LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO PAPILDYMO 167¹ STRAIPSNIU

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-3746

2021 m. rugsėjo 22 d. Nr. 102-P-25

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Morgana Danielė pavaduojanti Aušrinę Armonaitę, Irena Haase, Andrius Navickas pavaduojantis Gabrielių Landsbergį, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurga Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Institucijų atstovai: Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjas Simonas Mikšys, Seimo kanceliarijos Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja Eglė Lukšienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Išvadų rengėjai 2021-09-15	*			Dėl patobulinto projekto XIIIP-3746(2) redakcijos.	Pritarti	1. Teikiamas naujas Baudžiamojo kodekso straipsnis 148¹bus Baudžiamojo kodekso XX skyriuje: „XX SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI“, kuriame nėra baudžiamųjų nusižengimų, todėl reikalingas šio BK skyriaus pavadinimo pakeitimas – reikia papildyti pavadinimą žodžiais „ir baudžiamieji nusižengimai“. Tą būtų reikėję padaryti ir autorių siūlomam BK naujam 167¹straipsniui, kadangi BK „XXIV SKYRIUJE. NUSIKALTIMAI ASMENS PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMUI“ taip pat nėra baudžiamųjų nusižengimų. 2. Pakeista naujo BK straipsnio (dabar 148¹ straipsnio) vieta Baudžiamajame kodekse nei siūlė autoriai (buvo siūlyta privataus gyvenimo neliečiamumui), kadangi klausymų metu buvo diskutuota, kokie pažeidžiami teisiniai gėriai, kokius padarinius patiria nukentėjęs asmuo, koks yra objektas, po diskusijų apsispręsta, kad nauja veika labiausiai atitinka BK SKYRIŲ – NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI. 3. Kad veikos pavojingumas atitiktų baudžiamojo kodekso (kraštutines – ultima ratio) priemones, nukentėjusiam asmeniui dėl šios veikos turi kilti padariniai, taip kaip nurodė išvadoje prof. G. Švedas ir kiti teisės ekspertai, taip pat atsižvelgiant į veikos pavojingumą ir kitų ES valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatytus padarinius. Aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys, kad daugiau kaip 20 ES valstybių narių savo baudžiamuosiuose įstatymuose numato atsakomybę už asmens persekiojimą, dauguma tų valstybių jau ratifikavo 2011 m. Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija). 4. Papildžius projektą nauju 1 straipsniu dėl BK XX skyriaus pavadinimo pakeitimo, 1 projekto straipsnis tapo 2 (projekte straipsniai pernumeruoti).
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-07-25	*			Įvertinus projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų dėl projekto esmės neturime.	Atsižvelgti
3.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-07-25	2	1		Teiktinos šios teisės technikos pastabos: 1. Projektu teikiamo Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167¹ straipsnio 1 dalies dispozicijos pabaigoje po žodžių „padarė baudžiamąjį nusižengimą“ skyrybos ženklas „kablelis“ keistinas jungtuku „ir“.	Pritarti	Naujame BK 148¹straipsnyje atsižvelgta ir patobulinta redakcija pagal pastabą.
