PASIŪLYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-733 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-4207(2)
2025-10-
Vilnius
|
Eil. Nr. |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
||
|
1. |
1 (35) |
(1) |
|
Argumentai: Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-4207 1 straipsniu nauja redakcija dėstomame Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) 2 straipsnyje sąvokos „archeologiniai tyrimai“ ir „taikomieji tyrimai“ yra apibrėžiamos atskirai, todėl šis skirtumas turėtų būti aiškiai išlaikytas ir 35 straipsnio nuostatose. Siūlomas reglamentavimas nepagrįstai apsunkintų studentų – būsimųjų jaunųjų mokslininkų ir kitų tyrėjų – galimybes savarankiškai vykdyti Lietuvos archeologinio paveldo fundamentinius ir taikomuosius tyrimus. Asmuo pilnavertę savarankišką veiklą galėtų vykdyti tik po nemažiau kaip 16 metų nuo studijų pradžios. Vertinant tai, kad mokslo daktaro laipsniui įgyti reikia 10 metų nuo studijų pradžios, Lietuvoje mokslo disertacijas rengiantys doktorantai iš esmės būtų priversti imtis tik teorinių tyrimų (ribojamas tyrimų temų, metodų pasirinkimas). Atsižvelgiant į archeologijos mokslo specializacijas (pvz., zooacheologija, archeobotanika, archeometija, teismo antropologija, pan.), numatyta išimtis mokslo daktaro laipsnį turintiems asmenims, kuriems atestacija vykdant archeologinius tyrimus taptų nereikalinga, yra nepagrįsta – vienodi atestavimo reikalavimai turėtų būti taikomi visiems asmenis. Dėl šios Įstatymo projekto normos 2024 m. atliktas proporcingumo vertinimas[1] nevertino, ar kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi mokslo daktaro laipsnį įgijusiems ir kitiems tyrėjams, yra proporcingi, nebuvo atlikta atestacijai keliamų reikalavimų analizė aukštojo mokslo ir studijų sritį reglamentuojančių teisės aktų kontekste, kaip tai paveiks studijuojančiųjų ar ketinančių studijuoti archeologiją ateities perspektyvas, kokią įtaką turės taikomiesiems (užsakomiesiems) tyrimams (naujų specialistų įsitraukimas į profesinę veiklą, konkurencingumo, tvarkybos bei plėtros projektų įgyvendinimo užtikrinimo ilgalaikėje perspektyvoje aspektai). Siūlomas reglamentavimas neigiamai paveiks ne tik archeologijos mokslinių tyrimų plėtrą ir studijas, bet ir apribos galimybes vykdyti archeologinius tyrimus kultūros paveldo apsaugos tikslais (įgyvendinamų tvarkybos, statybos ar kraštotvarkos projektų ar darbų teritorijose). Atkreiptinas dėmesys, kad archeologinius tyrimus atliekantys atestuoti specialistai teikia ne technologines, o paveldosaugines rekomendacijas (Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“, Kultūros ministro 2022 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. ĮV-46 redakcija).
Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 35 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Atlikti |
|
2. |
(35) (35) |
(10) (11) |
|
Argumentai: Įstatymo projekto 35 straipsnio 14 dalies 2 punkte įtvirtinama, kad atestuotiems specialistams suteikiamos kvalifikacinės kategorijos yra siejamos su nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės reikšmingumo lygmeniu. Tuo tarpu 35 straipsnio 11 dalyje – ir su nekilnojamosios kultūros vertybės paveldosauginiu statusu („kultūros paminklas“). Nustatoma, kad eksperto (aukščiausią) kvalifikacinę kategoriją įgyja specialistas, kuris turi trečiąją kvalifikacinę kategoriją, ne trumpiau kaip 10 metų nepertraukiamai verčiasi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto veikla ir turi galiojantį kvalifikacijos atestatą. Toks reglamentavimas ekspertines kompetencijas sieja tik su veiklos trukme, bet ne su veiklos turiniu, todėl iš esmės yra formalus. 35 straipsnio 11 dalyje numatoma, kad eksperto kvalifikacinę kategoriją turinys specialistai galės vykdyti veiklą „[...] ir kultūros paminkluose“, kas suponuoja, kad pirmąją, antrąją ir trečiąją kvalifikacines kategorijas turinys specialistai veiklos vykdyti kultūros paminkluose negalės, o visaverčio tyrėjo statusą galės įgyti tik po nemažiau kaip 16 metų nuo studijų pradžios. Tai neproporcingas ir nepagrįstas reikalavimas archeologijos studijų ir mokslinių tyrimų, paveldo apsaugos, taip pat savalaikio statybos, tvarkybos projektų įgyvendinimo kontekste. Be to, šios nuostatos taikymas neatitinka archeologinio paveldo vertybių apskaitos faktinės situacijos: didžiąją dalį Kultūros