LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Žmogaus teisių komitetas

 

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TURTO CIVILINIO KONFISKAVIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO Nr. XIIIP-3214

2019-05-29

Vilnius

 

 

1.      Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik; komiteto nariai: Viktorija Čmilytė-Nielsen; Justas Džiugelis; Sergejus Jovaiša; Andrius Navickas; Gediminas Vasiliauskas; Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, Komiteto biuro patarėjos Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė, Komiteto biuro padėjėja Inga Ališauskienė.

Kviestieji asmenys:  Vidaus reikalų ministerijos viceministras Darius Urbonas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis patarėjas Paulius Veršekys, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis patarėjas Dainius Zebleckis, Lietuvos teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas  dr. Skirmantas Bikelis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, VMI Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė, Advokatų kontora Drakšas, Mekionis ir partneriai partneris advokatas Prof. dr. Romualdas Drakšas, Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius  Karčinskas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Teisės skyriaus vyriausiasis specialistas L.a. skyriaus viršininko pareigas  Mantas Žemaitis, Teisingumo ministerijos Teisės sistemos departamento direktorė Jurga Greičienė , Teisingumo ministerijos Teisės sistemos departamento patarėjas Tautginas Mickevičius.

 

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

 

 

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

Projektu siūlomas naujas teisinis reguliavimas daro poveikį Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomoms vertybėms – nuosavybės teisei, teisei į teisingą teismą.

Nuosavybės teisių apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje – nuosavybė neliečiama, kiekvienas asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat ne kartą yra pažymėję, jog nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau visais atvejais ribojant nuosavybės teisę turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Vertinant priemonių proporcingumą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas procedūroms. (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai; EŽTT sprendimai bylose AGOSI v Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 9118/80, Butler v. Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 41661/98, Dimitrovi v. Bulgaria, pareiškimo Nr. 12655/09).

Išnagrinėjus projekto nuostatas, abejotina, ar jos yra pakankamos, jog nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimus ir teisinės valstybės principą, nes kyla abejonių, ar turto civilinio konfiskavimo proceso procedūros leidžia turto savininkui ir kitiems suinteresuotiems asmenims pasinaudoti veiksminga nuosavybės teisių gynyba, kad išvengtų nepagrįsto teisių suvaržymo ir nuostolių, taip pat gauti tinkamą kompensaciją tais atvejais, kai institucijos priėmė nepagrįstus sprendimus.

Pirma, projekto 5 straipsnyje siūloma nustatyti prokuroro, priėmusio nutarimą pradėti civilinio konfiskavimo procesą, teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl turto arešto. Jeigu toks prašymas paduodamas iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, teismas nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, kuris negali būti ilgesnis kaip 120 kalendorinių dienų. Prašymas dėl turto arešto paduodamas ir nagrinėjamas, turto areštas taikomas Civilinio proceso kodekso XI skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka, išskyrus analizuojamo straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Pagal projekto 7 straipsnį, bylos dėl turto civilinio konfiskavimo nagrinėjamos pagal prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti. Projekte nesiūloma nustatyti jokių tokio ieškinio nagrinėjimo terminų ar specialių taisyklių. Toks siūlomas reguliavimas kelia abejonių dėl jo proporcingumo siekiamiems tikslams. Pastebėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant turto areštą, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, šis terminas negali būti ilgesnis kaip 14 dienų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 147 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu pritaikius turto areštą civilinio  konfiskavimo procese, asmens nuosavybės teisės į turtą iki ieškinio pareiškimo galėtų būti suvaržomos ir 120 dienų. Be to, pareiškus ieškinį turto areštas nėra panaikinamas, nėra numatyta ir maksimalių bylos nagrinėjimo teisme terminų, taigi turtas gali būti areštuotas ir keletą metų. Jeigu būtų areštuotas visas asmens turtas, įskaitant visas jo pajamas, įmones, profesinei veiklai naudojamas priemones, asmuo gali patirti žymių nuostolių, be to, toks asmuo negalėtų sumokėti mokesčių valstybei, duoti išlaikymo vaikams. Šiame kontekste pastebėtina, kad gali būti areštuotas ne tik asmens, kuris įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, bet ir kitų asmenų iš šio asmens įgytas turtas.

Manytume, kad valstybė turi būti suinteresuota, jog numatomo konfiskuoti galimai neteisėtai įgyto turto vertė nesumažėtų ne tik dėl to, kad nenukentėtų teisėti turto savininko ir kitų asmenų interesai, bet ir todėl, kad nuostolių nepatirtų visa visuomenė, kurios interesais turtas konfiskuojamas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2018 m. balandžio 26 d. rezoliuciją Nr. 2218 (2018)[1], kuri kviečia valstybes nares užtikrinti, kad turto konfiskavimo, nesiejamo su konkrečios nusikalstamos veikos padarymu, atvejais būtų paskirta speciali institucija areštuotam turtui administruoti, kad turtas būtų administruojamas tokiu būdu, jog nesumažėtų jo vertė iki priimant galutinį sprendimą, kad turtu būtų disponuojama tokiu būdu, jog jis duotų kuo didesnę naudą visuomenei. Pastebėtina, kad kitų valstybių įstatymuose yra detaliai reglamentuojama areštuoto turto naudojimo tvarka, administravimo procedūros, areštuoto turto savininkų ir kitų suinteresuotų asmenų teisės (Airijos „Proceeds of Crime Act“ ir Bulgarijos „The Forfeiture in Favour of the State of Illegally Acquired Assets Act”, reglamentuojantys turto konfiskavimą civilinio proceso tvarka, Italijos „Antimafia Code”, kuris reglamentuoja turto konfiskavimą baudžiamojo ir administracinio proceso tvarka). Manytume, kad galiojančio teisinio reguliavimo (CPK 683 straipsnio nuostatų dėl areštuoto turto saugojimo ir administravimo), pradėjus turto civilinio konfiskavimo procesą ir turto civilinio konfiskavimo bylos nagrinėjimo metu nepakanka, kad būtų maksimaliai užtikrintas areštuoto turto vertės išsaugojimas. Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančios CPK penktojo skirsnio nuostatos nenustato specialių areštuoto turto administravimo taisyklių, nes turtas gali būti areštuotas iki pareiškiant ieškinį ne daugiau kaip 14 dienų, be to, pagal CPK 146 straipsnį, šalies prašymu teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismas gali pareikalauti nuostolių atlyginimo ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad turto civilinio konfiskavimo bylose ieškovu būtų prokuroras, abejotina, ar nurodytas galiojantis reguliavimas būtų tinkamas šiose bylose, nes prašoma suma, atsižvelgiant į galimą ilgą turto arešto laikotarpį, gali būti ir labai didelė. Taigi prokuratūrai šiam tikslui turėtų būti skiriami nemaži valstybės biudžeto asignavimai, o jų neskyrus, turto civilinio konfiskavimo procesas gali būti sutrikdytas ar būti neefektyvus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekte nesiūloma nustatyti specialių nuostatų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių užtikrinimui. Pagal CPK 49 straipsnio 4 dalį, jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais. Abejotina, ar civilinio  konfiskavimo bylose asmenys, turintys teisių į numatomą konfiskuoti turtą, galėtų būti įtraukiami į procesą kaip bendrininkai ar kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad bendrininkų interesai procese visada sutampa, o tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nereiškia jokių savarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką. Civiliniame procese taip pat gali dalyvauti tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Pagal CPK 46 straipsnio nuostatas tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios, bet tam, kad jie galėtų įstoti į bylą, apie pradėtą bylos procesą jiems turi būti žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad turto civilinio konfiskavimo byla būtų pradedama valstybės iniciatyva ir turtas konfiskuojamas valstybės naudai, manytina, kad teismas turėtų viešai pranešti apie numatomą bylos nagrinėjimą (pvz., specialiame interneto tinklalapyje) ir paskirti terminą pretenzijoms į numatomą konfiskuoti turtą pareikšti (arba tokį terminą reikėtų numatyti įstatyme). Kitu atveju, jeigu asmens prašymas įtraukti jį į procesą bus pateiktas prieš pat baigiamąsias kalbas, reikės atlikti papildomos medžiagos tyrimą ir procesas užsitęs. Tai būtų nesuderinama su proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais. Be to, CPK 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismo teisė atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, išaiškinant jam teisę pareikšti ieškinį bendrąja tvarka. Tokia teismo nutartis neskundžiama atskiruoju skundu. Manytume, kad turto civilinio konfiskavimo bylose CPK 46 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas galėtų pažeisti trečiųjų asmenų teisę netrukdomai naudoti savo nuosavybę, nes konfiskuojant asmens, nurodyto projekto 2 straipsnyje, turtą, prieš tai neišnagrinėjus trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais prašymų, gali būti per klaidą konfiskuotas ir trečiųjų asmenų turtas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, jog projektu siūlomos turto civilinio konfiskavimo procedūros, sudarančios prielaidas ilgam laikui areštuoti turtą, nenustačius jokių specialių areštuoto turto administravimo, šio turto savininkų ir kitų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių gynimo nuostatų per visą turto civilinio konfiskavimo procesą, gali lemti legislatyvinės omisijos[2] atsiradimą ir todėl, nepapildžius projekto atitinkamomis nuostatomis, gali būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje garantuotas asmens nuosavybės teises ir teisinės valstybės principą.

Antra, pagal projektą, prokuroras, priėmęs nutarimą nepradėti turto civilinio konfiskavimo proceso pagal projekto 4 straipsnio 9 dalį, priėmęs sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo pagal projekto 7 straipsnio 1 dalį ar atsiėmęs teisme pareikštą ieškinį, galėtų bet kada vėl pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą prieš tuos pačius asmenis ir už tą patį laikotarpį, nes nei projekte, nei galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta, jog prokurorą saisto jo priimtas nutarimas, kad pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą ar pareikšti ieškinį dėl turto civilinio konfiskavimo nėra pagrindo. Taigi, nesant įstatyme teisės normų, apsaugančių turto savininkus nuo galimo valstybės institucijų piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais, gali atsirasti legislatyvinė omisija, todėl, nepapildžius projekto atitinkamomis nuostatomis, gali būti sudarytos prielaidos pažeisti asmens teisę netrukdomam naudotis savo nuosavybe ir teisinės valstybės principą. Pastebėtina, kad EŽTT byloje Dimitrovi v. Bulgaria (pareiškimo Nr. 12655/09) pripažino, jog įstatymo nuostatos, kurios leido prokurorui (prosecution authorities) laisvai „pradėti, sustabdyti, baigti ir vėl pradėti procedūras bet kuriuo metu panorėjus“, pažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus.

Trečia, pastebėtina, kad turto civilinio konfiskavimo proceso metu turto savininkas turi mažiau garantijų nei baudžiamajame procese (netaikoma nekaltumo prezumpcija, įrodinėjimo našta tenka pačiam turto savininkui, o ne valstybei), tad ir tokiame procese priimti sprendimai turi didesnę įtaką asmens teisėms, įskaitant teisę netrukdomam naudotis savo nuosavybe. Todėl manytina, kad įstatyme turėtų būti numatytas efektyvus kompensacijų už nepagrįstais institucijų sprendimais padarytą žalą atlyginimas. Šioje išvadoje jau minėtoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje valstybėms rekomenduojama garantuoti kompensacijos išmokėjimą asmenims, kurių turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas per klaidą (9.1.2 punktas). Tačiau nei projekte, nei galiojančiuose įstatymuose nėra numatyta valstybės atsakomybė už turto civilinio konfiskavimo metu valstybės institucijų ir teismo padarytą žalą, paaiškėjus, kad turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas be pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad Civilinio kodekso 6.272 straipsnyje yra numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, tačiau pagal nurodytą straipsnį žala, atsiradusi dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų konfiskuojant turtą pagal civilinio proceso taisykles, nebūtų atlyginama, jeigu nebūtų nustatyta jų kaltė. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad nesant įstatyme nustatyto efektyvaus žalos atlyginimo mechanizmo asmenims, kurių turtas buvo nepagrįstai areštuotas ar konfiskuotas turto civilinio konfiskavimo proceso metu, gali atsirasti legislatyvinė omisija ir tokiu būdu gali būti sudarytos prielaidos pažeisti nuosavybės teises ir teisinės valstybės principą.

 

 

 

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

2.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

 

Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog turto civilinis konfiskavimas, be kita ko, taikomas neturtinėms vertybėms, kai jos yra neproporcingos asmens turėtoms pajamoms. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso (toliau – CK)  1.114 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.“ Atsižvelgiant į tokį neturtinių vertybių pobūdį, svarstytina, ar pagrįsta visas neturtines vertybes įtraukti į konfiskuojamo turto sąrašą, nes tik keletas iš jų gali turėti tam tikrą turtinę vertę, pavyzdžiui, prekės ženklai. Tačiau kita vertus, keltinas klausimas, ar neturtinių vertybių, pavyzdžiui, prekės ženklo vertės ir jos neatitikimo asmens pajamoms nustatymas nebūtų pernelyg sudėtingas ir brangus procesas, kad tokias neturtines vertybes būtų pagrįsta ir proporcinga konfiskuoti.

Keltina abejonė dėl turto civilinio konfiskavimo reglamentavimo išsamumo. Pavyzdžiui, projektu teikiamame įstatyme nėra apibrėžiama turto civilinio konfiskavimo samprata. Akcentuotina, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą turto konfiskavimo sistemą sudaro turto konfiskavimas (Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnis) ir išplėstinis turto konfiskavimas (BK 723 straipsnis) kaip baudžiamojo poveikio priemonės; taip pat turto konfiskavimas – kaip administracinio poveikio priemonė (Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 29 straipsnis). Baudžiamojo poveikio priemonių taikymo pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o administracinio poveikio priemonės taikymo pagrindas – administracinio nusižengimo padarymas. ANK 29 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje įtvirtintas turto konfiskavimo apibrėžimas: „Turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn.“ Iš teikiamo projekto nėra aišku, koks konkrečiai teisės pažeidimas yra turto civilinio konfiskavimo taikymo pagrindas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad iš teikiamo projekto nėra aiški turto civilinio konfiskavimo samprata, o naujojo instituto taikymo pagrindai turėtų būti detalizuoti, siejant juos su konkrečiu teisės pažeidimu. Tai, kas nurodyta teikiamo projekto 2 straipsnio 1 – 4 dalyse, yra labiau turto civilinio konfiskavimo taikymo sąlygos, bet ne pagrindai.

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

3.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

 

Kelia abejonių teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų turto civilinio konfiskavimo sąlygos, susietos iš esmės su negatyviomis aplinkybėmis padarytų nusikaltimų atžvilgiu. Turto civilinis konfiskavimas taikomas asmenims:

1) kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas;

2) o jeigu buvo pradėtas baudžiamasis procesas – jis turi būti nutrauktas; 3) taip pat taikomas asmenims, kurie buvo kaltinami (past. – nebūtinai nuteisti) dėl sąrašo principu išvardintų nusikaltimų padarymo. Atsižvelgiant į tai, atitinkamos aplinkybės ne tik nepagrindžia asmens kaltės dėl padarytų nusikaltimų – bet priešingai – rodo, kad asmuo nėra laikomas kaltu dėl nusikaltimo (-ų) padarymo. Nepaisant to, pagal teikiamą įstatymą, šios negatyvios sąlygos yra vienas iš pagrindų taikyti asmeniui turto civilinį konfiskavimą.

Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta turto civilinio konfiskavimo taikymo sąlyga asmenims, kurie „buvo kaltinami ar nuteisti“ už tam tikrus sąrašo principu išvardintus nusikaltimus kelia abejonių. Viena vertus, asmens kaltinimas tam tikro nusikaltimo padarymu, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nereiškia asmens kaltės. Asmuo gali būti kaltinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir teismo nuosprendžiu išteisintas. Kita vertus, jeigu asmuo yra nuteisiamas dėl tam tikros nusikalstamos veikos padarymo, teismas turi diskrecijos teisę apkaltinamajame nuosprendyje kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Diskutuotina dėl turto civilinio konfiskavimo taikymo galimybės asmeniui, nuteistam už nusikaltimą, kuriam baudžiamajame procese nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo.

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

3.1.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

 

Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte pasirinktas selektyvus ir itin platus nusikaltimų ratas, apimantis ne tik ekonominio – finansinio pobūdžio nusikaltimus; taip pat ne tik sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, bet ir nemažai apysunkių nusikaltimų. Pastebėtina, kad Europos Sąjungos 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Mokesčių teisės pažeidimų atvejais valstybės narės gali naudoti kitas nei baudžiamąsias procedūras, skirtas iš pažeidėjo atimti nusikalstamu būdu įgytas lėšas.“ Be to, kelia abejonių projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardintų nusikaltimų selektyvus pasirinkimas, nenurodant konkrečių tokio pasirinkimo kriterijų[4].

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

3.2.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

 

 

Neišgrynintas santykis su baudžiamuoju procesu ir baudžiamojo poveikio priemonėmis – turto konfiskavimu bei išplėstiniu turto konfiskavimu, taip pat neteisėto praturtėjimo nusikaltimu. Pastebėtina, kad pagal teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktų reguliavimą, turto civilinio konfiskavimo sąlygomis laikomas tiek baigtas (pavyzdžiui, 1 punktas – „<...> nuteisti už nusikaltimų <...> padarymą“; 3 punktas – „atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už šios dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka“), tiek ir nutrauktas (pavyzdžiui, 1 punktas – „<...> kaltinami <...> už nusikaltimų <...> padarymą“; 2 punktas – „kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas, o pradėtas – buvo nutrauktas <...>“) baudžiamasis procesas.

Iš to kyla keletas klausimų. Pirma, jeigu nusikaltimo padarymas yra turto civilinio konfiskavimo pagrindas, bet baudžiamajame procese teismas asmeniui nepaskyrė turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo, keltinas klausimas, ar turto civilinis konfiskavimas nebūtų traktuojamas kaip apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas. Antra, jeigu nusikaltimo padarymas, vis tik, nėra turto civilinio konfiskavimo pagrindas – keltinas klausimas dėl konkrečių nusikaltimų vardinimo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte tikslingumo bei pagrįstumo.

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

4.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

 

 

 

Nesant turto civilinio konfiskavimo sampratos, nėra aiški kuriamo naujo teisinio instituto prigimtis. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią turto konfiskavimo sampratą – tai turėtų būti tam tikra poveikio priemonė (sankcija), taikoma už tam tikro teisės pažeidimo padarymą. Kita vertus, teikiamo projekto 2 straipsnyje formuojami požymiai iš esmės atitinka BK 1891 straipsnio („Neteisėtas praturtėjimas“) 1 dalies dispozicijos (išskyrus tik dalyko vertės dydį) požymius. Dėl tos priežasties iš teikiamo reguliavimo nėra aišku, ar turto civilinis konfiskavimas yra teisės pažeidimo ar, vis dėlto, sankcijos elementas.

Iš esmės

pritarti

 

5.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

3

 

Proporcingumo kontekste kelia abejonių ir teikiamo projekto 2 straipsnio 3 dalies plataus pobūdžio nuostatos dėl trečiųjų asmenų turto konfiskavimo.

Iš esmės

pritarti

 

6.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

3

 

 

Pagal teikiamo projekto 3 straipsnį akivaizdu, kad įmanomos situacijos, kai pradėjus civilinį turto konfiskavimo procesą, asmeniui gali būti pareiškiamas įtarimas baudžiamajame procese. Nors projekto rengėjai 3 straipsnio 2 dalyje numato tam tikrą „saugiklį“ – „duomenys, kurie buvo pateikti paties asmens, kurio atžvilgiu taikomas turto civilinio konfiskavimo procesas šio įstatymo nustatyta tvarka, be jo sutikimo negali būti naudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese“ – manytina, kad jis nėra pakankamas, kad apsaugotų asmenį nuo atitinkamų duomenų netiesioginio panaudojimo baudžiamajame procese. Ši aplinkybė yra itin svarbi, nes asmens kaltumo įrodinėjimo pareiga priklauso valstybei – t. y. valstybė baudžiamajame procese privalo įrodyti asmens kaltumą, o ne asmuo turi įrodinėti savo nekaltumą. Baudžiamajame procese negali būti nustatyta asmens kaltumo prezumpcija. Nesant detaliai reglamentuotų turto civilinio konfiskavimo ir baudžiamojo proceso atribojimo kriterijų, atitinkama taisyklė gali būti pažeista.

