AIŠKINAMASIS RAŠTAS

dėl PROFESINIO MOKYMO ĮSTATYMO NR. VIII-450 PAKEITIMO

ĮSTATYMo

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Europos Sąjungos Tarybos 2015 m. paskelbtose rekomendacijose dėl Lietuvos nacionalinės reformų programos teigiama, kad Lietuvoje dėl demografinių priežasčių ir migracijos sparčiai mažėja darbingo amžiaus gyventojų, todėl siūloma didinti švietimo sistemos suteikiamų įgūdžių atitiktį darbo rinkos poreikiams ir skatinti tęstinį profesinį tobulėjimą. Profesinis mokymas yra ta švietimo grandis, kurioje jos dalyviai lanksčiausiai ir greičiausiai geba reaguoti į darbdavių poreikius ir mokinių bei užimtų asmenų kompetencijų trūkumą. Nežiūrint į tai, kad profesines mokymo įstaigas baigusių asmenų užimtumo lygis yra pakankamai aukštas (75,6 proc. palyginus su ES vidurkiu 73 proc. (2015 m.)), tačiau vidurinio profesinio rengimo ir mokymo įstaigose besimokančių mokinių dalis Lietuvoje tebėra maža 29 proc. (ES vidurkis – 50 proc.) ir kasmet vis dar mažėja, o profesinio rengimo ir mokymo įstaigų nebaigia apie 23 proc. mokinių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad per pastaruosius penkerius metus sumažėjo mokinių, kurie renkasi profesines mokyklas besimokydami pagal bendrojo ugdymo arba vidurinio ugdymo programas (2010 m. atitinkamai tokie mokiniai sudarė 3,1 proc. ir 64,6 proc., o 2015 m. 1,2 proc. ir 43,4 proc.), todėl daroma prielaida, kad ateityje kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas Lietuvoje bus dar ryškesnis. Profesinėse mokymo įstaigose mokinių skaičius lyginant 2009 ir 2015 metus sumažėjo visose apskrityse išskyrus Kauno, Vilniaus ir Telšių apskritis.

Šiuo metu šalyje veikia 70 valstybinių profesinio mokymo įstaigų, kuriose mokosi apie 46 tūkst. mokinių. Profesinio mokymo įstaigos yra labai svarbios įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus: „užtikrinti asmenų dalyvavimą mokymesi visą gyvenime bei didinti jų įsidarbinimą ir užimtumą“, tačiau Lietuva pagal mokymosi visą gyvenimą rodiklius yra 21 iš 28 Europos Sąjungos šalių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2009 iki 2015 metų ženkliai sumažėjo asmenų tęsiančių mokslą po profesinio mokymo baigimo kolegijose arba universitetuose (2009 m. tęsiančių studijas atitinkamai sudarė 3,8 ir 1,2 proc., o 2015 m. – 0,35 ir 0,33 proc.). 2016 m. Europos Sąjungos Tarybos Europos semestro Lietuvai ataskaitoje Lietuvai rekomenduojama: daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas didinant švietimo sistemos atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinant mokymo ir suaugusiųjų mokymosi kokybę. Šiuo metu populiariausios profesinio mokymo įstaigose išlieka verslo ir administravimo, inžinerijos profesijos bei architektūra ir statyba, nors šių specialybių besimokančiųjų skaičius sumažėjo beveik du kartus.

Jau daugiau nei dešimtmetį profesiniam mokymui skiriama lėšų dalis praktiškai nekinta ir tesudaro apie 0,3 proc. nuo BVP, o vidutinės vienam besimokančiam asmeniui tenkančios lėšos sudaro apie 2 tūkst. eurų per metus (pavyzdžiui, universitete studijuojančiam tenka 5,8 tūkst. eurų). Atotrūkį tarp darbo rinkos ir profesinio mokymo bei fragmentuotą baigusiųjų profesinio mokymo įstaigas įsidarbinamumą pagal profesiją, parodo ir tai, kad mokinių, priimtų į profesines mokymo įstaigas ir jau turinčių profesinę kvalifikaciją, skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo beveik 40 proc., o turinčių aukštojo mokslo kvalifikaciją – beveik 20 kartų. Ekspertų teigimu, vieni iš veiksnių, kuriais būtų galima pasinaudoti profesinio rengimo ir mokymo patrauklumui ir atitikčiai darbo rinkos poreikiams didinti, yra: mokymosi darbo vietoje įtraukimas į visas profesinio rengimo ir mokymo programas, taip pat palankesnių sąlygų pereiti iš profesinio mokymo į aukštojo mokslo sistemą sudarymas (Profesinio mokymo sistemos Lietuvoje galimybių studija, 2015 m.).

Siekiant paremti ekonomikos augimą ir tolesnius teigiamus darbo rinkos pokyčius, itin svarbios investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas naujasis socialinis modelis skatina asmens karjeros dinamiškumą, o darbuotojai turės lanksčiai prisitaikyti keisdami profesiją ir ūkio sektorius, kuriuose dirba, todėl svarbu, kad jie galėtų keisti ir kelti kvalifikaciją atsižvelgdami į ekonomikos poreikius. 2017 m. Europos Komisijos semestro ataskaitoje teigiama, kad Lietuva nedaug pasistūmėjo didindama aktyvios darbo rinkos politikos aprėptį, o ši politika yra itin svarbi siekiant padidinti žemos kvalifikacijos darbuotojų įsidarbinimo galimybes ir didinti darbo jėgos pasiūlą. Darbdavių duomenimis, šiuo metu inžinerinėje pramonėje kvalifikuoto darbuotojo ir aukštos kvalifikacijos specialisto poreikis gali būti apibūdinamas santykiu 5 ir 1.

