Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisei ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas bei pasiūlymus:

1. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projekto (toliau – įstatymo projekto) 3 straipsnyje tikslintina Darbo kodekso pavadinimo rašyba.

2. Įstatymo projekto 6 straipsnio 10 dalyje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projekto 1 straipsniu tvirtinamo Darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 22 straipsnio ir 169 straipsnio 1 dalies turinį, reikėtų patikslinti formuluotę „vidutinis darbuotojų skaičius“, manytina, kad čia turi būti nurodytas „vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius“.

3. Įstatymo projekto 6 straipsnio 10 dalies formuluotę „daugiau kaip dvidešimt“ reikėtų tikslinti atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso 169 straipsnio 1 dalį, darbo taryba privalo būti sudaryta, kai vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų.

4. Įstatymo projekto 6 straipsnio 12 dalies nuostatos dėl Valstybinės darbo inspekcijos pažymos turinio (darbdavių prašymų suteikti sutikimą nutraukti darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų darbo sutartis arba pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas) tikslintinos atsižvelgiant į Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 185 straipsnyje nustatoma nauja Trišalės tarybos sudarymo tvarka, įstatymo projektas pildytinas pereinamojo laikotarpio nuostatomis dėl šiuo metu veikiančios Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teisių, pareigų, sprendimų, sudėties ir pan.

6. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso 3 straipsnio 1 dalį, darbo teisės normas, be kita ko, nustato darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarimai, siūlytina patikslinti Darbo kodekso 3 straipsnio 8 ir 9 dalis, 19 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 128 straipsnio 3 dalį ir vietoj žodžių ,,darbdavio ir darbo tarybos susitarimai“ atitinkamu linksniu įrašyti žodžius ,,darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarimai“.

7. Darbo kodekso 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbdavys, kurio vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip dvidešimt, darbo tarybai ir profesinei sąjungai privalo teikti bent kartą į metus atnaujinamą informaciją apie šioje dalyje nustatytus dalykus. Darbo kodekso 40 straipsnio 8 dalyje, 52 straipsnio 8 dalyje taip pat numatyta pareiga darbdaviui reguliariai, bet ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus, teikti tam tikrą informaciją darbo tarybai. Pažymėtina, kad kai kuri aptariamose dalyse nurodyta teikti informacija savo esme yra analogiška, tačiau apibrėžta skirtingai, be to, nustatyta skirtinga jos teikimo tvarka. Pavyzdžiui, pagal Darbo kodekso 23 straipsnio 2 dalį, darbdaviui pareiga teikti nustatytą informaciją kyla, jeigu vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip dvidešimt, tačiau pagal Darbo kodekso 40 straipsnio 8 dalį, 52 straipsnio 8 dalį, 71 straipsnio 3 dalį tokia pareiga nustatyta nepaisant vidutinio darbuotojų skaičiaus. Dėl tokio teisinio reguliavimo savo esme tapati informacija turės būti kaupiama ir teikiama skirtingai, todėl svarstytina, ar Darbo kodekso atskiruose straipsniuose nustatytas informacijos turinys apie darbo santykių būklę ir jos teikimo tvarka bei subjektai, kuriems ji teiktina, neturėtų būti suvienodinti. Šios nuostatos tarpusavyje derintinos su Darbo kodekso 205 ir 206 straipsnių nuostatomis (pagal Darbo kodekso 205 straipsnį darbdavys turi pateikti informaciją darbuotojų atstovavimą įgyvendinantiems asmenims, o pagal Darbo kodekso 206 straipsnį – darbo tarybai). Be to, pagal Darbo kodekso 169 straipsnio 1 dalį, darbo taryba privalo būti sudaryta, kai vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų.

8. Darbo kodekso 26 straipsnio 4 dalyje po žodžio „darbą“ reikėtų išbraukti nereikalingus ženklus.

9. Darbo kodekso 26 straipsnio 6 dalies nuostatos dėl nurodyto darbuotojų skaičiaus derintinos su Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalimi (toms pačioms priemonėms priimti nurodytas skirtingas darbuotojų skaičius: vienur nurodytas darbuotojų skaičius – penkiasdešimt, kitur – dvidešimt). Analogiško turinio pastaba teiktina dėl Darbo kodekso 27 straipsnio 7 dalies turinio.

10. Darbo kodekso 27 straipsnio 3 dalyje nurodytos tvarkos pavadinimas derintinas tarpusavyje su Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos tvarkos pavadinimu (vienur vartojama formuluotė „ryšių technologijų“, kitur – „komunikacinių technologijų“).

