|
ARGUMENTAI:
Gyventojų
pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 ir 21 straipsnio pakeitimo įstatymo
projektu Nr. XIIIP-112(2) siūloma nustatyti maksimalią 1000 eurų gyvybės
draudimo ir pensijų kaupimo įmokų sumą, kuriai būtų taikomas valstybės
skatinimas. Siūloma nustatyti, kad šis įstatymo pakeitimas įsigaliotų jau
2017 m. sausio 1 d. ir būtų taikomas ir iki įstatymo pakeitimo įsigaliojimo
sudarytoms gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo sutartims.
Įstatymo
projekte numatyta, kad lengvatos apribojimas taikomas tiek galiojančioms,
tiek ir naujai sudaromoms gyvybės draudimo sutartims. Manome, kad lengvatos
taikymo apribojimas galiojančioms sutartims pažeidžia teisėtus šias sutartis
sudariusių asmenų lūkesčius dėl šių priežasčių:
-
pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką,
galiojantis teisinis reguliavimas yra pripažįstamas teisėtų lūkesčių
pagrindu, t.y. asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad asmeniui sudarant tam tikrą
sandorį galiojantis teisinis reguliavimas nebus pakeistas tam sandoriui;
-
2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis
Teismas yra pasisakęs, kad: „Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto
teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis
reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir
stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas
teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. <...> teisinį
reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir
nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia
laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis
negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti
užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas“;
-
įstatymo projekto teisėtumas grindžiamas
Konstitucinio Teismo 2015-09-22 nutarimu Nr. KT24-N14/2015. Pažymėtina, kad
minėtame nutarime teisėtų lūkesčių principas nėra analizuojamas. Priešingai,
šiame nutarime Konstitucinis teismas pažymi, kad teisinis reguliavimas negali
pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų (inter
alia 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai);
-
pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką,
ilgą laiką egzistuojanti sisteminė situacija taip pat laikoma teisėtų
lūkesčių pagrindu. Vienas iš daugelio pavyzdžių galėtų būti lengvatos
panaikinimas palūkanoms už kreditus būstui. Ji nebuvo panaikinta iki
2009-01-01 sudarytoms būsto kredito sutartims, t.y. lengvata asmenys gali
naudotis visą kredito sutarties galiojimo laiką. Tokio paties principo
taikymo teisėtai tikisi ir asmenys, sudarę gyvybės draudimo sutartis;
-
Draudimo įstatymo 116 straipsnis numato
reikalavimą prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį pateikti raštu esminę informaciją apie draudimo
sutartims taikomą apmokestinimo tvarką;
-
Už 2015 metus pagal visas Gyventojų pajamų
mokesčio įstatyme numatytas galimas iš pajamų atimti išlaidas iki 100 eurų
susigrąžino 143 tūkstančiai gyventojų, nuo 100 iki 300 eurų – 80 tūkstančių,
daugiau kaip 300 eurų – 14 tūkstančių gyventojų. Taigi, įvedus 150 eurų
maksimalią susigrąžintiną sumą, arba kitaip tariant, 1000 eurų maksimalią
išlaidų sumą, kuriai taikoma lengvata, būtų pažeisti teisėti lūkesčiai apie
50 tūkstančių gyventojų, kurie nebegalėtų pasinaudoti lengvata pilna
apimtimi.
Atsižvelgiant į tai, siūlome Gyventojų pajamų
mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 ir 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte
Nr. XIIIP-112(2) nustatyti, kad šis pakeitimas taikomas tik po šio įstatymo
įsigaliojimo sudarytoms gyvybės draudimo sutartims, o įstatymo pakeitimas
įsigalioja ne anksčiau kaip po 6 mėnesių po paskelbimo.
PASIŪLYMAS:
1
straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
Papildyti 21 straipsnio 3
dalį:
„3. Bendra atimamų išlaidų, nurodytų šio
straipsnio 1 dalyje, suma negali viršyti 25 procentų apmokestinamųjų pajamų,
kurioms taikomas šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pajamų
mokesčio tarifas, sumos, apskaičiuotos šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje
nustatyta tvarka, atėmus 16 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytas
sumas. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų išlaidų suma
pagal gyvybės draudimo sutartis arba pensijų kaupimo sutartis, sudarytas arba
pratęstas 2017 m. sausio 1 d. ir vėliau, bet kokiu atveju negali viršyti 1
000 eurų per mokestinį laikotarpį.“
|