|
|
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA
Biudžetinė įstaiga, A. Jakšto g. 6, LT-01105 Vilnius, tel. 8 706 63 335, el. p. [email protected] Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188659948
|
|
|
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai El. p. [email protected]
|
|
|
ANTIKORUPCINIO VERTINIMO IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PARAMOS BŪSTUI ĮSIGYTI AR IŠSINUOMOTI ĮSTATYMO NR. XIII-1215 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 20 IR 25 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. 21-29569 |
|
|
2021 m. rugsėjo 28 d. Nr. 4-01-7215 |
|
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gruodžio 9 d. raštą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo projekto“ Nr. (32.3E-24)STAP-500, į ankstesnėse Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktose antikorupcinio vertinimo išvadose[1] teiktas pastabas ir pasiūlymus, kurių dalis tebėra aktualios, savo iniciatyva atlikome Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XIII-1215 (toliau – Įstatymas) 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 20 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) antikorupcinį vertinimą.
Siekdami teisinio reguliavimo išsamumo, nuoseklumo bei atsparumo korupcijai, pagal kompetenciją teikiame pastabas ir pasiūlymus.
1. Kritinės antikorupcinės pastabos:
1.1. Įstatymo projekto 7 straipsnio 7 dalies nuostatomis siūloma papildyti 16 straipsnį 12 dalimi, be kita ko, įtvirtinant, kad savivaldybės administracija ne rečiau kaip kartą per pusmetį tikrina išnuomoto socialinio būsto būklę, duomenis, susijusius su mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimu, taip pat, ar socialinis būstas naudojamas pagal paskirtį, išskyrus atvejus, kai yra poreikis patikrinti nedelsiant, įvykus avarijai ir (ar) gedimui, ar gavus informaciją apie socialinio būsto naudojimą ne pagal paskirtį. Laikoma, kad socialinis būstas naudojamas ne pagal paskirtį, kai jis yra subnuomojamas arba jame nuolat gyvena asmenys, kurie nėra nurodyti socialinio būsto nuomos sutartyje.
Teigiamai vertintinas Įstatymo projekto rengėjų siekis spręsti ilgametę problemą dėl socialinio būsto subnuomos, ypač aktualios kurortinėse vietovėse[2], tačiau aukščiau minėtos nuostatos svarstytinos šiais aspektais:
1.1.1. Įstatymo projekte naudojimu ne pagal paskirtį laikoma ne tik subnuoma, bet ir kai socialiniame būste nuolat gyvena asmenys, kurie nėra nurodyti socialinio būsto nuomos sutartyje. Tačiau teisės akte nėra pakankamai aiški nuolatinio gyvenimo formuluotė, kurio subjekto, kokia tvarka ir kokioms aplinkybėms ir sąlygoms esant būtų nustatoma, kad socialinio būsto nuomos sutartyje nenurodytas asmuo (asmenys) gyvena socialiniame būste „nuolat“.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2020 m. sausio 24 d. antikorupcinio vertinimo išvadoje „Dėl savivaldybių būsto fondo sudarymą ir administravimą reglamentuojančių teisės aktų“ Nr. 4-01-639 esame pažymėję, kad Įstatyme įtvirtinus subnuomos draudimą[3], kuri iki tol iš esmės buvo leidžiama vykdyti remiantis bendromis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis (6.595 straipsnis), manytina, kad galimai liko aktualūs kiti CK reglamentuojami aspektai, susiję su gyvenamųjų patalpų nuoma. Pavyzdžiui, leidimas (galimai – ir už neteisėtą atlygį) nuomojamame savivaldybės būste gyventi laikiniems gyventojams, su kuriais subnuomos sutartis nesudaroma (CK 6.596 straipsnio 1 dalis). Kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Birštono, pavyzdinėje savivaldybės būsto nuomos sutartyje yra įtvirtinusios ne tik subnuomos draudimą, bet ir gyventi nuomojamoje savivaldybės gyvenamojoje patalpoje laikiniems gyventojams[4]. Mūsų nuomone, analogiškos nuostatos, pašalinančios skirtingo taikymo galimybes, galėtų atsirasti ir aukštesnės galios teisės akte – Įstatyme.
1.1.2. Įstatymo projekte nėra išsamiau detalizuotos privalomos atlikti patikrinimų procedūros, atsakingi subjektai, kt. Taip pat nėra aišku, ar siūlomos Įstatymo projekto nuostatos taikytinos socialinio būsto nuomos sutartims, kurios bus sudarytos po siūlomų pakeitimų įsigaliojimo, ar turės būti peržiūrėtos visos socialinio būsto nuomos sutartys ir suplanuoti Įstatymo projekte minėti patikrinimai, kas yra itin aktualu, nes šiuo metu socialinio būsto naudojimo kontrolė yra nepakankama. Tai patvirtino ir Valstybės kontrolė, 2020 m. pabaigoje apibendrinusi 55 iš 60 savivaldybių kontrolės ir audito tarnybų atliktų savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto valdymo auditų rezultatus ir nustačiusi, kad Lietuvos savivaldybės ne visada nekilnojamąjį turtą valdo efektyviai, kryptingai ir racionaliai – ne visos savivaldybės turi tikslią ir faktinę situaciją atitinkančią informaciją apie tai, kiek ir kokių gyvenamosios paskirties būstų jos turi, dėl nepakankamos išnuomoto socialinio būsto naudojimo ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės pasitaiko atvejų, kai savivaldybės ir socialiniai būstai naudojami netinkamai[5]. Dėl šių priežasčių neužtikrinami visuomenės – ir ypač socialiai pažeidžiamiausių jos narių, ilgus metu laukiančių eilėje socialinio būsto, – interesai.