vertybių registre registruotų archeologinio paveldo vertybių sudaro būtent nacionalinio reikšmingumo lygmens objektai, beveik pusė yra paskelbti kultūros paminklais (archeologinio paveldo vertybės sudaro pagrindinę visų kultūros paminklų dalį – 60 proc.). Archeologinių tyrimų esmę ir sudėtingumą lemia ne archeologinio objekto paveldosauginis statusas ar reikšmingumo lygmuo, o jo (laidojimo vieta, gyvenvietė, senojo miesto vieta ir pan.). Teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai archeologiniams tyrimams nesiejami su vertybės reikšmingumo lygmeniu ar paveldosauginiu statusu – visais atvejais tyrimų tikslas yra gauti mokslinius duomenis pagal nustatytas mokslines metodikas (Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“, Kultūros ministro 2022 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. ĮV-46 redakcija). Pabrėžtina, kad archeologiniai tyrimai gali būti atliekami tiek ardomaisiais, tiek neardomaisiais metodais, tačiau bet kuriuo atveju tam reikalingas archeologinių tyrimų leidimas, išduodamas tik atestuotam specialistui. Tyrimus vykdančių specialistų atestacijos tikslas – užtikrinti atliekamų tyrimų kokybę. Būtina pažymėti, kad, skirtingai nei kitose paveldo srityse, archeologijoje jau dabar egzistuoja įtvirtinti kokybės užtikrinimo ir kontrolės mechanizmai – leidimų išdavimo, atsiskaitymo, priežiūros ir tyrimų rezultatų vertinimo procedūros (detaliai reglamentuotos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo I-733 181 straipsnyje bei kituose teisės aktuose), numatomos reglamentuoti ir Įstatymo projekto 32 straipsnyje. Tai – daug metų veikianti kokybės kontrolės sistema, kurią galima tobulinti poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nėra prasmės papildomai dubliuoti formalia kvalifikacinių lygių hierarchija. Pasiūlymai: Pakeisti Įstatymo projekto 35 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip: „10. Šio įstatymo nustatyta tvarka atestuotiems specialistams, išskyrus paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimą pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį atliekančius specialistus, archeologinius tyrimus atliekančius specialistus ir tvarkybos darbų techninės priežiūros specialistus, suteikiamos šios kvalifikacinės kategorijos:“ Pakeisti 35 straipsnio 11 dalį ir ją išdėstyti taip: „11. Eksperto (aukščiausia) kvalifikacinė kategorija suteikiama specialistams, kurie turi trečiąją kvalifikacinę kategoriją, ne trumpiau kaip 10 metų nepertraukiamai verčiasi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto veikla ir turi galiojantį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto kvalifikacijos atestatą. Archeologinius tyrimus atliekančių specialistų atveju eksperto (aukščiausia) kvalifikacinė kategorija suteikiama specialistams, kurie turi trečiąją kvalifikacinę kategoriją, ne trumpiau kaip 5 metų nepertraukiamai verčiasi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto veikla ir turi galiojantį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto kvalifikacijos atestatą. Eksperto (aukščiausią) kvalifikacinę kategoriją turintys atestuoti specialistai gali vykdyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto kvalifikacijos atestate nurodytos rūšies ir specializacijos veiklą vietinio, regioninio ir nacionalinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose ir kultūros paminkluose“. |
|
3. |
(35) |
(14)
|
(2) |
Argumentai: Įstatymo projekte dirbtinai susiejus atestuotų specialistų kvalifikacines kategorijas su nekilnojamojo kultūros paveldo objekto reikšmingumo lygmeniu, archeologinio paveldo srityje susidaro paradoksali situacija: numatyta, kad pirmoji kvalifikacinė kategorija leidžia atestuotiems specialistams vykdyti veiklą vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose, tačiau Kultūros vertybių registre nėra registruota nė vieno vietinio reikšmingumo lygmens archeologinio paveldo objekto. Dėl to ši nuostata yra praktiškai neįgyvendinama. Šiuo metu įteisinta, kad archeologinio paveldo tyrimus atliekantys specialistai privalo turėti ne mažesnę kaip 3 metų profesinę patirtį nuo atitinkamo aukštojo išsilavinimo įgijimo dienos (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas I-733, 231 straipsnis). Tai reiškia, kad asmuo savarankišką veiklą gali pradėti vykdyti nemažiau kaip po 7 metų nuo studijų pradžios. Įstatymo projekte