LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS
RESPUBLIKOS PILIETYBĖS
ĮSTATYMO NR. XI-1196
2 STRAIPSNIO
PAKEITIMO ĮSTATYMo PROJEKTO
2021-04-30 Nr. XIVP-430
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projektu siūloma Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ apibrėžti šiame įstatyme vartojamą sąvoką „Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, t. y. kaip apimančią ir tuos asmenis, kurie 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekę turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį šie asmenys ir jų palikuonys turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad tokia „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ samprata atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, kuri yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje pateiktu šios sąvokos aiškinimu, pakeitusiu iki tol egzistavusią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toje nutartyje konstatavo, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“, taip pat pažymėjo, jog svarbu, kad asmuo „Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.“.
Vertinant projekte pateiktą siūlymą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, kaip matyti iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės (2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Taigi, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime, šis teismas pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą.
Atsižvelgdami į tai, manome, kad nustatant projektu siūlomą teisinį reguliavimą, kuriuo sąvoka „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ būtų apibrėžta kaip apimanti ir tuos asmenis, kurie 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės nebeturėjo, ir taip sudarant prielaidas šiems asmenims bei jų palikuonims atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų nepaisoma Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo (ir iškreipiama šiuo principu grindžiamo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo instituto esmė), taigi toks teisinis reguliavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinės sampratos ir prieštarautų Konstitucijos 12 straipsniui.
Pagal Pilietybės įstatymą asmenims, netekusiems Lietuvos Respublikos pilietybės, ji gali būti grąžinama (2 straipsnio 11 dalis, 21 straipsnis), o lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę įgyti ją supaprastinta tvarka, t. y. netaikant natūralizacijos sąlygų (2 straipsnio 14 dalis, 10 straipsnis). Taigi manytina, kad tiems asmenims, kurie neteko Lietuvos Respublikos pilietybės dar iki 1940 m. birželio 15 d., ji galėtų būti grąžinta, o jos niekada neturėjusiems šių asmenų palikuonims, jeigu jie yra lietuvių kilmės asmenys, – suteikta supaprastinta tvarka. Tuo metu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas turi būti reguliuojamas ir taikomas paisant šio teisės instituto pagrindą sudarančio Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo, t. y. neignoruojant Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbos.
2. Projektu siūlomas teisinis reguliavimas, taikomas kartu su kitomis Pilietybės įstatymo nuostatomis, suponuotų atvejų, kai Lietuvos Respublikos piliečiai kartu būtų ir kitų valstybių piliečiai, padaugėjimą, nes apibrėžus sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ taip, kad ji apimtų ir asmenis, iš Lietuvos Respublikos išvykusius ir jos pilietybės netekusius iki Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., šie asmenys ir jų palikuonys turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 3, 4 punktai, 9 straipsnio 1, 2 dalys).
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu, pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais; Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).
Taigi Seimas turi diskreciją nustatyti atvejus, kai asmuo gali įgyti arba atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakęs turimos kitos valstybės pilietybės, taip pat ir išplėsti Pilietybės įstatyme nustatytą tokių atvejų sąrašą, tačiau tai darydamas jis yra saistomas konstitucinio reikalavimo, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ypač reti, išimtiniai. Todėl priimant sprendimą dėl galimybių Lietuvos Respublikos piliečiams kartu būti ir kitų valstybių piliečiais plėtimo kaskart būtina įvertinti ne tik tai, kokiu mastu dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų padaugėjimą lemtų numatomas naujas dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimo pagrindas, bet ir tai, kiek tokių atvejų suponuoja Pilietybės įstatyme jau nustatytas teisinis reguliavimas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reguliuojant dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimą konstituciškai svarbus yra ne tik tokios pilietybės atvejų kiekio kriterijus. Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime pažymėta, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konstituciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį. Į šį kriterijų turėtų būti atsižvelgiama reguliuojant ne tik pilietybės suteikimą išimties tvarka, bet ir kitus dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimo atvejus, be kita ko, atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietybė atkuriama neatsisakius turimos kitos valstybės pilietybės.
Vertinant projekte numatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad jis suponuotų ne atskirus, išimtinius dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejus, bet gana ženklų jų kiekį. Be to, mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, jeigu jos netekta dar iki Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., nėra tokia aplinkybė, kuria būtų galima konstituciškai pagrįsti bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, paprašytas išaiškinti, ar dvigubą (daugybinę) pilietybę galėtų turėti po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos Respublikos išvykę piliečiai, 2013 m. kovo 13 d. sprendime konstatavo, kad, referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę gyventi į kitas valstybes ir įgiję jų pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Tai patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime, kuriame konstatuota, kad nėra pagrindo kitaip vertinti galimybę įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį galimybė turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę būtų suteikta po 1990 m. kovo 11 d. į ES arba (ir) NATO valstybes nares išvykusiems ir jų pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačioje Konstitucijoje (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).
3. Jeigu į šios išvados 1 ir 2 punktuose išdėstytas pastabas nebūtų atsižvelgta, nustatant projektu siūlomą teisinį reguliavimą reikėtų atsižvelgti į tai, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje (jo dalyse) pagrindinės šio įstatymo sąvokos yra išdėstytos abėcėlės tvarka, taigi sąvoka „Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ turėtų būti apibrėžiama ne šio straipsnio 71 dalyje, o jo 31 dalyje. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlomą sąvoką derėtų formuluoti atsižvelgiant į to paties straipsnio 2, 3 dalyse apibrėžtų sąvokų ir 9 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos konstrukciją, būtent – „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“; tokiu atveju šią sąvoką reikėtų dėstyti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje.
Projekto 1 straipsnyje nurodant siūlomo pakeitimo esmę išbrauktinas fragmentas „ir ją išdėstyti taip“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]
V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]