LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IX (RUDENS) SESIJOS

VAKARINIO posėdžio NR. 394

STENOGRAMA

 

2016 m. lapkričio 10 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė L. GRAUŽINIENĖ
ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas V. GEDVILAS

 

 

 

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos Sei­mo na­riai, sve­čiai, pra­dė­si­me lap­kri­čio 10 die­nos va­ka­ri­nį ple­na­ri­nį po­sė­dį. (Gon­gas)

Šis po­sė­dis bus šiek tiek ki­toks nei įpras­ta, tad iš kar­to kvie­čiu vi­sus pa­žvelg­ti į te­le­vi­zi­jos ek­ra­nus.

 

Ro­do­mas 2012–2016 me­tų Sei­mo ka­den­ci­jos svar­biau­sių įvy­kių vaiz­do įra­šas

 

(Plo­ji­mai)

Tik­rai tas aki­mir­kas, ke­le­tą aki­mir­kų, bū­tų ga­li­ma ro­dy­ti tur­būt vi­są die­ną apie vi­są ka­den­ci­ją, kiek bu­vo reikš­min­gų įvy­kių, ta­čiau pa­ren­gė mums pa­čius svar­biau­sius mo­men­tus, at­spin­din­čius, ko­kią mes tu­rė­jo­me šią ka­den­ci­ją.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­ją bai­gė­me į am­ži­ny­bę pa­ly­dė­ję tris sa­vo ko­le­gas: Ju­lių Ve­sel­ką, Al­gir­dą Vac­lo­vą Pa­tac­ką, Ju­rą Po­že­lą. Ty­los mi­nu­te pa­gerb­ki­me jų at­mini­mą.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF*). Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, šios gė­lės Sei­mo var­du bus pa­dė­tos ant mi­ru­sių mū­sų ko­le­gų ka­pų.

 

15.10 val.

Frak­ci­jų ir Miš­rios Sei­mo na­rių gru­pės at­sto­vų kal­bos

 

Mie­li ko­le­gos, į tri­bū­ną kvie­čiu Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos frak­ci­jos se­niū­nę I. Šiau­lie­nę.

I. ŠIAULIENĖ (LSDPF). Ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Vy­riau­sy­bės na­riai, mie­li ko­le­gos, šeš­to­jo po Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo Sei­mo na­riai, Tau­tos at­sto­vai! Štai ir bai­gė­si ket­ve­rių me­tų po­li­ti­kos, moks­lo ir me­no stu­di­jos ir prak­ti­ka. Pa­ty­rė­me čia daug iš­ban­dy­mų, su­dė­tin­gų pro­ble­mų spren­di­mo, daug ko iš­mo­ko­me ir daug ką nu­spren­dė­me. Ži­no­ma, šian­dien baig­da­mi šią ka­den­ci­ją skir­tin­gai ją ver­ti­na­me. Vie­nus ly­dė­jo di­des­nė sėk­mė, ki­tus – ma­žes­nė, bet dar kar­tą vi­si įsi­ti­ki­no­me, kad rin­kė­jai, kaip ir žmo­nos, vi­sa­da ne­pa­ten­kin­ti, nors tik­rai daug da­rė­me dėl jų. Kaip vi­suo­met, pu­sė rin­kė­jų ne­bal­suo­ja, o jei bal­suo­ja, tai ne ta pu­sė. Po rin­ki­mų, kaip ir po ve­dy­bų, ne vi­sa­da gau­ni tai, ko no­rė­jai. Po­li­ti­ko­je, kaip ir mei­lė­je, ne­bū­na tai­kos su­tar­čių – tik pa­liau­bos.

Mie­lie­ji ko­le­gos, mes vi­si pa­ty­rė­me, kad po­li­ti­ko­je, kaip ir ap­skri­tai gy­ve­ni­me, ne­ken­kia di­plo­ma­tiš­ku­mas, nė­ra pro­tin­ga ašt­rin­ti si­tu­a­ci­ją, ak­cen­tuo­ti ne­ma­lo­nius mo­men­tus, ma­ty­ti tik sa­ve. Vi­sa­da svei­ka jaus­ti sai­ką, ko­lek­ty­vą, nuo­tai­ką, sver­ti žo­dį. Tas pats žo­dis, ne­kart įsi­ti­ki­no­me, vie­nu at­ve­ju ga­li bū­ti tei­sin­gas, ki­tu – me­las, vie­nu at­ve­ju – nu­tvieks­ti, ki­tu at­ve­ju – su­ve­džio­ti.

Ne­pa­kei­čia­mas ma­no au­to­ri­te­tas ver­ti­nant po­li­ti­nį bran­du­mą yra jau da­bar taip pat iš­ke­lia­vęs į am­ži­ny­bę Če­ki­jos pre­zi­den­tas, bu­vęs li­te­ra­tas V. Ha­ve­las, ku­ris yra sa­kęs, kad „po­li­ti­ka yra to­kia žmo­gaus veik­los sri­tis, ku­rio­je mo­ra­lės, kri­ti­nės sa­vi­vo­kos ir at­sa­ko­my­bės rei­ka­la­vi­mai yra ypač di­de­li. Be to, dar bū­ti­nas sko­nis ir tak­tas, su­ge­bė­ji­mas at­jaus­ti ki­tą sie­lą, sai­kas, ra­my­bė. Tai ypač kuk­lių žmo­nių veik­los sfe­ra. Po­li­ti­ka yra dar­bas, ku­rį dirb­ti rei­ka­lin­gi bud­rūs žmo­nės“. Šian­dien ga­li­me pa­klaus­ti sa­vęs, ar to­kie bu­vo­me, ar to­kie li­ko­me ir ar to­kie to­liau bū­si­me.

Mie­li ko­le­gos, no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo frak­ci­jai, ku­ri iš­lai­kė bran­du­mą, ir juo­kau­da­ma pa­gal ra­šy­to­ją R. L. Sti­ven­so­ną tu­riu dė­ko­ti jums, kad jūs bal­sa­vo­te taip, kaip aš vi­sa­da, at­sa­kin­gai.

No­riu at­si­pra­šy­ti vi­sų ko­le­gų už nesu­si­pra­ti­mus, jei kar­tais ne­ty­čia, ne lai­ku ar ne vie­to­je ką nors lep­te­lė­jau.

No­riu pa­dė­ko­ti ko­a­li­ci­jos part­ne­riams ir, ži­no­ma, ko­a­li­ci­jos frak­ci­jų se­niū­nams, t. y. abiem Kęs­tu­čiams ir Pet­rui. Ačiū, kad bu­vo ma­lo­nu su ju­mis dirb­ti, kad su­pra­to­me ir, ki­taip sa­kant, tos vie­ny­bės mums ne­pri­sti­go.

Lin­kiu kuo ge­riau­sios klo­ties vi­siems: tiek čia li­ku­siems, tiek iš­ei­nan­tiems. No­rė­jau ras­ti ką nors nau­jo at­si­svei­kin­ti, pa­lin­kė­ti, bet vis tiek pa­kar­to­siu, ką pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je sa­kiau, F. Ba­jo­rai­čio žo­džius, pa­ra­šy­tus lie­tu­vių kal­bos ben­dra­ti­mi prieš šim­tą me­tų, bet iki šiol ne­pra­ra­du­sius sa­vo es­mės:

Ne­griau­ti, ne­briau­ti, ne­šauk­ti, ne­pliaukš­ti,

Ken­tė­ti, ju­dė­ti ir ar­ti, akė­ti ir sė­ti,

Ir lauk­ti, bu­dė­ti, ste­bė­ti, re­gė­ti, ti­kė­ti,

Kan­tru­mą tu­rė­ti, ken­tė­ti, ty­lė­ti, my­lė­ti.

My­lė­ki­me Lie­tu­vą! Mes, ir lie­kan­tys, ir iš­ei­nan­tys, vis tiek vi­sa­da tu­rė­si­me įsi­pa­rei­go­ji­mą, kad bu­vo­me Tau­tos at­sto­vais. Teks jais bū­ti. Kuo ge­riau­sios klo­ties ir ačiū jums! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Dė­ko­ju frak­ci­jos se­niū­nei I. Šiau­lie­nei. Į tri­bū­ną kvie­čiu Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų frak­ci­jos se­niū­ną A. Ku­bi­lių.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas prem­je­re, Vy­riau­sy­bės na­riai, ko­le­gos Sei­mo na­riai! Aš no­riu pa­sa­ky­ti ke­le­tą pa­pras­tų žo­džių.

Pra­dė­siu nuo to, kad no­riu pa­si­gin­čy­ti su I. Šiau­lie­ne dėl skai­čių, nes aš su­skai­čia­vau, kad aš bai­giau šeš­tąją ka­den­ci­ją pats ne­bū­da­mas sig­na­ta­ru. Bai­giau šeš­tąją ka­den­ci­ją ir ženg­siu į sep­tin­tąją ka­den­ci­ją. Čia, ma­te­ma­ti­ka ma­no my­li­mas da­ly­kas, iš­kart su­skai­čia­vau, kad iš tų še­šių baig­tų ka­den­ci­jų nuo pat 1992 me­tų tik dvi bu­vo, kai mes – kon­ser­va­to­riai, Tė­vy­nės są­jun­ga – bu­vo­me val­dan­tie­ji. Kaip jūs ži­no­te, ge­ri da­ly­kai, ku­riuos Lie­tu­vai per ši­tą lai­ko­tar­pį pa­vy­ko pa­siek­ti, yra kon­ser­va­to­rių nuo­pel­nas, o vi­sos ne­iš­spręs­tos pro­ble­mos yra per il­go so­cial­de­mok­ra­tų bu­vi­mo įvai­rio­se val­džio­se pa­sek­mė. (Juo­kas sa­lė­je) Aš iš jū­sų juo­ko su­pra­tau, kad vi­si su tuo su­tin­ka­te.

Ži­no­te, pra­si­dė­jus šio Sei­mo ka­den­ci­jai, ku­ri da­bar bai­gė­si, mes, pa­ty­rę ve­te­ra­nai, dar vis jau­nat­viš­ki, bu­vo­me su­si­rin­kę ir sa­kė­me, kad rei­kia įkur­ti klu­bą 6+, t. y. kas jau per­ėjo še­šias ka­den­ci­jas ir dau­giau. Ir tą čia mes jau pa­tai­ko­me. Su G. Kir­ki­lu ir I. Šiau­lie­ne sa­kė­me, kad to­kį klu­bą rei­kia įkur­ti, nes ma­nau, kad po­li­ti­nio pro­fe­sio­na­lu­mo, ku­ris at­ei­na tik su pa­tir­ti­mi, nau­ja­me Sei­me ga­li bū­ti šiek tiek per ma­žai.

Bet iš tik­rų­jų pa­si­žiū­rė­jus į pra­bė­gu­sius ket­ve­rius me­tus – jie bu­vo svar­būs ne tik tuo, ką pa­vy­ko Lie­tu­vo­je pa­da­ry­ti, bet ir tuo, ko­kie glo­ba­lūs po­ky­čiai vy­ko ap­link Lie­tu­vą. Iš tie­sų si­tu­a­ci­ja, jei­gu pri­si­min­tu­me da­bar 2012 me­tus, ko ge­ro, mū­sų pa­čių ma­ty­mu, bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia, ne­gu da­bar mes ją tu­ri­me. Ir Ru­si­jos ag­re­si­ja Uk­rai­no­je, ir pa­bė­gė­lių kri­zė, ir „Bre­xit“, ir ga­lų ga­le Ame­ri­kos pre­zi­den­to rin­ki­mai da­ro pa­sau­lį vi­sai ki­to­kį, nei mes jį ma­tė­me 2012 me­tais. Iš tie­sų šian­dien ga­li­me pa­tys sau pa­sa­ky­ti, kad glo­ba­lus pa­sau­lis, ku­rio da­lis mes esa­me, da­ro­si vis ma­žiau nu­spė­ja­mas, ir šian­dien ga­li­me tik su ne­ri­mu spė­lio­ti, apie ką mes kal­bė­si­me 2020 me­tais, bai­gian­tis jau ki­to Sei­mo ka­den­ci­jai.

