LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ ATSAKOMYBĖS APSAUGOS DĖL COVID-19 (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS) LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOJE PASKELBUS VALSTYBĖS LYGIO EKSTREMALIĄJĄ SITUACIJĄ IR (AR) KARANTINĄ LAIKINOJO ĮSTATYMO projekto
2021-02-23 Nr. XIVP-206
Vilnius
Įvertinus projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Teisės akto pavadinimas turėtų glaustai atspindėti teisės akto reguliavimo dalyką. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad sąlygų, kurioms esant įstatymas turėtų būti taikomas („Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną“), vardijimas projekto pavadinime yra perteklinis.
2. Projekto pavadinimą siūlytina koreguoti ir dėl to, kad saugoma turėtų būti ne asmens sveikatos priežiūros specialistų atsakomybė, o asmenų interesai, atleidžiant juos nuo ar mažinant jiems kylančią atsakomybę. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai turėtų būti pataisytas ir projekto 1 straipsnis.
3. Projekto 1 straipsnyje brauktini žodžiai „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu“, nes projekto 5 straipsnio 2 dalyje numatytas įstatymo nuostatų taikymas ir iki įstatymo įsigaliojimo vykdytoms veikoms.
4. Turėtų būti tarpusavyje suderintos šios projekte suvienodintos vartojamos sąvokos: „COVID-19 (koronaviruso infekcija), „COVID-19 (koronaviruso infekcijos) pandemija“ bei COVID-19 liga (koronaviruso infekcijos)“.
5. Nėra aišku, kodėl projekto 1 straipsnyje siūloma nustatyti, kad įstatymu siekiama skatinti asmens sveikatos priežiūros specialistų savanorystę valdant COVID-19 (koronaviruso infekcijos) pandemiją. Pažymėtina, kad pandemijos metu svarbu tai, kad visi žmogiškieji asmens sveikatos priežiūros resursai būtų skirti betarpiškai pandemijos plitimui stabdyti bei jos padariniams šalinti. Kitaip sakant, pandemijos metu valstybė turėtų skatinti ir užtikrinti su įgyta profesine kvalifikacija ir turimomis kompetencijomis susijusių asmens sveikatos priežiūros specialistų tiesioginių funkcijų jų darbo vietose vykdymą. Tuo tarpu pandemijos metu skatinti asmens sveikatos priežiūros specialistus vykdyti ne kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, o savanorišką veiklą, kuri nėra susijusi su kompetentinga asmens sveikatos priežiūra, yra nelogiška.
Iš kitos pusės, vertinant projektu siūlomą reguliavimą, nėra aišku, kodėl apskritai siekiama išskirti savanorišką veiklą kaip atskirą (specifinį) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę. Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės. Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas.
6. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas asmens sveikatos priežiūros specialistų trumpinys turėtų būti įvestas ne projekto 2 straipsnio 1 dalyje, o projekto 1 straipsnyje.
7. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje įstatymo taikymo sąlygos siejamos su valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) su karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimu. Manytina, kad toks teisinis reguliavimas sistemiškai nedera su projekto 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje kalbama išimtinai tik apie ekstremaliosios situacijos likvidavimą ir jos padarinių šalinimą. Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, pažymėtina, kad projekto 2 straipsnio 1 dalis nedera ir su projekto 1 straipsniu, nes projekto 1 straipsnyje pabrėžiama, kad šio įstatymo paskirtis – numatyti didesnę asmens sveikatos priežiūros specialistų, teikiančių asmens sveikatos priežiūros paslaugas dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos) pandemijos ekstremaliomis sąlygomis, tuo tarpu projekto 2 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje būtinąsias atleidimo nuo atsakomybės sąlygas, jokių ekstremalių paslaugų teikimo aplinkybių nėra numatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad projekto 2 straipsnio 1 dalis turėtų būti papildytas dar vienu pagrindu, numatančiu, kad asmuo su COVID-19 (koronaviruso infekcija) susijusias asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė ekstremaliomis sąlygomis, nurodytomis šio straipsnio 2 dalyje.
