|
1
|
PREAMBULĖ
|
Argumentai
Vilniaus kraštas buvo aneksuotas 1922 metais, remiantis taip vadinamu
referendumu. Šis politinis aktas tebuvo esamos krašto okupacijos rezultatų
formalizavimas. Pati Vilniaus krašto okupacija įvyko 1920 metų spalio –
lapkričio mėnesiais, kada Liucijano Želigovskio vadovaujami daliniai okupavo
Vilniaus kraštą. Šie daliniai, vykdydami tuo metinio valstybės viršininko
nurodymus tęsė puolimą abipus Neries upės, užimdami Trakus, Rykantus,
Širvintas ir Giedraičius, Želvą, atskirą kavalerijos brigadą pasiuntė užimti
Jonavos geležinkelio tilto ir geležinkelio, jungiančio Kėdainius ir Šiaulius,
sukeldami pavojų vidiniams Lietuvos regionams ir laikinajai sostinei Kaunui.
Lietuvos valstybė buvo priversta organizuoti Kauno gynybą ir mobilizuoti
Kauno tvirtovę, sukuriant tvirtovės štabą ir skubiai formuojant tvirtovės
artilerijos baterijas. Tik didvyriškų Lietuvos kariuomenės pastangų dėka
pavyko apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pasižymint Lietuvos
kariuomenės 2, 4, 6, 7 pulkams, aktyviai kaunantis Lietuvos šaulių sąjungos
nariams Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, patekusiems į minėtos Butkevičiaus
brigados veikimo maršrutą. Kaune buvo pradėti skubiai organizuoti nauji
pėstininkų pulkai (X, XI ir XII), visoje valstybėje kilo patriotinis ūpas.
Šiose kovose žuvo nemažai Lietuvos karių, taip pat, taip vadinamos Vidurinės
Lietuvos kariuomenės karių, kurie yra palaidoti šeimos ir viešuose kapuose,
kuriuos galima aplankyti Širvintose, Trakuose, Giedraičiuose ir Musninkuose,
Vilniuje ir kitose vietovėse.
Negalima neigti Lietuvos nepriklausomybę
gynusių kovų ir Vilniaus krašto okupacijos buvimo faktą, tokiu būdu
įžeidžiant Lietuvos kariuomenę, Giedraičių didvyrę Vyčio kryžiaus kavalierę
Malviną Valeikienę, visus Lietuvos žmones, kurie aukojosi Tėvynės gynimui nuo
lenkų puolimo. Jeigu ne šių didvyrių pasiaukojimas, nebūtų Lietuvos
valstybės.
Vengimas žodžio Vilniaus krašto „okupacija“ padeda Kremliaus
ideologams kurstyti ir palaikyti įtampas tarp istoriškai draugiškų Lietuvos
ir Lenkijos tautų.
Pasiūlymas
Pakeisti įstatymo projekto preambulę ir ją
išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO
CENTRO
ĮSTATYMAS
Lietuvos Respublikos Seimas,
vadovaudamasis tarptautinės bendrijos
visuotinai pripažintomis nuostatomis ir smerkdamas nusikaltimus taikai,
agresiją, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui;
konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kovų
ir pasipriešinimo istorija apima laikotarpį nuo 1918 m. vasario 16 d. ir
tęsiasi iki 1990 kovo 11 d.;
pažymėdamas, kad 1920–1939 m. Vilniaus kraštas buvo Lenkijos okupuotas
ir 1922–1939 m. aneksuotas;
konstatuodamas, kad 1939–1945 m. Lietuvos Respublika
(įskaitant Klaipėdos kraštą) ir jos teritorijos dalys buvo okupuotos ir
aneksuotos nacionalsocialistinės Vokietijos;
primindamas, kad Lietuvos Respublika 1940–1941 m., 1944–1990 m.
buvo okupuota ir aneksuota SSRS ir kad okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo
išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d.;
konstatuodamas, kad Lietuvos gyventojų holokaustas, genocidas,
tremtys ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, politinės ir
kitos represijos buvo vykdomos totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu;
pabrėždamas, kad totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu
Lietuvoje įvairiomis formomis vyko ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas
(rezistencija), organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas,
disidentų ir visuomeniniai judėjimai, kuriais buvo siekiama atkurti Lietuvos
nepriklausomybę, ir kova už žmogaus teises ir laisves, taip pat kad atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę 1990–1993 m., kol buvo neišvesta okupacinė
kariuomenė, įvairiomis formomis vyko organizuotas ir neorganizuotas
civilių pasipriešinimas ir kova už žmogaus teises ir laisves;
pripažindamas, kad totalitarinių režimų ir okupacijų laikotarpiu
Lietuvoje buvo kolaboruojama ir kitaip įvairiu lygmeniu bendradarbiaujama su
okupaciniais režimais ir kad reikalinga išsami istorinė šio bendradarbiavimo
ir poveikio Lietuvos visuomenei analizė;
pabrėždamas, kad daug Lietuvos gyventojų žuvo kovodami už laisvę
arba tapo holokausto, genocido, tremčių ar kitų nusikaltimų žmoniškumui ir
karo nusikaltimų aukomis ir jie turi būti deramai pagerbti, o jų atminimas –
tinkamai įamžintas ir užtikrintas istorinės atminties perimamumas, praeities
pavyzdžiais paremtas pilietiškumo ir visuomenės atsparumo ugdymas;
siekdamas sudaryti sąlygas tirti totalitarinių režimų okupacijų
laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus, Lietuvos gyventojų pasipriešinimo
(rezistencijos) okupaciniams režimams, kolaboravimo ir kitokio įvairaus lygio
bendradarbiavimo su okupaciniais režimais procesus ir juos įvertinti, taip
pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos gyventojų holokausto ir
genocido organizatorius ir vykdytojus bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir
karo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus;
siekdamas išsaugoti, įamžinti Lietuvos gyventojų tremčių,
kalinimo, holokausto, genocido, žudynių ir pasipriešinimo (rezistencijos)
laikotarpį reprezentuojančias vietas, skirtas supažindinti su 1918–1953 m.
ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) ir Lietuvos gyventojų
tremčių ir kalinimo istorija, ir užtikrinti aktyvią ir veiksmingą istorinės
atminties sklaidą, taip pat tinkamą visuomenės, ypač jaunimo, supažindinimą su
vertinga istorine medžiaga;
pripažindamas, kad mokslinių tyrimų laisvė yra visuotinė teisė
ir bendrasis gėris ir kad būtina tirti, kaupti, sisteminti, saugoti ir
atverti visuomenei su totalitarinių režimų okupacijomis susijusius
dokumentus, šaltinius, liudijimus, prisiminimus ir sakytinę istoriją;
pabrėždamas, kad Lietuvos gyventojų genocido ir persekiojimo
atvejai turi būti tiriami renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos
ribų esančią archyvinę ir istorinę medžiagą, dokumentus, liudytojų, dalyvių ir
aukų parodymus, prisiminimus ir kad moksliniai, taikomieji tyrimai ir
istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomi jokia dingstimi,
priima šį įstatymą.
|
|
3
|
4
|
2
|
a)
|
Argumentai
Pagal iki 2003
m. galiojusias Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
įstatymą (toliau – Įstatymas), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras (toliau – LGGRTC) buvo įpareigotas inicijuoti genocido
nusikaltimų tyrimus, t. y. savo iniciatyva teikti surinktą medžiagą apie
genocido nusikaltimus. Tam tikslui buvo įkurtas LGGRTC Specialiųjų tyrimų
skyrius.
2003 m. buvo priimti minėto Įstatymo pakeitimai, kurie
galioja iki šiol, kuriais, be kita ko, buvo
išbrauktos LGGRTC funkcijos, jog LGGRTC nustato
genocido organizatorius bei vykdytojus ir pateikia medžiagą apie juos;
inicijuoja baudžiamųjų bylų iškėlimą, taip pat kontroliuoja, kad šis tyrimas
nebūtų vilkinamas. Pažymėtina, kad 2003
m. priimtų Įstatymo pataisų tikslas – suderinti teikiamus šį ir kitus įstatymus
su tuo metu įsigaliojusiomis naujųjų Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo
proceso kodekso nuostatomis. 2003
m. naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo kartu ir tik suderintas su
naujais Baudžiamojo proceso kodeksu ir Bausmių vykdymo kodeksu. Todėl įgyvendinant
tuo metu naujuosius Baudžiamąjį kodeksą ir Baudžiamojo proceso kodeksą buvo
parengti šio ir kitų įstatymų pakeitimai, ir įsigaliojo kartu su jais.
Tačiau išbraukus minėtas LGGRTC funkcijas, šio centro Specialiųjų
tyrimų skyrius nėra įpareigotas savo iniciatyva rinkti
medžiagą apie genocido nusikaltimus ir teikti medžiagą prokuratūrai. Nuo 2003
m. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius savo iniciatyva nebeteikė jokios
medžiagos prokuratūrai. Todėl siūloma grąžinti minėtas dvi funkcijas į
naująjį LGGRTC įstatymo projektą.