Iš esmės pastaboms

pritarti

 

7.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

 

Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostatoje – „<...> kai juos valdo, naudoja ir (ar) jais disponuoja <...>“ – jungtukas „ir (ar)“ keistinas jungtuku „ir“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į CK 4.37 straipsnio („Nuosavybės teisės sąvoka“) 1 dalį, pagal kurią – „Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.“ Pastebime, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicijoje taip pat akcentuojama nuosavybės teisė („Tas, kas turėjo nuosavybės teise <...>“).

Pritarti

 

8.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

 

Projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuoroda į BK straipsnius – „<...> 199 – 200 straipsniuose <...>“ – detalizuotina, tiksliai nurodant visus tarp šių straipsnių įsiterpusius BK straipsnius su novela, o tarp jų rašant skyrybos ženklą „kablelį“. Analogiška pastaba teiktina ir dėl kitų projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuorodų: „213 – 216 straipsniuose, <...> 225 straipsnio 1–3 dalyse, 226 straipsnio 1–4 dalyse, 227 straipsnio 1–3 dalyse, 249–252 <...> straipsniuose“.

Pritarti

 

9.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

2,3

Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 punkto sąlygos iš dalies persipina tarpusavyje. Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnyje numatyti ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai, tarp kurių straipsnio 3 – 8 punktuose įtvirtinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai. Analogiškai BPK 327 straipsnio 2 dalyje nurodyti nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai – atskiros atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys.

Pritarti

 

10.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

1

3

Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta viena iš turto civilinio konfiskavimo sąlygų – jei konfiskuotinu turtu disponuoja asmenys „<...> atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už šios dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės asmenims gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – tiek turto konfiskavimas, tiek ir išplėstinis turto konfiskavimas.

Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad pacituota nuostata nėra visiškai tiksli, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK reguliavimą yra galimas tik padarius baudžiamuosius nusižengimus, neatsargius, nesunkius ir apysunkius nusikaltimus[5], o didžioji dalis projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų yra sunkūs arba labai sunkūs nusikaltimai.

Pritarti

 

11.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

2

3

 

Teikiamo projekto 2 straipsnio 3 dalyje po žodžių „kuris žinojo arba turėjo“ įrašytini žodžiai „ir galėjo“. Atkreiptinas dėmesys į BK 1891 straipsnio 1 dalies dispoziciją („<...> žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti <...>“). Vien „turėjimas“ (be „galėjimo“) žinoti (suvokti) ne pilnai atspindi neatsargios kaltės formos intelektinį turinio elementą.

Pritarti

 

12.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

4

1

 

Projekto 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Turto tyrimas atliekamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“, o šio straipsnio 4 dalyje, kad „Turto tyrimą atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos.“ Be to, projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Planuojama, kad tokios institucijos bus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policija.“  Pasiūlymų turinys diskutuotinas.

Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip minėta, turto civilinio konfiskavimo proceso procedūros yra tiesiogiai susijusios su galimybe riboti asmens nuosavybės teisę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d.  ir kiti nutarimai). Būtent todėl visi valstybės institucijų veiksmai, galintys įtakoti asmens pareigų ir teisių apimtį, yra reguliuojami įstatymais, pavyzdžiui, Kriminalinės žvalgybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Prokuratūros ir kitais. Tuo tarpu pagal projekto nuostatą, įgalinančią Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją nustatyti turto tyrimo atlikimo tvarką, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, galėtų nustatyti ir kitokią, nei įtvirtinta įstatymuose, turto tyrimo tvarką, pavyzdžiui, apimančią įstatymuose neįtvirtintus tyrimo metodus, neužtikrinančią asmenų teisių. Remiantis tokia tvarka atliktas turto tyrimas galėtų būti pagrindu riboti asmens nuosavybės teisę. Todėl teigtina, kad projekto nuostata, įgalinanti Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją nustatyti turto tyrimo atlikimo tvarką galimai neatitinka minėtos Konstitucinio Teismo doktrinos.

Antra, pažymėtina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 6 ir 7 straipsniai nustato Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos uždavinius ir funkcijas, tarp kurių neminimi nei funkcijos, nei uždaviniai, susiję su dalyvavimu turto civilinio konfiskavimo procese. Todėl teigtina, jog nepakeitus šio įstatymo, jokių funkcijų, susijusių su turto civiliniu konfiskavimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai nebūtų galima pavesti, o net jei tokios funkcijos būtų pavestos Vyriausybės nutarimu, Tarnyba jų vykdyti neturėtų teisinio pagrindo.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teikiamas įstatymo projektas yra ir turi būti tas teisės aktas, kuriame turėtų būti įtvirtintos visos esminės nuostatos, susijusios su turto civiliniu konfiskavimu, tarp jų ir institucijos, įgaliotos atlikti turto tyrimo veiksmus, pavadinimas, institucijos specialiosios kompetencijos, jei tokios numatomos, ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Trečia, pastebėtina, kad šioje Išvadoje jau minėtoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje valstybės narės raginamos įsteigti specializuotą instituciją, įgaliotą atlikti veiksmus, susijusius su neteisėto turto areštu ir konfiskavimu, kurioje dirbtų profesionalūs įvairių sričių specialistai, turintys prieigą prie teisėsaugos institucijų, mokesčius administruojančių institucijų informacijos. Tokiai institucijai, atliekant tyrimą, turėtų būti suteikti specialūs įgaliojimai, pvz., prieiga prie kitų viešųjų institucijų turimos finansinės informacijos, leidimas slapta stebėti vykdomas banko operacijas.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

13.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

4

 

 

Keltina abejonė dėl prokuroro kaip kompetentingo subjekto, pradedančio turto civilinio konfiskavimo procesą, pasirinkimo teikiamame įstatymo projekte. Pavyzdžiui, projekto 4 straipsnio 9 punkte numatyta, kad „Prokuroras, susipažinęs su turto tyrimo išvada, per 10 kalendorinių dienų nuo turto tyrimo išvados gavimo dienos priima nutarimą dėl turto civilinio konfiskavimo proceso pradėjimo.“

Konstitucijos 118 straipsnio pirmoje ir antroje dalyje numatyta: „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.“ Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 15 d. nutarime yra išaiškinęs: „<...> Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose bylose palaikyti valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokurorai, Lietuvos Respublikos prokuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę. <...> pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus prokuroras gina būtent įstatymo nustatytais atvejais; minėta, kad iš šios nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta nuostata suponuoja tokį teisinį reguliavimą, kai atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą, turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme.“

Iš esmės pastaboms pritarti

 

14.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

5

1

 

Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, jog prokuroras „gali kreiptis į teismą su prašymu dėl turto arešto, kai nesiėmus šios priemonės turto civilinis konfiskavimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.“ Pastebėtina, kad CPK 145 straipsnyje yra išvardinta daugiau kaip dešimt laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, todėl neaišku, kodėl nurodytu atveju prokuroras turėtų teisę prašyti tik turto arešto. Atsižvelgiant į projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas turto rūšis, manytina, kad prokurorui turėtų būti suteikta teisė prašyti (tuo pačiu ir teismui nustatyti), ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgus į konkrečią turto rūšį ir konkrečias aplinkybes.

Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti: „Jeigu prokuroras, vadovaudamasis šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, priima sprendimą nesikreipti į teismą dėl civilinio konfiskavimo, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta laikinoji apsaugos priemonė nustoja galioti. Apie šį sprendimą prokuroras nedelsdamas informuoja antstolį, kuris praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinosios apsaugos priemonės pabaigą.“ Projekto nuostatos tobulintinos.

Atkreiptinas dėmesys, kad turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nustatoma teismo nutartimi. Pagal CPK 149 straipsnio nuostatas, teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos teismo nutartimi. Projektu siūloma CPK 149 straipsnio taisyklės išimtis, nustatanti atveją, kai teismo nustatyta laikinoji apsaugos priemonė automatiškai nustoja galios, sukurtų situaciją, kai laikinoji apsaugos priemonė nustos galioti, nors teismo nutartis nustatyti laikinąją apsaugos priemonę liks galiojanti. Tokiu būdu juridinis faktas (turto areštas nustoja galioti) neatitiktų galiojančio teisės akto (teismo nutarties dėl turto arešto nustatymo). Toks nenuoseklus teisinis reguliavimas gali sukurti teisės taikymo problemų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroro sprendimus gali panaikinti aukštesnysis prokuroras ar teismas. Taigi, panaikinus  prokuroro sprendimą nesikreipti į teismą dėl civilinio konfiskavimo, būtų neaišku, galioja ar ne turto areštas.

Be to, projektas tikslintinas, nurodant, kurį antstolį turi informuoti prokuroras.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

15.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

6

 

 

Projekto 6 straipsniu siūloma įtvirtinti prokuroro teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo asmeniui skirti įpareigojimą deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas. Atsižvelgiant į tai, jog Gyventojų turto deklaravimo įstatymas reguliuoja teisinius santykius, susijusius tik su fizinių asmenų turto deklaravimu, keltinas klausimas, kodėl turto deklaravimo prievolė būtų taikoma tik fiziniams asmenims, nors projekto 2 straipsnio 1 dalies požymius gali atitikti ir juridiniai asmenys. Tokia situacija galimai sąlygotų asmenų nelygiateisiškumo situaciją, nes turto civilinio konfiskavimo požiūriu tarp fizinių ir juridinių asmenų teisinės padėties iš esmės nėra jokio skirtumo, kuris galėtų lemti skirtingą jų traktavimą įstatymo požiūriu. Todėl manytina, jog projekte derėtų aptarti ir juridinių asmenų turto deklaravimo klausimą.

Kita vertus, keltinas klausimas, ar analizuojamas straipsnis apskritai yra būtinas teikiamame projekte. Pastebėtina, jog šiuo straipsniu asmenims, mokesčių administratoriui, prokurorui, teismui būtų sukuriama papildoma administracinė našta, tačiau mokesčių administratoriaus išvada prokurorui nebūtų privaloma, be to, nagrinėjant ginčą teisme turto ir pajamų deklaracija taip pat būtų vertinama tik kaip paprastas įrodymas, neturintis prima facie įrodomosios vertės[6], o asmuo, kurio atžvilgiu siekiama taikyti civilinį turto konfiskavimą, visas aplinkybes turėtų įrodyti teisme.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

16.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

6

1

 

               Projekto 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad prokuroro prašymas skirti įpareigojimą deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas  nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad šio CPK skyriaus tvarka priimti teismo sprendimai yra neskundžiami. Atsižvelgiant į tai, jog toks teismo sprendimas būtų susijęs su civiliniu turto konfiskavimo procesu ir su galimu nuosavybės teisės ribojimu, svarstytina, ar šiuo atveju pagrįsta riboti asmens teisę skųsti teismo sprendimą.

                   Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 6 straipsnio turinio kontekste projektas stokoja aiškumo dėl jo santykio su Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) nuostatomis.

                 Pažymėtina, kad pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo prievolę deklaruoti turtą ir pajamas ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Tokiu būdu nustačius mokestinės prievolės dydį, asmuo turi sumokėti visus priklausančius mokesčius, be to, taikomas MAĮ 139 straipsnis, numatantis mokestines baudas. MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, „kai mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių mokėtojo pajamų, kurių gavimo šaltinių mokesčių mokėtojas negali pagrįsti, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 50 iki 100 procentų priskaičiuotos trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda“. Kaip nurodoma teisinėje literatūroje „Mokestinės baudos atlieka dvejopą funkciją: tarnauja kaip sankcija mokestinių pareigų tinkamai nevykdantiems asmenims, kartu įgalina valstybę paimti dar didesnę (šalia mokesčių, delspinigių) neaiškios kilmės turto dalį.[7]“ Taigi tuo atveju, jei asmeniui teismine tvarka būtų pritaikytas civilinis turto konfiskavimas, asmuo iš esmės būtų nubaustas du kartus dėl to paties – nesugebėjimo pagrįsti turimo turto įsigijimo šaltinių.

Teigtina, kad tokia situacija yra netoleruotina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo non bis in idem kontekste. Kaip ne kartą nurodė Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. ir kt. nutarimai). Pažymėtina, jog projekto nuostatų nepakoregavus deramu būdu, iš kurių būtų aiškus projekto ir MAĮ santykis, galimai turėtų būti svarstoma projekto atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir šia apimtimi. Siekiant išvengti tokios situacijos, manytina, kad projekte derėtų aiškiai nustatyti, jog asmeniui taikytos teisinės sankcijos pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, neturėtų būti laikomos kliūtimi pradėti ir taikyti turto civilinį konfiskavimą, tačiau, tuo atveju, jei turto civilinis konfiskavimas asmeniui pritaikomas, projekte turėtų būti įtvirtintas įstatyminis restitucijos institutas ir visi dėl turto, kurio kilmės nesugebama pagrįsti, sumokėti mokesčiai ir baudos turėtų būti grąžinamos asmeniui per įstatyme nustatytą terminą.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

17.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

7

 

 

Projekto 7 straipsnio pavadinimas sutampa su viso įstatymo pavadinimu, dėl to turėtų būti keičiamas – siaurinant straipsnio pavadinimo turinio apimtį. Projekto 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad prokuroras, įvertinęs valstybės institucijų atlikto tyrimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas, pareiškia teisme ieškinį viešajam interesui ginti, kuriame nurodo ir tikėtai pagrindžia 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas aplinkybes. Svarstytina, ar nurodytos projekto nuostatos dera su Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Taigi pagal Prokuratūros įstatymą prokuroras gina viešąjį interesą, kai yra įsitikinęs, jog buvo pažeistas konkretus teisės aktas ir jis tai gali pagrįsti pateikdamas konkrečius įrodymus, o ne nurodydamas tikėtinas aplinkybes. Kitaip tariant, pagal Prokuratūros įstatymą prokuroras privalo įrodyti konkretų teisės pažeidimą ir priežastinį ryšį tarp teisės pažeidimo bei padarytos žalos. Tuo tarpu pagal projektą pakanka, jog yra atitinkama tikimybių pusiausvyra.

Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar nereikėtų tarpusavyje suderinti Prokuratūros įstatymo ir projekto nuostatas, nes pagal Prokuratūros įstatymo 1 straipsnį „Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros (toliau – prokuratūra) statusą, funkcijas, sandarą, veiklos pagrindus ir kontrolę, darbo organizavimo pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos prokurorų (toliau – prokurorai) statusą, kompetenciją, teises ir pareigas tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, darbo užmokestį, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas.“ Jame nėra nurodyta, jog kiti įstatymai gali nustatyti išimtis.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

18.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

7

3

 

Projekto 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: „3. Kai prokuroras tikėtinai pagrindžia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes:

1) šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo turi įrodyti, kad jo turto vertė atitinka jo teisėtas pajamas;”

Projekto nuostatos tobulintinos.

Pirma, neaišku, ką reiškia aplinkybė „Kai prokuroras tikėtinai pagrindžia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes” – kur turi būti nurodytas prokuroro pagrindimas ir kaip su juo supažindinamas „įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo”, t.y. ar turima omenyje, jog prokuroras visas aplinkybes turi nurodyti ieškinyje, o asmuo turi jas nuginčyti pateikdamas atsiliepimą teismui, ar kas kita.

Antra, pagal projektą asmuo gali įrodinėti, jog jo pajamos teisėtos ir nuginčyti prokuroro nurodytas aplinkybes, jog pajamos neteisėtos, tačiau jame nėra nuostatų, jog asmuo gali ginčyti, jog jis neatitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (nėra pagrįstų įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai siejančių jį su projekte nurodyta nusikalstama veika) ir todėl jo turto tyrimas buvo be pagrindo. Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas atitinkamomis nuostatomis.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

19.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

7

4

 

Projekto 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Teismas priima sprendimą konfiskuoti turtą ar išieškoti šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kai šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys neįrodo šio straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių.“

Taigi projektu įtvirtinama taisyklė, kad įrodinėjimo našta civilinio konfiskavimo bylose tenka ne prokurorui, bet asmeniui, kurio turto kilmės klausimas sprendžiamas. Tačiau pastebėtina, jog iš nurodytų projekto nuostatų nėra aišku, kokį įrodinėjimo standartą turės taikyti teismas civilinio konfiskavimo bylose: ar teismas galės priimti sprendimą, kai bus tvirtai įsitikinęs, jog asmens turtas yra neteisėtos kilmės, ar šiuo atveju bus taikomas „didelės tikimybės standartas“, ar koks kitas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras turės ne įrodyti, o tik tikėtinai pagrįsti atitinkamas aplinkybes dėl turto kilmės, tuo tarpu pagal CPK 176 straipsnį „Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja“, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3-3-201-695/2018 konstatavo, jog kasacinis teismas yra „<...> išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).“ Vis tik teismas nurodytoje civilinėje byloje, atsižvelgdamas į tai, kad joje ginamas viešasis interesas ir kad savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis yra laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu, konstatavo, jog „<...> reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas“, tokiu atveju teismui „neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas“. Taigi civiliniame procese gali būti taikomi skirtingi standartai, atsižvelgiant į bylos esmę.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

20.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

7

5

 

Projekto 7 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad „Konfiskuotas turtas perduodamas, apskaitomas, saugomas, realizuojamas, panaudojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas galimai yra neišsamus ir neišbaigtas. Atkreipiame dėmesį, kad toks neišsamus reguliavimas ir draudimas poįstatyminiais teisės aktais nustatyti reguliavimą, susijusį su asmenų teisių ir pareigų apimtimi, galimai sudarytų prielaidas asmenims, kurių turtas konfiskuotas, vėl įsigyti tą patį turtą ir galimai už žemesnę nei rinkos kainą, neteisėtais metodais blokuojant aukcionų vykdymą ir paveikiant galimus pirkėjus. Tokia prielaida darytina atsižvelgiant į tai, jog poįstatyminiu teisės aktu, negali būti apribotos asmenų teisės, o įstatymas nedraustų asmenims, kurių turtas konfiskuotas įsigyti konfiskuotą turtą. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad „Jeigu turtas nėra efektyviai realizuojamas, tai gali kompromituoti pačią konfiskavimo idėją, mažinti tiek teisėsaugos institucijų iniciatyvą ją taikyti, tiek visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų kontrolės priemonių efektyvumu. Neapgalvotai ar neatsakingai vykdant turto realizavimo procedūrą, turtas gali, pavyzdžiui, po kelių neįvykusių aukcionų labai pigiai sugrįžti į asmenų, iš kurių jis konfiskuotas, rankas. Antai italų ekspertai nurodo, kad, nesiėmus atsargumo priemonių, realizuojamą konfiskuotą mafijos (ar nebūtinai mafijos) turtą per savo statytinius gali nesunkiai susigrąžinti tie patys asmenys, iš kurių turtas konfiskuotas, arba tai gali padaryti kitų mafijos tipo organizacijų nariai, turint omenyje, kad paklausos tokiam turtui dėl nepatrauklios to turto kilmės nebūtų. Bulgarų ekspertai tame pačiame raporte pateikia pavyzdį apie mėginimus realizuoti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, konfiskuotą civilinio turto konfiskavimo tvarka iš pagarsėjusio mafijozo, tačiau tai nepavyko net ir surengus penkis pakartotinius aukcionus. Jeigu ir nesugrįžta į buvusių neteisėtų valdytojų rankas, nerealizuotas ir rūpestingai neprižiūrimas turtas greitai nuvertėja, o jo tinkamas administravimas ir priežiūra valstybei kainuoja didelius pinigus (šie kaštai gali gan greitai viršyti likutinę turto vertę).[8]” Taigi, svarstytina galimybė analizuojamą teisinį reguliavimą tobulinti jį praplečiant ir detalizuojant, galimai atsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį, taikant civilinį turto konfiskavimą, siekiant, kad civilinio turto konfiskavimo teisinis institutas nebūtų diskredituotas dėl netinkamos turto realizavimo tvarkos nustatymo.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

21.

Seimo kanceliarijos teisės departamentas

 

 

 

 

Pastebėtina, kad iš projekto nuostatų neaišku, kas darytina su asmens, kurio atžvilgiu pradėtas turto civilinio konfiskavimo procesas, turtu, jeigu toks asmuo, pradėjus prieš jį turto civilinio konfiskavimo procesą ir areštavus jo turtą, paskelbiamas bankrutavusiu ar likviduotu: kas šį turtą valdo, naudoja, kaip iš jo tenkinami kreditorių reikalavimai, kaip jis paskirstomas likviduoto juridinio asmens dalyviams, kokiam teismui perduodami turto arešto dokumentai.

Iš esmės pritarti

 

3.      Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Investuotojų forumas

 

 

 

Asociacija „Investors’ Forum“, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslo konfederacija (toliau - Verslo organizacijos) kreipiasi į LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Žmogaus teisių komitetus dėl Vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1V-467 suformuotos tarpžinybinės darbo grupės parengtų projektų: Lietuvos Respublikos neteisėto praturtėjimo prevencijos įstatymo projekto Nr. 18-12906 ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. 18-12905 (toliau - Įstatymų projektai), kuriuos planuojama pateikti LR Seimui svarstyti kitų metų pavasario sesijoje.

Kreipimąsi pasirašančios Verslo organizacijos nuosekliai pasisako už aktyvią korupcijos prevenciją ir savalaikį nusikalstamų veikų užkardymą. Sąžiningai veikiantį verslą atstovaujančios organizacijos yra suinteresuotos, jog neskaidriai veikiančios interesų grupės neturėtų galimybių neteisėtai įtakoti politinius sprendimus bei iš to pasipelnyti, todėl pritaria naujų teisinių neteisėto praturtėjimo prevencijos priemonių paieškoms. Vis dėlto, Verslo organizacijų nuomone, Įstatymų projektais siūlomas reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams bei kelia pavojų nepagrįstai suvaržyti asmenų nuosavybės teises, todėl turi būti tobulinamas.

 

Dėl projektų prieštaravimo LR Konstitucijoje įtvirtintiems principams

Įstatymo projektais siūloma įtvirtinti civilinio konfiskavimo institutą kaip neteisėto praturtėjimo prevencijos priemonę numatant, kad šią priemonę būtų galima taikyti net nesant teismo apkaltinamojo nuosprendžio, užtektų, jei dėl asmens būtų vykę baudžiamieji procesai. Verslo organizacijų nuomone, tokia nuostata akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems nekaltumo prezumpcijos (.Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“1) bei lygiateisiškumo („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“[1]) principams. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Taip pat, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu lygiateisiškumo principu („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“[2]), negalima asmens diskriminuoti ir jam taikyti kokias nors poveikio priemones vien dėl to, kad jam kažkada buvo pareikšti įtarimai, tačiau vėliau tyrimas buvo nutrauktas arba asmuo išteisintas, konstatavus, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo padarytos.

Be to, Verslo organizacijų nuomone, civilinio turto konfiskavimo instituto taikymas nesant apkaltinamojo nuosprendžio gali sudaryti prielaidų ikiteisminio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimui. Projektų rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, jog viena projekto rengimą paskatinusių priežasčių - nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto praturtėjimo bei priimti išteisinamieji nuosprendžiai bylose, kurios perduotos teismui. Susidaro įspūdis, jog institucijų darbo neefektyvumo problemą ikiteisminio tyrimo proceso metu bandoma kompensuoti, suteikiant papildomą galią persekioti ir tuos, kurių kaltumas nebuvo įrodytas teisme. Verslo organizacijų nuomone, jei siūlomi įstatymų projektai bus priimti, labai tikėtina, kad rasis atvejų, kai asmeniui įtarimai bus reiškiami vien tik tam, kad vėliau būtų galima taikyti Neteisėto praturtėjimo prevencijos įstatyme numatytas priemones.

Todėl kreipimąsi pasirašančios Verslo organizacijos prieštarauja Įstatymo projektais siūlomam reguliavimui ir siūlo numatyti, jog civilinio turto konfiskavimo institutas galėtų būtų taikomas tik esant apkaltinamajam teismo nuosprendžiui.

 

          Dėl įstatymo taikymo atbuline data

Įstatymo projektu siūloma, kad asmuo teismo gali būti įpareigojamas pateikti turto deklaraciją už penkis praėjusius metus bei dokumentus pagrindžiančius per dešimt metų įsigytą turtą ir pajamas.

Verslo organizacijų nuomone, ši nuostata nėra suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principu („galioja tik paskelbti įstatymai“[3]). Lex retro non agit principas - teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už tuo metu galiojančius teisės aktus atitinkantį elgesį jiems vėliau nebus taikomos teisinės prievartos priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

Todėl, verslo organizacijų nuomone, teisiškai ydinga atgaline data nustatyti įpareigojimą pateikti dokumentus, pagrindžiančius prieš dešimt metų įsigytą turtą ir pajamas, už tokį ilgą laikotarpį. Akivaizdu, kad tokių dokumentų daugelis nekaupia už tokius ilgus laikotarpius, todėl šio reikalavimo taikymas atbuline data yra neracionalus ir neproporcingas.

Dėl tų pačių priežasčių kritikuotina ir Įstatymo projekto nuostata, kad turto kilmė gali būti pagrindžiama tik sandorius patvirtinančiais dokumentais, kuriuose turi būti nurodyti duomenys apie lėšas išmokėjusio ar turtą perdavusio asmens tapatybę.

 

Dėl įstatymo projekto nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymui

Atkreipiame dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nenumatytos procedūros kaip civilinio turto konfiskavimo procesas turėtų būti vykdomas. Be to, Įstatymo projekte numatomos funkcijos prokurorui nedera su Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme apibrėžtomis prokurorų funkcijomis

Taip pat pažymėtina, kad 2018 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė LR mokesčių administravimo įstatymo pataisas, suteikiančias asmenims galimybę nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. deklaruoti ir susimokėti pamirštus mokesčius be baudų ir delspinigių, neužsitraukiant ir baudžiamosios atsakomybės. Šiais teisės akto pakeitimais Lietuvos Respublikos Seimas, įtvirtindamas mokestinę amnestiją, apsisprendė asmenims, pažeidusiems įstatymus, suteikti galimybę pasitaisyti. Manome, kad aukščiau aptarti Įstatymų projektai nesuderinami su Lietuvos Respublikos Seimo išreikšta intencija dėl pajamų legalizavimo.

Verslo organizacijų nuomone, tokio instituto kaip civilinio turto konfiskavimas inkorporavimas į nacionalinę teisę turi būti išsamiai išdiskutuotas su teisės mokslininkais ir praktikais, kruopščiai įvertinant kitų ES šalių patirtį taikant analogišką teisinį reguliavimą ir jo taikymo patirtį, išklausant visų suinteresuotų grupių nuomonę, siekiant efektyvaus jo veikimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, bei į tai, jog keičiant reguliavimą tikslinga orientuotis j kitų šalių gerąją praktiką, prašome, jog svarstant Įstatymų projektus būtų detaliai išnagrinėtos teisinės prielaidos civilinio konfiskavimo instituto inkorporavimui j nacionalinę teisę, Europos Sąjungos šalių praktika taikant civilinio turto konfiskavimą, būtų įvertinta Įstatymų projektais siūlomo reguliavimo atitiktis LR Konstitucijoje garantuotoms žmogaus ir piliečio teisėms bei surengti vieši klausymai.

Iš esmės pritarti

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos teisės institutas

 

 

 

Dėl Projekto Nr. XIIIP-3214

 

         Pritariame turto civilinio konfiskavimo idėjai. Tai perspektyvus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje jau ne vienoje bylų žmogaus teisių apsaugos „egzaminą“ išlaikęs institutas. EŽTT yra pripažinęs, kad  turto civilinio konfiskavimo esminės idėjos yra suderinamos su pamatiniais žmogaus teisių apsaugos principais (žr. Studijos 8-16 puslapius). Turto civilinio konfiskavimo institutas galėtų turėti reikšmingos pridėtinės vertės Lietuvos teisinėje sistemoje, ypač panaikinus BK 1891 straipsnį (apie turto civilinio konfiskavimo pridėtinę vertę žr. Studijos 17-31 p.).

Kita vertus, būtina užtikrinti, kad konkretus turto civilinio konfiskavimo reguliavimas būtų aiškus, nuoseklus ir išsamus. Projekte Nr. XIIIP-3214 (toliau – Projektas) pastebime gan reikšmingų trūkumų.

 

 Konfiskavimo pagrindas ir jo įrodinėjimas (Projekto 1 ir 7 straipsniai)

         Ligšiolinėj EŽTT praktikoje civilinis turto konfiskavimas yra pateisinamas (t. y. laikomas proporcinga intervencija asmens nuosavybę) tik tuomet, kai sprendimą priimantis teismas nustato, kad konfiskuotinas turtas turi ryšį su sunkiais savanaudiškais (įskaitant korupcinius), paprastai organizuotais, nusikaltimais[4]. Šio ryšio įrodinėjimo standartas gali būti žemesnis, nei baudžiamajame procese, gali būti nustatomos tam tikros prezumpcijos, tačiau byloje turi būti konkrečios aplinkybės, suteikiančios pagrindą taikyti tas prezumpcijas ir kartu suteikiančios pagrindą teismui manyti, kad turtas turi ryšį su minėtomis pavojingomis veikomis.

 

Iš to išplaukia keletas kritinių pastabų Projektui:

 

1. Iš 7 straipsnio, apibrėžiančio įrodinėtinas aplinkybes, neišplaukia, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl konfiskavimo, vertina, ar konfiskuotinas turtas turi ryšį su minėto pobūdžio nusikaltimais. Iš 7 straipsnio nuostatų išplaukia, kad tai apskritai nėra vertinimo dalykas. Tai atveria kelią formaliam, galimai nepagrįstam konfiskavimo taikymui, pvz., minėtą ryšį nustatant vien formaliu faktu, kad asmeniui buvo pateikti įtarimai dėl Projekto 2 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymo, ar vien remiantis policijos pažyma apie ryšius su organizuotom grupėm, visiškai nevertinant jos pagrįstumo. Tokiame įrodinėjimo procese neužtikrinama asmens teisė į gynybą, asmuo nesaugomas nuo galimų piktnaudžiavimų (kai įtarimai ar kaltinimai pateikiami be pakankamo pagrindo, vien siekiant pradėti civilinio konfiskavimo procesą). Manytina, tokia procedūra nesuderinama su EŽTT praktikoje nustatytais standartais.

 

2.Projekte stingant akcentų į materialų konfiskavimo pagrindą, siūlytina apibrėžti neteisėto turto sąvoką (taip būtų labai aiškiai apibrėžtas esminis teisminio ginčo dalykas), taip pat turto neteisėtumo prezumpciją.

Neteisėtos kilmės turtas šiame įstatyme galėtų būti apibrėžtas kaip turtas, gautas iš pavojingų neteisėtų veikų ar skirtas joms padaryti.

Turto neteisėtos kilmės prezumpcija numatytų, kad turtas laikomas neteisėtos kilmės, jei jis nėra pagrįstas jo teisėtus šaltinius rodančiais įstatymo reikalaujamos formos dokumentais,  o jo faktinis valdytojas buvo įtariamas, kaltinamas ar nuteistas dėl nusikaltimų, nurodytų 2 straipsnio 1 dalyje, arba yra įtrauktas į 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą nurodytą sąrašą (pastabą dėl šio sąrašo žiūrėkite toliau). Kartu reiktų numatyti, kad ši prezumpcija gali būti netaikoma, jeigu įvertinus byloje surinktus duomenis, prezumpcijos taikymas vestų prie aiškiai nepagrįstų išvadų (žr. a) punktą aukščiau).

 

3.Iš nusikaltimų, minimų Projekto 2 straipsnyje, sąrašo, brauktini nedidelio pavojingumo (BK 201 straipsnis), taip pat verslo/mokestinio pobūdžio (202, 222 straipsniai) nusikaltimai, kurie negalėtų pateisinti civilinio konfiskavimo taikymo proporcingumo požiūriu, tokios kilmės turto tyrimas būtų menkai perspektyvuss įrodinėjimo požiūriu, o ir apskritai jų atžvilgiu tinkamesnės būtų mokestinės priemonės (tais atvejais, kai nėra pagrindo baudžiamosioms priemonėms)

 

Siūlytina atsisakyti tokio turto ryšį su pavojingomis veikomis neva atskleidžiančio pagrindo kaip „baudžiamasis procesas dėl nurodytų nusikalstamų veikų nebuvo pradėtas“. Nors šios nuostatos autoriai, matyt, turėjo omenyje tam tikrą konkrečia situaciją, susijusią su tam tikrais pirminiais tyrimo veiksmais, pagrindas suformuluotas labai (ir pernelyg) plačiai ir anaiptol nesudaro pagrindo pagrįsti turto ryšį su pavojingomis veikomis. Juolab, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų yra asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nebuvo pradėtas, o iš tokios formuluotės tarsi kiltų pagrindas juos pripažinti aptariamo įstatymo adresatais.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nedera su nekaltumo prezumpcija, jame (nesant teismo nuosprendžio) teigiama, kad asmuo yra organizuotos nusikalstamos grupės narys. Formuluotė keistina. Šį pagrindą galėtų sudaryti tik asmens įtraukimo į tam tikrą sąrašą faktas, bet ne vienareikšmis teiginys, kad jis priklauso nusikalstamai grupei. Juolab, kad civiliniame procese visiškai pakaktų aiškintis, ar asmuo palaiko ryšį su atitinkama grupe, nesiveliant į baudžiamosios teisės srities klausimus (keliančius konfliktą su nekaltumo prezumpcija), ar jis yra/buvo tokios grupės narys.

 

         Dėl procesų santykio (Projekto 3 straipsnis)

        Viena pagrindinių problemų, dėl ko kyla turto civilinio konfiskavimo proceso ir baudžiamojo proceso santykio (pirmenybės) dilema yra BK 1891 straipsnio egzistavimas ir ko kolizija su turto civiliniu konfiskavimu. Pritarus minčiai, kad BK 1891 straipsnio reiktų atsisakyti, ši problema didele dalimi išsispręstų. Be to, yra stiprių argumentų už civilinio konfiskavimo proceso ir  baudžiamojo proceso paralelinį veikimą ir prioritetą konfiskavimo klausimus spręsti civiliniame procese: tuomet asmenų kaltės ir turto konfiskavimo klausimai netrukdytų, nevilkintų vienas kito, o juos spręstų specializuoti savo sritį geriausiai išmanantys pareigūnai. Remdamasios šiais argumentais, paralelinį, o ne subsidiarų procesų  vykdymą yra pasirinkusios Bulgarija bei Italija[5].

 

         Dėl priešteisminės proceso stadijos (Projekto 6 straipsnis)

         Pritartina, kad prieš perduodant bylą į teismą, atsakovui galėtų būti suteikiama galimybė turto tyrimui vadovaujančiam pareigūnui paaiškinti turto kilmę. Taip pat svarstytina galimybė leisti minėtam pareigūnui ir turto valdytojui sudaryti taikos sutartį (tokią galimybę, pvz., numato Bulgarijos turto civilinį konfiskavimą reguliuojantis įstatymas).

Projekte tokia stadija nėra numatyta, vietoj jos – įpareigojimas asmeniui deklaruoti ir pagrįsti turtą bei pajamas. Kiek paradoksalu yra tai, kad numatyta, kad asmuo paaiškinimus teikia ne turto tyrimui vadovaujančiam ir dėl bylos perdavimo į teismą sprendžiančiam pareigūnui, bet kitai, už procesą neatsakingai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai. Juolab, kad VMI savo išvadas galėtų pateikti atsakingam pareigūnui kur kas anksčiau, turto tyrimo metu. Nėra aiški numatyto deklaravimo prasmė, juolab, kad ji neturėtų jokios išskirtinės reikšmės teisminiame nagrinėjime. Apskritai įpareigojimas deklaruoti savo turtą ir pajamas, ko gero, galėtų būti prasminga organizuotų nusikaltimų prevencijos priemonė (iš šio įstatymo projekto ji ir atkeliavo į Projektą), tačiau civilinio turto konfiskavimo procese jos, kaip specialios stadijos, prasme labai abejotina.

 

Projekte stinga nuostatų, apibrėžiančių turto kilmės tyrėjų įgaliojimus, areštuoto ir konfiskuoto turto administravimo ir realizavimo klausimus, turto valdytojų patirtos žalos dėl nepagrįstų institucijų veiksmų atlyginimo, nuostatų dėl tarptautinio bendradarbiavimo turto civilinio konfiskavimo procese.

 

 

Iš esmės pastaboms pritarti

 

2.

Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas

 

 

 

       Dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3214 (toliau – Projektas).

 

            1. Projekto 1 straipsnyje siūlytume apibrėžti šio Projekto tikslą ir paskirtį, taikymo sritį ir apimtį. Dabartiniame Projekto 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ tik glaustai nurodyta, kad Projektas reglamentuoja turto civilinį konfiskavimą, tačiau jo samprata nėra atskleista. Taigi Projekto paskirtis ir tikslas lieka neaiškūs, o tai neabejotinai sukeltų problemų teismams taikant ir aiškinant Projekto nuostatas. Be to, gali kilti grėsmė per plačiai aiškinti ir taikyti Projektą ir taip neproporcingai bei nepagrįstai apriboti tokias svarbias asmens teises, kaip teisė į nuosavybę, teisingą bylos nagrinėjimą ir panašiai, atsižvelgiant į šiuo aspektu pakankamai jautrią Projekto taikymo sritį.

            2. Projekte nėra atskleistos jame vartojamos sąvokos, ir tai taip pat gali kelti keblumų taikant ir aiškinant Projekto nuostatas. Pažymėtina, kad Projekte įvedama Lietuvos teisėje nauja turto civilinio konfiskavimo sąvoka, o kai kurios kitos teisinės sąvokos, kaip galima spręsti iš konteksto, gali turėti specialią reikšmę būtent šiuo Projektu reglamentuojamiems santykiams, pavyzdžiui, turto sąvoka. Todėl siūlytume apibrėžti tų Projekto sąvokų, kurios vartojamos pirmą kartą arba specialia reikšme, lyginant su įprastine, turinį.

            3. Pažymėtina, kad Projekto 2 straipsnyje nustatyti turto civilinio konfiskavimo pagrindai ir sąlygos nevisiškai atspindi šio projekto aiškinamajame rašte nurodomą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, būtinus tokios priemonės taikymo pagrindus, žmogaus teisių apsaugos principus Svarstytina, ar Projekto 2 straipsnyje įtvirtintos civilinio turto konfiskavimo sąlygos yra suformuluotos tinkamai ir iš tiesų nesuteiks pagrindo nepagrįstai vykdyti turto civilinio konfiskavimo procesą, nepažeis nekaltumo prezumpcijos, proceso teisingumo principų.:

    1) Turto civilinis konfiskavimas pirmiausia (pagal pasaulinę praktiką) turėtų būti taikomas su organizuotu nusikalstamumu susijusių labai sunkių, sunkių nusikaltimų, prekybos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, prekybos žmonėmis (vaikais), su tokios nusikalstamos veiklos palaikymu susijusių korupcinių nusikaltimų (ir panašiai) padarymo atvejais. Atsižvelgiant į tai, taikant turto civilinį konfiskavimą būtina nustatyti šį galimai padarytų veikų kontekstą, taip pat ir asmens ryšius su nusikalstama aplinka. Projekto 2 straipsnio 1 dalies nuostatos pirmiau nurodyto konteksto neperteikia, todėl, pavyzdžiui, turto civilinio konfiskavimo procesas gali būti pradedamas ir tokiais atvejais, kai asmuo atvirai pagrobė nedidelės vertės turtą (BK 178 straipsnio 2 dalis), nedidelės vertės turtas buvo pagrobtas plėšimo būdu (BK 180 straipsnis), padarytas piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis), nesusijęs su sistemingais korupcinio pobūdžio ryšiais, sąsaja su organizuotu nusikalstamumu ir kt.

    2) Projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas suformuluotas taip, kad į jo dispoziciją, kaip asmuo, kurio atžvilgiu nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, gali patekti iš esmės bet kuris asmuo, taigi trūksta apibrėžtumo ir aiškumo.

    3) Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad panašu, jog civilinio konfiskavimo procesas galės būti pradedamas, jei egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (pavyzdžiui, būtinoji gintis (BK 28 straipsnis), būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis) (Projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

    4) Teismams gali kilti nemažai sunkumų patikrinant ir vertinant faktinį pagrindą, ar asmuo pagrįstai priskirtinas organizuotų nusikalstamų grupių, kurias identifikuoja Policijos departamentas, nariams (faktinis pagrindas), be kita ko, ir todėl, kad ne visais atvejais bus įmanoma pateikti pakankamai faktinės medžiagos tokiam patikrinimui (Projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

4. Projekte taip pat trūksta aiškumo ir konkretumo dėl turto civilinio konfiskavimo objekto neapibrėžtumo. Projekte turto civilinio konfiskavimo sąlygos ir pagrindai siejami su asmenų, valdančių, naudojančių ir (ar) disponuojančių tam tikru turtu, vienokiomis ar kitokiomis sąsajomis su nusikalstamomis veikomis ir turimo turto bendra disproporcija su jų teisėtomis pajamomis. Kitaip tariant, turto civilinio konfiskavimo pagrindas aiškinamas per asmens teisinę padėtį (tiksliau, jo procesinį statusą baudžiamajame procese dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų arba buvimą organizuotos nusikalstamos grupės nariu), o ne jo turto teisinį statusą. Kadangi Projekte nereikalaujama nustatyti konkretaus turto nusikalstamą kilmę, bet pakanka tik nustatyti asmens turimo turto ir jo teisėtų pajamų disproporciją (esant kitai konfiskavimo sąlygai – Projekto 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai asmens sąsajai su nusikalstama veika), tai iš to išplaukia, kad turtas gali būti pripažįstamas konfiskuotinu tik ta dalimi, kiek jis yra neproporcingas asmens teisėtoms pajamoms (pvz., asmuo turi 500 000 Eur vertės turto, o teisėtų turto ir pajamų – 200 000 Eur, tai konfiskuotina bus 300 000 Eur vertės turto dalis). Tačiau ši – konfiskuotina – dalis pagal Projektą neprivalo būti identifikuota, t. y. nėra reikalaujama nustatyti konkretų turtą, kuris būtų turto civilinio konfiskavimo objektas. Esant tokiam reglamentavimui, kyla klausimas, kaip turėtų būti sprendžiama tais atvejais, kai ne visas asmens turimas turtas patenka į Projekto taikymo sritį, t. y. kuo vadovaudamasis teismas, taikydamas Projekto nuostatas, turėtų atriboti asmens, patenkančio į Projekto 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, teisėtą turtą nuo neteisėto, t. y. konfiskuotino. Šis klausimas aktualus visais atvejais, kai Projekto normos turės ar galės būti taikomos ne viso, bet tik dalies turto (arba konkrečių daiktų) atžvilgiu, pavyzdžiui:

    - neaišku, kaip tokiu atveju taikyti 2 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta galimybė taikyti turto civilinį konfiskavimą tretiesiems asmenims, kuriems 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo perleido turtą, t. y. kaip nustatyti, ar tas konkretus perleistas turtas yra teisėtai įgytas, ar konfiskuotinas; pažymėtina, kad pagal šią normą nereikalaujama nustatyti konkretaus perleisto turto nelegalumo ir nereikalaujama, kad trečiasis asmuo žinotų apie šio konkretaus turto neteisėtą (nusikalstamą) kilmę; tokiu atveju kyla grėsmė, kad bet kokį turtą iš asmens, patenkančio į Projekto 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, įsigijęs trečiasis asmuo rizikuoja jo netekti, net jei jis įgytas teisėtai;

 - gali kilti keblumų ir taikyti Projekto 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios netiesiogiai kalba apie konkretų turtą, kuris yra teisine prasme „prarastas“ ir dėl to turi būti išieškoma jo vertė, – vėlgi neaišku, kaip nustatyti tą turtą, kurio vertė turi būti išieškoma, kai Projektas nereikalauja identifikuoti konfiskuotiną turtą;

 - analogiški klausimai kyla dėl turto arešto (5 straipsnis) taikymo – koks konkretus turtas turėtų būti areštuojamas, t. y. ko konkrečiai turėtų prašyti prokuroras, taip pat kuo remdamasis sprendimą dėl turto arešto taikymo ar netaikymo turėtų priimti teismas; taip pat ir dėl galutinio teismo sprendimo dėl turto civilinio konfiskavimo (7 straipsnis) – vėlgi neaišku, kokį turtą reikėtų konfiskuoti.

            5. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant asmens, patenkančio į 2 straipsnio 1 dalies apimtį, ir jo turto santykį, vartojama formuluotė „valdo, naudoja ir (ar) disponuoja“ turėtų būti suprantama taip, kad pakanka vienos iš šių teisių į turtą, kad turtas galėtų būti konfiskuojamas. Pažymėtina, kad tokia pat formuluotė yra ir 4 straipsnio 2 ir 6 dalyse. Tokia konstrukcija sukuria neapibrėžtumą aiškinantis, kas yra konfiskuotinas turtas. Iš jos išplaukia, kad turtas asmeniui nebūtinai turi priklausyti nuosavybės teise, nes pakanka ir valdymo ar naudojimo (pavyzdžiui, pagal nuomos sutartį). Neaišku, kokiu pagrindu galėtų būti konfiskuojamas turtas, kurį 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo tik naudoja arba tik valdo, bet jo savininkas yra kitas asmuo, ir kokia tuomet turėtų būti to turto savininko teisinė padėtis turto civilinio konfiskavimo procese; šiuo metu tai niekaip neapibrėžta. Siekiant išvengti dviprasmiškumo, siūlytume formuluotę konkretinti „valdo, naudoja ir disponuoja“, t. y. nurodant nuosavybės teisę sudarančių teisių visetą, arba tiesiog nustatant, kad konfiskuojamas nuosavybės teise priklausantis turtas. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo jam nuosavybės teise priklausiusį turtą yra perleidęs kitam asmeniui, turi būti taikomos specialios Projekto normos, reglamentuojančios turto civilinį konfiskavimą iš trečiųjų asmenų arba turto vertės išieškojimą – 2 straipsnio 3 ir 4 dalys, taip pat 4 straipsnio 2, 6 dalys ir kt.

6. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, koks turtas negali būti konfiskuojamas. Neaiškus šios normos santykis su to paties straipsnio 4 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai turto negalima konfiskuoti dėl kitų priežasčių, iš šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens išieškoma turto vertę atitinkanti pinigų suma. Kyla klausimas, ar tarp kitų priežasčių, dėl kurių negalima turto konfiskuoti iš 2 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens ir tuomet išieškoma atitinkamo turto vertę atitinkanti pinigų suma, patenka ir Projekto 2 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, t. y. ar pastaraisiais atvejais turtas apskritai nekonfiskuotinas, ar negalint jo konfiskuoti iš asmens išieškoma jo vertę atitinkanti pinigų suma. Siūlytina atitinkamai patikslinti Projekto formuluotes, kad būtų išvengta dviprasmiškumo.

            7. Siūlytina tikslinti Projekto nuostatas, reglamentuojančias trečiųjų asmenų, įgijusių į Projekto taikymo sritį patenkantį turtą, teises ir pareigas.

            Pagal esamą Projekto 2 straipsnio 3 dalies formuluotę į šios normos taikymo sritį patenka visi turto perleidimo atvejai, taip pat ir atlygintiniai. Svarstytina, ar tai pagrįsta ir atitinka Projektu siekiamą tikslą (kuris, minėta, turėtų būti aiškiai suformuluotas). Atlygintinis turto perleidimas suponuoja, kad asmuo, perleidęs turtą trečiajam asmeniui, įgijo turto vertės ekvivalentą pinigais, paslaugomis ar kitu turtu, todėl neaišku, kodėl tokiu atveju negalėtų būti taikoma Projekto 4 dalis ir išieškoma turto vertė. Iš trečiojo asmens, atlygintinai įgijusio turtą, jį konfiskuoti turėtų būti leidžiama tik nustačius tam tikras papildomas (lyginant su nustatytomis 2 straipsnio 3 dalyje) sąlygas, pvz., trečiojo asmens žinojimą apie konkretaus turto nusikalstamą kilmę, reikšmingą turto perleidimo sandorio vertės disproporciją, rodančią, kad sandoris buvo sudarytas tik siekiant nuslėpti turtą, turto perleidimo sandorio tariamumą ir panašias aplinkybes.

            Atitinkamai tikslintinos ir Projekto 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 2 punkto nuostatos.

            Daugiausia neaiškumų kyla dėl trečiųjų asmenų sąžiningumo ir jo įrodinėjimo proceso. Pagal Projektą trečiasis asmuo, kuris įgijo turtą iš Projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pripažįstamas nesąžiningu įgijėju, jeigu jis žinojo arba turėjo žinoti, kad šio turto vertė neatitinka pirmiau nurodyto asmens teisėtų pajamų. Tokia formuluotė yra labai nekonkreti ir neaišku, ką turi vertinti teismas, spręsdamas, ar prokuroras pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens nesąžiningumą. Pažymėtina, kad nesąžiningumas turėtų būti pagrįstas pakankamai svariais įrodymais, nes tai sukelia rimtas pasekmes – įrodinėjimo pareigos perkėlimą trečiajam asmeniui, o įrodyti sąžiningumą, t. y. iš esmės įrodyti tai, ko nėra (aplinkybes, kad asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti), yra gerokai sudėtingiau, negu įrodyti tai, kas yra (aplinkybes, kad asmuo žinojo ar turėjo žinoti). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl ši prezumpcija galėtų būti pakeista nesąžiningumo prezumpcija tik esant pakankamam pagrindui manyti, jog asmuo buvo nesąžiningas. Be to, Projekte trečiojo asmens nesąžiningumas siejamas ne su žinojimu apie konkretaus įgyjamo turto neteisėtumą, bet su žinojimu apie turtą perleidžiančio asmens turimo turto ir teisėtų pajamų disproporciją. Mūsų nuomone, tokia konstrukcija yra neapibrėžta ir kelia grėsmę nepagrįstai išplėsti nesąžiningumo prezumpcijos taikymą, todėl siūlytume Projekte apibrėžti konkrečius nesąžiningumo prezumpcijos atvejus, pavyzdžiui, nukreipiant į CK 6.67 straipsnį arba nustatant savarankišką tokių atvejų sąrašą.

8. Neneigiant civilinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimybių, taip pat atkreiptinas dėmesys į šios ir kitų teisinių priemonių (baudžiamųjų ir mokestinių), nukreiptų į neaiškios kilmės (asmens pajamoms neproporcingą) turtą, suderinimo svarbą, aiškios jų sistemos poreikį. Aiškiau nustatyti Projektu siūlomo turto civilinio konfiskavimo ir neteisėto praturtėjimo (BK 1891 straipsnis), išplėstinio turto konfiskavimo (BK 723 straipsnis), taip pat mokestinių priemonių santykį, be kita ko, lemia būtinybė užtikrinti iš non bis in idem (draudimo du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo kylančių reikalavimų laikymąsi. Pavyzdžiui, šio principo pažeidimus gali lemti Projektu siūlomo 3 straipsnio nuostatos (Turto civilinio konfiskavimo proceso santykis su baudžiamuoju procesu) tuo aspektu, kad non bis in idem principo pažeidimas gali būti konstatuojamas ir tada, kai procesas yra kartojamas dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; septynių teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją; 2006 m. spalio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Asci prieš Austriją, peticijos Nr. 4483/02; Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-174/2014, 2K-401-677/2016, 2K-360-976/2018 ir kt.).

            9. Pažymėtina, kad Projekte trūksta nuoseklumo reglamentuojant turto arešto, asmens įpareigojimo deklaruoti turtą ir pajamas įvykdymo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos išvados pateikimo terminus. Pagal Projekto 5 straipsnio 3 dalį, kai prokuroras pateikia prašymą dėl turto arešto iki ieškinio pareiškimo, teismas nustato terminą ieškiniui pareikšti, kuris negali būti ilgesnis kaip 120 kalendorinių dienų. Taigi teismas, atsižvelgdamas į prašyme nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendžia dėl ieškiniui pareikšti nustatytino termino trukmės ir gali nustatyti net gerokai trumpesnį nei 120 kalendorinių dienų terminą. Kita vertus, atsižvelgiant į Projekto 6 straipsnio nuostatas, kuriose nustatytas 60 dienų terminas asmeniui pateikti turto deklaraciją ir dar 60 dienų terminas VMI išvadai pateikti, prokuroras neturi galimybės ieškinį pareikšti anksčiau nei po 120 dienų, nes sprendimą dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu jis gali priimti tik įvertinęs tiek turto deklaracijos, tiek VMI išvados duomenis, taigi jį varžo minėti Projekte nustatyti terminai (7 straipsnio 1 dalis). Iš to seka pakankamai reali rizika, kad ieškinys per teismo nustatytą trumpesnį nei 120 dienų terminą nebus paduotas, turto areštas teismo nutartimi bus panaikintas, o tai gali kelti rimtą grėsmę sėkmingam turto civilinio konfiskavimo procesui. Kita vertus, nesiūlome nustatyti, kad 120 dienų turto arešto terminas būtų teismui privalomas, nes tai galėtų reikšti nepagrįstą teismo funkcijų (teisingumo vykdymo) apribojimą, – teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą, labiausiai atitinkantį visų šalių interesus, o jų teisių apribojimą taikyti tik tiek, kiek tai neišvengiamai būtina. Siūlytina apsvarstyti šių normų suderinamumo klausimą ir neatitiktis pašalinti.

Be to, mūsų nuomone, 120 dienų termino proporcingumas yra diskutuotinas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Projekte nenumatyta žalos atlyginimo galimybė nepagrįstai areštavus turtą. Taip pat siūlytume Projekte apibrėžti areštuoto turto administravimo tvarką ir subjektus, taip suteikiant pakankamas garantijas areštuoto turto savininkams tuo atveju, jeigu turtas nebūtų konfiskuotas ir turėtų būti grąžintas.

            10. Pažymėtina, kad neaiškus turto civilinio konfiskavimo bylos teismingumas – ar visi klausimai teismingi vienam teismui, ar skirtingiems. Visų pirma neaišku, ar Projekto 5 straipsnyje reglamentuojamą prašymą dėl turto arešto, kai jis paduodamas iki ieškinio, turi nagrinėti tas pats teismas, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Neaiškumą sukelia dviejų Projekto normų ne visai suderintos formuluotės: viena vertus, pagal 5 straipsnio 4 dalį, prokurorui priėmus sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo, turto areštas nustoja galioti (pastabas dėl šios nuostatos pateikėme pirmiau), taigi procesas tarsi savaime nutrūksta; kita vertus, 7 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad prokuroras, įvertinęs surinktus duomenis, priima sprendimą dėl kreipimosi į apygardos teismą dėl turto civilinio konfiskavimo, suponuoja, kad tai yra savarankiškas ir nuo kitų tyrimo etapų nepriklausantis prokuroro sprendimas kreiptis į teismą (tokią prielaidą sustiprina tai, kad tik šioje normoje pirmą kartą paminėtas apygardos teismas, nors tai yra jau trečiasis (po turto arešto ir įpareigojimo deklaruoti turtą bei pajamas) turto civilinio konfiskavimo proceso etapas). Dar daugiau neaiškumo įneša Projekto 6 straipsnis, kuriame numatytas prašymo įpareigoti asmenį deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas nagrinėjimas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, t. y. apylinkės teisme (CPK 580 straipsnis). Šį neaiškumą siūlytina pašalinti, apsvarstant galimybę visus su vienu turto konfiskavimo procesu susijusius procesinius klausimus nagrinėti vienoje byloje.

            11. Stokoja aiškumo, kokius duomenis turi pateikti teismui prokuroras, tiek kreipdamasis dėl turto arešto taikymo, tiek dėl įpareigojimo asmeniui deklaruoti ir pagrįsti turtą skyrimo, o ypač pareikšdamas ieškinį dėl turto civilinio konfiskavimo. Neaišku, kokią įtaką šiame procese daro turto tyrimas ir kokios aplinkybės jo metu turėtų būti nustatytos, nes turto tyrimo išvada reglamentuojama tik glaustai, – 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras įvertina jos duomenis, bet neaišku, kokie tai turėtų būti duomenys, ar prokuroras juos turi pateikti teismui, kokius duomenis teismas turėtų vertinti ir kuo remdamasis daryti išvadas.

            Projekto 5 straipsnio 1 dalyje tik trumpai nurodyta, kad prokuroras gali kreiptis į teismą dėl turto arešto, kai nesiėmus šios priemonės turto civilinis konfiskavimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tuo tarpu pagal CPK nuostatas tai yra tik viena iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, antroji sąlyga – turi būti tikėtinai pagrįstas ieškinio reikalavimas. Projekto 5 straipsnyje nieko nekalbama apie tai, kokiais duomenimis prokuroras turėtų pagrįsti ieškinį. Taip pat ir iš 7 straipsnio neaišku, ką prokuroras turi įrodinėti ir kokius duomenis pateikti, prašydamas teismo taikyti turto civilinį konfiskavimą. Projekto 7 straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kad prokuroras turi tikėtinai pagrįsti, kad turtas yra neproporcingas 2 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens teisėtoms pajamoms (1 punktas), o kai prašoma konfiskuoti turtą iš Projekto 2 straipsnio 3 dalyje nurodyto asmens – taip pat ir kad šis asmuo yra nesąžiningas įgijėjas (2 punktas). Tokios formuluotės yra pakankamai plačios ir nekonkrečios, todėl būtina konkrečiau apibrėžti, kokios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos ir nustatytos teisme, kad jos sudarytų pagrindą patenkinti prokuroro ieškinį. Be kita ko, pirmiausia būtina įtvirtinti, kad prokuroras turėtų pateikti įrodymus, kad procesas yra teisėtai prasidėjęs, t. y. kad yra Projekto 2 straipsnyje nustatyti pagrindai.

            Svarstytina, ar nereikėtų priimti specialių CPK (ar bent jau šio Projekto) normų, reglamentuojančių teisminį turto civilinio konfiskavimo procesą, nes šiuo metu neaišku, kaip jis turėtų vykti taikant CPK ieškinio teisenos normas (Projekto 7 straipsnio 2 dalis).  Neaišku ne tik tai, kokias aplinkybes turi nurodyti ir pagrįsti prokuroras, bet taip pat neapibrėžtas įrodinėjimo standartas (remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, turėtų būti pateikiami pakankamai svarūs įrodymai, kurie būtų bent jau atitinkantys civilinių bylų įrodinėjimo standartą (tikimybių pusiausvyros principą) ir kiti šių bylų nagrinėjimo ypatumai.  Tačiau vis dėlto didžiausi neaiškumai yra susiję su tokių bylų proceso eiga, nes kyla klausimai, pavyzdžiui, kokioje proceso stadijoje ir kokia procesine forma teismas turėtų konstatuoti (esant tam pagrindo), kad prokuroro pateikti įrodymai pakankamai pagrindžia reikalaujamas įrodyti aplinkybes ir kad įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui: ar prokurorui pakanka pateikti ieškinį, o teismas jame nurodytų aplinkybių įrodytumą turi vertinti ieškinio priėmimo stadijoje ir esant poreikiui taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, atitinkamai atsakovas jam perėjusią įrodinėjimo pareigą turi vykdyti atsikirsdamas į ieškinį atsiliepimu, ar įrodinėjimo pareigos perkėlimas gali vykti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, ar visas turto civilinio konfiskavimo procesas tiesiog vyksta pagal įprastas proceso taisykles laikantis rungimosi principo ir tik priimdamas sprendimą teismas konstatuoja, kokios aplinkybės įrodytos ir kokios ne, ir pan. Taip pat kyla klausimas, kaip teismas turėtų elgtis tuo atveju, jei atsakovas tik iš dalies įrodytų savo turto teisėtumą.

            Siūlytina apsvarstyti galimybę įtvirtinti specialią tokių bylų teiseną, atsižvelgiant į turto civilinio konfiskavimo proceso ypatumus.

            12. Siekiant, kad Projektu būtų tinkamai subalansuoti asmenų, potencialiai galinčių patekti į jo taikymo sritį, bei viešasis interesai ir kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas, Projekte siūlytume įtvirtinti teismo diskrecinę teisę tais atvejais, kai teismo sprendimu konstatuojama, kad turtas buvo areštuotas arba konfiskuotas neteisėtai, spręsti dėl kompensacijos priteisimo nukentėjusiam asmeniui iš valstybės. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2018 m. balandžio 26 d. rezoliucijoje Nr. 2218 (2018), kuria valstybės Europos Tarybos narės skatinamos savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti turto civilinio konfiskavimo ar analogišką teisės institutą, pripažįstama, kad teisė į žalos atlyginimą yra viena iš svarbių šio instituto teisėtumo garantijų.

13. Taip pat pritartina ir kitoms dėl Projekto Nr. XIIIP-3214 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2019 m. kovo 12 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto“ pateiktoms pastaboms.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

3.

Lietuvos apeliacinis teismas

 

 

 

Lietuvos apeliaciniame teisme (toliau – Teismas) 2019 m. kovo 26 d. gautas Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto raštas, kuriuo prašoma pateikti pasiūlymus ir pastabas dėl rašte nurodytų įstatymų projektų Nr. XIIIP-3214–3217. Susipažinę su rašte nurodytais įstatymų projektų tekstais, jų aiškinamaisiais raštais ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento (toliau – Teisės departamento) pateiktomis išvadomis, taip pat atsižvelgdami į Teismo kompetencijos ribas, pažymime, kad sutinkame su Teisės departamento 2019 m. kovo       13 d. pateiktomis išvadomis Nr. XIIIP-3214 ir Nr. XIIIP-3215 ir šiose išvadose minimų pastabų nekartojame.

Vis dėl to, papildomai teikiame pastabas dėl Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3214.

Minėto įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, kad turto civilinis konfiskavimas bus taikomas asmens daiktams, pinigams ir vertybiniams popieriams, kitam turtui bei turtinėms teisėms, taip pat kitoms turtinėms ir neturtinėms vertybėms (toliau – turtas), neproporcingiems jo teisėtoms pajamoms. Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalimi siūloma numatyti, kad įgyvendinant šio įstatymo nuostatas turto vertė bus nustatoma pagal turto įgijimo metu buvusią jo rinkos vertę. Pažymėtina, kad praktikoje galimi atvejai, kada turto įgijimo metu turto rinkos vertė būtų maža, tačiau dėl atlikto turto pagerinimo (pvz., kilnojamojo ar nekilnojamojo turto remonto), jo rinkos vertė ženkliai padidėtų, nors tokios turto pagerinimo išlaidos būtų taip pat neproporcingos asmens teisėtoms pajamoms. Dėl to, manytina, kad siūlomas asmens turimo turto vertės nustatymas yra ydingas ir ne visiškai atitinka siūlomu reguliavimu siekiamus tikslus, todėl siūlytina jį tikslinti. Tikslinant tokį teisinį reguliavimą, mūsų nuomone, mutatis mutandis galima būtų atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso X skyriuje (Restitucija) įtvirtintas nuostatas.

Įstatymo projekto 5 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti ne ilgesnį kaip 120 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dienos terminą ieškiniui dėl civilinio turto konfiskavimo pareikšti. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kodėl tokiose situacijose turėtų būti taikomas žymiai ilgesnis terminas nei šiuo metu yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalyje (14 dienų terminas arba 30 dienų terminas, jei ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui). Be to pagal minėtą kodekso normą yra reikalaujama teismui nurodyti priežastis, dėl kurių toks ieškinys negali būti pareikštas kartu su prašymu. Projekte toks reikalavimas nenumatytas, todėl siūlome jį įtvirtinti.  Mūsų nuomone, 30 dienų maksimalus terminas būtų pakankamas ieškinio pareiškimui tokiose situacijose, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki prašymo dėl arešto taikymo būtų atliktas turto tyrimas. Mūsų nuomone, siūlomas terminas būtų suderinamas ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais dėl tokių priemonių ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų garantijų santykio.

Siekiant išvengti praktikoje galinčių kilti problemų, siūlytina suvienodinti arešto panaikinimo tvarką, numatytą Įstatymo projekto 5 straipsnio 4 dalyje ir galiojančio Civilinio proceso kodekso 149 straipsnyje bei 675 straipsnio 2 dalyje.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

4.      33.

Valstybinė mokesčių inspekcija

 

 

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau — VMI prie FM), atsakydama į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. S-2019-1673, teikia statistinę informaciją už 2016-2018 metus apie nustatytus asmenis, kurių turto vertė neatitiko asmens teisėtų pajamų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 1 straipsnį:

Nuo 2016-01-01 iki 2018-12-31 Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau — VMI) nustatė ir teisėsaugai perdavė informaciją (įskaitant atvejus, kai galimo neteisėto praturtėjimo požymiai nustatyti, vykdant skirtas užduotis atlikti objekto tyrimą) apie 51 galimai neteisėto praturtėjimo atvejį (iš jų —  2018 metais nustatytas 1 atvejis dėl valstybės tarnautojo), minėtais atvejais nustatyta daugiau nei 16 mln. eurų (iš jų —  2018 metais nustatyta 84,5 tūkst. eurų valstybės tarnautojo) turto vertė, kurio įsigijimui pagrįsti asmenims galimai trūko teisėtų pajamų

Pažymime, jog aukščiau pateikti statistiniai duomenys apima tik tuos atvejus, kuomet informaciją apie nustatytus galimai neteisėto praturtėjimo požymius VMI perdavė teisėsaugos institucijoms.

VMI, atlikdama gyventojų kontrolės veiksmus, nustato ir daugiau gyventojų pajamų ir išlaidų neatitikimo atvejų, tačiau atsižvelgiant į  2014 m. balandžio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-P-93/2014 teisėjų kolegijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017-03-15 nutarime byloje Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016 dėl LR BK 189-1 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nesant pagrindui kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamojo persekiojimo inicijavimo, gyventojų išlaidos, viršijančios  nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, apmokestina kaip „kitas pajamas“, gautas iš nenustatytų šaltinių (jei šaltinis nenustatytas).

Taip pat teikiame informaciją apie tai, kaip VMI vykdomas turto vertės neatitikimo asmens teisėtoms pajamoms identifikavimo procesas:

Rizikos analizės metu naudojami VMI turimi ir iš trečiųjų šaltinių gaunami duomenys bei informacija. Pagal sudarytą algoritmą lyginamos asmens (šeimos) pajamos su išlaidomis ir nustatomi rizikingi asmenys (šeimos), kuriems galimai trūko pajamų turtui įsigyti.

VMI disponuoja maža dalimi informacijos apie asmenų išlaidas (pavyzdžiui, beveik nėra informacijos apie vartojimo išlaidas — brangias keliones, neregistruojamą brangų turtą, išlaidas pomėgiams, kolekcionavimui, faktiškai patirtas turto pasigaminimo išlaidas  ir pan.), todėl, nustačius galimai rizikingus asmenis, jie perduodami kitoms mokesčių administravimo procedūroms, kurių metu ši informacija surenkama ir įvertinama.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 68 straipsnyje reglamentuojama mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis („jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“), tačiau nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų, tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Gyventojų kontrolės veiksmų metu yra vertinama rizika, ar tikrinamuoju laikotarpiu jo išlaidos neviršija turėtų pajamų. Tikrinamasis laikotarpis pasirenkamas ir mokesčių apskaičiavimas atliekamas laikantis MAĮ 68 str. numatytų terminų, tačiau informacija apie asmens gautas pajamas ir patirtas išlaidas dažnai renkama už ilgesnį, nei 5 metų laikotarpį, nes yra vertinama, kiek santaupų asmuo turėjo tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Jei iš mokesčių mokėtojo pateiktų deklaracijų bei trečiųjų šaltinių pateiktų duomenų nustatoma, kad mokėtojo išlaidos tiriamuoju laikotarpiu viršija mokesčių administratoriaus žinomas pajamas, vadovaujantis MAĮ 41 str. bei  33 str. 1 dalies 13 p., yra duodamas mokesčių mokėtojui nurodymas pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (ar mokėtojui yra prievolė teikti turto ir pajamų deklaracijas, ar mokėtojas turtą įsigijo iš to paties laikotarpio gautų pajamų ar iš santaupų), santaupų pagrįstumas gali būti vertinamas net nuo Vienkartinės 2003-12-31 turėto turto deklaracijos pateikimo. 

Vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio nuostatomis, kontrolės veiksmų metu neradus reikiamos informacijos VMI duomenų bazėse ir kai jos nepateikia pats mokesčių mokėtojas, yra kreipiamasi informacijos į bankus, kitus juridinius ar fizinius asmenis, atliekami priešpriešiniai kitų juridinių ar fizinių asmenų patikrinimai, siunčiami paklausimai užsienio mokesčių administratoriui, o nustatant mokestines prievoles pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą — naudojami įvairūs statistiniai duomenys, registrų, katalogų duomenys ir kita informacija.

Vertinant riziką, ar gyventojo išlaidos neviršija įstatymų nustatyta tvarka apmokestintų pajamų, kontrolės veiksmų metu yra  sudaromas pajamų-išlaidų balansas, t. y. įvertinami tiriamojo/tikrinamojo mokesčių mokėtojo  kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pajamų ir išlaidų duomenys, turėtos santaupos  metų pradžiai ir pabaigai,   atliekamas duomenų sulyginimas ir  apskaičiuojama, ar išlaidos neviršija to laikotarpio mokesčių mokėtojo turėtų piniginių lėšų. Išvada, kad mokesčių mokėtojo išlaidos viršija pajamas, daroma tuomet, jei  nustatoma, kad ataskaitinio laikotarpio išlaidų ir turėtų santaupų laikotarpio pabaigoje suma yra didesnė, nei to laikotarpio pajamų ir turėtų santaupų laikotarpio pradžioje, suma.

Pajamų ir išlaidų sulyginimas atliekamas už kiekvienus ataskaitinius metus, nes nustačius, kad išlaidos viršija pajamas, išlaidas viršijanti pajamų suma turi būti priskiriama konkrečiam mokestiniam laikotarpiui.

Pažymime, kad pajamų ir turto / išlaidų vertinimas taikomas visiems Lietuvos Respublikos gyventojams, nepriklausomai nuo to, ar jie teikia pajamų/turto deklaracijas.

Jei gyventojas turi sutuoktinį, atliekamas šeimos pajamų-išlaidų vertinimas ir mokestinės prievolės nustatomos kiekvienam iš sutuoktinių. Dažniausiai pajamas viršijanti išlaidų dalis dalijama lygiomis dalimis tarp sutuoktinių, išimtys daromos tuomet, jei asmenys neveda bendro ūkio (gyvena atskirai), yra sudarę turto pasidalijimo sutartį, pinigai įgyti paveldėjimo būdu vieno iš sutuoktinių ir pan. 

 

VMI prie FM, susipažinusi su Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo (toliau — Turto civilinio konfiskavimo įstatymas) bei jį lydinčiųjų įstatymų projektais, pagal kompetenciją teikia šias pastabas:     

Dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto:

Svarstytina, ar Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas galėtų būti laikomas pakankamu turto civilinio konfiskavimo pagrindu, t. y. ar vien tik asmens priklausymas organizuotoms nusikalstamoms grupėms, kurias, vadovaudamasis sukauptų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais analitiniu įvertinimu ir policijos generalinio komisaro patvirtinta metodologija, identifikuoja Policijos departamentas, gali būti laikomas turto civilinio konfiskavimo pagrindu.

            Dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalies:

            Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad  kai pagal šį įstatymą būtina gauti turto tyrimui informaciją iš kitų valstybių kompetentingų institucijų, šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, atliekančios turto tyrimą, remdamosi tarptautine sutartimi arba informacijos dalijimosi pagrindu, kreipiasi dėl tokios informacijos į kitų valstybių kompetentingas institucijas. Pažymime, jog, kaip nustatyta Tarptautinių dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse, VMI prie FM bendradarbiauja su kitų šalių mokesčių administratoriais ir gali keistis tik mokestine informacija. Todėl, abejotina, ar VMI prie FM  pavyktų gauti iš užsienio kompetentingų institucijų informaciją turto tyrimui.

            Dėl deklaracijų pateikimo:

            Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, teismo nutartimi įpareigotas deklaruoti ir pagrįsti turtą bei pajamas, turto ir metines pajamų mokesčio deklaracijas turi pateikti už teismo nurodytą laikotarpį, bet ne ilgiau kaip „už penkerius praėjusius metus“.

            Atkreipiame dėmesį, kad Metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo tvarka ir terminai nustatyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau — GPMĮ). GPMĮ 27 straipsnio 3 dalyje numatyta gyventojo pareiga pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio (vienerių kalendorinių metų) pajamų mokesčio deklaraciją, o deklaracijų pateikimas už kelerius praėjusius metus nėra numatytas. Todėl, siekdami suderinti asmenų, teismo nutartimi įpareigotų deklaruoti ir pagrįsti turtą bei pajamas, turto deklaracijų pateikimo tvarką su pajamų mokesčio deklaracijų pateikimo tvarka, siūlome papildyti GPMĮ 27 straipsnio 3 dalį šiuo paskutiniu sakiniu:

„Gyventojas, teismo nutartimi  įpareigotas deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas pagal Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymą, už teismo nutartyje nurodytą laikotarpį metines pajamų mokesčio deklaracijas ir dokumentus, pagrindžiančius įsigytą turtą ir gautas pajamas, Valstybinei mokesčių inspekcijai turi pateikti ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos“.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

5.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra

 

 

 

Dėl Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3214 (toliau – Projektas).

1.1. Dėl Projekto 2 straipsnio.

Projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „turto civilinis konfiskavimas taikomas asmens daiktams, pinigams ir vertybiniams popieriams, kitam turtui bei turtinėms teisėms, taip pat kitoms turtinėms ir neturtinėms vertybėms (toliau – turtas), neproporcingiems jo teisėtoms pajamoms, kai juos valdo, naudoja ir (ar) jais disponuoja šie asmenys <…>“. Iš nustatomo teisinio reguliavimo nėra visiškai aišku, ar turto civilinis konfiskavimas gali būti taikomas juridiniams asmenims. Jei gali būti taikomas, turėtų būti tobulinamos ne tik Projekto (pvz., 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad asmuo, kuris teismo nutartimi įpareigotas deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas, pateikia gyventojo turto ir metinę pajamų deklaracijas), bet ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių juridinių asmenų mokestines prievoles, nuostatos. Jei turto civilinį konfiskavimą numatoma taikyti tik fiziniams asmenims, tai turėtų aiškiai atsispindėti Projekte. Taip pat neaišku, ar turto civilinis konfiskavimas gali būti taikomas Projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų turtui, kai šie asmenys miršta.

Koreguotina ir Projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlyga „kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas“. Pažodžiui aiškinant šią formuluotę, peršasi išvada, kad ši nuostata galėtų būti taikoma apskritai visų asmenų, kurie net neturi sąsajų su baudžiamuoju procesu, atžvilgiu. Vis dėlto, manytina, kad Projekto autoriai turėjo omenyje atvejus, kai atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnis), bet kartu pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas arba jį atsisakoma pradėti ne dėl konkretaus asmens (in personam), o dėl nusikalstamos veikos (in rem), todėl praktikoje taikant nurodytą Projekto nuostatą gali kilti keblumų.

Projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad turto civilinis konfiskavimas gali būti taikomas turtui asmenų, „kurie yra organizuotų nusikalstamų grupių, kurias identifikuoja Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), vadovaudamasis sukauptų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais analitiniu įvertinimu ir policijos generalinio komisaro patvirtinta metodologija, nariai“. Nustačius tokį teisinį reguliavimą, kils atsakovo problema prokurorui kreipiantis į teismą dėl šių asmenų turto civilinio konfiskavimo. Atsakovas gali ginčyti, kad nėra organizuotos nusikalstamos grupės narys. Taigi, neaišku, kur tai bus sprendžiama – bendrosios kompetencijos teisme, prokurorui įrodinėjant, kad tai asmuo, kuriam taikytinas Projektas, ar administracinės kompetencijos teisme, ginčijant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą dokumentą (pažymą, vertinimo išvadą ar kt.). Tokia pati situacija galima ir asmeniui gavus teismo nutartį, įpareigojančią deklaruoti ir pagrįsti turtą ar pajamas (Projekto 6 straipsnio 2 dalis). Naudodamasis savo teisėmis asmuo gali inicijuoti naujus teisminius procesus dėl jo priskyrimo Projekto 2 straipsnio subjektų ratui ir dėl to kils grėsmė Projekto 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytiems terminams, įskaitant maksimalų turto arešto taikymo terminą.

Atsižvelgiant į galiojančioje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalies redakcijoje numatytą 500 MGL (25 000 eurų) turto vertės dydį, nuo kurio taikoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, Projekto 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas 2000 bazinių bausmių ir nuobaudų (100 000 eurų) dydis nėra tinkamas. Siekiant, kad neteisėtai praturtėję asmenys neišvengtų poveikio priemonių, Projekte nurodytą turto vertės dydį siūlome sumažinti iki 1000 bazinių bausmių ir nuobaudų (50 000 eurų) dydžio.

Tikslinga papildyti Projekto 2 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad civilinis konfiskavimas taip pat taikomas giminaičiui perleistam turtui (Projekte būtina apibrėžti šio termino sąvoką arba duoti nuorodą į įstatymą, kuriame ši sąvoka jau yra apibrėžta) arba neatlygintinai.

1.2. Dėl Projekto 3 straipsnio.

Projekte turėtų būti apibrėžta, kas laikoma „galutiniu procesiniu sprendimu“ baudžiamajame procese (Projekto 3 straipsnio 1 dalis), pvz., įsiteisėjęs prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, įsiteisėjusi tokį nutarimą patvirtinanti teismo nutartis, teismo nuosprendis ir pan. Neaiškumų dėl šios sąvokos vartojimo Projekte kyla dėl to, kad, pvz., ikiteisminio tyrimo metu įtarimai gali būti pareikšti keliems asmenims, o nutraukus ikiteisminį tyrimą vieno iš jų atžvilgiu ir bylą perdavus į teismą su kaltinamuoju aktu dėl kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų, „galutiniu procesiniu sprendimu“ baudžiamajame procese galėtų būti laikomas arba įsiteisėjęs prokuroro nutarimas nutraukti tam tikro asmens atžvilgiu ikiteisminį tyrimą arba toje byloje įsiteisėjęs teismo nuosprendis to asmens atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad šios ir kitos problemos, kylančios dėl abstrakčiai Projekte vartojamų sąvokų, galėtų būti išspręstos sąvokas apibrėžus „Pagrindinių Įstatymo sąvokų“ straipsnyje (Projekte tokio straipsnio nėra).

Siūlytina tobulinti Projekto 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomą reglamentavimą. Aiškinamajame rašte nenurodoma, kas lėmė, kad duomenys, kurie buvo pateikti paties asmens, kurio atžvilgiu taikomas turto civilinio konfiskavimo procesas Projekto nustatyta tvarka, be jo sutikimo negali būti naudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese (3 straipsnio 2 dalis), taip pat kodėl duomenys, surinkti baudžiamojo proceso metu, gali būti naudojami kaip įrodymai turto civilinio konfiskavimo procese (3 straipsnio 3 dalis). Šiais aspektais pažymėtina, kad BPK 97 straipsnis leidžia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir šiuos duomenis naudoti baudžiamajame procese. BPK 155 straipsnis nustato, kad prokuroras, priėmęs nutarimą ir gavęs ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą, turi teisę atvykti į bet kokią valstybės ar savivaldybės, viešąją ar privačią įstaigą, įmonę ar organizaciją ir pareikalauti, kad jam būtų leista susipažinti su reikiamais dokumentais ar kita reikiama informacija, daryti įrašus ar kopijuoti dokumentus bei informaciją arba gauti nurodytą informaciją raštu, jei tai reikalinga tiriant nusikalstamą veiką. Taip gali būti gaunami ir civilinės bylos duomenys, pvz., proceso šalių pateikta informacija, paaiškinimai ir kiti šių asmenų pateikti dokumentai. Be to, tam tikri baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys negali būti automatiškai naudojami ne tik kitoje baudžiamojoje byloje (BPK 162 straipsnis), bet ir kitame procese.

Iš Projekto nuostatų lieka neaišku, ar turto civilinio konfiskavimo procesas gali būti pradedamas, atnaujinamas, tęsiamas tais atvejais, kai baudžiamajame procese teismas jau svarstė (išplėstinio) turto konfiskavimo taikymo galimybę ir ją atmetė. Pastebėtina, kad vien tai, jog iš pirminio teisės akto projekto buvo pašalintos nuostatos, dėl kurių buvo pateiktos pastabos, nepalengvina šio teisės akto aiškinimo ir taikymo.

1.3. Dėl Projekto 4 straipsnio.                                                                                                                                                                  

Projekto 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „turto tyrimas atliekamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“. Taigi iš Projekto nuostatų nėra aišku, kokio proceso taisyklėmis vadovaujantis turės būti renkami duomenys apie asmens turtą, pajamas ir išlaidas (ar tokie duomenys turės būti renkami baudžiamąjį, administracinį, civilinį procesą ar mokestinius tyrimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis). Kadangi turto civilinio konfiskavimo institutas numato griežto pobūdžio poveikio priemones, kuriomis daroma intervencija į asmenų privatų gyvenimą ir kurios susijusios su nuosavybės teisės ribojimu, turto civilinio konfiskavimo procesą ir procedūras reglamentuojančios taisyklės turėtų būti nustatytos įstatyme, o ne žemesnės teisinės galios teisės akte. Manytina, kad Projektu įtvirtinamo turto tyrimo metu jį atliekančioms institucijoms turėtų būti numatyti pakankami įgaliojimai ir priemonės, leisiančios efektyviai surasti asmens pajamoms neproporcingą turtą ir nustatyti kitas su tuo susijusias aplinkybes, t. y. atitinkamoms institucijoms turėtų būti numatyti įgaliojimai priimti kitiems asmenims privalomo pobūdžio sprendimus, pvz., dėl duomenų pateikimo, dokumentų išreikalavimo ir t. t. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio priemonės turėtų būti reglamentuojamos įstatymo lygmeniu.

Projekto 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dėl sprendimo pradėti turto tyrimą į prokuratūrą kreipiasi ikiteisminio tyrimo institucijos, pateikdamos turimus duomenis. Iš Projekto nuostatų nėra aišku, ar prokuroras turi įgaliojimus turto tyrimą inicijuoti pats, nesant papildomų kreipimųsi, todėl tokia galimybė Projekte turėtų būti aiškiai reglamentuota.

Projekto 4 straipsnio 3 dalyje, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, turėtų būti expressis verbis numatyta, kad prokuroras priima nutarimą ne tik dėl turto tyrimo pradėjimo, bet ir dėl atsisakymo jį pradėti. Be to, Projekte nenumatyta šių prokuroro sprendimų apskundimo tvarka ir subjektai, o tai lems galimus neaiškumus taikant teisės aktą jau pirminėje, t. y. turto tyrimo pradėjimo, stadijoje, dėl kurių tolesni veiksmai vėliau gali būti pripažinti neteisėtais. Todėl siūlytina numatyti, kad minėti prokuroro sprendimai gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui. Vis dėlto, jei, Projekto iniciatorių nuomone, toks prokuroro sprendimas laikytinas apskritai neskundžiamu, tokia nuostata turėtų būti aiškiai įtvirtinta Projekte. Šios pastabos mutatis mutandis aktualios kalbant ir apie turto civilinio konfiskavimo proceso inicijavimą (Projekto 4 straipsnio 9 dalis).

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu tam tikros kategorijos bylose privalomai atliekamas išsamus turto tyrimas, kurio metu renkama informacija apie bet kokio pavidalo asmens turtą, jo įgijimo, perleidimo aplinkybes ir istoriją. Šiuos veiksmus formalizuoja Rekomendacijos dėl turto tyrimo, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. I-219 „Dėl Rekomendacijų dėl turto tyrimo patvirtinimo“. Tais atvejais, kai turto tyrimas bus atliktas baudžiamojo proceso metu, manytina, kad turto civilinio konfiskavimo procese turto tyrimo stadija būtų perteklinė, todėl Projekte turėtų būti numatyta galimybė iš karto pereiti prie vadinamojo turto civilinio konfiskavimo proceso inicijavimo.

Siūlytina keisti ir Projekto 6 straipsnio 1 dalį, numatant, kad prokuroras, priėmęs šio įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nurodytą nutarimą dėl turto civilinio konfiskavimo pradėjimo, kreipiasi ne į teismą (kaip numatyta dabartinėje projekto redakcijoje), bet tiesiogiai į Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri ir taip turi teisę įpareigoti bet kurį asmenį deklaruoti savo turtą ir pajamas ir jas pagrįsti. Taip visas procesas būtų paprastesnis ir vyktų greičiau. Be to, svarstytina galimybė, ar Projekte prokuratūrai priskirtų funkcijų negalėtų atlikti pati Valstybinė mokesčių inspekcija. Atsižvelgiant į Projekto nuostatomis Valstybinei mokesčių inspekcijai numatytas funkcijas, pvz., nagrinėti asmenų pateiktas deklaracijas, dokumentus, pagrindžiančius įsigytą turtą ir gautas pajamas, ir į tai, kad turto civilinio konfiskavimo procese Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta išvada dėl asmens galimybės įgyti turtą iš teisėtų pajamų šaltinių yra vienas pagrindinių duomenų šaltinių (Projekto 7 straipsnio 1 dalis), manytina, kad nėra priežasčių, kodėl pati Valstybinė mokesčių inspekcija negalėtų pareikšti civilinio ieškinio ir jam atstovauti teisme.

Šią išvadą suponuoja ir tai, kad Projekto nuostatos numato iš esmės formalų prokuroro vaidmenį atliekant turto tyrimą ir pradedant turto civilinio konfiskavimo procesą. Projekto nuostatos nenumato įgaliojimų prokurorui kokybiškai paveikti atliekamą turto tyrimą, pvz., atitinkamoms institucijoms duoti privalomus nurodymus ir pavedimus, įpareigoti atlikti tiriamuosius veiksmus, nustatyti jų atlikimo terminus ir pan. Prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo institucijos, pasinaudodamos įstatymų (pvz., Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, BPK) numatytomis viešo ir neviešo pobūdžio procesinėmis priemonėmis, kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo metu galėtų apie galbūt neteisėtos kilmės turtą surinkti duomenis, kurių pagrindu atsakinga institucija galėtų inicijuoti civilinį turto konfiskavimą pareikšdama ieškinį civilinio proceso metu (manytina, kad toks procesas galėtų vykti ir paraleliai su baudžiamuoju procesu). Prokuratūra į turto civilinio konfiskavimo procesą per viešojo intereso gynimo prizmę galėtų įstoti tais atvejais, kai, pvz., atitinkamos institucijos nesiims reikiamų priemonių, netinkamai vykdys joms numatytas pareigas ir pan. (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Šis siūlymas grindžiamas ir tuo, jog turto civilinis konfiskavimas, atsižvelgiant į šio instituto įtvirtinimu siekiamus tikslus, neturėtų būti tapatinamas su teisėsaugos institucijų veikla baudžiamajame procese.

1.4. Dėl Projekto 5 straipsnio.

Projekto 5 straipsnio, 4 straipsnio 9 dalies, 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad prokuroras kreiptis į teismą dėl turto arešto taikymo gali tik priėmęs nutarimą pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas nėra efektyvus, nes, siekiant užtikrinti, jog rastas turtas nebūtų paslėptas, suvartotas ar perleistas kitiems asmenims, poreikis taikyti turto areštą gali atsirasti ir turto tyrimo stadijoje (Projekto 4 straipsnio 1 dalis), kuri, be kita ko, gali užsitęsti.

Kreipiantis į teismą su ieškiniu, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis, įskaitant ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl Projekto 5 straipsnio 2 dalis perteklinė ir šalintina.

Projekto 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad: „Jeigu prašymas dėl turto arešto, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, paduodamas iki šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyto ieškinio teismui pareiškimo dienos, teismas, pritaikęs turto areštą, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip 120 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dienos“. Įvertinus Projekto 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus terminus, prokurorui nenumatytas laikas įvertinti gautus duomenis ir parengti ieškinį. Taip pat pagal šios dalies formuluotę teismas gali nustatyti ir trumpesnį terminą. Taigi, tikslinga 120 dienų terminą pailginti (pvz., 150 dienų). Be to, siūlytina Projekte numatytus terminus skaičiuoti dienomis ir mėnesiais (CPK 72, 73 straipsniai, BPK 100 straipsnis).

Projekto 5 straipsnio 4 dalies formuluotė „nustoja galioti“ keistina – „panaikinama“. Taip pat šioje dalyje nepagrįstai įtvirtinta prokuroro pareiga informuoti antstolį apie savo sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo. Prokuroras gali pats informuoti registro tvarkytoją (be tarpininko antstolio) apie laikinosios priemonės taikymo pabaigą. Kitu atveju prokuroras turėtų atlyginti antstolio išlaidas.

Panaikinus areštą arba tais atvejais, kai surinkęs visus duomenis prokuroras priima sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo, galimos bylos dėl žalos, padarytos turto areštu, atlyginimo.

1.5. Dėl Projekto 6 straipsnio.

Abejotina dėl įpareigojimo asmeniui deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas bei dėl šio įpareigojimo pagrindu pateiktos deklaracijos tikslingumo, nes iš esmės visas aplinkybes, kurios bus nurodomos tokioje deklaracijoje, asmuo turės pagrįsti atitinkamais dokumentais, kurie ir bus pagrindinis duomenų šaltinis. Manytina, kad Projekte turėtų būti įtvirtinti pakankami prokuroro įgaliojimai, numatantys galimybę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl išvados ar kitos informacijos gavimo, taip pat mokesčių administratoriaus įgaliojimai duomenų rinkimo procese, pvz., galimybė gauti paaiškinimus iš asmenų ir pan. (žr. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnyje numatytas mokesčių administratoriaus teises).

Aiškinamajame rašte nenurodoma motyvų, kodėl įpareigojimą asmeniui deklaruoti turtą ir (ar) pajamas turėtų paskirti teismas. Tokia procedūra nepagrįstai užtęstų turto civilinio konfiskavimo procesą, todėl, manytina, kad šiuo įpareigojimu siekiami tikslai galėtų būti pasiekti paliekant Projekte numatytą pareigą asmeniui pateikti atitinkamus duomenis, pagrindžiančius turimą turtą ir (ar) gautas pajamas. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 13 punktą mokesčių administratorius, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, turi teisę (be teismo sprendimo) nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Taip pat iš Projekto 6 straipsnio 1 dalies neaišku, ar prokuroras visais atvejais privalo kreiptis į teismą su prašymu skirti įpareigojimą deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas, taip pat ar prokuroras gali prašyti Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti išvadą dėl asmens galimybės įgyti turtą iš teisėtų pajamų šaltinių (Projekto 6 straipsnio 3 dalis), jei į teismą nėra kreipiamasi dėl įpareigojimo deklaruoti turtą ir pajamas.

Projekto 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymas nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Pagal CPK 582 straipsnio 7 dalį šios nutartys neskundžiamos, todėl Projekto 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta sąlyga „nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos“ yra teisiškai ydinga.

Projekto 6 straipsnio 2 dalies nuostata „bet ne ilgiau kaip už penkerius praėjusius metus“ šalintina kaip neatitinkanti Projekto 4 straipsnio 5 dalies nuostatų (turto tyrimas atliekamas už ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo). Projekto 6 straipsnio 2 dalyje esančiame žodžių junginyje „metinę pajamų mokesčio“ siūlytina išbraukti žodį „mokesčio“, nes yra metinė pajamų deklaracija.

Iš Projekto nuostatų neaiškūs kai kurie atvejai, kas bus įpareigojamas deklaruoti ir pagrįsti turto kilmę. Turėtų būti tas, kas perleido, bet turtas bus konfiskuojamas iš naujo savininko. Arba kai tiriamas mirusių asmenų, nurodytų Projekto 2 straipsnyje, turto teisėtumas – jei asmuo perleis turtą nesąžiningam įgijėjui ir mirs; jei asmuo paveldės konfiskuotiną turtą ir kt.

1.6. Dėl Projekto 7 straipsnio.

Turto ir pajamų deklaracijas, dokumentus, pagrindžiančius įsigytą turtą ir gautas pajamas, asmuo teikia Valstybinei mokesčių inspekcijai (Projekto 6 straipsnio 2 dalis), kuri vėliau prokurorui teikia savo išvadą (Projekto 6 straipsnio 3 dalis), todėl Projekto 7 straipsnio 1 dalyje siūlytina išbraukti žodžius „šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktose turto ir pajamų deklaracijose ir (ar) dokumentuose, pagrindžiančiuose įsigytą turtą ir gautas pajamas“.

Iš Projekto 7 straipsnio 1 dalies turinio neaišku, koks teismingumas turi būti taikomas (ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą, ar išimtinis). Projekto 7 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį tikslinga papildyti nuostata, kad bylos nagrinėjamos ginčo teisena. Tuomet Projekto 7 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys su tolesniais papunkčiais išbrauktini kaip pertekliniai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Projekto 7 straipsnio 2 dalį bylos dėl turto civilinio konfiskavimo nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka, reikia turėti omenyje, kad šalys bylą gali užbaigti taikos sutartimi. Todėl svarstytina, ar nebūtų tikslinga Projekte papildomai įtvirtinti tokio „susitaikymo“ mechanizmą.

Projekto 7 straipsnio 3 dalis keistina, įtvirtinant prezumpciją, kad atsakovo turtas neproporcingas jo teisėtoms pajamoms.

Aiškinamojo rašto 12 punkte nurodyta, kad „įstatymams įgyvendinti reikės papildomų valstybės biudžeto lėšų. Papildomų lėšų poreikis susijęs su papildomų žmogiškųjų išteklių poreikiu (reikėtų steigti apie 50 naujų pareigybių, kurios būtų steigiamos turto tyrime ir turto civilinio konfiskavimo procese dalyvausiančiose institucijose) ir sudarytų pirmaisiais metais apie 1 500 000 eurų (iš jų apie 1 mln. 200 tūkst. eurų per metus – darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms, o likusi suma – kompiuterinei ir organizacinei technikai, programinei įrangai, licencijoms įsigyti, naujoms darbo vietoms įrengti, policijos pareigūnų standartui įsigyti)“. Nors Projekto iniciatoriai neįvardija institucijų, kurioms turėtų būti skiriamas finansavimas, tačiau, atsižvelgiant į Projekte prokurorams nustatomas naujas funkcijas, akivaizdu, kad papildomo finansavimo poreikis kils ir prokuratūroje.

Aiškinamajame rašte taip pat nenumatytas lėšų poreikis prokuratūrai bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Tikėtina, kad bylos proceso metu gali atsirasti ir papildomų išlaidų, pvz., ekspertizėms, turto vertinimui, atsakovo nuostolių, galimų dėl turto arešto taikymo, atlyginimo užtikrinimui (CPK 146 str.) ir kt.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pritartina inicijuojamų teisinio reguliavimo pakeitimų tikslams, tačiau Projektas turėtų būti toliau tobulinamas.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

6.

Policijos departamentas

prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

 

 

 

 

Susipažinę su įstatymų projektais Nr. XIIIP-3214-3217, pagal kompetenciją teikiame pastabas dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-321 (toliau – Įstatymo projektas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3215:

               1. Įstatymo projekte nėra aiškiai reglamentuota turto civilinio konfiskavimo sąvoka ar apibrėžimas, nenumatyti teisės akto taikymo principai. Taip pat, nors Įstatymo projekte numatyta, kokios vertės turtas yra laikomas neproporcingu asmens teisėtoms pajamoms, tačiau nėra apibrėžta, nuo kokios sumos bus konfiskuojamas turtas ir kaip bus nustatoma konfiskuotino turto vertė, kai po jo įsigijimo turto vertė padidėjo. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktu sukuriamas naujas teisės institutas, manytina, kad Įstatymo projekto II skyriuje „Turto civilinio konfiskavimo procesas“ turėtų būti aiškiai reglamentuotos turto civilinio konfiskavimo taikymo procedūros, turto tyrimo atlikimo tvarka, taip pat nėra įvardytos institucijos, turėsiančios pareigą atlikti turto tyrimą, neapibrėžtos šių institucijų funkcijos ir jų veikimo ribos, Įstatymo projekto nuostatose neapibrėžta turto tyrimo atlikimo trukmė, nenumatytos aiškios konfiskuoto turto paėmimo ir realizavimo procedūros. Taip pat svarstytina Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, kad teisę inicijuoti turto tyrimą turi tik ikiteisminio tyrimo institucijos, taip eliminuojant galimybę turto tyrimą inicijuoti kitoms valstybės institucijoms, galinčioms nustatyti teisėtoms pajamoms neproporcingą asmenų turimą turtą (pvz., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). 

               2. Iš esmės pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto  pateiktoms pastaboms.

               Atsižvelgdami į išdėstytas pastabas, manome, kad yra tikslinga sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę Įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nuostatoms visapusiškai aptarti ir tobulinti.

Iš esmės pastaboms pritarti

 

7.

Lietuvos advokatūra

 

 

 

Lietuvos advokatūra įvertinusi Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3214, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3215, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3216 ir Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. I-1338 1, 2, 3, 4, 5, 9 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 73 straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIIP-3217 (toliau - kartu vadinami Projektais) teikia savo pastabas ir pasiūlymus.

Turto civilinio konfiskavimo institutas Projektuose numatomas kaip papildoma teisinė priemonė užvaldytam turtui, kurio kilmės negalima pagrįsti, paimti valstybės nuosavybėn. Projektų aiškinamajame rašte pažymima, kad šiuo metu galiojanti turto konfiskavimo sistema, kurią sudaro turto konfiskavimas (Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnis) ir išplėstinis turto konfiskavimas (BK 723 straipsnis) kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taip pat turto konfiskavimas – kaip administracinio poveikio priemonė (Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 29 straipsnis) yra neveiksminga. Nutrauktų ikiteisminių tyrimų dėl neteisėto praturtėjimo ar išteisinamųjų nuosprendžių priėmimo, išplėstinio turto konfiskavimo taikymo statistika parodo, kad šie baudžiamosios teisės instrumentai dėl savo išskirtinio juridinio konstrukto nesuteikia galimybės pasiekti maksimalaus objektyviai galimo rezultato, kadangi yra nukreipti tik į tam tikro pobūdžio turtą ir pritaikomi tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui. Taigi Projektų iniciatorių požiūriu, turto civilinio konfiskavimo idėja yra galima ir tikėtinai didžiausią efektą galinti duoti teisinė alternatyva jau taikoma Europos Sąjungos valstybėse tokiose kaip Airija, Jungtinė Karalystė ar Italija.

Vis dėlto atlikus minėtų valstybių atitinkamų teisės aktų ir Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto lyginamąją analizę, o taip pat išnagrinėjus Projektų nuostatas izoliuotai bei santykyje su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau –  Konvencija) bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, galima padaryti akivaizdžią išvadą, kad siūlomos inovacijos gali būti vertinamos kaip nepakankamos, siekiant užtikrinti Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimus ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Pažymėtina, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas nedera su civilinės teisės ir civilinio proceso principais bei normomis, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK).

Kaip minėta, turto konfiskavimas yra tik baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo priemonė. Tuo tarpu norint išreikalauti turtą iš kito asmens valdymo civiline tvarka, būtina įrodyti, kad arba įgijėjas yra nesąžiningas, arba, nepaisant to, kad įgijėjas yra sąžiningas, egzistuoja CK 4.96 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Matyti, kad teisės aktai garantuoja savininko teisių gynimą (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.93 ir 4.96 straipsniai) ir nustato nuosavybės teisės gynimo būdus. Šie principai leidžia apginti ne tik sąžiningo įgijėjo teises, bet ir užtikrina turtinių santykių stabilumą. Nuosavybės teisę gina ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir Konvencija, kurios pirmajame protokole nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Dėl šios priežasties bet koks teisinis reguliavimas neatitinkantis pamatinių Konvencijos principų, reikštų valstybės įsipareigojimų pagal šį Lietuvai privalomą tarptautinį teisės aktą nevykdymą ir Konvencijos pažeidimą. Atsižvelgiant į tai bei į toliau nurodomas pastabas, siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip galimai neatitinkantis Konstitucijoje įtvirtintų principų bei nepagrįstai varžantis asmens teisę į nuosavybę.

Visuotinai pripažįstamas baudžiamosios teisės nekaltumo prezumpcijos principas užtikrina, kad kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai. Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte formuojama teisinė koncepcija, kad turtas valstybės vardu konfiskuojamas civiline tvarka pagal prokuroro ieškinį atsakovui neįrodžius turimo turto teisėtumo. CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose įtvirtintos įrodinėjimo pareigos bendrosios taisyklės, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia. Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte nustatomas kitoks įrodinėjimo pareigų paskirstymas, kai įrodinėjamo našta yra perkeliama asmeniui, kurio turtas galimai yra neproporcingas šio asmens teisėtoms pajamoms. Tai lemia, kad turto civilinio konfiskavimo procese nėra taikoma nekaltumo prezumpcija –  įrodinėjimo našta perkeliama turto savininkui, todėl šis institutas tampa kur kas griežtesne teisinio reguliavimo priemone nei taikoma baudžiamojoje justicijoje.

Atkreiptinas dėmesys ir į Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte siūlomą turto arešto procesą. Nurodoma, kad prokuroro prašymas dėl turto arešto paduodamas ir nagrinėjamas, turto areštas taikomas CPK XI skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalis). Pareiškus prašymą dėl turto arešto, teismas, pritaikęs turto areštą, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, kuris negali būti ilgesnis negu 120 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dienos (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 5 straipsnio 3 dalis). Nors minėtos Turto civilinio konfiskavimo įstatymo nuostatos nukreipia į CPK penktojo skirsnio nuostatas, kurių CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytas 14 dienų terminas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pareikšti ieškinį, Turto civilinio konfiskavimo projekte pasirinktas 120 kalendorinių dienų terminas, per kurį turėtų būti pareikštas ieškinys pritaikius turto areštą. Tokiu teisiniu reguliavimu nustatomas neproporcingas laikotarpis nuo teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dienos iki ieškinio pareiškimo, kuriuo galimai sukuriamos sąlygos prokurorui piktnaudžiauti suteikiamomis procesinėmis teisėmis bei galimai nepagrįstai ilgą laiko tarpą riboti asmens teisę į nuosavybę. Papildomai pastebėtina, kad CPK 145 straipsnyje yra pateikiamas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tačiau Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte prokurorui suteikiama galimybė į teismą kreiptis tik su prašymu taikyti turto areštą. Todėl svarstytina Turto civilinio konfiskavimo procese numatyti prokuroro galimybę teismo prašyti taikyti ir kitas CPK 145 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.

Turto civilinio konfiskavimo projekte nėra ir nuostatų dėl trečiųjų asmenų nuosavybės teisių užtikrinimo. Nenumatyta procedūra, kuri leistų įgyvendinti CPK 46 straipsnyje įtvirtintą trečiųjų asmenų teisę pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko ir įstoti į bylą. 

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant Projektu siekiamo konfiskuoti turto saugojimo ir administravimo klausimą, būtina nustatyti specialų reguliavimą, kuris apimtų ir papildomo biudžeto asignavimo poreikį. Pažymėtina, kad siekiant efektyviai užtikrinti siekiamo konfiskuoti turto vertės išsaugojimą, nepakanka vadovautis esamu teisiniu reguliavimu (CPK 683 straipsnis). Pastaroji pozicija grindžiama tuo, kad inter alia atsakovo prašymu (o taip pat ir paties teismo iniciatyva) gali būti pareikalaujama, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Priešingu atveju valstybė gali patirti nuostolių, nenumačius teisinio reguliavimo dėl konfiskuotino turto vertės išsaugojimo bei administravimo. Manytina, kad specialaus reguliavimo reikalauja ir jau konfiskuoto turto panaudojimo klausimas. Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuotas turtas perduodamas, apskaitomas, saugomas, realizuojamas, panaudojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti prielaidą, kad konfiskuotinas turtas turi ekonominę vertę, tad reikalinga užtikrinti, kad konfiskuotas turtas paimamas valstybės nuosavybėn būtų realizuojamas, panaudojamas kuo efektyviau. Pastebėtina, kad turto civilinis konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, tad turi sankcijos elementų. Atsižvelgiant į tai, rengiant konfiskuotino turto realizavimo ar panaudojimo teisinį reguliavimą, turi būti atsižvelgta ir į bausmės, poveikio priemonės asmeniui, kurio turtas konfiskuotas, tikslą, numatant apribojimus, kad konfiskuotas turtas nepatektų nuosavybėn asmens iš kurio buvo konfiskuotas.

Projektų aiškinamajame rašte akcentuojama, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas yra suderintas su Konvencija. Tačiau pažymėtina, kad tam tikros Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto nuostatos buvo rengiamos galimai neatsižvelgiant į Konvenciją ir jos taikymo praktiką. Ši pozicija grindžiama tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Dimitrovi v. Bulgaria pareiškimo Nr. 12655/09) iš esmės yra akcentuota, kad įstatymo nuostatos, kurios leidžia prokurorui savo nuožiūra pradėti, sustabdyti, baigti ir vėl pradėti procedūras, pažeidžia Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus. Būtent į tokią galimą prokuroro veiklą orientuotos siūlytinos Turto civilinio konfiskavimo projekto nuostatos, nes prokuroras, priėmęs sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo ar atsiėmęs teisme pareikštą ieškinį, gali vėl pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą.

Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas asmenų, kurių atžvilgiu taikomas turto civilinis konfiskavimas, ratas. Teikiamo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas nusikaltimų sąrašas, pagal kurį kaltinamųjų ar nuteistųjų turtas būtų konfiskuojamas, laikytinas pertekliniu, neatspindinčiu Projektų aiškinamajame rašte iškeltų tikslų bei uždavinių. Kaip ir nurodoma Projektų aiškinamajame rašte, proporcingumo principas reikalauja subalansuoti teisinių mechanizmų efektyvumą ir asmens teisių apsaugos garantijas ir šių teisių pažeidimo riziką, tačiau minėtas nusikaltimų sąrašas apimantis nurodytus nusikaltimus, nėra suderinamas su proporcingumo principu bei Konvencija, kai dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo būtų taikomas turto civilinis konfiskavimas net nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio. Taip pat turto civilinis konfiskavimas būtų taikomas asmens turtui, kai baudžiamasis procesas dėl teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų asmens atžvilgiu nebuvo pradėtas, pradėtas, nutrauktas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai). Pastebėtina, kad pastarosios normos sukuria prieštarą, kuriam iš procesų turėtų būti suteikiamas prioritetas t. y. baudžiamajam procesui ir turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymui ar turto civilinio konfiskavimo taikymui. Teikiamame projekte nustatyta, kad atvejais, kai baudžiamasis procesas dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas, būtų taikomas civilinis turto konfiskavimas. Atvejais, kai asmens atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo pradėtas (nutrauktas arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės) taip pat atsiranda sąlygos turto civilinio konfiskavimo institutui taikyti. Dar daugiau neaiškumo dėl nagrinėjimo instituto taikymo sukuria likusioji turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta sąlyga, pagal kurią, turto civilinis konfiskavimas taikomas organizuotų grupių nariams, kuriuos identifikuoja Policijos departamentas, vadovaudamasis sukauptų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėms ar jų nariais analitiniu įvertinimu ir policijos generalinio komisaro patvirtinta metodologija. Pastarasis teisinis reguliavimas sukuria teisines prielaidas teisėsaugos institucijoms piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais, naudojantis plačia diskrecijos teise, priimti šališkus, objektyviais kriterijais nepagrįstus sprendimus.

Siūlytinas Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas turėtų būti tikslinamas ir asmens pajamų šaltinio vertinimo kontekste. Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte nustatyta, kad asmuo teismo gali būti įpareigojamas deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas bei pateikti už teismo nurodytą laikotarpį (-ius), bet ne ilgiau kaip už penkerius praėjusius metus gyventojo turto ir metinę pajamų mokesčio deklaracijas ir (ar) dokumentus, pagrindžiančius įsigytą turtą ir gautas pajamas (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalis). Taigi šis teisinis reguliavimas būtų taikomas asmenims, kurie turtą įgijo po Turto civilinio konfiskavimo įstatymo įsigaliojimo, (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalis), o turto tyrimas būtų atliekamas už neilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 4 straipsnio 5 dalis). Valstybinė mokesčių inspekcija pagal turimus duomenis pateikia prokurorui išvadą dėl asmens galimybės įgyti turtą iš teisėtų pajamų šaltinių (Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, asmens galimybės įsigyti turtą teisėtomis pajamomis, turėtų būti vertinamos ne per pasirinktą atitinkamą laikotarpį (-ius), tačiau per visą darbinę asmens veiklą ir vertinant kitas reikšmingas aplinkybes (turto įsigijimo aplinkybes, veiklos pobūdį, gyvenimo būdą, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, galimybes sukaupti turimą turtą ir kt.). Priešingu atveju, nepagrįstai susiaurinama nagrinėtinų aplinkybių apimtis, apsiribojama ne ilgesnio kaip penkerių metų laikotarpio pajamų tyrimu iki turto įsigijimo. Asmens galimybės teisėtai įsigyti turtą vertinamos tik dalies duomenų kontekste, o iš to galimai kylančiomis pasekmėmis – asmens turto konfiskavimu –  neišvengiama nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio (inter alia 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą suponuoja tai, kad asmeniui turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės pagrįsti įgyto turto teisėtumą ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.

Dėl įvardintų Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto trūkumų, dėl kurių tikimasi išreikšti detalesnę nuomonę tolesniuose Projektų kūrimo etapuose, siūlytina sekti užsienio valstybių pavyzdžiu, (Airija, Jungtinė Karalystė) kuriose šis institutas sureguliuotas atsakingai, kruopščiai ir detaliai – įtvirtintas savarankiškas turto civilinio konfiskavimo procesas. Papildomai pastebėtina, kad įteisinus turto civilinio konfiskavimo projektą, kuris būtų paremtas minėtų užsienio šalių teisiniu reguliavimu, BK numatyta neteisėto praturtėjimo veika (BK 1891 straipsnis) turėtų būti dekriminalizuojama.

Atsižvelgiant į nurodytas pastabas, darytina išvada, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas dar nėra pabaigtas ir galimai prieštarauja Konstituciniams principams bei Konvencijos nuostatoms, taip pat nesuderinamas su civilinio proceso principais ir normomis. Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas laikytinas iniciatyva, kurios kūrimas neišvengiamai reikalauja ekspertinio tyrimo, kurio pagrindu būtina atlikti tarptautinio pobūdžio lyginamąją teisės aktų analizę, kuri padėtų įvertinti turto civilinio konfiskavimo įtvirtinimo galimybę Lietuvos ordinarinėje teisėje. Dėl nurodytų priežasčių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsniu 1 dalies 5 punktu, siūlytina Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui priimti sprendimą, grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti

Pritarti

 

8.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba

 

 

 

Statistiniai duomenys rodo, kad per 2016-2018 m. Tarnyboje buvo pradėti iš viso 36 ikiteisminiai tyrimai pagal BK 189' str. 1 d. Pažymėtina, kad dalyje ikiteisminių tyrimų tiriamos ne tik BK 189' str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos, bet ir nusikalstamos veikos finansų sistemai ir susijusios kitos nusikalstamos veikos, nustatytos, pavyzdžiui. BK 182 str., 222 str., 216 str., 220 str., 300 str. Minėtuose 36 ikiteisminiuose tyrimuose buvo/yra atliekami tyrimai dėl 152 galbūt neteisėtai praturtėjusių asmenų, iš jų 32 asmenims buvo įteikti pranešimai apie nusikalstamą veiką pagal BK 1891 str. 1 d. Valstybės tarnautojų, kuriems būtų pareikšti įtarimai ar dėl jų būtų atliekamas tyrimas dėl neteisėto praturtėjimo, nebuvo. Tarnyboje statistiniai duomenys apie kitus Lietuvos gyventojus, kurių daugiau kaip 100 000 eurų vertės turtui pagrįsti trūko pajamų, nekaupiami ir nesisteminami.

Tarnyba 2018-09-07 raštu Nr. 25/8-4-14358 (pridedamas) Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką informavo apie šios nusikalstamos veikos praktinio taikymo tendencijas ir kvalifikavimo bei įrodinėjimo problematiką.

Tarnyba taip pat informuoja, kad turto vertės ir asmens turėtų pajamų neatitikimo identifikavimo procesas atliekamas ir laikotarpis nustatomas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nustatytais veiksmais, BPK 170[6] str. „Prokuroro įgaliojimai užtikrinant turto konfiskavimą“ nuostata, Rekomendacijomis dėl turto tyrimo, patvirtintomis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 1-219 „Dėl Rekomendacijų dėl turto tyrimo patvirtinimo“ (toliau - Rekomendacijos)1, reglamentuojančių ikiteisminiame tyrime atliekamo turto[7] tyrimą, kai renkama informacija apie bet kokio pavidalo asmens turtą, jo įgijimą, perleidimo aplinkybes ir istoriją, ir turto tyrimo tikslą - rasti aktualiu laikotarpiu buvusį ir esamą tiriamojo turtą, siekiant aiškiai apriboti teisėtą turtą nuo neteisėto ir, esant teisiniams pagrindams, pritaikyti teisės aktų numatytas teisines priemones, bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau - VMI) teikiamomis raštiškomis rekomendacijomis (pavyzdžiui, dėl užduoties atlikti turto tyrimą ir klausimų formulavimo). Pažymėtina, kad turto tyrimas atliekamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, atitinkamai Tarnyba, vadovaudamasi šiomis Rekomendacijomis, atlikdama turto tyrimą keičiasi informacija su Valstybine mokesčių inspekcija tiek nepradėjusi ikiteisminio tyrimo, tiek ikiteisminio tyrimo etape. Atliekant turto tyrimą rengiama Turto tyrimo pažyma (Rekomendacijų IV skyrius), kurioje nurodomos per visą turto tyrimo laikotarpį apskaičiuotos gautų pajamų ir patirtų išlaidų sumos (Rekomendacijų 22 p.). Nusprendus ikiteisminiame tyrime, kad reikia vertinti asmens turimo turto ir išlaidų atitiktį teisėtai gautoms ir apmokestintoms pajamoms, teisėsaugos institucija paskiria užduotį VMI atlikti asmens (objekto) tyrimą dėl turimo turto ir teisėtai gautų pajamų atitikties ir pateikti specialisto išvadą (Rekomendacijų 53.1 p.).

Tarnyba, pagal kompetenciją įvertinusi Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų projektų Nr. XIIIP-3214—3217 paketą ir atsižvelgdama į Tarnybos identifikuotą problematiką, susijusią su BK 1891 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir įrodinėjimu, šios kriminalizuotos veikos taikymo patiriamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius ir jo nepakankamą efektyvumą pasiektų rezultatų kontekste (Tarnybos 2018­09-07 rašte Nr. 25/8-4-14358 pateikta išsami informacija), pritaria poreikiui tobulinti teisinį reglamentavimą bei poreikiui dėl turto civilinio konfiskavimo įtvirtinimo Lietuvos nacionalinėje teisėje.

Tačiau, Tarnybos nuomone, teikiamas Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas (toliau - TSKĮ projektas), su kuriuo susiję kiti teikiami teisės aktų projektai, turi esminių trūkumų, kurių nepašalinus gali kilti praktinio taikymo problemų, analogiškų BK 1891 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos praktiniam taikymui. Tarnybos nuomone, esamus trūkumus labai išsamiai nurodė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-12 išvadoje ..Dėl Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo Įstatymo projekto Nr. XIIIP-3214“ (toliau - Išvada), todėl Tarnyba dėl jų nepasisakys.

Tarnyba, papildydama anksčiau minėtoje Išvadoje konstatuotus trūkumus ir atsižvelgdama į visuotinai pripažintą konstitucinio proporcingumo principą, siūlo:

1.    Tikslinti TSK| projekto 2 str. nustatytų turto civilinio konfiskavimo sąlygų ir pagrindų apimtis, t. y. pagrindas taikyti turto civilinį konfiskavimą būtų tik asmenims, kurie buvo kaltinami ar nuteisti už finansinę naudą atnešančius savanaudiškus ir korupcinio pobūdžio, tyčinius apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.

2.    Tikslinti ir/ar papildyti TSKJ projekto nuostatas, t. y. nustatyti turto civilinio konfiskavimo procese dalyvaujančių institucijų ratą; jų įgaliojimus, teises bei pareigas, siekiant nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų principų:               dvigubo         baudimo draudimo, nuosavybės neliečiamumo, duomenų apie privatų asmens gyvenimą apsaugos ir kitų konstitucinių vertybių.

3.    Tikslinti ir/ar papildyti TSKĮ projekto nuostatas, t. y. pašalinti galimas normų konkurencijos apraiškas ir takoskyrą tarp BK 72 str. („Turto konfiskavimas“), BK 72-1 str. (..Išplėstinis turto konfiskavimas“). TSKĮ projekte įvardinto turto civilinio konfiskavimo; atitinkamai tarp BK 1891 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos („Neteisėtas praturtėjimas“) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytais atvejais - turto, įgyto iš nenustatyto šaltinio, apmokestinimas. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Tarnybos įžvelgtą dviprasmybę dėl normų taikymo, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje 2K-P-93/2014 buvo suformuotas precedentas, įtvirtinęs pareigą įrodyti iki 2010-12-11 įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto nusikalstamą kilmę, dėl ko 2014 ir 2015 metais masiškai prokurorų priimami nutarimai nutraukti ikiteisminius tyrimus, teismų priimti sprendimai išteisinti kaltinamuosius, nenustačius, kad iki 2010-12-11 turto įgijimo pagrindas būtų įstatymo uždrausta veika; atitinkamai susidarė dviprasmiška situacija, kadangi iki 2010-12-11 įgyto turto galima nusikalstama kilmė galėtų būti vertinama ne tik kaip BK 1891 str. įrodinėjimo dalykas, bet ir kaip BK 189 str. ar BK 216 str. įrodinėjimo dalykas, išskiriant jas pagal dispozicijoje nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (pvz., tikslas); be to. susidarė situacija, kai nustačius, kad iki 2010-12-11 įgyto turto kilmė gali būti nusikalstama, turėtų būti atliekamas tyrimas būtent dėl tos nusikalstamos veikos, kurios rezultatas yra gauta turtinė nauda (pelnas), ir būtent dėl kurio taikytinas BK 72 str. nustatytas tradicinis turto konfiskavimas.

4.    Tikslinti ir/ar papildyti TSKĮ projekto nuostatas, t. y. tiksliai ir aiškiai nustatyti turto civilinio konfiskavimo procese dalyvaujančių pusių įrodinėjimo naštos pasiskirstymą ir kokia prezumpcijos forma būtų taikoma.

5.    Tikslinti ir/ar papildyti TSKĮ projekto nuostatas, t. y. tiksliai ir aiškiai nustatyti bei detalizuoti visą turto civilinio konfiskavimo procesą, nurodant konkrečią teisės šaką.

Atsižvelgti

 

9.

Specialiųjų tyrimų tarnyba

 

 

 

Susipažinę su Jūsų teiktais derinti Turto civilinio konfiskavimo įstatymo Nr. XIIIP-3214, Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIIIP-3215, Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio pakeitimo Nr. XIIIP-3216 ir Gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. I-1338 1, 2, 3, 4, 5, 9 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 7(3) straipsniu įstatymo Nr. XIIIP-3217 projektais, iš esmės pritariame turto civilinio konfiskavimo institutui.

Akivaizdu, jog galiojantys teisiniai mechanizmai nėra pakankami siekiant nustatyti, surasti ir susigrąžinti turtą, kurio kilmė yra manytina neteisėta, susijusi su nusikalstamomis veikomis ar nusikalstamu gyvenimo būdu. Aukšti baudžiamosios teisės įrodinėjimo standartai lemia ribotą neteisėto praturtėjimo nusikalstamos veikos taikymą bei nepakankamai efektyvų išplėstinio turto konfiskavimo naudojimą. Manytina, jog toks institutas kaip civilinis turto konfiskavimas suteiktų valstybei daugiau galimybių galimai neteistai įgyto turto paėmimui valstybės nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad EŽTT yra pasisakęs dėl tokio teisinio instituto galimo sėkmingo egzistavimo, manytina, jog atskiras civilinis procesas, kuriame atsietai nuo baudžiamojo proceso, valstybė turėtų teises ir galimybes išsiaiškinti abejotinos kilmės turto įsigijimo, turėjimo, naudojimo ir kitokio disponavimo juo aplinkybes suponuotų tai, kad ateityje tokio turto būtų mažiau, taip pat geriau veiktų prevencinė tokio instituto funkcija.

  Vis dėlto, dėl minėtų projektų teikiame šiuos pastebėjimus:

1)             Civilinis turto konfiskavimas savo pobūdžiu turėtų būti ad rem priemonė, t. y. į daiktą, turtą nukreipta priemonė, tačiau Turto civilinio konfiskavimo įstatymu civilinis turto konfiskavimas faktiškai formuluojamas kaip ad personem priemonė, t. y. jis nukreiptas ne į neteisėtai įgytą turtą, kaip tokį, bet į konkrečias asmenų grupes.

2)             Turto civilinio konfiskavimo įstatymas būtų taikomas itin apibrėžtam asmenų ratui. Iš esmės tai būtų asmenys, kaltinami ar nuteisti už tam tikrus nusikaltimus, taip pat asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šių nusikaltimų buvo nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3, 212 ar 327 straipsniuose nurodytais pagrindais, kurie dėl atitinkamų nusikaltimų buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat asmenys, turintys sąsajų su organizuotu nusikalstamumu. STT nuomone, siekiant neteisėto praturtėjimo prevencijos tikslų, netikslinga taip siaurai apibrėžti subjektus, kuriems galėtų būti taikomas atitinkamas reguliavimas.

Manytina, jog atitinkamų priemonių taikymo galimybės nereikėtų riboti tik tuo turtu, kurį turi asmenys, turintys ar turėję atitinkamų sąsajų su baudžiamaisiais procesais ar organizuotu nusikalstamumu. Vienos atitinkamos grupės asmenų išskyrimas tokio įstatymo taikymo srityje, mūsų nuomone, nespręstų esamos valstybės problemos – turto, kurio kilmė nėra aiški ir atsekama, egzistavimo. Negana to, gali kilti diskusijos, ar toks teisinis reguliavimas nebūtų pripažintas  pažeidžiantis nekaltumo prezumpcijos ir asmenų lygybės prieš įstatymą principus. Remiantis tokiu reguliavimu galėtų kilti pavojus, kad atskirais pavieniais atvejais baudžiamasis procesas prieš asmenis galės būti pradedamas daugiau ne siekiant baudžiamojo proceso, o neteisėto praturtėjimo prevencijos tikslų.

Sutinkamai su tuo, siūlytina neriboti asmenų, kurių turimo ar turėto turto atžvilgiu gali būti taikomas atitinkamas reguliavimas, kategorijos, ir nurodyti, kad turto civilinis konfiskavimas gali būti taikomas pas asmenį aptikto turto, dėl kurio šio įstatymo nustatyta tvarka atliktas turto tyrimas, atžvilgiu, kai:

- turtu disponuojantis ar jį perleidęs asmuo, remiantis civilinėmis įrodinėjimo priemonėmis ir prezumpcijomis, nepagrindžia, kad konkretus turtas gautas teisėtomis priemonėmis ir jo kilmė yra teisėta;

- iš duomenų visumos teismas mano, kad, remiantis civilinėmis įrodinėjimo priemonėmis ir prezumpcijomis, labiau tikėtina, kad turtas nėra gautas iš teisėtos veikos.

3)                  Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte nustatytas reguliavimas, kad turto tyrimo procesą gali inicijuoti ikiteisminio tyrimo institucijos. Manytina, kad turto tyrimo procesą galėtų  inicijuoti visos biudžetinės įstaigos, pagal kompetenciją vykdančios funkcijas, susijusias su žemėtvarka, žemės ūkiu, ES paramos naudojimo priežiūra, nekilnojamojo turto administravimu, konkurencijos reguliavimu, viešaisiais pirkimais, taip pat ministerijos, vykdydamos Lietuvos Respublikos įstatymų jai priskirtas funkcijas, atsižvelgdamos į turimus duomenis ir turinčios pagrindo įtarti, kad asmuo valdo, naudojasi ar kitaip disponuoja galimai neteisėtos kilmės turtu.

4)             Diskutuotina konfiskuotino turto apimtis. Manytina, jog turto sąvoka, kartu su kitomis svarbiausiomis įstatymo sąvokomis galėtų būti išskirtos atskirame įstatymo straipsnyje. Taip pat siūlytina tobulinti turto apibrėžima nurodant, kad turtas – tai pinigai, vertybiniai popieriai, kitos finansinės priemonės, intelektinės veiklos rezultatai, bet kokios rūšies ir bet kokio pavidalo turtas, materialūs ir nematerialūs, kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, dokumentai ar kitos priemonės, patvirtinančios turto buvimą, atitinkamas teises į jį. Šalia tokių sąvokų turėtų atsirasti ir turto civilinio konfiskavimo sąvoka. Turto civilinis konfiskavimas galėtų būti suprantamas kaip neatlygintinas konfiskuotino turto paėmimas valstybės nuosavybėn, laikantis principo iš neteisės negali kilti teisė šio įstatymo nustatyta tvarka, sąlygomis ir pagrindais.

5)             Manytina, jog Turto civilinis konfiskavimas apskritai galimas ir turėtų būti taikomas laikantis tam tikrų principų, kuriuos siūlytume apibrėžti įstatymo projekto tekste. Siekiant proceso šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, sąžiningumo ir objektyvumo, siūlome įstatymo projekte eksplicitiškai išvardyti tokius principus ir taip juos apibrėžti:

a)               proporcingumo principas – asmens atžvilgiu taikomų teisių ir laisvių apribojimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingas jo elgesiui, turimo galimai konfiskuotino turto dydžiui, keliamai grėsmei ir būtinas teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti.

b)                savalaikiškumo principas – Turto civilinį konfiskavimą taikančios ir vykdančios institucijos privalo reaguoti į nustatytus reikšmingus asmenų turto pokyčius ar galimai konfiskuotino turto nustatymą įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytomis priemonėmis, kai šių priemonių taikymas yra veiksmingiausias Įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.

c)               teisėto duomenų naudojimo principas – turto civilinį konfiskavimą taikančios ir vykdančios institucijos tvarko teisės aktų nustatyta tvarka gautus duomenis, būtinus turto civilinio konfiskavimo uždaviniams įgyvendinti, naudoja ir saugo juos neviršydamos savo kompetencijos ir, kiek tai objektyviai įmanoma dėl tokių institucijų veikimo, įgaliojimų ir funkcijų, užtikrindamos duomenų tikslumą, išsamumą, naujumą ir patikimumą.

d)              viešojo intereso apsaugos ir gynybos principas – privaloma imtis visų Įstatyme numatytų priemonių, siekiant užkirsti kelią viešojo intereso pažeidimams ir jį apsaugoti, o intereso pažeidimo atveju – imtis priemonių apginti pažeistą viešąjį interesą ir jį atstatyti.

e)               asmens teisės įrodyti turto kilmę principas – privaloma sudaryti sąlygas asmeniui, kurio dispozicijoje yra galimai konfiskuotinas turtas ar kuris tokį turtą perleido kitiems asmenims, teisėtomis priemonėmis ir oficialiais dokumentais įrodyti tokio turto įsigijimo ar gavimo šaltinius.

f)                    Turto civilinio konfiskavimo nesiejimo su asmens kaltumu ar baudžiamuoju procesu principas – privaloma civilinio turto konfiskavimo mechanizmą taikyti nesiejant jo su konkrečia asmens galimai padaryta nusikalstama veika ir asmens kaltumo klausimu, atskiriant nuo baudžiamojo proceso bei jo metu taikomų priemonių asmens ir jo turto atžvilgiu.

g)                    Turto civilinio konfiskavimo kaip prevencinės priemonės principas – privaloma civilinį turto konfiskavimą taikyti ne siekiant nubausti konkretų asmenį, bet užkardyti neteisėtą asmenų elgesį, mažinti nusikalstamų veikų padarymo riziką, paimti valstybės žinion turtą, kuris negali būti pagrįstas teisėtais šaltiniais.

6)             Manytina, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatymas turėtų teisiškai užtikrinti turto savininkui ir kitiems suinteresuotiems asmenims pasinaudoti veiksminga nuosavybės teisių gynyba, kad išvengti nepagrįsto teisių suvaržymo ir nuostolių, taip pat galimybes gauti tinkamą kompensaciją tais atvejais, kai procese buvo priimti nepagrįsti sprendimai. Manytina, jog įstatymo projekte galėtų būti numatyta nuostata, kad, teismui nutraukus galimai neteisėtos kilmės turto konfiskavimo procesą, turto savininkas ar bendrasavininkis turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo, Lietuvos Respublikos žalos atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatyta tvarka, taip pat tai, kad įstatymų nustatytais atvejais savininkui atlyginama parduoto (perduoto) turto rinkos vertė. Įstatymo projekte taip pat galėtų atsirasti nuostata, kad visi suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą per įstatyme numatytą protingą terminą pateikdami duomenis, pagrindžiančius, kad galimai neteisėtos kilmės turtas įgytas iš teisėtų pajamų šaltinių ar teisėtu būdu ir dalyvauti teismo posėdyje. Tokie asmenys, teismui įsitikinus jų suinteresuotumu, teismo nutartimi galėtų būti traukiami į procesą trečiaisiais asmenimis. Šalia paminėtina, kad šiame procese galėtų būti labiau akcentuojamos sąžiningų įgijėjų teisės. Galima būtų nurodyti, kad galimai konfiskuotino turto sąžiningi įgijėjai, jeigu jie nėra įtraukti į procesą, gali įsitraukti pareikšdami savo reikalavimus į konkretų turtą bei gindami savo teises ir interesus; galima numatyti, kad, siekiant užtikrinti sąžiningų trečiųjų asmenų teisėtus interesus į konfiskuotiną turtą, teismas galėtų priimti sprendimą turtą areštuoti, o turto ar jo vertės konfiskavimą atidėti iki, pavyzdžiui, metų laikotarpio, per kurį sąžiningi suinteresuoti asmenys galėtų pareikšti savo reikalavimus į turtą; taip pat siūlytina įstatyme nustatyti asmens, kurio turto ar kurio perleisto kitiems asmenims turto atžvilgiu atliekamas turto tyrimas, teises ir pareigas.

7)             Turto tyrimo, kaip jis apibrėžtas Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte, metu turi būti numatyta galimybė riboti asmens naudojimąsi turtu, bet kokių sandorių su juo vykdymą, leidžiant naudotis minimaliomis pragyvenimui reikalingomis lėšomis. Tokia priemonė stabilizuotų turto padėtį, labiau užtikrintų sėkmingą ir sklandų procesą. Kalbant apie turto tyrimą, manytina, jog, siekiant proceso aiškumo ir išsamesnio reglamentavimo, ši svarbi turto civilinio konfiskavimo stadija turėtų būti įstatyme labiau išplėtojama. Dėl to siūlytina:

a)        turto tyrimo atlikimo tvarką pavesti nustatyti ne Vyriausybei, o Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui;

b)   aiškiau nurodyti, kokie konkrečiai duomenys būtų renkami turto tyrimo metu (pvz. duomenys apie asmens pajamas ir išlaidas, mokamus ir sumokėtus mokesčius, atliekama jų analizė, taip pat renkami kiti duomenys, kurie gali būti naudingi turto tyrimui arba būtų panaudoti kaip papildoma informacija nustatant turto šaltinį, apimtis bei jo perleidimą;

c)        nurodyti, kas kontroliuoja turto tyrimo atlikimą ir jam vadovauja;

d)        neapsiriboti 5 metų terminu nurodant, kad turto tyrimo metu nustatomas asmens turtas, kuriuo jis disponuoja, taip pat turtas, kurį asmuo turėjo per paskutinius 10 metų;

e)        turto tyrime apimti kartu ir ekonominės finansinės veiklos tyrimą;

f)         nurodyti, kokia apimtimi asmenų prasme atliekamas turto tyrimas (pvz. kad apima ir asmens sutuoktinio, vaikų, per paskutinius 5 metus kartu gyvenusių asmenų ir gali apimti juridinių asmenų, su kuriais minėti asmuo turėjo tiesioginių ir netiesioginių ryšių (per juridinio asmens valdymo organus ar jo akcijas), turtą ir ekonominę finansinę veiklą;

g)              nustatyti teises asmeniui per tam tikrą laiką pagrįsti turimo ar perleisto turto kilmę;

h)             įpareigojimą asmeniui deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas nustatyti ne kaip atskirą proceso dalį po turto tyrimo kreipiantis į teismą, bet kaip turto tyrimo dalį, plačiau nurodant, kokius duomenis deklaruodamas turi pateikti asmuo (pvz. Jo ar jo šeimos narių dispozicijoje esančias sausumo ir vandens transporto priemones, nekilnojamąjį turtą, grynųjų pinigų indėlius, vertybinius popierius, meno kūrinius, kilnojamąjį, archeologinį turtą, savo dalyvavimą juridinių asmenų veikloje, gautas pinigines sumas, turimus patentus, prekės ženklus; Savo ir savo šeimos narių turimas banko sąskaitas Lietuvos Respublikoje ir užsienyje; Savo pajamų šaltinius, disponuojamo turto įsigijimo pagrindus; Bet kokius sandorius su nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, akcijomis, susijusius su jo veikla juridiniuose asmenyse, taip pat pajamų šaltinius šiems sandoriams įvykdyti; Gautas ir suteiktas paskolas; Kitą reikšmingą informaciją turto kilmei ir šaltiniams pagrįsti); tokiu atveju galimai neliktų būtinybės keisti Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymą.

i)               nustatyti maksimalius turto tyrimo atlikimo terminus.

8)             Manytina, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatyme galėtų būti labiau detalizuoti turto arešto procesai ir aspektai (pvz. veiksmai po teismo sprendimo areštuoti turtą, areštuoto turto aprašo sudarymo sąlygos, jo perdavimas saugoti, turto arešto procesas bylą nagrinėjant teisme, galimybės asmeniui naudotis areštuotu turtu, turtas, kurį draudžiama areštuoti, turto arešto terminai ir pan.), taip pat sprendimo konfiskuoti turtą apskundimo sąlygos ir tvarka, kitų subjektų sprendimų apskundimo sąlygos ir tvarka.

9)             Manytina, jog Turto civiliniame konfiskavime aiškiau turėtų būti atribojamas tokio proceso santykis su baudžiamuoju procesu. Mūsų manymu, derėtų remtis prieš tai paminėtu turto civilinio konfiskavimo nesiejimo su baudžiamuoju procesu principu. Taip pat siūlytina nurodyti, kad teismas gali priimti sprendimą – bylos nagrinėjimo metu gavęs informacij informacijos, jog dėl galimai konfiskuotino turto yra sprendžiami klausimai baudžiamojoje byloje, sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol šie klausimai galutinai bus išspręsti baudžiamojoje byloje. Tokia informacija turėtų būti pagrįsta konkrečiais dokumentais iš baudžiamosios bylos. Manytina, jog sprendimai baudžiamajame procese, kurie stabdytų turto civilinio konfiskavimo procesą turėtų būti susiję su galimai konfiskuotinu turtu. Siūlytina nustatyti, kad jei baudžiamajame procese priimamas procesinis sprendimas, nukreiptas į galimai konfiskuotiną turtą, turto civilinio konfiskavimo procesas stabdomas; jei baudžiamajame procese priimamas galutinis sprendimas konfiskuoti galimai konfiskuotiną turtą, turto civilinio konfiskavimo procesas nutrūksta. Taip pat siūlytina nustatyti, kad civilinis turto konfiskavimas gali būti paremtas ir tais pačiais įrodymais, procese pripažintais pakankamais pagal tikimybių balanso įrodinėjimo standartą, nors jie baudžiamajame procese buvo pripažinti nepakankamais įrodymais asmens kaltei padarius konkrečią nusikalstamą veiką pagrįsti.

10)         Turto civilinio konfiskavimo įstatymo 7 straipsnyje nurodoma, kad bylos dėl neteisėtos kilmės turto konfiskavimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Manytina, kad tokio pobūdžio nukreipiančioji nuostata nėra pakankama šio įstatymo tikslams pasiekti. Įstatymu būtų galima apibrėžti platesnes procesines taisykles, nurodant, jog, kiek to nenumato įstatymas, procesinius klausimus reguliuoja atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir civilinio proceso kodekso normos.

11)         Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekte nurodyta, kad įstatymas taikomas turtui, kuris įgytas po šio įstatymo įsigaliojimo.

Toks reguliavimas galimai nepasiektų jo įvedimui į šalies teisinę sistemą keliamų tikslų ir siekiamo efektyvumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - LR KT) 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnyje nustatytas reguliavimas taikytinas tokiais atvejais, kai asmuo įgijo turtą nuosavybės teise ne anksčiau negu šio straipsnio įsigaliojimo dieną. Jeigu asmuo įgijo turtą iki nurodytos datos ir turėjo (turi) jį įsigaliojus šiam straipsniui, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tik šitaip suprantant teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, jog juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia.

Teisinė praktika rodo, kad būtent dėl tokio LR KT išaiškinimo neteisėto praturtėjimo baudžiamoji norma yra itin sunkiai pritaikoma praktikoje, valstybei sunku nustatyti, kiek, kokio ir kada įgyto turto turi atitinkami asmenys.

Tobulinant galimą reguliavimą, STT siūlo Turto civilinio konfiskavimo įstatyme įvesti tam tikrą pereinamąjį (amnestijos) laikotarpį, kurio metu asmenys, turintys galimai konfiskuotino ar bet kokio turto, kurio negalėtų pagrįsti atitinkamo įstatymo tvarka, turėtų teisę apie tokį turtą pranešti bet kuriai įstatyme minimai institucijai. Tokiu atveju asmenims galėtų būti taikomos mokestinės prievolės, išskyrus turinčios nubaudimo elementą, tačiau jų galimai konfiskuotinam turtui būtų netaikomas šis įstatymas. Po tokio laikotarpio įstatymas įsigaliotų pilna apimtimi, nepaisant to, kada įgytas turtas ir ar įmanoma nustatyti jo įgijimo momentą.

Toks reguliavimas padėtų valstybei suinventorizuoti ir apskaityti esamą turtą, fiksuoti atitinkamą seniau įgytą turtą kaip teisėtą, nustatyti bendrą vaizdą, paskatintų asmenis susimokėti mokesčius bei paviešinti savo turimą turtą, išvengti ginčų ir spekuliacijų dėl turto kilmės ateityje.

Pažymėtina, jog panaši tvarka nustatyta ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projekte Nr. 17-12579 (4), nurodant, kad asmenys, kurie visiškai netinkamus naudoti ginklus, signalinius ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, privalo juos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kartu su prašymu išduoti neterminuotą leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus pateikti registruoti policijos įstaigoms iki 2021 m. rugsėjo 14 d.

Manytina, jog tokio reguliavimo įvedimas, kartu nustatant, kad kai turtas konfiskuojamas pagal šį įstatymą, laikoma, kad jis perėjo valstybės nuosavybėn ir skolininkas ir kreditorius mokestine prasme sutampa bei tokiam turtui negali būti taikomos papildomos mokestinės prievolės (tokios taisyklės netaikant civilinėje apyvartoje draudžiamiems daiktams) taip pat spręstų ir galimą būsimo reguliavimo ir mokesčių administravimo įstatymo santykį.

Atsižvelgti

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: -.

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas:

    - grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Generalinės prokuratūros, Lietuvos advokatūros, Lietuvos teisės instituto, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Policijos departamento prie VRM, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, Lietuvos verslo konfederacijos pastabas.

7. Balsavimo rezultatai: „už“ –  bendru sutarimu.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: V.Simulik.

 

 

 

 

  

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                               Valerijus Simulik

 

 

 

 

 

                                                                                                                                                                                          

Žmogaus teisių komiteto biuro vedėja J. Savickienė, 239 6808

 


[1] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnisl dalis.

[2] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis.

[3] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis.

[4] Studijos 8-16 puslapiai.

[5] Išsamiau – Studijos 29-31 p.

[6]  Iki 2019-02-04 vadovavosi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl finansų tyrimo.

[7]    Rekomendacijų 10 p. nustatyta, kad turto tyrimas atliekamas, kai:

10.1.   atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimų, kuriais gaunama daugiau nei 500 MGL nusikalstama turtinė nauda, išvengiama daugiau nei 500 MGL turtinės prievolės arba ji panaikinama (sutaupomos išlaidos);

10.2.   nustatoma organizuota grupė arba nusikalstamas susivienijimas, kurių galimos neteisėtos pajamos viršija 500 MGL;

10.3.    nustatomas nusikalstamo verslo vykdymo atvejis, kai galimas nusikalstamas pelnas viršija 500 MGL (pvz., tyrimuose dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine, profesine veikla, apgaulingo apskaitos tvarkymo, neįtraukiant į apskaitą produkcijos gavimo, pardavimo, pajamų ir pan.);

10.4.  aptinkamas neaiškios kilmės turtas, kurio vertė daugiau kaip 500 MGL (BK189' straipsnis) arba 250 MGL (esant galimybei taikyti išplėstinį turto konfiskavimą);

10.5.   atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo (BK 216 straipsnis);

10.6.   atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl Šių korupcinių nusikaltimų: kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1-3 dalys), prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 1-4 dalys), papirkimo (BK 227 straipsnio 3 dalis), piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis);

10.7.   atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl teroristinių ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų (BK 252' straipsnis).