11. Darbo kodekso 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbo sutartimi, kuria nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis. Nevisiškai aišku, kaip ši nuostata turėtų būti įgyvendinta. Darbo sutartyje mėnesinis darbo užmokesčio dydis gali būti išreikštas tam tikru minimaliu (minimalioji mėnesinė alga), vidutiniu (Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio, kito šalių pasirinkto vidutinio) ar absoliučiu (tam tikra suma) dydžiu. Be to, atsižvelgiant į Darbo kodekso 135, 136 straipsnių normose numatytas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir darbo užmokesčio nustatymo taisykles, darbo sutartyje jis gali būti neišreikštas absoliučiu dydžiu, taip pat gali būti kintamas, pavyzdžiui, vieną mėnesį mažesnis, kitą – didesnis negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Neaišku, ar čia turimas omenyje darbo sutarties sudarymo metu, ar imperatyvių taisyklių, nuo kurių galima nukrypti, taikymo metu galiojantis Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis.

12. Darbo kodekso 38 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo <...> grąžinti gautą kompensaciją <...>. Svarstytina, ar siūloma sankcija, pagal kurią turėtų būti grąžinta visa gauta kompensacija nepriklausomai nuo to, kiek nekonkuravimo laiko praėjus po darbo santykių pasibaigimo pažeistas susitarimas dėl nekonkuravimo, yra proporcinga, nes susitarimą dėl nekonkuravimo pažeidus, pavyzdžiui, antrą mėnesį po darbo santykių pasibaigimo darbdaviui galėtų atsirasti ženklesnės neigiamos pasekmės, nei, pavyzdžiui, paskutinį susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo mėnesį.

13. Darbo kodekso 38 straipsnio 5 dalyje reikėtų išbraukti formuluotę „nepaisant darbo santykių pasibaigimo pagrindo tais atvejais,“, nes šioje dalyje atsisakyta nuostatų, kurios numatė darbuotojo teisę vienašališkai nuraukti susitarimą dėl nekonkuravimo tam tikrais darbo santykių pasibaigimo pagrindais.

14. Darbo kodekso 40 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Darbo sutarties vykdymo metu darbuotojas, kurio darbo santykiai su darbdaviu trunka ne trumpiau kaip trejus metus, turi teisę pateikti prašymą raštu laikinai dirbti ne visą darbo laiką. Darbuotojo prašymas pakeisti darbo laiką, sutrumpinant darbo dieną iki keturių valandų per dieną, arba sumažinti darbo dienų skaičių iki trijų darbo dienų per darbo savaitę svarstomas, jeigu jis pateiktas ne mažiau kaip prieš trisdešimt dienų iki jo įsigaliojimo, o ne visą darbo laiką bus dirbama ne ilgiau kaip vienus metus. Pakartotinai prašyti nustatyti ne visą darbo laiką darbuotojas turi teisę tik išdirbęs visą darbo laiką tokį laikotarpį, kurį jis dirbo ne visą darbo laiką.“ Iš pateiktos formuluotės neaišku, kokias teisines pasekmes sukelia prašymo svarstymas. Pažymėtina, kad esant šioje dalyje nustatytoms sąlygoms (darbuotojo darbo santykiai su darbdaviu trunka ne trumpiau kaip trejus metus, prašymas pateiktas ne mažiau kaip prieš trisdešimt dienų iki jo įsigaliojimo, o ne visą darbo laiką bus dirbama ne ilgiau kaip vienus metus) buvo numatyta (žr. projektą Nr. XIIP-3234(2) darbuotojo teisė į ne visą darbo laiką ir darbdavio pareiga tokį darbo laiką nustatyti, t. y. prašymą tenkinti. Jeigu siūloma nuostata būtų palikta, ji vertintina kaip niekinė, nes bendro pobūdžio taisyklę dėl ne viso darbo laiko nustatymo reguliuoja Darbo kodekso 40 straipsnio 1 dalis.

15. Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje, 48 straipsnio 3 dalyje ir kitur vietoj formuluotės „teritorinė įstaiga“, „teritorinės įstaigos“ atitinkamai reikėtų įrašyti formuluotes „teritorinis skyrius“, „teritorinio skyriaus“.

16. Darbo kodekso 45 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį.“ Ši imperatyvi nuostata tarpusavyje nedera su šio straipsnio 2 dalies, Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 6 dalies normomis. Nevisiškai aišku, kaip ši nuostata turėtų būti taikoma, nes pagal Darbo kodekso 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas gali būti pakeista, pavyzdžiui, darbo funkcija, o to išdavoje gali kisti darbo užmokestis, tačiau darbuotojas, sutikęs dirbti pakeitus darbo funkciją, negalėtų būti atleistas iš darbo, jeigu nesutiktų gauti už tos funkcijos atlikimą nustatytą darbo užmokestį, kuris būtų mažesnis palyginus su mokėtu už anksčiau dirbtą darbą.