1.1.3. Remiantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savivaldybės būsto fondą sudaro socialiniai būstai ir savivaldybės būstai[6] – tai yra atskiros savivaldybių valdomo būsto grupės.
Tačiau Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti tik išnuomoto socialinio būsto naudojimo teisėtumo kontrolę, nenumatant savivaldybės būsto (kurį sudaro, pavyzdžiui, ir tarnybiniai būstai)[7] naudojimo pagal paskirtį (ar jis nėra subnuomojamas) kontrolės procedūrų. Tokia situacija nesudaro sąlygų efektyviai kontroliuoti išnuomoto savivaldybės nekilnojamojo turto naudojimo teisėtumą.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlome tikslinti Įstatymo projekto nuostatas, pašalinant aukščiau minėtus teisinio reguliavimo neaiškumus.
Mūsų nuomone, draudimas ne tik subnuomoti, bet ir kitaip leisti naudotis socialiniu, tarnybiniu ar kitais pagrindais išnuomotu savivaldybės būstu turėtų būti įtvirtintas Įstatyme, kaip ir šio draudimo laikymosi kontrolės principai.
1.2. Įstatymo projekto 7 straipsnio 3 dalies nuostatomis siūloma pakeisti 16 straipsnio 8 dalies pirmąją pastraipą, numatant, kad socialinis būstas gali būti išnuomojamas ir neįrašytiems į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą asmenims bei šeimoms, jeigu šie asmenys ir šeimos Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise neturi kito būsto:“[8].
2018 m. rugpjūčio 21 d. antikorupcinio vertinimo išvados „Dėl paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. 4-01-6499 6 punkte esame pažymėję, kad teisės akte nėra detaliau nustatyti aiškūs, objektyvūs ir pamatuojami kriterijai, kuriais būtų motyvuojamas sprendimo išnuomoti socialinį būstą be eilės prioritetiškumas, pavyzdžiui, kai į būsto nuomą vienu metu pretenduotų kelių 16 straipsnio 8 dalyje įvardintų grupių asmenys ar šeimos.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlome tikslinti aukščiau minėtas Projekto nuostatas, numatant esminius kriterijus, kuriais turėtų vadovautis savivaldybės, priimdamos sprendimą dėl būsto suteikimo be eilės.
2. Kitos antikorupcinės pastabos ir pasiūlymai:
2.1. Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūloma pakeisti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatant, kad teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas (visų Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise turimų būstų naudingųjų plotų suma), tenkantis (tenkanti) vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis (mažesnė) kaip 10 kvadratinių metrų arba mažesnis (mažesnė) kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma.
Aukščiau minėtos nuostatos suponuoja, kad į socialinio būsto nuomą bendra tvarka gali pretenduoti ir asmenys, Lietuvos Respublikos šalies teritorijoje jau turintys nuosavybės teise gyvenamąjį būstą ar net kelis (Įstatymo projektu keičiamo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks teisinis reguliavimas gali neužtikrinti socialiai jautrių asmenų (šeimų) lygiateisiškumo principo, kadangi asmenys (šeimos), nuosavybės teise turintys būstą, yra palankesnėje situacijoje, nei jokio būsto neturintys asmenys (šeimos).
Be to, nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra detalizuota, kokia tvarka nustatoma turimo būsto faktinė būklė (nes oficialiuose registruose esanti informacija gali nebūtinai sutapti su turto realia būkle), be to, nėra numatyta papildomų procedūrų įsitikinant, ar nuosavybės teise turimas būstas nėra nuomojamas, tokiu būdu asmeniui (šeimai), laukiančiam eilėje socialiniam būstui gauti, galimai suteikiant papildomų pajamų, kurios viešai nedeklaruojamos, nemokami privalomi mokesčiai, ir dėlto neįskaitomos į Įstatyme ir Įstatymo projekte numatytas ribas, kurių neviršijus asmuo (šeima) gali pretenduoti į socialinį būstą. Pastaroji pastaba ypač aktuali turint gyventi tinkamas patalpas kurortinėse gyvenvietėse ir sostinėje, kituose didmiesčiuose.
Dėl aukščiau minėtų aspektų, mūsų nuomone, didėja socialinio būsto perleidimo kitiems asmenims rizika, pavyzdžiui, kai jis yra didesnis, geresnėje vietoje, geresnės būklės, nei turimas asmeninis nekilnojamasis turtas. Arba atvirkščiai, gali būti nuomojamas nuosavas būstas, gyvenant savivaldybės išnuomotame socialiniame būste.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad socialinio būsto suteikimas asmenims (šeimoms), nuosavybės teise valdantiems gyvenamąjį būstą, nenumatant papildomų sąlygų ir kontrolės dėl turimo turto būklės ir jo naudojimo, neužtikrina skaidraus ir racionalaus savivaldybių socialinio būsto paskirstymo. Todėl siūlytina minėtas procedūras nustatyti Įstatyme[9].
