LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Audito komitetas

 

 

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGŲ PLOVIMO IR TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-275 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-732ES

 

2017-06-14  Nr. 141-P-24

Vilnius

 

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo:

Komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė, komiteto nariai: Rasa Budbergytė, Petras Gražulis, Arvydas Nekrošius, Aušrinė Norkienė.

Komiteto biuras: biuro vedėja Sigita Ščajevienė, patarėjos: Laura Pranaitytė, Asta Rubežė, Jolanta Zibavičiūtė, padėjėja Simona Mickevičienė.

Kviestieji asmenys: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininkas Sigitas Šileikis, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pinigų plovimo prevencijos valdybos Atitikties skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Grigaitė, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Audito, apskaitos ir nemokumo valdymo departamento direktoriaus pavaduotoja Paulė Svorobovičienė, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos viceministras Česlovas Mulma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėja Indrė Žvaigždinienė, Lietuvos auditorių rūmų prezidentas Saulius Lapšinskas, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Priežiūros teisės skyriaus vyresnioji juriskonsultė Aistė Patašiūtė, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Operacinės rizikos skyriaus vyr. specialistė Kotryna Filipavičiūtė, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, AB SEB bankas Atitikties departamento Pinigų plovimo prevencijos vadovė Irmina Svetulevičienė, Finansinių paslaugų įmonių asociacijos „Finco“ direktorius Šarūnas Frolenko, Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro patarėjas Paulius Bačiulis.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

2

 

17

 

4

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.        Projektu keičiamas įstatymo 2 straipsnio 17 dalies 4 punktas, nurodant, kad pinigų plovimu laikomas ne tik rengimasis, pasikėsinimas padaryti veiką ar bendrininkavimas, bet ir „kurstymas, palankesnių sąlygų sudarymas ar patarimai“. Atkreiptinas dėmesys, jog šis pakeitimas yra perteklinio pobūdžio, nes naujas formuluotes apima bendrininkavimo sąvokos turinys. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 2 ir 5 dalimis, kurstymas yra viena iš bendrininkavimo rūšių. Kitos projekte vartojamos formuluotės – palankesnių sąlygų sudarymas ir patarimai – atitinka padėjimą kaip bendrininkavimo rūšį (BK 24 straipsnio 2 ir 6 dalys).

Pritarti

 

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

8

 

1

 

Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis („Valstybės institucijos, nevykdančios baudžiamojo persekiojimo, privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie įtariamas galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veikas, šio įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus“), lyginant su šiuo metu galiojančia įstatymo 8 straipsnio redakcija yra tikslintina. Atkreiptinas dėmesys, kad „valstybės institucija, nevykdanti baudžiamojo persekiojimo“ formaliai negali „įtarti“ nusikalstamos veikos, tačiau gali „pastebėti“ jos požymius, kaip įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta šiuo metu.

Pritarti

 

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

9

16

 

19

10

 

Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 19 dalimi nustatoma, kad keičiamo įstatymo 9 straipsnio 18 dalis netaikoma notarams, notaro atstovams ir teisę atlikti notarinius veiksmus turintiems asmenims, atestuotiems auditoriams ir audito įmonėms, antstoliams ir antstolio atstovams, advokatams ir advokatų padėjėjams, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančioms įmonėms tuo metu, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio nuostatomis, savo klientą ginti ar atstovauti teismo procese galėtų tik advokatai ar advokatų padėjėjai. Atžvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 16 straipsnio 10 daliai.

Pritarti

 

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

9

 

21

 

Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje pateikiamą vertinamojo pobūdžio formuluotę „akivaizdžiai fiktyviais vardais“, kadangi pateiktos nuostatos turinys stokoja aiškumo.

Nepritarti

Ši nuostata tiksliai atitinka tarptautinius reikalavimus, nustatytus Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu priimtose tarptautinėse rekomendacijose.

5.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

9

 

22

 

Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 22 dalies formuluotę, kadangi abejotinas nuostatos „tolesnis kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo procesas klientui gali sukelti įtarimų, kad informacija apie jį gali būti perduota kompetentingoms teisėsaugos institucijoms“ tikslingumas.

Nepritarti

Ši nuostata tiksliai atitinka tarptautinius reikalavimus, nustatytus Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu priimtose tarptautinėse rekomendacijose.

6.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

9

 

25

 

Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 25 dalis yra perteklinė ir neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Manytina, kad šioje dalyje nustatomas reguliavimas galėtų būti poįstatyminio teisės akto dalimi.

Nepritarti

Siekiant teisinio aiškumo, ši nuostata turėtų būti reguliuojama įstatymo lygmeniu.

7.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)10

11

12

14

 

 

Keičiamo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu, neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Šios nuostatos susijusios individualaus ir instrukcinio pobūdžio reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, siūlytina įstatyme įtvirtinti pagrindinius tapatybės nustatymo principus, kurie būtų detalizuoti poįstatyminiuose teisės aktuose. Analogiška pastaba taikytina 11, 12, 14 straipsniams, kuriuose dėstomos individualaus ir instrukcinio pobūdžio nuostatos kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui. Šios nuostatos turėtų būti ne įstatymo, bet poįstatyminio teisės akto reguliavimo dalyku.

Atsižvelgiant į tai, siūlytina iš esmės koreguoti keičiamo įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas.

Nepritarti

Tikslus ir aiškus teisių ir pareigų nustatymas Projekte svarbus ne tik visiems klientams, bet ir prevencijos priemones vykdančioms finansų įstaigoms bei kitiems įpareigotiesiems subjektams, kuriems gali kilti atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Be to, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos nuostatos užtikrina sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevenciją, todėl yra itin reikšmingos visuomenei.

8.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

16

 

1

 

Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „nedelsiant“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina nurodyti, per kokį maksimalų terminą finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai informaciją apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius.

Pritarti

 

9.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

16

 

13

 

Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje nustatyta, kad „Baudžiamojon, civilinėn ar kitokion teisinėn atsakomybėn nėra traukiami ir finansų įstaigų bei kitų įpareigotųjų subjektų vadovai ar kiti darbuotojai, kurie informaciją apie įtariamą pinigų plovimą ar teroristų finansavimą arba apie kliento vykdomas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius gera valia praneša savo darbovietės atsakingiems darbuotojams arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, taip pat dėl šių veiksmų jiems negali būti taikomos drausminio poveikio priemonės.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir ribos yra ne šio įstatymo, o BK reguliavimo dalykas.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

10.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

22

 

1

 

Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi nustatoma, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, iš projekto nuostatų nėra aiškus tokių kitų įpareigotųjų subjektų statusas, organizuojant pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei kaip būtų užtikrinamas tinkama šių nuostatų laikymosi priežiūra.

Pritarti

Argumentai:

Kadangi Projekte įpareigotuoju subjektu gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, kuris negalės paskirti vadovaujančių darbuotojų, organizuosiančių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiausiančių su FNTT, pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 10 pastabai,  siūlytina Projekto 22 straipsnio 1 dalį papildyti nuostata, numatančia būdą, kuriuo asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, užtikrintų tinkamą minėtų nuostatų laikymąsi.

11.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

25

 

1

 

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos, detalizuojančios informaciją apie naudos gavėją, yra perteklinės ir neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Manytina, kad nuostatos, detalizuojančios informaciją, kokia turi būti teikiama apie naudos gavėjus, galėtų būti poįstatyminio teisės akto dalimi.

Nepritarti

Siekiant teisinio aiškumo, ši nuostata turėtų būti reguliuojama įstatymo lygmeniu.

12.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

25

 

2

 

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatoma, jog „Asmuo negali būti patikos ar bendrovių paslaugų teikėjo, nekilnojamojo turto agento – juridinio asmens – naudos gavėjas, taip pat tokio juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo narys, jeigu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams, elektroninių duomenų ar informacinių sistemų saugumui, ekonomikai, verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai arba viešiesiems interesams ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui skyriuje (BK XXX skyrius) nėra įtvirtinta nė vienos sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo sudėties. Dėl to šių nusikaltimų vardinimas šioje nuostatoje neturi prasmės.

Antra vertus, rekomenduotina suvienodinti 25 straipsnio 2 dalyje vardinamų rūšinių nusikaltimų pavadinimus su BK skyrių pavadinimais. Pavyzdžiui, po žodžių „turtinėms teisėms“ vietoje skyrybos ženklo „kablelio“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžių „elektroninių duomenų“ vietoje jungtuko „ar“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžio „ekonomikai“ vietoje skyrybos ženklo „kablelio“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžių „valstybės tarnybai“ vietoje jungtuko „arba“ rašytinas jungtukas „ir“. Pastebėtina, kad tam tikrais atvejais nusikaltimų rūšinis objektas yra integralus ir negali būti dalomas.

Pritarti iš dalies

Argumentai:

Projekto 25 straipsnio 2 dalis nėra sietina su nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui, nes tokiu būdu į nacionalinę teisę yra perkeliamos atitinkamos Direktyvos nuostatos.

Pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 12 pastabos antrajai daliai, tikslintina Projekto 25 straipsnio 2 dalis.

13.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

25

 

3

 

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatoma, jog „Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija tikrinama teisės aktų  nustatyta tvarka  registruojant nurodytų veiklų rūšis.“ Visų pirma, manytina, kad ši nuostata yra perteklinė. Antra, nėra aiškus jos turinys. Trečia, terminas „nurodytų veiklų“ vartojamame kontekste nėra tikslus.

Nepritarti

Projekto 25 straipsnio 3 dalimi į nacionalinę teisę perkeliamos atitinkamos Direktyvos nuostatos, pagal kurias patikos ir bendrovių paslaugų teikėjai turi būti licencijuojami ar registruojami.

Taip pat šio straipsnio 3 dalis nustato, kad priežiūra dėl patikos ar bendrovių paslaugų teikėjo, nekilnojamojo turto agento teistumo, atliekama jų registracijos metu.

14.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

29

 

1

 

Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai įpareigojami nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kaip turėtų būti įgyvendinamos šiuos nuostatos, susijusios su vidaus kontrolės procedūromis bei kaip būtų užtikrinama tinkama jų priežiūra.

Pritarti

Argumentai:

Kadangi Projekte įpareigotuoju subjektu gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, kuris negalės nustatęs atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, užtikrinti jų priežiūros, pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 14 pastabai,  siūlytina Projekto 29 straipsnio 1 dalį papildyti nuostata, numatančia būdą, kuriuo asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, užtikrintų tinkamą minėtų nuostatų laikymąsi.

15.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

30

 

1

 

Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodomos institucijos, kurios atlieka pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo priežiūrą: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Lietuvos bankas ir Kultūros paveldo departamentas, Lošimų priežiūros tarnyba, Lietuvos advokatūra, Lietuvos auditorių rūmai, Teisingumo ministeriją bei Lietuvos prabavimo rūmus, kurios kartu toliau keičiamame įstatyme vadinamos „Priežiūros institucijos“. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 31, 32, 33, 35 ir kt. straipsnių nuostatose, nustatant pagrindus pradėti patikrinimą dėl keičiamo įstatymo reikalavimų laikymosi, patikrinimų rengimo tvarką, teises ir pareigas, vartojama priežiūros institucijos sąvoka. Atsižvelgiant į tai, iš projekto nuostatų nėra aišku, ar šių straipsnių nuostatos taikomos taip pat ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai bei Lietuvos bankui, ar tik keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintoms priežiūros institucijoms.

Pritarti

 

16.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

32

 

1

 

5

6

 

Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodoma, kad gali būti paimami tikrinamų juridinių asmenų dokumentai arba užantspauduojamos juridinio asmens naudojamos patalpos. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir fizinis asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.

Pritarti

 

17.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

37

 

4

5

 

 

Keičiamo įstatymo 37 straipsnio 4 ir 5 dalyje numatyti atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Tačiau nepritartina, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra beveik tris kartus didesnis nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Toks reguliavimas suponuoja išankstinį pažeidėjo teisinės padėties pasunkinimą.

Be to, svarstytina, ar tyčia šio įstatymo pažeidimų kontekste turėtų būti numatyta kaip atsakomybę sunkinanti, ar kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė.

Pritarti

 

18.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

39

 

1

2

 

2

Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje numatoma baudos dydžio maksimali riba (iki 5 100 000 eurų) viršija BK 47 straipsnio 4 dalyje numatytą maksimalų baudos dydį juridiniams asmenims (iki 50 000 MGL, kas atitinka 1 883 000 eurų) ir taip pažeidžia baudžiamosios atsakomybės kaip griežčiausios ir kraštutinės priemonės principą.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

Projektu yra perkeliamos Direktyvos nuostatos, užtikrinančios, kad  valstybės narės kai atitinkamas įpareigotasis subjektas yra kredito įstaiga arba finansų įstaiga galėtų  taikyti šias sankcijas:

1) juridinio asmens atžvilgiu – maksimalias administracines pinigines sankcijas, kurių dydis būtų bent 5000000 EUR arba 10 % bendros metinės apyvartos pagal naujausias turimas valdymo organo patvirtintas ataskaitas;

2) fizinio asmens atžvilgiu – maksimalias administracines pinigines sankcijas, kurių dydis būtų bent 5000000 EUR.

19.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2017-06-01

(1)

40

 

 

Keičiamo įstatymo 40 straipsnyje nustatomos baudos kitiems įpareigotiems subjektams. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi kitais įpareigotais subjektais pripažįstami ir tam tikri fiziniai asmenys. Pabrėžtina, kad administracinė atsakomybė fiziniams asmenims yra vientisai kodifikuota Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK).  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ANK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui gali būti skiriama ne didesnė negu šeši tūkstančiai eurų bauda. Pagal keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bauda kitiems įpareigotiems subjektams gali siekti net iki „sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė nei 1 100 000 eurų), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 eurų (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė nei  1 100 000 eurų arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti)“ (past. – šie dydžiai gerokai viršija ir BK numatytų baudų fiziniams asmenims dydžius). Antra vertus, fizinį asmenį patraukus atsakomybėn šio įstatymo pagrindu, jam nebus užtikrinamos ANK įtvirtintos procesinės garantijos.

Konstatuotina, kad teikiamas projektas gali išbalansuoti administracinės atsakomybės taikymo fiziniams asmenims sistemą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti projekto nuostatų dėl baudų taikymo fiziniams asmenims Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pagrindu.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos bankų asociacija,

2017-05-26 Nr.02/02

(1)

14

 

3

 

1

Siekiant įgyvendinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 nuostatas, ir teisingai perkelti į Lietuvos Respublikos teisę, mūsų nuomone, tikslinga Lietuvoje įsteigti politikoje dalyvaujančių asmenų registrą. Todėl, atsižvelgiant į 2017 m. balandžio 12 dienos pasitarimo metu Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijoje sutartas nuostatas, suderinus su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, bei susipažinus su Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-732 (toliau - Projektas), siūlome patikslinti šiuos Projekto straipsnius ir juos išdėstyti taip:

1. 14 str. 3 d. 1 punktą.:

1) nustatyti ir įdiegti vidines procedūras, kreiptis ir gauti informaciją iš valstybės institucijų, tame tarpe naudotis valstybiniais registrais valstybės ir žinybinių registrų, informacinių sistemų, kurių pagrindu nustatoma, ar klientas ir naudos gavėjas yra politikoje dalyvaujantis fizinis asmuo.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

2.