17. Darbo kodekso 47 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad „kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas vidutinis jo darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma“. Svarstytina, ar šioje dalyje nurodytas vidutinis darbuotojo darbo užmokestis yra tinkamai pasirinktas dydis. Jeigu šioje dalyje siekiama nustatyti darbo užmokesčio dydį, kai prastova buvo paskelbta visą mėnesį, tokia taisyklė priimtina, tačiau tuo atveju, jeigu prastova buvo paskelbta ne visą mėnesį, darbuotojui skaičiuojamas darbo užmokestis, kurį gali sudaryti ir vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu apmokamas laikas, tačiau tokių darbo užmokesčių bendra suma per mėnesį nelaikoma vidutiniu darbuotojo darbo užmokesčiu, todėl nuostatą siūlytina tikslinti.

18. Darbo kodekso 47 straipsnio 6 dalyje siūlytina patikslinti skliausteliuose nurodytas nuostatas „(ne mažiau kaip dvi darbo dienos)“ ir „(ne mažiau kaip trys darbo valandos per dieną)“, nes neaišku, ar čia nurodytas minimalus darbo dienų ar valandų skaičius, kuris turi būti dirbamas, kad prastova būtų laikoma daline; ar dalinė prastova gali būti skelbiama, kai darbo dienų per savaitę skaičius sumažinamas ne mažiau kaip dvi darbo dienos, ar darbo valandų per dieną skaičius sumažinamas ne mažiau kaip trys darbo valandos.

19. Darbo kodekso 52 straipsnio 1 dalyje po žodžio „informacines“ siūlytina įrašyti „ir komunikacines“ ir tokiu būdu tarpusavyje suderinti šias nuostatas su Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis.

Darbo kodekso 52 straipsnio 3 dalies nuostatas reikėtų tarpusavyje derinti su įstatymo projekto Nr. XIIP-3243(2) 38¹ straipsniu.

20. Darbo kodekso 53 straipsnio 5 punkte nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas – mirus darbo sutarties šaliai – fiziniam asmeniui. Darbo kodekso 65 straipsnio 1 dalyje ir kitur yra nustatytos darbo sutarties pasibaigimo įforminimo taisyklės ir atsiskaitymo tvarka, kai miršta darbuotojas. Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutarties šalimi gali būti fizinis asmuo darbdavys, reikėtų sureguliuoti ir darbo sutarties nutraukimo mirus fiziniam asmeniui – darbdaviui – teisinius santykius.

21. Darbo kodekso 56 straipsnio 2 dalyje vietoj formuluotės „šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais“ siūlytina įrašyti formuluotę „šiame straipsnyje nustatytu pagrindu“ ir tokiu būdu suderinti šios dalies ir Darbo kodekso 53 straipsnio nuostatas, nes Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežastys, kurioms esant darbo sutartis gali būti nutraukta.

22. Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios nustato draudimą nutraukti darbo sutartį darbdavio valia su nėščiomis, nėštumo ir gimdymo atostogų išėjusiomis darbuotojomis ir asmenimis, išėjusiais tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti svarstytinos šiais aspektais.

Pirma, Darbo kodekso 61 straipsnio 1 dalyje nustatyti galimi darbo sutarties nutraukimo pagrindai su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai. Vadovaujantis Darbo kodekso 61 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad nutraukti darbo sutartį darbdavio valia su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai, negalima, todėl Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalies atitinkamos nuostatos laikytinos perteklinėmis.

Antra, Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios nustato draudimą nutraukti darbo sutartį darbdavio valia su nėščiomis, nėštumo ir gimdymo atostogų išėjusiomis darbuotojomis ir asmenimis, išėjusiais tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, sudaro prielaidą manyti, kad su tokių atostogų neišėjusiais darbuotojais darbo sutartis darbdavio valia galėtų būti nutraukta, nors kitos Darbo kodekso nuostatos darbo sutarties nutraukimo ribojimą sieja su nėštumo faktu ir kūdikio amžiumi, o ne buvimu atostogose.

Trečia, Darbo kodekso 61 straipsnio 1 dalyje numatyti darbo sutarties (neterminuotos ir terminuotos) nutraukimo su nėščia darbuotoja jos nėštumo laikotarpiu ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai, apribojimai, o kitose šio straipsnio dalyse nustatyti draudimai įspėti apie galimą darbo sutarties nutraukimą ir nutraukti darbo sutartį kitais pagrindais, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, todėl Darbo kodekso 70 straipsnio 4 dalis laikytina pertekline, neaišku, kodėl tokią normą siūloma nustatyti tik dirbančioms pagal terminuotą darbo sutartį nėščiosioms.