8. Svarstytina, ar projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte neturėtų būti numatyta galimybė atleidimo nuo atsakomybės nuostatas tomis pačiomis sąlygomis ir asmens sveikatos priežiūros specialistams, paslaugas teikiantiems pagal Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos ir burnos priežiūros praktikos įstatymo nuostatas.
9. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis sąlygą, kad asmuo turi teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (nepaisant įstaigos nuosavybės formos ir pavaldumo), yra perteklinė, nes toks imperatyvas dėl paslaugų teikimo tik atitinkamas licencijas turinčiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose jau ir taip nustatytas šios dalies 2 punkte minimuose asmens sveikatos priežiūros specialistų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.
10. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto konstrukcija „dėl asmens neatsargios veikos, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atsirado šie padariniai: <...> žmogus paliktas be pagalbos, kai gresia pavojus jo gyvybei“ yra ydinga, nes nusikalstamos veikos sudėties požymių atžvilgiu žmogaus palikimas be pagalbos priskirtinas ne prie padarinių, o prie veikos. Tuo tarpu padariniais galėtų būti laikoma, pvz., žmogaus mirtis, tačiau BK 144 straipsnio kontekste tai neturėtų jokios baudžiamosios teisinės reikšmės, kadangi BK 144 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, o ne materialioji[1].
11. Taip pat atkreiptinas dėmesys į projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateikiamą padarinių eiliškumą: „atimta žmogaus gyvybė, nesunkiai sutrikdyta sveikata, sunkiai sutrikdyta sveikata“. Vardijant šiuos padarinius siūlytina nuosekliai laikytis BK išdėstyto eiliškumo, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą nurodyti po sunkaus sveikatos sutrikdymo.
12. Pastebėtina ir tai, jog Seime yra užregistruotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 29, 135, 138, 139, 140, 250 ir 281 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (Reg. Nr. XIVP-104), kuriuo siūloma nesunkų sveikatos sutrikdymą pervadinti į apysunkį sveikatos sutrikdymą.
13. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte siūloma nustatyti sąlygą, kad asmuo teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal darbo sutartį arba veikė savanoriškos veiklos pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato. Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje. Tuo tarpu įtvirtinus projektu siūlomą reguliavimą, nustatantį, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, tai netiesiogiai suponuotų, kad įstatymas taikomas tik pagal dvi veiklos formas: 1) pagal darbo sutartį bei 2) savanoriškos veiklos sutartį, besiverčiantiems gydytojams. Tokia nuostata suponuoja tai, kad įstatymas uždraustų sveikatos priežiūros paslaugas teikti licenciją turinčiam ir, pvz., individualią įmonę ar mažąją bendriją įsisteigusiam ir joje veiklą norinčiam vykdyti gydytojui, t. y. asmeniui, kuris sveikatos priežiūros paslaugas teikia nesudaręs darbo sutarties.
14. Derinant projekto terminiją tarpusavyje, projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 3 straipsnio 1 ir 5 dalyse vietoj žodžių „ypatingomis aplinkybėmis“ įrašytini žodžiai „ekstremaliomis sąlygomis“.
15. Projekto 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje brauktini žodžiai „ir atvejais“, nes jie klaidingai suponuoja, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos bei jų personalas dalyvauja likviduojant ekstremaliąją situaciją bei šalinant jos padarinius tik konkrečiais Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nurodytais atvejais.
16. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą reikėtų tikslinti, nurodant ne tai, kad paslaugos tiesiog buvo teikiamos be tinkamų ar optimalių medicinos priemonių (prietaisų), vaistų ir kitų paslaugoms teikti reikalingų priemonių, o būtent tai, kad asmuo neturėjo galimybių paslaugas teikti su tinkamomis ar optimaliomis medicinos priemonėmis (prietaisais), vaistais ir kitomis paslaugoms teikti reikalingomis priemonėmis.