Lietuvos bankų asociacija,

2017-05-26 Nr.02/02

(1)

14

 

11

 

2. 14 str. 11 dalį.:

11. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, įgyvendindami šio straipsnio reikalavimus, turi teisę gauti iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos susistemintus viešų ir turimus privačių interesų deklaracijų duomenis apie asmenis, kurie dalyvauja politikoje ir, kuriems patikėtos svarbios viešosios pareigos Lietuvos Respublikoje, ir jų artimuosius šeimos narius, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi prievolę privalo deklaruoti savo viešus ir privačius interesus ir kurių deklaracijų duomenys laikomi viešais yra vieši.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

 

3.

Lietuvos advokatūra,

2017-05-24 Nr. 449

(1)

20

 

3

 

II. Dėl PPTF prevencijos įstatymo projekto

Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, vienas iš esminių advokato veiklos principų yra kliento paslapties neatskleidimo principas. Taip pat pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnio, reglamentuojančio advokato veiklos garantijas, 3 ir 4 dalių nuostatas draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Sis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams. Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar kaltinimais. Pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.

<...> Lietuvos advokatūra, atsižvelgdama į paminėtas teisės normas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, išanalizavusi PPTF prevencijos įstatymo projektą, taip pat įžvelgdama nesuderinamumą tarp PPTF prevencijos įstatymo projekte ir Advokatūros įstatyme numatytų teisės normų, teikia pastabas bei pasiūlymus dėl PPTF prevencijos įstatymo projekto nuostatų pakeitimo. Įvertinus tai, jog PPTF prevencijos įstatymo projekte esančios nuostatos prieštarauja Advokatūros įstatyme numatytiems advokato veiklos - kliento paslapties neatskleidimo - principui (5 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei advokato veiklos garantijoms (46 straipsnis), siūlytina:

1. PPTF prevencijos įstatymo projekto 20 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip:

„Kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus advokatus, advokatų padėjėjus, notarus, notaro atstovus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus ir antstolius ar antstolio atstovus, praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie vienkartinį atsiskaitymą grynaisiais pinigais, jeigu gaunamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

4.

Lietuvos advokatūra,

2017-05-24 Nr. 449

(1)

20

 

8

 

1

2. PPTF prevencijos įstatymo projekto 20 straipsnio 8 dalies 1 punkte išbraukti žodžius „advokato praktika“.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

5.

Lietuvos advokatūra,

2017-05-24 Nr. 449

(1)

32

 

1

 

4

5

 

3. PPTF prevencijos įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus išdėstyti taip:

„4) pateikę tarnybinį pažymėjimą ir priežiūros institucijos ar jos įgalioto darbuotojo motyvuotą sprendimą, laisvai įeiti į prižiūrimų finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų, patalpas jų darbo metu, tikrinti dokumentus, darbuotojų užrašus, apskaitos dokumentus, kitus patikrinimui reikalingus duomenis, įskaitant banko paslaptį ar bet kokią

kitą konfidencialią informaciją, gauti dokumentų kopijas ir išrašus, kopijuoti juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose esančią informaciją ir pagal tikrinimo medžiagą iš ekspertizės įstaigų ar ekspertų gauti išvadas;

5) laikinai paimti tikrinamų juridinių asmenų, išskyrus Lietuvos advokatūrą ir advokatų profesines bendrijas, dokumentus, kurie gali būti naudojami, kaip pažeidimo įrodymai, palikdami motyvuotą sprendimą dėl dokumentų paėmimo ir paimtų dokumentų apyrašą“.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

6.

Lietuvos advokatūra,

2017-05-24 Nr. 449

(1)

32

 

1

 

8

4. PPTF prevencijos įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalies 8 punktą išdėstyti taip:

„8) gauti informaciją apie abonentus ar registruotus elektroninių ryšių paslaugų naudotojus, išskyrus, jei jie yra advokatai ir advokatų padėjėjai, su jais susijusius srauto duomenis ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį iš elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugos teikėjų“.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

7.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija,

2017-06-05

Nr. V-10-859

(1)

14

 

7

 

Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 nauja redakcijos projektu XIIIP-732 (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir siūlymus:

1. Dėl reikalavimų informuoti vyresnįjį vadovą ir spręsti dėl pranešimo FNTT kai išmoka išmokama politikui

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos privalo nustatyti, ar sandoryje dalyvauja politikoje dalyvaujantis asmuo ir taikyti jam sustiprintą tapatybės nustatymą, įskaitant vadovybės pritarimo gavimą bei dalykinių santykių stebėsenos taikymą. Be to, numatyta, kad gyvybės draudimo įmonės ir prieš išmokėdamos išmokas politikams, nepriklausomai nuo rizikos lygio ir išmokamos sumos, turi informuoti vyresnįjį vadovą, atlikti sandorių ir piniginių operacijų stebėseną ir spręsti dėl FNTT informavimo. Mūsų nuomone, ši nuostata yra griežtesnė nei numatyta Direktyvos 21 straipsnyje ir FATF standartų 12.4 punkte. Projekte nenumatyta išimtis, jei politikas jau buvo nustatytas ir jau atliekama jo operacijų stebėsena, pakartotinai neatlikti aukščiau paminėtų veiksmų. Dėl šio reikalavimo draudimo įmonėms reikėtų atlikti pakeitimus procesuose ir sistemose, padidėtų administracinė našta ir ilgėtų išmokos mokėjimo procesas politikams dėl reikalingų papildomų vertinimų.

Mūsų nuomone, draudimo įmonės turėtų teisę savo vidaus procedūrose priklausomai nuo rizikos lygio nustatyti tvarką, kada taikyti šį reikalavimą. Siūlome projekto 14 straipsnio 7 dalį siūlome išdėstyti taip:

„7. Draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimo veiklą, ir draudimo brokerių įmonės, vykdančios su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, išmokant išmokas arba išmokos gavėjui pareiškus norą pasinaudoti draudimo liudijime numatytomis teisėmis gauti išmoką, privalo nustatyti, ar išmokos gavėjas atitinka sąlygas, kuriomis esant kyla didesnė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika. Jei išmokos gavėjas yra juridinis asmuo ar juridinio asmens statuso neturintis subjektas, prieš išmokant išmokas, privaloma nustatyti jo naudos gavėją vadovaujantis šio įstatymo 12 straipsniu. Jei išmokos gavėjas – fizinis asmuo, arba išmokos gavėjo – juridinio asmens naudos gavėjas, yra politikoje dalyvaujantis fizinis asmuo ir jeigu pagal draudimo įmonių, vykdančių gyvybės draudimo veiklą, ir draudimo brokerių įmonių, vykdančių su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, rizikos vertinimo ir valdymo procedūras nustatoma didesnė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika, prieš išmokant išmokas, privalu informuoti vyresnįjį vadovą apie būsimą išmokos išmokėjimo faktą, vykdyti sustiprintą kliento ir išmokos gavėjo vykdomų piniginių operacijų ar sandorių stebėseną bei spręsti dėl pranešimo apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį perdavimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tikslingumo. Šiais atvejais išmokos gavėjo ir jo naudos gavėjo tapatybė turi būti nustatoma išmokant išmokas arba išmokos gavėjui pareiškus norą pasinaudoti draudimo liudijime numatytomis teisėmis gauti išmoką.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

8.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija,

2017-06-05

Nr. V-10-859

(2)

 

 

2.                      Dėl Įstatymo įgyvendinimo datos.

Nauja Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo redakcija (toliau – Įstatymas) perkelia 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos nuostatas, todėl tinkamam Įstatymo įgyvendinimui būtinas pakankamas laikotarpis. Įstatymo reikalavimų įgyvendinimui reikės ne tik įvairių specialistų įvertinimų, vidinių tvarkų nustatymo, darbuotojų apmokymo, bet ir klientų pildomų dokumentų perspausdinimo bei operacinių sistemų pakeitimų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo priėmimo tikimasi tik birželio mėn., siūlome Projektą papildyti nuostata, numatančia pasirengimo laikotarpį Įstatymo įgyvendinimui finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiems subjektams, papildant Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2 straipsnį 6 punktu.

„2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2017 m. birželio 26 d.

2. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnyje ir 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos iki 2017 m. birželio 26 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos, bet nebaigtos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo procedūros baigiamos pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo.

4. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2019 m. sausio 1 dienos.

5. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie naudos gavėjus Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui turi būti pateikta iki 2019 m. liepos 1 d.

6. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo pilnai įgyvendinti šio įstatymo nuostatas nuo 2017 m. spalio 1 d.“

Pritarti iš dalies

Žr. 20 Audito komiteto pasiūlymą.

9.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-05

(1)

11

 

2

 

1

<...> 1. Dėl reikalavimo, kad kliento tapatybę trečioji šalis būtų nustačiusi jam fiziškai dalyvaujant

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami Tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Tačiau galimų trečiųjų šalių sąrašas yra apribotas, nes trečioji šalis privalo būti patinu stačiusi kliento tapatybę jam dalyvaujant. Todėl praktiškai trečiąja šalimi Lietuvoje gali būti tik labai siauras ratas subjektų.

Svarbu pažymėti, kad 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau - Direktyva) nuotolinis kliento tapatybės nustatymas nelaikomas rizikingesniu nei fizinis kliento tapatybės nustatymas. Todėl turėtų būti laikytina, kad tinkamai nustačius kliento tapatybę nuotoliniu būdu, šia informacija gali naudotis ir kiti subjektai nustatydami to kliento tapatybę, atitinkamai - naudotis trečiosios šalies teikiamais duomenimis, kai trečioji šalis kliento tapatybę nustatė nuotoliniu būdu.

Dabar siūlomas reguliavimas diskriminuoja Tapatybės nustatymą naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš nustatytų būdų ir suponuoja, kad tai mažiau saugus Tapatybės nustatymo būdas. Tapatybės nustatymo sąlygas, priemones ir būdus detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintos „Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklės“ (toliau - Taisyklės) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-314 „Dėl Techninių reikalavimų kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą, patvirtinimo“ (toliau kartu - Reikalavimai).

Minėtuose Reikalavimuose yra itin detaliai nustatyti nuotolinio Tapatybės nustatymo priemonių naudojimo būdai, procesas, finansų įstaigų ir kitų subjektų teisės ir pareigos. Įvertinus šių reikalavimų detalumą bei kompleksiškumą neturėtų kilti abejonių, kad nuotolinis Tapatybės nustatymas yra mažiau saugus. Jei jau šiuo metu įtvirtinta ir veikianti nuotolinė Tapatybės nustatymo procedūra būtų mažiau saugi, tai apskritai neturėtų būti laikoma tinkama Tapatybės nustatymo priemone. Jei ši procedūra yra tinkama priemonė nustatyti Tapatybę vienai finansų įstaigai, tuomet ji turi būti tinkama ir kitoms finansų įstaigoms ir neturėtų būti dirbtinai ribojama.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2. Nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galima tik tada, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) prieš kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, kliento tapatybė trečiosios šalies buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ar naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš būdų nurodytų šios straipsnio 1 dalies 4 punkte, taip pat, kai kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant išduodant elektroninės atpažinties priemonę, veikiančią pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemą, ar prieš išduodant jam kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą;

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

10.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-05

(1)

11

 

1

 

4

2. Dėl tapatybės nustatymo priemonių

Siekiant sudaryti klientams galimybes paprastai ir lanksčiai naudotis finansų paslaugomis, teisinis reguliavimas neturėtų nustatyti nepagrįstai griežtų reikalavimų finansų įstaigoms ir turėtų įtvirtinti kuo daugiau priemonių, kurios yra saugios ir patikimos Tapatybei nustatyti.

Elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra visuotinai pripažįstamas ir Lietuvoje. Kiekvienas gyventojas gali naudotis elektronine bankininkyste ir prisijungti prie e. valdžia ir kitų elektroninių paslaugų, kurias teikia Lietuvos institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija prisijungiant prie Elektroninio deklaravimo sistemos, Lietuvos teismai. Svarbu pažymėti, jog mokėjimo pavedimą iš kliento banko sąskaitos, naudojantis elektronine bankininkyste, kaip nuotolinio Tapatybės nustatymo būdą sutartyse su vartojimo kredito davėjais dėl duomenų teikimo defacto pripažįsta ir laiko šį būdą patikimu taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Taigi asmeniui naudojantis valstybės institucijų teikiamomis paslaugomis šis asmens tapatybės nustatymo būdas laikomas tinkamu ir saugiu Tapatybei nustatyti.

<...> Nuotolinis Tapatybės nustatymas naudojant elektroninę bankininkystę yra įprastas, praktikoje dažnai taikomas Tapatybės nustatymo būdas. Kaip, pavyzdžiui, nurodyta „Paypal“ internetiniame puslapyje2, kliento tapatybė yra nustatoma klientui patvirtinus banko sąskaitą bei susiekus su klientu telefonu ir jam uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija.

Mokėjimo pavedimas iš kliento banko sąskaitos yra saugus ir patikimas būdas Tapatybei nustatyti ir turėtų būti įtvirtintas tapatybės nustatymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, <...>.

Nustatant tapatybę naudojantis elektronine bankininkyste ir darant mokėjimo pavedimą iš kliento banko sąskaitos, nepadidėja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmė, nes:

1. tiek atidarant sąskaitą banke, tiek sudarant elektroninės bankininkystės paslaugų sutartį kliento tapatybė yra nustatoma fiziškai jam dalyvaujant. Vadinasi, mokėjimo pavedimą atlikti gali tik asmuo, kurio tapatybė jau buvo nustatyta;

2. naudojant elektroninę bankininkystę yra taikomi keli apsaugos lygiai: prisijungimo kodas, tik klientui žinomas jo paties sugalvotas slaptažodis, kodų kortelė/kodų generatorius; atliekant pavedimą papildomai naudojama dar viena kodų kombinacija, naudojant kodų kortelę/generatorių. Tikimybė, kad kitas asmuo sužinos visus šiuos kodus ir galės jais pasinaudoti nusikalstamais tikslais yra nedidelė - nežinant bent vieno iš kodų/slaptažodžio neįmanoma pasinaudoti elektronine bankininkyste;

3. mokėjimo pavedimas iš banko sąskaitos būtų naudojamas tik kaip viena iš priemonių, greta kitos informacijos ir dokumentų iš kliento.

Elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra saugus ir patikimas Tapatybės nustatymo būdas, kuris nepadidina „tapatybės vagysčių“ ir rizikos dėl neteisėto asmens duomenų panaudojimo nusikalstamais tikslais. Atkreiptinas dėmesys, jog tapatybės nustatymas klientui fiziškai dalyvaujant nėra visiškai saugus būdas, praktikoje pasitaiko „tapatybės vagysčių“ pasinaudojant suklastotais asmens dokumentais. Tuo tarpu tam, kad galėtų pasinaudoti kito asmens elektronine bankininkyste, asmuo turėtų turėti visus duomenis: kliento kodą, paties kliento sugalvotą ir periodiškai keičiamą slaptažodį, turėtų turėti kliento kodų kortelę/generatorių. Neturėdamas bent vienos informacijos dalies, kitas asmuo negalėtų pasinaudoti kliento elektronine bankininkyste.

Mokėjimo pavedimas naudojantis elektronine bankininkyste atitinka visus saugaus elektroninio parašo kriterijus, todėl turėtų būti įtvirtintas kaip Tapatybės nustatymo priemonė: <...>

Atsižvelgus į tai, kad elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra naudojamas viešosioms paslaugoms gauti ir yra saugus bei patikimas dėl taikomų griežtų saugumo reikalavimų, nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių šis būdas neturėtų būti teisės aktuose įtvirtintas kaip vienas iš Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu būdų. Juolab kad šis būdas yra patogus vartotojams - jiems nereikėtų papildomai šalia elektroninės bankininkystės įsigyti tokių priemonių kaip kvalifikuotas elektroninis parašas ar nuotoliniam vaizdo perdavimui reikalingų įrenginių.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunktį ir šį punktą išdėstyti taip:

„4) naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš šių būdų:

a) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas ir kliento tapatybė patvirtinama naudojantis bent pažangiuoju elektroniniu parašu, atitinkančiu reglamento (ES) Nr. 910/2014 26 straipsnio reikalavimus arba prieš pradedant naudotis finansų įstaigos paslaugomis į jos mokėjimo sąskaitą iš kliento mokėjimo sąskaitos atliekamas mokėjimas. Mokėjimo sąskaitos turi būti atidarytos finansų įstaigoje arba įstaigose, kurios yra registruotos Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, kuri taiko Europos Sąjungos nustatytiems klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo ir informacijos saugojimo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi;

b) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas kliento veido atvaizdas ir kliento parodytas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas;“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

11.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-05

(1)

13

 

2

 

3. Dėl trečiųjų šalių įpareigojimo suteikti informaciją apie Tapatybės nustatymą

Projektu siūloma atsisakyti įpareigojimo trečiosioms šalims pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus Tapatybei nustatyti. Šiuo metu galiojančios PPTFPĮ redakcijos 13 str. yra numatyta pareiga trečiosioms šalims pateikti finansų įstaigoms Tapatybei nustatyti reikalingą informaciją ir dokumentus. Nepaisant to, finansų rinkos dalyviams ir bankams iki šiol nėra pavykę susitarti dėl tokios informacijos keitimosi. Bankai nesutinka perduoti savo turimos informacijos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos bankas iki šiol nesiėmė veiksmų, kurie užtikrintų informacijos keitimąsi, nepriėmė teisės aktų, kuriose būtų reguliuojama informacijos keitimosi procedūra. Dvišaliai sutarimai su bankais yra mažai tikėtini, kadangi bankai konkuruoja su kitais finansų rinkos dalyviais.

Siūlomas reglamentavimas, kai bankai informaciją ir dokumentus teiktų „savo valia“ praktiškai nepalieka galimybių pasinaudoti trečiųjų šalių informacija Tapatybei nustatyti. Siūlomu reglamentavimu nėra užtikrinama galimybė vartojimo kreditų davėjams gauti informaciją iš bankų ir vartojimo kredito davėjas yra priverstas dar kartą nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę, nors bankas ją jau nustatė. Konkurencijos tarybos rašte nurodoma, jog dėl minėto siūlomo reglamentavimo būtų ribojama kitų finansų įstaigų galimybė nuotoliniu būdu nustatyti kliento tapatybę ir, atitinkamai, suteikti siūlomas finansines paslaugas.

<...> Siūlome: pakeisti Projekto 13 str. 2 d. ir ją išdėstyti taip:

„2. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys abi šias sąlygas:

1) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui;

2) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui. Trečiosios šalys, gavusios finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto prašymą, privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju. Vyriausybė nustato nurodytos informacijos, duomenų, dokumentų ir kopijų teikimo tvarką.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

12.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-05

(1)

10

 

1

 

6

4. Dėl duomenų, kurie privalo būti nurodyti asmens tapatybės dokumente

Projekto 10 str. kaip vieną iš privalomų asmens tapatybės dokumento rekvizitų siūloma nustatyti pilietybės informacija. Tokio reikalavimo nėra Direktyvoje, taip pat nėra dabar galiojančiame Įstatyme ir nėra aišku kodėl Projektu yra siūloma nustatyti tokį reguliavimą. Kuriant naujas ir griežtesnes nei esamos teisės normos, institucijos turėtų įvertinti ar keliamų tikslų negali pasiekti kitomis priemonėmis.

Pilietybės informacijos surinkimo tikslą neabejotinai galima pasiekti kitomis priemonėmis. Duomenis apie pilietybę kaupia LR Gyventojų registras, iš kurio duomenis galima gauti automatiniu būdu. Naujo asmens tapatybės dokumento duomens įtvirtinimas nėra būtinas ir yra perteklinis. Tokio reikalavimo įtvirtinimas praktiškai reiškia, kad asmens tapatybės dokumentais Lietuvoje būtų pripažinti tik LR piliečio pasas ir asmens tapatybės kortelė. Toks reikalavimas užkerta galimybes ateityje asmens tapatybės dokumentu pripažinti kitus saugius dokumentus, pavyzdžiui naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimus.

Siūlome: išbraukti Projekto 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento — fizinio asmens tapatybę, kai ji nustatoma jam dalyvaujant fiziškai, reikalauja iš kliento — fizinio asmens Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės asmens tapatybės dokumento arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame yra šie duomenys, patvirtinantys jo tapatybę:

1) vardas (-ai);

2) pavardė (-ės);

3) asmens kodas (užsieniečiui - gimimo data (jeigu yra -  asmens kodas ar kita šiam asmeniui suteikta unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir galiojimo laikas, jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsieniečiams));

4) nuotrauka;

5) parašas (išskyrus atvejus, jei asmens tapatybės dokumente jis neprivalomas);

6) pilietybė (jei asmuo be pilietybės - valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą).“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

13.

Lietuvos valiutos keityklos operatorių asociacija, 2017-06-06

(1)

9

 

1

 

3

<...> Dėl Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto

Įstatymo projekto 9 straipsnio (Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas) 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 euru sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu. Šioje Įstatymo projekto nuostatoje įtvirtintas itin mažas pinigų sumos limitas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais kelia išties pagrįstų abejonių dėl žemiau išvardintų priežasčių:

(1) Visų pirma, Įstatymo projektas parengtas siekiant įgyvendinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2D0&/70/EB (toliau - Direktyva). <...> Kaip matyti iš aukščiau nurodytų Direktyvos ir Reglamento nuostatų, nei Direktyva, net Reglamentas nenurodo reikalavimo taikyti itin mažo 1000 eurų sumos limitą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais. Kaip minėta, Direktyvos 11 straipsnio (c) punktas numato, jog klientų tikrinimo priemonės privalo būti taikomos prekėmis prekiaujančių asmenų atveju, kai vykdomi nenuolatiniai sandoriai grynaisiais pinigais, kurių vertė - 10 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje. į šio punkto apimtį patektų taip pat ir valiutos keitimo operacijos grynaisiais pinigais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalį valiuta yra laikoma civilinių teisinių santykių objektu. Taigi pagal Direktyvos nuostatas kliento ir naudos gavėjo tapatybė prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais turėtų būti nustatoma, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 10 000 euru sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu.

(2) Visų antra, puikiai suvokiame, jog Direktyva numato galimybę valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose numatyti griežtesnius nei Direktyvoje nurodyti reikalavimus, tačiau visgi manome, jog griežtesnių reikalavimų numatymas nacionaliniuose teisės aktuose, be kita ko, turi būti pagrįstas teisiškai reikšmingais argumentais, kurie, inter alio, turėtų ir praktinį pagrįstumą. Tačiau

šiuo metu Įstatymo lydimuosiuose dokumentuose nematome nei vieno argumento, kuriuo būtų grindžiamas reikalavimas taikyti itin mažą 1000 eurų limitą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais. Taigi toks reikalavimas ir atitinkamai j] įtvirtinanti įstatymo projekto nuostata neturi jokio pagrįstumo ekonominio naudingumo, tikslingumo, teisingumo ir proporcingumo principų tinkamo įgyvendinimo atžvilgiu.

(3) Visų trečia, <...> net Direktyva numato aiškius rėmus, kas yra laikoma pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsme, kai atliekamos operacijos grynaisiais pinigais ir aiškiai apibrėžia didelė grynųjų pinigų sumą, nurodydama, jog tai yra 10 000 eurų ir daugiau.

{4) <...> Šios įstatymo nuostatos ir jose įtvirtinti pinigų sumų limitai galioja jau beveik 20 metų, t. y. nuo 1997 m. birželio 9 d., ir per visą šį laikotarpį iki dabar nebuvo pakeisti, kadangi tam net nebuvo jokio poreikio. Šį faktą patvirtina ir tai, jog iki šio rašto parengimo dienos Lietuvos Respublikos jurisprudencijoje nėra nei vienos bylos, kurioje būtų buvęs ar yra nagrinėjamas galimas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atvejis, pažeidžiant minimą įstatymo nuostatą, įtvirtinančią 6 000 eurų sumos limitą.

(5) Be to, Įstatymo projekto lydimieji dokumentai taip pat nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl vienas iš aukščiau paminėtų šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų pinigų sumų limitų, t. y. 6 000 eurų limitas, yra mažinamas ir dar iki tokios ženkliai mažos sumos, t. y. iki 1 000 eurų sumos, o kitas - 15 000 eurų limitas - nėra mažinamas išvis. Tokia Įstatymo projekto rengėjų pozicija yra visiškai neaiški bei nepagrįsta jokiais argumentais. Tokių argumentų nematome ir įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose. Todėl naujo itin mažo 1000 eurų limito įtvirtinimas Įstatymo projekte kelia išties pagrįstų abejonių praktinio įgyvendinamumo, tikslingumo bei ekonominio naudingumo atžvilgiu.

(6) Pažymime ir tai, jog užsienio valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybių narių, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinami taip pat ženkliai didesni nei 1000 eurų pinigų sumų limitai kliento ir naudos gavėjo tapatybei nustatyti prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais, pavyzdžiui, Estijoje toks limitas yra 6 400 eurų; Latvijoje - viri 7 000 eurų; Prancūzijoje - 8 000 eurų; Vokietijoje - 2 500 eurų; Graikijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Jungtinėje Karalystėje - net 15 000 eurų; ir kt.

(7) Galiausiai, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad, įsigaliojus įstatymo projektui su siūloma Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluote, įpareigotieji subjektai prieš atlikdami valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 euru sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, privalėtų nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę. <...>  Taigi, pavyzdžiui, per dieną atliekant 10-20 tokių operacijų, vien dokumentų forminimas užtruktų net 2-5 valandas. Be to, natūraliai kyla klausimai, koks klientas galėtų laukti net 15 minučių dėl vos 1 000 eurų operacijos, kas šiuo metu atitinka vidutinį mėnesinį atlyginimą, koks klientas lauks eilėje su, pavyzdžiui, maža 100 eurų suma, jei kasą yra tuo metu užėmęs klientas, keičiantis 1 000 eurų sumą ir atliekantis privalomas 15 minučių trunkančias procedūras. Taigi tokiai įstatymo projekto nuostatai išties trūksta loginio pagrindimo praktinio pritaikomumo atžvilgiu.

Atsižvelgdami į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, maloniai prašome dar kartą apsvarstyti Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos būtinumą ekonominio naudingumo, tikslingumo, teisingumo ir proporcingumo principų tinkamo įgyvendinimo atžvilgiu. Siūlome šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą palikti nepakeistą.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

14.

Advokatų kontora COBALT, 2017-06-06

(1)

9

 

1

 

2

3

<...> A. Aktualus numatomo reglamentavimo pakeitimas

Įstatymo pakeitimo projektu yra siūloma keisti 9 straipsnyje „Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas“ numatytą reglamentavimą nustatant, kad: „Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę <...>.

Pažymėtina, kad nurodytu reglamentavimu ženkliai didinama tiesiogiai su Asociacijos nariais susijusi administracinė našta, mažinant šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje 9 str. 1 d. 3 p. nurodytą 6 000 eurų sumą ki 1000 eurų, t, y. net šešis kartus. Pažymėtina, kad ši papildoma didžiulė administracinė našta nėra pažymėta įstatymo pakeitimo projekto rengėjos Finansiniu nusikaltimu tyrimo tarnybos rengtoje Administracinės naštos ūkio subjektams apskaičiavimo ataskaitoje (priedas Nr. 1 prie Įstatymo pakeitimo projekto), į ką neabejotinai būtina atsižvelgti (detalesnė teisinio reglamentavimo galimų padarinių apžvalga pateikiama šios teisinės išvados D dalyje).

B. Įstatymo pakeitimo projekto rengimą paskatinusios priežastys ir tikslai neatitinka parengto Įstatymo pakeitimo projekto

Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai lydimuosiuose dokumentuose nurodo, kad Įstatymo pakeitimo projektas parengtas siekiant užtikrinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos

direktyva 2006/70/EB (toliau - „Direktyva“), perkėlimą į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Direktyva iš esmės siekiama užtikrinti jos nuostatų atitiktį tarptautiniams reikalavimams, nustatytiems Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (toliau - „FATF“) priimtose tarptautinėse rekomendacijose.

1. Direktyvos nuostatos turi būti taikomos pinigų pervedimo, bet ne grynųjų pinigų operacijoms

<...> Direktyva nenumato, kad klientų tikrinimą privalėtų atlikti nuolatiniu valiutos keitimu (grynųjų pinigų operacijomis) užsiimančios finansų įstaigos, tame tarpe ir valiutos keityklos operatoriai, kurie keičia (perka ir parduoda) grynuosius pinigus, o ne perveda lėšas, viršijančias 1 000 EUR sumą. <...>

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006, yra taikomas lėšų pervedimams bet kuria valiuta, kuriuos siunčia arba gauna Sąjungoje įsisteigęs mokėjimo paslaugų teikėjas arba tarpinis mokėjimo paslaugų teikėjas. Nurodome, kad reglamentas nereglamentuoja teisinių santykių vykdant grynųjų pinigų keitimo operacijas.

Dėl išvardytų priežasčių, Įstatymo pakeitimo projekte numatytas Direktyvos perkėlimas neatitinka Direktyvoje numatyto tikslo ir yra atliktas netinkamai.

