K O M I T E T O I Š V A D A

DĖL PRELIMINARAUS ĮVERTINIMO

AR LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PROJEKTAS NR. XIVP-1279(2)

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2022-03- 09 Nr. 102-P-05

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinė Armonaitė, Irena Haase, Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Vyšniauskas, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnieji patarėjai: Viktorija Staugaitytė, Pranas Žukauskas.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	8 57	3 4		Pagal Kodekso 57 straipsnio 4 dalį asmenys, turintys teisę rinkti savivaldybių tarybų (turėtų būti – savivaldybių tarybų ir merų) rinkimuose, bet neturintys gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, gali būti įrašyti į rinkėjų sąrašą toje savivaldybėje, „kurioje toks asmuo yra nuolatinis gyventojas“ arba „kurioje buvo deklaruota paskutinė jo gyvenamoji vieta“. „Nuolatinis savivaldybės gyventojas“ yra apibrėžtas Kodekso 8 straipsnio 3 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu asmuo savo gyvenamąją vietą atitinkamos savivaldybės teritorijoje deklaravo mažiau nei prieš 60 dienų iki rinkimų dienos, „jis teisę rinkti savivaldybės tarybos narius įgyvendina toje savivaldybėje, kurios teritorijoje jis buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą arba buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą likus ne mažiau kaip 60 dienų iki rinkimų dienos“. Pažymėtina, kad vietos savivalda yra įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. vasario 9 d. nutarimai). Taigi teisę rinkti savivaldos institucijas, per kurias įgyvendinama savivaldybės bendruomenės savivaldos teisė, gali turėti tik šiai bendruomenei priklausantys asmenys, t. y. asmenys, nuolat gyvenantys tos savivaldybės teritorijoje. Manome, kad Kodekso 8 straipsnio 3 dalies nuostata „jis teisę rinkti savivaldybės tarybos narius įgyvendina toje savivaldybėje, kurios teritorijoje jis buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą arba buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą likus ne mažiau kaip 60 dienų iki rinkimų dienos“, suteikianti teisę asmeniui, nedeklaravusiam savivaldybėje gyvenamosios vietos, rinkti tos savivaldybės tarybos narius, ir 57 straipsnio 4 dalies nuostata, kad į rinkėjų sąrašą gali būti įrašytas asmuo, kurio deklaruota paskutinė gyvenamoji vieta buvo toje savivaldybėje, nepaisant to, kad jis ten negyvena ir nėra tos savivaldybės bendruomenės narys, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.	Nepritarti	Pažymėtina, kad analogiškas teisinis reglamentavimas yra numatytas ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	11	2		Pagal Konstitucijos 141 straipsnį ir oficialiąją konstitucinę doktriną draudimas būti renkamiems Seimo nariais ir Respublikos Prezidentu taikomas visiems tikrąją karo tarnybą atliekantiems asmenims. Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą tikroji karo tarnyba yra Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, savanoriška nenuolatinė karo tarnyba, kariūnų tarnyba (2 straipsnio 34 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kodekso 11 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu negali būti renkamas karys, atliekantis savanorišką nenuolatinę karo tarnybą ar kariūnų tarnybą, prieštarauja Konstitucijos 141 straipsniui.	Nepritarti	Teisės departamento pastaboje minima Rinkimų kodekso nuostata neprieštarauja Konstitucijai, nes privalomoji tarnyba yra viena iš tikrosios karo tarnybos rūšių.
3.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	32	1	10	Kodekso 32 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyti VRK įgaliojimai duoti sutikimą patraukti kandidatą baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, prieštarauja Konstitucijai, kurioje (jos 62 straipsnio 1, 2 dalyse, 86 straipsnio 1 dalyje, 100 straipsnyje, 104 straipsnio 4 dalyje, 114 straipsnio 2 dalyje) imunitetai yra nustatyti tik tam tikras pareigas einantiems asmenims. Pagal Konstituciją imunitetas yra tam tikros papildomos asmens neliečiamumo garantijos, būtinos jo pareigoms tinkamai atlikti, kad būtų užkirstas kelias galimam neigiamam poveikiui. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia yra expressis verbis įtvirtinti imunitetai: asmens neliečiamybė, ypatinga patraukimo baudžiamojon ir (arba) administracinėn atsakomybėn tvarka (2003 m. gegužės 30 d., 2013 m. gegužės 2 d. nutarimai). Konstitucijoje nustatyta, kad Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas, kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (86 straipsnio 1 dalis); Seimo nario asmuo neliečiamas, be Seimo sutikimo jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (62 straipsnio 1, 2 dalys); Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (100 straipsnis); Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (104 straipsnio 4 dalis); teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo (114 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jokie kiti asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, pagal Konstituciją neturi minėtų imunitetų (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas), taip pat kad pagal Konstituciją šių imunitetų neturi savivaldybių tarybų nariai (2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucijoje įtvirtintų imunitetų apimtis negali būti aiškinama plečiamai (žr. 2007 m. gruodžio 17 d., 2020 m. kovo 9 d. nutarimus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Konstitucijoje expressis verbis nustatytų subjektų, turinčių imunitetus, rato plėtimas įstatymais yra konstituciškai nepagrįstas, su funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią vykdymu siejami imunitetai negali būti suteikiami asmenims, įgyvendinantiems pasyviąją rinkimų teisę, todėl VRK negali turėti įgaliojimų duoti sutikimą patraukti kandidatą baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.	Nepritarti	Pastebėta, kad teikiant antrą patobulintą Rinkimų kodekso projekto XIVP-1279(2) variantą, buvo atsisakyta kodekse numatyti kandidatų visų rūšių rinkimuose neliečiamybės instituto. Liko tik procedūrinė nuostata iš senesnės redakcijos įstatymo, numatanti VRK kompetenciją spręsti dėl neliečiamybės panaikinimo. Nesant Rinkimų kodekse įtvirtinto paties kandidatų neliečiamybės instituto, procedūrinės nuostatos neišbraukimas netraktuotinas prieštaravimu Konstitucijai pažeidimu.
4.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	32 176	2 1	4	Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 176 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais priimti motyvuotą sprendimą dėl Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais nesuėjus terminui. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus priimti šiuos sprendimus (Seimo nutarimus), kuriems įsigaliojus Seimo nario įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui: – panaikinti Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 63 straipsnio 5 punktas, 74 straipsnis); – nutraukti Seimo nario įgaliojimus, paaiškėjus kad davęs priesaiką Seimo narys perėjo dirbti arba neatsisakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis (Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktas, Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d., 2011 m. vasario 23 d. sprendimai). Pagal Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalį Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato; dėl to Seimas priima nutarimą. Šių Konstitucijoje (jos 59 straipsnio 3 dalyje, 63 straipsnio 5 ir 7 punktuose, 74 straipsnyje) expressis verbis nustatytų Seimo įgaliojimų negali vykdyti jokia kita valstybės institucija. Jų vykdymo tvarka reglamentuojama Seimo statute (žr. 5 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktus, 2 dalį, 78 straipsnio 1 dalies 13, 14 punktus, 2, 3 dalis, VIII skyrių, kuriame reglamentuojamas apkaltos procesas Seime). Pagal Konstituciją Seimo statuto nustatyta tvarka priimtas ir pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo (6 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 19 straipsnio 2 dalies) reikalavimus Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas Seimo nutarimas sukelia teisines pasekmes – Seimo nario mandato netekimą arba Seimo nario įgaliojimų nutrūkimą nesuėjus terminui minėtais konstituciniais pagrindais. Šie teisiniai faktai pagal Konstituciją neturi ir negali būti „pripažįstami“ jokių institucijų, tarp jų Vyriausiosios rinkimų komisijos, sprendimais. Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai turėtų būti formuluojami ne kaip įgaliojimai pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais, o kaip pareiga, Seimui pripažinus, kad neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga Seimo narys neteko mandato Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu, arba Seimui panaikinus Seimo nario mandatą Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta tvarka ir jo įgaliojimams nutrūkus Konstitucijos 63 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, arba Seimui nutraukus Seimo nario įgaliojimus dėl to, kad šis perėjo dirbti arba neatsisakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, ir jo įgaliojimams nutrūkus Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte nustatytu pagrindu, per Kodekse nustatytą terminą nuo atitinkamo Seimo nutarimo įsigaliojimo dienos priimti ir Teisės aktų registre paskelbti sprendimą, kuriame būtų konstatuojama, kad atsirado laisva Seimo nario vieta, ir, jeigu Seimo narys buvo išrinktas vienmandatėje rinkimų apygardoje, skelbiami nauji arba pirmalaikiai Seimo nario rinkimai, arba, jeigu Seimo narys buvo išrinktas daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pripažįstama, kad Seimo nariu tampa kandidatų sąraše, pagal kurį buvo išrinktas buvęs Seimo narys, įrašytas pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 176 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jais sudaromos prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai „įstatymo nustatytais atvejais“ priimti sprendimus, kuriais būtų „pripažįstami“ Seimo nutarimų, priimtų jam įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus, sukelti teisiniai padariniai, prieštarauja Konstitucijai, būtent: – tiek, kiek pagal juos Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būti suteikti įgaliojimai pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 5 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 4 punkte) nustatytu pagrindu (kai Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 5 punktui, 74 straipsniui; – tiek, kiek pagal juos Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būti suteikti įgaliojimai pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 5 punkte) nustatytu pagrindu (kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktui; – tiek, kiek pagal juos Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būti suteikti įgaliojimai pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu (kai Seimo narys įstatymo nustatyta tvarka neprisiekė arba prisiekė su išlyga), – prieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 3 daliai, 63 straipsniui. Nurodyti prieštaravimai Konstitucijai būtų pašalinti, jeigu, atsižvelgus į šios išvados 4 pastabą apie tai, kad valstybės ir savivaldybės politikų įgaliojimų nutrūkimo santykiai yra nesusiję su Kodekso reguliavimo dalyku ir turėtų būti reguliuojami ne Kodekse, o tų politikų statusą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, Kodekso 176 straipsnio 1–5 dalių būtų atsisakyta, arba – jeigu nepaisant šios pastabos Kodekso 176 straipsnyje būtų nustatyti Seimo narių įgaliojimų nutrūkimo pagrindai – Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoje, kad Vyriausioji rinkimų komisija įstatymo nustatytais atvejais priima ir skelbia sprendimus dėl Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais, vietoj žodžio „įstatymo“ įrašius žodžius „šio kodekso“, o Kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija motyvuotu sprendimu pripažintų Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui tik Konstitucijos 63 straipsnio 2–4 ir 8 punktuose (Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 1–3 ir 6 punktuose) nustatytais pagrindais.	Nepritarti	Kodekso 176 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti pagrindus, kada Seimo nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą. Tarp jų ir šiuos: - Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka, - pagal įsigaliojusį Seimo nutarimą; (4 p.) - Seimo narys pradeda dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, - pagal įsigaliojusį Seimo nutarimą (5 p.); - įstatymo nustatyta tvarka Seimo narys neprisiekė arba prisiekė su išlyga, - pagal įsigaliojusį Seimo nutarimą (7 p.). Kodekso nuostatomis nesiūloma paneigti, Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalies, 63 straipsnio 5 ir 7 punktų reguliavimo, kad tais atvejais, kai Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekia arba prisiekia lygtinai, kai Seimas panaikina Seimo nario mandatą apkaltos procese, kai Seimo narys pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario priesaika - turi būti priimamas atitinkamas Seimo nutarimas. Rinkimų kodekse paminėtais atvejais nesiūloma, kad VRK dar turėtų priimti kokį nors sprendimą.
