­nio mi­nė­ji­mo 125-ąsias me­ti­nes Kau­ne lap­kri­čio 1 die­ną, tik­rai su­si­bū­rė di­džiu­lis bū­rys žmo­nių, gal apie 5 tūkst. kau­nie­čių prie Kau­no ka­ted­ros, bet apie tai ma­žiau bu­vo nu­švies­ta ir ma­žiau bu­vo ži­no­ma. To­dėl vi­sos šios or­ga­ni­za­ci­jos, ypač ka­dan­gi kal­ba­me apie Lais­vės ly­gą, ver­tos dė­me­sio tik­rai pir­muo­se mū­sų is­to­ri­jos pus­la­piuo­se ir Sei­mas, aš ma­nau, tu­rė­tų tik­rai de­ra­mai juos įver­tin­ti ir su­teik­ti de­ra­mą pa­gar­bą.

O as­me­niš­kai dėl ši­tų žmo­nių, šių or­ga­ni­za­ci­jų ly­de­rių aš sten­giau­si dar pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je pa­teik­ti įsta­ty­mo pa­tai­sas, kad bent ma­te­ria­li­ą­ja pras­me šie žmo­nės bū­tų ap­rū­pin­ti. Šian­dien A. Ter­lec­ko svei­ka­ta sil­pna, be abe­jo­nės, gar­bin­gas am­žius. Gy­ve­na ket­vir­ta­me aukš­te, sun­ku nu­si­leis­ti į pir­mą aukš­tą pa­kvė­puo­ti gai­viu oru, į par­ką pa­vaikš­čio­ti. Be abe­jo­nės, li­go­ni­nės juos pri­glau­džia. Vie­na, ki­ta slau­gos li­go­ni­nė, bet jie tu­ri bas­ty­tis iš kam­po į kam­pą, nes to­kie įsta­ty­mai slau­gos li­go­ni­nių, taip pat ri­bo­ja­mas lai­kas. Gė­da, kai su­si­tin­ki su to­kiu žmo­gu­mi, ka­da jam lyg ir nė­ra vie­tos Lie­tu­vo­je, ir nė­ra oriai ap­rū­pin­ta se­nat­vė, tai bent tą mes ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti ir tuos žmo­nes de­ra­mai pa­gerb­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu K. Ma­siu­lį. Pra­šom, ko­le­ga. Jums pen­kios mi­nu­tės.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ko­le­gos, man te­ko pas­ku­ti­niais so­viet­me­čio me­tais, pas­ku­ti­niais pen­ke­riais me­tais dirb­ti moks­li­nį dar­bą, fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­ko moks­li­nį dar­bą ir aš la­bai ge­rai at­si­me­nu tą lai­ko­tar­pį, kai bu­vo sun­ku net te­mą pa­si­rink­ti moks­li­niam dar­bui, kad ne­su­si­terš­tum ide­o­lo­gi­ja ir prie­var­ta.

Aš la­bai ge­rai pri­si­me­nu, kaip bū­da­vo sun­ku gau­ti me­džia­gą. Ką reiš­kia skai­ty­ti šal­ti­nius tik spe­cia­lio­jo­je skai­tyk­lo­je ir pa­na­šiai? Mes iš­trū­ko­me iš to­kio ka­lė­ji­mo, ku­rį sun­ku su­pras­ti ir sun­ku įver­tin­ti. Jau M. Gor­ba­čio­vo epo­cho­je aš pri­si­me­nu tas dis­ku­si­jas, kai tek­da­vo man fi­lo­so­fui dis­ku­tuo­ti su so­cio­lo­gais, ir mes klaus­da­vo­me net to­kio klau­si­mo, kaip nu­sta­ty­ti mū­sų vi­suo­me­nei rū­pi­mas te­mas, žmo­nių cha­rak­te­rius, žmo­nių ti­pa­žus, do­mi­nuo­jan­čias te­mas. Ne­įma­no­ma! To­dėl, kad iš vie­šų šal­ti­nių ne­įma­no­ma nie­ko nu­sta­ty­ti – ten yra me­las ir fal­si­fi­ka­ci­jos. Iš ko pa­im­ti? Tai ne­bent, jei­gu ga­li įei­ti į vir­tu­vę ir pa­klaus­ti žmo­gaus in­cog­ni­to vir­tu­vės šne­kos, tai ta­da su­pra­si, ką iš tik­ro žmo­gus gal­vo­ja apie vie­ną ar ki­tą da­ly­ką ir pa­na­šiai.

Štai mes gy­ve­na­me šiuo me­tu to­kį su­si­dve­ji­nu­sį gy­ve­ni­mą. Vie­nas da­ly­kas – ofi­cia­lūs laik­raš­čiai, raš­tai, te­le­vi­zi­ja, ofi­cia­lūs mū­sų pa­reiš­ki­mai, ka­da kas už­klau­sė, ir vi­sai kas ki­ta, ką mes kal­ba­me na­muo­se, sa­vo­je šei­mo­je ar su drau­gais. Ta­čiau bu­vo žmo­nių, to­kių kaip A. Ter­lec­kas ir Lais­vės ly­gos žmo­nės, ku­rie net ir ši­to­kio­je at­mo­sfe­roje su­ge­bė­jo iš­lik­ti nuo­sek­lūs, ne­su­ski­lę į du kon­teks­tus – vie­ną vie­šą­jį ir ki­tą sau, sa­vo šei­mai, sa­vo ar­ti­mie­siems, sa­vo drau­gams. Tai re­ta drą­sa ir re­ta lai­mė bū­ti nuo­sek­liam, kai už tai tau grė­sė ka­lė­ji­mas. Ši­tie žmo­nės, aiš­ku, ne­ga­lė­jo pre­ten­duo­ti bū­ti iš­girs­ti vie­šai čia, Lie­tu­vo­je. Jie ga­lė­jo pre­ten­duo­ti tik­tai ne­le­ga­liais ka­na­lais bū­ti iš­gris­ti (jų bal­sai) per už­sie­nio ra­di­jas ir už­sie­nio ka­na­lus. Tie, ku­rie no­rė­da­vo, vis dėl­to ga­lė­da­vo iš­girs­ti juos. Jie bu­vo di­džiu­liai au­to­ri­te­tai ir di­džiu­liai mū­sų sa­vi­mo­nės bu­din­to­jai.

Aš ge­rai at­si­me­nu vie­ną te­le­vi­zi­jos lai­dą, kai ma­nęs klau­sė apie Lie­tu­vos sig­na­ta­rams skir­tas pri­vi­le­gi­jas – au­to­mo­bi­lius, bu­tus, būs­tus, že­mes, aš aiš­kiai sa­kiau, kad už gar­bę ne­rei­kia at­ly­gin­ti jo­kiais ma­te­ria­li­niais da­ly­kais. Už gar­bę yra at­ly­gi­na­ma gar­be, ap­do­va­no­ji­mais, jei­gu jau taip tu­rė­tų bū­ti at­ly­gi­na­ma. Ši­tiems as­me­nims yra nie­kaip ne­at­ly­gin­ta. Sig­na­ta­rams yra at­ly­gin­ta ko­kio­mis nors ma­te­ria­li­nė­mis pa­ska­to­mis ir ma­te­ria­li­niais da­ly­kais – spe­cia­lio­mis pen­si­jo­mis, že­mės skly­pais, o ši­tie žmo­nės yra ne ma­žiau, jei­gu ne dau­giau, nu­si­pel­nę, jiems nie­kaip nė­ra at­ly­gi­na­ma ar­ba… Na, ge­rai, gal gar­bės tru­pu­tė­lį ir at­ly­gin­ta, bet spe­cia­laus vals­ty­bės dė­me­sio jie ne­ma­to.

Da­bar dėl ty­ri­mų. Aš iš­lai­kau sa­vo po­zi­ci­ją. Ma­ne la­bai ner­vi­na, kai eg­zis­tuo­ja ko­kie nors ide­o­lo­gi­niai nu­sta­ty­mai, ką, ka­da ir kaip rei­kia tir­ti. Moks­li­nin­kai ge­riau ži­no, ka­da ką rei­kia tir­ti, ko­kios te­mos mū­sų is­to­ri­jo­je yra bal­tos dė­mės, ko­kie lai­ko­tar­piai men­ta­liš­kai iš­tir­ti ar dar kaž­kaip, ką rei­kia iš­tir­ti, ar tam yra net­gi pa­jė­gų, ga­lin­čių tir­ti, ir pa­na­šiai. Skir­ki­me fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­kams ir ki­to­kiems is­to­ri­kams, ty­ri­nė­jan­tiems as­me­nims pa­kan­ka­mai lė­šų, ir jie tik­rai iš­ty­ri­nės ne tik Lais­vės ly­gą, bet ir ki­tus pe­ri­odus, ku­rie Lie­tu­vai ir­gi yra bran­gūs ir svar­būs. Ir nė­ra nė vie­no iš­skir­ti­nio, ma­žiau svar­baus – vi­sus rei­kia tir­ti.

PIRMININKĖ. Ačiū. Kvie­čiu P. Urb­šį. Pra­šau, ko­le­ga.