2. Pagal FATF rekomendacijas valiutos keityklų operacijoms nustatytas 15 000 EUR slenkstis

<...> Akivaizdu, kad Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai klaidingai aiškina FATF Rekomendacijas, kurios pabrėžia, kad valstybės narės turi galimybę nustatyti de minimis slenkstį tarpvalstybiniams pinigų pervedimams, kuris negalėtų viršyti 1 000 USD/EUR. Ši nuostata nereiškia, kad grynųjų pinigų keitimo operacijoms taip pat turėtų būti taikomas 1 000 USD/EUR slenkstis.

C. Įstatymo pakeitimo projekto tikslai nepagrįstai taikomi grynųjų pinigų keitimui valiutos keityklose

Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai nustato, kad Įstatymo pakeitimo projekto tikslas yra atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas ir FATF rekomendacijas kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu srityje, pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, taip tobulinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos teisinį reguliavimą.

<...> Nurodome, kad su aukščiau išdėstytais Įstatymo pakeitimo projekto priėmimo tikslais nesutinkame ir nemanome, kad būtent valiutų keityklos operatorių administracinės naštos didinimas gali pasiekti efektyvesnį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymą, ar, tuo labiau sudaryti prielaidas nusikaltimų užkardymui. Savo poziciją grindžiame žemiau nurodytais

argumentais.

1. Valiutos keityklos operatorių veikla keičiant grynuosius pinigus neatitinka pinigų plovimo sąvokos

<...> Pateikiant pinigų plovimo sąvokas paprastai išskiriami du pinigų plovimo momentai:

(a) pinigų plovimui naudojamų pajamų šaltinis yra nusikaltimas, t. y. pajamos, gautos nusikalstamu būdu, ir

(b) šiomis pajamomis yra disponuojama arba su jomis atliekamos įvairios finansinės

operacijos taip, kad teisiniu požiūriu jos būtų traktuojamos kaip teisėtos, t. y. gautos iš legalių šaltinių.

Svarbu pabrėžti, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, privalo būti įrodyti ABU aukščiau paminėti pinigu plovimo momentai.

Analizuojant pinigų plovimo sąvoką bei vertinant ją valiutos keityklos operatorių veiklos kontekste, turime pažymėti, kad grynųjų pinigu keitimą atliekantys subjektai neprivalo (neturi tam teisinio įpareigojimo) tikrinti jiems pateikiamu grynųjų pinigu kilmės. Pagal šiuo metu galiojantį tęsinį reglamentavimą kliento lėšų kilmės anketą tuo atveju, kai keičiama suma viršija nustatytą ribą pildo ir pasirašo pats klientas, o valiutos keityklos operatoriai neturi teisinių ir techninių galimybių patikrinti tokios informacijos tikrumą ir patikimumą. Net jei dabar galiojanti 6 000 EUR riba, nuo kurios valiutos keityklos operatoriai privalo tikrinti asmens tapatybę, sumažėtų iki 1 000 EUR, toks reglamentavimas nesumažintu pinigu plovimo veikos galimybių, nes nėra ir nebūtų atsekamas keičiamų pinigų šaltinis. <...>

2. Grynųjų pinigų keitimo veikloje iki šiol nėra nustatyta nei vieno pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo atvejo

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos 2015 m. atliko nacionalinį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą. Rizikos vertinimas buvo atliktas vykdant privalomus FATF reikalavimus - nustatyti ir suprasti valstybėse esančias pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas ir jas mažinti.

Remiantis atlikto nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatais nustatyta, kad finansų įstaigos (prie kurių yra priskiriamos ir valiutų keityklos operatoriai) pasižymi aukštu pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų suvokimo lygiu, trūkumai yra nereikšmingi ir jie gali būti ištaisyti pasitelkus praktinių mokymų bei seminarų metodus1.

Pinigai Lietuvoje dažniausiai plaunami vertybinių popierių rinkoje, perkant akcinių bendrovių akcijas, nekilnojamąjį turtą mažesnėmis kainomis, atliekant eksporto ir importo operacijas. Viešai prieinamu šaltiniu duomenimis, pinigu plovimo ir (ar) teroristu finansavimo atveju keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklose nebuvo nustatyta.

Papildomai nurodome, kad atidžiai išanalizavus Liteko, lnfolex ir InfoCuria sistemose skelbiamas tiek civilines, tiek baudžiamąsias bylas (iš viso peržiūrėta virš 300 bylų), susijusias su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, per visa teismu praktika, susijusia su pinigu plovimu ir teroristu finansavimu, nenustatyta nei viena byla, kurioje būtu konstatuotas pinigu plovimo ir (ar) teroristu finansavimo atvejis keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklose. <...>

D. Objektyvios aplinkybės suponuoja [statymo pakeitimo projekte reglamentuojamos sumos padidinimą iki 15 000 EUR

<...> Atsižvelgiant į Asociacijos narių praktiką, asmens tikrinimo procedūros, kurių, jei bus priimtas įstatymo pakeitimo projektas, padaugės šešis kartus, vidutiniškai užtrunka apie 15 minučių. Jei laikysime, kad per dieną bus atlikta 10-20 tokių operacijų, jų atlikimas užtruks apie 2-5 valandas.

Pažymėtina, kad Įstatymo pakeitimo projekte nėra argumentuojama, kodėl yra reikalinga keisti dabartinę 6 000 EUR ribą nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė.

Jei įpareigojimo keisti reglamentavimą nenumato Direktyva, FATF, nėra nustatytų neteisėtos veikos atvejų ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nenustatė padidėjusios pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklos operatorių įstaigose, perteklinis reikalavimas turėtų tik neigiamos įtakos ekonominiams valiutos keityklos operatorių veiklos aspektams ir nepasiektų Įstatymo pakeitimo projekto tikslo - užkardyti nusikalstamas veikas.

Nuo pat Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau - „Įstatymas“) priėmimo 1997 m. iki 2015 m. galiojo 20 000 LTL riba, nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė. Vėliau, LR oficialia atsiskaitymo priemone tapus eurui, ši riba buvo pakeista į 6 000 EUR (konvertuojant litus j eurus), nekeičiant šios sumos dydžio. Vis tik per 20 metų įstatymo galiojimo laikotarpį žymiai pasikeitė ekonominė situacija: ryškus vartotojų

kainų, atlyginimų, vidaus vartojimo pokytis. Remiantis LR statistikos departamento duomenimis, 1997 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) buvo 167 EUR, o 2016 m. - 600,10 EUR, t. y. vidutinis atlyginimas Įstatymo galiojimo laikotarpiu padidėjo 3,59 karto, vadinasi šiuo metu Įstatyme nustatyta 6 000 EUR suma de fakto yra jau santykinai daugiau kaip 3 kartus ekonomiškai sumažėjusi. Kitais žodžiais sakant, 1997 m. buvusią20 000 litų (6000

EUR) sumą šiuo metu ekonomiškai atitiktų 21 540 EUR suma.

Atsižvelgiant į išdėstytą, reikėtų labai atsakingai svarstyti efektyvesnį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo kontrolės mechanizmą, nukreipiant atidų žvilgsnį į tikrąsias rizikas ir jų priežastis, kadangi mažinant ribą nuo kurios valiutos keityklos operatoriai privalėtų tikrinti asmens tapatybę, atlikdami grynųjų pinigų keitimo operacijas, nėra ir negali būti užkardoma neteisėta pinigų plovimo ir teroristų finansavimo veikla.

IŠVADA:

Atsižvelgiant į Įstatymo pakeitimo projekto teisinėje analizėje išvardintas objektyvias aplinkybes bei faktą kad nei pačiai 6 000 EUR ribai, nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė, nei jos mažinimui nėra jokio teisinio pagrindo, šia riba pagal Direktyva ir FATF rekomendacijas nustatyti 15 000 EUR ir :

1. Įstatymo pakeitimo projekto 9 str. 1 d. 2 p. išdėstyti taip:

„prieš atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas, įskaitant valiutos keitimo (pirkimo ir pardavimo) operacijas grynaisiais pinigais, arba sudarydami sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta;

2. Įstatymo pakeitimo projekto 9 str. 1 d, 3 p. panaikinti.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

15.

Lietuvos tarpusavio skolinimo ir sutelktinio finansavimo asociacija, 2017-06-08

 

 

 

<...> Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo redakciją trečiosios šalys privalo pateikti informaciją jo s prašančioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektam s, o Įstatymo projektu siūloma numatyti, kad trečiosios šalys gali pateikti tokią informaciją. Pažymėtina, jo g tokiu būdu finansų įstaigoms (tam e tarpe tarpusavio skolinimo platformoms bei sutelktinio finansavimo platformoms) būtų apribota galimybė gauti informaciją iš trečiųjų šalių. Be šios informacijos tarpusavio skolinimo platformos bei sutelktinio finansavimo platformos negalės nuotoliniu būdu nustatyti kliento ir naudos galėjo tapatybės. Tokiu būdu būtų apribotos galimybės teikti savo paslaugas.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba) įvertinusi Įstatymo projektą 2017 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (2.30-35) 6V -1174 nurodė, kad nustatant ūkinės veiklos ribojimus, turi būti atsižvelgiam a į daugelį veiksnių: ar yra priežastinis ryšys tarp nustatomų ir siekiam ų specialių, aiškiai nustatytų tikslų; ar apribojimai nėra didesni, negu būtina tikslams pasiekti. Tuo tarpu ribojant ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvę, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nebūtų nepagrįstai neproporcingai pažeistos konstitucinės asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Atkreipiame dėmesį, jo g šiuo metu pagrindinis būdas, kuriuo tarpusavio skolinimo platformos bei sutelktinio finansavimo platformos nustato savo klientų tapatybes yra elektroninė bankininkystė. Su banko sąskaita susieta elektronine bankininkyste naudojasi didelis skaičius Lietuvos gyventojų. Asmenims atidarant savo sąskaitas bankuose jų asmens tapatybė yra tinkamai ir visapusiškai nustatoma Todėl mūsų vertinimu, pagal siūloma Įstatymo projektą, tarpusavio skolinimo platformoms bei sutelktinio finansavimo platformoms būtų užkirstas kelias paprasčiausiu ir vienu patikimiausiu būdu nustatyti kliento ir naudos gavėjų tapatybes nuotoliniu būdu. Pažymėtina, jo g pagal siūlomą Įstatymo projektą konkurencija tarp finansų įstaigų, teikiančių finansavimą asmenims, būtų iškreipta, kadangi finansavimas bankuose būtų laisvai prieinamas, tuo tarpu finansavimas tarpusavio skolinimo platformose bei sutelktinio finansavimo platformose naudojant elektroninę bankininkystę iš esmės negalimas.

Manome, jog Įstatymo projekto rengėjai turėtų geriau įvertinti būsimas siūlomų pakeitimų pasekmes, kurios turės didelės įtakos visai Lietuvos finansų sistemai. Kaip minėta, pagal siūlom ą Įstatymo projektą yra apribojamos kai kurių finansų įstaigų (tame tarpe tarpusavio skolinimo platformų bei sutelktinio finansavimo platformų) veiklos galimybės, tuo tarpu kitoms finansų įstaigoms suteikimas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (pavyzdžiui, bankams). Mūsų vertinimu, reikalingi Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pakeitimai turėtų būti apsvarstyti išsamiau ir detaliau, atsižvelgus į finansų rinkos dalyvių pastabas ir pasiūlymus.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

16.

Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas, 2017-06-06

(1)

11

 

1

 

Dėl vartotojų interesų apsaugos atliekant nuotolinį identifikavimą

Vidaus reikalų ministerija teikdama 2017 m. birželio 1 d. Seimui Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VI1I-275 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XHIP-732, eilinį kartą bando įteisinti geresnes sąlygas Lietuvoje dirbantiems bankams ir palikti jų nuožiūroje spręsti, kam teikti nuotolinio identifikavimo paslaugas, o kam - neteikti.

Kreipiamės į jus siekdami apsaugoti vartotojų interesus, nes siūlomu įstatymo projektu ir vėl akivaizdžiai yra siekiama pataikauti rinkoje defacto monopolį sukūrusiems stambiems finansų rinkos žaidėjams, o vartotojai ir jų interesai nustumiami į antrąjį planą. Todėl šiuo raštu norime atkreipti dėmesį į įstatymo ydingumą. Įstatymo projektu siekiama perkelti 2015 m. gegužės 20 d. direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos. Be visų kitų direktyvoje numatytų prevencinių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo priemonių yra nurodoma ir pareiga finansų įstaigoms nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę.

Direktyvoje išskiriami tapatybės nustatymo būdai yra fizinis ir nuotolinis identifikavimas. Atkreipiame dėmesį, kad minimoje direktyvoje neišskiriama, kuris iš būdų yra saugesnis ar labiau tinkamas. Lygiai taip pat nereikalaujama iš valstybių nurodyti baigtinį identifikavimo būdų sąrašą. Visgi Lietuva eilinį kartą elgiasi priešingai ir įstatymo teikiamais siūlymais ne tik įtvirtina bankų monopolį, bet ir palieka vartotojus priklausomus nuo bankų.

Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projekte minimos nuotolinio identifikavimo priemonės Lietuvoje nėra plačiai paplitusios. Europos Sąjungoje išduodamos elektroninės atpažinties priemonės Lietuvos net nėra naudojamos, taigi vartotojai net neturi galimybių rinktis tokios opcijos. Elektroninio parašo naudojimas tarp vartotojų yra itin mažas, taigi tai taip pat nėra ir greitu metu nebus dažniausiai vartojama nuotolinio identifikavimo priemonė, jei valstybė nesiims proaktyvių veiksmų skatindama elektroninio parašo skvarbą. Galimybė save identifikuoti naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginį vaizdo perdavimą, taip pat nėra prieinamos didžiajai daliai vartotojų, nes tik mažiau nei pusė visų išmaniųjų telefonų vartotojų jungiasi prie mobiliojo interneto. Dauguma žmonių arba neturi išmaniųjų telefonų, arba nemoka naudotis programomis, kurios bus reikalingos siekiant save identifikuoti. Taigi ši priemonė užkirs kelią daugeliui vartotojų save identifikuoti.

Belieka paskutinė galimybė vartotojui nuotoliniu būdu save identifikuoti - pasinaudoti trečiųjų šalių informacija. Dažniausias toks būdas - nuotoliniu būdu save identifikuoti pasinaudojant elektronine bankininkyste. Šis identifikavimo būdas yra ir pagrindinė priemonė jungtis prie VMI, e. valdžios ar Lietuvos teismų sistemos. Tačiau siūlomo įstatymo projekte trečiosios šalys, turinčios informaciją apie klientą ir jį anksčiau identifikavusios fiziškai (t.y. bankai) nėra įpareigotos dalintis šia turima informacija ir ją teikti gali savo valia. Tokiu būdu paliekama teisė trečiosioms šalims (t.y. bankams) spręsti, kam suteikti tokią informaciją, o kam jos nesuteikti. Taigi visiškai to neslepiant sukuriamas bankų monopolis ir dominuojanti padėtis rinkoje. Pagrįstą nerimą bei įtarimą kelia ir tai, kad ši priemonė yra laikoma saugia ir tinkama jungtis prie valstybinių institucijų ir jų teikiamų paslaugų, bet nėra vienodomis sąlygomis taikoma jungiantis prie kitų rinkos žaidėjų teikiamų paslaugų.

Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pakankama tapatybės identifikavimo priemone laikomas ir bankinis pavedimas iš savo sąskaitos į paslaugų teikėjo sąskaitą. Tokią priemonę naudoja netgi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kuri de facto pripažįsta ir laiko patikimu 0,01 euro pavedimą iš kliento banko sąskaitos, naudojantis elektronine bankininkyste, kaip asmens tapatybės nuotolinio nustatymo būdą sutartyse su vartojimo kredito davėjais dėl duomenų

teikimo. Visgi toks būdas Šiame įstatymo projekte nenumatomas. Kyla klausimas - kodėl? Jei juo gali naudotis valstybės institucijos, kodėl to daryti negali kiti rinkos žaidėjai? Kodėl vartotojas turi būti klaidinamas, kur vienas būdas yra patikimas, o kur - netaikomas? Pažymime, kad praktikoje egzistuoja daug įvairių kitų patikimų priemonių nustatyti kliento tapatybę nuotoliniu būdu. Kaip, pavyzdžiui, nurodyta „Paypal“ intemetiniame puslapyje fhttps://www.oavpal.com/cgj-bin/webscr?cmd=p/acc/seal-CA-unconfirmed-outsideV kliento tapatybė yra nustatoma klientui patvirtinus banko sąskaitą bei susiekus su klientu telefonu ir jam  uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija. „Revolut“ asmens tapatybė nustatoma tik pasiekus 1000 eurų apyvartą. Taigi tokios priemonės ir būdai taip pat turi būti įtraukiami į identifikavimo priemonių sąrašą kaip vienodai galimi ir leistini, nes būtent jie greičiausiai ir operatyviausiai leis naudotis naujomis finansinių tiekėjų paslaugomis, kurios į Lietuvos rinką skverbiasi itin sparčiu tempu.

Itin griežtoms įstatymo nuostatoms nėra jokio pagrindo ir jų pagrįstumas kelia abejonių. Kyla klausimas, ar yra priežastinis ryšys tarp nustatomų ir siekiamų tikslų ir ar apribojimai nėra didesni nei būtina tikslams pasiekti. Seimui teikiamas įstatymo projektas nukrypsta nuo direktyvos nuostatų ir reglamentuoja ribojančias ir įpareigojančias priemones.

Siūlomas sprendimas:

1. Siūlome įtvirtinti nuostatą ir pripažinti bankinį pavedimą kaip kliento ar naudos gavėjo identifikavimo priemonę ir įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį papildyti punktu „kai informacija apie asmens tapatybę sužinoma klientui atliekant pirmą mokėjimą iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi“.

2. Siekiant liberalizuoti rinką ir siekiant sudaryti kiek įmanoma laisvesnes priemones ir būdus vartotojams naudotis teikiamomis paslaugomis, siūlome papildomai įtraukti ir 11 straipsnio 1 dalį papildyti punktu „kai informacija apie asmens tapatybę sužinoma klientui patvirtinus banko sąskaitą - atliekant mokėjimą iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi, bei susisiekus su klientu telefonu ir jam uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija“.

3. Negana to, siekiant sudaryti visiems vienodas sąlygas, negalima palikti informacijos ir sprendimo monopolio - teikti ar neteikti informaciją apie klientus - bankų rankose, todėl siūlome įtvirtinti prievolę trečiosioms šalims pateikti informaciją jos prašančioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams, t.y. įpareigoti bankus teikti informaciją.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

17.

Lietuvos bankų asociacija, 2017-06-12 Nr. 02/03

 

 

 

Šiuo raštu norime atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narių dėmesį į asociacijos “FINCO” teikiamus pasiūlymus dėl Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo projekto (toliau - Projektas):

1. Pažymėtina, kad “FINCO” pasiūlymai dėl Projekto dar 2016 m. buvo apsvarstyti/išdiskutuoti dalyvaujant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir kitoms suinteresuotoms institucijoms. Atsižvelgiant į nurodytas diskusijas buvo priimti teisės aktų pakeitimai (pakeistas “FINCO” pažymoje minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-24 nutarimas Nr. 942).

2. “FINCO” siūlymas, kad kliento atliktas mokėjimas per banką ar kitą įstaigą būtų laikomas tinkamu tapatybės nustatymu, neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 nuostatų, taip pat Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atliktas mokėjimo nurodymas pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą nėra laikomas kliento tapatybės nustatymu. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ir informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio (Bylos: 2AT-6-942/2015; ATP-34-493/2014; 2AT-44-2014).

3. “FINCO” siūlymas, kad finansų įstaigos teiktų informaciją apie kliento tapatybės nustatymą jau šiuo metu yra įtvirtintas galiojančiame Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme. Pažymėtina, kad pagal ES valstybių narių gerąjąpatirtį, tapatybės nustatymas remiantis trečiųjų šalių informacija yra leidžiamas tik tada, kai yra sudaryta atitinkama sutartis tarp trečiosios šalies ir finansų įstaigos, kuria užtikrinama teikiamų duomenų kokybė, informacijos pateikimo savalaikiškumas ir saugumas.

Atsižvelgdami į nurodytus argumentus, prašome atmesti “FINCO” siūlymus dėl Projekto.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

18.

Asociacija „Už Sąžiningą bankininkystę“,

2017-06-12

 

(1)

13

 

2

 

<...> Siekiamoje perkelti direktyvoje nurodoma pareiga finansinių paslaugų teikėjams žinoti savo klientus ir būti juos identifikavus – fiziškai ar nuotoliniu būdu. Tačiau pačioje direktyvoje nenurodomos ir neišskiriamos, kokios priemonės yra labiau tinkamos ar saugesnės. Direktyvoje taip pat nereikalaujama iš valstybių narių pasirinkti baigtinio identifikavimo priemonių sąrašo.

Siūlomu įstatymo projektu dėl ne iki galo gerai paaiškinamų argumentų ir priežasčių elgiamasi griežtai ir norima numatyti ne tik baigtinį, bet ir ribojantį kliento ar naudos gavėjo identifikavimo priemonių sąrašą. Įstatymo projektas numato, kad asmuo gali būti identifikuojamas fiziškai arba nuotoliniu būdu: 1) naudojantis trečiųjų šalių informacija; 2) naudojant Europos Sąjungoje išduodamas elektroninės atpažinties priemones; 3) informaciją apie asmens tapatybę patvirtinant elektroniniu parašu; 4) naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą. Tokiu būdu yra nustatomas baigtinis ir ribotas nuotolinio identifikavimo priemonių sąrašas, kuris vienu metu ir riboja konkurenciją, ir užkerta kelią galimiems paslaugos vartotojams rinktis jiems prieinamas, įprastas ar labiausiai šiuo metu paplitusias nuotolinio identifikavimo priemones Lietuvoje.

Įstatymo projekto 11 str. 1 dalis nurodo, kad kliento – fizinio asmens arba kliento – juridinio asmens atstovo ir naudos gavėjo tapatybė gali būti nustatyta, klientui fiziškai nedalyvaujant, naudojantis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Visgi atkreipiame dėmesį, kad naudojimasis trečiųjų šalių informacija nėra įpareigojantis. Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją, jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys atitinkamas sąlygas.[1]

Pagal šiuo metu galiojančios Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo redakcijos 13 str., trečiosios šalys paprašytos privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, reikalingus kliento tapatybės nustatymui. Siūlomas reglamentavimas, kai bankai informaciją ir dokumentus teiktų savo valia apsunkina galimybes pasinaudoti bankų turima informacija, nes bankai, tikėtina, nebus suinteresuoti bendradarbiauti ir dalintis informacija.

Šiuo metu dažniausiai paplitęs nuotolinio identifikavimo būdas, kuriuo naudojasi dauguma Lietuvos gyventojų, yra elektroninė bankininkystė. Būtent ja naudodamasis ir įvesdamas tik jam asmeniškai priskirtus prisijungimo kodus ir tik jam vienam žinomus slaptažodžius, vartotojas save identifikuoja. Jei bus įgyvendintos įstatymo projekte siūlomos nuostatos, tikėtina, kad bankai nebendradarbiaus su kitais finansinių paslaugų tiekėjais. O tai reiškia, kad vartotojui bus apsunkinamas kelias gauti paslaugas arba norėdamas tai padaryti jis turės save kelis kartus ar skirtingais būdais identifikuoti.

Norime atkreipti dėmesį, kad priėmus dabartines siūlomas įstatymo nuostatas, dėl skirtingų vartotojų galimybių naudotis technologijomis, didės socialinė atskirtis. Dauguma vartotojų arba neturi išmaniųjų telefonų, arba nemoka naudotis mobiliųjų aplikacijų programomis, kurios taps būtinos norint identifikuoti save nuotoliniu būdu. 2016 m. rudenį naudodami išmaniuosius telefonus prie interneto jungėsi 46 proc. šalies gyventojų (KANTAR TNS duomenys). Tai reiškia, kad daugiau nei pusė išmaniųjų telefonų vartotojų neturės prieigos prie finansinių paslaugų institucijų nuotoliniu būdu, jei iš jų bus reikalaujama identifikuoti save elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginį vaizdo perdavimą. Kiti gyventojai, kurie nesinaudoja išmaniaisiais telefonais, iš viso tokios galimybės net neturės.

Elektroninio parašo skverbtis Lietuvoje yra maža. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, surinktais rengiant Elektroninio parašo įstatymo įgyvendinimo 2016 metų ataskaitą, Lietuvoje jau yra trečdalis gyventojų (apie 1 mln. asmenų), turinčių elektroninio parašo formavimo priemones ir galinčių pasirašyti elektroniniu parašu elektroninius dokumentus. Visgi Infobalt skaičiavimais, elektroniniu parašu naudojasi tik kiek daugiau nei 15 proc. Lietuvos gyventojų. Taigi galimybę save identifikuoti, naudodamiesi elektroniniu parašu, turi tik maža dalis Lietuvos gyventojų. 2015 m. pabaigos duomenimis, tik 114 tūkst. vartotojų turi mobilųjį parašą (RRT duomenys), o tai reiškia labai menką, tik kelis procentus siekiančią, mobiliojo parašo skverbtį. Negana to, būtina pažymėti, kad Europos Sąjungoje išduodamos elektroninės atpažinties priemonės (kurios įvardijamos kaip vienas iš būdų save identifikuoti) Lietuvoje absoliučiai nėra naudojamos.

Valstybė pati naudojasi bankų nustatyta tapatybės identifikavimo per el. bankininkystę sistema (prisijungimas prie e. valdžios, VMI ir kt.). Taigi būtų keista, jei gyventojas galėtų save identifikuoti ir jungtis prie valstybinių sistemų per elektroninę bankininkystę, norėdamas deklaruoti pajamas, prisijungti prie teismų sistemos, tačiau negalėtų tokiu būdu pasinaudoti kitų finansinių paslaugų teikėjų paslaugoms gauti.

Itin griežtoms įstatymo nuostatoms nėra jokio pagrindo ir jų pagrįstumas kelia abejonių. Seimui teikiamose įstatymo nuostatose iš esmės pripažįstama, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas fiziškai jam dalyvaujant yra saugesnis nei nuotolinis tapatybės identifikavimas. Tokiu būdu yra nukrypstama nuo pačios įgyvendinamos direktyvos nuostatų, kuri tokių priešpriešų ir saugesnio ar mažiau saugaus būdo nenurodo. Negana to, nėra aišku, kodėl Lietuva renkasi nustatyti baigtinį priemonių sąrašą, nors pati direktyva to nereikalauja.

Taip pat susirūpinimą kelia ir tai, kad 3 iš 4 išvardintų nuotolinio identifikavimo priemonių (Europos Sąjungoje išduodamos elektroninės atpažinties priemonės; elektroninis parašas ir elektroninės priemonės, leidžiančios tiesioginį vaizdo perdavimą) nėra tos, kuriomis naudojasi dauguma gyventojų, o 4-oji priemonė – naudojimasis trečiųjų šalių informacija – nėra įpareigojanti ir privaloma. Tai vienareikšmiškai riboja vartotojo galimybes save identifikuoti, o sprendimas dėl informacijos perdavimo paliekamas bankų rankose, nes būtent nuo jų priklausys – teikti ar ne informaciją trečiosioms šalims.

Siūlome įstatyme atsisakyti nuostatos, kad bankai savo valia teikia informaciją ir įtvirtinti įpareigojančią bankus nuostatą ir prievolę tokia informacija dalintis. Todėl siūlome įstatymo projekto 13 str. 2 d. nuostatą „finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą, jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys atitinkamas sąlygas“ keisti į „finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą, kurią trečiosios šalys paprašytos privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui“.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

19.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-12

(1)

11

 

1

 

5

1.     Dėl tapatybės nustatymo priemonių

Siekiant sudaryti klientams galimybes paprastai ir lanksčiai naudotis finansų paslaugomis, teisinis reguliavimas neturėtų nustatyti nepagrįstai griežtų reikalavimų finansų įstaigoms ir turėtų įtvirtinti kuo daugiau priemonių, kurios yra saugios ir patikimos Tapatybei nustatyti.

Matydami skubą LR Seime svartyti ir priimti Projektą susipažinome su besiformuojančia ES šalių praktika. Oficialioje ES informacijoje nurodoma, kad šiuo metu direktyvą yra perkėlusios trys šalys – Čekijos Respublika, Austrija ir Prancūzija. Bent vienoje iš jų – Austrijoje – fizinis dalyvavimas nustatant asmens tapatybę yra nebūtinas, tame tarpe ir tais atvejais, kuomet mokėjimas atliekamas iš finansų įstaigoje atidarytos sąskaitos ir tokia finansų įstaiga patvirtina, kad tapatybė buvo nustatyta tinkamai.

Todėl atsižvelgdami į kitų ES narių praktiką siūlome analogišką priemonę įtvirtinti ir Lietuvoje.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 1 dalį 5 punktu ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kliento – fizinio asmens arba kliento – juridinio asmens atstovo ir naudos gavėjo tapatybė gali būti nustatyta, klientui fiziškai nedalyvaujant, tik šiais atvejais:

1) naudojantis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją šio įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka;

2) naudojant Europos Sąjungoje išduotas elektroninės atpažinties priemones, veikiančias pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemas, nustatytas 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (toliau – eIDAS reglamentas);

3) kai informacija apie asmens tapatybę patvirtinama kvalifikuotu elektroniniu parašu, naudojant kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą, kuris atitinka eIDAS reglamento reikalavimus. Trečiųjų valstybių kvalifikuoti elektroniniai parašai, sudaryti naudojant kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą, pripažįstami vadovaujantis eIDAS reglamento 14 straipsniu;

4) naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš šių būdų:

a) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas ir kliento tapatybė patvirtinama naudojantis bent pažangiuoju elektroniniu parašu, atitinkančiu reglamento (ES) Nr. 910/2014 26 straipsnio reikalavimus;

b) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas kliento veido atvaizdas ir kliento parodytas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas;)

5) prieš pradedant naudotis finansų įstaigos paslaugomis į jos mokėjimo sąskaitą iš kliento vardu Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje esančioje kredito įstaigoje atidarytos mokėjimo sąskaitos atliekamas mokėjimo pavedimas ir pateikiama kliento tapatybę patvirtinančio asmens dokumento kopija. Asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos nereikia, jeigu pateikiamas kredito įstaigos patvirtinimas, kad kliento tapatybė buvo nustatyta laikantis teisės aktų reikalavimų.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

20.