Šiuos ket­ve­rius me­tus mes sten­gė­mės ir bu­vo­me kon­struk­ty­vi opo­zi­ci­ja: rė­mė­me rei­ka­lin­gus spren­di­mus ir kri­ti­ka­vo­me val­džią už klai­das ar ne­tin­ka­mą vei­ki­mą. To­kia yra opo­zi­ci­jos pa­rei­ga ir mes ją sten­gė­mės la­bai at­sa­kin­gai įvyk­dy­ti.

No­riu tik pri­min­ti, kad svar­biau­siuo­se ket­ve­rių me­tų dar­buo­se mes bu­vo­me kon­struk­ty­vūs part­ne­riai ir svar­bių pro­jek­tų rė­mė­jai – rė­mė­me ener­ge­ti­nių pro­jek­tų tęs­ti­nu­mą, rė­mė­me eu­ro įve­di­mą, rū­pi­no­mės Lie­tu­vos ge­o­po­li­ti­niu sau­gu­mu, ypač Uk­rai­na, rė­mė­me su­si­ta­ri­mą ra­di­ka­liai di­din­ti kraš­to ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mą, su­grą­žin­ti šauk­ti­nių ka­riuo­me­nę, džiau­gia­mės tuo, kad nuo ki­tų me­tų Lie­tu­vo­je bus dis­lo­kuo­tos NATO pa­jė­gos ir net di­des­ne da­li­mi rė­mė­me ir nau­jo Dar­bo ko­dek­so pri­ėmi­mą. Tai­gi dar­bų bu­vo pa­da­ry­ta ne­ma­žai, nie­kas ne­ga­li sa­ky­ti, kad čia nie­ko ne­bu­vo pa­da­ry­ta. Ne­bū­čiau opo­zi­ci­jos ly­de­ris, jei­gu ne­pa­sa­ky­čiau, kad, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti ir dau­giau, bet ir val­džio­je, ir opo­zi­ci­jo­je esa­me to­kie, ko­kie esa­me.

To­dėl ta pro­ga no­riu tik­rai pa­dė­ko­ti vi­siems, su ku­riais bu­vo sma­gu dirb­ti ir ra­cio­na­liai dis­ku­tuo­ti, ne­pai­sant skir­tin­gų par­ti­jų ir po­žiū­rių, bet dė­ko­ju ir tiems, su ku­riais ben­drau­ti bu­vo gal­būt sun­kiau, ku­rie net ir bū­da­mi val­džio­je rū­pi­no­si vi­sų pir­ma, kaip su­kur­ti ei­li­nę kon­ser­va­to­rių veik­los ty­ri­mo ko­mi­si­ją, ir to bu­vo. Be abe­jo, ga­li­ma bu­vo pa­da­ry­ti dau­giau, jei­gu dar aiš­kiau ma­ty­tu­me svar­biau­sias pro­ble­mas, ku­rioms spręs­ti pri­sti­go lai­ko, ir im­tu­mės jas efek­ty­viai spręs­ti. De­ja, tu­riu pa­sa­ky­ti iš sa­vo tų še­šių ka­den­ci­jų pa­tir­ties, kad mū­sų po­li­ti­ko­je vis dar per daug yra po­li­ti­ka­vi­mo ir per ma­žai at­sa­kin­gos vals­ty­bės po­li­ti­kos.

Vie­na sri­tis, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, ypač da­bar, žiū­rint tiek į mū­sų pa­tir­tį, tiek ir į vi­sos Va­ka­rų vi­suo­me­nės pa­tir­tį, jai pri­sti­go dė­me­sio ir per pas­ku­ti­nius ket­ve­rius me­tus, kur pro­ble­mos kau­pia­si me­tai iš me­tų ir jos tam­pa grės­min­go­mis, tai­gi vie­na iš to­kių pro­ble­mų, ma­no aki­mis, yra skur­das ir so­cia­li­nė at­skir­tis. Šian­die­na aš ga­lė­čiau drą­siai tvir­tin­ti, kad bū­tent skur­das tam­pa vie­nu iš svar­biau­sių iš­šū­kių mū­sų na­cio­na­li­niam sau­gu­mui. Kaž­ka­da to­kiu iš­šū­kiu bu­vo mū­sų ener­ge­ti­nė pri­klau­so­my­bė ar per ma­žas kraš­to ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mas, da­bar to­kiu iš­šū­kiu tam­pa žmo­nių skur­das. Ir 2012 me­tais, ir da­bar skur­das, so­cia­li­nė at­skir­tis, re­gio­no eko­no­mi­nis ir so­cia­li­nis at­si­li­ki­mas lė­mė vis la­biau plin­tan­tį žmo­nių nu­si­vy­li­mą, ne­ti­kė­ji­mą at­ei­ti­mi, bal­sa­vi­mą prieš sis­te­mi­nes par­ti­jas ir to­kius rin­ki­mų re­zul­ta­tus, ko­kius šian­dien tu­ri­me.

To­kiu žmo­nių nu­si­vy­li­mu leng­va ma­ni­pu­liuo­ti, jam leng­va da­ry­ti įta­ką ir įvai­rio­mis išorės ga­lioms. Ne tik bri­tų žval­gy­bos va­do­vas, bet ir mes tu­ri­me su­pras­ti, kad tai su­ku­ria ter­pę di­de­liems na­cio­na­li­nio sau­gu­mo iš­šū­kiams. Ga­li­me pa­si­guos­ti tuo, kad ly­giai toks pats žmo­nių nu­si­vy­li­mas lė­mė „Bre­xi­to“ ir Ame­ri­kos pre­zi­den­to rin­ki­mų re­zul­ta­tus, ta­čiau esu įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­vo­je at­ei­na me­tas, kai mes tu­ri­me su­pras­ti, kad skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ne­įveik­si­me vien tik­tai užuo­jau­tos žo­džiais ar vien tik pa­reiš­ki­mais, kad mums rū­pi kiek­vie­nas žmo­gus, bet tą ga­li­me pa­da­ry­ti tik­tai la­bai re­a­liu ir kon­kre­čiu sis­te­mi­niu dar­bu so­cia­li­nė­je sri­ty­je. Tai­gi to iki šiol trū­ko ir apie tą aš la­bai no­rė­jau šian­dien pa­sa­ky­ti ke­le­tą pa­pras­tų žo­džių.

Bet pro­ble­moms spręs­ti rei­kia stip­rių, efek­ty­vių vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, rei­kia po­li­ti­nės pa­tir­ties to­kio­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Pas­ta­ruo­ju me­tu po­pu­lia­ru kal­bė­ti prie­šin­gai, kad po­li­ti­nis pro­fe­sio­na­lu­mas yra ne­svar­bu. Aš su tuo ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ku ir tu­riu pa­sa­ky­ti, kad mums, čia su­si­rin­ku­siems, Sei­mui, ypač svar­bu dvie­jų ins­ti­tu­ci­jų – Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo veik­la. No­rint stip­rių ins­ti­tu­ci­jų, rei­kia, kad jos bū­tų ger­bia­mos. Pa­gar­ba pri­klau­so nuo to, kaip jos dir­ba, bet taip pat ir nuo to, ar, sa­vo ir vi­suo­me­nės po­žiū­riu, su­ge­ba­me at­skir­ti ins­ti­tu­ci­jos svar­bą ir ten dir­ban­čius as­me­nis, ku­rių kon­kre­tų dar­bą kar­tais gi­ria­me, kar­tais kri­ti­kuo­ja­me. Kar­tais kri­ti­kuo­jam smar­kiai, nes, mū­sų ma­ny­mu, yra už ką kri­ti­kuo­ti.

Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės veik­la la­bai stip­riai pri­klau­so ir ver­ti­na­ma pa­gal jų va­do­vų – Sei­mo Pir­mi­nin­ko ir prem­je­ro veik­lą. Vėl­gi la­bai daž­nai mes ne­įver­ti­na­me, ko­kios svar­bos yra šios ins­ti­tu­ci­jos t. y. Sei­mo Pir­mi­nin­ko ir prem­je­ro ins­ti­tu­ci­jos. Man, I. De­gu­tie­nei, dar ke­liems, esan­tiems čia, sa­lė­je, yra te­kę pa­tir­ti ir ži­no­me, koks tai yra sun­kus ir at­sa­kin­gas dar­bas. Per pas­ku­ti­nius ket­ve­rius me­tus mes daž­nai kri­ti­ka­vo­me L. Grau­ži­nie­nės ar A. But­ke­vi­čiaus vei­klą, nes, dar kar­tą ga­liu pa­kar­to­ti, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, bu­vo už ką. Ga­lė­jo­me gal dar ir stip­riau kri­ti­kuo­ti, ta­čiau no­riu pa­brėž­ti, kad tai ne­reiš­kia, kad ga­li­me ne­gerb­ti pa­čių ins­ti­tu­ci­jų, t. y. Sei­mo Pir­mi­nin­ko ir prem­je­ro ins­ti­tu­ci­jų. Ži­no­me, kad tik­rai ne­bu­vo leng­va šių ins­ti­tu­ci­jų už­krau­na­mą as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę pa­neš­ti, to­dėl, at­si­ri­bo­da­mi nuo as­me­ni­nių ver­ti­ni­mų, bet iš­reikš­da­mi pa­gar­bą Sei­mo Pir­mi­nin­ko ir Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko ins­ti­tu­ci­joms, kar­tu su I. De­gu­tie­ne no­ri­me prem­je­rui ir Sei­mo Pir­mi­nin­kei įteik­ti po pa­gar­bos šioms ins­ti­tu­ci­joms sim­bo­lį – po gė­lių puokš­tę. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. La­bai ačiū, opo­zi­ci­jos ly­de­riui, frak­ci­jos se­niū­nui A. Ku­bi­liui. Kvie­čiu Dar­bo par­ti­jos frak­ci­jos se­niū­ną K. Dauk­šį.

K. DAUKŠYS (DPF). Ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas prem­je­re, mi­nist­rai, ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, šian­dien pas­ku­ti­nis šios ka­den­ci­jos Sei­mo po­sė­dis. Ži­no­te, kad Sei­me dau­giau­sia dar­bo yra kal­bė­ti, to­dėl steng­siuo­si bū­ti šven­tiš­kas ir ne­su­truk­dy­ti daug jū­sų lai­ko.

Džiau­giuo­si, kad šia­me pas­ku­ti­nia­me po­sė­dy­je ne­li­ko opo­zi­ci­jos, kad mes ga­lų ga­le su­pra­to­me, kad esa­me vie­nas ko­lek­ty­vas – gal­būt su skir­tin­go­mis nuo­mo­nė­mis, bet dir­ban­tis vie­nam tiks­lui, t. y. Lie­tu­vos nau­dai. Di­džiuo­juo­si tais dar­bais, ku­riuos mes vi­si kar­tu pa­da­rė­me, ar tai bū­tų mi­ni­ma­lios al­gos kė­li­mas, ar tai bū­tų Dar­bo ko­dek­sas, ar tai bū­tų ener­ge­ti­kos sek­to­riaus dar­bai, ar ki­ti da­ly­kai.

Lin­kiu dė­ko­da­mas jums vi­siems už tuos nu­veik­tus dar­bus, dė­ko­da­mas sa­vo frak­ci­jai, dė­ko­da­mas ko­a­li­ci­jos part­ne­riams, dė­ko­da­mas opo­zi­ci­jai, ku­ri pa­tai­sy­da­vo lai­kas nuo lai­ko, dė­ko­da­mas vi­siems tiems, ku­rie bu­vo ge­ra­no­riš­ki ar ku­rie gal­būt ne vi­sai ge­ra­no­riš­ki, bet pa­mo­ky­da­vo, lin­kiu vie­no da­ly­ko, lin­kiu mei­lės. Mei­lės sa­vo tė­vy­nei, mei­lės sa­vo ar­ti­mie­siems, šei­mai, mei­lės sa­vo drau­gams, mei­lės sa­vo dar­bui, ku­rį dirb­si­te at­ei­ty­je, tie­siog mei­lės gy­ve­ni­mui. Lin­kiu, kad ta mei­lė bū­tų abi­pu­sė. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju K. Dauk­šiui. Kvie­čiu Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­jos se­niū­ną E. Gent­vi­lą.

E. GENTVILAS (LSF). Mie­li ko­le­gos, su ku­riais ket­ve­rius me­tus kar­tu pra­lei­do­me, Vy­riau­sy­bės na­riai, ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, šian­dien bai­gia­me dar vie­ną ne­pri­klau­so­mos val­s­ty­bės par­la­men­to ka­den­ci­ją – sep­tin­tą­ją, skai­čiuo­jant kar­tu su At­ku­ria­muo­ju Sei­mu. Ga­li­me ir tu­ri­me džiaug­tis, kad stip­rė­ja par­la­men­ta­riz­mo tra­di­ci­jos Lie­tu­vo­je ir stip­rė­ja pa­ti Lie­tu­va.

Ger­biau ir gerb­siu kiek­vie­ną sa­vo ko­le­gą Sei­mo na­rį, ger­biau ir gerb­siu bet ku­rią pa­sau­lė­žiū­rą, ži­no­ma, ta­da, kai ji ap­skri­tai eg­zis­tuo­ja, bet pra­šau gerb­ti ir ma­no, kaip li­be­ra­lo, pa­sau­lė­žiū­rą. Tai, ką aš pa­sa­ky­siu, yra iš ma­no, kaip li­be­ra­lo, pa­sau­lė­žiū­ros iš­plau­kian­tys ver­ti­ni­mai, ypač apie ge­rus ar­ba blo­gus Sei­mo dar­bus.

Tu­ri­me įver­tin­ti ge­rus dar­bus, juo la­biau kad jų bū­ta, to­kius kaip kraš­to ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mo di­di­ni­mą ir kraš­to ap­sau­gos, kaip sis­te­mos, stip­ri­ni­mą, pra­tę­sė­me ir už­bai­gė­me da­lį ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę su­ku­rian­čių pro­jek­tų. Iš­spren­dė­me vien­kar­ti­nių pa­kuo­čių tvar­ky­mo rei­ka­lus, at­ro­dy­tų smul­kus da­ly­kas, o aš ža­viuo­si, mes tik­rai žen­gė­me di­de­lį žings­nį į prie­kį ir tvar­ko­mės, gy­ve­na­me ci­vi­li­zuo­čiau. Ap­ri­bo­jo­me grei­tų­jų kre­di­tų iš­da­vi­mą ir gal­būt iš­gel­bė­jo­me ko­kius 300 ar 500 žmo­nių, ku­rie ne­su­ge­ba tvar­ky­tis su pi­ni­gais, ku­rie jiems bru­ka­mi. Įve­dė­me tie­sio­gi­nius me­ro rin­ki­mus ir pa­di­di­no­me žmo­nių ti­kė­ji­mą val­džia, kiek jis pa­grįs­tas ar­ba kiek tie­sio­giai iš­rink­ti me­rai pa­tei­sins lū­kes­čius, čia ki­tas da­ly­kas. Pa­ge­ri­no­me Dar­bo ko­dek­są ir vi­są so­cia­li­nį mo­de­lį.

Pri­pa­žin­ki­me, kad yra dar­bų, ku­riuos aš, kaip li­be­ra­las, ver­ti­nu pras­tai, ma­nau, kad kar­tais ženg­ta at­gal. Stip­rė­jo su­vals­ty­bi­ni­mo ten­den­ci­jos, ypač ku­riant vals­ty­bės mo­no­po­lį ener­ge­ti­ko­je, au­go spau­di­mas pri­va­čiam ka­pi­ta­lui, gal­vo­jant tik apie vals­ty­bės in­te­re­są, o ne apie ka­pi­ta­lo, as­me­nų, sa­vi­nin­kų in­te­re­sus. Daž­nai ig­no­ra­vo­me sa­vi­nin­kų tei­ses, iš­kel­da­mi ko­kių nors in­te­re­sų gru­pių ar­ba vals­ty­bės in­te­re­sus, ypač tu­riu ome­ny že­mės ūkį ar miš­kų sek­to­rių. Kar­tu pro pirš­tus bu­vo žiū­ri­ma į pro­ce­sus vals­ty­bės val­do­mo­se įmo­nė­se, ma­ži­nant rei­ka­la­vi­mus joms. Ap­ri­bo­jo­me dis­po­na­vi­mo že­me ga­li­my­bes rė­kau­da­mi tuš­čio­je vie­to­je apie kaž­ko­kius už­sie­nie­čius, ku­rių rei­kia bi­jo­ti. Nuo­la­tos kai kas ki­ša­si į tei­sė­sau­gos rei­ka­lus. Tai man, kaip li­be­ra­lui, ne­pri­im­ti­na, ta­čiau dau­ge­lio dar­bų ar rim­tų re­for­mų šis Sei­mas net ne­si­ė­mė. Pri­trū­ko am­bi­ci­jos, iš­ma­ny­mo ar pa­pras­to su­ta­ri­mo kal­bė­ti ne tik apie mi­ni­ma­lų iš­gy­ve­ni­mą ar mi­ni­ma­lią mė­ne­sio al­gą, bet apie pro­ver­žius, am­bi­cin­gus tiks­lus, už­da­vi­nius vals­ty­bei. Val­dan­čio­ji dau­gu­ma tu­rė­jo daug už­ku­li­si­nių in­te­re­sų ir tar­pu­sa­vio rie­te­nos ar kar­tais net šan­ta­žas kar­to­jo­si vos ne kiek­vie­ną se­si­ją, ypač kai klau­si­mai pa­si­suk­da­vo apie kie­no nors imu­ni­te­to at­ėmi­mą. Net ir pa­čios val­dan­čio­sios par­ti­jos kar­tais spren­dė sa­vo vi­di­nius, o ne vals­ty­bės rei­ka­lus pi­ke­tuo­da­mos prie jų veik­lą ti­rian­čių pro­ku­ro­rų na­mų, pri­mes­da­mos Sei­mui ne vals­ty­bi­nės svar­bos, o jų pa­čių vi­di­nius klau­si­mus. Ga­liau­siai kaž­ko­kie vi­di­niai vie­nos par­ti­jos už­ku­li­siai lė­mė ir Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­si­kei­ti­mą. Man taip ir ne­aiš­ku, kas ten įvy­ko. Pri­pa­žin­ki­me, kad šios ka­den­ci­jos Sei­me dar la­biau iš­au­go an­ta­go­niz­mas ir ne­su­si­kal­bė­ji­mas tarp dvie­jų stam­bių eu­ro­pi­nės po­li­ti­kos šei­mų tra­di­ci­jas tu­rin­čių par­ti­jų – kon­ser­va­to­rių ir so­cial­de­mok­ra­tų.

Pa­kar­to­siu sa­vo sva­jo­nę, iš­sa­ky­tą prieš tre­jus me­tus, kad šios par­ti­jos vie­toj rie­te­nų tu­rė­tų su­ge­bė­ti su­si­tar­ti ne tik dėl stra­te­gi­nių, bet ir dėl dau­ge­lio svar­bių kas­die­nių rei­ka­lų. De­ja, ši ma­no vil­tis su­ma­žė­jo. Na­tū­ra­lu, kad ir rin­kė­jai nu­bau­dė abi šias par­ti­jas, skir­da­mi ma­žes­nį man­da­tų skai­čių joms abiem. Pri­pa­žin­ki­me ir tai, kad ge­rė­jant ko­rup­ci­jos su­vo­ki­mo in­dek­sui vis dar tu­ri­me gau­sy­bę skan­da­lų ne tik su eti­kos nu­si­žen­gi­mais, bet ir su tik­ra bei aki­vaiz­džia po­li­ti­ne ko­rup­ci­ja. No­rė­tų­si pa­sa­ky­ti se­no­viš­kai, vis dar pa­si­tai­kan­tys at­ve­jai, bet ten­ka sa­ky­ti, ro­dos, daž­nė­jan­tys at­ve­jai. Aš tu­riu sva­jo­nę, kad tai pir­miau­sia su­si­ję su ge­rė­jan­čiu tei­sė­sau­gos dar­bu, o ne su gau­sė­jan­čiais at­ve­jais. Žiū­rė­si­me. Ap­mau­du, kad šie­met ir mes, li­be­ra­lai, la­bai blo­gai at­ro­dė­me po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos po­žiū­riu – vien­kar­ti­nis skan­da­lin­gas at­ve­jis, dėl ku­rio as­me­niš­kai aš ne­ga­liu at­si­pra­ši­nė­ti. Man tie­siog ap­mau­du, kad tas skan­da­las at­ėmė mo­der­nes­nės Lie­tu­vos vil­tį iš di­de­lės da­lies Lie­tu­vos žmo­nių.

Šian­dien Sei­mo Pir­mi­nin­kė dar­bą, bai­gian­čio Sei­mo veik­lą įver­ti­no sep­ty­ne­tu. Ne­si­gin­čy­siu, bet to­kio ga­na vi­du­ti­niš­ko ver­ti­ni­mo tik­rai ne­ga­lė­čiau su­teik­ti at­ski­riems Sei­mo ar­ba vals­ty­bės pa­rei­gū­nams, ar ins­ti­tu­ci­joms. Pri­si­min­ki­me, kad pats prem­je­ras sa­vo Vy­riau­sy­bės veik­lą, 2014 me­tų veik­lą, įver­ti­no tik še­še­tu. Na­tū­ra­lu, kad mes, kaip opo­zi­ci­ja, links­ta­me prie dar že­mes­nio ver­ti­ni­mo ne tik 2014 me­tų, bet ir ki­tų me­tų. Vy­riau­sy­bės ir jos ins­ti­tu­ci­jų veik­lą per vi­są ka­den­ci­ją ge­riau­siai api­bū­di­no prem­je­ro per rin­ki­mų de­ba­tus ro­do­mas po­pie­riu­kas ka­me­roms ir trys prem­je­ro žo­džiai: „Aš tu­riu gra­fi­ką.“ O štai M. L. Kin­gas 1963 me­tų sa­vo gar­sio­jo­je kal­bo­je net aš­tuo­nis kar­tus iš­da­rė: „Aš tu­riu sva­jo­nę.“

Pa­bai­goje. At­ei­ties vil­tys. Lin­kiu nau­jam Sei­mui iš­ma­ny­mo, am­bi­ci­jų ir sėk­mės. Nors yra su­si­tar­ta, kad dėl vi­sų ver­ty­bi­nių klau­si­mų bus ap­si­spręs­ta Sei­me, o ne Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je, aš ti­kiuo­si, kad Vy­riau­sy­bė ne­bus ins­ti­tu­ci­ja be min­čių, be pa­sau­lė­žiū­ros, be am­bi­ci­jų, o tik tech­ni­nis Sei­me pri­im­tų spren­di­mų įgy­ven­din­to­jas. Aš tu­riu to­kią vil­tį, ko­le­gos, aš tu­riu sva­jo­nę! Ačiū vi­siems! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me ger­bia­ma­jam E. Gent­vi­lui. Kvie­čiu frak­ci­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ lai­ki­ną­jį pir­mi­nin­ką ir frak­ci­jos na­rį R. Že­mai­tai­tį. Se­niū­nas de­le­ga­vo jį kal­bė­ti.