5.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	176	2	7	Pagal Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalį Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato; dėl to Seimas priima nutarimą. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Seimo nario konstitucinį statusą, yra pažymėjęs, kad „tol, kol išrinktas Seimo narys neprisiekia, jis neturi visų Tautos atstovo teisių – toks išrinktas Seimo narys dar nėra Tautos atstovas, jis dar neturi Seimo nario įgaliojimų ir dar negali jų vykdyti“ (2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Taigi Seimo nariui neprisiekus arba prisiekus su išlyga jo įgaliojimai negali nutrūkti, nes jis jų nėra įgijęs, todėl Konstitucijos 63 straipsnyje ir nėra tokio Seimo nario įgaliojimų nutrūkimo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nustatytas Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais nesuėjus terminui pagrindas – įstatymo nustatyta tvarka Seimo narys neprisiekė arba prisiekė su išlyga, prieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 3 daliai, 63 straipsniui.	Nepritarti	Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Komiteto posėdžio metu atkreiptas dėmesys į tai, kad formuluotė „netenka“ galimai suponuoja, kad asmuo netektų to, ką įgijo.
6.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	176	1		Kodekso 176 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais motyvuotu sprendimu pripažinti Respublikos Prezidento įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus priimti šiuos sprendimus (Seimo nutarimus), kuriems įsigaliojus Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta nepasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas: – Respublikos Prezidentą pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 74 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas); – atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išvadą konstatuoti, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų (Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas). Šių Konstitucijoje (jos 74 straipsnyje, 86 straipsnio 2 dalyje, 88 straipsnio 5, 6 punktuose) expressis verbis nustatytų Seimo įgaliojimų negali vykdyti jokia kita valstybės institucija. Jų vykdymo tvarka reglamentuojama Seimo statute (žr. 29¹, 29³ straipsnius, VIII skyrių, kuriame reglamentuojamas apkaltos procesas Seime). Pagal Konstituciją Seimo statuto nustatyta tvarka priimtas ir pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo (6 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 19 straipsnio 2 dalies) reikalavimus Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas ir įsigaliojęs Seimo nutarimas sukelia teisines pasekmes – Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimą vienu iš nurodytų konstitucinių pagrindų, nepasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas. Šis teisinis faktas pagal Konstituciją neturi ir negali būti „pripažįstamas“ jokios institucijos, taigi ir Vyriausiosios rinkimų komisijos, sprendimu. Pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus; Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, juos skelbia Vyriausybė. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, kiekviena iš Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių pagal Konstitucijos 88 straipsnio 3, 4, 5 arba 6 punktą nutrūksta Respublikos Prezidento įgaliojimai, yra teisinis faktas, kuris, kad kiltų Konstitucijoje numatytos teisinės pasekmės, turi būti nustatytas laikantis deramos teisinės procedūros; tai, be kita ko, – Respublikos Prezidento akto, kuriuo jis pareiškia apie savo atsistatydinimą, įsigaliojimas (Konstitucijos 88 straipsnio 3 punktas) ir Respublikos Prezidento mirties fakto nustatymas įstatymų nustatyta tvarka (Konstitucijos 88 straipsnio 4 punktas) (2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Taigi įsigaliojęs Respublikos Prezidento aktas (dekretas) dėl atsistatydinimo iš pareigų yra teisės aktas, kuriuo išreikšta Respublikos Prezidento valia; Respublikos Prezidentas neturi patvirtinti šios savo valios jokiu Vyriausiajai rinkimų komisijai teikiamu pareiškimu ar aiškinti savo sprendimo motyvų. Respublikos Prezidento pasirašytas ir pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas dekretas dėl atsistatydinimo iš pareigų sukelia teisines pasekmes – Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimą, ir jokia valstybės institucija neturi įgaliojimų nei pakeisti ar panaikinti šio teisinio fakto, nei jo „pripažinti“ ar kitaip patvirtinti. Vyriausioji rinkimų komisija dėl Respublikos Prezidento dekrete išreikštos valios atsistatydinti negali priimti jokio sprendimo. Respublikos Prezidento mirtis yra teisinis faktas (įvykis), kurį patvirtina Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nustatyta tvarka išduotas civilinės būklės