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-12

(1)

13

 

2

 

2.     Dėl trečiųjų šalių įpareigojimo suteikti informaciją apie Tapatybės nustatymą

Projektu siūloma atsisakyti įpareigojimo trečiosioms šalims pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus Tapatybei nustatyti. Šiuo metu galiojančios PPTFPĮ redakcijos 13 str. yra numatyta pareiga trečiosioms šalims pateikti finansų įstaigoms Tapatybei nustatyti reikalingą informaciją ir dokumentus. Nepaisant to, finansų rinkos dalyviams ir bankams iki šiol nėra pavykę susitarti dėl tokios informacijos keitimosi. Bankai nesutinka perduoti savo turimos informacijos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos bankas iki šiol nesiėmė veiksmų, kurie užtikrintų informacijos keitimąsi, nepriėmė teisės aktų, kuriose būtų reguliuojama informacijos keitimosi procedūra. Dvišaliai sutarimai su bankais yra mažai tikėtini, kadangi bankai konkuruoja su kitais finansų rinkos dalyviais.

Todėl Įstatymo projekte turėtų būti įtvirtinta galimybė gauti trūkstamą informaciją apie klientą ir naudos gavėją gavus kitos finansų įstaigos ar įpareigotojo subjekto prašymą. Tokiu būdu būtų sumažinti Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu kaštai, sudaromos sąlygos efektyviau ir operatyviau teikti paslaugas neatliekant pakartotinio tapatybės nustatymo, jei kita finansų įstaiga jį jau atliko.

Siūlome: pakeisti Projekto 13 str. 2 d. ir ją išdėstyti taip:

„2. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, taip pat gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją, jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys abi šias sąlygas abiejų šių sąlygų vykdymą:

1) paprašius trečioji šalis nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui;

2) paprašius trečioji šalis nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

21.

UAB Moment Credit, 2017-06-13

 

(1)

13

 

2

 

1. Dėl Įstatymo projekto 13 straipsnio

Įstatymo projekto 13 straipsnis dėl tapatybės nustatymo naudojantis trečiųjų šalių informacija numato: <...>

 Tačiau nurodyta nuostata, o būtent – joje nurodytos sąlygos tapatybės nustatymui remiantis trečiųjų šalių informacija – stabdo elektroninės informacijos pažangą ir yra paremta per siauru Direktyvos Nr. 2015/849 (toliau – Direktyva) reikalavimų aiškinimu. Be to, nurodyta norma nesudaro prielaidų tinkamai (realiai) ir efektyviai ją įgyvendinti.

Pirma, iš Direktyvos nuostatų seka, jog yra du asmens tapatybės nustatymo būdai: (i) tapatybės nustatymas iš dokumentų; ir (ii) tapatybės nustatymas iš duomenų: <...>

Kaip matyti, Direktyva leidžia kliento tapatybę tikrinti iš dokumentų, taip pat kitu pagrindu – remiantis duomenimis ir informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Direktyva nurodytus būdus išskiria pagrįstai – kliento tapatybė iš dokumentų turi būti nustatoma tais atvejais, kada klientas fiziškai dalyvauja tapatybės nustatyme. O tais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, ji turi būti nustatoma iš duomenų ir informacijos, nes būtent tai ir yra nuotolinės elektroninės atpažinties esmė.

Atitinkamai Direktyva tiesiogiai nenumato, kad įpareigotasis subjektas, nustatant asmens tapatybę asmeniui nedalyvaujant, būtų visais atvejais įpareigotas gauti klientų tapatybės dokumentų kopijas. Priešingai, tapatybės nustatymo būdui – iš dokumentų – įpareigotieji subjektai gauna tapatybės nustatymo ir patikrinimo dokumentų, susijusių su kliento arba tikrojo savininko tapatybe, kopijas. O tapatybę nustatant iš duomenų – gaunami duomenys (duomenų kopijos): tapatybės nustatymo ir patikrinimo duomenų ir kitų atitinkamų dokumentų, susijusių su kliento arba tikrojo savininko tapatybe, kopijas.

Taigi, mūsų įsitikinimu, Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalis per siauriai perkelia Direktyvą, nes visais atvejais įpareigoja įpareigotuosius asmenis gauti ir dokumentų, ir duomenų kopijas – nors šie turėtų būti taikomi skirtingai / alternatyviai, atsižvelgiant į taikomą tapatybės nuotoliniu būdu nustatymo būdą – iš dokumentų, ar iš duomenų ir informacijos.

Antra, nors Direktyvos 27 str. 2 d. numato, jog valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai, į kuriuos kreipiasi klientas, imtųsi tinkamų veiksmų užtikrinti, kad gavusi prašymą trečioji šalis nedelsdama perduotų atitinkamas tapatybės nustatymo ir patikrinimo duomenų ir kitų atitinkamų dokumentų, susijusių su kliento arba tikrojo savininko tapatybe, kopijas – Įstatymo projekto įgyvendinančios normos (13 straipsnio 2 dalis), nesudaro prielaidų tinkamai (realiai) ir efektyviai pasiekti tikrąjį normos tikslą. Priešingai, nurodytos nuostatos stabdo elektroninės atpažinties sklaidą, sudaro apsunkintas sąlygas įpareigotųjų subjektų atžvilgiu, o trečiosioms šalims – visų pirma, bankams – palengvintas preferencines sąlygas.

Siūlomo Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies įgyvendinimas praktikoje priklausys tik nuo to, kaip įpareigotasis subjektas sėkmingai derėsis, kaip jam pavyks įtikinti, pavyzdžiui, bankus jam pateikti tapatybės dokumentų kopijas. Be to, akivaizdu, jog bankai už nurodytą paslaugą taikys mokestį, o subjektams, kurių veiklai bankas nepritaria, apskritai atsisakys suteikti minėtas kopijas. Tokias reikšmingai neigiamas pasekmes rinkos dalyviams ir visai elektroninės atpažinties sklaidai taip pat patvirtina viešojoje erdvėje kilusios diskusijos ir atgarsiai.

Be to, iki šiol, net galiojant dabartinei Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatai, kuri įpareigoja trečiąsias šalis teikti dokumentų kopijas, Lietuvoje veikiantys bankai kategoriškai atsisako pasirašyti sutartis su įpareigotaisiais subjektais dėl dokumentų kopijų pateikimo (pagal kurias jie, būdami trečiąja šalimi, teiktų kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento kopijas). Juo labiau, bankai atsisako tai daryti be sutarties pagal pavienius prašymus, remdamiesi kliento duomenų apsauga.

Taigi, Įstatymo projektas ne tik nesudaro prielaidų, kad jo nuostatos galėtų būti tinkamai ir realiai įgyvendintos praktikoje, tačiau akivaizdžiai iškreipia suinteresuotų šalių teisines padėtis – nustato tapatybę nuotoliniu būdu nustatantiems subjektams pareigą užtikrinti nuo jų valios tiesiogiai nepriklausančias sąlygas – t.y. kad trečiosios šalys suteiktų klientų tapatybės dokumentų kopijas.

Tokiu būdu, be kita ko, pažeidžiamas ir teisėkūros proporcingumo ir efektyvumo principai: <...>

Trečia, komentuojama nuostata užkirstų kelią asmenų atpažinimo alternatyvai – remiantis duomenimis, gautais iš patikimo šaltinio, tačiau ne tapatybės dokumento kopijos forma. Pavyzdžiui, tapatybės dokumentas yra iš esmės daiktas, kuriame yra įrašyta ne kas kita, o duomenys, reikšmingi identifikuoti asmenį. Juo labiau, asmenų atpažinimo tikslas yra iš esmės identifikuoti asmenį, o ne turėti fizinę jo tapatybės dokumento kopiją.

Taigi, pavyzdžiui, jeigu rinkoje toliau būtų tęsiami svarstymai dėl galimybių sudaryti sutartį su valstybinėmis institucijomis – (i) migracijos departamentu, kuris fiziškai surenka pirminius duomenis asmens tapatybės dokumentams ir (ii) asmens dokumentų išrašymo centru, kuris būtent ir gamina tapatybės nustatymo dokumentus, todėl duomenų pateikimo grandinėje turi netgi pirmesnius duomenis – Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalis visiškai užkirstų kelią tokiai alternatyvai ir elektroninės atpažinties pažangai, nes būtų savitiksliai reikalaujama daikto – tapatybės dokumento kopijos. Nors, kaip minėta, yra galimybių ir alternatyvų, atpažinti iš pačių pirminių duomenų ir patikimo šaltinio.

Ketvirta, aiškinant siūlomą Įstatymo projekto 13 straipsnio nuostatą, atskirai pažymėtina, jog Direktyva konkrečiai neįvardija, kas yra laikoma (i) dokumentais, susijusiais su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu (jų kopijomis) (Direktyvos 27 str. 2 d. naudojama sąvoka), taip pat neapibrėžta sąvoka – (ii) kiti dokumentai, susiję su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus (jų kopijos) (Direktyvos 27 str. 2 d. naudojama sąvoka).

Kitaip tariant, Direktyva neprilygina nurodytų dokumentų būtent asmens tapatybės dokumentams (jų kopijoms), taigi, suteikia prielaidas, kad tapatybė nuotoliniu būdu galėtų būti nustatyta remiantis trečiųjų šalių pateiktais dokumentais, tačiau nebūtinai asmens tapatybės dokumento kopijomis (o, pavyzdžiui, išrašu iš sistemos (kurioje suvesti duomenys iš tapatybės dokumento) ar kitokio pobūdžio duomenis patvirtinančiu dokumentu, patvirtinimu).

Remiantis išdėstytos aplinkybėmis, siūlytina atlikti šiuos Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies keitimus, nustatant, kad:

1) Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos būtų ne kumuliatyvios, o alternatyvios – t.y. dalis “kad trečioji šalis savo valia vykdys abi šias sąlygas” būtų pakeista į “kad trečioji šalis savo valia vykdys bent vieną iš šių sąlygų”;

2) Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas būtų papildytas nuostata, jog dokumentų kopijų kaina bus nustatoma įstatymą lydinčiuoju teisės aktu, kas atitinkamai įpareigotų kompetentingas institucijas tokį teisės aktą priimti, t.y.: 2) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui. Tokių dokumentų kopijų pateikimo sąlygos ir įkainiai (jei taikomi) reglamentuojami teisės aktais.

3) Pateikiant dokumentų (jų kopijų) sąvokos paaiškinimą, kuris leistų suprasti, jog tokių dokumentų kopijos nebūtinai reiškia tapatybės dokumento kopijas.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

22.

UAB Moment Credit, 2017-06-13

 

(1)

9

10

11

14

15

19

25

29

30

39

 

 

 

 2. Dėl Įstatymo projekto 9 ir 11 straipsnių praktinio įgyvendinimo aspektų

Įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalis ir 11 straipsnio 3 dalis numato: <...>. Pirmiau cituoti straipsniai nustato, kokie duomenys turi būti surinkti, norint pradėti dalykinius santykius su klientu nepatikrinusios jo tapatybės, taip pat norint nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę klientui fiziškai nedalyvaujant – t.y. duomenys, nustatyti Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose:

1) vardas (-ai);

2) pavardė (-ės);

3) asmens kodas (užsieniečiui – gimimo data (jeigu yra – asmens kodas ar kita šiam asmeniui suteikta unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir galiojimo laikas, jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsieniečiams));

4) nuotrauka;

Tačiau sunku įvertinti, kaip nurodytais atvejais praktikoje bus įgyvendintas reikalavimas gauti 10 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nustatytus duomenis (nuotrauka, parašas) – kaip numatyta Įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalyje, 11 straipsnio 3 dalyje.

3. Dėl per didelio kiekio procedūrinių nuostatų

Įstatymo projekto 9 straipsnio 11 dalis (susijusios operacijos), 10 straipsnis (Reikalavimai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui, klientui dalyvaujant fiziškai, nustatant jo tapatybę), 14 straipsnio 10 dalis (Sustiprintas kliento tapatybės nustatymas), taip pat 16 straipsnis (Pranešimas apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius), 25 straipsnio 1 dalis (Reikalavimai juridiniams asmenims), 29 straipsnis (Finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų vidaus kontrolės procedūros) ir kiti procedūriniai, tvarką nustatantys straipsniai atrodo pernelyg detalūs ir neatitinkantys teisėkūros principo, jog įstatyme turėtų būti nustatytos bendrosios normos, o ne procedūrinės įgyvendinančios taisyklės.

Nurodytą teiginį patvirtina ir tai, jog anksčiau nurodytos nuostatos – pavyzdžiui, 10 straipsnis, 14 straipsnio 10 dalis – buvo įtvirtinti įstatymą lydinčiame teisės akte, LRV tvirtinamame „Kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąraše”.

4. Dėl nuostatų aiškumo

Įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalis (Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija tikrinama teisės aktų nustatyta tvarka registruojant nurodytų veiklų rūšis), viena vertus, reglamentuoja 25 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą, kita vertus, kaip įgyvendinančioji nuostata, ši yra pernelyg abstrakti ir neaiški.

5. Dėl baudų

Įstatymo projekte numatytos baudos už įstatymo pažeidimą (39 straipsnio 2 dalis numato baudą nuo 2 000 iki 5 100 000 eurų) yra neproporcingai per didelės – juo labiau, numatytos baudos viršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 4 dalyje numatytą maksimalų baudos dydį juridiniams asmenims (iki 50 000 MGL, t.y. iki 1 883 000 eurų) ir taip viršija baudžiamosios atsakomybės, kaip griežčiausios ir kraštutinės priemonės, tikslą ir paskirtį.

6. Komentarai, susiję su gramatiniais netikslumais Įstatymo projekte

Pirma, Įstatymo projekto 19 straipsnio 3 dalyje: nustatyto taisytina į nustatymo.