2011 m. Briugės komunikate buvo nustatyti tikslai, kuriais siekiama didinti profesinio mokymo patrauklumą, aktyvinti suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą ir dalyvavimą profesiniame mokyme, šalims narėms suderinti europines ir nacionalines profesinio mokymo nuostatas, įgyvendinti nacionalines kokybės užtikrinimo sistemas, remiantis Europos kokybės užtikrinimo profesinio mokymo orientavimo rekomendacijomis, įgyvendinti mokymąsi darbo vietoje. Visoje Europos Sąjungoje dualinis profesinis mokymas yra laikomas vienu iš svarbiausių jaunimo nedarbą mažinančių ir padedančių sėkmingai susirasti pirmąjį kvalifikuotą darbą veiksnių. Apklausų duomenimis, net 49 proc. darbdavių susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Darbdavių atstovai ne retai pažymi, kad trūksta glaudesnio ryšio tarp švietimo įstaigų ir darbdavių, o bedarbių profesinis mokymas nėra pritaikytas darbo rinkos poreikiams. Tose šalyse, kuriose dualinis profesinis mokymas turi senas tradicijas jaunimo nedarbas yra gerokai mažesnis, lyginant su Lietuvos vidurkiu: Vokietijoje – 7,1, Danijoje – 10, Austrijoje – 10,1, Nyderlanduose – 11,1 procento.

Lietuvoje pameistrystės institutas nėra išplėtotas. Šiuo metu Lietuvoje pameistrystės būdu mokosi tik 2 proc. dalyvių, tačiau tarptautinių ekspertų teigimu, atsižvelgiant į Lietuvoje turimas profesinio mokymo ir rinkos sąlygas, jau dabar darbo vietose galėtų mokytis mažiausiai 30 proc. mokinių. . Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) šalių vidurkis besimokančių pameistrystės būdu sudaro apie 40 proc.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jaunuoliai ir jų tėvai profesinį rengimą ir mokymą vis dar laiko nepatrauklia alternatyva, todėl būtina gerinti jo kokybę ir profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimą su įmonėmis (Europos Komisijos švietimo ir mokymosi būklės ataskaita, 2016). Faktiškai daugėjant norinčių mokytis profesinio mokymo įstaigose skaičiui, pedagogų skaičius (vadinamų profesijos mokytojais ir bendrojo ugdymo mokytojais) šiose įstaigose sumažėjo 14 proc., o vidutinis pedagoginio personalo amžius yra 50 metų. Investiciniam klimatui šalyje gerinti ir investuotojams pritraukti vienu pagrindinių siektinų uždavinių laikytina „pasiekti, jog 2020 m. ne mažiau kaip 50 proc. profesinio lavinimo mokinių praktinius įgūdžius įgytų realioje darbo vietoje (AIAC, 2015)“.

Tarptautiniai ekspertai jau dešimtmetį akcentuoja būtinybę racionalizuoti valstybės biudžeto lėšų naudojimą ir struktūrą švietimo srityje. Švietimo informacinių technologijų centrui atlikus analizę dėl 2016–2017 metų profesinių mokyklų duomenų iš Mokinių ir Pedagogų registrų pastebėta, kad 235 asmenys yra ir profesinio mokymo įstaigos pedagogas, ir mokinys. Lietuvos darbo birža atliktame tyrime konstatavo, kad profesinio mokymo įkainiai privatiems klientams ir darbo ieškantiems asmenims, kurių profesinis mokymas apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų, skiriasi net du, o vietomis tris kartus, pavyzdžiui, dekoratyvinės kosmetikos mokymo programa atitinkamai kainuoja 1 798 eurus ir 580 eurų. Valstybės kontrolė yra pažymėjusi, kad nėra reglamentuota, kaip apskaičiuoti profesinio mokymo įstaigų mokymo paslaugų įkainius, todėl profesinio mokymo įstaigos skaičiuoja juos skirtingai.

Valstybė pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, turi pareigą prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Nuo 2004 m. į profesinio mokymo kokybės gerinimą buvo investuota 240 mln. Eur., į profesinio mokymo infrastruktūros gerinimą – 118 mln. Eur. Valstybės kontrolės teigimu, net pusėje audituotų profesinio mokymo įstaigų nepadidėjo per pastaruosius dvejus metus įstojusių mokinių skaičius į pirmines mokymo programas, kurios vykdomos sektoriniuose praktinio mokymo centruose. Valstybės kontrolė taip pat akcentavo, kad įvertinus 26 sektorinių praktinių centrų veiklą, nė viena profesinio mokymo įstaiga nepasiekė numatyto įrangos apkrovimo (16 val. per parą), o (60 proc.) centrų praktinis mokymas vyko tik iki 5 val. per parą. Europos Komisijos ataskaitoje Parlamentui ir Tarybai dėl 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos dėl Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinės sistemos sukūrimo įgyvendinimo, pažymima, kad kokybės užtikrinimo sistemų diegimas profesinio mokymo srityje tapo daugumos šalių reformų prioritetu, išorinio kokybės vertinimo paskirtis – formuoti vieningą profesinio kokybės užtikrinimo sistemos supratimą ir skatinti visas suinteresuotas šalis prisidėti prie kokybės kultūros puoselėjimo, tačiau Lietuvoje šiuo metu nepakankamai užtikrinama profesinio mokymo teikėjų paslaugų kontrolė ir orientavimas į sąlygų, kiekvienai profesinio mokymo įstaigai gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir nuolat tobulinti taikomus veiklos metodus ir būdus, sudarymą.

Lietuvoje skatinant profesinio mokymo pasiūlos ir darbo rinkos paklausos augimo, 2013 metais pradėti rengti profesinio mokymo modulinės programos bei profesinio mokymo rengimo standartai. Iki šiol yra parengtas vos vienas profesinis standartas, nepaisant to, kad jiems rengti išleista apie 500 tūkst. Eur. Tik 24-ios iš 60-ies modulinių profesinio mokymo programų, kurioms išleista apie 1 mln. Eur, yra įregistruotos. Valstybės kontrolės teigimu, įvertinus 20 iš 60 (33 proc.) modulinių programų, nustatyta, kad tik dvi atitiko naujus profesinius standartus.

2016 m. darbo biržose iš viso registruoti beveik 152 tūkst. bedarbių, iš jų apie 75,6 proc. – teturintys vidurinį ir žemesnį išsilavinimą. Įgyvendinant Užimtumo didinimo 2014–2020 metų programą, daugiau kaip 17 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą darbuotojų buvo sudarytos galimybės įgyti naują ar patobulinti turimą profesinę kvalifikaciją. Valstybės kontrolės 2016 m. vasario 22 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-50-1-1 „Kaip panaudojamos profesinio mokymo galimybės“^{^[1]} nurodyta, kad siūlomos profesinio mokymo programos ne visada atitinka darbo rinkos poreikius, nepakanka naujų ir darbo rinkos poreikius atitinkančių mokymo programų, nepakankama kokybė. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, situacija, kai už bedarbių profesinio mokymo koordinavimą, organizavimą ir įgyvendinimą atsakingos institucijos labai ribotai dalyvauja profesinio mokymo programų sudarymo, tvirtinimo, profesinio mokymo teikėjų licencijavimo procese, yra ydinga.

Vienas svarbiausių sėkmingos profesinės mokyklos požymių yra efektyvus valdymas, socialinių partnerių įtraukimas ir profesinėje mokymo įstaigoje vykdomos veiklos orientavimas į darbo rinkos poreikius. 2016 m. EBPO ataskaitoje Lietuvai teigiama, kad turi būti skatinamas bendradarbiavimas tarp savivaldybių, profesinių mokyklų ir specialiųjų mokyklų, kuriant bendrus klasterius arba diegiant bendras valdymo sistemas. Kasmet viešosios įstaigos statusą įgyja vis daugiau profesinio mokymo teikėjų. Taigi, didėja finansinis įstaigų savarankiškumas, atsiranda geresnės galimybės efektyviai naudoti profesinio mokymo lėšas ir išteklius. Pasikeitus juridiniam įstaigų statusui, jas valdyti gali įmonės, socialiniai partneriai, savivaldybių atstovai, kiti dalininkai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiandien pastebimas nepakankamas socialinių partnerių įsitraukimas ne tik į profesinio mokymo įstaigų valdymą, bet ir bendrai į profesinį mokymą. Pastebimas ir nepakankamai efektyvus įsitraukimas į profesinio mokymo planavimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad profesinis orientavimas vis dar išlieka vienu iš iššūkių siekiant atliepti Europos Tarybos ir EBPO rekomendacijas. Nuo 2005 m. buvo įkurta 700 profesinio informavimo taškų, iš jų 632 bendrojo ugdymo mokyklose (kiti viešosiose bibliotekose ir savivaldybei priklausančiose įstaigose). Vienose jų profesinio informavimo paslaugas teikė pedagogai, kitose – kiti mokyklų darbuotojai (pavyzdžiui, bibliotekininkai). Analizuojant kitų valstybių patirtis, pavyzdžiui, Suomijos, Norvegijos, Austrijos, Čekijos ir kitų Europos Sąjungos šalių profesinio orientavimo paslaugos teikiamos nuo pirmos klasės – žemesnėse klasėse profesinis orientavimas integruotas į kitas ugdymo programas, o vyresniųjų klasių mokiniams vedama privaloma ugdymo karjerai pamoka. Minėtose valstybėse visos formaliojo švietimo įstaigos turi bent po vieną karjeros specialistą. Lietuvos moksleivių sąjungos teigimu, 79 proc. apklaustų moksleivių suinteresuoti, kad mokyklose vyktų sklandus ugdymas karjerai. Pagal 2014 m. Kvalifikacijų ir profsinio mokymo plėtros centro surinktus duomenis, tik 12 proc. asmenų, teikiančių profesinio orientavimo paslaugas mokiniams, yra baigę bakalauro arba magistro studijų programas, tiesiogiai susijusias su profesiniu orientavimu (pavyzdžiui, karjeros projektavimas, karjeros edukologija, ugdymo karjerai pedagogika, profesijos edukologija, karjera ir profesinis konsultavimas).

Atsižvelgiant į bendrą profesinio mokymo būklę Lietuvoje, yra būtina sistemiškai tobulinti esamą profesinio mokymo reglamentavimą, siekiant kad valstybė stabiliai augtų ir išliktų konkurencingoje aplinkoje. Tokiu būdu užtikrinant kryptingą profesinio mokymo ir valstybės bei verlo atitikties vystymą, didinant užimtumą, siekiant, kad sistema būtų efektyviai finansuojama, iš esmės gerėtų profesinio mokymo kokybė, valdymas, profesinio mokymo sistemos veikla būtų skaidresnė, o profesinis rengimas ir mokymas atlieptų darbdavio, darbuotojo ir mokinio poreikius.

Įstatymo projektu yra siekiama::

1) iš esmės keisti profesinio rengimo ir mokymo sistemą, atliepiant valstybės ekonominės raidos poreikius;

2) keisti profesinių mokyklų valdymą ir finansavimą, siekiant pritraukti daugiau socialinių partnerių, skatinti prisitraukti papildomą finansavimą;

3) keisti kokybės užtikrinimo sistemą, siekiant didinti profesinio mokymo prestižą.

Siekiant gerinti profesinio mokymo kokybę ir prieinamumą, kartu teikiamos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisos. Taip pat teikiamos Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymo) pataisos, kuriomis siekiama sudaryti galimybes užimtiems (dirbantiems) asmenims, tačiau darbo ieškantiems, persikvalifikuoti ir išlikti aktyviems darbo rinkos dalyviams.

2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Įstatymo projektą Respublikos Prezidentės iniciatyva parengė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupė ir Teisės grupė.

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai

Galiojantis Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (toliau – PMĮ) nenumato privalomo praktinio profesinio mokymo tik darbo vietoje. Praktinis mokymas didžiąja dalimi yra vykdomas profesinio mokymo įstaigose esamomis praktinio mokymo sąlygomis. PMĮ nenumato galimo pameistrystės organizavimo neformaliuoju būdu, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse tokia galimybė numatyta (mokymo sutartis dėl neformaliojo mokymo tarp pameistrio ir darbdavio), taip pat nenumato pameistrystės planavimo

Galiojančioje PMĮ redakcijoje yra numatyta, kad profesinis orientavimas švietimo ir mokslo ministro kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministru nustatyta tvarka vykdomas bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, profesinio orientavimo centruose, darbo biržose, tačiau nėra bendros profesinio mokymo orientavimo sistemos, nėra reglamentuojamas socialinių partnerių įtraukimas į profesinio orientavimo veiklą. Profesinis orientavimas nėra bendrojo ugdymo programos dalis. Pažymėtina ir tai, kad profesinis orientavimas, savo esme nebūtinai yra vien tik profesinio mokymo dalis, todėl manytina, kad profesinis orientavimas turėtų būti Švietimo įstatymo reguliavimo objektas.

Pagal galiojantį reglamentavimą, kvalifikacija suteikiama asmeniui, įgijusiam visas kvalifikacijai įgyti reikalingas kompetencijas, nustatytas atitinkamo profesinio standarto arba profesinio rengimo standarto. PMĮ šiuo metu nenumato neformaliai įgytų kompetencijų pripažinimo kaip kvalifikacijos ar jos dalies, nėra sistemingai skatinamas mokymasis visą gyvenimą. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikacijos sistema ir sandara nėra vien tik profesinio mokymo dalis, todėl manytina, kad tai, kaip ir profesinis orientavimas, yra Švietimo įstatymo reguliavimo objektas. PMĮ nenustato aiškaus profesinio standarto paskirties ir jo sąsajų su profesinio mokymo programomis ar jų moduliais, kvalifikacijos sistema bei kokybės užtikrinimo priemonėmis.

Profesinių mokyklų tinklas vystomas atsižvelgiant į švietimo poreikius, tačiau nevertinant valstybės, savivaldybės ir ūkio poreikių. PMĮ nenustatyta, kad priėmimas į profesines mokyklas vykdomas centralizuotai, nereglamentuojama stojančiųjų sudarymo eilė. Taip pat nenumatyta, kad profesinis mokymas būtų planuojamas atsižvelgiant į šalies ekonominius poreikius ir žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemos prognozes. Profesinis mokymas finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis, todėl atitinkamai galiojančioje redakcijoje nėra nuostatų, susijusių su atvejais, kuomet profesinis mokymas nėra finansuojamas arba lėšos privalo būti grąžinamos. Kvalifikaciją įgyti profesinėje įstaigoje siekiantis asmuo pagal formalią profesinio mokymo programą gali tai padaryti valstybės lėšomis neribotą skaičių kartų.

Šiuo metu už profesinio mokymo kokybę yra atsakingos įvairios institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija, kitos ministerijos ir Vyriausybės įstaigos, įstaigos prie Švietimo ir mokslo ministerijos, Kvalifikacijų tvarkymo institucija, savivaldybės institucijos, nevalstybinės profesinio mokymo įstaigos savininkas (dalyvių susirinkimas), profesinio mokymo įstaigos vadovas. PMĮ nėra sukurtos prielaidos vidinėms kokybės užtikrinimo sistemoms, taikoma ta pati sistema, kaip ir bendrojo ugdymo mokykloms. PMĮ nereglamentuoja profesinio mokymo įstaigų išorinio vertinimo bei pasekmių dėl šio vertinimo rezultatų. Pažymėtina ir tai, kad PMĮ nuostatos nėra orientuotos į profesinio mokymo kokybės gerinimą pagal tarptautinius standartus. Siekiant gauti formaliojo profesinio mokymo licenciją, nėra įtvirtinų tinkamos kokybinių profesinio mokymo įstaigų reikalavimų patikros sistemos, o licencijos praradimo pagrindai neapima neaktyvios profesinio mokymo veiklos, neskatina siekti aukštų įvertinimo rezultatų. Taip pat PMĮ nereglamentuoja licencijos išdavimo ar įsigaliojimo terminų bei kitų aktualių procesinių aspektų, nėra reglamentuojama neformalių profesinio mokymo programų kokybinė priežiūra

Šiuo metu profesinio mokymo įstaigos gali būti tiek viešosios, tiek biudžetinės įstaigos, tai lemia skirtingus jų finansavimo šaltinius, dalininkų įsitraukimą priklausomai nuo jų teisinės formos. Kaip antai, viešosioms profesinio mokymo įstaigoms gali būti skiriama ūkio lėšų iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar Užimtumo fondo arba kitų lėšų. Biudžetinėms savivaldybių profesinio mokymo įstaigoms gali būti skiriama ūkio lėšų iš atitinkamų metų valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams. PMĮ nereglamentuoja profesinių mokymo įstaigų valdymo organų sudėties bei jų kompetencijos, atskaitomybės visuomenei, manytina, kad nepakankamai yra apibrėžiamos profesinio mokymo dalyvių teisės ir pareigos siekiant užtikrinti didesnę profesinio mokymo kokybę

Šiuo metu valstybinės ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigos, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga, joms perduotą panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis valstybės ar savivaldybių turtą turi teisę išnuomoti arba perduoti neatlygintinai tretiesiems asmenims, jeigu tai būtina profesinio mokymo įstaigos veiklai užtikrinti. Tai daroma švietimo ir mokslo ministro kartu su finansu ministru nustatyta tvarka. Tačiau nėra numatyta didesnę atsakomybę ir atskaitomybę laiduojančių priemonių.

Pagal galiojantį reglamentavimą, įvairios ministerijos ar kitos institucijos vykdo tas pačias arba savo pobūdžiu panašias funkcijas, taip sudaromos sąlygos viešojo administravimo funkcijoms dubliuoti, turimo viešojo sektoriaus žmogiškojo kapitalo potencialui fragmentuotis bei neracionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Siekiant nuoseklaus ekonomikos augimo bei kryptingo užimtumo didinimo, stiprinant profesinio mokymo pasiūlos atitiktį rinkos ir savivaldybių poreikiams, siekiant kelti profesinio mokymo kokybę ir prestižą sudaryti geresnes sąlygas jaunimui susirasti pirmąjį darbą, o dirbantiesiems likti konkurencingiems darbo rinkoje, užtikrinti veiksmingą profesinio mokymo sistemos valdymą, efektyvų ir skaidrų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, tokiu būdu sudarant realias prielaidas profesinio mokymo srityje didinti lėšų kiekį, tenkantį vienam mokiniui, papildomai investuoti į profesijos mokytojus. , siūloma sistemiškai keisti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo (toliau – PMĮ) bei Švietimo įstatymo, Užimtumo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo, Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatas.

Profesinio mokymo įstatymo projektu siekiama transformuoti profesinio mokymo sistemą Lietuvoje ir palaipsniui pereiti prie Lietuvos formaliojo profesinio mokymo sistemai integraliai taikytino dualinio profesinio mokymo, kurio metu praktinis mokymas būtų privalomai atliekamas tik realioje darbo vietoje, o teorinis profesinis mokymas atliekamas profesinio mokymo įstaigoje, tokiu būdu siekiant mokiniams sudaryti palankias sąlygas įgyti realios darbo patirties ir įsidarbinti pagal profesiją. Atitinkamai tikslinamos pagrindinės įstatymo sąvokos, nustatant, kad praktinis mokymas vyktų darbo vietoje, kvalifikacija atitiktų profesinį standartą, o modulinės programos – rinkos poreikius, reglamentuojant profesinių sektorinių komitetų paskirtį, kas sudaro prielaidas darbo rinkai reikalingų kompetencijų ugdymui. Taip pat siūloma tikslinti kitas sąvokas, kaip antai, vietoje profesinio mokymo programos modulių aprašyti modulinį profesinį mokymą, apibrėžti su profesiniu mokymu susijusią veiklą nustatant, kad tai priėmimo mokytis skelbimas, konsultavimas, sutarčių dėl profesinio mokymo sudarymas ir kita organizacinio pobūdžio veikla. Akcentuotina tai, kad siekiant išvengti nereikalingo profesinio mokymo programų ir kvalifikacijų aprašymo dubliavimo, siūloma atsisakyti profesinio rengimo standartų, vietoje jų paliekant tik profesinius standartus. Siūloma nustatyti, kad profesiniai standartai yra konkrečiam ūkio sektoriui arba jo daliai reikalingų visų lygių kvalifikacijų ir jas sudarančių kompetencijų ir reikalavimų kvalifikacijų suteikimui aprašas.

Siūloma tobulinti reglamentavimą, susijusį su pameistrystės profesinio mokymo organizavimo forma, siekiant ją paversti patrauklesne darbdaviams ir paklausia profesinio mokymo dalyviams, tokiu būdu sudarant sąlygas vienu metu ne tik mokytis profesijos, bet ir gauti darbo užmokestį Pirma, siekiama įtvirtinti galimybę pameistrystę organizuoti neformaliuoju būdu, skatinant, kad asmuo įgytų papildomas kompetencijas darbo vietoje ir gaudamas atlygį. Neformaliuoju būdu organizuojamos pameistrystės formos organizavimą tvarką nustatytų švietimo ir mokslo ministras kartu su ūkio ministru. Antra, nustatoma, kad pameistrystės forma besimokantys mokiniai vidurinio ugdymo programas galėtų baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatyta laiką, šias programas galėtų mokytis su pertraukomis arba baigti atskirais moduliais, taip sudaryti sąlygas asmeniui dirbant įgyti aukštesnį išsilavinimą Trečia, profesinis mokymas pameistrystės forma būtų vykdomas tik gavus atitinkamų sektorinių profesinių komitetų įvertinimą dėl šios formos profesinio mokymo apimčių atitinkamame ekonomikos sektoriuje, tai skatintų naujų paklausių darbo vietų kūrimą. Ketvirta, pameistrystės mokymo turinys turėtų būti derinamas su socialiniais partneriais, užtikrinant mokymo programų turinio atitikimą paklausai darbo rinkoje.

Siūloma tobulinti profesinį orientavimą reglamentuojančias nuostatas, jas perkeliant į Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą (toliau – Švietimo įstatymas) ir nustatant, kad profesinis orientavimas privalomai būtų teikiamas asmenims, pradėjusiems mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) nustatyta tvarka, įtraukiant socialinius partnerius. Šios įstatyminės nuostatos įgyvendinimas leis kryptingai pradėti parengti asmenį būsimai profesijai ankstyvajame brandos etape.

Atsižvelgiant į tai, kad asmens įgytos kompetencijos tam tikrais atvejais gali prilygti kvalifikacijai, siūloma įtvirtinti galimybę neformaliuoju būdu įgytas kompetencijas pripažinti kaip kvalifikaciją arba, priklausomai nuo kvalifikacijos apimties – ir kaip jos dalį, sudarant sąlygas asmeniui kelti arba įgyti naują kvalifikaciją, padėsiančią užtikrinti geresnes darbo ar įsidarbinimo sąlygas. Tai būtų atliekama švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Siūloma išdėstyti nuostatas dėl kvalifikacijų sistemos Švietimo įstatyme, kadangi kvalifikacijos sandara apima visas švietimo sistemos teikiamas kvalifikacijas, skirtinguose švietimo lygmenyse.

Siūloma tobulinti priėmimo ir planavimo į profesines mokyklas nuostatas. Priėmimas į profesines mokyklas būtų vykdomas centralizuotai į valstybines ir nevalstybines profesinio mokymo įstaigas, suteikiant valstybei daugiau priežiūros ir mažinant prielaidas biurokratijai ir korupcijos apraiškoms. Siūloma profesinio mokymo planavimą sieti su ekonomikos veiklų rūšių sekcijas ir nacionalinės žmogiškųjų išteklių sistemos prognozes, užtikrinant šalies ekonomikos raidai būtinų kvalifikuotų darbuotojų parengimą. Stojančiųjų į valstybės finansuojamas vietas eilė būtų sudaroma švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka ir paskelbiama kiekvienais metais likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki priėmimo į profesinio mokymo įstaigas pradžios.

Įstatymo projektu siūloma pertvarkyti profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistemą bei didinti profesinio mokymo prestižą. Siūloma įtvirtinti didesnę atsakomybę už profesinio mokymo kokybę pačioms profesinio mokymo įstaigoms, numatant turėti vidines mokymo kokybės užtikrinimo sistemas bei kasmet supažindinti bendruomenę ir viešai skelbti atliekamų vertinimų rezultatus. Vienas iš siūlomų įvesti vertinimo būdų, padėsiantis užtikrinti aukštesnę kokybę yra periodinis institucinis išorinis vertinimas, kuris būtų atliekamas ne rečiau kaip kartą per penkerius metus. Kitų profesinio mokymo teikėjų, taip pat dalyvautų ir sektoriniai profesiniai komitetai. Dukart iš eilės išorinio vertinimo metu neigiamai įvertinus formalųjų profesinį mokymą vykdančią profesinę įstaigą, iš jos būtų atimta licencija. Be to, siūloma sudaryti teisines prielaidas įtraukti socialinius partnerius į išorinį profesinio mokymo programų vertinimą.

Siūloma profesinį mokymą orientuoti į tarptautinius kokybės užtikrinimo standartus, o nacionalinius profesinius standartus atnaujinti ne rečiau kaip kartą per penkerius metus, atliepiant rinkos poreikius. Pabrėžtina, kad prie profesinio mokymo kokybės gerinimo prisidėtų ir siūlomi profesinių įstaigų licencijavimo tvarkos pakeitimai. Siūloma nustatyti, kad būtina licencijos gavimo sąlyga yra ne tik profesijos mokytojų atitiktis kvalifikaciniams ir kompetencijos reikalavimams, tačiau ir profesinio mokymo įstaigos atitiktis sąlygoms, būtinoms planuojamo profesinio mokymo kokybei užtikrinti. Siūloma griežtinti licencijos praradimo sąlygas nustatant, kad licencija būtų panaikinama per 6 mėnesius profesinio mokymo įstaigai nepradėjus teikti profesinio mokymo ar su profesiniu mokymu susijusios veiklos bei pakartotinio vertinimo metu neigiamai įvertinus profesinio mokymo įstaigos veiklą. Taip pat siūloma detalizuoti kai kuriuos procedūrinius licencijavimo tvarkos reikalavimus, kaip antai, įtvirtinti prievolę licenciją turinčioms profesinio mokymo įstaigoms teikti ir teisės aktų nustatyta tvarka leisti tikrinti informaciją, susijusią su išduota licencija, taip pat per 5 darbo dienas pranešti apie pasikeitusias licencijoje nurodytus duomenis. Nustatoma, kad licenciją gavusi profesinio mokymo įstaiga turi teisę vykdyti profesinį mokymą nuo sprendimo dėl licencijos išdavimo paskelbimo Teisės aktų registre dienos. Visą informaciją, susijusią su licencijos vykdyti profesinį mokymą išdavimu, patikslinimu, atsisakymu ją išduoti, panaikinimu būtų privaloma skelbti Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Šiame registre taip pat būtų registruojamos ne tik formaliojo, bet ir neformaliojo profesinio mokymo programos.

Profesinio mokymo įstatymų projektu siūloma pertvarkyti profesinio mokymo valdymo ir finansavimo sistemas, didinti profesinių mokyklų atskaitomybę ir skaidrumą, efektyvinti profesinių įstaigų veiklą veiklą. Siūloma iki 2020 m. pakeisti visų profesinių mokyklų teisinę formą į viešąsias įstaigas, o tai paskatins ne tik verslo atstovus, išmanančius darbo rinkos poreikius ir galimus pokyčius, dalyvauti ugdymo procese, bet taip pat bus sudaromos sąlygos vietos savivaldai tapti profesinės mokyklos dalininku. Toks subalansuotas ir proporcingai paskirstytas įvairių valstybinių, savivaldybės lygmens institucijų ir verslo dalyvavimas profesinio mokymo įstaigų valdymo procese užtikrins ne tik įvairiapusį interesų atstovavimą, bet ir tinkamą profesinio mokymo įstaigų vystymosi raidą valstybės ekonominiu požiūriu. Taip pat profesinės įstaigos gautų papildomų pajamų už teikiamas paslaugas.

Siekiant didinti orientavimąsi į tęstinį profesinį mokymą bei užtikrinti skaidrų valstybės lėšų panaudojimą, siūloma nustatyti, kokiais atvejais asmuo galėtų mokytis valstybės finansuojamose vietose, o kuriais – negalėtų. Siūloma įtvirtinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos profesiniam mokymui valstybės finansuojamose mokymo vietose apmokėti, grąžinamos į valstybės biudžetą, jeigu asmenys nutraukia profesinį mokymą savo noru vėliau, nei per pirmuosius šešis mokymosi mėnesius arba jeigu šie asmenys yra pašalinami iš profesinio mokymo įstaigos. Šiai nuostatai siūloma įtvirtinti išimtis tiems mokiniams, kurie mokslo metus baigia profesinės mokymo įstaigos nustatytu laiku, neturi skolų ir ne vėliau kaip iki naujų mokslo metų pradžios raštu praneša įstaigai apie mokymosi nutraukimą arba asmuo įvykdė mokymo programos reikalavimus. Taip pat lėšų grąžinti neprivalėtų neįgalieji bei išleisti akademinių atostogų dėl ligos arba nėštumo arba vaiko priežiūros atostogų. Prievolė grąžinti lėšas nebūtų perleidžiama mirusiojo asmens paveldėtojams. Šios priemonės užkardys galimybes piktnaudžiauti valstybės pasitikėjimu sąžiningai ir protingai naudoti išteklius. Siūloma nustatyti, kad teisės į valstybės finansuojamą profesinį mokymą neturi asmenys, siekiantys trečios profesinės kvalifikacijos arba įgiję aukštesnės pakopos kvalifikaciją, jeigu daugiau kaip pusę šios kvalifikacijos kreditų įgijo valstybės biudžeto lėšomis, taip pat asmenys, turintys vieną kvalifikaciją bei vienu metu besimokantys pagal dvi ar daugiau profesinio mokymo arba aukštesnės pakopos laipsnį suteikiančias studijų programas arba pagal laipsnio nesuteikiančias aukštesnės pakopos studijų programas, jeigu jų profesinio mokymo arba aukštesnės pakopos studijos pagal bent vieną iš šių programų finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis bei asmenys, antrą kartą pretenduojantys mokytis pagal tęstinę profesinio mokymo programą (išimtis taikoma asmenims, kuriuos moko vidaus reikalų profesinio mokymo teikėjai, kurie mokosi pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą arba Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą), siekiant įgyti kvalifikaciją. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į konstitucinę nuostatą dėl nemokamo mokymo mokyklose, įskaitant ir profesines mokyklas. Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas (1 dalis); mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (2 dalis). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad šios Konstitucijos normos reiškia, jog valstybė (jos institucijos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas. Tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama užtikrinti ir asmens interesą, teisę ir realią galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją ir gebėjimą dirbti tam tikrą darbą, taip pat visuomenės bei valstybės interesą – poreikį turėti įvairių sričių specialistų. Tačiau tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Valstybės finansinės galimybės (taigi ir galimybės finansuoti mokymą profesinėse mokyklose) nėra ir negali būti beribės. Vadovaujantis konstituciniu atsakingo valdymo principu, valstybės institucijos valstybės lėšas turi naudoti racionaliai. Konstitucinės nuostatos, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių profesinėse mokyklose yra nemokamas, negali būti interpretuojamos ir suprantamos kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtikrinti kiekvieno asmens teisę nemokamai įgyti neribotą skaičių profesinių kvalifikacijų toje pačioje ar skirtingose profesinėse įstaigose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomi įstatymų pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai bei skatina protingą valstybės lėšų panaudojimą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siūlomas reguliavimas dėl nemokamo profesinio mokymo suteikimo ribojimo nebūtų taikomas asmenims, besimokantiems pagal pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas ar siekiantiems įgyti profesiją pabaigus vidurinio ugdymo įstaigą.

Atsižvelgiant į praktikoje pasitaikančius nevienodus profesinio mokymo paslaugų įkainius, nepaisant tos pačios teikiamos paslaugos, siūloma įtvirtinti nuostatą, kad už profesinio mokymo paslaugas mokant iš valstybės biudžeto lėšų įkainiai turi būti vienodi, o mokant už tas pačias paslaugas iš privačių lėšų, įkainiai negali būti mažesni negu įkainių dydžiai už teikiamas tas pačias profesinio mokymo paslaugas apmokant iš valstybės biudžeto lėšų.

Profesinio mokymo įstatymo projektu siūloma detalizuoti valstybinių profesinio mokymo įstaigų tarybų funkcijas, įpareigojant jas svarstyti profesinės mokymo įstaigos strateginį veiklos planą, koordinuoti kokybės užtikrinimo sistemos įgyvendinimą, svarstyti profesinio mokymo įstaigos direktoriaus teikiamus profesinio mokymo įstaigos struktūros pertvarkos planus, metinę pajamų ir išlaidų sąmatą, metinę veiklos ataskaitą ir juos tvirtinti, viešai skelbti sprendimus. Nepaisant to, kad švietimo įstaigų tarybų sudėtis reglamentuojama Švietimo įstatyme, tačiau atsižvelgiant į profesinio mokymo įstaigų specifiką, siūlytina įtvirtinti kitokią tarybos sudarymo tvarką ir nustatyti, kad tarybos sudėtį tvirtina švietimo ir mokslo ministras iš 7 pasiūlytų kandidatų: po vieną kandidatą siūlo visuotinis mokinių susirinkimas (konferencija), mokytojai, profesinės mokymo įstaigos darbuotojai, švietimo ir mokslo ministras, atitinkama savivaldybė, o du narius siūlo profesinės mokymo įstaigos socialiniai partneriai iš asmenų, nepriklausančių mokyklos personalui ir mokiniams. Siūloma nustatyti, kad taryba sudaroma penkerių metų kadencijai. Kiekvienas tarybos narys prieš pradėdamas eiti pareigas privalo pasirašyti įsipareigojimą vadovautis profesinio mokymo įstaigos ir visuomenės interesais, sąžiningai atlikti pavestas funkcijas. Tarybos posėdžiai laikomi teisėtais, jei juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių. Akcentuotina, kad tarybos nariu negali būti įstaigos personalui priklausantis asmuo, įskaitant direktorių.

Įstatymo projektu siūloma plėsti galimus profesinio mokymo finansavimo šaltinius. Siūloma papildomai įtvirtinti, kad profesinis mokymas gali būti finansuojamas valstybės investicijų programų ir valstybės investicijų projektų lėšos valstybinėms profesinio mokymo įstaigoms, pajamomis, gautomis už profesinį mokymą, Užimtumo fondo, tarptautinių ir užsienio fondų ir organizacijų skiriamomis lėšomis bei lėšomis, gautomis kaip parama pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą. Profesinio mokymo įstatymo projektu siūloma įtvirtinti, kokiems tikslams profesinės mokyklos gali naudoti lėšas. Valstybės biudžeto lėšos skiriamos profesiniam mokymui bei su profesiniu mokymu susijusiais veiklai vykdyti, taip pat kompetencijų ir (ar) kvalifikacijų vertinimui ir pripažinimui, profesiniam orientavimui, valstybės paskoloms arba valstybės remiamoms paskoloms, socialinėms stipendijoms, mokymosi stipendijoms ir kitai paramai.

Siūloma tobulinti profesinių įstaigų turto valdymo, naudojimo, disponavimo sąlygas bei reglamentuoti tam tikrus turto perdavimo pagal patikėjimo sutartis aspektus. Siūloma nustatyti, kad tik Vyriausybė, atsižvelgusi į Švietimo ir mokslo ministerijos, Finansų ministerijos vertinimus bei Turto banko išvadą galėtų keisti valstybinės žemės sklypų ribas, pastatų ar kito turto valdytojus. Siūloma įtvirtinti, kad sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise priima Vyriausybė, o valstybinės profesinės mokyklos negali šio turto perduoti nuosavybės teise kitiems asmenims ar kitaip suvaržyti daiktines teises. Pažymėtina, kad nustatomi ir disponavimo turtu ribojimai, kaip antai, sandoriai dėl perleidžiamo valstybinės profesinės įstaigos nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto sudaromi vadovaujantis rinkos kainomis, gavus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sutikimą.

