|
47
|
1
|
|
Argumentai: 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas reglamentuoja
valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo
ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali
eiti pareigų. Pastebėtina, kad Darbo kodeksas numato, kad kai darbuotojas
negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų dėl ligos ar neįgalumo,
nutraukiant darbo sutartį jam turi būti išmokėta dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių
dydžio išeitinę išmoką. Negalią turintys valstybės tarnautojai neturėtų būti
diskriminuojami, todėl siūloma jų išeitinę išmoką grąžinti iki šiuo metu
Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio – dviejų tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
Taip pat siūloma atsisakyti Projekto nuostatos,
kad kai baigiasi politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar
kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai atleistam iš pareigų politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui vieno mėnesio vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama tik tuo atveju, jei jis ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę jį į
pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos
kadencijos trukmės.
Nelogiška Valstybės tarnybos įstatyme numatyti
normą, kuri darbuotojų atžvilgiu yra blogesnė nei Darbo kodekso nuostatos,
kurios nustato garantijų minimumą. Net ir Darbo kodekse nėra numatyti panašūs
papildomi reikalavimai išeitinei išmokai gauti, kaip siūloma šio Projekto
aptariama nuostata. Valstybės tarnautojai negali būti diskriminuojami. Be to,
tokia nuostata gali neadekvačiai įvertinti politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojo darbo trukmę, kadangi faktiškai jis gali būti išdirbęs
kelias kadencijas, tačiau į darbą iš naujo yra priimamas kiekvienos
kadencijos pradžioje, todėl „ant popieriaus“ išdirbto laiko terminas gali
būti trumpesnis nei pusė jį į darbą priėmusio darbdavio kadencijos, nors
faktiškai kur kas ilgesnis.
Pasiūlymas: Pataisyti Projekto 47 straipsnio
1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 ir 13
punktuose nurodytais pagrindais atleidžiamam iš pareigų valstybės
tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama vieno mėnesiodviejų
mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šio
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio
valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai)
atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui
vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama, jei jis ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę jį į
pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos
kadencijos trukmės. Ši išeitinė išmoka politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojui išmokama praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo
iš pareigų dienos. Jeigu iki šios išmokos išmokėjimo asmuo pradėjo eiti
valstybės tarnautojo pareigas ar buvo priimtas į darbą valstybės ar
savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto,
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų
fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių
savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, išeitinė išmoka
mokama tik už laikotarpį iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas
ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės
ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar
iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje,
viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar
Lietuvos banke dienos“.
|