Antra, Įstatymo projekto 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte: taip pat elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje taisytina į taip pat elektroninių pinigų įstaigoms ir mokėjimo įstaigoms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo narys Andrius Palionis,

 2017-06-09

(1)

9

 

1

 

3

 

Argumentai:

Pritartina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išsakytiems argumentams dėl poreikio griežtesniam grynųjų pinigų operacijų valiutos keitimo srityje reglamentavimui, atsižvelgiant į  2015 m. atlikto Lietuvos Respublikos nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatus, pagal kuriuos viena didžiausių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos rūšių Lietuvoje yra grynųjų pinigų operacijų skaičius. Dabartinė 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos riba kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui yra per didelė – reikšminga sandorių dalis tampa nematoma ir nestebima priežiūros institucijų, o praktikoje pasitaiko piniginių operacijų skaidymo atvejų, kai atliekama keletas operacijų, kurių suma tik šiek tiek mažesnė nei 6000 eurų, siekiant išvengti dideles pinigų sumas keičiančių asmenų tapatybės nustatymo procedūrų. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybei, turinčiai sienas su valstybėmis ne Europos Sąjungos narėmis, itin svarbu tinkamai stebėti valiutos konvertavimo sandorius, todėl tinkamas kliento ir naudos gavėjo atskleidimas grynųjų pinigų keitimo sandoriuose užtikrins reikalingą skaidrumą valiutos keitimo srityje.

Tačiau manytina, kad Įstatymo projekte siūloma nustatyti 1 000 eurų suma, nuo kurios valiutos keityklos turės pareigą atlikti kliento tapatybės nustatymo procedūras, yra per žema. Siūlytina Įstatymo projekte įtvirtinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybė nustatoma prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, taip dvigubai sumažinant šiuo metu taikomą 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos ribą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

“3) prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 3 000 eurų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu;”.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

2.

Seimo narys Andrius Palionis,

 2017-06-09

(1)

9

 

11

 

5

 

Argumentai:

Pritartina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išsakytiems argumentams dėl poreikio griežtesniam grynųjų pinigų operacijų valiutos keitimo srityje reglamentavimui, atsižvelgiant į  2015 m. atlikto Lietuvos Respublikos nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatus, pagal kuriuos viena didžiausių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos rūšių Lietuvoje yra grynųjų pinigų operacijų skaičius. Dabartinė 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos riba kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui yra per didelė – reikšminga sandorių dalis tampa nematoma ir nestebima priežiūros institucijų, o praktikoje pasitaiko piniginių operacijų skaidymo atvejų, kai atliekama keletas operacijų, kurių suma tik šiek tiek mažesnė nei 6000 eurų, siekiant išvengti dideles pinigų sumas keičiančių asmenų tapatybės nustatymo procedūrų. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybei, turinčiai sienas su valstybėmis ne Europos Sąjungos narėmis, itin svarbu tinkamai stebėti valiutos konvertavimo sandorius, todėl tinkamas kliento ir naudos gavėjo atskleidimas grynųjų pinigų keitimo sandoriuose užtikrins reikalingą skaidrumą valiutos keitimo srityje.

Tačiau manytina, kad Įstatymo projekte siūloma nustatyti 1 000 eurų suma, nuo kurios valiutos keityklos turės pareigą atlikti kliento tapatybės nustatymo procedūras, yra per žema. Siūlytina Įstatymo projekte įtvirtinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybė nustatoma prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, taip dvigubai sumažinant šiuo metu taikomą 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos ribą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 11 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:

„5) per parą atlieka kelias valiutos keitimo (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais operacijas, kurių suma lygi arba viršija 1 000 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;“.

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

3.

Seimo nariai Andrius Palionis, Mykolas Majauskas,

 2017-06-09

(1)

2

 

7

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Finansų įstaigos – Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme apibrėžtos kredito įstaigos ir finansų įmonės, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme apibrėžtos mokėjimo įstaigos, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme apibrėžtos elektroninių pinigų įstaigos, Lietuvos Respublikos valiutos keityklos operatorių įstatyme apibrėžti valiutos keityklos operatoriai, Lietuvos Respublikos sutelktinio finansavimo įstatyme apibrėžti sutelktinio finansavimo platformų operatoriai, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme apibrėžti tarpusavio skolinimo platformų operatoriai, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme apibrėžtos draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimo veiklą ir draudimo brokerių įmonės, vykdančios su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, taip pat investicinės kintamojo kapitalo bendrovės ir informuotiesiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai ir tik šiuos subjektus valdančios valdymo įmonės; šių užsienio finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, taip pat elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

4.

Seimo nariai Andrius Palionis, Mykolas Majauskas,

 2017-06-09

(1)

4

 

1

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Lietuvos bankas patvirtina kredito įstaigoms, elektroninių pinigų įstaigoms, mokėjimo įstaigoms, valiutos keityklos operatoriams, sutelktinio finansavimo platformų operatoriams, tarpusavio skolinimo platformų operatoriams, draudimo įmonėms, vykdančioms gyvybės draudimo veiklą, draudimo brokerių įmonėms, vykdančioms su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, finansų maklerio įmonėms, valdymo įmonėms, investicinėms bendrovėms, depozitoriumui ir užsienio valstybių minėtų subjektų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, taip pat elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

5.

Seimo nariai Andrius Palionis, Mykolas Majauskas,

 2017-06-09

(1)

15

 

1

 

10

 

N

Argumentai:

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII‑275 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant užtikrinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – Direktyva), perkėlimą į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę.

Direktyvos 15 ir 16 straipsniai įgalina valstybes nares leisti įpareigotiesiems subjektams taikyti supaprastinto deramo kliento tikrinimo priemones, kai nustatomos mažesnės rizikos sritys. Vykdant Direktyvos 15 ir 16 straipsnio reikalavimus, leidžiama vertinant riziką remtis Direktyvos II priede išvardintais mažesnės rizikos situacijų veiksniais, susijusiais su  klientų tipais, geografinėmis sritimis ir tam tikrais produktais, paslaugomis, sandoriais ar paslaugų teikimo kanalais.

Įgyvendinant šiuos Direktyvos straipsnius, pagal Projekto 15 straipsnio 1 dalį, supaprastintas tapatybės nustatymas leidžiamas dėl tam tikrų finansinių produktų, kaip gyvybės draudimo sutarčių, pensijų programų draudimo liudijimų, elektroninių pinigų atvejais, ir kita. Pagal Projekto 15 straipsnio 2 dalį, taikydami supaprastintą kliento tapatybės nustatymą finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento ir naudos gavėjo tapatybę, gali nukrypti nuo šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių nuostatų, ir privalo tik: 1) gauti šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose ir 10 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus duomenis; 2) užtikrinti, kad pirmas kliento mokėjimas būtų atliekamas iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi.

Direktyvos II priedo mažesnės rizikos veiksnių sąrašo 2 dalies e punkte nurodomi mažesni rizikos veiksniai, susiję su produktu, paslauga, sandoriu ar paslaugų teikimo kanalu, t.y. produktai, kai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika valdoma kitaip, pvz., ribojant prieinamą pinigų sumą arba užtikrinant su nuosavybės teise susijusį skaidrumą. Manytina, kad pritaikius šiuos Direktyvoje išvardintus kriterijus, supaprastintas tapatybės nustatymas yra galimas, indėlių, priimamų iš fizinių asmenų atvejais, kai sudaroma indėlio sutartis, t.y. kai viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 straipsnio 1 dalis). Būtent atvejai, kai indėlis pervedamas iš kliento kredito įstaigoje turimos sąskaitos ir grąžinamas į tą pačią sąskaitą, taip pat, kai indėlio suminės vertės ribai yra nustatomas limitas – atitinka Direktyvos II priede 2 dalies e punkte įtvirtintus kriterijus.

Nustatant indėlio suminės vertės ribą, siūlytina atsižvelgti į vidutinio  darbingo asmens lėšų šaltinį -  vidutines metines pajamas. Vadovaujantis Eurostat duomenimis metinės algos (bruto) vidurkis ES ir Eurozonos šalyse skirtingais pjūviais varijuoja 20-30 tūkst. EUR ribose (http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=earn_nt_net&lang=en).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis, tikslinga Projekte numatyti, kad supaprastintas tapatybės nustatymas taikytinas indėlių, priimamų iš fizinių asmenų, atvejais, kai bendrai per kalendorinius metus priimamų indėlių vertei taikoma 30000 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta riba ir sukaupta indėlio, palūkanų ar kita mokėtina suma yra grąžinama tik į kliento kredito įstaigoje turimą sąskaitą, iš kurios buvo pervedamos lėšos indėliui laikyti, kaip nurodyta keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Tuo atveju, jeigu klientas pageidauja, kad indėlis būtų grąžintas į kitą nei keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąskaitą ar kitais būdais (pvz., išmokant grynais pinigais), kliento tapatybė turėtų būti nustatoma taikant įprastas tapatybės nustatymo procedūras, kaip aprašyta keičiamo įstatymo 10 ir 12 straipsniuose.

Įgyvendinus siūlomą pakeitimą būtų skatinamas indėlio produkto naudojimasis ir konkurencija tarp kredito įstaigų teikiant indėlio priėmimo paslaugas, taip pat supaprastintų klientų galimybes pasirinkti jam ekonomiškai priimtiniausią kredito įstaigą, kurioje patogiu būdu būtų padedamas ir grąžinamas indėlis.

Pasiūlymas:

Pakeisti 15 straipsnio 1 dalį nauju 10 punktu ir jį išdėstyti taip:

„10) indėlių, priimamų iš fizinių asmenų, atvejais, kai bendrai per kalendorinius metus priimamų indėlių vertei taikoma 30000 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta riba ir sukaupta indėlio,  palūkanų ar kita mokėtina suma yra grąžinama tik į kliento kredito įstaigoje turimą sąskaitą, iš kurios buvo pervedamos lėšos indėliui laikyti, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalies 2 punkte.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

6.

Seimo nariai Andrius Palionis, Mykolas Majauskas,

 2017-06-09

(1)

22

 

5

 

 

Argumentai:

Sąvoka „Elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, privalo Lietuvos Respublikoje įsteigti arba paskirti pagrindinį kontaktinį asmenį, kuris vykdo šio įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, palaiko ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir jos prašymu teikia dokumentus ir informaciją, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija. Apie kontaktinį asmenį ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo šio asmens įsteigimo ar paskyrimo turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

7.

Seimo nariai Andrius Palionis, Mykolas Majauskas,

 2017-06-09

(1)

36

 

8

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotos finansų įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) tik elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį. Taigi, ši nuostata taikytina ne visoms valstybėse narėse licencijuotoms finansų įstaigoms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, o tik elektroninių pinigų įstaigoms ir mokėjimo įstaigoms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje. Kitos šių finansų rinkos dalyvių, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, finansinių paslaugų teikimo galimybės Lietuvos Respublikoje yra įsteigus filialą arba neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 36 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Jei Priežiūros institucija, vadovaudamasi gauta informacija nustato, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotos finansų įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba per tarpininką, elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, nesilaiko arba yra pagrindas manyti, kad nesilaikys šio įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją, priežiūros institucija informuoja apie tai užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso ši finansų įstaiga, priežiūros instituciją, prašydama imtis visų galimų veiksmų daromiems ar galimiems pažeidimams pašalinti.“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

8.

Seimo narys Andrius Palionis,

 2017-06-09

2P

6N

 

 

Argumentai:

Siekiant nustatyti pasirengimo įgyvendinimui laikotarpį finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams, kurie nustato savo kliento ar naudos gavėjo tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant naudodamiesi trečiųjų šalių informacija, siūlytina atidėti Įstatymo projekto 13 straipsnio taikymo terminą.

 Pasiūlymas:

Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį nauja 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

“6. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 13 straipsnį finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai taiko nuo 2017 m. spalio 1 d.”

Pritarti iš dalies

Žr. 20 Audito komiteto pasiūlymą.

9.

Seimo narys Tadas Langaitis,

 2017-06-12

(1)

10

 

1

 

6

 

Argumentai:

Projekto 10 str. kaip vieną iš privalomų asmens tapatybės dokumento rekvizitų siūloma nustatyti pilietybės informacija. Tokio reikalavimo nėra 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų, taip pat nėra dabar galiojančiame Įstatyme ir nėra aišku kodėl Projektu yra siūloma nustatyti tokį reguliavimą. Kuriant naujas ir griežtesnes nei esamos teisės normos, institucijos turėtų įvertinti ar keliamų tikslų negali pasiekti kitomis priemonėmis.

Pilietybės informacijos surinkimo tikslą neabejotinai galima pasiekti kitomis priemonėmis. Duomenis apie pilietybę kaupia LR Gyventojų registras, iš kurio duomenis galima gauti automatiniu būdu. Naujo asmens tapatybės dokumento duomens įtvirtinimas nėra būtinas ir yra perteklinis. Tokio reikalavimo įtvirtinimas praktiškai reiškia, kad asmens tapatybės dokumentais Lietuvoje būtų pripažinti tik LR piliečio pasas ir asmens tapatybės kortelė. Toks reikalavimas užkerta galimybes ateityje asmens tapatybės dokumentu pripažinti kitus saugius dokumentus, pavyzdžiui naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimus.

Pasiūlymas:

Išbraukti Projekto 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento – fizinio asmens tapatybę, kai ji nustatoma jam dalyvaujant fiziškai, reikalauja iš kliento – fizinio asmens Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės asmens tapatybės dokumento arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame yra šie duomenys, patvirtinantys jo tapatybę:

1) vardas (-ai);

2) pavardė (-ės);

3) asmens kodas (užsieniečiui – gimimo data (jeigu yra – asmens kodas ar kita šiam asmeniui suteikta unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir galiojimo laikas, jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsieniečiams));

4) nuotrauka;

5) parašas (išskyrus atvejus, jei asmens tapatybės dokumente jis neprivalomas);

6) pilietybė (jei asmuo be pilietybės – valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą).“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

10.

Seimo narys Tadas Langaitis,

 2017-06-12

(1)

11

 

2

 

1

 

Argumentai:

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Tačiau galimų trečiųjų šalių sąrašas yra apribotas, nes trečioji šalis privalo būti pati nustačiusi kliento tapatybę jam dalyvaujant.

Svarbu pažymėti, kad 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui  nuotolinis kliento tapatybės nustatymas nelaikomas rizikingesniu nei fizinis kliento tapatybės nustatymas. Todėl turėtų būti laikytina, kad tinkamai nustačius kliento tapatybę nuotoliniu būdu, šia informacija gali naudotis ir kiti subjektai nustatydami to kliento tapatybę, atitinkamai – naudotis trečiosios šalies teikiamais duomenimis, kai trečioji šalis kliento tapatybę nustatė nuotoliniu būdu.

Dabar siūlomas reguliavimas diskriminuoja tapatybės nustatymą naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš nustatytų būdų ir suponuoja, kad tai mažiau saugus tapatybės nustatymo būdas.

Pasiūlymas:

Papildyti Projekto 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2. Nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galima tik tada, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) prieš kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, kliento tapatybė trečiosios šalies buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ar naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš būdų nurodytų šios straipsnio 1 dalies 4 punkte, taip pat, kai kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant išduodant elektroninės atpažinties priemonę, veikiančią pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemą, ar prieš išduodant jam kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą;“

Apsispręsti pagrindiniame komitete

 

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo
Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-732ES ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms pritarė Seimo Audito komitetas, ir Seimo Audito komiteto pasiūlymus.

