LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAISVĖS GYNĖJO-KARIO SAVANORIO TEISINIO STATUSO ĮSTATYMO PROJEKTO

2020-06-12  Nr. XIIIP-4967

Vilnius

Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:

1. Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo-kario savanorio teisinio statuso įstatymo projektu (toliau – įstatymo projektas) siekiama nustatyti laisvės gynėjo-kario savanorio sąvoką ir pagrindinius laisvės gynėjo-kario savanorio teisinio statuso pripažinimo kriterijus. Įstatymo projekto 2 straipsnyje yra įtvirtinama tik laisvės gynėjo-kario savanorio sąvoka, o įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad būtent šiems asmenims pripažįstamas laisvės gynėjo-kario savanorio statusas, tačiau jokių teisinį statusą apibrėžiančių kriterijų įstatymo projekte nėra nustatyta. Taigi neaišku, kuo turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, pripažindama šį statusą. Pastebėtina, kad vadovautis tik įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyta laisvės gynėjo-kario savanorio sąvoka nepakaktų. Kriterijai turi būti aiškūs ir objektyvūs, kad pripažįstant statusą nebūtų pagrindo subjektyviam vertinimui.

2. Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma apibrėžti laisvės gynėjo-kario savanorio sampratą ir nustatyti, kad „Laisvės gynėjas-karys savanoris yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris kūrė krašto apsaugos struktūras, tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Lietuvos šaulių sąjungoje, saugojo ar gynė valstybinės svarbos objektus Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.“

Šios dalies nuostatos svarstytinos ir tobulintinos.

Pirma, šios dalies formuluotę „Laisvės gynėjas-karys savanoris yra Lietuvos Respublikos pilietis“ siūlytina tikslinti ir nustatyti, kad Laisvės gynėjo-kario savanorio statusas suteikiamas Lietuvos Respublikos piliečiams.

Antra, įstatymo projekto 2 straipsnio turinys, kuriame nurodytos tarnybos bei struktūros, nėra pakankamai aiškus, todėl gali kilti šio įstatymo taikymo problemų. Pavyzdžiui, numatyta, kad laisvės gynėjo-kario savanorio statusas suteikiamas asmeniui, kuris tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis skyrius buvo įsteigtas pertvarkant prieš tai veikusias tarnybas. Todėl neaišku, kokius asmenis apima formuluotė „tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje“. Neaišku, kaip ir kuo remiantis reikėtų įvertinti tokią aplinkybę kaip, pvz., „kūrė krašto apsaugos struktūras“. Įstatymo projektą siūlytume tobulinti nurodytais aspektais.

Trečia, neaišku, ar įstatymo projekto 2 straipsnio formuluotė nustato savarankišką asmenų grupę, kuri „saugojo ar gynė valstybinės svarbos objektus Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu“, ar čia kalbama apie tuos pačius asmenis, kurie tarnavo šiame straipsnyje nurodytose struktūrose. Taip pat neaišku, ar reikalavimas prisiekti Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. taikomas visiems 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, ar tik tiems, kurie saugojo ar gynė valstybinės svarbos objektus Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu. Atsižvelgiant į tai svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo, asmenų, kuriems būtų suteikiamas laisvės gynėjo-kario savanorio teisinis statusas, nereikėtų aiškiai išskirti į grupes atskiruose punktuose.

Ketvirta, reikėtų tikslinti formuluotę „Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu“ ir nurodyti faktus, aplinkybes ar datas, kurie leistų identifikuoti nurodytą laikotarpį.

2. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimus priimantis subjektas yra ne ministerija, bet ministras, įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalį siūlytume tikslinti.

3. Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalyje yra numatomi atvejai, kada statusas nėra pripažįstamas. Pastebėtina, kad statusas gali būti pripažintas, bet laikui bėgant gali paaiškėti aplinkybės, patvirtinančios, kad jis buvo suteiktas nepagrįstai, todėl svarstytina, ar nereikėtų numatyti ir šio statuso netekimo sąlygų.

4. Įstatymo projekto 5 straipsnyje reikėtų atsisakyti formuluotės „parengti ir“, po žodžio „Vyriausybei“ įrašyti žodžius „ar jos įgaliotai institucijai“ bei numatyti datą, iki kurios nuostatai turi būti priimti – 2020 m. gruodžio 31 d.

5. Šio įstatymo įgyvendinimui reikės priimti įgyvendinamuosius teisės aktus ir tą reikės padaryti iki įstatymo įsigaliojimo, kad būtų tinkamai pasiruošta, todėl įstatymo projekto 6 straipsnyje reikėtų numatyti išimtį dėl šio įstatymo 5 straipsnio įsigaliojimo termino.

Departamento direktorius                                                                                         Andrius Kabišaitis

J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]

J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]