Ketvirta, Darbo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad darbdavys negali atleisti nėščios darbuotojos, dirbančios pagal terminuotą darbo sutartį, išskyrus šio kodekso 61 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus. Ši nuostata prieštarauja Darbo kodekso 61 straipsnio 1 daliai, į kurią teikiama nuoroda, nes šioje dalyje yra numatyta, kad darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku gali būti nutraukta, kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui.

Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo siūlytina darbo sutarties nutraukimo ribojimus reguliuoti Darbo kodekso 61 straipsnyje, kad būtų išvengta normų konkurencijos, tarpusavio prieštaravimų ir teisinių formuluočių neatitikties.

23. Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti draudimą įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, išskyrus šio kodekso 60 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Ši nuostata svarstytina, nes nustačius siūlomą taisyklę, darbuotojas negalėtų būti atleistas iš darbo šalių susitarimu, jo iniciatyva (net esant svarbioms priežastims), darbdavio bankroto atveju.

24. Darbo kodekso 63 straipsnio 1 dalyje po žodžių „darbdavio iniciatyva“ reikėtų įrašyti žodžius „be darbuotojo kaltės“ ir tokiu būdu patikslinti Darbo kodekso 57 straipsnyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą.

25. Darbo kodekso 65 straipsnio 6 dalyje reikėtų patikslinti darbo santykių pasibaigimo dienos nukėlimo taisykles atsižvelgiant į tai, kad joje nustatytas ir dviejų mėnesių po laikinojo nedarbingumo pabaigos terminas.

26. Svarstytina, ar Darbo kodekso 68 straipsnio 1 dalyje ir kitur šiame straipsnyje, atsižvelgiant į šiame straipsnyje reguliuojamus teisinius santykius, vietoj formuluotės „paeiliui einančių darbo sutarčių“ nereikėtų įrašyti „paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių“.

27. Darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Laikinojo darbo sutarties šalis kaip darbdavė gali būti tik licencijuota laikinojo įdarbinimo įmonė“. Siūlomas reguliavimas svarstytinas. Visų pirma pažymėtina, kad Darbo kodekso 79 straipsnio 6 dalyje jau yra įtvirtinta įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones priežiūra – laikinojo įdarbinimo įmonės turės teikti Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais informaciją apie pradėtą vykdyti įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones ir laikinųjų darbuotojų skaičių. Taigi šia nuostata siekiama užtikrinti laikinųjų darbuotojų teisių apsaugą. Manytina, jog informacijos teikimas yra mažesnė našta verslui palyginus su licencijavimu. Be to, už šio įstatymo pažeidimus yra nustatyta administracinė atsakomybė. Antra, jeigu vis dėlto būtų nuspręsta licencijuoti laikinojo įdarbinimo įmones, įstatymo projekte reikėtų nustatyti licencijos išdavimo sąlygas, licencijuojamos veiklos sąlygas (įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas), atsisakymo išduoti licenciją, licencijos galiojimo sustabdymo, licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo ir licencijos galiojimo panaikinimo pagrindus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 ,,Dėl Licencijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“ taip pat turėtų būti įvertintas ūkinės veiklos licencijavimo pagrįstumas.

28. Darbo kodekso 77 straipsnio pavadinimas tikslintinas atsižvelgiant į šio straipsnio turinį.

29. Darbo kodekso 79 straipsnio 3 dalies 1 punkte po žodžio ,,streikuojančių“ įrašytinas praleistas žodis ,,laikinojo“.

30. Darbo kodekso šeštojo skirsnio pavadinimas, šio skirsnio straipsnių pavadinimai ir turinys tikslintini atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 66 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta darbo vietos dalijimosi darbo sutartis.

31. Darbo kodekso 94 straipsnio 3 dalies formuluotę siūlytina patikslinti, nes neaišku kas formuluotėje „jeigu tai nustatyta darbo vietos dalijimosi sutartyje“ apibrėžta žodžiu „tai“, apie ką vėliau turi būti informuotas darbdavys.

32. Darbo kodekso 100 straipsnio 1 dalyje formuluotę „vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu“ siūlytina rašyti ne skliausteliuose, nes ji yra sezono apibrėžimo dalis, o ne paaiškinanti nuostata.

33. Darbo kodekso 100 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sezoninių darbų sąrašą, sezoninio darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatumus, vadovaudamasi šiuo kodeksu, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsižvelgiant į tai, kad kitų rūšių darbo sutarčių ypatumai numatyti Darbo kodekse, svarstytina, ar neturėtų būti šiame Darbo kodekse plačiau reguliuojama ir sezoninio darbo sutartis, kad būtų išlaikyta teisės aktų hierarchija. Priešingu atveju susidarytų situacija, kada vienus analogiškus teisinius santykius reguliuos įstatymai, kitus – Vyriausybės nutarimas.