Kartu su Profesinio mokymo įstatymu, siekiant suderinti nuostatas, teikiami ir Švietimo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo, Viešųjų įstaigų įstatymo projektai. Taip pat teikiamas Užimtumo įstatymo projektas, kuriuo siūloma sudaryti galimybę užimto asmens statusą turintiems darbo ieškantiems asmenims, registruotiems teritorinėje darbo biržoje, suteikti kvalifikaciją arba kompetenciją vykdant profesinį mokymą, kad užimto asmens statusą turintis ir darbo ieškantis asmuo galėtų imtis kitos profesinės veiklos ir taip labiau įsitvirtinti darbo rinkoje. Tai aktualu dabartiniu metu, kai įgytas bazinis profesinis mokymas nepatenkina pasikeitusių darbo rinkos reikalavimų (ypač naujų sričių, kaip antai, vadybos, bankų, draudimo ir kt.). Tokiu būdu užimti asmenys, kuriems reikia persikvalifikuoti norint išlikti darbo rinkoje, būtų siunčiami mokytis naujos profesijos teritorinės darbo biržos pagalba ir netaptų bedarbiais. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo šia teise, siūloma nustatyti, kad užimtam asmeniui profesinis mokymas organizuojamas tik tuomet, kai jis planuoja įsidarbinti ne pas tą patį darbdavį, su kuriuo jį sieja darbo teisiniai santykiai. Taip pat siūloma nustatyti, kad sudarant sutartis su užimtu asmeniu jose būtų numatyta sąlyga, kad užimtas asmuo turi įsidarbinti pas kitą darbdavį per 6 mėnesius nuo profesinio mokymo baigimo. skirtingai nei bedarbiams, užimtiems asmenims nenumatoma išimtis, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdantys užimti asmenys bus atleidžiami nuo įsipareigojimo grąžinti darbo biržos patirtas išlaidas, jeigu jie kvalifikaciją ar kompetenciją įgyja pirmą kartą. Kartu pažymėtina, kad skirtingai nei bedarbiams, profesiniame mokyme dalyvaujančiam užimtam asmeniui bus finansuojamos tik profesinio mokymo paslaugos. Manytina, kad siūlomais Užimtumo įstatymo pakeitimais bus pasiekti šie teigiami rezultatai: pirma, didinamos darbo ieškančių asmenų įsidarbinimo galimybės patiriant mažesnes išlaidas (teikiam profesinio mokymo paslaugas būtų finansuojamos tik mokymo paslaugos) ir, antra, užtikrinama nedarbo prevencija – darbo ieškantiems asmenims būtų teikiamos darbo rinkos paslaugos, kol jie dar nėra tapę bedarbiais ir praradę socialinius, darbo įgūdžius. Užimtumo įstatymo pataisomis taip pat siūloma nustatyti, kad užimtumo stebėseną atlieka Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, siekiant išnaudoti jau sutelktą potencialą ir išvengti funkcijų dubliavimo viešajame sektoriuje. Taip pat siūloma detalizuoti užimtumo stebėsenos ir darbo rinkos stebėsenos turinį.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma, atvirkščiai, siūlomas teisinis reguliavimas prisidėtų prie nuoseklaus valstybės ekonomikos augimo, didins užimtumą, stiprins profesinio mokymo pasiūlos atitiktį rinkos ir regionų poreikiams, kels profesinio mokymo kokybę ir prestižą, sudarys geresnes sąlygas jaunimui susirasti pirmąjį darbą, o dirbantiesiems likti konkurencingiems darbo rinkoje. Taip pat užtikrins veiksmingą profesinio mokymo sistemos valdymą, efektyvų ir skaidrų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, tokiu būdu sudarant realias prielaidas profesinio mokymo srityje didinti lėšų kiekį, tenkantį vienam mokiniui, papildomai investuoti į profesijos mokytojus.

6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai

Įstatymas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. Atvirkščiai, siūlomomis įstatymų pataisomis bus ne tik didinama profesinio mokymo įstaigų atskaidomybė ir skaidrumas, tačiau ir racionaliau bei skaidriau naudojamos valstybės lėšos.

10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus

Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams.

11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti

Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki Įstatymo įsigaliojimo turėtų priimti įgyvendinamuosius teisės aktus, kuriais būtų reguliuojamas profesinio orientavimo vykdymas, užimtumo stebėsena, profesinių standartų rengimas ir atnaujinimas, žmogiškųjų išteklių plėtros politikos formavimas, ir įgyvendinimas. Švietimo ir mokslo ministras iki Įstatymo įsigaliojimo turėtų priimti įgyvendinamuosius teisės aktus, kuriais būtų reguliuojami šie klausimai: kvalifikacijų ir mokymo sąlygų atitikties reikalavimams nustatymas; valstybės finansuojamų profesinio mokymo vietų skaičiaus nustatymas; priėmimas mokytis į valstybės nefinansuojamas profesinio mokymo vietas; bendrojo priėmimo į valstybinę ar savivaldybės ar nevalstybinę profesinio mokymo įstaigą tvarka; priėmimo į tęstinį profesinį mokymą tvarka; kompetencijų vertinimo ir pripažinimo bei akredicaijos tvarka; neformaliuoju ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų vertinimo ir pripažinimo tvarka; (suderinus su socialinės apsaugos ir darbo ministru) asmenų, baigusių specialiojo ugdymo programas, mokymo tvarka; profesinio mokymo teikėjų veiklos kokybės tobulinimo tvarka; profesinio mokymo teikėjų, išskyrus profesinio mokymo įstaigas, vertinimo tvarka; profesinio mokymo programų išorinio vertinimo tvarka; profesinių standartų ir jų modulių teikimo Kvalifikacijų tvarkymo institucijai tvarka; lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą už valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą profesinio mokymo vietą tvarka.

12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)

Siūlomos įstatymo nuostatos leis sutaupyti valstybės biudžeto lėšas tenkančias praktinei profesinio mokymo daliai. Taip pat reorganizavus profesinio mokymo įstaigas į viešąsias įstaigas bus sudarytos prielaidos pritraukti papildomų finansavimo šaltinių ne iš valstybės biudžeto. Sudarant palankias sąlygas užimtiems asmenis keisti kvalifikaciją besitęsiant darbo santykiams, leis sutaupyti lėšas, kurios būtų skiriamos asmeniui tapus bedarbiui. Siekiant užtikrinti kryptingą jaunų žmonių pasirengimą profesijai, tačiau užkertant kelią šiuo metu neribojamam profesinių kvalifikacijų suteikimui už valstybės biudžeto lėšas, leis taupyti valstybės biudžeto lėšas.

Profesinis mokymas yra aktyvios darbo rinkos politikos priemonė, kuri yra finansuojama iš Užimtumo fondo. Tiek formaliojo, tiek neformaliojo profesinio mokymo taikymui užimtiems žmonėms 2019 m. prireiks apie 200 000 eurų. Tikėtina, kad papildomų lėšų gali prireikti kokybės užtikrinimo sistemai tobulinti.

13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Nėra.

14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas ir sritis

Profesinis mokymas, profesinis standartas, pameistrystė, kvalifikacija, kompetencija.

15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Nėra.

Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė