LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO „DĖL ATSISAKYMO SUTEIKTI VALSTYBĖS PRIPAŽINIMĄ SENOVĖS BALTŲ RELIGINEI BENDRIJAI „ROMUVA“ PROJEKTO
2023-09-18 Nr. XIVP-3071
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
Projektu siūloma atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, konstatavus Seimo narių „išsakytas subjektyvias nuomones“ dėl šios religinės bendrijos „mokymo ir apeigų galimos neatitikties dorai, esą šios bendrijos mokymas ir apeigos neatitinka religijoms būdingo mokymo ir apeigų“, ir įvertinus tai, kad „Seimas anksčiau nepritarė suteikti valstybės pripažinimą šiai bendrijai“.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Seimo nutarime dėl atsisakymo religinei bendrijai suteikti valstybės pripažinimą turi būti nurodytas tokio sprendimo pagrindas (pagrindai) ir motyvai, kodėl religinė bendrija neturi atramos visuomenėje ir (arba) jos mokymas ar apeigos prieštarauja įstatymams ir (arba) dorai. Mūsų vertinimu, projektas neatitinka šio reikalavimo, nes nė vienas iš projekte išdėstytų teiginių negali būti laikomas tinkamu Seimo sprendimo atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ pagrindimu. Pirma, tokio sprendimo pagrindas turėtų būti ne „Seimo narių išsakytos subjektyvios nuomonės“ dėl religinės bendrijos mokymo ir apeigų „galimos neatitikties“ dorai, o aiški Seimo, kaip institucijos, pozicija (konstatavimas), kad valstybės pripažinimo prašančios religinės bendrijos mokymas ar apeigos prieštarauja dorai. Antra, šiuo teisiniu pagrindu priimamas Seimo sprendimas turėtų būti aiškiai argumentuotas, atskleidžiant, kodėl Seimo pozicija yra tokia, o projekto teiginys „esą šios bendrijos mokymas ir apeigos neatitinka religijoms būdingo mokymo ir apeigų“, kuriuo siekiama perteikti „Seimo narių išsakytų subjektyvių nuomonių dėl galimos neatitikties dorai“ paaiškinimą, nėra teisiškai pakankamas argumentas, nes vien juo savaime religinės bendrijos mokymo ir apeigų neatitiktis dorai niekaip nėra pagrindžiama (būdingumas religijoms ir atitiktis dorai nėra tapatūs dalykai). Trečia, atsisakymas suteikti religinei bendrijai valstybės pripažinimą negali būti grindžiamas tuo, kad „Seimas anksčiau nepritarė suteikti valstybės pripažinimą šiai bendrijai“, nes tai nėra nei pagrindas atsisakyti suteikti šį pripažinimą, nei kurio nors iš Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nurodytų atsisakymo suteikti šį pripažinimą pagrindų (atramos visuomenėje neturėjimo arba mokymo ar apeigų prieštaravimo įstatymams ir (arba) dorai) buvimą įrodantis argumentas; dar daugiau – tokiu teiginiu neigiama toje pačioje dalyje įtvirtintos religinės bendrijos teisės pakartotinai kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo prasmė.
Projektu teikiamo siūlymo kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2021 m. birželio 8 d. sprendimu, priimtu byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48329/19), pripažino Lietuvą pažeidus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį („Diskriminacijos uždraudimas“), taikomą kartu su 9 straipsniu („Minties, sąžinės ir religijos laisvė“), ir šios konvencijos 13 straipsnį („Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“), nes, kaip konstatuota šiame sprendime, atsisakydamos suteikti valstybės pripažinimą šiai religinei bendrijai valstybės valdžios institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus paaiškinimo, kodėl ji vertintina kitaip nei kitos religinės bendrijos, kurios buvo atitinkamai panašioje situacijoje, o Seimo nariai, kurie balsavo prieš valstybės pripažinimo suteikimą, nebuvo neutralūs ir nešališki, įgyvendindami savo teisėkūros įgaliojimus (147 punktas). Šiame sprendime, be kita ko, pažymėta, kad ši bendrija buvo įregistruota kaip religinė bendrija ir iki svarstymo Seime jos religinio pobūdžio neginčijo nė viena susijusi institucija, todėl EŽTT padarė išvadą, jog Seimo atliktas vertinimas iš esmės kvestionavo šios religinės bendrijos įsitikinimų teisėtumą ir būdus, kuriais šie įsitikinimai buvo išreikšti, o tai nesuderinama su valstybės pareiga išlikti neutraliai ir nešališkai (140 punktas).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarime, kuriame vertinta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio nuostatų atitiktis Konstitucijai, pažymėjo, jog Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, nesančių tradicinėmis Lietuvoje, teisė gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, yra būtinas pliuralistinės demokratijos, nuo kurios yra neatsiejamas religijų ir tikėjimų įvairovę ir skirtingų religinių bendruomenių koegzistavimą bei reprezentavimą visuomenėje garantuojantis religinis pliuralizmas, elementas; tai reiškia, kad Konstitucijoje, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalyje, nustatyti kitų bažnyčių ir religinių organizacijų valstybinio pripažinimo kriterijai negali būti aiškinami formaliai, kaip pernelyg suvaržantys galimybę ar užkertantys kelią suteikti valstybės pripažinimą toms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Departamento direktorius Dainius Zebleckis
E. Mušinskis, tel. +370 5 209 6356, el. p. [email protected]
V. Staugaitytė, tel. +370 5 209 6898, el. p. viktorija.stauga[email protected]