34. Darbo kodekso 102 straipsnyje prieš žodžius „įgaliotas asmuo“ įrašytinas žodis „valdymo“.

35. Darbo kodekso 107 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas siūlytina dėstyti vienoje dalyje, prie 7 dalyje nurodytų aplinkybių nurodant „jei taikoma“. Pritarus šiai pastabai, atitinkamai patikslinti 107 straipsnio 2 dalies 8 punkte pateiktą nuorodą.

36. Darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies 6 punkte vietoj formuluotės „apsaugos darbe nuostatas“ siūlytina įrašyti „saugą darbe“ ir taip kalbiniu ryšiu susieti šio punkto taisyklę su šios dalies pirmuoju sakiniu. Dėl analogiškų priežasčių siūlytina tikslinti ir šios dalies 7 bei 8 punktų formuluotes.

37. Darbo kodekso 108 straipsnio 4 dalyje siūlytina išbraukti žodžius „jurisdikcijai priklausančio“ arba kitaip tikslinti šios dalies normą.

38. Darbo kodekso 108 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatas siūlytina dėstyti vienoje dalyje.

39. Darbo kodekso 108 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kad „Subsidiari rangovo, kai darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja tik teisėmis, nustatytomis subrangos sutartyje.“ Šioje dalyje formuluotės „apsiriboja tik teisėmis, nustatytomis subrangos sutartyje“ turinys nevisiškai suprantamas. Jeigu čia norėta nustatyti specialią subsidiarią rangovo, kai darbdavys yra subrangovas, atsakomybę už tam tikrų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, manytina, kad subrangos sutartyje ir turėtų būti nustatyta šalių atsakomybė (o ne teisės) už jų nevykdymą.

40. Darbo kodekso 110 straipsnio 6 punkte tikslintina pateikta nuoroda į Darbo kodekso 135 straipsnio 4 dalį, kadangi šis straipsnis turi tik 3 dalis.

41. Darbo kodekso 115 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą, arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš šio kodekso 144 straipsnio 1- 4 dalyse nustatyto dydžio, gali būti pridedami prie kasmetinių atostogų laiko.“ Šią nuostatą reikėtų tikslinti, nes šio kodekso 144 straipsnio 1- 4 dalyse nustatyti skirtingi apmokėjimo dydžiai, todėl neaišku, kurį iš jų reikėtų taikyti. Tikslinant šią formuluotę atkreiptinas dėmesys į Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies taisykles.

42. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 118 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią budėjimo trukmę (12 ir 8 valandų), siūlytina patikslinti Darbo kodekso 122 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes dvidešimt keturių valandų budėjimo trukmė nėra numatyta.

43. Siekiant teisinio reguliavimo tikslumo ir atsižvelgiant į kartu teikiamo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3236 10 straipsnio nuostatas, Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalies 3 punkte vietoj žodžių ,,ligonių slaugymo“ reikėtų įrašyti žodžius ,,sergančių šeimos narių slaugymo“.

44. Atsižvelgiant į Darbo kodekso projekte vartojamą terminiją (pvz. 137 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, siūlytina Darbo kodekso 128 straipsnio 5 dalies 4 punkte vietoj žodžių ,,namie slaugantiems ligonius“ įrašyti žodžius ,,slaugantiems sergančius šeimos narius“.

45. Svarstytina, ar Darbo kodekso 131 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytinos visų tikslinių atostogų suteikimo atveju.

46. Darbo kodekso 131 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Įstatymų nustatyta tvarka darbuotojas atleidžiamas nuo pareigos dirbti išsaugant jam darbo vietą, jei tai būtina visuomeninėms valstybinėms, piliečio ar kitoms pareigoms vykdyti.“ Visų pirma pažymėtina, kad siūloma nuostata nėra šio straipsnio reguliavimo dalykas. Antra, svarstytina, ar ši nuostata neturėtų būti nustatyta darbo sutarties vykdymą reguliuojančiuose Darbo kodekso straipsniuose ar šio kodekso 137 straipsnyje. Kartu turėtų būti apibrėžta šių teisių įgyvendinimo tvarka, įspėjimo terminai, nes nuoroda į įstatymų nustatytą tvarką yra blanketinio pobūdžio, todėl gali sukelti jos taikymo problemų.

47. Svarstytina ar Darbo kodekso 135 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju neturėtų būti mokama ne mažiau kaip pusė darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

48. Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotę reikėtų tikslinti, nes nevisiškai aišku kam ir kokia tvarka taikytinos šio punkto taisyklės.

49. Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalies 4 punkte vietoj „gydymo įstaigos“ reikėtų įrašyti „sveikatos priežiūros įstaiga“.