akto (mirties) įrašą liudijantis išrašas. Šis teisinis faktas pats savaime lemtų Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimą. Vyriausioji rinkimų komisija dėl Respublikos Prezidento mirties neturėtų ir negalėtų priimti jokio sprendimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Seimo statuto 29¹ straipsnio 3 dalį, Seimui gavus įstatymų nustatyta tvarka išduotą civilinės būklės akto įrašo nuorašą, patvirtinantį Respublikos Prezidento mirtį, arba įsigaliojus Respublikos Prezidento dekretui dėl jo atsistatydinimo iš pareigų, sesijos metu nedelsiant šaukiamas nenumatytas Seimo posėdis, o laikotarpiu tarp sesijų – neeilinė sesija, kad būtų priimtas šio straipsnio 7 dalyje nurodytas Seimo nutarimas (kuriuo Seimo Pirmininkui pavedama laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas, o Seimo Pirmininko pavaduotojui pavedama laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas). Kaip minėta, pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį joje nurodyti teisiniai faktai lemia Seimo pareigą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamo Seimo nutarimo arba Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo, arba nuo Respublikos Prezidento mirties fakto nustatymo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus (Seimui negalint susirinkti ir jų paskelbti, tokia pareiga kyla Vyriausybei). Vyriausioji rinkimų komisija šiais atvejais privalėtų rengti bei vykdyti Seimo (arba, jeigu Seimas negalėtų susirinkti, – Vyriausybės) paskelbtus Respublikos Prezidento rinkimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kodekso 176 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Vyriausioji rinkimų komisija įstatymo nustatytais atvejais galėtų ne vėliau kaip per 15 dienų pripažinti Respublikos Prezidento įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui, prieštarauja Konstitucijos 88 straipsniui, 89 straipsnio 1 daliai. Šis prieštaravimas Konstitucijai būtų pašalintas, jeigu, atsižvelgus į šios išvados 4 pastabą apie tai, kad valstybės ir savivaldybės politikų įgaliojimų nutrūkimo santykiai yra nesusiję su Kodekso reguliavimo dalyku ir turėtų būti reguliuojami ne Kodekse, o tų politikų statusą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, Kodekso 176 straipsnio 1–5 dalių būtų atsisakyta, arba – jeigu nepaisant šios pastabos Kodekso 176 straipsnyje būtų nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimo pagrindai – šio straipsnio 1 dalyje išbraukus žodžius „Respublikos Prezidento“.	Nepritarti	Kodekso nuostatomis nesiūloma paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimo pagrindų. Pažymėtina, kad Komiteto posėdžio metu atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kokia forma būtų įgyvendinamas Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimas 88 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu „jis atsistatydina“.
7.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	79, 102	4		Kodekso 102 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad renkant rinkėjų parašus draudžiama papirkti rinkėjus, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų parašus, dovanomis, paslaugomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją pasirašyti rinkėjų parašų rinkimo lape, taip pat žadėti už parašą atsilyginti po rinkimų, turint tikslą paveikti rinkėjų valią pasirašyti ar nepasirašyti rinkėjų parašų rinkimo lape už konkretų išsikėlusį ar keliamą kandidatą arba kandidatų sąrašą, ir 79 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad skaičiuojant surinktus rinkėjų parašus neįskaičiuojami parašai tų rinkėjų, kurie renkant parašus buvo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkti, dovanomis, paslaugomis ar kitokiu atlyginimu skatinami pasirašyti rinkėjų parašų rinkimo lape, taip pat rinkėjų, kuriems buvo žadama už parašą atsilyginti po rinkimų, turint tikslą paveikti rinkėjų valią pasirašyti ar nepasirašyti rinkėjų parašų rinkimo lape už konkretų išsikėlusį ar keliamą kandidatą arba kandidatų sąrašą, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 1, 2 dalims, demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principams. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas; rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad „masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu“ (2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados); oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo taikytinos ir rinkėjų papirkimui skatinant balsuoti už arba prieš vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguoti sąraše esančius kandidatus (2012 m. lapkričio 10 d. išvada). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu vykstant rinkimų procesui laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimą ar kitokį visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtą renginį skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (2012 m. spalio 26 d. išvada). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad rinkėjų parama išsikėlusiems ir (arba) keliamiems kandidatams, kurią patvirtina surinktas tam tikras rinkėjų parašų kiekis, taip pat turi būti reiškiama teisėtai, sąžiningai ir skaidriai, renkant parašus negalima paveikti rinkėjų valios, tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų parašų, kad nekiltų abejonių dėl kandidato ar kandidatų sąrašo registravimo ir dalyvavimo rinkimuose teisėtumo.	Nepritarti	Komitete atkreiptas dėmesys, kad dėl galimai trūkstamo teisinio reguliavimo (legislatyvinės omisijos) dar niekada nebuvo svarstomas galimas prieštaravimas Konstitucijai. Šia pastaba Teisės departamentas atkreipė dėmesį dėl Rinkimų kodekse galimo tobulesnio teisinių santykių sureguliavimo.
8.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	17			Kodekso 17 straipsnyje numatytas Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos (tam tikrais atvejais – dviejų apygardų) sudarymas. Galima preziumuoti (nors Kodekse tai ir nenurodyta), kad tokia rinkimų apygarda būtų sudaroma tik Seimo rinkimams. Viena Pasaulio lietuvių vienmandatė rinkimų apygarda būtų sudaroma, jeigu paskutiniuose rinkimuose dalyvavusių ir Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose balsavusių užsienyje esančių rinkėjų skaičius būtų didesnis negu 0,9 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, o antra tokia rinkimų apygarda galėtų būti sudaryta, jeigu minėtas užsienyje balsavusių rinkėjų skaičius viršytų dviejų vienmandačių rinkimų apygardų vidutinį rinkėjų skaičių. Analizuojant Kodekso nuostatas akivaizdu, kad šios rinkimų apygardos (arba apygardų) sudarymas būtų siejamas ne su rinkėjų, įrašytų į rinkėjų sąrašus tuose rinkimuose, kuriems ji sudaroma, skaičiumi, o su anksčiau vykusiuose rinkimuose užsienyje balsavusių rinkėjų skaičiumi. Tai reiškia, kad konkrečiuose Seimo rinkimuose į Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus galėtų būti įrašytas ir balsuoti iš esmės bet koks rinkėjų skaičius, niekaip nesiejamas su vidutiniu rinkėjų skaičiumi vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje būtent tuose Seimo rinkimuose. Be to, pagal Kodekso 17 straipsnio 2 dalį, sudarant Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą, į jos rinkėjų sąrašą būtų įrašomi visi kitose valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento duomenis, 2019 m. tokių piliečių buvo apie 510 000.[1] Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarime pažymėjo, kad „iš Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta inter alia lygi rinkimų teisė, įstatymų leidėjui kyla pareiga, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės rinkimų apygardų sudarymui aplinkybes (inter alia rinkėjų migraciją, kitus demografinius veiksnius, rinkimų apygardų vientisumą), nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį rinkimų apygardos būtų sudaromos taip, kad jose būtų užtikrintas tolygus, kiek tai įmanoma, rinkėjų skaičiaus pasiskirstymas; tai yra svarbi prielaida užtikrinti visų rinkėjų balsų lygiavertiškumą ir vienodą visų rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad Lietuvos sąlygomis 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus būtų optimalus ir kad Lietuvoje nėra aplinkybių, kurias teritorijos vientisumo ar joje gyvenančių tam tikrų asmenų grupių aspektu būtų galima traktuoti kaip ypatingas ir dėl to būtų būtina taikyti didesnį nei 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį. Taigi, tokia situacija, jeigu rinkėjų skaičius Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje daugiau nei 10 procentų skirtųsi nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus (kuris yra apie 35 000), – turint mintyje tai, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvoje neatsirado naujų ypatingų aplinkybių, – neatitiktų oficialiosios konstitucinės doktrinos, Konstitucinio Teismo suformuotos aiškinant Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygią rinkimų teisę.	