P. URBŠYS (MSNG). Ger­bia­mi Sei­mo na­riai, ar jums ne­at­ro­do keis­ta, kad mes Lais­vės ly­gos re­zo­liu­ci­ją dėl 40-me­čio pri­ima­me to­kio­je ru­ti­ni­nė­je ap­lin­ko­je? Nes, su­ti­ki­te, jei ne­bū­tų po­ka­rio par­ti­za­nų gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo, jei­gu ne­bū­tų „Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ir jei ne­bū­tų Lais­vės ly­gos, tai ir ne­bū­tų, ko ge­ro, Są­jū­džio. To­kio Są­jū­džio, koks jis bu­vo. Lais­vės ly­ga bu­vo tas lais­vės šauk­lys, ku­ris ne­lei­do Są­jū­džiui at­si­trauk­ti nuo pa­grin­di­nio tiks­lo at­kur­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. Ži­no­ma, rei­kia pri­pa­žin­ti, jei­gu ne­bū­tų A. Ter­lec­ko, tai ne­bū­tų ir Lais­vės ly­gos. Jis bu­vo kaip tas lais­vės šauk­lys, ku­ris bu­dė­jo ne tik oku­pa­ci­jos laik­me­čiu, bet ku­ris bu­dė­jo ir kai mes at­kū­rė­me ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bę. Jis ne­si­lanks­tė jo­kiems au­to­ri­te­tams – nei Ko­mu­nis­tų par­ti­jos, nei nau­jai su­si­kū­ru­sių par­ti­jų au­to­ri­te­tams ar vals­ty­bės ly­de­riams. Kai kam jo svar­bus žo­dis kliu­vo ir gal to­dėl ji­sai tar­si yra tam tik­ro­je po­li­ti­nė­je pa­raš­tė­je. Jis ne­bu­vo nie­kam pa­to­gus.

Bet, man at­ro­do, mums, kaip po­li­ti­kams, jis yra tas pa­vyz­dys, ku­riuo mes tu­rė­tu­me sek­ti, jei­gu iš tik­ro mes nuo­šir­džiai, be jo­kio as­me­ni­nio iš­skai­čia­vi­mo esa­me pa­si­ren­gę au­ko­tis dėl tos Lie­tu­vos. Ir šia pro­ga aš no­rė­čiau pri­min­ti jo ben­dra­žy­gio ku­ni­go J. Sas­naus­ko žo­džius: „Šian­dien aš ne­ma­tau nė vie­no po­li­ti­ko, ku­ris tu­rė­tų mo­ki­nių. Jie tu­ri tik pa­tai­kū­nų ir gin­kla­ne­šių. Kar­tais ga­li­ma iš­vys­ti šei­my­ni­nę ran­gą, dar kar­tais pa­si­tai­ko par­ti­jos kli­ma­te už­au­gin­tų au­gin­ti­nių. Pa­žįs­tu tik vie­nin­te­lį An­ta­ną, ku­ris tu­rė­jo mo­ki­nių, pa­si­ry­žu­sių ko­vo­ti už Lie­tu­vą.“ Tu­rė­ti mo­ki­nių, ei­nan­čių ta­vo pė­do­mis, tai – di­džiu­lis po­li­ti­ko ir ap­skri­tai žmo­gus bruo­žas. Tai pa­tvir­tin­tų vi­si, ku­rie su An­ta­nu yra ben­dra­vę.

Ta duo­bė, ku­ri šian­dien yra at­si­ra­du­si tarp po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės, jau­nuo­me­nės, yra tra­giš­ka. Jos ne­už­pil­dy­si­me nie­kuo, kol ne­at­si­ras ti­kė­ji­mo ir at­si­da­vi­mo. Ne­bi­jau net ir šio žo­džio – ide­a­liz­mo, kar­tais nai­vaus, gal be­si­kar­to­jan­čio, nu­si­bos­tan­čio, koks bu­vo ir te­bė­ra bū­din­gas An­ta­nui ir ki­tiems to me­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viams. To­dėl kvie­čiu vi­sus Sei­mo na­rius bū­ti A. Ter­lec­ko mo­ki­niais. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu A. Gu­mu­liaus­ką. Pra­šau, ko­le­ga.

A. GUMULIAUSKAS (LVŽSF). Ačiū. Aš la­bai trum­pai. Iš tik­rų­jų Lie­tu­vos lais­vės ly­gos 40-me­tį šven­čia­me taip, kaip šven­čia­me. Tai yra dvie­jų žmo­nių idė­ja. Ka­da Lau­ry­nas prie ma­nęs pri­ėjo ir pa­sa­kė, kad kaž­ka­da tu­ri bū­ti Lais­vės ly­gos ju­bi­lie­jus, aš pa­si­žiū­rė­jau į sa­vo ka­len­do­rių ir pa­ma­čiau, kad 40 me­tų bus bir­že­lio 15 die­ną. At­sa­ky­mas P. Urb­šiui – ką, ge­riau bū­tų, kad mes iš­vis to bū­tu­me ne­pa­ste­bė­ję? To­dėl taip ir yra.

Ant­ras da­ly­kas, dėl moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų. Čia at­sa­ky­mas pro­fe­so­riui Kęs­tu­čiui. Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad bal­tos dė­mės me­to­diš­kai yra fik­suo­ja­mos is­to­ri­jos, ir tik­rai nie­kas ne­ver­čia jų ty­ri­nė­ti prie­var­ta, ta­čiau pra­de­dan­tie­siems moks­li­nin­kams, pra­de­dan­tie­siems ty­ri­nė­to­jams yra la­bai pra­var­tu vis dėl­to ži­no­ti bib­lio­grafinius da­ly­kus ir pa­si­rink­ti gal­būt kuo ma­žiau iš­ty­ri­nė­tą te­mą ar­ba vi­sai ne­ty­ri­nė­tą te­mą. To­dėl šiuo at­ve­ju mū­sų re­zo­liu­ci­jos teks­te yra ra­gi­ni­mas ty­ri­nė­ti Lie­tu­vos lais­vės ly­gos veik­lą ir įver­tin­ti ją. Tą, ką mi­nė­jo A. Anu­šaus­kas, – iš tik­rų­jų bu­vo pa­da­ry­tas dar­bas, bet jis tik­rai nė­ra už­baig­tas, moks­le ap­skri­tai nė­ra už­baig­to dar­bo. Is­to­ri­nis Lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mas tik­rai rei­ka­lin­gas.

Kvie­čiu bal­suo­ti už.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ir kvie­čiu A. Ažu­ba­lį. Jo pa­var­dė bu­vo įra­šy­ta, tik mums kaž­kaip iš­si­try­nė, pra­šau, ko­le­ga.

A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­mo­ji po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ko­le­gos, mes kal­ba­me apie Lie­tu­vos lais­vės ly­gą kaip lai­do­tu­vė­se. Iš tik­rų­jų rei­kia džiaug­tis, kad to­kia or­ga­ni­za­ci­ja bu­vo, kad pa­ti lai­ku sa­ve pa­lei­do, kai ma­nė, kad at­li­ko sa­vo už­da­vi­nį. Ne­pa­mi­nė­tos pa­var­dės jau­nų žmo­nių ar vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių, ku­rie šian­dien dir­ba Lie­tu­vos la­bui, ar tai bū­tų J. Sas­naus­kas, ar K. Su­ba­čius, V. Bo­gu­šis, A. Tuč­kus, V. Bid­laus­kas, A. Ma­siu­lio­nis, E. Sas­naus­kai­tė, R. Tra­chi­mas ir ki­ti. Jų yra, jie yra tarp mū­sų, to­dėl rei­kia džiaug­tis.

No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad ši­ta or­ga­ni­za­ci­ja ne­tu­rė­jo for­ma­lios na­rys­tės. Pa­si­ra­šei pa­smer­ki­mą dėl įsi­ver­ži­mo į Af­ga­nis­ta­ną ir tu ga­li lai­ky­ti sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riu. Kar­tu Lie­tu­vos lais­vės ly­ga yra am­ži­nai gy­vas ir ne­pa­nai­ki­na­mas prie­kaiš­tas va­di­na­mie­siems oku­pa­ci­jos me­tų ty­lio­sios re­zis­ten­ci­jos da­ly­viams ir jų šei­mi­nin­kams ko­la­bo­ran­tams, jau po Ko­vo 11-osios ban­džiu­siems pa­si­slėp­ti po „Ir ta­da dir­bo­me Lie­tu­vai“ lo­zun­gu. Bū­ti pir­mam – ri­zi­kin­ga, bū­ti gy­vam są­ži­nės prie­kaiš­tui – pa­vo­jin­ga. Gal to­dėl Lie­tu­vos lais­vės ly­gos žmo­nes re­tai ma­tė­me įvai­rio­se ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos iš­kil­mė­se de­ra­mai pa­gerb­tus ir tarp vals­ty­bės aukš­tų­jų dig­ni­to­rių sė­din­čius. Re­tai gir­dė­jo­me jų bal­sus ma­si­nė­je ži­niask­lai­do­je. Ma­tyt, to­dėl, kad pa­gerb­ti ir pri­pa­žin­ti tą, ku­ris ne­gan­dų me­tais bu­vo tei­sus ir drą­ses­nis, nei pats bu­vai, nė­ra leng­va ir ne vi­si tai su­ge­ba.