50. Darbo kodekso 138 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „papildomos kasmetinės atostogos“ tikslintina atsižvelgiant į Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalyje nurodytas atostogų rūšis.

51. Siūlytina Darbo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą formuluotę dėl darbuotojų skaičiaus suderinti su Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalimi (vietoj žodžių ,,viršija dvidešimt“ įrašytini žodžiai ,,yra dvidešimt ir daugiau“).

52. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pavadinimo trumpinys ,,Trišalė taryba“ įvedamas tik Darbo kodekso 185 straipsnio 1 dalyje, siūlytina atitinkamai patikslinti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį.

53. Darbo kodekso 144 straipsnio 4 dalyje prieš žodžius „darbą naktį“ reikėtų įrašyti žodį „viršvalandinį“, nes šioje dalyje reglamentuojamas apmokėjimas už viršvalandinį darbą, antraip gali kilti šio straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo neaiškumų.

54. Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos netesybos, kai pasibaigus darbo santykiams darbdavys ne dėl jo kaltės uždelsia su darbuotoju atsiskaityti. Pagal Civilinio kodekso 6.71 straipsnį netesybos gali būti nustatytos kaip bauda arba delspinigiai. Iš Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies turinio neaišku, kokios netesybos čia nurodytos ir kaip jos turėtų būti skaičiuojamos.

55. Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalies 4 punkte prieš žodžius „dėl darbuotojo kaltės“ siūlytina įrašyti žodžius „darbdavio iniciatyva“.

56. Darbo kodekso 151 straipsnyje numatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo kitai sutarties šaliai atlyginti ir neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai <...> ir kita, teismo įvertinti pinigais, todėl ji galėtų būti atlyginama tik darbdaviui – fiziniam asmeniui. Pažymėtina, kad Darbo kodekso projekte nebeliko nuostatų, nuosekliai reguliuojančių neturtinės žalos atlyginimo teisinius santykius. Neaišku, ar Darbo kodekso 152 ir 154 straipsnių taisyklės taikytinos nustatant ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes, pavyzdžiui, 152 straipsnio 1 dalyje kalbama apie atlygintinos turtinės žalos dydį, o 2 ir 3 dalyse ir 154 straipsnyje apie atlygintinos žalos (galima suprasti – ir neturtinės) nustatymą, mažinimą ir atlyginimą. Darbo kodekso 154 straipsnio 5 punkto taisyklė taip pat nevisiškai aiški, neaišku, ar čia numatytas atvejis, kai darbuotojas privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą darbdaviui, ar kitam darbuotojui (kaip trečiajam asmeniui regreso tvarka, Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalis).

57. Darbo kodekso 152 straipsnio 3 dalyje žodžius „dėl to“ reikėtų braukti arba atskleisti, ką jais norėta įvardinti.

58. Darbo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje vietoj formuluotės „jeigu žala padaryta“ reikėtų įrašyti „jeigu turtinė žala padaryta“, nes šiame straipsnyje reguliuojami darbuotojo turtinės žalos atlyginimo teisiniai santykiai.

59. Darbo kodekso 153 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių.“ Ši nuostata svarstytina. Teritorinės ir šakos kolektyvinių sutarčių nustatytas dydis būtų didesnis, nei nustatytas įstatymu (šio straipsnio 1 dalis), todėl, pirma, pablogintų šalių teisinę padėtį palyginus su nustatyta įstatymu, antra, šis dydis turėtų būti imperatyviai taikomas laikantis 197 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

60. Darbo kodekso 154 straipsnyje siūloma nustatyti, kad darbuotojas privalėtų atlyginti visą žalą, kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje. Pažymėtina, kad pareiga darbuotojui atlyginti visą darbdaviui padarytą žalą nustatoma tik išimtiniais atvejais, todėl siūlymas nustatyti papildomus atvejus kolektyvinėje sutartyje kelia abejonių.

61. Darbo kodekso 155 straipsnį reikėtų papildyti nuostatomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimo taisykles, kai draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti (kaip tai buvo numatyta Darbo kodekso projekte Nr. XIIP-3234) ir tokiu būdu suderinti šio teisės instituto taisykles su Civilinio kodekso 6.254 straipsnio 2 dalies norma.

62. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 167 straipsnyje reguliuojamos darbuotojų atstovų (t. y. profesinių sąjungų, darbo tarybų ir darbuotojų patikėtinio) veiklos garantijos, Darbo kodekso 167 straipsnio 1 dalyje reikėtų reguliuoti atitinkamų subjektų (o ne jų valdymo organų narių) garantijas.

63. Darbo kodekso 166 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka ,,darbdavio įgaliotas atstovas“ derintina su Darbo kodekso 21 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią darbdavys savo teises įgyvendina per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis.