Papildomai svarstytina galimybė Įstatyme įtvirtinti reikalavimą, kad asmenys (šeimos), turintys nuosavybės teise būstą, tiek pretenduodami į socialinio būsto nuomą ar į kitas paramos rūšis (būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją, iš dalies kompensuojamą būsto kreditą ir į išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją), tiek kasmet pateikdami pajamų ir turto deklaracijas, papildomai pateiktų patikimus duomenis apie nuosavybės teise valdomo turto faktinę būklę ir jo naudojimo aplinkybes[10].
Analogiškos pastabos taikytinos ir Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomiems Įstatymo 10 straipsnio, Įstatymo projektu keičiamo 20 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų pakeitimams.
3. Kitos pastabos ir pasiūlymai:
3.1. Įstatymo projekto 8 straipsnio nuostatomis siūloma papildyti Įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, numatant, kad be kita ko, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, jei nuomininko įsiskolinimas už socialinio būsto nuomą ir (ar) mokesčius už komunalines paslaugas viršija šešių mėnesių socialinio būsto nuomos mokesčio sumą ir asmuo ar šeima atsisako šio įstatymo 16 straipsnio 11 dalies 1 punkte nurodytų socialinių paslaugų.
Aukščiau minėtos nuostatos loginė-lingvistinė konstrukcija suponuoja, kad socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimui minėto punkto apimtimi būtinos abi sąlygos: 1) įsiskolinimas viršija šešių mėnesių socialinio būsto nuomos mokesčio sumą ir 2) asmuo ar šeima atsisako atitinkamų socialinių paslaugų. Tačiau tai reikštų, kad jei asmuo (šeima) naudojasi siūlomomis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme įtvirtintomis socialinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, konsultavimo, bet nemoka už socialinio būsto išlaikymą ilgiau, nei 6 mėnesius, ji vis tiek neprarastų teisės toliau nuomotis socialinį būstą. Tokia situacija yra ydinga tiek antikorupciniu požiūriu, tiek racionalaus ir efektyvaus labai riboto Lietuvos savivaldybių socialinio būsto naudojimo aspektu, bei neužtikrina kitų socialinio būsto laukiančių asmenų teisėtų lūkesčių įgyvendinimo.
Atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti aukščiau minėtas Įstatymo projekto nuostatas, numatant, kad socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, jei nuomininko įsiskolinimas už socialinio būsto nuomą ar mokesčius už komunalines paslaugas viršija šešių mėnesių socialinio būsto nuomos mokesčio sumą ir (ar) asmuo ar šeima atsisako šio įstatymo 16 straipsnio 11 dalies 1 punkte nurodytų socialinių paslaugų.
3.2. Įstatymo projekto 8 straipsnio nuostatomis siūloma papildyti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį nuostata, kad socialinio būsto nuomos sutartis sudaroma neterminuotam laikui. Ankstesnėse antikorupcinio vertinimo išvadose[11] esame pateikę nuomonę, kad, atsižvelgiant į tai, kad socialinio būsto Lietuvoje laukia tūkstančiai asmenų (šeimų), kai kurie iš jų – net dešimtmečiais (pavyzdžiui, Neringos savivaldybėje yra asmenų, laukiančių socialinio būsto nuo 1994 m.)[12], ir nėra nustatytas efektyvus socialinio būsto naudojimo kontrolės mechanizmas, tokia situacija yra ydinga. Be to, neribotam laikui išnuomoto socialinio būsto gyventojai nemotyvuojami didinti savo pajamų ir apsieiti be savivaldybės paramos. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad Įstatymu įtvirtintas teisinis reguliavimas yra nepakankamas, siekiant skatinti asmenis (šeimas) apsirūpinti būstu savarankiškai. Dėl to socialinis būstas gali būti naudojamas nepakankamai efektyviai, o valstybė negali užtikrinti socialinio būsto prieinamumo tiems, kuriems labiausiai jo reikia.
Atlikus antikorupcinį vertinimą darytina išvada, kad kai kurios analizuotų teisės aktų nuostatos gali sudaryti sąlygas jas taikyti nevienareikšmiškai neužtikrinant efektyvaus ir skaidraus jų taikymo praktikoje, todėl siūlome svarstyti jų tobulinimo galimybes.
Prašome per du mėnesius nuo antikorupcinio vertinimo išvados gavimo dienos informuoti STT, kaip atsižvelgta ar numatoma atsižvelgti į antikorupcinio vertinimo išvadoje pateiktas pastabas ir pasiūlymus (pateikti motyvuotą informaciją dėl kiekvienos pastabos ir pasiūlymo pagal lentelę[13]).
Direktoriaus pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė
Julija Antanaitė, tel. 8 706 62 755, el. p. [email protected]