2016-04-19

   

PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymO PROJEKTO

NR. XIIP-3234 (2)

Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys
Str.	Str. d.	P.
103	3		Argumentai: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad už atliktą darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu; draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Remiantis šiomis nuostatomis bei siekiant užtikrinti asmenų teises gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teikiamas žemiau išdėstytas pasiūlymas. Pažymėtina, kad tokios siūlomos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 220 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pasiūlymas: Pakeisti 103 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“

Teikia

Seimo narys                                                                                                                 Stasys Brundza