17. Analogiškai tikslintinas ir projekto 2 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nustatant, kad būtent asmens darbo krūvis (dėl neigiamo esamo medicinos personalo ir faktinio jo poreikio santykio) neatitiko teisės aktuose nustatytų minimalių ir maksimalių darbo ir poilsio laiko dydžių.
18. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotės „pasikeitė visa apimtis darbo funkcijų ir (ar) darbo pobūdžio ar jų dalis“ turinys tikslintinas, nes darbo funkcijų apimties pasikeitimas gali būti suprantamas kaip tiesiog darbo krūvio padidėjimas (kas jau numatyta šios dalies 2 punkte), o „darbo pobūdžio apimties pasikeitimo“ sąvokos prasmę apskritai sunku numanyti.
19. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatoma, jog asmuo, teikdamas su COVID-19 (koronaviruso infekcija) susijusias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, veikė ypatingomis aplinkybėmis, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir atvejais tiesiogiai dalyvavo likviduojant ekstremaliąją situaciją ir šalinant jos padarinius ir jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: „<...> 4) asmuo dėl nuolat kintančios COVID-19 (koronaviruso infekcija) diagnostikos ir gydymo tvarkos pagal Lietuvos Respublikos, kitų valstybių duomenis apie diagnostikos metodus, skirtingų gydymo metodų efektyvumą ir gerąją patirtį neturėjo galimybės susipažinti (nebuvo supažindintas) su teisiniais ir praktiniais pasikeitimais“. Esant nurodytai aplinkybei kartu su projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis, asmens atžvilgiu galiotų projekto 3 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija dėl projekto 3 straipsnio 1 dalyje išvardintų nusikalstamų veikų.
Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte apibūdinta situacija teisiškai galėtų būti vertintina kaip kazusas (atsitikimas). Baudžiamojoje teisėje kazusu (lot. casus) laikomas veiksmas, turintis išorinių nusikalstamos veikos požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla[2]. Taigi, jeigu asmuo konkrečioje situacijoje negalėtų susipažinti arba nebūtų supažindintas su projekte minimais „teisiniais ir praktiniais pasikeitimas“ ir dėl to nenumatytų baudžiamojo įstatymo uždraustų padarinių kilimo galimybės, tuomet jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal kazuso taisykles. Atitinkamai, tokiu atveju asmuo neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau ne dėl to, kad jis veikė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, bet dėl to, kad jo veikoje nebūtų nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos (t. y. trūktų kaltės). Dėl to teigtina, jog projekto 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatomas teisinis reguliavimas neatitinka baudžiamosios teisės teorinių pagrindų.
20. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte žodį „teisiniais“ siūlytina pakeisti į „teisės aktų“.
21. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 5 punktas, atsižvelgiant į jo turinį, nėra šios dalies reguliavimo dalykas. Pažymėtina, kad ši dalis reglamentuoja būtent paties asmens fiziškai teikiamas su COVID-19 susijusias asmens sveikatos priežiūros paslaugas esant ekstremalioms sąlygoms. Tuo tarpu šiame 2 dalies 5 punkte siūloma tiesiog įtvirtinti situaciją, kada asmuo negalėjo kokybiškai teikti paslaugų dėl šių paslaugų prieinamumo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje apribojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei įvedus karantiną. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą reikėtų apjungti su ir dėstyti kartu šio straipsnio 3 dalimi. Be to, šiame punkte brauktini žodžiai „dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos)“.
22. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad laikoma, kad asmuo, teikdamas su COVID-19 (koronaviruso infekcija) nesusijusias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, veikė ypatingomis aplinkybėmis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) nuostatas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje asmuo teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, buvo apribotas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nustatytu laiku ir jų prieinamumas ir tai turėjo tiesioginės įtakos asmens teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų savalaikiškumui, prieinamumui ir (ar) kokybei. Vertinant šią nuostatą, ginčytina, kad vien tas faktas, kad asmens sveikatos priežiūros specialistas paslaugas teikė įstaigoje, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka tiesiog buvo apribotas paslaugų prieinamumas, gali būti laikomas kaip pakankamu pagrindu, įgalinančiu jį atleisti nuo atsakomybės. Kitaip sakant, tik tokia aplinkybė, kad asmens sveikatos priežiūros specialistas paslaugas teikė asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje paslaugų prieinamumas buvo apribotas teisės aktų nustatyta tvarka, negali būti pakankamu pagrindu atleisti specialistą nuo baudžiamosios ar profesinės atsakomybės dėl bet kokios jo profesinė veikos, nesiejant jos su kitomis galimomis ekstremaliomis sąlygomis.
23. Projekto 3 straipsnio, kuris vadinasi „Atleidimas nuo atsakomybės“, 1 dalyje numatoma, kad „Asmuo, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje metu teikęs asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir veikęs ypatingomis aplinkybėmis, nelaikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 ar 3 dalyje, 137 straipsnio 1 ar 3 dalyje, 139 straipsnio 1 ar 2 dalyje, 144 straipsnyje (jeigu šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo padarė dėl neatsargumo), 229 straipsnyje dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių“.
Pastebėtina, kad projekto 3 straipsnio pavadinime ir šio straipsnio 1 dalyje atsispindi trys baudžiamosios teisės institutai: 1) atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės; 2) baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės; 3) kaltės nebuvimas.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės esmė yra ta, kad teismas atitinkamame procesiniame sprendime konstatuoja, jog asmens veikoje buvo visi konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau tokiam asmeniui neskiria bausmės[3]. Nepaisant to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės priskiriamas prie vienos iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų, kadangi tokiam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (pvz., atimta teisė dirbti mediko darbą pagal BK 682 straipsnį), taip pat toks asmuo kai kurių įstatymų kontekste tam tikrą laikotarpį nebebus laikomas nepriekaištingos reputacijos ir pan.
Tuo tarpu baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės yra suprantamos kaip tam tikros BK numatytos aplinkybės, kurioms esant asmuo apskritai neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių institutas gali būti taikomas tik tada, kai asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, įskaitant ir kaltę. Taigi asmuo, veikęs esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas ne dėl to, kad jo veikoje nėra kaltės, bet dėl to, kad jo veikoje nėra materialiojo nusikalstamos veikos požymio – veikos pavojingumo. Veika, padaryta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, laikoma socialiai vertinga, kadangi ji padaryta ne nusikalstamais tikslais, o, pvz., siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo kėsinimosi į jų gyvybę, siekiant apsaugoti svetimą turtą ir t. t. Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, tokio asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Galiausiai asmuo, kurio psichinis santykis su veika ir padariniais neatitinka BK 15 ir 16 straipsniuose numatytų tyčios ir neatsargumo kriterijų, baudžiamojon atsakomybėn irgi neturėtų būti traukiamas, tačiau ne dėl to, kad jo veika būtų laikoma nepavojinga, bet dėl to, kad trūksta vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – kaltės. Antai BK 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką“. Jeigu asmens veikoje nėra kaltės, tokio asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis (t. y. šiuo atveju, priešingai negu esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, taikomas kitas BPK 3 straipsnio 1 dalies punktas). Taigi, nors kaltės nebuvimo ir baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių institutai panašūs tuo atžvilgiu, kad jiems abejiems esant asmuo neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau iš esmės skiriasi materialieji netraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai[4] bei procesinės normos, kuriomis remiantis asmeniui ikiteisminis tyrimas neturėtų būti pradėtas, o pradėtas turėtų būti nutrauktas.
Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog visi trys nurodyti baudžiamosios teisės institutai yra skirtingi ir tarpusavyje nesuderinami. Taip pat pabrėžtina, kad vienos nusikalstamos veikos atžvilgiu gali būti taikomas tik vienas iš jų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog projekte numatomas visų šių baudžiamosios teisės institutų derinys praktinio taikymo prasme būtų neįmanomas.
24. Remiantis tuo, kas išdėstyta šios išvados 23 pastaboje, darytina išvada, jog tarpusavyje nesuderinamos ir projekto 3 straipsnio 1 bei 4 dalys. Projekto 3 straipsnio 1 dalyje kalbama ir apie kaltės nebuvimą, ir apie baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes, o projekto 3 straipsnio 4 dalyje siūloma abiejų šių institutų atžvilgiu taikyti išimtinai tik baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms skirtą BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
25. Projekto 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamų veikų sąrašas, kurio atžvilgiu galiotų visos projekto 3 straipsnyje numatomos baudžiamąjį persekiojimą turinčios apsunkinti teisės normos, ydingas šiais aspektais:
25.1. projekto aiškinamajame rašte pažymima, kad „Laikinojo įstatymo projektas parengtas siūlant <...> apriboti baustinus atvejus iki išskirtinių, ypatingo rimtumo atvejų“. Manytina, kad dėl sukeliamų padarinių specifikos tiek neatsargus gyvybės atėmimas, tiek neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas turėtų būti laikomi „ypatingai rimtomis“ nusikalstamomis veikomis, todėl abejotina, ar šių dviejų nusikalstamų veikų išvardijimas projekto 3 straipsnio 1 dalyje yra pagrįstas.
25.2. neaišku, dėl kokių priežasčių į šį sąrašą neįtrauktos BK 132 straipsnio 2 dalis bei BK 137 straipsnio 2 dalis. Jos abi numato baudžiamąją atsakomybę kvalifikuojančią aplinkybę – atitinkamų padarinių sukėlimą dviem ar daugiau žmonių. Pastebėtina, kad iš esmės analogišką kvalifikuojančią aplinkybę, kai atitinkami padariniai sukeliami dviem ar daugiau žmonių, įtvirtinanti BK 139 straipsnio 2 dalis projekto 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta. Jeigu BK 132 straipsnio 2 dalis bei BK 137 straipsnio 2 dalis į projekto 3 straipsnio 1 dalį neįtrauktos su ta mintimi, kad šios veikos turėtų būti laikomos „ypatingai rimtomis“ ir jų atžvilgiu neturėtų galioti projekto 3 straipsnyje išvardintos baudžiamąjį persekiojimą turinčios apsunkinti teisės normos, tuomet atkreiptinas dėmesys, jog dar griežtesnę atsakomybę numatančios BK 132 straipsnio 3 dalis ir BK 137 straipsnio 3 dalis projekto 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos.
25.3. projekto 3 straipsnio 1 dalyje minima BK 144 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika ir tuo pačiu nurodoma, jog asmuo būtų nelaikomas kaltu tik tuo atveju, jeigu jis šią veiką padarė dėl neatsargumo. Pastebėtina, kad nurodytame BK straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas – palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei – baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik tada, kai jis padaromas veikiant tiesiogine tyčia[5]. Tai reiškia, jog atsakomybė už neatsargiai padarytą BK 144 straipsnyje nurodytą veiką apskritai net negali kilti.
26. Derinant projekto terminiją tarpusavyje, projekto 3 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“ įrašytini žodžiai „paskelbtos valstybės ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Analogiškai tikslintinos ir projekto 3 straipsnio 3 ir 5 dalys.
27. BK 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis“. Manytina, jog ši nuostata gerokai apribotų ar net apskritai eliminuotų būtinojo reikalingumo taikymo galimybes asmens sveikatos priežiūros specialistų atžvilgiu, todėl abejotina, ar yra kokia nors prasmė šią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę nurodyti projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
28. Projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateikiamas būtinojo reikalingumo apibūdinimas nedera su BK 31 straipsniu, t. y. BK nenumato, kad būtinojo reikalingumo nuostatos galėtų būti taikomos „neturint realių galimybių veikti ar peržengiant profesinio pasirengimo ribas“. Taip pat pastebėtina, kad „neturėjimas realių galimybių veikti“ suponuoja asmens neveikimą, o baudžiamoji atsakomybė už neveikimą gali kilti tik tada, kai asmuo konkrečioje situacijoje ne tik privalo, bet ir realiai gali elgtis tam tikru būdu. Tai reiškia, kad jeigu asmuo konkrečioje situacijoje „neturėtų realių galimybių veikti“, tuomet jam baudžiamoji atsakomybė neturėtų būti taikoma, tačiau ne dėl būtinojo reikalingumo, bet dėl to, kad trūktų nusikalstamos veikos sudėties požymio – įstatymo uždraustos ir pavojingos veikos[6].
29. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog „Laikinojo įstatymo projektu bus patvirtinta laikina didesnė ASP specialistų atsakomybės apsauga, iš anksto preziumuojant, kad ASP specialistai teikdami ASP paslaugas Laikinojo įstatymo projekte numatytomis sąlygomis ir aplinkybėmis - veikė baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis ir baudžiamasis persekiojimas už Laikinojo įstatymo projektu numatytas veikas negalimas“. Vertinant šį projekto aiškinamojo rašto teiginį kartu su projekto 3 straipsnio 3 dalimi pažymėtina, jog baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija nebūtų nepaneigiama, todėl abejotina, ar ji galėtų užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą nuo baudžiamojo persekiojimo.
Kita vertus, abejotina ir dėl to, ar projekto 3 straipsnio 3 dalyje numatoma baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija būtų suderinama su BPK 2 straipsnyje įtvirtintu legalumo principu, kuris reikalauja pradėti (atlikti) ikiteisminį tyrimą, kai yra pagrindas įtarti, jog padaryta nusikalstama veika[7]. Taip pat keltina prielaida, jog projekto 3 straipsnio 3 dalis prieštarautų BPK 44 straipsnio 10 daliai, kurioje įtvirtinta, kad „Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o įstatymų numatytais atvejais – ir kompensaciją iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo“.
Būtina pažymėti, kad nusikalstama veika gali būti padaroma ir nesant visiškai jokio priežastinio ryšio su projekto 2 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, pvz., nors asmens sveikatos priežiūros specialistas paslaugas ir teiktų be tinkamų ar optimalių medicinos priemonių (prietaisų) (kaip numatyta projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte), tačiau pati jo veikla (turinti nusikalstamos veikos požymių) gali būti visiškai nesusijusi su šių priemonių (prietaisų) naudojimu. Todėl kiekvienu atveju iš karto preziumuoti, kad dėl bet kokios projekte išvardintos nusikalstamos veikos yra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, neatsižvelgiant į galimą konkrečių veiksmų ar neveikimo pobūdį, jų galimam priskyrimui prie veikos ekstremaliomis sąlygomis, nėra teisiškai pagrįsta. Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl projekto 3 straipsnio 5 dalies, kurioje taip pat konstatuojama, kad bet kokia asmens sveikatos priežiūros specialisto veika ekstremaliomis sąlygomis, neatsižvelgiant į konkrečių veiksmų ar neveikimo, sukėlusių tam tikras neigiamas pasekmes, pobūdį, nelaikoma asmens sveikatos priežiūros praktikos klaida.
Be to, iš projekto 3 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra iki galo aišku, kokia apimtimi, kokiems subjektams ir kokiose baudžiamojo proceso stadijose galiotų ši prezumpcija. Pavyzdžiui, neaišku, kaip ji būtų taikoma esant nusikalstamų veikų sutapčiai, kai bent viena iš sutaptį sudarančių nusikalstamų veikų nepatektų į projekto 3 straipsnio 1 dalyje išvardintų nusikalstamų veikų sąrašą (pvz., kai siekdamas nuslėpti neatsargiai padarytą nusikalstamą veiką asmens sveikatos priežiūros specialistas suklastotų dokumentą). Neaišku ir tai, ar, pvz., šios prezumpcijos reikšmė būtų lygiai tokia pati ikiteisminio tyrimo pareigūnui, sprendžiančiam, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, nagrinėjančiam galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens skundą dėl prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstumo. Taip pat visiškai neaišku, kaip, pvz., skirtųsi šios prezumpcijos taikymas ikiteisminio tyrimo stadijoje ir nagrinėjant bylą teisme. Iš projekto 3 straipsnio 3 dalies bei projekto 5 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo taikymą, nėra aišku ir tai, kaip ši prezumpcija turėtų būti taikoma iki įstatymo įsigaliojimo momento pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose ir baudžiamosiose bylose, kurios nagrinėjamos teisme.
Atkreiptinas dėmesys ir į vieną iš kertinių materialiosios baudžiamosios teisės principų – visų asmenų lygybės prieš įstatymą. Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime apibūdindamas šio principo turinį yra pažymėjęs, jog „Baudžiamojoje teisėje lygybės principas reiškia, kad už padarytą nusikaltimą yra nustatyti vienodi atsakomybės pagrindai. Pagal baudžiamąją teisę lygybės įstatymui principas realizuojamas pripažįstant, kad nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma, aprašyta įstatyme, apibūdina veiką kaip nusikaltimą ir tuo atžvilgiu nusikaltimo sudėtis tampa „lygiu matu“ visiems tam tikrą veiką padariusiems asmenims. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, jeigu asmens veika atitinka įstatyme aprašytus nusikaltimo požymius, jokios kitos asmens savybės, socialinė padėtis ir pan. negali turėti reikšmės tokį asmenį patraukiant baudžiamojon atsakomybėn“. Abejotina, ar baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcijos taikymas tik tam tikrų asmenų grupės atžvilgiu būtų suderinamas su nurodytu Konstitucinio Teismo išaiškinimu.
Apibendrinus pažymėtina, jog, viena vertus, projekto 3 straipsnio 3 dalyje numatoma baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija suformuluota pernelyg neaiškiai, ir, antra vertus, nedera nei su baudžiamosios, nei su baudžiamojo proceso teisės pamatiniais principais.
30. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija veikiausiai nesuteiktų realios baudžiamosios teisinės apsaugos dar ir dėl to, kad projekto 5 straipsnyje numatomos įstatymo galiojimo laike taisyklės visiškai nekoreliuoja su BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje įtvirtintu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu. Šiame papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję „aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus <...> nusikaltimas“. Tuo tarpu siūlomas įstatymas galiotų tik iki 2023 m. sausio 1 d. Tai reiškia, jog jau nuo 2023 m. sausio 2 d. absoliučiai visi asmens sveikatos priežiūros specialistai, įstatymo galiojimo laikotarpiu padarę projekto 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, galėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn bendra tvarka ir jų atžvilgiu nebegaliotų aptariama prezumpcija. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas asmens sveikatos priežiūros specialistams iš tikrųjų galėtų suteikti projekto aiškinamajame rašte akcentuojamą „psichologinį ir teisinį saugumą“.
31. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš projekto aiškinamojo rašto matyti[8], kad įtvirtinant baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių prezumpciją siekiama ne tik apsunkinti asmens sveikatos priežiūros specialistų baudžiamąjį persekiojimą, bet ir iš dalies nustatyti savotišką prevencinę amnestiją šių asmenų atžvilgiu. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio amnestija yra negalima, kadangi BK 78 straipsnyje yra įtvirtinta, jog „Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu“. Kitaip tariant, amnestija gali būti taikoma tik tiems asmenims, kurie jau yra teismo pripažinti kaltais ir jiems yra paskirtos bausmės, o ne tiems asmenims, kurie yra tik galimai padarę ar tik padarys nusikalstamas veikas.
32. Projekto 3 straipsnio 5 dalyje nurodant Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo bei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo pavadinimus žodžių „Lietuvos Respublikos“ rašyti nereikia, kadangi pilnas šių įstatymų pavadinimas jau yra minimas projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
33. Projekto 3 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „drausminė ar teisinė atsakomybė“ įrašytini žodžiai „poveikio priemonės“.