numatyta trečioji kvalifikacinė kategorija iš dalies atitiktų galiojančią tvarką, tačiau šiai kategorijai įgyti prireiktų ne mažiau kaip 5 metų profesinės patirties, tai reikštų mažiausiai 9 metus nuo studijų pradžios. Minėta, kad teisė vykdyti tyrimus kultūros paminkluose būtų įgyjama tik turint 10 metų galiojantį atestatą, todėl visaverčio tyrėjo statuso asmuo turės siekti mažiausiai 16 metų nuo studijų pradžios (tuo atveju, jei iš karto būtų siekiama trečiosios kvalifikacinės kategorijos – 19 metų). Konstatuotina, kad reikalavimai visavertei savarankiškai veiklai vykdyti aukštąjį išsilavinimą įgijusiam asmeniui yra neadekvatūs ir neproporcingi. I ir II pakopos studijų programos, rengiančios archeologijos specialistus, akredituojamos ir įgyvendinamos pagal Archeologijos studijų krypties apraše (toliau – Aprašas) numatytus archeologijos studijų krypties (N09) studijų programų tikslus ir specialiuosius reikalavimus, numatančiu praktinių lauko tyrimų įgūdžių ugdymą bei studijuojančiojo parengimą savarankiškai vykdyti taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus (patvirtinta Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. V-1991). Aprašas numato, kad archeologijos studijų krypties studijos yra vykdomos tik universitetuose. Įstatymo projektas neatsižvelgia į Aprašo reikalavimus studijų turiniui ir faktinę praktinę patirtį, kurią studentai įgyja studijų metu. Šis nesuderinamumas ir pertekliniai reikalavimai ignoruojant faktą, kad praktinė patirtis yra kaupiama ir studijų metu, ne tik kelia riziką archeologijos studijų krypčiai, paverčiant ją nepatrauklia studijuojantiesiems, bet ir prieštarauja studijuojančiųjų teisėtiems lūkesčiams dėl vienodų sąlygų taikymo įsiliejant į profesinę veiklą ir darbo rinką. Pažymėtina, kad, priėmus šį siūlomą Įstatymo projekto 35 straipsnio pakeitimą, laikotarpis, reikalingas savarankiško visaverčio archeologinio paveldo tyrėjo statusui įgyti, lyginant su šiuo metu galiojančiu, vis tiek pailgėtų. Tam, kad asmuo galėtų vykdyti tyrimus archeologiniuose objektuose, turinčiuose kultūros paminklo statusą, jis nuo studijų pradžios turėtų sukaupti ne mažiau kaip 10 metų patirties (dabar reikalaujama ne mažiau kaip 7 metų, siūloma įteisinti – ne mažiau kaip 16 metų). Galimybės praplėtimas, numatantis praktinę archeologinių tyrimų patirtį kaupti dar studijuojant, būtų suderinamas su esmine Įstatymo projekto logika, taip pat atitiktų teisėtus suinteresuotų šalių lūkesčius ir nepažeistų archeologiniams tyrimams taikomų kokybės reikalavimų. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 35 straipsnio 14 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) „taikomuosius tyrimus – turėti ne mažesnę kaip 2 metų dalyvavimo atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus profesinę patirtį, kurios trukmė skaičiuojama ne anksčiau kaip nuo šios dalies 1 punkte nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos, siekiant, kad būtų suteikta pirmoji kvalifikacinė kategorija, 3 metų patirtį, siekiant, kad būtų suteikta antroji kvalifikacinė kategorija, 5 metų patirtį, siekiant, kad būtų suteikta trečioji kvalifikacinė kategorija. Dalyvavimo atliekant šiuos tyrimus profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, tyrimų ataskaitose pateiktus duomenis apie tyrimuose dalyvavusius asmenis ir nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurių tyrimuose buvo dalyvauta, sąrašą. Archeologinius tyrimus – turėti ne mažesnę kaip 5 metų praktinę archeologinių tyrimų atlikimo patirtį, kurios trukmė skaičiuojama nuo aukštojo universitetinio išsilavinimo studijų pradžios. Praktinė archeologinių tyrimų patirtis nustatoma pagal diplomo priedėlio duomenis apie atliktas archeologinių tyrimų praktikas, Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijų išduotas pažymas apie dalyvavimą atliekant archeologinius tyrimus, savanorystės sutartis, kitus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, archeologinių tyrimų ataskaitose pateiktus duomenis apie tyrimuose dalyvavusius asmenis, nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurių tyrimuose buvo dalyvauta, sąrašą. Įstatymo nustatyta tvarka atestuotiems specialistams, siekiantiems atlikti archeologinius tyrimus, suteikiama trečioji kvalifikacinė kategorija.“ |
__________________________________________________
Teikia
Seimo narys Ramūnas Vyžintas