64. Siūlytina tarpusavyje derinti Darbo kodekso 168 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, kadangi jos nustato skirtingus subjektus, kurių atsisakymai duoti sutikimą skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (vienu atveju – Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo, kitu – vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus).

65. Tikslintina Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis, kadangi neaišku, koks asmuo galėtų būti laikomas ,,profesinės sąjungos valdymo organo vadovu“. Pažymėtina, kad profesinės sąjungos valdymo organu gali būti ir profesinės sąjungos narių susirinkimas, todėl šio susirinkimo pirmininkas taip pat galėtų būti laikomas valdymo organo vadovu. Todėl siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, siūlytina šią nuostatą patikslinti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso 173 straipsnio 2 dalį darbo tarybos nariai renka darbo tarybos pirmininką, siūlytina šioje dalyje vietoj žodžių ,,darbo tarybos vadovu“ įrašyti žodžius ,,darbo tarybos pirmininku“.

66. Darbo kodekso 168 straipsnio 7 dalyje nuoroda į šio kodekso 24 straipsnyje nustatytas darbuotojo pareigas nevisiškai suprantama, nes Darbo kodekso 24 straipsnyje reguliuojamas sąžiningumo ir bendradarbiavimo principų įgyvendinimas.

67. Siūlytina tikslinti kai kurių straipsnių nuostatas, kurios reguliuoja susirinkimų taisykles (Darbo kodekso 171 straipsnyje nustatyti tiesioginiai rinkimai, 177, 207 straipsnio 3 dalyje - visuotiniai darbuotojų susirinkimai, 188 straipsnio 3 dalyje, 197 straipsnio 1 dalyje - darbuotojų susirinkimas).

68. Darbo kodekso 178 straipsnyje reikėtų nustatyti, kada asmuo laikomas išrinktu darbuotojų patikėtiniu.

69. Darbo kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriuos turi atitikti pretenduojanti deleguoti savo atstovą į Trišalę tarybą organizacija. Vienu iš jų yra nurodytas kriterijus, kad dėl organizacijos nėra įsiteisėję apkaltinamasis teismo nuosprendis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Baudžiamojo kodekso 43 straipsnį, juridiniam asmeniui gali būti skirta bauda, veiklos apribojimas ir juridinio asmens likvidavimas. Iš aptariamos Darbo kodekso 185 straipsnio 2 dalies 4 punkto formuluotės neaišku, ar jame nurodytas kriterijus taikomas neterminuotai, ar iki bus įvykdyta teismo paskirta bausmė (sumokėta bauda ar pasibaigs veikos apribojimo terminas), todėl nuostatas siūlytina patikslinti.

70. Darbo kodekso 185 straipsnio 2 dalies 2 punkte žodį „nuolatinius“ reikėtų braukti arba formuluotę tikslinti.

71. Darbo kodekso 185 straipsnio 2 dalies 7 punktą reikėtų tikslinti, nes neaišku, kokie asmenys apibrėžti formuluote „<...> kitais Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme numatytais pagrindais dirbančių asmenų“. Manytina, kad šios nuostatos turėtų būti tarpusavyje suderintos su Darbo kodekso 186 straipsnio nuostatomis.

72. Darbo kodekso 185 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad Trišalės tarybos pirmininkas skiriamas Trišalės tarybos narių šalių susitarimu. Reikėtų patikslinti, kokios šalys čia turimos omeny.

73. Darbo kodekso 188 straipsnis reglamentuoja kolektyvinių derybų tvarką, todėl atsižvelgiant į šio straipsnio pavadinimą, šio straipsnio 2-5 dalys nėra šio straipsnio reguliavimo dalykas. Tai turėtų būti reglamentuojama Darbo kodekso 192 straipsnyje. Be to, šio straipsnio 2 dalis yra analogiška Darbo kodekso 192 straipsnio 6 daliai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 191 straipsnis nenumato tokios kolektyvinės sutarties rūšies kaip ,,įmonės kolektyvinė sutartis“.

74. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 190 straipsnio nuostatas, siūlytina patikslinti Darbo kodekso 193 straipsnio 1 dalį – kolektyvinė sutartis nustato ne tik abipuses teises ir pareigas, bet ir šalių atsakomybę.

75. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 191 straipsnis, reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių rūšis, nenumato grupės darbdavių kolektyvinės sutarties, tikslintina Darbo kodekso 197 straipsnio 3 dalis.