6.2. Pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

2

 

10

 

1

 

Argumentai:

Iki 2017 m. vasario 28 d. galiojęs Lietuvos Respublikos audito įstatymas reglamentavo atestuoto auditoriaus vardo suteikimo ir jo įrašymo į atestuotų auditorių sąrašą ir kt. Tačiau 2017 m. kovo 1 d. įsigaliojo Finansinių ataskaitų audito įstatymas, kuriame nėra formuluotės „atestuotas“, o apibrėžiama auditoriaus sąvoka.

Atsižvelgiant į tai, tikslintinas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-732 (toliau – Projektas) keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 1 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) atestuoti auditoriai, kurie audito veikla verčiasi savarankiškai, ar audito įmonės (toliau – auditoriai);“

Pritarti

 

2.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

2

 

10

 

3

 

Argumentai:

Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje vardijama, kas įstatyme yra laikoma kitais įpareigotaisiais subjektais.  Šios dalies 3 punktas numato, kad kiti įpareigotieji subjektai yra ir „3) buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės ir asmenys“.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtame punkte nekonkreti ir netiksli „asmenų“ sąvoka, o Projektu keičiamo įstatymo 16 ir 23 straipsniuose yra minimos buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės, siekiant teisinio aiškumo, tikslintinas Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 3 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

„3) buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės ir šias paslaugas savarankiškai teikiantys asmenys (toliau – buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės);“

Pritarti

 

3.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

2

 

19

 

5

 

Argumentai:

Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje yra apibrėžiamos svarbios viešosios pareigos Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungoje, tarptautinėse ar užsienio valstybių institucijose. Šios dalies 5 punktas numato, kad „auditorių rūmų valdymo organo narys ar centrinio banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojas ar valdybos narys“ yra laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis, tačiau tai nėra tikslus Direktyvos vertinimas, nes „members of courts of auditors <...>“ laikytini ne audito rūmais, o aukščiausiąja audito institucija; Lietuvoje  – Valstybės kontrolė.

Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, tikslintinas Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 5 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:

„5) auditorių rūmų aukščiausiosios valstybių audito ir kontrolės institucijos valdymo organo narys ar centrinio banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojas ar valdybos narys;“

Pritarti

 

4.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

2

 

19

 

7

 

 

 

Argumentai:

Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, apibrėžiant svarbias viešąsias pareigas, 7 punkte numatyta, kad „valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys;“ yra laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis.

Pažymėtina, kad formuluotė „valstybės valdomos įmonės“ nėra tiksli, todėl siekiant teisinio aiškumo, tikslintinas Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 7 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip:

„7) valstybės valdomos įmonės,  akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei nuosavybės teise, valdymo ar priežiūros organo narys;“

Pritarti

 

5.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

2

 

19

 

8

 

 

N

Argumentai:

Kaip jau minėta, Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, apibrėžiant svarbias viešąsias pareigas, 7 punkte numatyta, kad „valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys;“ yra laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis.

Nors Valstybės valdomos įmonės (VVĮ) užima reikšmingą šalies ūkio dalį, yra svarbios ekonominiu, strateginiu ir socialiniu požiūriu, tačiau savivaldybių kontroliuojamų įmonių (SKĮ) steigimas yra viena savivaldybių funkcijų, kuria užtikrinama, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat.

Manytina, kad Direktyvos 3 str. 9 dalies g punkto nuostatos „(g) members of the administrative, management or supervisory bodies of State-owned enterprises;“ turėtų būti traktuojamos ir verčiamos kaip visos valstybės įmonės plačiąją prasme, įskaitant ir savivaldybių kontroliuojamas įmones.

Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūlytina naujas 2 straipsnio 19 dalį papildyti nauju 8 punktu, o buvusius 8-9 punktus atitinkamai laikytini 9-10 punktais.

Pasiūlymas:

1.  Papildyti Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį 8 punktu ir jį išdėstyti taip:

„8) savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso savivaldybei nuosavybės teise ir kurios laikomos didelėmis įmonėmis pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą, valdymo ar priežiūros organo narys;“

2.   Buvusius Projekto 2 straipsnio 19 dalies 8-9 punktus atitinkamai laikytini 9-10 punktais.

Pritarti

 

6.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

9

 

19

 

 

Argumentai:

2017 m. kovo 1 d. įsigaliojo Finansinių ataskaitų audito įstatymas, kuriame nėra formuluotės „atestuotas“, o apibrėžiama auditoriaus sąvoka.

Taip pat Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 1 punkte įvedamas trumpinys, kuris numato, kad auditoriai, kurie audito veikla verčiasi savarankiškai, ar audito įmonės, toliau kartu yra vadinami „auditoriais“, todėl šis trumpinys turi būti nuosekliai vartojamas visame tekste.

Atsižvelgiant į tai, tikslintina Projektu  keičiamo įstatymo 9 straipsnio 19 dalis.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip:

„19. Šio straipsnio 18 dalis netaikoma notarams, notaro atstovams ir teisę atlikti notarinius veiksmus turintiems asmenims, atestuotiems auditoriams ir audito įmonėms, antstoliams ir antstolio atstovams, advokatams ir advokatų padėjėjams, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančioms įmonėms tuo metu, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo.“

Pritarti

 

7.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

16

 

10

 

 

 

Argumentai:

2017 m. kovo 1 d. įsigaliojo Finansinių ataskaitų audito įstatymas, kuriame nėra formuluotės „atestuotas“, o apibrėžiama auditoriaus sąvoka.

Taip pat Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 1 punkte įvedamas trumpinys, kuris numato, kad auditoriai, kurie audito veikla verčiasi savarankiškai, ar audito įmonės, toliau kartu yra vadinami „auditoriais“, todėl šis trumpinys turi būti nuosekliai vartojamas visame tekste.

Atsižvelgiant į tai, tikslintina Projektu  keičiamo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:

„10. Šio straipsnio 2 ir 3 dalys netaikomos notarams, notaro atstovams  ir teisę atlikti notarinius veiksmus turintiems asmenims, atestuotiems auditoriams ir audito įmonėms, antstoliams ir antstolio atstovams, advokatams ir advokatų padėjėjams, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančioms įmonėms kai jie informaciją gauna vertindami savo kliento teisinę padėtį arba atstovaudami jam baudžiamojo, administracinio ar civilinio procesų metu, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo.“

Pritarti

 

8.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

20

 

8

 

6

 

Argumentai:

Auditas, kaip veikla, yra klasifikuojamas pagal atitinkamus požymius, skiriamos jo rūšys, apimtis (pvz . vidaus auditas, tam tikros reguliuojamos veiklos auditas, medicinos auditas ir kt.). Manytina, kad Projekto nuostatos yra labiausiai susijusios su finansinių ataskaitų auditu, o taip pat siekiant suderinti teikiamas įstatymo projekto nuostatas su 2017 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Finansinių ataskaitų audito įstatymo nuostatomis, tikslintinas Projektu keičiamo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies 6 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:

„6) finansinių ataskaitų audito veikla; “

Pritarti

 

9.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

32

 

1

 

 

Kartu su Projektu iniciatoriai pateikė ir Administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-733 (toliau – Projektas Nr. XIIIP-733), kuriuo siūloma Lietuvos auditorių rūmams suteikti įgaliojimus surašyti administracinių nusižengimų protokolus. Lietuvos auditorių rūmai yra viešasis juridinis asmuo. Įvertinus tai, kad šiai  asociacija nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, manytina, kad tokios teisės suteikimas išbalansuotų sukurtą nuoseklią administracinės teisenos sistemą, todėl Audito komitetas, kaip papildomas komitetas, svarstydamas Projektą
Nr. XIIIP-733 pasiūlė šios nuostatos atsisakyti.

Atsižvelgiant į tai, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.                                      

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1.  Atlikdami patikrinimą, Priežiūros institucijų, išskyrus Lietuvos auditorių rūmus, Lietuvos advokatūros ir Teisingumo ministerijos, įgalioti darbuotojai, be teisių, numatytų jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi teisę:“.

Pritarti

 

10.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

32

 

2

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Lietuvos auditorių rūmų, Lietuvos advokatūros ir Teisingumo ministerijos įgalioti darbuotojai, be teisių, nustatytų jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi teisę atlikti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 7 ir 9 punktuose nurodytus veiksmus.“

Pritarti

 

11.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

36

 

4

 

 

 

 

 

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 36 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Kultūros paveldo departamentas, Lošimų priežiūros tarnyba, Lietuvos auditorių rūmai, Lietuvos prabavimo rūmai taiko šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytas poveikio priemones.“

Pritarti

 

12.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

36

 

5

 

 

 

N

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

1.    Papildyti Projektu 36 straipsnį nauja 5 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„5. Lietuvos auditorių rūmai taiko šio straipsnio 1 dalies 1, 3–6 punktuose nurodytas poveikio priemones.“

2.    Buvusias Projektu keičiamo įstatymo  36 straipsnio 5-7 dalis atitinkamai laikyti 6-8 dalimis.

 

 

13.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

36

 

8

 

 

 

N

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

1.    Papildyti Projektu keičiamo įstatymo 36 straipsnį nauja 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„8. Lietuvos auditorių rūmai, įvertinę, kad poveikio priemonių, nurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 3–6  punktuose, taikymas nepasieks poveikio priemonės tikslų, patikrinimų dokumentus su atlikto patikrinimo išvadomis, kai nustatomas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos nuostatų pažeidimas (pažeidimai),  ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo patikrinimo išvadų surašymo perduoda nagrinėti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kuri svarsto poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimą.“

2.     Buvusias Projekto 36 straipsnio 8-10 dalis atitinkamai laikyti 10-12 dalimis.

 

 

14.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

39

 

3

 

 

Argumentai:

Įvertinus tai, kad šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymas ir siekiant teisinio aiškumo, tikslintina Projektu keičiamo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Jeigu finansų įstaiga ar užsienio finansų įstaigos filialas yra patronuojanti įstaiga arba priklauso patronuojančiajai grupės įstaigai ir rengia konsoliduotąsias finansines ataskaitas Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo nustatyta tvarka, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra bendrosios metinės pajamos arba atitinkamos rūšies pajamos pagal apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, remiantis naujausiomis turimomis konsoliduotosiomis finansinėmis ataskaitomis, patvirtintomis pagrindinės patronuojančiosios įstaigos valdymo organo.“

Pritarti

 

15.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

40

 

1

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Priežiūros institucijos, išskyrus Lietuvos banką, Lietuvos auditorių rūmus, Lietuvos advokatūrą ir Teisingumo ministeriją, pagal kompetenciją turi teisę  kitiems įpareigotiesiems subjektams skirti šias baudas:“.

Pritarti

 

16.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

40

 

2

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į Audito komiteto 9 pasiūlymo argumentus, siūlytina Projekte tikslinti atitinkamas nuostatas, susijusias su Lietuvos auditorių rūmų teisėmis ir pareigomis, numatant jas analogiškas kaip ir Lietuvos advokatūrai.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 40 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Priežiūros institucijos, išskyrus Lietuvos banką, Lietuvos auditorių rūmus Lietuvos advokatūrą ir Teisingumo ministeriją, turi teisę kito įpareigotojo subjekto dalyviui ar valdymo organo nariui už šio įstatymo pažeidimus, kai kitas įpareigotas subjektas sistemingai pažeidžia įstatymą arba padaro vieną šiurkštų įstatymo pažeidimą, arba įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, skirti baudą – iki sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė nei 1 100 000 eurų), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 eurų (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė nei  1 100 000 eurų arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti).“

Pritarti

 

17.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

40

 

3

 

 

Argumentai:

Įvertinus tai, kad šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymas ir siekiant teisinio aiškumo, tikslintina Projektu keičiamo įstatymo 40 straipsnio 3 dalis.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 40 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Jeigu kiti įpareigotieji subjektai  yra patronuojantičioji įmonė arba priklauso patronuojančiajai grupės įmonei ir rengia konsoliduotąsias finansines ataskaitas Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo nustatyta tvarka, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra bendrosios metinės pajamos arba atitinkamos rūšies pajamos pagal apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, remiantis naujausiomis turimomis konsoliduotosiomis finansinėmis ataskaitomis, patvirtintomis pagrindinės patronuojančiosios įstaigos valdymo organo.“

Pritarti

 

18.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

45

 

1

 

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į tai, kad Audito komitetas 12 pasiūlymu siūlo papildyti projekto 36 straipsnį nauja 5 dalimi, o buvusias dalis pernumeravo, tikslintina Projekto 45 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 45 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Jeigu priežiūros institucija pritaiko šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 56 punkte nurodytą poveikio priemonę, finansų įstaiga laikinai neturi teisės disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose kredito įstaigose, ir (ar) kitu turtu, kurie nurodyti Priežiūros institucijos sprendime.“

Pritarti

 

19.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(1)

48

 

5

 

8

 

Argumentai:

2017 m. kovo 1 d. įsigaliojo Finansinių ataskaitų audito įstatymas, kuriame nėra formuluotės „atestuotas“, o apibrėžiama auditoriaus sąvoka.

Taip pat Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 1 punkte įvedamas trumpinys, kuris numato, kad auditoriai, kurie audito veikla verčiasi savarankiškai, ar audito įmonės, toliau kartu yra vadinami „auditoriais“, todėl šis trumpinys turi būti nuosekliai vartojamas visame tekste.

Atsižvelgiant į tai, tikslintinas Projektu  keičiamo įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 8 punktas.

Pasiūlymas:

Patikslinti Projektu keičiamo įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 8 punktą ir jį išdėstyti taip:

„8) prižiūrimos finansų įstaigos ir kito įpareigotojo subjekto arba įmonių grupės, kuriai priklauso prižiūrimas subjektas, įmonių auditoriams, taip pat Lietuvos ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijoms, atsakingoms už šių subjektų priežiūrą, jei ji reikalinga jų funkcijoms atlikti;“.

Pritarti

 

20.

Seimo Audito komitetas,

2017-06-14

(2)

 

1

2

 

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į tai, kad su iniciatorių pateiktu įstatymo Projektu Nr. XIIIP-732 yra tiesiogiai susiję jo lydintieji Seime registruoti projektai Nr. XIIIP-733 – XIIIP-738, būtina tarpusavyje suderinti šių įstatymų projektų įsigaliojimo ir įgyvendinimo datas.

Siūlytina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Projekto straipsniai įsigaliotų bendra tvarka, t. y. kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre.

Pasiūlymas:

Tarpusavyje suderinti įstatymų projektų Nr. XIIIP-732 - Nr. XIIIP-738 įsigaliojimo ir įgyvendinimo datas ir atitinkamai patikslinti Projekto  Nr. XIIIP-732  2 straipsnio 1–2 dalyse numatytus terminus.

Pritarti

 

7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: I. Šimonytė.

 

 

Komiteto pirmininkė                                                                                                                                                                           Ingrida Šimonytė

 

 

 

 

 

 

Seimo Audito komiteto biuro patarėja Asta Rubežė


[1] 1) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui; 2) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui.