LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FARMACIJOS ĮSTATYMO NR. X-709 50 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-03-02 Nr. XIIIP-385
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamu projektu siūloma pakeisti farmacijos įstatyme įtvirtintą vaistinių preparatų reklamos reguliavimą ir įtvirtinti beveik absoliutų vaistinių preparatų (išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai vykdo skiepijimo programą), maisto papildų ir homeopatinių preparatų visų formų reklamos draudimą gyventojams.
Šią projekto nuostatą reikėtų sistemiškai vertinti ne tik su bendru reklamos reglamentavimu ar jos ribojimo sąlygomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose, tačiau ir jos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Akivaizdu, kad ūkio subjektų teisė reklamuoti savo veiklą ir skleisti informaciją apie savo veiklą (siūlomas paslaugas ar gaminamas bei parduodamas prekes) rinkos subjektams yra neginčijama asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Todėl ribojant, o tuo labiau draudžiant, ūkio subjektų galimybę reklamuoti savo veiklą, reikia laikytis esminių konstitucinėje doktrinoje suformuluotų tokio ribojimo (draudimo) sąlygų: toks ribojimas (draudimas) turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (t.y. juo turi būti siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes) ir toks ribojimas (draudimas) turi būti proporcingas siekiamam tikslui.
Draudimas reklamuoti vaistinius preparatus, maisto papildus bei homeopatinius preparatus turėtų būti įvertintas ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės principo požiūriu. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pažymėtina, kad net projekto aiškinamajame rašte nenurodoma konkreti konstitucinė vertybė, kurią tokiu vaistinių preparatų, maisto papildų ar homeopatinių preparatų reklamos draudimu siekiama apsaugoti. Aiškinamajame rašte tiesiog nurodyta, kad reklamos ribojimas sumažins neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą. Vertinant tokį siūlomo reguliavimo pagrindimą, galima daryti išvadą, kad siūlomas reguliavimas tikrai nėra proporcingas siekiamam tikslui.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomu reguliavimu nustatant absoliutų vaistinių ir homeopatinių preparatų bei maisto papildų reklamos draudimą, aukščiau minėti reklamos objektai įgytų tokį pat statusą kaip veikla, kuri yra įstatymų uždrausta ar neteisėta, prekės ar paslaugos, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti bei prekes, kurios yra išimtos iš civilinės apyvartos, o taip pat tabako gaminiai ar ginklai, kurių reklama pagal Reklamos įstatymą ar kitus specialius įstatymus yra praktiškai uždrausta. Manytume, kad vaistiniai preparatai bei maisto papildai pagal savo prigimtį ir paskirtį tikrai negali būti prilyginami aukščiau nurodytiems draudžiamiems reklamos objektams.
Taip pat pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymu nustatydamas minėtą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, kontrolės būdus. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat informacijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą) teisinį reguliavimą. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius, kai tam tikri – receptiniai – vaistai dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, tuo tarpu kitų – nereceptinių – vaistų įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra varžomi. Tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams bei vaistų paskyrimas pacientams yra atitinkamos srities specialistų profesinės kompetencijos dalykas. Būtent vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius gali būti (iš tikrųjų ir yra) vienas iš pagrindų įstatymu diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą.
Vertinant tai kas išdėstyta, manome, kad esamas teisinis reguliavimas, t.y. Farmacijos įstatymo 49 ir 50 straipsniai bei Vaistinių preparatų reklamos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1128, pilnai atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotus reikalavimus, keliamus vaistinių preparatų reklamai.
Tuo tarpu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas beveik absoliutus vaistinių bei homeopatinių preparatų ir maisto papildų reklamos draudimas, prieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui.
2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis maisto papildus. Vertinant šią nuostatą, atkreiptinas dėmesys, kad maisto papildų reklama yra ne šio įstatymo, o Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas. Be to, siūloma nuostata prieštarauja minėto Reklamos įstatymo 14 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatytas vienintelis maisto papildų reklamos reikalavimas, t.y. kad maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“.
3. Atsižvelgiant į tai, kad uždraudus reklamuoti gyventojams ir nereceptinius vaistinius preparatus, būtų iš esmės uždrausta bet kokių vaistinių preparatų reklama gyventojams (nes šiuo metu receptinių vaistinių preparatų reklama ir taip uždrausta), todėl keičiamo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nebėra prasmingas (be to, būtų klaidinantis ir perteklinis) atskirų savybių ir rūšių vaistinių preparatų, nurodytų šios dalies 1-3 punktuose, išskyrimas.
4. Projektu siūloma pakeisti Farmacijos įstatymo 50 straipsnį ir nustatyti, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis visus vaistinius preparatus, įskaitant maisto papildus ir homeopatinius preparatus. Pažymėtina, kad siekiant nurodytojo tikslo bei darnaus ir sistemingo įstatyminio reglamentavimo, turėtų būti atitinkamai keičiamos ir Farmacijos įstatymo 49 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vaistinių preparatų reklamos bendrąsias nuostatas.
5. Kadangi projekto 1 straipsniu siūloma keisti daugiau negu pusę keičiamo Farmacijos įstatymo 50 straipsnio nuostatų, atsižvelgiant į teisės technikos reikalavimus, siūlytina keičiamą 50 straipsnį išdėstyti nauja redakcija
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]