Nepritarti	Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas reguliavimas (projekte tik papildomai numatoma galimybė steigti dvi apygardas) yra nustatytas ir šiuo metu (Seimo rinkimų įst. 9 str. 1 d. ir 33 str. 2 d.). Istoriškai analizuojant aptariamą reguliavimą šis klausimas buvo diskutuotas dar 2019 m., kai Seime buvo svarstomas projektas (vėliau priimtas), sudaręs teisines prielaidas vienmandatės Pasaulio lietuvių rinkimų apygardos sudarymui. Tuo metu diskutuojant dėl Teisės departamento savo esme analogiškos pastabos (t. y., keltas klausimas, kad pastaboje aptariama „situacija galėtų neatitikti Konstitucinio Teismo suformuluotos doktrinos“) pagrindinis VVSK komitetas šiai pastabai nepritarė ir pažymėjo, kad: „Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarime yra pažymėjęs, kad, vertinant situaciją nutarimo priėmimo metu Lietuvoje nebuvo „aplinkybių, kurias teritorijos vientisumo ar joje gyvenančių tam tikrų asmenų grupių aspektu būtų galima traktuoti kaip ypatingas ir dėl to būtų būtina taikyti didesnį nei 10 procentų rinkėjų skaičiaus nuokrypį.“ Tačiau toks pažymėjimas daro prielaidą, kad gali atsirasti aplinkybių, kurios suponuos specifinės apygardos, nesusijusios su administraciniu teritoriniu padalijimu, sukūrimą ir kurioje esantis rinkėjų skaičius bus nestabilus ir neprognozuojamas. <...> Atsižvelgiant į tai, kad užsienyje būsiančių ir per ateinančius rinkimus pareikšiančių norą rinkėjų skaičius yra nežinomas <....>, tiksliai prognozuoti tokios specifinės rinkimų apygardos rinkėjų skaičių yra neįmanoma, <...> rinkėjų, balsuosiančių Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje, skaičius yra sunkiai apskaičiuojamas.
9.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-03-08	10 10 11	1 4 3		Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų. Pagal galiojančios Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų. Kodekso 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo, apkaltos proceso tvarka pašalintas iš pareigų arba netekęs Seimo nario mandato, gali būti renkamas Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip 10 metų. Pagal galiojančią Konstituciją asmuo, apkaltos proceso tvarka pašalintas iš pareigų arba netekęs Seimo nario mandato, negali užimti pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Kodekse taip pat siūloma įtvirtinti savivaldybių merų tiesioginių rinkimų institutą. Kodekso 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad merai būtų renkami vienmandatėse rinkimų apygardose, sutampančiose su savivaldybių teritorijomis, pagal daugumos atstovavimo (mažoritarinę) sistemą; pagal Kodekso 10 straipsnio 4 dalį meru galėtų būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris yra nuolatinis šios savivaldybės gyventojas. Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutarime pažymėta, kad, nepakeitus Konstitucijos 119 straipsnio, įstatymu negali būti nustatyta teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkama vienasmenė savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo institucija (be kita ko, mero pavadinimu). Šiame nutarime konstatuota ir tai, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose. Atsižvelgiant į tai, kad Seimas yra pradėjęs atitinkamų Konstitucijos pataisų, kurios sudarytų konstitucinį pagrindą nurodytam projektu siūlomam teisiniam reguliavimui nustatyti, priėmimo procesą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tol, kol šios pataisos nėra priimtos antru balsavimu Seime ir Respublikos Prezidento pasirašytos ir oficialiai paskelbtos, Kodeksas su jame numatytu teisiniu reguliavimu, neatitinkančiu galiojančios Konstitucijos, negali būti priimamas (t. y. dėl jo priėmimo negali būti balsuojama anksčiau nei bus priimtos ir promulguotos Konstitucijos pataisos). Jeigu kuri nors Konstitucijos pataisa nebūtų priimta, projektą reikėtų atitinkamai pakeisti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu būtų priimta ir įsigaliotų Konstitucijos pataisa, kuria būtų nustatytas tik Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių merų rinkimuose, o reikalavimas būti nuolatiniu atitinkamos savivaldybės gyventoju kandidatams į savivaldybių merus nebūtų keliamas (žr. Konstitucijos 67, 119, 122, 124, 141 ir 143 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-640(2) 2 straipsniu siūlomo pakeisti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį), Kodekso 10 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią meru galėtų būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, būtų konstituciškai neleistinai apribota pasyvioji rinkimų teisė savivaldybių merų rinkimuose.	Atsižvelgti