76. Darbo kodekso 197 straipsnio 4 dalies nuostatos svarstytinos. Visų pirma, svarstytina, ar šios dalies nuostatos yra šio kodekso reguliavimo dalyku. Manytina, kad dėl kelių kolektyvinių sutarčių nuostatų taikymo galėtų susitarti jų šalys. Antra, pagal šios dalies formuluotę, jeigu darbuotojui turėtų būti taikomos kelios kolektyvinės sutartys, imperatyviai turėtų būti taikoma tik viena kolektyvinė sutartis. Tokiu atveju vienoje iš kolektyvinių sutarčių sulygtos normos negalėtų būti taikomos, net jei šios normos palankesnės nei taikytinoje sutartyje ar analogiškos sąlygos taikytinoje sutartyje nenustatytos. Trečia, nustačius šioje dalyje siūlomą teisinį reguliavimą, be išlygų turėtų būti taikomos Darbo kodekso 153 straipsnio 2 dalies taisyklės, pagal kurias teritorinės, šakos kolektyvinių sutarčių nuostatos būtų bloginančios darbuotojų teisinę padėtį palyginus su nustatyta šio straipsnio 1 dalyje.

77. Darbo kodekso 197 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punkto nuostatos, kuriose įvardijama ,,įmonės kolektyvinė sutartis“, derintina su Darbo kodekso 191 straipsnyje nustatytomis kolektyvinių sutarčių rūšimis.

78. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 165 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą darbo tarybos kompetenciją, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina Darbo kodekso 203–209 straipsnius tikslinti ir derinti tarpusavyje, kadangi vienur nurodoma, kad darbuotojų teisė į informavimą ir konsultavimą įgyvendinama per darbuotojų atstovavimą įgyvendinančius asmenis (pagal Darbo kodekso 168 straipsnio 1 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų valdymo organų ir darbo tarybų nariai, darbuotojų patikėtinis), kitur – tik per darbo tarybas. Pažymėtina, kad nustačius darbuotojų atstovavimą įgyvendinantiems asmenims (ne vienai darbo tarybai) kai kurias teises, teisinis reguliavimas taptų nelogišku ir neaišku, kaip kai kurios nuostatos turėtų būti įgyvendintos. Pavyzdžiui, Darbo kodekso 204 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų reikalavimu darbdavys turi pradėti konsultavimosi procedūras, tačiau toliau tekste numatyti tik darbo tarybos veiksmai konsultavimosi procedūros metu.

79. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, darbo apmokėjimo sistema darbovietėje nustatoma kolektyvine sutartimi bei siekiant teisinio reguliavimo tikslumo, siūlytina Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalies 3 punkte vietoj žodžių ,,kai ji nėra įtvirtinta kolektyvinėje sutartyje“ įrašyti žodžius ,,kai nėra tai nustatančios kolektyvinės sutarties“.

80. Siūlytina suderinti Darbo kodekso 218 straipsnių 1 ir 2 dalies nuostatas dėl žalos atlyginimo, t.y. vienur įvardijama, kad turi būti atlyginta patirta žala, kitur – patirta turtinė ir neturtinė žala.

81. Siūlytina patikslinti Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalį ir numatyti galimybę darbo ginčo šalims pateikti darbo ginčų komisijai prašymą ir elektroniniu paštu, pasirašius elektroniniu parašu.

82. Tikslintini Darbo kodekso 228 straipsnio 2 ir 5 dalyje nurodyti terminai, kadangi ir Darbo ginčų sprendimui išdėstyti raštu ir sprendimo kopijos išsiuntimui nuo jų priėmimo dienos nurodyti tie patys terminai.

83. Darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, tuo tarpu šio straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad jeigu darbo ginčų komisijos sprendimą apskundžia abi šalys, abu ieškiniai turi būti nagrinėjami kartu. Todėl, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina šias nuostatas tarpusavyje suderinti (siūlytina 6 dalyje vietoj žodžių ,,darbo ginčų komisijos sprendimą apskundžia abi šalys“ įrašyti žodžius ,,ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės pareiškia abi šalys“).

84. Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra šio straipsnio reguliavimo dalykas – ginčo išankstinio nagrinėjimo tvarka numatyta Darbo kodekso 236 straipsnyje. Be to, pagal siūlomą reguliavimą neaišku, kokį posėdį turėtų sušaukti darbdavys.

85. Tikslintina Darbo kodekso 250 straipsnio 6 dalis, kadangi neaišku, kokia atsakomybė turėtų būti taikoma darbuotojui, dalyvavusiam neteisėtame streike (pagal Darbo kodekso nuostatas materialinės ir drausminės atsakomybės nebelieka).

86. Darbo kodekso 251 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys neišplaukia iš šioje dalyje nustatytos taisyklės – pirmajame šios dalies sakinyje nėra nurodomos jokios laikinosios priemonės.

Departamento direktorius Andrius Kabišaitis

J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]

J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]

I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]