Pasiūlymas
Pakeisti įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalies a punktą ir jį
išdėstyti taip:
“4 straipsnis. Centro veiklos uždaviniai
Centro uždavinys – Lietuvos istorijos tyrimai ir
istorinio teisingumo atkūrimas okupacinių režimų ir Lietuvos rezistencijos
laikotarpiais. Įgyvendindamas šį uždavinį, Centras:
2) vykdo taikomuosius tyrimus ir jų sklaidą:
a) bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis,
inicijuoja teisinį nusikaltimų įvertinimą; renka,
kaupia, sistemina ir apibendrina medžiagą apie okupacinių režimų įvykdytus
nusikaltimus, taip pat apie SSRS vykdytą agresiją po Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo ir jos padarinius, atskleidžia nusikalstamą
totalitarinių režimų esmę, genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo
nusikaltimų vykdymo sistemas, nustato genocido
organizatorius bei vykdytojus ir pateikia medžiagą apie juos; inicijuoja
baudžiamųjų bylų iškėlimą; fiksuoja genocido ir Lietuvos gyventojų
persekiojimo faktus ir teikia medžiagą apie konkrečius genocido vykdytojus
valstybės teisėsaugos institucijoms; bendradarbiauja su šiomis
institucijomis, deleguoja savo atstovus į darbo grupes, vykdančias tyrimą ir
turinčias ikiteisminio tyrimo teisę; kontroliuoja,
kad šis tyrimas nebūtų vilkinamas; Centras gali būti pareiškėju
teismuose dėl genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.“
|
|
4
|
5
|
2
|
|
Argumentai:
Siūloma neatsisakyti ankstesnio
teisinio reglamentavimo ir nepritarti Centro valdymo decentralizacijos
siekiui. Reikalingas valstybinis-sisteminis požiūris į Lietuvos istoriją ir
istorijos politiką, todėl Seimas negali šalintis atsakomybės, kas eis Centro generalinio
direktoriaus pareigas ir bus atsakingas už Centro planus ir veiklos kryptis.
Įstatymo projekte siūlomas
Tarybos organizacinis pobūdis, veiklos ribos ir sudarymo tvarka lemia, kad
Taryba de facto tampa Centrui vadovaujančia struktūra, perimančia
Seimo atsakomybes.
Pagal šio įstatymo projekto 6 str. 1 dalį, Centrui
vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas. Šiais pasiūlymais
siekiama, kad Centro generalinis direktorius, kaip įstaigos vadovas ir
tiesiogiai Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, prisiimtų atsakomybę
vadovauti Centro veiklai, o Centro Taryba atitinkamai būtų kolegialus Centro
valdymo patariamasis organas.
Siūlau išbraukti Projekto 5 str. 2 dalį kaip perteklinę ir neapibrėžtumą
dėl Centro valdymo keliančią formuluotę. Atitinkamai turėtų būti keičiamas
visas Įstatymo projektas, kad įgalinti Tarybą Centro veiklai kaip patariamąjį
Centro valdymo organą.
Pasiūlymas: išbraukti įstatymo projekto 5 str. 2 dalį:
„5 straipsnis. Centro struktūra ir valdymas
2. Centro valdymo
organai yra generalinis direktorius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
taryba (toliau – Taryba).“
|
|
5
|
7
|
1
|
|
Argumentai
Nors Seimas tvirtina Centro Tarybos sudėtį, Seimui už Centro veiklą
tiesiogiai iki šiol yra atskaitingas Centro vadovas, generalinis direktorius.
Centro generaliniam direktoriui, kaip įstaigos vadovui, patikėta atsakomybė
vadovauti Centro veiklai.
Pagal siūlymą, Centro Tarybos atsakomybės yra ekspertinio-patariamojo
pobūdžio, bet ne Centro priežiūros ir jo veiklos organizavimo ir planavimo. Atsižvelgiant
į tai, nėra teisinga ir efektyvu Centro generalinio direktoriaus atsakomybės
sritis perleisti Centro Tarybai, todėl siūlau šias pataisas. Šiuo pasiūlymu
siekiame, kad Centrui vadovautų generalinis direktorius, o Taryba būtų
kolegialus Centro valdymo patariamasis organas, nes Centro valdymo
decentralizacija, Tarybos kaip dar vieno šalia direktoriaus valdymo organo
atsiradimas keltų problemų su Centro veiklos atsakomybe Seimui ir Lietuvos
valstybei ir Tautai.
Dar daugiau, projekto iniciatoriai siūlo Centro veiklą valdyti per
Tarybą, kurios sudarymo tvarka, jos narių šališkumas per tiesioginius darbo
santykius su kitomis institucijomis gali kelti viešų-privačių interesų
konfliktą arba atstovavimą ne Centro ir valstybės politiniams tikslams, bet
atskirų institucijų, kurių atstovai yra Centro Tarybos nariai, interesams.
Pavyzdžiui, Įstatymo projekte numatyta, kad 4 Tarybos nariai bus skiriami
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos. Tačiau šie 4 nariai būtų ir
savo universitetų darbuotojai, kurie, pavyzdžiui, potencialiai galėtų turėti
interesą laimėti atskirus istorinių tyrimų konkursus ir neleisti Gyventojų
genocido centrui imtis vienų ar kitų tyrimų, kurie gyvybiškai svarbūs
Lietuvos valstybingumui išsaugoti ir Tautos istorijos politikos kūrimui ir
Tautos istorinės atminties išsaugojimui palaikymui.
Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 7 straipsnio 1 dalį ir ją
išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Taryba, jos sudarymo tvarka, įgaliojimų
pasibaigimo pagrindai
1. Taryba yra kolegialus Centro valdymo patariamasis organas.“
|