Są­jū­džio me­tais Ly­ga vei­kė kaip be­kom­pro­mi­sinis mo­ra­li­nis tau­tos lais­vės im­pe­ra­ty­vas, kar­tais su­kel­da­mas nuo­sai­kes­nių Są­jū­džio ly­de­rių su­sier­zi­ni­mą, ta­čiau ne­pa­lie­kan­tis jo­kių ki­tų iš­ei­čių tau­tai – tik aug­ti, lais­vė­ti ir vie­šai pa­rei­ka­lau­ti: no­ri­me lais­vės, o ne su­ro­ga­ti­nio eko­no­mi­nio su­ve­re­ni­te­to. To­dėl esu įsi­ti­ki­nęs: gar­su­sis mi­tin­gas prie mū­sų dai­niaus A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo ne tik man ir ki­tiems jo da­ly­viams, bet ir vi­sai tau­tai ta­po tuo per­ženg­tu ru­bi­ko­nu į lais­vę – ga­lu­ti­nai, ne­grįž­ta­mai.

Ir pa­bai­gai. Ne­tu­riu iliu­zi­jų dėl sos­ti­nės val­džios is­to­ri­nės at­min­ties pa­jau­tos stip­ru­mo, to­dėl siū­lau Sei­mo va­do­vy­bei kreip­tis į sos­ti­nės va­do­vus ir siū­ly­ti su­teik­ti ku­riai nors svar­biai Vil­niaus gat­vei, o gal la­biau tik­tų tie­siai, pla­čiai, di­na­miš­kai ma­gist­ra­lei, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos var­dą. O Sei­mo So­cia­li­nių rei­ka­lų ir dar­bo ko­mi­te­tą kvies­čiau iš es­mės ap­svars­ty­ti bu­vu­sių Ly­gos ly­de­rių ga­li­my­bes gau­ti pa­pil­do­mas so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas.

Ačiū jums už dė­me­sį.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Nuo­mo­nės iš­sa­ky­tos per svars­ty­mą.

Pri­ėmi­mas. Nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš. Tuoj įjung­si­me. Ger­bia­mi ko­le­gos, gal E. Gen­t­vi­las, ka­dan­gi ne­kal­bė­jo, su­tik­tų kal­bė­ti, o ki­ti pa­si­sa­kė­te. E. Gent­vi­las. Pra­šom.

E. GENTVILAS (LSF). Ačiū. Man pa­čiam, kaip jau­nam žmo­gui, stu­den­tui, iš­gir­dus, kad Lie­tu­vo­je yra to­kia Lie­tu­vos lais­vės ly­ga, tik­rai bu­vo sma­gu gir­dė­ti, nors tai dar bu­vo L. Brež­ne­vo lai­kai. Or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri nuo­sek­liai, be kom­pro­mi­so pa­si­sa­kė, vi­si su­pra­to­me (tuo lai­ko­tar­piu jau ne de­šimt­me­čiai bu­vo­me, o stu­den­tai), kad ši­tie žmo­nės kal­ba ir ri­zi­kuo­ja. Kal­ba ir ži­no, kuo tai baig­sis. Ta­da pa­si­gir­do ir V. Pet­kaus su­lai­ky­mo is­to­ri­ja, ir ki­tos is­to­ri­jos.

Iš tie­sų mes tu­ri­me ver­tin­ti, kad tai bu­vo be­kom­pro­mi­sinis ko­vo­ji­mas ir kal­bė­ji­mas. O tas kal­bė­ji­mas dar di­des­nę pras­mę tu­rė­jo jau­niems žmo­nėms, kaip tam tik­ri švie­su­liai, kad štai yra gre­ta mū­sų žmo­nių, ku­rių as­me­niš­kai tuo lai­ko­tar­piu ne­te­ko pa­žin­ti, ta­čiau vė­liau fak­tiš­kai su vi­sais te­ko su­si­pa­žin­ti ir su­si­bi­čiu­liau­ti, kad jie bu­vo ir jau ta­da ko­vo­jo.

Gal tik vie­na pa­sta­ba, ar ver­ta dis­ku­tuo­ti dėl to, kad reik­tų moks­li­nių ty­ri­mų ir t. t. Žiū­rė­ki­te, net čia, sa­lė­je, gal aš ne vi­sai tiks­liai P. Urb­šį pa­ci­tuo­siu, kad Są­jū­džio ne­bū­tų bu­vę be Lie­tu­vos lais­vės ly­gos, gal ne vi­sai taip Po­vi­las sa­kė, bet tur­būt tik­rai ga­lė­tu­me su­tik­ti, kad Są­jū­dis bū­tų bu­vęs ki­toks, jei­gu ne­bū­tų bu­vę Lie­tu­vos lais­vės ly­gos il­ga­me­čio, 12 me­tų, įdir­bio Lie­tu­vos žmo­nių są­mo­nė­je ir Lie­tu­vos lais­vės ly­gos nuo­la­ti­nio ne­kon­flik­ta­vi­mo, ta­čiau dis­kur­so su Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džiu, kad jūs tu­ri­te kal­bė­ti ne tik apie per­si­tvar­ky­mą ir pe­rest­roi­ką, jūs anks­čiau ar vė­liau tu­ri­te pra­bil­ti apie ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą. Tai štai šis dis­kur­sas, ar­ba kon­tak­tas, tik­rai ver­tas is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų, nes net ir šian­dien, at­ro­do, šiek tiek skir­tin­gai ver­ti­na­me. Tai­gi už, vie­na­reikš­miš­kai.

PIRMININKĖ. Ačiū. Ar ger­bia­mi ko­le­gos K. Ma­siu­lis, A. Anu­šaus­kas ir A. Gu­mu­liaus­kas su­tin­ka jau ne­kal­bė­ti? Bal­suo­ja­me dėl re­zo­liu­ci­jos, kad pri­im­tu­me re­zo­liu­ci­ją be pa­tai­sų? Tie, ku­rie ma­no, kad be pa­tai­sų, bal­suo­ja už, o ku­rie ma­no, kad rei­kia tai­sy­ti, tu­ri ki­tą nuo­mo­nę.

 

Šios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 109 Sei­mo na­riai. 109 Sei­mo na­riai pri­ta­ria re­zo­liu­ci­jai „Dėl Lie­tu­vos lais­vės ly­gos 40-me­čio“, ją skel­bia­me pri­im­tą. (Gon­gas) Ačiū, ko­le­gos, iš­ties tai gra­žus svei­ki­ni­mas Lie­tu­vos lais­vės ly­gai, bir­že­lio 15 die­ną šven­čian­čiai sa­vo gim­ta­die­nį.

 

13.41 val.

Tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-2269, Moks­lo ir stu­di­jų įstaty­mo Nr. XI-242 4, 14, 15, 21, 23, 24 ir 84 straips­nių pa­kei­ti­mo ir 18 ir 25 straips­nių pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siais ga­lios įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-2270 (pa­tei­ki­mas)

 

Ki­tas dar­bo­tvarkės klau­si­mas. Kvie­čiu mi­nist­rą V. Sin­ke­vi­čių – Tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-2269 ir ly­di­ma­sis Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo kai ku­rių straips­nių pa­kei­ti­mo ir pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siais ga­lios įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-2270. Pa­tei­ki­mas.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju, pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIIP-2269 ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos mo­ks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo Nr. XI-242 straips­nių pa­kei­ti­mo ir straips­nių pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siais ga­lios įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIIP-2270. Pro­jek­tai pa­reng­ti įgy­ven­di­nant XVII Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos nuo­sta­tas, bet apie ino­va­ci­jas tur­būt gar­siai kal­ba­me, kad rei­kia po­ky­čių, jau nuo ko­kių 2008 me­tų, kai žo­dis „ino­va­ci­jos“ ta­po kas­die­nis mū­sų po­li­ti­nė­je dar­bo­tvarkėje. De­ja, nuo to lai­ko daug po­ky­čių ne­įvy­ko, bu­vo daug kal­bų, daug kon­fe­ren­ci­jų. Šian­dien tei­kia­mo pro­jek­to tiks­las yra su­kur­ti in­teg­ruo­jan­čias ir, no­rė­čiau pa­brėž­ti, vi­sus sub­jek­tus su­tel­kian­čias są­ly­gas kur­ti nau­jus pro­duk­tus ir taip pa­ska­tin­ti ino­va­ci­jas, pa­di­di­nan­čias Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­ku­ren­cin­gu­mą. Ti­kiu, kad, kaip mi­nė­jo ir Pre­zi­den­tė, pro­duk­tus ga­li­ma įdė­ti į ša­lies eko­no­mi­ką, pub­li­ka­ci­jų ir ci­ta­tų, de­ja, ne.

Pro­jek­to už­da­vi­niai: su­kur­ti dar­nią tei­si­nę ap­lin­ką, įsta­ty­mu nu­sta­tan­čią pa­grin­di­nes mo­ks­lo, tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų vie­šo­jo val­dy­mo sri­tis. Šiuo me­tu eks­pe­ri­men­ti­nė plėt­ra, kaip tech­no­lo­gi­jų sri­ties veik­la, bu­vo reg­la­men­tuo­ja­ma va­do­vau­jan­tis Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mu, ku­rio pa­skir­tis – re­gu­liuo­ti ne tech­no­lo­gi­jų sri­tį, o moks­lą ir stu­di­jas. To­dėl iki šiol ver­slo ir vie­šo­jo sek­to­riaus ino­va­ci­jos yra ska­ti­na­mos re­mian­tis Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo nuo­sta­to­mis, ku­rios skir­tos moks­lo ir stu­di­jų sis­te­mos vals­ty­bi­niam re­gu­lia­vi­mui ir fi­nan­sa­vi­mui.

Pro­jek­te siū­lo­ma aiš­kiai ir tiks­liai api­brėž­ti vi­so ino­va­ci­jų cik­lo ir jo eta­pų sam­pra­tą, vi­sų vals­ty­bės pa­ra­mos sub­jek­tų vyk­do­mos eks­pe­ri­men­ti­nės plėt­ros ir ino­va­ci­nės veik­los prin­ci­pus, de­ran­čius su Eu­ro­pos Są­jun­gos tai­ko­mais vals­ty­bės pa­gal­bos rei­ka­la­vi­mais, su­kur­ti efek­ty­vią moks­lo tech­no­lo­gi­jų ino­va­ci­jų po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mo ir stra­te­gi­nio val­dy­mo sis­te­mą, ku­ri už­tik­rin­tų moks­lo ir stu­di­jų sis­te­mos bei tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sis­te­mos są­vei­ką ir nu­sta­ty­tų tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sis­te­mos ly­de­rį. Tai mes tur­būt taip pat skai­to­me maž­daug jau de­šim­tį ar de­vy­ne­rius me­tus bū­tent Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos, da­bar jau ir EBPO siū­ly­mus Lie­tu­vai bū­tent dėl frag­men­tiš­kos mū­sų moks­lo tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sis­te­mos. Op­ti­mi­zuo­ti ins­ti­tu­ci­nę moks­lo tech­no­lo­gi­jų ino­va­ci­jų sis­te­mos san­da­rą, su­ma­ži­nant agen­tū­rų skai­čių, for­muo­jan­čių ir įgy­ven­di­nan­čių tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų po­li­ti­ką bei tei­kian­čių vie­šą­sias pa­slau­gas tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sri­ty­je, sie­kiant kuo efek­ty­viau pa­nau­do­ti vals­ty­bės biu­dže­to ir Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos lė­šas.

Tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų įsta­ty­me siū­lo­me įtvir­tin­ti šias pa­grin­di­nes nuo­sta­tas:

Pir­ma. Tei­kia­muo­se įsta­ty­muo­se įtvir­tin­ti ben­drą tarp­tau­ti­nė­je prak­ti­ko­je moks­lo tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sri­ty­je nau­do­ja­mų pa­grin­di­nių eks­pe­ri­men­ti­nės plėt­ros ir ino­va­ci­nės veik­los rū­šių są­vo­kų sis­te­mą.

An­tra. Įkur­ti moks­lo tech­no­lo­gi­nių ir ino­va­ci­jų ta­ry­bą, ku­riai pir­mi­nin­kau­tų Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas. Tai da­ro­ma sie­kiant dar­nes­nio ho­ri­zon­ta­laus moks­lo tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų vie­šo­jo re­gu­lia­vi­mo sri­ties po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mo ir stra­te­gi­nio val­dy­mo. Sie­kiant, kad ji bū­tų la­biau ne­pri­klau­so­ma ir dau­giau eks­per­ti­nė, įtrauk­ti mak­si­ma­lų skai­čių moks­lo ir ver­slo atsto­vų.

Vals­ty­bės po­li­ti­kos for­ma­vi­mą tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sri­ty­je pri­skir­ti Ūkio mi­nis­te­ri­jos kom­pe­ten­ci­jai.

Tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sri­ties po­li­ti­kai įgy­ven­din­ti įkur­ti po­li­ti­ką įgy­ven­di­nan­čią ins­ti­tu­ci­ją – Ino­va­ci­jų agen­tū­rą, taip at­si­žvel­giant į už­sie­nio eks­per­tų – EBPO, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos re­ko­men­da­ci­jas po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mui kon­so­li­duo­jant esa­mų agen­tū­rų funk­ci­jas ir ma­ži­nant jų skai­čių. Bū­tų su­kur­ta in­teg­ruo­ta po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mą vyk­dan­ti vie­na agen­tū­ra.

Taip pat svar­bu ap­ra­šy­ti sub­jek­tus, vyk­dan­čius tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų veik­lą, jų fi­nan­sa­vi­mo ir jiems pa­ra­mos tei­ki­mo bū­dus.

Šeš­ta. Su­da­ry­ti prie­lai­das įkur­ti vals­ty­bi­nį ino­va­ci­jų ska­ti­ni­mo fon­dą, ku­ris teik­tų ne­at­ly­gin­ti­ną ar­ba grą­žin­ti­ną pa­ra­mą ino­va­ty­viam ver­slui, ypač be­si­ku­rian­čioms ir jau­noms įmo­nėms. Tai la­bai svar­bu pa­da­ry­ti iki 2020 me­tų, kad fon­das pra­dė­tų veik­ti po 2020 me­tų, bū­tent ma­tant Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­sa­vi­mo po­ky­čius ir no­rint iš­lai­ky­ti vis dėl­to dar­nią mū­sų ino­va­ci­jų po­li­ti­kos plėt­rą.

Baig­da­mas pri­sta­ty­mą no­riu dar kar­tą pri­si­min­ti šian­dien Pre­zi­den­tės pa­sa­ky­tus žo­džius, kad pa­ten­tais, o ne vien moks­li­niais straips­niais pa­sau­ly­je ma­tuo­ja­mas aka­de­mi­nis ša­lies po­ten­cia­las, o bū­tent šios Vy­riau­sy­bės tei­kia­mas Tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų įsta­ty­mas su­da­ro pa­lan­kias ir aiš­kias są­ly­gas ver­slui ir moks­lo ben­dra­dar­bia­vi­mui, pa­rem­tam abi­pu­se nau­da, o tai už­tik­rins efek­ty­ves­nį moks­li­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tų ko­mer­cia­li­za­vi­mą ir pa­di­dins ša­lies eko­no­mi­nę pa­žan­gą ir kon­ku­ren­cin­gu­mą.

Pra­šau pa­lai­ky­ti. Da­bar esu pa­si­ruo­šęs at­sa­ky­ti į jū­sų klau­si­mus.

PIRMININKĖ. Taip, iš­ties jū­sų no­ri pa­klaus­ti daug Sei­mo na­rių. Pir­ma­sis klau­sia M. Ma­jaus­kas. Ruo­šia­si S. Tu­mė­nas.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mas mi­nist­re, šian­dien iš­gir­do­me iš Pre­zi­den­tės me­ti­nio pra­ne­ši­mo ne tik apie pa­ten­tus, bet ir apie ino­va­ci­jų po­li­ti­ką, ku­ri, kaip ir Pre­zi­den­tė sa­ko, yra ta­pu­si mi­nis­te­ri­jų įkai­te. Ar ga­lė­tu­mė­te pa­ko­men­tuo­ti, kaip šis jū­sų įsta­ty­mo pro­jek­tas spręs šią pro­ble­mą ir kaip kei­sis ino­va­ci­jų fi­nan­sa­vi­mas, kiek jis di­dės re­mian­tis šiuo įsta­ty­mo pro­jek­tu?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju. Dėl fi­nan­sa­vi­mo. Mes ne­sa­me pir­miau­sia nu­ma­tę fi­nan­sa­vi­mo po­ky­čių, o esa­me nu­ma­tę la­bai aiš­kiai at­skir­ti sri­tis, nes šiuo me­tu yra to­kia tvar­ka, kad eks­pe­ri­men­ti­nė plėt­ra ga­li­ma tik­tai moks­li­nių ty­ri­mų, yra moks­li­nių ty­ri­mų pa­sek­mė. De­ja, taip nė­ra. La­bai daž­nai įmo­nės ino­vuo­ja ir be moks­li­nių ty­ri­mų. To­dėl šiuo at­ve­ju la­bai no­rė­tu­me ne frag­men­tuo­ti, o at­skir­ti la­bai aiš­kiai, kad už moks­li­nius ty­ri­mus at­sa­ko Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja, už eks­pe­ri­men­ti­nę plėt­rą ir ino­va­ci­jų po­li­ti­ką at­sa­ko Ūkio mi­nis­te­ri­ja.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia S. Tu­mė­nas. Ruo­šia­si D. Krei­vys.

S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ger­bia­mas mi­nist­re, kad ši­tas įsta­ty­mas rei­ka­lin­gas, ro­do ir mū­sų Pre­zi­den­tės pa­si­sa­ky­mas ir ci­ta­ta iš jū­sų pri­sta­to­mo įsta­ty­mo. Ta­čiau Pre­zi­den­tė kal­bė­jo ir apie go­du­mo ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo kir­mi­nus. Ma­tyt, ji ir­gi tu­rė­jo min­ty vie­ną iš ši­tų erd­vių. Tai yra va­di­na­muo­sius mū­sų slė­nius, ku­rie tu­rė­jo tap­ti si­li­cio slė­niais, ta­čiau ta­po įvai­riais, ma­ny­čiau, ga­li­mai grobs­ty­mo slė­niais, ku­rie yra ap­tar­ti ir Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to iš­va­do­se. Ar jūs, reng­da­mas ši­tą pro­jek­tą, tu­rė­jo­te min­ty ši­tas pa­mo­kas ir ar pa­si­mo­ky­si­me iš tų pa­mo­kų? Vie­nas da­ly­kas.

Ant­ras, aš pa­si­ge­dau tru­pu­tį Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos po­žiū­rio į ši­tas pro­ble­mas. Jūs ra­šo­te, kad bus iš pa­grin­dų…

PIRMININKĖ. Jau lai­kas!