R. ŽEMAITAITIS (TTF). Mie­lie­ji Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, žmo­nės, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, prem­je­re, esa­mi ir bū­si­mi ko­le­gos! Šian­dien mes šven­čia­me ne tik pas­ku­ti­nę mū­sų ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­jos Sei­me dar­bo die­ną, bet kar­tu mes mi­ni­me ir 26-erius ne­pri­klau­so­my­bės me­tus. Tai yra tas at­spin­dys, kaip mes gy­ve­no­me vi­są tą lai­ko­tar­pį, tai yra at­spin­dys mū­sų pri­im­tų įsta­ty­mų, mū­sų de­ba­tų, mū­sų dis­ku­si­jų. Dėl mū­sų kai ku­rių te­le­vi­zi­jos lai­dų iš­kel­tų rei­tin­gų šian­dien mes tu­ri­me, de­ja, to­kį Sei­mą. Mes sa­vęs klau­sia­me, ko­dėl Sei­mas yra juo­das, blo­gas, ge­ras, rau­do­nas, mė­ly­nas ar ža­lias? Ogi pa­žiū­rė­ki­me, ko­kį mes jį pa­da­rė­me. Vi­sa tai pri­klau­so nuo to, kiek žmo­gus lei­džia iš sa­vęs pa­si­juok­ti, pa­si­ty­čio­ti, o kar­tais ir šmaikš­čiai, bet la­bai vul­ga­riai sa­ve pa­teik­ti. Aš ma­nau, kad tie ket­ve­ri me­tai mums vi­siems bu­vo sun­kūs, pir­miau­sia mes tu­rė­jo­me iš­lip­ti iš eko­no­mi­nės kri­zės. Mes vie­ni ki­tus kal­ti­no­me, vie­ni kal­ti­no­me nak­ti­ne mo­kes­čių re­for­ma, ki­ti kal­ti­no, ko­dėl mes jos ne­at­ku­ria­me, ko­dėl ne­at­ku­ria­me, bet mes vi­si tu­rė­jo­me ko­kį nors ke­lią. Tu­rė­jo­me ti­kė­ji­mą, tu­rė­jo­me vil­tį ir vi­si ma­nė­me, kad esa­me tei­sūs. Ne­tru­kus at­ėjo ir Eu­ro­pos Są­jun­gos sank­ci­jos Ru­si­jai. Mes vėl­gi vi­si ta­po­me že­mės ūkio spe­cia­lis­tais, eko­no­mis­tais, va­dy­bi­nin­kais, ener­ge­ti­kais, vie­ni siū­lė nu­sta­ty­ti pie­no kai­nas, ki­ti siū­lė nu­sta­ty­ti mė­sos kai­nas, tre­ti siū­lė li­be­ra­liai į tai žiū­rė­ti ir vi­si mes bu­vo­me ab­so­liu­čiai tei­sūs, nes mes vi­si tu­rė­jo­me ke­lio ma­ty­mą to­kį, ko­kį įsi­vaiz­da­vo­me, kad jis yra tin­ka­mas, ge­ras ir tei­sin­gas.

Da­bar mes kal­ba­me apie ver­ty­bes. Mes sa­ko­me: žmo­gaus tei­sės, tei­sių įgy­ven­di­ni­mas. Bet vėl­gi rei­kė­tų sa­vęs pa­klaus­ti, ar baig­da­mi ka­den­ci­ją mes vi­sas žmo­gaus tei­ses įgy­ven­di­no­me, ap­sau­go­jo­me ir ap­gy­nė­me, o gal kar­tais as­me­ni­niai in­te­re­sai, in­tri­gos ne­lei­do to pa­da­ry­ti. De­ja, taip yra.

No­rė­čiau aš pa­pa­sa­ko­ti to­kį įdo­mų da­ly­ką. Prieš ke­le­tą me­tų dir­bau teis­me, vie­na ma­no pa­dė­jė­ja sa­ko: kaip jūs ma­nęs ne­ma­to­te, aš tiek daug dir­bu, dir­bu va­ka­rais, dir­bu ry­tais, daug ra­šau, daug spren­džiu, daug žiū­riu ir pa­na­šiai, ir pa­na­šiai, o jūs to ne­pa­ma­to­te? Ko­kia aš gra­ži, ko­kia aš nuo­sta­bi. Taip pat mes gy­ve­na­me ir Sei­me. At­ro­do, ko­kie mes gra­žūs, ko­kie mes pro­tin­gi. Kiek­vie­nas mū­sų pa­reng­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas yra pats ge­riau­sias, pats to­bu­liau­sias. Jei­gu ko­le­ga ne­pri­ta­ria, mes iš kar­to pra­de­da­me gin­čy­tis, bar­tis ir pyk­tis. O kam to rei­kia, jūs man pa­sa­ky­ki­te? Nuo to mes lai­min­ges­ni ta­po­me, žmo­nės lai­min­ges­ni nuo to ta­po? Tik sa­ve la­biau su­er­zi­no­me, su­pyk­dė­me ir par­ėję na­mo, užuot su šei­ma pa­bu­vę, mes gal­vo­jo­me, kaip ant­ra­die­nį ar ket­vir­ta­die­nį im­ti per­trau­ką, kaip į ko­mi­te­tą su­truk­dy­ti at­ei­ti. De­ja, mes tą tu­rė­jo­me.

Aš no­rė­čiau tie­siog pa­lin­kė­ti at­ei­nan­čiam Sei­mui ir iš­ei­nan­tiems kar­tu, ir kar­tu ko­le­goms, ku­rie dirbs, ne­bū­ki­me pa­tys gra­žiau­si, ne­bū­ki­me pa­tys nuo­sta­biau­si ir ne­ti­kė­ki­me, kad mes to­kie esa­me, nes re­a­ly­bė bū­na vi­sai ki­to­kia. Sau mes pui­kūs, ki­tiems mes ne­sa­me to­kie. Aš no­rė­čiau jums pa­lin­kė­ti vie­no da­ly­ko kaip jau­nas ko­le­ga, pra­ėju­sią ka­den­ci­ją bu­vau jau­niau­sias. Aš pa­ste­bė­jau vie­ną da­ly­ką, kiek­vie­nas mes esa­me su sa­vo ego, kiek­vie­nas mes esa­me su sa­vo prin­ci­pais, kiek­vie­nas mes esa­me su sa­vo nuo­mo­ne, ma­ty­mu ir vi­zi­ja. Aš jums ir lin­kiu: iš­li­ki­te to­kie, ne­pa­si­duo­ki­te, kad jus kas nors pa­keis­tų, ne­pa­si­duo­ki­te in­tri­goms, kad, sa­ky­ki­me, na, gal tu da­bar ki­taip kal­bėk, gal tu da­bar ki­taip mąs­tyk, o gal da­bar ką nors pa­keisk sa­vy­je. Nie­ko ne­rei­kia keis­ti, mes esa­me uni­ka­lūs ir mes tu­ri­me to­kie iš­lik­ti.

Kar­tu aš no­riu pa­dė­ko­ti ko­le­goms, su ku­riais te­ko dirb­ti. Pir­miau­sia sa­vo frak­ci­jai, val­dan­čia­jai ko­a­li­ci­jai, ku­riai kliu­vo, pir­mą kar­tą man te­ko bū­ti val­dan­čio­jo­je ko­a­li­ci­jo­je, la­bai daug ak­me­nų. Vis klaus­da­vau, ko­dėl taip yra, ko­dėl čia mus skriau­džia, bet aš vis pri­si­me­nu iš to pa­sa­ko­ji­mo, kaip ji sa­ky­da­vo, ko­kia aš ge­ra, ko­kia aš nuo­sta­bi, ir sa­kau, de­ja, mes ne to­kie bu­vo­me. Kar­tu aš no­riu pa­dė­ko­ti Lie­tu­vos žmo­nėms, nes jei­gu ne Lie­tu­vos žmo­nės, mes, ko ge­ro, pu­sės pro­jek­tų Sei­me ne­už­re­gist­ruo­tu­me. Mes į pu­sę jų ne­įsi­gi­lin­tu­me, mes pu­sę jų ne­per­skai­ty­tu­me, jei­gu ne­va­žiuo­tu­me į apy­gar­das, ne­va­žiuo­tu­me su­si­tik­ti su žmo­nė­mis ir ne­ma­ty­tu­me jų pro­ble­mų. Tik­rai dė­ko­ju jums vi­siems, tiems Sei­mo na­riams, ku­rie tą iš­gir­do. Kar­tu dė­ko­ju opo­zi­ci­jai, nes jei­gu ne opo­zi­ci­ja, vėl­gi kai ku­rie įsta­ty­mų pro­jek­tai bū­tų ne­pri­im­ti, kai ku­rių dar­bo gru­pių bū­tų ne­pri­im­ti. Kar­tu no­riu ti­kė­ti, kad mes iš­sau­go­jo­me tam tik­ras ver­ty­bes. Ver­ty­bes, ku­rias mes ma­ty­da­vo­me ko­man­di­ruo­čių me­tu, žve­jy­bos me­tu, krep­ši­nio aikš­te­lė­je, mes bū­da­vo­me tar­si ki­ti žmo­nės. To aš jums ir lin­kiu.

Lin­kiu ir vi­sam Sek­re­to­ria­tui, nes kiek­vie­nas Sei­mo na­rys at­ei­na kaip tam tik­ra, kaip įsi­vaiz­duo­ja­ma as­me­ny­bė – koks aš gra­žus, koks aš nuo­sta­bus ir jūs ma­ne ap­tar­nau­ki­te. Tik­rai nuo­šir­dus jums ačiū, kad jūs su­ge­bė­jo­te di­plo­ma­tiš­kai ras­ti spren­di­mą. Ra­do­te pri­ėji­mą prie kiek­vie­no iš mū­sų. Tai yra uni­ka­lu, ką jūs tu­ri­te, nes žmo­gui dirb­ti su to­kio­mis as­me­ny­bė­mis yra la­bai su­dė­tin­ga. Lin­kiu aš jums vi­so­ke­rio­pos sėk­mės. Ačiū Sei­mo Pir­mi­nin­kei, jos ko­man­dai.

Ko­le­gos, lin­kiu jums vie­no da­ly­ko – kad tie, ku­rių ne­iš­rin­ko į Sei­mą, su­si­ti­kę gat­vė­je ne­per­ei­tu­mė­te į ki­tą gat­vės pu­sę, kad su­si­tik­tu­mė­te, pa­si­kal­bė­tu­mė­te, pa­si­svei­kin­tu­mė­te. Tai yra žmo­giš­ku­mas. Sėk­mės jums! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju R. Že­mai­tai­čiui.

Kvie­čiu Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos-Krikš­čio­niš­kų šei­mų są­jun­gos frak­ci­jos se­niū­nę R. Ta­ma­šu­nie­nę. Pra­šom, Ri­ta.

R. TAMAŠUNIENĖ (LLRA-KŠSF). Ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­ma­sis prem­je­re, ger­bia­mie­ji mi­nist­rai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos Sei­mo na­riai! Lai­kas tu­ri sa­vy­bę grei­tai pra­ei­ti ir vis­kas tu­ri sa­vo lo­gi­nę pa­bai­gą, bet kiek­vie­na pa­bai­ga tam­pa im­pul­su nau­jai pra­džiai, nau­jiems pla­nams ir nau­jiems gy­ve­ni­mo po­ky­čiams.