34. Projekto 4 straipsnyje numatoma, kad „Asmeniui šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas atleidimas nuo atsakomybės netaikomas, jeigu nustatyta bent viena iš šių aplinkybių: 1) asmens veika pasireiškė tyčiniu netinkamu elgesiu ar dėl didelio aplaidumo“. Kaip jau minėta anksčiau, projekto 3 straipsnyje iš esmės atsispindi trys skirtingi baudžiamosios teisės institutai (atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės ir kaltės nebuvimas), todėl iš projekto 4 straipsnyje vartojamų žodžių „atleidimas nuo atsakomybės netaikomas“ neaišku, kuris iš jų turimas omenyje.
Taip pat pastebėtina, kad visos projekto 3 straipsnio 1 dalyje išvardintos nusikalstamos veikos (išskyrus BK 144 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri, kaip minėta, prie neatsargių nusikalstamų veikų projekte priskiriama nepagrįstai) gali būti padaromos tik neatsargia kaltės forma, todėl abejotina, ar yra kokia nors prasmė papildomai nurodyti, kad projekto 3 straipsnio nuostatos netaikomos esant „tyčiniam netinkamam elgesiui“.
35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK apskritai nenumato tokios kaltės formos ar kaltės rūšies kaip projekto 4 straipsnyje minimas „didelis aplaidumas“.
36. Neaišku, ar projekto 4 straipsnio formuluotė „šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas atleidimas nuo atsakomybės netaikomas“ reiškia, be kita ko, tai, jog esant projekto 4 straipsnyje numatytoms aplinkybėms asmens atžvilgiu negaliotų projekto 3 straipsnio 3 dalyje numatoma baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo prezumpcija. Jeigu taip, tuomet atkreiptinas dėmesys, jog norint nustatyti, ar asmens veika nepasireiškė „tyčiniu netinkamu elgesiu ar dėl didelio aplaidumo“, kiekvienu atveju galimai reikėtų atlikti ne vieną ikiteisminio tyrimo veiksmą, kadangi tyčios/neatsargumo įrodinėjimas baudžiamajame procese dažnai yra sudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas padėtų pasiekti projekto aiškinamajame rašte deklaruojamą siekį „apsaugoti medicinos darbuotojus nuo teisinių procesų“.
37. Nėra aišku, kodėl projekto 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas įstatymo galiojimas siejamas su konkrečia kalendorine data (kurios objektyvus pagrįstumas nėra atskleistas), o ne su valstybės ekstremalios padėties ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo laikotarpiu, nes juk ir paties įstatymo paskirtis yra nustatyti asmens sveikatos priežiūros specialistų interesų apsaugą jiems paslaugas teikiant paskelbtos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės metu.
38. Projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslintinos, nes:
- nėra aišku kokiu laikotarpiu iki įstatymo įsigaliojimo įvykdytoms veikoms bei kokia apimtimi taikomos įstatymo nuostatos. Galbūt turima omenyje, kad įstatymo nuostatos taikomos nuo karantino režimo, nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, pradžios (analogiško turinio pastaba taikytina ir šio straipsnio 3 daliai, kurioje taip pat reiktų aiškiai apibrėžti terminą, nuo kada gali būti taikomos įstatymo nuostatos);
- nėra aišku, kodėl iki įstatymo įsigaliojimo įvykdytoms veikoms būtų taikomos tik įstatymo 3 straipsnio 1-4 dalys. Pažymėtina, kad visos projekto nuostatos yra sistemiškai susijusios, apsprendžiančios viena kitų turinį bei taikymo apimtį, sąlygas bei išlygas. Todėl įstatymo nuostatos iki įstatymo įsigaliojimo įvykdytoms veikoms turėtų būti taikomos (ar netaikomos) kompleksiškai.
39. Projekto 5 straipsnio 3 dalyje prieš žodį „iki“ įrašytinas žodis „ir“, o vietoj žodžių „administracinių ar darbo drausmės“ įrašytini žodžiai „profesinės veiklos“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]