S. TUMĖNAS (LVŽSF). …kei­čia­ma, Mos­ta bus įtrau­kia­ma į ši­tuos dar­bus. Ar ren­gia­tės atei­ty­je su Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja dau­giau tos si­ner­gi­jos ieš­ko­ti, kad pa­siek­tu­me tuos vai­sius, ku­rių no­ri­me?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ačiū. Pir­miau­sia dėl slė­nių. Be jo­kios abe­jo­nės, mes esa­me ir Eko­no­mi­kos ko­mi­te­te svars­tę, kad iš tie­sų yra ga­li­my­bių slė­nius pri­žiū­rė­ti, gal­būt kon­tro­liuo­ti griež­čiau, kad ne­bū­tų to­kių prie­lai­dų, apie ku­rias jūs mi­nė­jo­te.

Dėl Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos. Aš ma­nau, kad, tai ir Pre­zi­den­tė mi­nė­jo, gal­būt il­gą lai­ką tos si­ner­gi­jos trū­ko, taip, yra nuo­mo­nių iš­si­sky­ri­mas, bet aš la­bai ver­ti­nu ko­le­gų pa­sta­bas ir pa­siū­ly­mus. Šis įsta­ty­mas tris kar­tus bu­vo de­rin­tas su Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja kiek­vie­ną straips­nį ei­nant pa­punk­čiui. Ne­pa­mirš­ki­me, kad tai yra tik įsta­ty­mas. La­bai daug ką rei­kės pri­im­ti, reg­la­men­tuo­ti po­įsta­ty­mi­niais tei­sės ak­tais, ir be Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos, be jos eks­per­tų, be tos pa­čios mi­nė­tos Mos­tos, aš ma­nau, tai bū­tų ne­įma­no­ma.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia D. Krei­vys, ruo­šia­si V. Po­de­rys.

D. KREIVYS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis mi­nist­re, pir­miau­sia no­riu pa­svei­kin­ti su įsta­ty­mu, kad ju­da­te ta kryp­ti­mi, ku­ri rei­ka­lin­ga vals­ty­bei. Kar­tu no­rė­čiau pa­klaus­ti to­kio klau­si­mo: mes per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį iš­lei­do­me mi­li­jar­dus eu­rų ino­va­ci­joms, pa­sta­tė­me slė­nius, pri­ėmė­me dau­gy­bę stra­te­gi­jų, kom­plek­si­nių pro­gra­mų, nu­ta­ri­mų, re­zo­liu­ci­jų ir ko tik no­ri­me, ta­čiau re­zul­ta­tai, vis dėl­to rei­kia pri­pa­žin­ti, yra ap­gai­lė­ti­ni. Ne­se­niai te­ko per­skai­ty­ti Š. Pe­re­so, vie­no iš Iz­ra­e­lio tė­vų, kny­gą, la­bai pa­pras­tu pa­va­di­ni­mu „No Ro­om for Small Dre­ams“. Ten jis la­bai aiš­kiai pa­sa­kė, ko­dėl Iz­ra­e­lis šian­dien tu­ri tą ste­buk­lą ir yra va­di­na­mas star­tuo­lių tau­ta, ar­ba Start-up Na­tion. Tai yra „Yozma“ pro­gra­ma, ku­rią vyk­dė Iz­ra­e­lis, „Yozma“ pro­gra­ma yra ak­se­le­ra­to­rių…

PIRMININKĖ. Klaus­ki­te, lai­kas!

D. KREIVYS (TS-LKDF). Aš tuoj pa­baig­siu. Ak­se­le­ra­to­rių pro­gra­ma ir ri­zi­kos fon­dų pro­gra­ma, mil­ži­niš­ka pro­gra­ma, pa­stū­mu­si Iz­ra­e­lį į prie­kį. Aš no­riu pa­klaus­ti, mi­nist­re, kas (jū­sų įsta­ty­mą aš ati­džiai per­skai­čiau) bus tas po­stū­mis, ku­ris iš es­mės iš­sprog­dins ir pa­keis vi­są si­tu­a­ci­ją?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju už klau­si­mą. Taip pat kaip ir jūs esu di­de­lis fa­nas ir esu su­si­ža­vė­jęs, kaip Iz­ra­e­lis yra su­si­tvar­kęs ino­va­ci­jų po­li­ti­ką. Vie­nas iš svar­bių da­ly­kų Iz­ra­e­ly­je yra vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jos, apie tai mes kal­ba­me ir įsta­ty­me – tai yra ino­va­ci­jų fon­das, ku­ris tu­ri ska­tin­ti bū­tent tas rū­šis, kur ver­slas ne­in­ves­tuo­ja, vals­ty­bė ga­li pri­im­ti tą ri­zi­ką ir in­ves­tuo­ti. Tai sėk­min­gai da­ro Iz­ra­e­lis, in­ves­tuo­da­mas į pro­jek­tus, ku­rie po ke­le­rių me­tų duo­da la­bai di­de­lę grą­žą. Yra la­bai aiš­kiai su­dė­lio­ta sis­te­ma, kai įmo­nės, bū­tent tos pra­de­dan­čios įmo­nės, vė­liau vie­nu ar ki­tu eta­pu tu­rės grą­žin­ti tuos pi­ni­gus. Ly­giai taip pat mes bū­tent ir siū­lo­me, kad vi­so­se nau­jų pro­duk­tų kū­ri­mo eta­puo­se, ypač anks­ty­vo­se pri­sta­ty­mo rin­kai sta­di­jo­se, efek­ty­vu­mui di­din­ti įsta­ty­me bū­tų siū­lo­mos su­da­ry­ti tei­si­nės prie­lai­dos įsteig­ti vals­ty­bi­nį ino­va­ci­jų ska­ti­ni­mo fon­dą. Vals­ty­bi­nį ino­va­ci­nį fon­dą siū­lo­ma įkur­ti pa­gal Iz­ra­e­lio MTEP fon­dą, ku­rio ope­ra­to­rius yra bū­tent Iz­ra­e­lio ino­va­ci­jų tar­ny­ba, ji, be­je, bu­vo su­kur­ta ūkio mi­nis­te­ri­jos, bet da­bar yra ab­so­liu­čiai ne­pri­klau­so­ma, ir tik val­dy­bo­je da­ly­vau­ja ūkio mi­nis­te­ri­jos ir švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos žmo­nės, bū­tent fon­das yra skir­tas tam, kad fi­nan­suo­tų tas pro­ver­žio idė­jas.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia V. Po­de­rys, ruo­šia­si A. Ar­mo­nai­tė.

V. PODERYS (LVŽSF). Dė­ko­ju, mi­nist­re, už rei­ka­lin­gą įsta­ty­mą. Bet ky­la dau­gy­bė klau­si­mų. Vie­na iš pa­grin­di­nių pro­ble­mų yra va­di­na­ma­sis mir­ties slė­nis tarp ty­ri­mų ir ino­va­ci­jų. Nie­kaip jie nesu­si­ei­na, to­dėl va­di­na­mas mir­ties. Per­skai­tęs įsta­ty­mą nie­kaip ne­su­pra­tu ar­ba ne­ma­tau tų me­cha­niz­mų, ku­rie už­pil­dy­tų tą tar­pą ar­ba ku­rie spręs­tų tą mir­ties slė­nio pro­ble­mą.

Ki­tas klau­si­mas. Ko­dėl įsta­ty­me ne­var­to­ja­te tarp­tau­ti­nės ter­mi­ni­jos, ku­ri pa­pras­tai var­to­ja­ma, ap­ra­šant vi­so ver­tės kū­ri­mo gran­di­nę? To­dėl, man at­ro­do, ky­la la­bai daug nesu­si­pra­ti­mų. Ką iš tik­rų­jų no­ri­me ska­tin­ti ir kas yra kas, ir kur yra ri­ba tarp dvie­jų mi­nis­te­ri­jų ir dvie­jų sri­čių? Rin­kos da­ly­viai kaip pa­vyz­dį tei­kia žva­kių fab­ri­kė­lį. Jei­gu žva­kių fab­ri­kė­lio sa­vi­nin­kas įtai­sys ro­bo­tą ir at­leis vi­sus dar­bi­nin­kus, tai bus ino­va­ci­ja… tech­no­lo­gi­jų plėt­ra, ar to­kia tech­no­lo­gi­nę plėt­rą mes no­ri­me ska­tin­ti, čia daug kas…

PIRMININKĖ. Lai­kas, ko­le­ga!

V. PODERYS (LVŽSF). …iš ter­mi­ni­jos, ku­rią mes čia var­to­ja­me šia­me įsta­ty­me, lie­tu­viš­ką, bet ne tarp­tau­ti­nę. Dė­kui.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Pir­miau­sia tei­gi­nys, kad įve­da­mos nau­jos, tiks­li­na­mos, ple­čia­mos, siau­ri­na­mos ar net iš­krei­pia­mos esa­mos są­vo­kos, ne­de­ri­nant jų tar­pu­sa­vy­je, yra ne­tei­sin­gas, nes iš tie­sų vi­si ter­mi­nai yra api­brėž­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ak­tuo­se, EBPO do­ku­men­tuo­se ir ta­me pa­čia­me „Fras­ca­ti va­do­ve“.

Ki­tas da­ly­kas, kal­bant apie mir­ties slė­nį, jis su­si­da­ro bū­tent dėl to, kad Vy­riau­sy­bė in­ves­tuo­ja į moks­li­nius ty­ri­mus, ver­slas in­ves­tuo­ja į ino­va­ci­ją. Eks­pe­ri­men­ti­nė plėt­ra šiuo at­ve­ju lie­ka ab­so­liu­čiai už­mirš­ta, su­si­da­ro prin­ci­pas, kur pra­smen­ga eks­pe­ri­men­ti­nė plėt­ra, kai pro­duk­tas tu­rė­tų bū­ti ga­mi­na­mas. Mums la­bai svar­bu, kad vis dėl­to tiek ver­slas ga­lė­tų už­si­im­ti eks­pe­ri­men­ti­ne plėt­ra, tiek moks­las. Moks­li­nin­kas tu­rė­tų bū­ti mo­ty­vuo­tas kur­ti pro­duk­tą, o jo kom­pe­ten­ci­ja pri­klau­sy­tų ne tik nuo pub­li­ka­ci­jų skai­čiaus. Tai bū­tent šiais įsta­ty­mais ir sie­kia­me, kad tas ho­lis­ti­nis po­žiū­ris vy­rau­tų per vi­sus eta­pus.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia A. Ar­mo­nai­tė.

A. ARMONAITĖ (LSF). Dė­ko­ju, mi­nist­re. Iš­ties man pa­tin­ka įsta­ty­mo idė­ja ir lin­kiu sėk­mės įgy­ven­di­nant. Tu­riu po­rą klau­si­mų. Jūs, ne­abe­jo­ju, esa­te su­si­pa­ži­nęs su įvai­riais skait­me­ni­nės eko­no­mi­kos rei­tin­gais ir Lie­tu­vos po­zi­ci­ja te­nai. De­ja, taip yra, jog bū­tent vals­ty­bės vaid­muo smuk­do Lie­tu­vą ši­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se rei­tin­guo­se, ir ap­skri­tai tai, kas su­si­ję su skait­me­ni­ne eko­no­mi­ka ir vals­ty­bės vaid­me­niu, yra pa­kan­ka­mai sil­pni Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai. At­vi­ri duo­me­nys, iš­ma­nūs įsi­gi­ji­mai per vie­šuo­sius pir­ki­mus, elek­tro­ni­nės vals­ty­bės pa­slau­gos iš tik­rų­jų nu­si­lei­džia dau­ge­liui mū­sų re­gio­no, Šiau­rės Bal­ti­jos re­gio­no, vals­ty­bių. Kaip jūs ma­no­te, kaip ši­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas ir, tie­są sa­kant, nau­jas po­li­ti­kos po­žiū­ris, ku­rį jūs at­ne­šė­te į Ūkio mi­nis­te­ri­ją, jū­sų po­li­ti­nė ko­man­da, kaip vis dėl­to spręs ši­tą si­tu­a­ci­ją? Dė­ko­ju.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ačiū. Pir­miau­sia mū­sų kai­my­nė, kaip čia pa­va­din­ti, Es­ti­ja, to­kį įsta­ty­mą pri­ėmė ne­la­bai se­niai, prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, ir aki­vaiz­du, kad vi­so­se švies­len­tė­se jos ro­dik­liai la­bai smar­kiai pa­ge­rė­jo. Pa­grin­di­nis da­ly­kas, ko mums ir trūks­ta, tai iš tie­sų bū­tent to dar­naus po­žiū­rio vals­ty­bė­je, ko mes ir sie­kia­me – la­bai aiš­kiai iš­dė­lio­ti at­sa­ko­my­bių sri­tis, kas už ką at­sa­kin­gas. Šian­dien bu­vo nu­ma­to­ma taip, kad tik moks­li­niai ty­ri­mai ga­li kur­ti ino­va­ci­ją, kas iš tie­sų… Aš abu ir pri­sta­tau. Ge­rai. Šian­dien yra nu­ma­ty­ta, kad tik moks­li­niai ty­ri­mai ku­ria ino­va­ci­ją, ką mes sie­kia­me api­brėž­ti, kad vis dėl­to vi­si rin­kos da­ly­viai bū­tų ska­ti­na­mi vie­no­dai, tie, ku­rie ku­ria, ku­rie eks­pe­ri­men­tuo­ja, ku­rie įgy­ven­di­na eks­pe­ri­men­ti­nę plė­trą, ir tos po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mas, jos for­ma­vi­mas bū­tų la­bai aiš­kiai api­brėž­tas vals­ty­bė­je. Šian­dien mes tu­ri­me per daug sri­čių, per daug tiks­lų, taip pat tu­ri­me la­bai ne­aiš­kių prie­žiū­ros agen­tū­rų, ku­rių taip pat yra aki­vaiz­džiai per daug. Vi­sa tai nė­ra tik Ūkio mi­nis­te­ri­jos iš­ra­di­mas, tai yra Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ir EBPO re­ko­men­da­ci­jos, ku­rias mes sie­kia­me įgy­ven­din­ti.

PIRMININKĖ. Ačiū. Mi­nist­re, jums skir­tas lai­kas pa­teik­ti įsta­ty­mų pro­jek­tus bai­gė­si. G. Ste­po­na­vi­čius tik­riau­siai pra­šys pra­tęs­ti klau­si­mus.

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). La­bai ačiū, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke. Dėl ve­di­mo tvar­kos.

PIRMININKĖ. Pra­šom.

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). At­si­pra­šau, mi­nist­re, kad ma­no ges­ti­ku­lia­vi­mas ga­le jus su­trik­dė, aš no­rė­jau at­kreip­ti dė­me­sį po­sė­džio pir­mi­nin­kės, kad pri­sta­tant du pro­jek­tus pro­por­cin­gai yra ski­ria­ma ne 10 mi­nu­čių lai­ko už­duo­ti klau­si­mams. Tik­rai nau­jas sis­te­mi­nis po­žiū­ris, svar­būs pro­jek­tai, tai aš pra­šy­čiau…

PIRMININKĖ. Mū­sų va­lio­je ap­si­spręs­ti.

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). …elg­tis pa­gal Sta­tu­tą.

PIRMININKĖ. Jū­sų pra­šy­mas – pra­tęs­ti dis­ku­si­jų, t. y. klau­si­mų lai­ką? Kiek?

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). Sta­tu­tas au­to­ma­tiš­kai nu­ma­to, aš ne­for­mu­luo­ju pra­šy­mo.

PIRMININKĖ. Mie­li ko­le­gos, ly­di­mie­ji…

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). Taip tu­ri bū­ti da­ro­ma.

PIRMININKĖ. Pa­tiks­li­nu ir ypač tiems Sei­mo na­riams, ku­rie ne pir­mą ka­den­ci­ją. Čia yra ly­di­ma­sis įsta­ty­mo pro­jek­tas, pa­ke­tai vi­sa­da su ly­di­mai­siais. Pri­ima­me spren­di­mą, kiek pra­tęs­ti lai­ko klau­si­mams, nes no­rin­čių pa­klaus­ti yra dau­giau. Pra­šo­me bal­suo­ti. Kas siū­lo? Ko­kių yra siū­ly­mų? Pen­kios mi­nu­tės. (Bal­sai sa­lė­je)

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Aš tai tik­rai ga­liu at­sa­ki­nė­ti.

PIRMININKĖ. Ki­ti no­ri de­šimt mi­nu­čių. Ge­rai. Kartu pra­tę­si­me ry­ti­nio po­sė­džio lai­ką, nes jis taip pat bai­gė­si. Tie, ku­rie ma­no, kad rei­kia pra­tęs­ti pen­kias mi­nu­tes, pra­šo­me bal­suo­ti myg­tu­ku „už“, ku­rie ma­no, kad rei­kia klau­si­nė­ti dar de­šimt mi­nu­čių, nes jau klau­si­nė­ja­me 12, spau­džia myg­tu­ką „prieš“.

Mie­li ko­le­gos, pen­kias mi­nu­tes, kol jūs gin­či­jo­tės, mi­nist­ras at­sa­kys į klau­si­mus ir ra­si­me kom­pro­mi­są. Pen­kios mi­nu­tės – už, de­šimt mi­nu­čių – prieš. (Bal­sai sa­lė­je) Ne­si­gin­čy­ki­me, pra­eis tos pen­kios mi­nu­tės. Aš, kaip po­sė­džio pir­mi­nin­kė, pra­tę­siu pen­kioms mi­nu­tėms ir taš­kas. O taip ir ap­si­spren­dė Sei­mas. Grą­ži­na­me no­rin­čius pa­klaus­ti. Pen­kias mi­nu­tes dar klau­sia­me.

Klau­sia E. Pu­pi­nis.

E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Ger­bia­mas mi­nist­re, sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad sri­tis la­bai svar­bi, ta­čiau no­rė­čiau pa­klaus­ti, ko­dėl da­ly­va­vi­mas ver­slo sri­ty­je moks­lo yra ga­na sil­pnas, be­ne sil­pniau­sias vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je? Ar tai yra po­li­ti­kų pras­tas dar­bas ir san­ty­kių ieš­ko­ji­mas, ar tai ne­pa­si­ti­kė­ji­mas moks­lu? Ačiū.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Tai yra la­bai kom­plek­si­nė pro­ble­ma. Aš ne­pa­sa­ky­čiau, vie­nas da­ly­kas… Vie­na ver­tus, iš tie­sų moks­li­nin­kas la­bai daž­nai yra ne­su­in­te­re­suo­tas, ne­mo­ty­vuo­tas pa­dė­ti ver­slui, bet, ki­ta ver­tus, ne­pa­mirš­ki­me, kad ir mū­sų ver­slas kar­tais yra la­bai ne­kan­trus. Krei­pian­tis dėl vie­nos ar ki­tos pa­gal­bos dėl pro­duk­to, pa­vyz­džiui, į moks­lo ins­ti­tu­ci­ją, rei­kia su­pras­ti, kad moks­li­nin­kui iš pra­džių rei­kia iš­tir­ti pro­ble­mą, įsi­gi­lin­ti, su­pras­ti. Re­zul­ta­tas, ku­rio gal­būt no­ri ver­sli­nin­kas, ne­bū­ti­nai bus toks. Čia, ži­no­ma, yra ri­zi­ka, o į tai rei­kia in­ves­tuo­ti pi­ni­gus. Kar­tais ir ver­slui pri­trūks­ta bran­dos, to­dėl vals­ty­bė pri­va­lo mak­si­ma­liai su­da­ry­ti są­ly­gas ir fa­si­li­tuo­ti tą jų su­si­ti­ki­mą.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia G. Ste­po­na­vi­čius. Ruo­šia­si R. Mi­liū­tė.

G. STEPONAVIČIUS (MSNG). La­bai ačiū. Ger­bia­mas mi­nist­re, aš ir­gi iš prin­ci­po svei­ki­nu šį įsta­ty­mų pa­ke­tą, ku­rį jūs tei­kia­te. Kar­tu no­riu pri­min­ti, kad Lie­tu­vos iš­ties nė­ra pras­tos po­zi­ci­jos Eu­ro­pos Są­jun­gos mas­tu, mes esa­me 2017 me­tų ino­va­ci­jų švies­len­tė­je, nors ir nuo­sai­kūs pa­žan­gą pa­da­rę, kol kas 16 vie­to­je iš 28 vals­ty­bių. Bet, na­tū­ra­lu, ir es­tai nie­kuo neiš­si­ski­ria. Mes esa­me vi­siš­kai to­je pa­čio­je gru­pė­je ir sie­kia­me apie 80 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio.

Bet, kaip ir ki­ti ko­le­gos mi­nė­jo, ko­kių jūs ti­ki­tės re­zul­ta­tų ir kaip grei­tai po šio įsta­ty­mo pri­ėmi­mo pri­trau­kiant pri­va­čias lė­šas, nes iš tie­sų vals­ty­bė ski­ria ne­to­li 1 % BVP, bet ben­dras ro­dik­lis, sie­ki­nys 2020 me­tais, Eu­ro­pos Są­jun­gos re­ko­men­da­ci­ja yra 3 % BVP, įskai­tant pri­va­čias in­ves­ti­ci­jas, ir mes čia esa­me uo­de­go­je. Tai ko­kių jūs ti­ki­tės re­zul­ta­tų?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ačiū. La­bai ge­ras klau­si­mas. Iš tie­sų, kal­bant apie Es­ti­ją, mes net ne­tu­rė­tu­me ly­gin­tis. Mes tu­ri­me pui­kų bio­tech­no­lo­gi­jų po­ten­cia­lą, pui­kų la­ze­rių po­ten­cia­lą, ku­ris tu­rė­tų tik aug­ti.

Šiuo at­ve­ju at­sa­ky­mas yra la­bai pa­pras­tas. Ver­slas su­tiks in­ves­tuo­ti tik ma­ty­da­mas nau­dą. Jei­gu mes su­ge­bė­si­me la­bai aiš­kiai po­įsta­ty­mi­niuo­se ak­tuo­se su­dė­lio­ti pri­va­taus ir vie­šo­jo ver­slo part­ne­rys­tę, jų prin­ci­pus, la­bai aiš­kų fon­do vei­ki­mą, tuo­met ga­li­me ti­kė­tis net ir to san­ty­kio, kad vie­nas su vie­nu, kur vals­ty­bė in­ves­tuo­ja ir ver­slas in­ves­tuo­ja į skir­tin­gus pro­jek­tus. Bet ver­slas taip pat tu­ri tu­rė­ti la­bai aiš­kią vi­zi­ją ir ma­ty­ti, kad jo in­ves­tuo­ja­mos lė­šos duos vie­ną ar ki­tą grą­žą.

Šian­dien, kaip ir sa­kiau, tiek ver­slui la­bai daž­nai pri­trūks­ta su­pra­ti­mo apie moks­lo po­tencia­lą, tiek ir mū­sų moks­las kar­tais, de­ja, nė­ra su­in­te­re­suo­tas pa­dė­ti ver­slui vie­nu ar ki­tu spren­di­mu.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia R. Mi­liū­tė.

R. MILIŪTĖ (LVŽSF). Dė­ko­ju, ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ačiū, mi­nist­re, jums už pri­sta­ty­mą. Nie­kas ne­tu­ri abe­jo­nių, kad ši re­for­ma yra rei­ka­lin­ga. Iš­sa­mes­nes dis­ku­si­jas dar tu­rė­si­me tiek Eko­no­mi­kos ko­mi­te­te, tiek pa­ko­mi­te­ty­je. Da­bar tu­riu jums vie­ną klau­si­mą. Pa­grin­di­nis ak­cen­tas yra ver­slo ino­va­ci­jos, ta­čiau no­rė­čiau pa­klaus­ti, ar ši re­for­ma bus pa­lan­ki vie­šo­jo sek­to­riaus ir so­cia­li­nėms ino­va­ci­joms?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Be jo­kios abe­jo­nės, taip, aš ne­iš­skir­čiau se­lek­ty­viai šiuo at­ve­ju ver­slo, o ino­va­ci­jos, ką mes ir ban­do­me pa­da­ry­ti, tai ne­ig­no­ruo­ti jo­kių ino­vuo­jan­čių sub­jek­tų. Šian­dien ino­va­ci­jos vyks­ta vi­sur: su­si­sie­ki­me, že­mės ūky­je, ta­me pa­čia­me vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Mums ypač svar­bu, kad vis dėl­to tai virs­tų vie­nu ar ki­tu pro­duk­tu, ku­rį mes ga­lė­tu­me sėk­min­gai eks­por­tuo­ti, o tas eks­por­tas di­din­tų mū­sų ša­lies eko­no­mi­kos ro­dik­lius.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ir pas­ku­ti­nis klau­sia K. Gla­vec­kas. A. Ku­bi­liaus ne­ma­tau sa­lė­je.

K. GLAVECKAS (LSF). Ger­bia­mas mi­nist­re, pa­sau­ly­je iš tik­ro vei­kia ga­ly­bė in­ves­ti­ci­nių fon­dų, tai in­ves­ti­ci­jos į tech­no­lo­gi­jas, į nau­jas eko­no­mi­kas ir t. t., ir pa­na­šiai. Dau­ge­lis tai yra su­kur­ti pri­va­tūs fon­dai. Jū­sų fon­das iš da­lies rem­sis biu­dže­to ar ki­to­mis vals­ty­bės lė­šo­mis, ar­ba iš­tek­liais. Sa­ky­ki­te, ko­kius fi­nan­si­nius in­stru­men­tus jūs gal­vo­ja­te pa­nau­do­ti, kad su­jung­tumė­te kaip tik tą vals­ty­bės da­lį su pri­va­čia ini­cia­ty­va, su tais fon­dais, ku­rie ga­lė­tų bū­ti or­ga­ni­zuo­ti ar­ba ben­drai ap­im­ti tam tik­ras pro­gra­mas? Pa­vyz­džiui, ko­kia nors re­gio­no skait­me­ni­ni­mo pro­gra­ma ga­lė­tų ap­im­ti ir vals­ty­bės da­lį, ir, tar­kim, pri­va­čios ini­cia­ty­vos da­lį, pri­va­čių pi­ni­gų, nes to­kios pro­gra­mos, ku­rios kon­kre­čios yra, pa­vyz­džiui, skait­me­ni­ni­mas ar re­gio­nų, ar mies­tų, ar dar kie­no nors, iš tik­ro yra la­bai svar­bios da­bar­ti­niam eta­pui, ruo­šian­tis per­ei­ti į nau­ją eko­no­mi­ką. Ko­kia čia yra jū­sų po­zi­ci­ja?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju. Iš tie­sų skait­me­ni­ni­mas, ma­nau, taip prog­no­zuo­jant, re­a­liai po 2020 me­tų ne­bus di­de­lė pro­ble­ma, nes Eu­ro­pos Są­jun­go­je tai yra vie­na pa­grin­di­nių dis­ku­si­jų. Šian­dien tiek Vo­kie­ti­ja, tiek ki­tos vals­ty­bės spar­čiai skait­me­ni­namos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos biu­dže­to asig­na­vi­mų skait­me­ni­ni­mui mes gau­si­me pa­kan­ka­mai. Mums da­bar la­bai svar­bu vis dėl­to pa­tiems pa­si­reng­ti, pa­da­ry­ti tą skait­me­ni­nį au­di­tą įmo­nė­se, ži­no­ti, ko­kia yra mū­sų pa­reng­tis. Fon­do vi­zi­ją vis dėl­to aš ma­tau, kad rei­kė­tų fi­nan­suo­ti ver­slo įmo­nes, ypač nau­jas ir ino­va­ty­vias, ir di­de­lį au­gi­mo po­ten­cia­lą tu­rin­čias ma­žas ir vi­du­ti­nes įmo­nes kū­ri­mo­si sta­di­jo­je, amor­ti­zuo­ti šių įmo­nių ver­slo ri­zi­ką, ski­riant ne­at­ly­gin­ti­ną ar­ba grą­žin­ti­ną fi­nan­sa­vi­mą tai­ko­mie­siems moks­li­niams ty­ri­mams. Taip bū­tent mū­sų moks­li­nin­kų po­ten­cia­las bū­tų iš­nau­do­ja­mas tų įmo­nių, sa­ky­kim taip, iš­si­su­ki­mui ir plėt­rai bei au­gi­mui.

PIRMININKĖ. Ačiū, mi­nist­re, už at­sa­ky­tus klau­si­mus ir už pa­tei­ki­mą.

Mo­ty­vai. Nuo­mo­nė už – E. Gent­vi­las. Pra­šau.

E. GENTVILAS (LSF). Ačiū. Čia ge­ras pro­jek­tas, vie­nas iš še­šių Vy­riau­sy­bės tei­kia­mų re­for­mų pa­ke­to pro­jek­tų. Ma­ny­čiau, kad jis ma­žiau­siai su­kels kon­tro­ver­si­jų, pa­ly­gin­ti su ki­tais šian­dien svars­ty­tais pro­jek­tais. Tai čia rei­kia iš tie­sų pa­si­džiaug­ti, da­bar ga­li­me kal­bė­ti apie tą at­si­li­ki­mą, kai su­de­di vals­ty­bės fi­nan­sa­vi­mą su ver­slo fi­nan­sa­vi­mu, gau­ni tik­rai pras­tus re­zul­ta­tus. Šiuo at­ve­ju rei­kė­jo im­tis re­for­muo­ti tą sis­te­mą. Bū­tent to link ins­ti­tu­ci­nės at­sa­ko­my­bės, ins­ti­tu­ci­nės kon­cen­tra­ci­jos ke­liu nu­ė­jo pro­jek­to au­to­riai. Ma­nau, kad tai yra iš­ei­tis, nes šian­dien iš­bars­ty­mas ir ne­kon­cen­tra­vi­mas yra di­džiu­lė ad­mi­nist­ra­ci­nė, biu­ro­kratinė pro­ble­ma. Gre­ta to pri­si­de­da, kai Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja ke­lia pa­pil­do­mų rei­ka­la­vi­mų, tar­kim, to­kių: bū­ti­nai tu­rė­ti moks­lų dak­ta­ro laips­nį tu­rin­tį moks­li­nin­ką, dir­ban­tį ta­me ko­lek­ty­ve. Ne vien moks­lų dak­ta­ro laips­nį tu­rin­tis as­muo ku­ria moks­li­nę pro­duk­ci­ją. Tai gal ne­rei­ka­lin­gi to­kie su­siau­ri­ni­mai ir ap­si­ri­bo­ji­mai?

Moks­lo slė­nių pa­tir­tis iš tik­rų­jų ver­čia im­tis po­ky­čių. At­ski­rai kal­bė­ta bu­vo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­te ir Eko­no­mi­kos ko­mi­te­te. At­li­kus tą au­di­tą, mes šian­dien ma­to­me, ką rei­kia da­ry­ti. Džiau­giuo­si, kad mi­nist­ras pa­tei­kė to­kį pro­jek­tą.

Ir pa­bai­go­je. Jei­gu pa­mi­nė­ta Š. Pe­re­so pa­tir­tis Iz­ra­e­ly­je, tai aš lin­kiu mi­nist­rui V. Sin­ke­vi­čiui tap­ti lie­tu­viš­kuo­ju Den Sia­o­pinu, ku­ris rin­kos re­for­mas Ki­ni­jo­je pra­dė­jo, nors pats gal dar ir ne­bu­vai gi­męs, kai Den Sia­o­pin­as pra­dė­jo tas re­for­mas. Sėk­mės!

PIRMININKĖ. Ačiū už nuo­mo­nę ir pa­lin­kė­ji­mus.

V. Kam­ble­vi­čius – prieš.

V. KAMBLEVIČIUS (TTF). Ačiū. Iš tik­rų­jų, kai pa­klau­sai, lyg ir nor­ma­lus pro­jek­tas, lyg ir ge­ros idė­jos, ta­čiau pa­čiam au­to­riui, ku­ris pri­sta­tė, rei­kė­jo gal ge­riau įsi­gi­lin­ti, kaip bu­vo da­ro­ma su slė­nių su­kū­ri­mu. Rei­kė­jo pa­da­ry­ti tam tik­rą ana­li­zę, kiek jie bu­vo nau­din­gi, ko­kia per­spek­ty­va. Pa­si­ro­do, kai at­li­ko Vals­ty­bės kon­tro­lė au­di­tą, tie­siai švie­siai pa­sa­kė: moks­lo slė­niai – tai nuo­mo­to­jai, ne in­ves­ti­ci­jų šauk­liai. Nei daug, nei ma­žai – bu­vo iš­mes­ta 628 mln. eu­rų, iš tų vi­sų plo­tų, ku­riuos mes su­kū­rė­me lyg ir ino­va­ci­joms, moks­lui, 94 % – nuo­mo­ja­moms pa­tal­poms.

Kur mes ei­na­me, mie­li ko­le­gos? Pri­sta­tant ši­tą da­ly­ką, rei­kė­jo nor­ma­liai iš­ana­li­zuo­ti ir pa­žiū­rė­ti, ar mes ne­kar­to­ja­me klai­dų, ku­rios pa­da­ry­tos prieš mus de­šim­čiai me­tų. Nors ne­su nu­si­tei­kęs prieš moks­lą, bet šiuo klau­si­mu su­si­lai­kau, nes nė­ra aiš­kaus at­sa­ky­mo.

PIRMININKĖ. Bal­suo­ja­me dėl įsta­ty­mų pro­jek­tų Nr. XIIIP-2269 ir Nr. XIIIP-2270, ly­dimo­jo.

Bal­sa­vo 82 Sei­mo na­riai: už – 81, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 1. Pri­tar­ta po pa­tei­ki­mo. Kaip pa­grin­di­nis siū­lo­mas Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tas. Kaip pa­pil­do­mas dėl ant­ro­jo įsta­ty­mo pro­jek­to, ly­di­mo­jo Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo nu­ma­ty­tas Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas. Ačiū.

E. Jo­vai­ša.

E. JOVAIŠA (TS-LKDF). Ir dėl pir­mo­jo taip pat Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas.

PIRMININKĖ. Pa­pil­do­mas Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas dėl abie­jų įsta­ty­mų pro­jek­tų.

E. JOVAIŠA (LVŽSF). Taip, dėl abie­jų įsta­ty­mų pro­jek­tų.

PIRMININKĖ. Su­ta­rė­me. Nė­ra ki­tų siū­ly­mų? Ko­le­gė I. Ši­mo­ny­tė. Pra­šom.

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). La­bai ačiū, ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Tik­rai ne­no­ri­me nie­ko nei stab­dy­ti, nei truk­dy­ti, nei ki­taip ši­to įsta­ty­mo kaip nors ke­lio ap­sun­kin­ti. Ži­nau, kad siū­ly­mą mū­sų ko­mi­te­tą pa­skir­ti kaip pa­pil­do­mą jūs iš­brau­kė­te, bet vis dėl­to aš nuo­lan­kiai pra­šy­čiau pa­lik­ti kaip pa­pil­do­mą ko­mi­te­tą. Mes ry­toj tik­rai pa­tvir­tin­si­me iš­va­dą, yra tam tik­rų da­ly­kų, su­si­ju­sių su tur­to dis­po­na­vi­mu ir vals­ty­bės pa­gal­ba, kur rei­kė­tų įsta­ty­mo pro­jek­tą pa­ko­re­guo­ti. Bet mes tik­rai iš­va­dą pa­teik­si­me ry­toj ir lin­ki­me sėk­mės.

PIRMININKĖ. Ko­le­gos, ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu pri­tar­ti, kad kaip pa­pil­do­mas bū­tų ir Au­di­to ko­mi­te­tas, jis pa­si­ren­gęs svars­ty­ti? Pui­ku. Svars­ty­mo da­ta bir­že­lio 21 die­na. Pri­ta­ria­me ben­dru su­ta­ri­mu. Dė­ko­ju.

Ry­ti­nį po­sė­dį bai­gia­me. Re­gist­ruo­ja­mės. Va­ka­ri­nis po­sė­dis 15 va­lan­dą. O nuo tų įsta­ty­mų pro­jek­tų, ku­rie ne­bu­vo su­spė­ti ap­svars­ty­ti da­bar, o tai yra pro­jek­tai Nr. XIIIP-1446, Nr. XIIIP-1835, Nr. XIIIP-1927 ir Nr. XIIIP-1928, pra­dė­si­me va­ka­ri­nį po­sė­dį.

Už­si­re­gist­ra­vo 67 Sei­mo na­riai. Ačiū. Iki pa­si­ma­ty­mo va­ka­ri­nia­me po­sė­dy­je. Ry­ti­nį po­sė­dį bai­gia­me. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDDF – Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.