AIŠKINAMASIS RAŠTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489 30 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) rengimą paskatino siekis labiau integruoti Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir tautines bendrijas į valstybės socialinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Kalba yra svarbus integruojantis veiksnys, turintis įtakos tautinėms bendrijoms ir mažumoms priklausančių asmenų įsiliejimui į darbo rinką ir visuomeninį gyvenimą ir mažinantis jų pažeidžiamumo jauseną bei atskirtį.
Dauguma gausiai tautinių bendrijų ir mažumų gyvenamų regionų gyventojų valstybinės kalbos mokėjimą tapatina su geresnėmis gyvenimo perspektyvomis. Pavyzdžiui, 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos statistikos institucijų atliktame etnosociologiniame lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje tyrime matyti, kad 52,2 proc. Lietuvos lenkų norėtų vaikus mokyti lietuvių kalba.[1] Tai rodo ir vėlesni tyrimai, pavyzdžiui, 2006 m. atliktas tyrimas taip rodo, kad kitatautėse šeimose ta motyvacija yra net stipresnė nei mišriose – atitinkamai 62,1 proc. ir 51,3 proc. Pagrindinė motyvacija yra tai, kad baigus mokyklą valstybine kalba atsiveria geresnės ateities perspektyvos.[2]
Panašiai motyvai atskleisti ir Kristinos Šlėvaitės 2013–2014 m. atliktame tyrime.[3] Minėtame tyrime, kad valstybinę kalbą svarbu mokėti nurodo 93 proc. Lietuvos lenkų.[4] Tame pačiame tyrime taip pat nurodoma, kad nepakankamas kalbos mokėjimas smarkiai riboja žmogų ir yra suprantamas kaip tam tikra stigma, kuomet varžomasi viešai kalbėti.[5] Tą patvirtina kiti moksliniai tyrimai, tarp kurių paminėtinas yra 2008–2009 m. vykdytas projektas „Vyrų ir moterų, priklausančių tautinėms mažumoms, padėtis darbo rinkoje“, kurio rezultatai rodo, kad viena iš tautinėms bendrijoms aktualiausių kliūčių sėkmingai integruotis į darbo rinką yra nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas (42 proc.).[6]
Nepakankamas lietuvių kalbos žinias tautinių bendrijų ir mažumų tarpe viešai pabrėžia jų bendruomenės bei organizacijos. Vienas išraiškingiausių faktų, atskleidžiančių nepakankamas valstybinės kalbos žinias mažumų tarpe – valstybinio lietuvių kalbos egzaminų rezultatai. Pernai lietuvių kalbos valstybinį egzaminą išlaikė 89.5% lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,74% tautinių mažumų kalbomis besimokiusiųjų moksleivių[7]. Turint omenyje, jog valstybinio lietuvių kalbos egzamino įskaita yra privaloma norint įgyti vidurinį išsilavinimą bei stojant į pasirinktą universitetą, šis tautinių bendrijų ir mažumų ir lietuvių pasiekimų skirtumas daro neigiamą įtaką ir vėlesniems piliečių socioekonominiams rodikliams bei studijų ir įsidarbinimo galimybėms. Svarbu paminėti ir aspektą, kad negalėjimas įstoti į kokybišką studijų programą Lietuvoje dėl nepakankamų lietuvių kalbos žinių, dažnai lemia ir pasirinkimą studijuoti užsienyje – lenkų tautinės bendrijos atveju – Lenkijoje, kurioje sudaromos lengvatinės sąlygos įstoti ir studijuoti lenkų kilmės ar lenkakalbiams kitų šalių piliečiams. Kitaip tariant, nesubėgėjimas integruotis ir įstoti į kokybišką studijų programą šalyje, skatina jaunimo emigraciją iš Lietuvos.
Kadangi skirtingas tautinių bendrijų ir mažumų bei lietuvių abiturientų egzaminų vertinimas ar reikalavimai pažeistų nediskriminacijos bei lygių galimybių principus, yra būtina gilinti lietuvių kalbos žinias. Tai užtikrintų geresnes kitataučių perspektyvas siekiant išsilavinimo bei padėtų pasiekti geresnių rezultatų darbo rinkoje.
Sprendžiant Lietuvos tautinių bendrijų ir mažumų problemas atkreiptinas dėmesys į kaimyninę Latviją. Latviškame švietimo modelyje numatoma, kad tautinių bendrijų ir mažumų vaikai pradėtų mokytis savo gimtąja kalba, o palaipsniui vis daugiau dalykų būtų mokoma valstybine kalba, kad baigę vidurines mokyklas tautinių mažumų vaikai įgytų lygias galimybes su visais Latvijos absolventais. Geras valstybinės kalbos mokėjimas daugelyje kitų Europos šalių taip pat yra lemiamas veiksnys, sprendžiantis, ar kitatautis gali gyventi ir dirbti šalyje – aukšti valstybinės kalbos reikalavimai keliami ypač Skandinavijos valstybėse (išskyrus Suomiją) – taip siekiant kuo greičiau integruoti į šalies visuomenę kitataučius bei pagerinti jų įsidarbinimo galimybes. Tarptautinė patirtis patvirtina, kad geri valstybinės kalbos įgūdžiai yra raktas į sėkmingą integraciją į socialinį ir ekonominį šalies gyvenimą. Priešingai, nukrypimas nuo šių standartų skatina didesnę visuomenės dezintegraciją ir socialines įtampas, ką rodo nesena kai kurių Vakarų Europos valstybių patirtis.
2015 m. pradžioje Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos inicijuoto Lietuvoje gyvenančių tautinėms bendrijoms ir mažumoms priklausančių asmenų padėties tyrimo rezultatai rodo, kad 69,2 proc. Lietuvos lenkų nurodė laisvai kalbantys lietuviškai ir tik 3,4 proc., kad nemoka ar negali ja bendrauti. Iš šios grupės asmenų, tik 30,2 proc. nurodė, kad dėl to turėjo problemų darbindamiesi ar darbiniuose santykiuose. Visgi šiuos rezultatus reikėtų vertinti gana atsargiai, kadangi patys tyrėjai nurodo, kad apklausoje dalyvavo mažesnė dalis respondentų turinčių pradinį ir pagrindinį išsilavinimą – tik 4,9 proc., kai tuo tarpu 2011 m. surašymo duomenys rodo, kad tarp Lietuvos lenkų tokių buvo 30,7 proc., o Lietuvos rusų – 21 proc. Taigi, kaip patys tyrėjai nurodo toks neproporcingas pasiskirstymas grupėje galėjo turėti įtakos bendriems apklausos rezultatams ir į tai reikia atsižvelgti vertinant tyrimo rezultatus.[8]
Lietuvos Konstitucija garantuoja tautinėms bendrijoms teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, šalis yra pasirašiusi įvairias konvencijas, kurios gina tautinių mažumų teises, į nacionalinę teisę perkėlusi visus tarptautinius įsipareigojimus. Lietuvoje tautinės bendrijos turi galimybę įgyti išsilavinimą gimtąja kalba nuo darželio iki aukštosios mokyklos (kai kurios studijų programos dėstomos tautinės bendrijos ar mažumos kalba), įstatymai joms numato ir remia žodžio, žiniasklaidos, susirinkimų ir asociacijų laisvę.
Pagal galiojantį Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalį, „bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose:
1) priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu gali būti vykdoma lietuvių kalba;
2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.
Visgi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, t. y. į problemas, susijusias su kalbos barjeru ir valstybinės kalbos mokėjimo svarbą, ir siekiant geresnės tautinių bendrijų ir mažumų integracijos į šalies visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą bei didesnio aktyvumo darbo rinkoje, tikslinga keisti Švietimo įstatymą ir išplėsti pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos dalykų mokymą lietuvių kalba. Siūlomos pataisos niekaip neriboja tarptautinėje erdvėje pripažintų mažumų apsaugos principų, nes palieka visas galimybes mažumoms laisvai steigti mokyklas, jose mokyti gimtosios kalbos bei kultūros ir kitaip išlaikyti tautinį savitumą.
2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai.
Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Agnė Bilotaitė.
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai?
Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Taigi, keturi pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos dalykai iš dalies mokomi lietuvių kalba.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama?
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės mažumos kalba. Platesnis mokymas lietuvių kalba užtikrintų didesnę tautinių mažumų integraciją į šalies darbo rinką, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Kadangi įstatymo įgyvendinimui reikalingas pereinamasis laikotarpis, įstatymo projektas įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta?
Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Priešingai, Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms ir mažumoms valstybė sudarytų geresnes sąlygas sėkmingiau kurti savo gerbūvį, integruotis į valstybės gyvenimą.
6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai?
Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai?
Įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios?
Priėmus Įstatymo projektą, reikės keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. V-269 „Dėl Vidurinio ugdymo bendrųjų programų patvirtinimo“.
9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus?
Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti?
Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų.
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)?
Įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų nereikės.
13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados.
Nebuvo gauta.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis.
„Ugdymo programos“, „lietuvių kalba“, „gimtoji kalba“, „tautinės mažumos kalba“, „tautinės bendrijos kalba“, „tautinė bendrija“, „tautinė mažuma“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai.
Nėra.
Seimo nariai
Laurynas Kasčiūnas
Agnė Bilotaitė
Audronius Ažubalis
[1] Lenkai Lietuvoje lietuviai Lenkijoje 1994. Varšuvos statistikos leidinių įmonė, Vilnius – Varšuva, 1995, p. 34.
[2] Algirdas Stanaitis, Saulius Stanaitis, Olga Titova, „Tautinių mažumų vaikų mokymosi valstybine kalba motyvavimas“ // Tiltai, 2008, 2, p. 13–25.
[3] Kristina Šliavaitė ,„Mokyklos valstybine arba mažumos mokomąja kalba pasirinkimo strategijos Pietryčių Lietuvoje: tarp etniškumo išlaikymo ir socialinio mobilumo galimybių?“ // Filosofija. Sociologija. 2015, t. 26. Nr. 2, p. 135–145.
[4] Gediminas Kazėnas et al., p. 90.
[5] Kristina Šliavaitė, „Kalba, tapatumas ir tarpetniniai santykiai Pietryčių Lietuvoje: daugiakultūriškumo patirtys ir iššūkiai kasdieniniuose kontekstuose“ // Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2015, t. 15(24), p. 35.
[6] Laima Okunevičiūtė-Neverauskienė, „Tautinių mažumų integracijos į darbo rinką aspektai“ // Filosofija. Sociologija, 2010, t. 21, Nr. 4, p. 245–256.
[8] Lietuvoje gyvenančių tautinėms mažumoms priklausančių asmenų padėties tyrimas. Tautinių mažumų apklausos ataskaita. 2015, p. 3. <https://tmde.lrv.lt/uploads/tmde/documents/files/1_%20Tautini%C5%B3%20ma%C5%BEum%C5%B3%20apklausos%20ATASKAITA.pdf> [Žiūrėta 2017-07-17].