4.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-07-25	2	1		2. BK 167¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje po žodžio „žmogų“ rašytinas skyrybos ženklas „kablelis“.	Atsižvelgti
5.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-07-25	2	2		3. BK 167¹ straipsnio 2 dalyje žodžiai „nusikalstamas veikas“ keistini į žodžius „nusikalstamą veiką“.	Pritarti
6.	Teisingumo ministerijos Europos teisės departamentas 2019-07-26	*			Įvertinę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 167¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-3746 atitiktį Europos Sąjungos teisei, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų neturime.	Atsižvelgti
7.	Baudžiamojo kodekso priežiūros komiteto prie Teisingumo ministerijos nariai	2			Baudžiamojo kodekso priežiūros komiteto prie Teisingumo ministerijos narių nuomonės (pateiktos papildomo Žmogaus teisių komiteto išvadoje šiam projektui): Prof. Gintaras Švedas, VU: Mano nuomone, projekte išdėstytai draudimo idėjai pritartina. Kita vertus, dispozicijos formuluotė turėtų būti geriau apgalvota ir tiksliau apibrėžianti draudžiamo elgesio ribas. Pastabos ir pasiūlymai, kuriuos siūlyčiau įvertinti: 1) manyčiau, kad kaltininko atsakomybė turėtų kilti tik tada, kai jis žino, kad toks jo elgesys yra nepageidaujamas; 2) manyčiau, kad veikos apibūdinimas kaip „sistemingas persekiojimas" yra šiek tiek prieštaringas ir dviprasmiškas, nes terminas „sistemingai" baudžiamojoje teisėje aiškinamas kaip ne mažiau kaip trys savarankiški atvejai, o terminas „persekiojimas" - tam tikrą laiką besitęsiantį elgesį. Atsižvelgiant į tai, veikos aprašyme reiktų atsisakyti vieno iš šių požymių (pvz., paliekant tik „sistemingai bandė susisiekti ir t.t." arba „persekiojo bandydamas susiekti ir t.t."); 3) veika apibūdinama per plačiai, nes gali apimti, pvz., ir mokesčių inspektoriaus siunčiamus pranešimus apie pareigą sumokėti mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kaltininko veika turėtų būti siejama tik su jo asmeniniais tikslais arba interesais, ir pan. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas Marijus Kursevičius: Manau, kad siūlomu BK 167¹ straipsniu atveriama galimybė kriminalizuoti atvejus ir taikyti baudžiamąją atsakomybę už iš esmės nepavojingas veikas, o tai prieštarauja ultima ratio principo reikalavimui, neatitinka BK 12 straipsnio, nustatančio, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga veika, nuostatų. Kartu sudaromos prielaidos atskirais atvejais piktnaudžiauti asmenims, siekiantiems nepagrįstai tapti nukentėjusiaisiais, kerštauti ir t.t. Be to, manau, kad dabar galiojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų iš esmės pakanka asmens apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, be to, iš esmės galima spręsti, kad dabar galiojantis teisinis reglamentavimas (pvz. BK 145 straipsnis) apima ir realiai pavojingus persekiojimo atvejus. Įstatymu siūloma tokia B K 167¹ straipsnio dispozicijos formuluotė: „Tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis Pirma pažymėtina, kad įstatymo projekte numatyta persekiojimo sąvoka, yra daugiau vertinamojo pobūdžio ir praktikoje ją aiškinant kiltų daug neaiškumų, kadangi iš esmės neaiški tiksli riba, nuo kurios, tarkim ne grasinančio ar bauginančio pobūdžio žinutės parašymas tampa nusikalstama veika, kada jis tampa sistemingu. Apskritai, kontakto siekis šiuolaikiniame pasaulyje yra įprastas socialinis reiškinys, todėl nesant aplinkybių, kurios leistų spręsti apie tokio siekio kontaktuoti realų pavojingumą, siūlomu projektu iš esmės sudaroma galimybė kriminalizuoti net ir neutralaus ar pozityvaus pobūdžio kontakto su kitu asmeniu paieškas. Pavyzdžiui, vienam žmogui paprašius jam neberašyti ei. laiškų, ir nepaisant to asmeniui parašius artimu laiku bent tris, net ir neutralaus turinio, žinutes, tai jau galima būtų vertinti kaip nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad iš aiškinamojo rašto turinio matyti, jog šiuo įstatymo pakeitimu siekiama apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje. Nepaisant to, siūloma BK 167¹ straipsnio dispozicija tokio abstraktumo, kad sudaro prielaidas ją taikyti net ir su artima aplinka nesusijusiais atvejais, tarkim įkyraus gerbėjo žinutė merginai, kuriai asmuo tiesiog nepriimtinas. Antra, siūloma dispozicija iš esmės nėra aiški ir tuo aspektu, kad ja siūloma kriminalizuoti bandymą susisiekti su asmeniu. Taigi, net ir kaltininkui tiesiogiai keletą kartų prašant tarpininko suorganizuoti susitikimą su galimu nukentėjusiuoju, tačiau nepavykus realiai su pastaruoju susisiekti ir šiam apie tokį bandymą net nežinant, veika jau tampa nusikalstama. Kartu tokia dispozicijos formuluotė rodo, kad iš esmės joje įtvirtinta nusikalstama veika, padaryta pasikėsinimo stadijoje. Trečia iš aiškinamojo rašto turinio matyti, kad įstatymo projektu siekiama nustatyti atsakomybę už asmens persekiojimą, siekiant apsaugoti žmogaus teisę į privatų gyvenimą bei laiku užkirsti kelią sunkesniems nusikaltimams, tačiau kartu nurodoma, kad persekiojimas yra pavojinga, rimtas pasekmes žmogui sukelianti veika. Nepaisant to, kad aiškinamajame akte tvirtinama, jog persekiojimas sukelia žmogui rimtas pasekmes, siūlomo BK 167¹ straipsnio dispozicija formuluojama kaip formali, baudžiamoji atsakomybė ir už sistemingą asmens bauginimą, ką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnis. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad: „Persekiojimas yra pavojinga, rimtas pasekmes žmogui sukelianti veika-persekiojant dažnu atveju yra aktyviai siekiama nepageidaujamo kontakto su persekiojamu žmogumi, sutrikdomas jo privatus gyvenimas, sukuriama nuolatinė įtampa ir nerimas, suvaržoma jo veiksmų laisvė, kenčia profesinis gyvenimas. Persekiojamam žmogui gali tekti keisti savo kontaktinius duomenis, gyvenamąją vietą, vengti lankytis jam įprastose vietose, vengti bendrauti internete ir socialiniuose tinkluose, taip pat nuolat nerimauti dėl savo ir savo vaikų bei artimųjų saugumo bei darbo vietos išsaugojimo. Persekiojimas gali sukelti žalingų pasekmių persekiojamo asmens psichikos sveikatai dėl nuolat kuriamos ir neišsisklaidančios įtampos, kol persekiojimo veiksmai nėra sustabdyti“. Esant tokiam apibūdinimui iš esmės nėra aišku, kodėl siūloma veiką įtraukti j BK XXIV skyrių „Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui“, ne į BK XIX skyrių „Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei“. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens psichinė sveikata ginama būtent pastarajame BK skyriuje numatytuose straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis. Mano nuomone, tokios veikos kriminalizavimas yra perteklinis, daugumoje tikrai pavojingų persekiojimo atvejų, tokius veiksmus galima kvalifikuoti kaip sistemingą bauginimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Manau, kad daugiausia tai gali būti laikoma administraciniu nusižengimu, tačiau ir tokiu atveju formuluotė turėtų būti tikslinama. Jei vis tik būtų siekis įtvirtinti persekiojimo sąvoką baudžiamajame kodekse, ja galėtų būti papildyta BK 145 straipsnio 2 dalis, pvz.: „... arba sistemingai baugino, ar pavojingai persekiojo žmogų, naudodamas psichinę privartą“. Tačiau tokiu atveju turėtų būti konkretinamas sąvokos „persekiojimas“ ar „pavojingas persekiojimas“ turinys. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas dr. Justas Namavičius: Atsakydamas į Jūsų 2019 m. rugsėjo 3 d. prašymą teikiu nuomonę dėl baudžiamojo kodekso papildymo 167¹ straipsniu įstatymo projekto. Esminių teisinių kliūčių priimti tokį įstatymą nematyti. Tačiau, *atsižvelgiant į proporcingumo principą bei baudžiamosios teisės kaip ultima ratio* priemonės specifiką, galbūt vertėtų pagilinti klausimą, ar ir kiek tokia nuostata yra tikslinga,** ir ar pirmiau nevertėtų pamąstyti apie alternatyvas. Pirma, sunkesnes persekiojimo formas jau apima BK 145,148 straipsniai. Antra, grynai prevenciniu požiūriu baudžiamoji sankcija yra adresatui labiausiai apsunkinantis, bet