Kal­bė­da­ma frak­ci­jos var­du bai­gia­ma­ja­me, tai­gi ir api­ben­dri­na­ma­ja­me po­sė­dy­je, pir­miau­sia no­riu pra­dė­ti nuo sa­vęs, tai yra nuo mū­sų Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos-Krikš­čio­niš­kų šei­mų są­jun­gos frak­ci­jos, ku­ri pir­mą kar­tą ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je tu­rė­jo sa­vo at­ski­rą par­la­men­ti­nį klu­bą. Kaip frak­ci­jos se­niū­nė šian­dien aš la­bai di­džiuo­juo­si, kad per ket­ve­rius me­tus mes iš­li­ko­me dar­ni, vie­nin­ga ko­man­da, kad iš­li­ko­me iš­ti­ki­mi sa­vo ver­ty­bėms, kad su­ge­bė­jo­me dirb­ti są­ži­nin­gai, kryp­tin­gai, lai­kė­mės duo­to žo­džio, at­sto­va­vo­me pi­lie­čių in­te­re­sams, kad šian­dien ne gė­da žiū­rė­ti sa­vo rin­kė­jams į akis. Ta­riu nuo­šir­dų ačiū vi­siems sa­vo frak­ci­jos na­riams.

Šio­je ka­den­ci­jo­je te­ko dirb­ti ir val­dan­čio­jo­je ko­a­li­ci­jo­je, ir jai ne­pri­klau­sy­ti. Daug nuo­šir­džių, iš­min­tin­gų žmo­nių pa­ži­no­me dau­gu­mo­je ir tą pa­tir­tį kiek­vie­nas as­me­niš­kai la­bai ver­ti­na­me. Bet šian­dien mū­sų spren­di­mą pa­lik­ti val­dan­či­ą­ją dau­gu­mą taip pat ver­ti­na­me kaip iš­min­tin­gą ir lai­ku pa­da­ry­tą spren­di­mą.

Gai­la, kad nu­ei­nan­tys ket­ve­ri me­tai ne­bu­vo iš­nau­do­ti es­mi­niams da­ly­kams – at­si­gręž­ti į žmo­gų, į jo pro­ble­mas, ku­rių jis ne­pa­jė­gia spręs­ti pats vie­nas. Vy­riau­sy­bė tu­rė­jo pui­kią ga­li­my­bę įgy­ven­din­ti tik­rai ge­rą Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą, ku­ri, de­ja, taip ir ne­ta­po įsta­ty­mu, o li­ko de­kla­ra­ty­vių pa­ža­dų rin­ki­niu. To­dėl kiek ener­gi­jos mes iš­eik­vo­jo­me vel­tui – Dar­bo ko­dek­sui, ata­skai­toms apie ge­rus ir ge­rė­jan­čius eko­no­mi­nius ro­dik­lius ir pa­ren­gi­mui pro­jek­tų, ku­rių jau nie­kas ne­įgy­ven­dins.

Gar­sus ser­bų afo­ris­tas yra pa­sa­kęs: „Pi­lie­čius ga­li­ma ap­gau­ti vie­ną kar­tą, dar vie­ną kar­tą ir dar vie­ną kar­tą, ir nie­ka­da dau­giau.“ Tas „nie­ka­da dau­giau“ ir bu­vo rin­ki­mų die­na. Kal­bu vi­sai ne pik­džiu­giš­kai, o ap­gai­les­tau­da­ma, kad lai­ko, kai mū­sų vals­ty­bė­je ne­įvy­ko di­de­lių su­krė­ti­mų (iš tik­rų­jų gy­ve­no­me tai­kos lai­ku), ne­pa­ty­rė­me di­de­lių eko­no­mi­nių pra­ra­di­mų, to lai­ko ne­iš­nau­do­jo­me efek­ty­viems spren­di­mams, ku­rių la­bai lau­kė vi­si mū­sų pi­lie­čiai. Vi­liuo­si, kad nau­ja ka­den­ci­ja, ku­rios su­dė­ty­je mes lie­ka­me, ir be­veik ne­pa­ki­to mū­sų frak­ci­jos su­dė­tis, dirbs pro­duk­ty­viai, so­cia­li­nės pro­ble­mos ir šei­mos stip­ri­ni­mo kryp­tis bus tik­rai šios ka­den­ci­jos pa­grin­di­nė kryp­tis.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, per ket­ve­rius me­tus kiek­vie­na frak­ci­ja, kiek­vie­nas mes at­ski­rai Sei­mo na­rys, mū­sų įsta­ty­mų pro­jek­tai, mū­sų bal­sa­vi­mai, mū­sų pa­sie­ki­mai ir ne­sėk­mės, mū­sų pa­si­ry­ži­mas veik­ti ir jo ne­bu­vi­mas dė­lio­jo­si į at­ski­rus por­tre­tus ir į dar­nias mo­zai­kas, ku­rias ver­ti­na­me mes pa­tys, bet taip pat ver­ti­no ir ver­tins mū­sų rin­kė­jai.

Frak­ci­jos var­du no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems: Sei­mo va­do­vy­bei, Sei­mo na­riams, kan­ce­lia­ri­jos va­do­vy­bei ir dar­buo­to­jams, mū­sų pa­dė­jė­jams, vi­siems pri­ta­rian­tiems ir opo­nuo­jan­tiems už bu­vi­mą drau­ge ir ša­lia, už ben­drus dar­bus ir iš­ban­dy­mus, už jū­sų šyp­se­nas, iš­min­tį, pa­ta­ri­mus, su­pra­ti­mą. Lin­kiu vi­siems klo­ties, sėk­mės, kad nau­jai pra­dė­ti dar­bai ir sie­kiai įgau­tų ne tik spar­nus, bet ir tei­sin­gą skry­džio kryp­tį. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me R. Ta­ma­šu­nie­nei. Da­bar kvie­čiu Miš­rios Sei­mo na­rių gru­pės se­niū­nę R. Baš­kie­nę. Pra­šom, Ri­ma.

R. BAŠKIENĖ (MSNG). Ger­bia­mo­ji Pir­mi­nin­ke, prem­je­re, Vy­riau­sy­bės na­riai, mie­lie­ji ko­le­gos Sei­mo na­riai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­re, bu­vęs mū­sų pir­mi­nin­ke, mie­lie­ji čia su­si­rin­kę! Iš­ties ši­to­je sa­lė­je ne­pa­pras­tai jaus­min­ga bū­ti – čia pri­sie­kė­me, čia pri­sieks nau­jo­sios ka­den­ci­jos Sei­mas, čia kai ku­riems mums se­nio­kams te­ko dirb­ti ypa­tin­gai jau­čiant, ko­kia svar­bi ši­ta sa­lė ir ši ins­ti­tu­ci­ja.

Sei­mo sta­tu­to 26 straips­nis nu­ma­to, kad Sei­mo na­riai, ne­įsi­re­gist­ra­vę į frak­ci­jas, pri­pa­žįs­ta­mi Miš­rios Sei­mo na­rių gru­pės na­riais. Aš tu­rė­jau gar­bę va­do­vau­ti Miš­riai Sei­mo na­rių gru­pei. Ver­ti­nant dvi pas­ku­ti­nes ka­den­ci­jas, Miš­ri Sei­mo na­rių gru­pė kaž­kaip sis­te­miš­kai pra­si­dėda­vo nuo tri­jų Sei­mo na­rių, iš­rink­tų vien­man­da­tė­se rin­ki­mų apy­gar­do­se, o pas­kui baig­da­vo ka­den­ci­ją – pra­ėju­sią ka­den­ci­ją 18, šią ka­den­ci­ją 13. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad bū­tent ši Miš­ri Sei­mo na­rių gru­pė lais­vo Sei­mo na­rio man­da­to prin­ci­pą įgy­ven­di­no la­biau­siai, kad de­mo­kra­tijos nuo­sta­tos mūsų bu­vo la­bai gra­žiai su­tik­tos. Mes la­bai spal­vin­gi, bet su­ras­da­vo­me pui­kius spren­di­mus, ir tai mus tel­kė ir vie­ni­jo.

La­bai pa­gar­biai ver­ti­nu kiek­vie­ną iš jū­sų. Esu dė­kin­ga už iš­min­tį, pa­ta­ri­mus, nes vi­so to la­bai la­bai rei­kė­jo. Ga­lė­čiau var­din­ti daug pa­da­ry­tų dar­bų, ku­riuos pa­da­rė mū­sų gru­pės na­riai. Tai už­im­tų ga­nė­ti­nai daug lai­ko, tad ap­si­ri­bo­siu tik tuo, kad 348 tei­sės ak­tai, pra­ne­ši­mai spau­dai – taip pat per 300 ir, ži­no­ma, spau­dos kon­fe­ren­ci­jos, pra­ne­ši­mai ir t. t. Ir pro­fe­so­riaus A. Dum­čiaus or­ga­ni­zuo­ja­ma Šir­dies die­na – ne tik gy­vy­biš­kai su­pran­tant Šir­dies die­ną, bet šir­dį kaip mei­lę, kaip pa­gar­bą.

Mes džiau­gia­mės, kad bu­vo­me tur­tin­gi, mes tu­rė­jo­me net tris pro­fe­so­rius iš 13. Ma­no pa­mi­nė­tą A. Dum­čių, prie mū­sų pri­si­jun­gu­sią V. M. Čig­rie­jie­nę, P. Gy­lį. Ir, aiš­ku, ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti, kas iš­li­ko at­min­ty­je, – tai mū­sų gru­pės na­rio A. V. Pa­tac­ko žo­džiai, dar­bai ir nuo­la­ti­nis pri­mi­ni­mas Sei­mo na­rio prie­sai­kos. Bū­tent jis šios ka­den­ci­jos Sei­me bu­vo įkū­ręs par­la­men­ti­nę gru­pę, ku­ri taip ir va­di­no­si: „Už iš­ti­ki­my­bę prie­sai­kai“. Kiek­vie­ną iš jū­sų no­riu pra­šy­ti, kvies­ti: iš­li­ki­me iš­ti­ki­mi šiems šven­tiems žo­džiams.

Reikš­min­gas, ma­nau, kiek­vie­nam iš mū­sų Vals­ty­bės po­li­ti­ko el­ge­sio ko­dek­sas, ku­rį anks­tes­nė­je ka­den­ci­jo­je ger­bia­mas A. Dum­čius ini­ci­ja­vo. Aš ma­nau, mums vi­siems ne­pa­pra­tai svar­bios ne­nu­nei­gia­mos šio ko­dek­so nuo­sta­tos – pa­gar­ba žmo­gui ir vals­ty­bei, tei­sin­gu­mas, są­ži­nin­gu­mas, skaid­ru­mas ir vie­šu­mas, pa­do­ru­mas, pa­vyz­din­gu­mas, ne­sa­va­nau­diš­ku­mas, ne­ša­liš­ku­mas ir, ži­no­ma, at­sa­ko­my­bė. Nuo­šir­džiai ti­kiu, kad ir kur mes bū­tu­me, kad ir ką mes dirb­tu­me, ko­kio­je po­zi­ci­jo­je, mums iš­liks svar­biau­sia prie­sai­ka ir Vals­ty­bės po­li­ti­ko ko­dek­so nuo­sta­tos.

Ne­kal­bė­siu šian­dien apie nu­si­vy­li­mus, apie ne­ri­mą, ku­rį te­ko iš­gy­ven­ti, kad ne­pa­vy­ko pa­tei­sin­ti žmo­nių lū­kes­čių taip, kaip no­rė­jo­me, kad Sei­mo pres­ti­žas, pa­si­ti­kė­ji­mas Sei­mu aug­tų la­biau, kad pri­ori­te­tas kul­tū­rai, švie­ti­mui bū­tų pats es­mi­nis, kad vie­ny­bė ir su­si­tel­ki­mas bei dar­na mus dar la­biau vie­ny­tų.