3. Komiteto sprendimas: vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2022 m. kovo 8 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad:

1) Kodekso 8 straipsnio 3 dalies nuostata „jis teisę rinkti savivaldybės tarybos narius įgyvendina toje savivaldybėje, kurios teritorijoje jis buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą arba buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą likus ne mažiau kaip 60 dienų iki rinkimų dienos“, ir 57 straipsnio 4 dalies nuostata, kad asmuo, neturintis deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, gali būti įrašytas į rinkėjų sąrašą toje savivaldybėje, „kurioje toks asmuo yra nuolatinis gyventojas“ arba „kurioje buvo deklaruota paskutinė jo gyvenamoji vieta“, neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

2) Kodekso 11 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu negali būti renkamas karys, atliekantis savanorišką nenuolatinę karo tarnybą ar kariūnų tarnybą, neprieštarauja Konstitucijos 141 straipsniui.

3) Kodekso 32 straipsnio 1 dalies 10 punktas neprieštarauja Konstitucijai, kadangi Rinkimų kodekse atsisakyta nuostatų dėl imuniteto suteikimo asmenims, kurie neįvardyti Konstitucijoje.

4) Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 176 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jais sudaromos prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai „įstatymo nustatytais atvejais“ priimti sprendimus, kuriais būtų „pripažįstami“ Seimo nutarimų, priimtų jam įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus, sukelti teisiniai padariniai, neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 3 daliai, 63 straipsniui ir 74 straipsniui;

5) Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nustatytas Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais nesuėjus terminui pagrindas – įstatymo nustatyta tvarka Seimo narys neprisiekė arba prisiekė su išlyga, neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 3 daliai, 63 straipsniui;

6) Kodekso 176 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Vyriausioji rinkimų komisija įstatymo nustatytais atvejais galėtų ne vėliau kaip per 15 dienų pripažinti Respublikos Prezidento įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui, neprieštarauja Konstitucijos 88 straipsniui, 89 straipsnio 1 daliai;

7) Kodekso 79 straipsnio 4 dalis ir 102 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 1, 2 dalims, demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principams.

8) Kodekso 17 straipsnis neprieštarauja oficialiajai konstitucinei doktrinai, suformuotai Konstitucinio Teismo aiškinant Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygią rinkimų teisę.

4. Balsavimo rezultatai: už – 4, prieš – nėra, susilaikė –4 (lėmė pirmininko balsas „už“).

5. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė.

6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras

TTK biuro patarėjos: M. Civilkienė, J. Janušauskienė, R. Karpavičiūtė, D. Latvelienė, R. Varanauskienė.