Mie­lie­ji, nuo­šir­džiai lin­kiu kiek­vie­nam iš jū­sų il­go, gra­žaus gy­ve­ni­mo, ku­pi­no gy­ve­ni­miš­kos jė­gos, ypa­tin­gos mei­lės ir pa­si­džiau­gi­mo ša­lia esan­čiais žmo­nė­mis, pa­si­džiau­gi­mo vis­kuo, kas tik­ra.

Lin­kiu, kad jū­sų šei­mo­se vy­rau­tų san­tar­vė ir mei­lė. Ir tai ne­pa­pras­tai svar­bu. Su­ta­ri­mas šei­mo­je duo­da stip­ry­bę, duo­da ga­li­my­bę veik­ti, bū­ti ener­gin­gam ir ne­pa­pras­tai daug pa­da­ry­ti. Šei­mą, kaip ver­ty­bę, kė­lė­me, ma­nau, ir kel­si­me to­liau, nes tai la­bai svar­bu.

Lin­kiu, kad jū­sų vi­sų na­mai kve­pė­tų duo­na. Ir kaip sim­bo­lį už tel­ki­mą ir vie­ni­ji­mą, la­bai nuo­šir­džiai ir vals­tie­tiš­kai no­riu įteik­ti mū­sų ūki­nin­kų Ba­ris­tų iš Šiau­lių ra­jo­no iš­kep­tą duo­ną ger­bia­ma­jai Sei­mo Pir­mi­nin­kei L. Grau­ži­nie­nei. Ji la­bai nuo­šir­džiai sten­gė­si, kad mums vi­siems sek­tų­si. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF). Mie­lie­ji ko­le­gos, dė­ko­ju Miš­rios Sei­mo na­rių gru­pės se­niū­nei R. Baš­kie­nei.

 

15.52 val.

Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko A. But­ke­vi­čiaus kal­ba

 

Į tri­bū­ną kvie­čiu Mi­nist­rą Pir­mi­nin­ką A. But­ke­vi­čių. (Plo­ji­mai)

A. BUTKEVIČIUS (LSDPF). Ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, mi­nist­rai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­re Čes­lo­vai Jur­šė­nai, jus vi­sa­da ma­lo­nu ma­ty­ti Sei­me.

Mie­lie­ji, šian­dien iš­gy­ve­na­me kiek­vie­nos ka­den­ci­jos Sei­mo na­rių pa­tir­tą jaus­mą, kaip grei­tai pra­bė­ga ket­ve­ri me­tai. Dar­bą bai­gia vie­nuo­lik­tasis ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Sei­mas ir še­šio­lik­toji Vy­riau­sy­bė. Esa­me an­tra iš ei­lės Vy­riau­sy­bė, ku­ri dir­bo vi­są ka­den­ci­ją, nors val­dan­čio­sios ko­a­li­ci­jos ir opo­zi­ci­jos jė­gos bu­vo apy­ly­gės. La­bai svar­bu, kad čia ra­do­me su­ta­ri­mą dau­ge­liu Lie­tu­vai svar­bių klau­si­mų. Ma­nau, kad mū­sų po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me at­si­ran­da dau­giau at­sa­ko­my­bės, iš­min­ties ir sta­bi­lu­mo.

Šiuos ket­ve­rius me­tus au­gant eko­no­mi­kai, to­liau lai­kė­mės iž­do po­li­ti­kos draus­mės. To­dėl mū­sų vals­ty­bė yra ge­ro­kai sta­bi­les­nė ir at­spa­res­nė ga­li­miems ne­ti­kė­tu­mams ar kri­zių aud­roms. Lie­tu­va su­kau­pė daug au­gi­mo jė­gų, su­stip­ri­no sa­vo eko­no­mi­ką ir jau ne­tru­kus ga­li pra­dė­ti dos­niau di­din­ti at­ly­gi­ni­mus ir pen­si­jas, veiks­min­giau spręs­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas.

Mie­li ko­le­gos, no­rė­čiau ke­le­tu as­pek­tų pa­mi­nė­ti, ką pa­vy­ko nu­veik­ti per tuos ket­ve­rius me­tus, bet šian­dien, ma­nau, yra tam tik­ra šven­ti­nė die­na, ir tik­rai ne­si­ruo­šiu la­bai il­gai jū­sų var­gin­ti. No­riu pa­brėž­ti tai, kad įves­tas eu­ras ta­po Lie­tu­vos ge­bė­ji­mo tvar­ky­ti sa­vo fi­nan­sus ko­ky­bės žen­klu ir at­ne­šė tarp­tau­ti­nių rin­kų pa­si­ti­kė­ji­mo di­vi­den­dų.

At­ver­da­mi nau­jas la­bai per­spek­ty­vias rin­kas ki­tuo­se že­my­nuo­se, au­gan­čios eko­no­mi­kos ir me­ga­rin­kų ša­ly­se, at­rė­mėm Ru­si­jos drau­di­mų ir re­ce­si­jos smū­gį Lie­tu­vos eks­por­tui. Į re­gio­nus nu­kreip­tos in­ves­ti­ci­jos su­ža­di­no ver­slo plėt­rą nuo did­mies­čių ato­kiau esan­čiuo­se mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se. Šių ge­rų­jų per­mai­nų no­rė­tų­si dau­giau, bet dar kar­tą pa­kar­to­siu – re­gio­nų eko­no­mi­ką gai­vin­ti yra sun­kiau ir bran­giau, ne­gu ma­rin­ti. Ma­nau, ši skaus­min­ga kri­zės lai­kų ne­pa­ma­tuo­to tau­py­mo pa­mo­ka at­ei­ty­je ne­leis da­ry­ti pa­na­šių klai­dų.

Lie­tu­vos po­li­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę pa­ti­ki­mai su­stip­ri­no­me ener­ge­ti­niu sau­gu­mu. Nuo šiol mū­sų vals­ty­bė ga­li sa­va­ran­kiš­kai ap­si­rū­pin­ti ener­ge­ti­niais iš­tek­liais iš įvai­rių šal­ti­nių. Ši­lu­mos ir elek­tros ga­my­bai pra­dė­jo­me pla­čiai nau­do­ti vie­ti­nį ku­rą. Dėl to ne tik žen­kliai su­ma­žė­jo ener­gi­jos kai­nos var­to­to­jams. Lie­tu­vo­je su­kur­ta ener­gi­jos iš vie­ti­nio ku­ro ga­my­bos pra­mo­nė, ku­rios pa­žan­gios tech­no­lo­gi­jos jau eks­por­tuo­ja­mos į ki­tas ša­lis.

Pra­dė­jo­me de­ry­bas dėl Lie­tu­vos na­rys­tės vie­no­je įta­kin­giau­sių pa­sau­lio eko­no­mi­nių ins­ti­tu­ci­jų – Eko­no­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ti­ki­mės, kad nau­ja ko­a­li­ci­nė Vy­riau­sy­bė sėk­min­gai už­baigs šį dar­bą, ir Lie­tu­va, kaip bu­vo nu­ma­ty­ta, 2018 me­tais taps Eko­no­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­jos na­re.

Nau­jų grės­mių aki­vaiz­do­je šim­tus mi­li­jo­nų eu­rų in­ves­ta­vo­me į kraš­to gy­ny­bi­nių pa­jė­gu­mų plėt­rą. Lie­tu­va, pra­dė­ju­si vyk­dy­ti sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus NATO – stip­rin­ti ir pa­lai­ky­ti na­cio­na­li­nės ka­riuo­me­nės ga­lią, są­jun­gi­nin­kų aky­se su­si­grą­ži­no pa­ti­ki­mos ir at­sa­kin­gos part­ne­rės var­dą. Bū­si­me ge­riau ap­gin­ti, jei­gu tuo rū­pin­si­mės ir pa­tys.

Ini­ci­ja­vę aukš­to­jo moks­lo per­mai­nas, lai­kė­mės prin­ci­po – mū­sų ke­lias yra ne tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­ja, ko­o­pe­ra­ci­ja. Lie­tu­vos rin­ka yra per ma­ža de­šim­tims uni­ver­si­te­tų ir ko­le­gi­jų. Kau­no ge­riau­si uni­ver­si­te­tai jau pa­ren­gė jun­gi­mo­si pla­nus. Įsta­ty­mu įtei­sin­tas vals­ty­bės už­sa­ky­mas rin­ko­je pa­klau­sių spe­cia­ly­bių ga­ran­tuo­ja kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų re­zer­vą at­ei­ties eko­no­mi­kai. Ge­rą ži­nią siun­čia pro­fe­si­nio mo­ky­mo sis­te­ma – pro­fe­si­nis ren­gi­mas pas­ta­rai­siais me­tais dar la­biau su­stip­ri­no sa­vo pa­trauk­lu­mą.

Ger­bia­mie­ji, še­šio­lik­to­ji Vy­riau­sy­bė spren­dė ašt­rias kas­die­nes pro­ble­mas ir kū­rė prie­lai­das at­ei­ties ge­ro­vei.

Mes ne­pa­lie­ka­me nau­jų val­džios sko­lų gy­ven­to­jams. Bai­gia­mi iš­mo­kė­ti iš kri­zės lai­kų pa­vel­dė­ti fi­nan­si­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai. Skir­da­mi šim­ta­mi­li­jo­ni­nes kom­pen­sa­ci­jas, di­din­da­mi kraš­to ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mą, de­ja, pri­trū­ko­me iš­tek­lių dos­niau pa­di­din­ti pen­si­jas, ki­tas so­cia­li­nes iš­mo­kas ir at­ly­gi­ni­mus.

Ta­čiau pa­reng­tas so­cia­li­nis mo­de­lis – gi­lu­mi­nė struk­tū­ri­nė re­for­ma yra mū­sų in­ves­ti­ci­ja į Lie­tu­vos eko­no­mi­nės ir so­cia­li­nės ge­ro­vės per­spek­ty­vą. Lie­ku prie sa­vo nuo­mo­nės. Ši re­for­ma yra bū­ti­na, kad pri­trauk­tu­me in­ves­tuo­to­jus, kad at­si­ras­tų nau­jų dar­bo vie­tų, ku­rias stei­gia ne val­džia, o sėk­min­gai plė­to­ja­mas ver­slas, kad spar­čiau aug­tų at­ly­gi­ni­mai, kad bū­tų stip­res­nės so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos ir ma­žė­tų so­cia­li­nė at­skir­tis, bū­tų di­des­nė pa­ja­mų ly­gy­bė.

Ne­slėp­siu, ti­kė­jau­si šiuo­lai­kiš­kes­nio prof­są­jun­gų po­žiū­rio, dau­giau po­li­ti­nės pa­ra­mos Sei­me. Juk bū­tent ši val­dan­čio­ji ko­a­li­ci­ja ėmė­si Lie­tu­vos eko­no­mi­kai ir jos kon­ku­ren­cin­gu­mui, no­riu pa­brėž­ti, gy­vy­biš­kai svar­bios ir so­cia­liai la­bai jaut­rios re­for­mos. Čia no­rė­čiau pa­dė­ko­ti ko­a­li­ci­jos part­ne­riams, taip pat Li­be­ra­lų frak­ci­jai, ku­ri vie­na­reikš­miš­kai pa­lai­kė per­tvar­ką.

De­ja, kaip jau pas mus įpras­ta, pla­nuo­ja­mos per­mai­nos su­lau­kė di­de­lio pa­si­prie­ši­ni­mo, dis­ku­si­jos dėl di­de­lės ap­im­ties tei­si­nio pro­jek­to įstri­go ir nu­si­tę­sė iki pat rin­ki­mų. Jų re­zul­ta­tai mums, so­cial­de­mok­ra­tams, ne­bu­vo pa­lan­kūs ir dėl bū­si­mų per­tvar­kų bai­mės. Bet jei­gu mes no­ri­me nau­jų in­ves­ti­ci­jų, ku­rias sa­vo rin­ki­mų pro­gra­mo­se ža­dė­jo ska­tin­ti ne vie­na par­ti­ja, dar­bo ir so­cia­li­nių san­ty­kių re­for­ma yra ne­iš­ven­gia­ma.

Mie­lie­ji, nuo­šir­džiai dė­ko­ju ko­a­li­ci­jos part­ne­riams ir opo­zi­ci­jos at­sto­vams už kar­tu pri­im­tus Lie­tu­vai svar­bius spren­di­mus. Sa­vo kal­bą no­rė­čiau baig­ti lin­kė­ji­mu nau­jam Sei­mui mū­sų po­li­ti­kos džen­tel­me­no, 90-me­tį šven­čian­čio Pre­zi­den­to V. Adam­kaus žo­džiais. Pra­dė­da­mas sa­vo ka­den­ci­ją, jis sa­kė: „Su­glaus­ki­me pe­čius, kad pa­kel­tu­me sun­kią naš­tą.“ Šie žo­džiai kaip nie­ka­da pras­min­gi ir šian­dien. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui A. But­ke­vi­čiui.

I. ŠIAULIENĖ (LSDPF). Ger­bia­mi ko­le­gos, leis­ki­te frak­ci­jos ir vi­sų jū­sų – ir val­dan­čio­sios dau­gu­mos, ir opo­zi­ci­jos – var­du pa­dė­ko­ti Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui, ku­ris tik­rai tu­rė­jo di­de­lių už­mo­jų. Gal­būt ne vi­sa­da mes su­pra­to­me, gal­būt ir tau­ta ne­su­pra­to, bet ma­nau, kad tie dar­bai, ku­rie pa­da­ry­ti, jie bus įver­tin­ti, ypač kai rei­kės ly­gin­ti. Ačiū, prem­je­re, už jū­sų iš­tver­mę, už tai, kad Vy­riau­sy­bė iš­bu­vo sta­bi­li, kaip ir ko­a­li­ci­ja, ne­pai­sant to, kad gra­žio­ji Ri­ta su sa­vo kom­pa­ni­ja iš mū­sų ir pa­si­trau­kė. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dar kar­tą dė­ko­ja­me Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui A. But­ke­vi­čiui.

 

16.01 val.

Sei­mo Pir­mi­nin­kės L. Grau­ži­nie­nės kal­ba 2012–2016 me­tų Sei­mo ka­den­ci­jos pabaigos pro­ga

 

Da­bar į tri­bū­ną kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­kę L. Grau­ži­nie­nę.

L. GRAUŽINIENĖ. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ma­no kal­ba jau bus pas­ku­ti­nė po­li­ti­ko kal­ba, bet, kaip Sei­mo Pir­mi­nin­kė pri­va­lau ap­žvelg­ti mū­sų šiuos ket­ve­rius me­tus.

Kiek­vie­na pa­bai­ga yra kaž­ko nau­jo pra­džia. Po ke­le­to die­nų, t. y. pir­ma­die­nį, vie­nuo­lik­ta­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas baigs sa­vo dar­bą ir taps is­to­ri­ja, už­leis­da­mas vie­tą Lie­tu­vos žmo­nių va­lia iš­rink­tam nau­ja­jam Sei­mui.

O šian­dien yra jau­di­nan­tis mo­men­tas mums vi­siems, čia su­si­rin­ku­siems į pas­ku­ti­nį šios ka­den­ci­jos Sei­mo po­sė­dį. Pas­ku­ti­nis po­sė­dis vi­sa­da tu­ri pa­pil­do­mų emo­ci­nių at­spal­vių – vi­sų pir­ma ja­me sklan­do at­si­svei­ki­ni­mo ir iš­si­sky­ri­mo jaus­mas, ta­čiau pas­ku­ti­nis po­sė­dis kar­tu yra ir gra­ži ga­li­my­bė per­žvelg­ti mū­sų nu­veik­tus dar­bus, pa­si­džiaug­ti tuo, ką pa­vy­ko pa­da­ry­ti.

Ger­bia­mie­ji, vie­nuo­lik­ta­sis Sei­mas yra iš­skir­ti­nis pir­miau­sia to­dėl, kad jo ka­den­ci­jos me­tu Lie­tu­va pir­mi­nin­ka­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai. Pir­mi­nin­ka­vi­mo lai­ko­tar­piu Lie­tu­vai te­ko di­džiu­lis dar­bas – ko­or­di­nuo­ti net ke­lių šim­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ak­tų svars­ty­mą ir pri­ėmi­mą.

Pir­mi­nin­kau­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai, Sei­me su­ren­gė­me ne vie­ną svar­bų ir įsi­min­ti­ną ren­gi­nį. 2013 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį Sei­me įvy­ko Tarp­par­la­men­ti­nė už­sie­nio ir sau­gu­mo bei sau­gu­mo ir gy­ny­bos po­li­ti­kos kon­fe­ren­ci­ja, ku­rio­je su­lau­kė­me dau­giau kaip 200 par­la­men­ta­rų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių, ša­lių kan­di­da­čių ir NATO vals­ty­bių iš Eu­ro­pos.

Spa­lio mė­ne­sį Sei­me bu­vo su­reng­tas inau­gu­ra­ci­nis nau­jo­sios Tarp­par­la­men­ti­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos eko­no­mi­kos ir fi­nan­sų val­dy­se­nos kon­fe­ren­ci­jos po­sė­dis. Tą pa­tį mė­ne­sį Sei­me įvy­ko Są­jun­gos rei­ka­lų par­la­men­ti­nių ko­mi­te­tų kon­fe­ren­ci­jos (COSAC) 50-asis po­sė­dis, per ku­rį bu­vo įsteig­tas COSAC mo­te­rų fo­ru­mas, sie­kiant pa­ska­tin­ti mo­te­ris la­biau įsi­trauk­ti į po­li­ti­nę veik­lą. Per vi­są pir­mi­nin­ka­vi­mo lai­ko­tar­pį Sei­me bu­vo su­reng­ta dau­gy­bė Eu­ro­pos Par­la­men­to ir na­cio­na­li­nių par­la­men­tų ko­mi­te­tų pir­mi­nin­kų su­si­ti­ki­mų, ku­riuo­se ap­tar­ti įvai­rūs po­li­ti­niai klau­si­mai.

Sei­me įvy­ko ir pas­ku­ti­nis Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai ren­gi­nys – Eu­ro­pos Są­jun­gos par­la­men­tų pir­mi­nin­kų kon­fe­ren­ci­ja, su­reng­ta 2014 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį.

Mes, šios ka­den­ci­jos Sei­mo na­riai, pa­da­rė­me ne vie­ną dar­bą, ku­riuo pa­grįs­tai ga­li­me di­džiuo­tis. Mums pa­vy­ko su­si­tar­ti ir pa­keis­ti Vie­tos sa­vi­val­dos ir Sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­mų įsta­ty­mus, kad bū­tų su­da­ry­tos tei­si­nės prie­lai­dos tie­sio­giai rink­ti sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų me­rus, nors apie tie­sio­gi­nius me­rų rin­ki­mus bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma dau­ge­lį me­tų.

Šios ka­den­ci­jos Sei­mas pri­ėmė įsta­ty­mų pa­kei­ti­mus, rei­ka­lin­gus tam, kad nuo­la­ti­nė pri­va­lo­mo­ji pra­di­nė ka­ro tar­ny­ba bū­tų pa­grin­di­nis pi­lie­čių ren­gi­mo vals­ty­bės gy­ny­bai bū­das. Įsta­ty­mais įtvir­tin­tos nau­jos ka­ro prie­vo­lės at­li­ki­mą ska­tin­sian­čios prie­mo­nės, už­tik­rin­sian­čios tin­ka­mą ka­ro prie­vo­lės or­ga­ni­za­vi­mą ir ad­mi­nist­ra­vi­mą.

Mums pa­vy­ko pri­im­ti įsta­ty­mų pa­kei­ti­mus, su­si­ju­sius su so­cia­li­niu mo­de­liu, nors šie pakei­ti­mai su­kė­lė di­de­lį at­gar­sį vi­suo­me­nė­je ir yra ver­ti­na­mi ne­vie­na­reikš­miš­kai, ta­čiau tie spren­di­mai – Lie­tu­vos at­ei­čiai.

Dir­bo­me sklan­džiai, nuo­sek­liai ir kryp­tin­gai – nuo kas­die­nių ru­ti­ni­nių dar­bų iki at­sto­va­vi­mo tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Daug dė­me­sio sky­rė­me glau­des­nei Bal­ti­jos ša­lių po­li­ti­nei ir eko­no­mi­nei in­teg­ra­ci­jai, ben­driems stra­te­gi­niams in­fra­struk­tū­ros pro­jek­tams ir ener­ge­ti­nio sau­gu­mo stip­ri­ni­mui. Kryp­tin­gai pa­lai­kė­me Uk­rai­ną ir ki­tas Ry­tų part­ne­rys­tės ša­lis. Sie­kė­me, kad nau­ji iš­šū­kiai Eu­ro­po­je ne­už­gož­tų Ry­tų part­ne­rys­tės svar­bos. Su ko­le­go­mis iš ki­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių par­la­men­tų sie­kė­me op­ti­ma­lių spren­di­mų iš­ori­nėms grės­mėms at­rem­ti ir so­li­da­ru­mui Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­du­je stip­rin­ti.

Ko pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko? Iš­skir­siu tik po­rą as­pek­tų. Ne­pa­vy­ko pa­keis­ti Kon­sti­tu­ci­jos 55 strai­ps­nio, kad bū­tų su­ma­žin­tas Sei­mo na­rių skai­čius. Pa­gal Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sų svars­ty­mo ir pri­ėmi­mo Sei­me pro­ce­dū­ras šios ka­den­ci­jos Sei­mas jau ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­keis­ti Kon­sti­tu­ci­jos. Tai­gi spren­di­mas dėl Sei­mo na­rių skai­čiaus lie­ka nau­ja­jam Sei­mui.

Šios ka­den­ci­jos Sei­mui taip pat ne­pa­vy­ko pri­im­ti Kon­sti­tu­ci­jos 56 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo, ku­riuo bu­vo sie­kia­ma įgy­ven­din­ti Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo spren­di­mą by­lo­je R. Pa­ksas prieš Lie­tu­vą, pri­pa­žįs­tan­tį, kad kon­sti­tu­ci­nio po­bū­džio drau­di­mas pa­reiš­kė­jui vi­sam lai­kui ir ne­grįž­ta­mai bū­ti ren­ka­mam Sei­mo na­riu yra… ga­li­my­bės ne­bū­ti ren­ka­mam Sei­mo na­riu… ne­pro­por­cin­gas ir prieš­ta­rau­ja Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jai.

Per šią Sei­mo ka­den­ci­ją taip pat ne­trū­ko svar­bių su­kak­čių, su­tei­ku­sių mums ne vie­ną pro­gą at­si­gręž­ti at­gal ir pri­si­min­ti Lie­tu­vos nu­ei­tą at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės ke­lią.

Šian­dien drą­siai ir už­tik­rin­tai sa­kau – ši Sei­mo ka­den­ci­ja bu­vo po­li­tiš­kai stip­ri, svar­biau­siais Lie­tu­vai klau­si­mais vie­nin­gai pri­ėmu­si ben­drus spren­di­mus. Dė­ko­ju vi­siems, su ku­riais dir­bo­me kar­tu. Taip pat dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei, Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui Al­gir­dui But­ke­vi­čiui ir vi­sam mi­nist­rų ka­bi­ne­tui už bran­dų ir kryp­tin­gą ben­dra­dar­bia­vi­mą. Par­la­men­te ir Vy­riau­sy­bė­je, ku­riuo­se tiek skir­tin­gų as­me­ny­bių, gi­nan­čių sa­vo nuo­mo­nę ir po­zi­ci­ją, ma­nau, la­biau­siai mus vie­ni­jo dar­bas Lie­tu­vai.

Ypač esu dė­kin­ga vi­siems ko­le­goms, su ku­riais ma­ne sie­jo iš­ti­ki­mas ne vie­nos ka­den­ci­jos dar­bas. La­bai ge­ra dirb­ti, kai ži­nai, į ką ga­li at­si­rem­ti, kuo ga­li pa­si­ti­kė­ti ir kam ga­li pa­ti­kė­ti di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę. Kai ku­rie iš jū­sų liks dirb­ti ir dvy­lik­ta­ja­me Sei­me. Jums teks svar­bi pa­rei­ga tęs­ti pra­dė­tus ge­rus ir pras­min­gus dar­bus, taip pat ka­den­ci­jos pra­džio­je pa­gel­bė­ti nau­jiems ko­le­goms su­pras­ti vals­ty­bės val­dy­mo sub­ti­ly­bes. Mie­li ko­le­gos, šian­dien no­riu Jums vi­siems pa­dė­ko­ti už pa­ro­dy­tą pa­si­ti­kė­ji­mą ma­ni­mi prieš tre­jus me­tus. Sto­vė­da­ma prie­šais Jus, ga­liu už­tik­rin­tai sa­ky­ti, kaip ir ža­dė­jau ta­da, kad Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas at­li­kau tik­rai taip, kaip rei­ka­lau­ja Kon­sti­tu­ci­ja – są­ži­nin­gai, do­rai, tar­nau­da­ma Lie­tu­vos žmo­nėms. Po­li­ti­ko ke­lias yra tar­nys­tės ke­lias. Taip jį su­pran­tu, taip de­kla­ruo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lo sam­pra­tą ir as­me­ni­nį pa­si­rin­ki­mą.

Kiek­vie­na pa­bai­ga yra kaž­ko nau­jo pra­džia. Ta­čiau yra ir pra­džių pra­džia – žmo­giš­ko­sios es­mės, ku­ri mus ly­di per vi­są gy­ve­ni­mą. Apie ją po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius be ga­lo jaut­riai, gi­liai ir įžval­giai yra pa­ste­bė­jęs (leis­ki­te jį pa­ci­tuo­ti): „Vi­sa ko pra­džia, man at­ro­do, yra ten, to­li vai­kys­tė­je, kur žmo­gus pir­mą kar­tą su­pran­ta, kad pa­sau­ly­je jis gy­ve­na ne vie­nas, kad jo ran­kos ir šir­dis pri­va­lo ką nors pri­deng­ti nuo skaus­mo, prie­var­tos, me­lo, kad jis pri­va­lo bū­ti žmo­gu­mi. Tai aukš­čiau­sia ir sun­kiau­sia pa­rei­ga.“

Ti­kiu Lie­tu­va ir jos at­ei­ti­mi, ti­kiu, kad prie vals­ty­bės vai­ro at­ei­na žmo­nės, at­ra­dę sa­vy­je šią pra­džią.

Bran­gie­ji ko­le­gos, at­si­svei­kin­da­ma kiek­vie­nam iš Jū­sų lin­kiu nau­jo, įdo­maus ir pras­min­go dar­bo eta­po, gy­ve­ni­mo eta­po, kad ir kur bū­tu­mė­te, kad ir ko­kį ke­lią pa­si­rink­tu­mė­te. Šir­dy­je jus vi­sus stip­riai ap­ka­bi­nu.

La­bai ačiū vi­siems. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kei ir pra­šy­čiau ger­bia­mą Pir­mi­nin­kę lik­ti čia, sa­vo vie­to­je.

Mie­li ko­le­gos, re­mian­tis Sei­mo val­dy­bos spren­di­mu, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ap­do­va­no­ji­mai už nuo­sek­lią veik­lą pri­imant vi­suo­me­nės ge­ro­vę už­tik­ri­nan­čius spren­di­mus, Lie­tuvos par­la­men­ta­riz­mo tra­di­ci­jų, pi­lie­tiš­ku­mo ir pa­trio­tiz­mo stip­ri­ni­mą, ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą vals­ty­bės po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me ski­ria­mi šiems Sei­mo na­riams (kvie­čiu Sei­mo na­rius čia, prie tri­bū­nos, Sei­mo Pir­mi­nin­kė jums įteiks ap­do­va­no­ji­mus). Kvie­čiu V. M. Čig­rie­jie­nę, A. Dum­čių, V. Fi­li­po­vi­čie­nę, D. Jan­kaus­ką, K. Kuz­mins­ką, V. V. Mar­ge­vi­čie­nę ir D. Tei­šers­ky­tę. (Plo­ji­mai) Pra­šom, ko­le­gos, čia, prie tri­bū­nos.

Kvie­čiu prie tri­bū­nos. No­riu pri­min­ti jums vi­siems, kad vi­si šie mū­sų Sei­mo na­riai yra trem­ti­niai, iš trem­ti­nių šei­mų. (Plo­ji­mai)

L. GRAUŽINIENĖ. Ger­bia­mi ko­le­gos, aš sa­vo ko­le­goms no­riu jū­sų var­du pa­dė­ko­ti už vi­sa­da at­lie­ka­mą gra­žią mi­si­ją mū­sų liūd­nos šven­tės me­tu, už jų pri­si­mi­ni­mus ir už tas jaut­rias aki­mir­kas, ka­da mes su jais kar­tu pri­si­min­da­mi ga­lė­jo­me iš­gy­ven­ti mū­sų is­to­ri­jos eta­pus.

 

Įtei­kia­mi ap­do­va­no­ji­mai

 

V. M. Čig­rie­jie­nei. (Plo­ji­mai) A. Dum­čiui. (Plo­ji­mai) V. Fi­li­po­vi­čie­nei. (Plo­ji­mai) D. Jan­kaus­kui. (Plo­ji­mai) K. Kuz­mins­kui. (Plo­ji­mai) V. V. Mar­ge­vi­čie­nei. (Plo­ji­mai) D. Tei­šers­ky­tei. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ko­le­goms, dė­ko­ja­me Pir­mi­nin­kei. To­liau tę­sia­me ap­do­va­no­ji­mus, kvie­si­me po vie­ną Sei­mo na­rį. Re­mian­tis Sei­mo val­dy­bos spren­di­mu, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ap­do­va­no­ji­mai ski­ria­mi ir šiems Sei­mo na­riams. Kvie­čiu V. Alek­nai­tę-Ab­ra­mi­kie­nę at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mo.

L. GRAUŽINIENĖ. Pa­dė­ko­ki­me Vi­li­jai už dar­bą ESBO.

PIRMININKAS. Pa­plo­ki­me tru­pu­tė­lį gau­siau. (Plo­ji­mai)

Kvie­čiu K. Dauk­šį. (Plo­ji­mai) B. Juod­ką. (Plo­ji­mai) J. Kvet­kov­skį. (Plo­ji­mai) G. Pur­va­nec­kie­nę. (Plo­ji­mai) O. Va­liu­ke­vi­čiū­tę. (Plo­ji­mai) Ir E. Ža­ka­rį. (Plo­ji­mai)

Mie­li ko­le­gos, vi­so Sei­mo var­du Sei­mo Pir­mi­nin­kė įteiks pa­dė­kas Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos va­do­vams – Sei­mo kanc­le­rei D. Rau­do­nie­nei (Plo­ji­mai) ir Sei­mo kanc­le­rio pa­va­duo­to­jui A. Di­mai­čiui.

L. GRAUŽINIENĖ. Na, ir An­ta­nui pa­plo­kit. (Plo­ji­mai, bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKAS. Į tri­bū­ną kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją I. De­gu­tie­nę, o Sei­mo Pir­mi­nin­kę pra­šau lik­ti prie tri­bū­nos.

I. DEGUTIENĖ (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, pir­miau­sia at­si­pra­šau už bal­są, bet pa­sa­ky­siu tai, ką no­riu pa­sa­ky­ti. No­riu pa­dė­ko­ti vi­siems, kad bu­vo­me kar­tu, kad dir­bo­me kar­tu, o svar­biau­sia, kad ir tie, ku­rie iš­ei­na, ir tie, ku­rie lie­ka, su­si­ti­kę gat­vė­je ga­lė­si­me pa­si­svei­kin­ti ir pa­žiū­rė­ti vie­nas ki­tam į akis. Man at­ro­do, kad tai yra svar­biau­sia. O mū­sų pa­ra­dui va­do­va­vo žmo­gus, mo­te­ris, Lo­re­ta, ku­ri kar­tais bu­vo griež­ta, bet tei­sin­ga, ku­ri kar­tais ban­dė su­tram­dy­ti, bet ne­la­bai se­kė­si.

Mes, Lo­re­ta, at­si­pra­šo­me už tai, ką ne taip da­rė­me. Vis tiek di­džiau­sia pa­gar­ba ir mei­lė Tau, Lo­re­ta, už tai, kad Tu bu­vai su mu­mis ne vie­ną ka­den­ci­ją, dir­bai įvai­rų dar­bą ir bai­gei šią ka­den­ci­ją ei­da­ma la­bai at­sa­kin­gas Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas. Tu, Lo­re­ta, bū­da­ma Sei­mo Pir­mi­nin­kė, įtei­kei Sei­mo me­da­lius Sei­mo na­riams, o aš jū­sų vi­sų var­du no­rė­čiau to­kį me­da­lį įteik­ti L. Grau­ži­nie­nei, nes bu­vau ini­cia­to­rė, ir aš ma­nau, kad jūs man pri­ta­ria­te. Ačiū, Lo­re­ta, ir Tau kuo ge­riau­sios sėk­mės gy­ve­ni­me, bet po­li­ti­kos ne­pa­miršk ir su­grįžk. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju I. De­gu­tie­nei ir kvie­čiu Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to ve­dė­ją V. Gu­rec­kie­nę at­neš­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ją.

L. GRAUŽINIENĖ. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, pa­dė­ję ran­ką ant šios Kon­sti­tu­ci­jos pir­ma­jame Sei­mo po­sė­dy­je pri­sie­kė­me bū­ti iš­ti­ki­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kai; pri­sie­kė­me gerb­ti ir vyk­dy­ti jos Kon­sti­tu­ci­ją ir įsta­ty­mus, sau­go­ti jos že­mių vien­ti­su­mą; pri­sie­kė­me vi­so­mis iš­ga­lė­mis stip­rin­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, są­ži­nin­gai tar­nau­ti Tė­vy­nei, de­mo­kra­tijai, Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vei. Šian­dien iš­ei­da­mi pa­lie­ka­me šią Kon­sti­tu­ci­ją pir­ma­die­nį pri­siek­sian­tiems nau­jiems Sei­mo na­riams. Sėk­mės jiems! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Mie­lie­ji ko­le­gos, dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kei ir kvie­čiu vi­sus su­gie­do­ti him­ną.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

(Plo­ji­mai)

L. GRAUŽINIENĖ. Leis­ki­te pa­skelb­ti šios ka­den­ci­jos pas­ku­ti­nio po­sė­džio pa­bai­gą. (Gon­gas) Ka­dan­gi mū­sų val­džia dar yra iki pir­ma­die­nio 12 va­lan­dos, kvie­čiu vi­sus vy­no tau­rės į Sei­mo res­to­ra­ną. (Bal­sai sa­lė­je) At­si­pra­šau, dar kvie­čiu vi­sus ben­drai nuo­trau­kai.


* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partij­os frakcija; LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.