iš nukentėjusiojo pozicijos nebūtinai pats efektyviausiais būdas užkirsti kelią persekiojimui. Tarkim, administracinių prievartos priemonių ir/arba sankcijų taikymas (taip pat ir pakartotiniais atvejais) galbūt yra greitesnis bei paveikesnis būdas pasiekti norimų rezultatų negu paprastai gerokai daugiau laiko bei resursų reikalaujantis baudžiamasis procesas. Trečia, praktikoje gali kilti sunkumų atriboti piktybinį persekiojimą nuo kitų įkyrių, bet asmens gyvenimą mažiau trikdančių ar socialiai adekvačių kontakto užmezgimo formų, pvz., reguliarus reklamos siuntimas, pastovūs konfliktai su nevykusiais kaimynais dėl buitinių dalykų ir pan. Be to, kažkokių neigiamų persekiojimo padarinių arba bent jau veikos potencialo pakenkti nukentėjusiojo savijautai bei gyvensenai, kitaip negu kai kuriose užsienio valstybėse, siūlomas projektas nenumato. Problemą galbūt spręstų siūlomo projekto požymis „sistemingai persekiojo". Tačiau jis nėra itin aiškus, o neaiškūs įstatymų požymiai savaime nėra palankūs konstituciniam teisėtumo principui. Tad čia tektų pasitikėti, kad tokį įstatymą su laiku adekvačiai išaiškins praktika (o bent jau iki jai nusistovint manytina, kad bus pradėta nemažai nereikalingų baudžiamųjų persekiojimų). Diskutuojant projektą atsižvelgtina ir į tai, kad, jam tapus realybe, galimas ir piktnaudžiavimas, pvz., nepagrįstais kaltinimais siekiant palankesnės pozicijos civiliniame ginče ir pan. Tad, apibendrinus aukščiau išdėstytus aspektus, esama tikimybės, kad siūlomas įstatymas taps simboliškai išraiškinga, bet praktikoje „mirusia" norma^{^[1]}; persekiojimas vykdomas daugiau pavieniais, selektyviais atvejais, kas realių problemų nespręs. Todėl prieš papildant baudžiamąjį kodeksą pirmiausia reikėtų apsvarstyti ir išbandyti alternatyvius kelius. Įstatymų technikos požiūriu siūlytina įterpti požymį „neteisėtai"(tarkim, „[...] 1. Tas kas neteisėtai, prieš aiškiai išreikštą Nors toks požymis iš esmės būtų deklaratyvus, tačiau jis pabrėžtų, kad yra įmanomi nors ir labai nepageidautini, tačiau teisėti „persekiojimo " atvejai, pvz., kontaktai su valstybės pareigūnais jiems atliekant savo pareigas, korespondencijos gavimas civiliniame ginče ir pan. Atribojant persekiojimą nuo nebaustinų veiksmų galbūt pasitarnautų papildomas kriterijus, kad persekiojimo veiksmai [potencialiai] galėjo neigiamai paveikti nukentėjusiojo savijautą ar gyvenseną. Dr. Tomas Girdenis, Baudžiamosios teisės ir proceso institutas: Bandymas uždrausti asmens persekiojimą iš esmės yra pagirtinas dalykas, tačiau šis draudimas turi būti protingas ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę tik pačiais pavojingiausiais atvejais. Tiesiog sistemingas persekiojimas gali nesiekti baudžiamajai atsakomybei būtino pavojingumo laipsnio. Todėl siūlytina vadovautis daugelio valstybių patirtimi ir persekiojimą kriminalizuoti, kartu numatant būtiną požymį, kad persekiojimas baudžiamas tik tada, kai nukentėjusiajam yra sukeliamas pagrįstas baimės jausmas. Tai įgalins teismus iš baudžiamosios teisės pusės vertinti tik tas situacijas, kurios yra potencialiai pavojingos, sukeliančios nesaugumo jausmą. Rūta Kaziliūnaitė, STT direktoriaus pavaduotoja: Susipažinus su projektu, pagal STT kompetenciją pastabų neturime. Vertinant pateiktus siūlymus platesniu požiūriu, manyčiau, kad pirmiausia svarstytina galimybė projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų siekti civilinėmis, administracinėmis ar administracinės atsakomybės priemonėmis (kaip galima suprasti iš pridedamos apžvalgos, yra valstybių, pasirinkusių tokią išeitį), ir tik įsitikinus, kad šios priemonės nebūtų pakankamos, spręsti klausimą dėl veikos kriminalizavimo. Dr. Skirmantas Bikelis, Teisės institutas: Veika, kuri aprašyta BK 167-1 straipsnio projekte, mano manymu, nesiekia to pavojingumo, kuris būtinas, kad veika būtų pagrįstai įtraukta į baudžiamąjį kodeksą. Lyginamoji užsienio valstybių įstatymų analizė taip pat rodo, kad užsienio įstatymuose kriminalinis aukos persekiojimas pasižymi tam tikrais jo didesnį pavojingumą parodančiais požymiais. Pagal siūlomą redakciją pakanka pa asmens išreikšto atsisakymo kontaktuoti sistemingai (įkyriai) pasiųsti keletą ei. laiškų ir jau neva būtų padaryta nusikalstama veika, net jei tai niekaip nepaveiktų aukos gyvenimo. Jei siūlymas būtų papildytas jo didesnį pavojingumą rodančiais požymiais, tuomet būtų galima svarstyti tokios veikos kriminalizavimo galimybę. Generalinio prokuroro pavaduotojas (dabar Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Karčinskas: Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje elektroniniu paštu gautas derinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) papildymo 167' straipsniu įstatymo projektas (toliau - Projektas). Susipažinę su Projektu, teikiame šias pastabas: 1. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau - Konvencija) 34 straipsnis („Persekiojimas“) įpareigoja prie jos prisijungusias šalis imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad būtų kriminalizuotas tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus. Šiuo argumentu grindžiama būtinybė kriminalizuoti žmogaus persekiojimą ir tai įtvirtinti atskirame BK 167¹ straipsnyje. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos 34 straipsnis „persekiojimą“ apibrėžia kaip „tyčinius veiksmus, kai kitam asmeniui pakaito tinai grasinama verčiant baimintis dėl savo saugumo“. Tokio pobūdžio veiksmai mūsų nacionalinėje teisėje jau yra kriminalizuoti ir užtraukia BK 145 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytą atsakomybę. 2. *Baudžiamojoje teisėje galioja ultima ratio* principas, reiškiantis, kad baudžiamoji atsakomybė yra taikoma tik kaip paskutinė teisinių gėrių apsaugos priemonė.** Projekte BK 167' straipsnio dispozicijoje apibrėžti veiksmai persekiojamam asmeniui neabejotinai yra nemalonūs ir kelia neigiamas emocijas, tačiau jie neturėtų būti pripažinti tokiais pavojingais, kad užtraukti} baudžiamąją atsakomybę. Kaip minėta, intensyvus persekiojimas, pasižymintis grasinimais ir bauginimais, t. y. pavojingiausios jo formos, BK jau yra kriminalizuotos - BK 145 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus terorizavimą, BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, 167 straipsnyje - atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų gyvenimą rinkimą. Todėl žmogaus persekiojimo kriminalizavimas, įtvirtinant BK atskirą tam skirtą normą, būtų perteklinis. 3. Projekte siūlomas baudžiamosios atsakomybės už žmogaus persekiojimą įtvirtinimas atskirame BK straipsnyje neatitiktų ne tik ultima ratio, tačiau ir proceso ekonomiškumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad ši veika nėra itin pavojinga, sąnaudos baudžiamajam procesui nepateisinamai viršytų gautą rezultatą, be to, veiką padariusiam asmeniui užtrauktų teistumą ir kitas su tuo susijusias pasekmes. Manome, kad atsakomybė už žmogaus persekiojimą, atsižvelgiant į šios veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, turėtų būti įtvirtinta ne BK, o Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse. Tokiu būdu būtų užtikrinta ne tik nukentėjusio asmens apsauga, tačiau ir veiką padariusiam asmeniui pritaikyta atsakomybė, proporcinga, veikos pavojingumui. Policijos departamentas prie VRM Manome, kad esamas baudžiamasis teisinis reguliavimas yra pakankamos aprėpties užtikrinant asmenų apsaugą nuo persekiojimo. Siūlomas naujas teisinis reguliavimas yra kazuistinio pobūdžio, keliantis pagrįstų abejonių dėl galimo neproporcingumo taikant siūlomas nuostatas ir nėra tikslingas ultima ratio kaip kraštutinės priemonės požiūriu. Taip pat pažymėtina, kad Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte nepateikia aiškių argumentų dėl siūlomo kriminalizavimo, nėra išanalizuota esama situacija dėl siūlomos kriminalizuoti nusikalstamos veikos paplitimo, problemos masto šalies mastu (pateikiama tik užsienio šalių praktika, atsietai nuo baudžiamojo įstatymo bendro konteksto). Be kita ko, aiškinamajame rašte įvardinta ir tai, kad siūlomi baudžiamojo įstatymo pakeitimai, turės didelę naštą teisėsaugos (policijos) pareigūnams, siekiant tinkamai kvalifikuoti naują nusikaltimą, tačiau kriminalizavimo finansinės sąnaudos nėra įvertintos. Taip pat pažymėtina, kad pateiktame įstatymo projekte, nėra aiški pati nuostata "prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią", kas sukeltų praktinių sunkumų įrodinėjimo procese, visiškai neaiškūs vertinamieji požymiai, kuriais remiantis nusikalstama veika turės būti tinkamai kvalifikuojama bei atribojama nuo jau esamų BK kriminalizuotų nusikalstamų veikų. Manyti na, kad šiai dienai esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas ir jau dabar užtraukia baudžiamąją atsakomybę (BK 145 str. 2 d.), todėl atskiras baudžiamojo įstatymo priėmimas dėl asmens persekiojimo laikytinas pertekliniu. Analogiška nuomonė buvo išsakyta darbo grupės posėdžių metu, svarstant galimybę kriminalizuoti asmens persekiojimą.⁷	Pritarti Pritarti iš dalies Pritarti Pritarti iš dalies Atsižvelgti Pritarti Atsižvelgti Atsižvelgti	Pritartina ekspertų išsakytiems argumentams. Iš esmės pritarti prof. Gintaro Švedo pasiūlymams, taip pat pasiūlymams, kad veika turi būti tikrai pavojinga ir reikalingi iš jos kylantys padariniai. ŽTK papildoms komitetas siūlo pritarti. Motyvai: Pritarti, tačiau atsižvelgtina į projekto siūlomą formuluotę „Tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai <...>. Remiantis logika, turėtų būti aišku, kad ta valia turi būti aiškiai išreikšta persekiotojui, o ne kam kitam. Atsižvelgiant į pastabas, projektas patobulintas ir teikiamas, kadangi problema realiai egzistuoja, tai dažniausiai yra kaip smurto artimoje aplinkoje tęsinys. Kitos nusikalstamos veikos, esančios BK, savo turiniu neatitinka siekiamos kriminalizuoti veikos. BK 145 straipsnyje kriminalizuota grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (Skyriuje – Nusikaltimai žmogaus sveikatai) arba žmogaus terorizavimas, kurio metu turi būti grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Jeigu šių padarinių nėra, tačiau žmogus bauginamas kitomis priemonėmis ar jį vis tiek sistemingai persekioja žmogų prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią ir tuo sukelia, kitas negu 145 straipsnyje nurodytus padarinius/ pasekmes, tuomet 145 straipsnio veikos naujų veikų neapima, be to, nauja veika kėsinamasi į žmogaus laisvę, o ne į sveikatą (kitas objektas), todėl reikalinga apibrėžti naują veiką naujame straipsnyje. Atsižvelgiant į šią ir kitas pastabas, patobulintame projekte nusikalstamos veikos sudėtis ne formali, o materiali – būtini padariniai, kurie ir numatyti patobulintame straipsnyje. Taip pat nauja veika numatoma BK XX skyriuje – Nusikaltimai žmogaus laisvei, o ne BK XXIV skyriuje. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui. Teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2). Buvo apsvarstytos ir alternatyvos dėl administracinės teisenos, tačiau prieita prie išvados, kad veika pavojinga, nukreipta į žmogaus teises, sukelia sunkius padarinius, todėl nauja veika kriminalizuojama. Atsižvelgiant į pastabą, numatomi padariniai, kiti veikas atribojantys požymiai. Atsižvelgiant į pastabą, dispozicijoje įterptas požymis „neturėdamas teisėto pagrindo“. Atsižvelgiant į pasiūlymą, dispozicijoje numatomi padariniai: “<...>jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai <...>“. Pritarti, kad veika turi būti pati pavojingiausia, todėl numatyti dispozicijoje sunkiausių atvejų kriterijai (sistemingumas, neteisėtumas ir kt.) ir dėl persekiojimo atsiradę padariniai (dėl pastovaus nesaugumo jausmo žmogus keičia savo darbą, gyvenamąją vietą ir kt., nukentėjusiam asmeniui atsiranda neigiamas poveikis emocinei būsenai). Buvo svarstomos alternatyvios priemonės, tačiau prieita prie išvados, kad veika pavojinga, nukreipta į žmogaus teises, sukelia sunkius padarinius, todėl nauja veika kriminalizuojama. Teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2). Atsižvelgiant į pastabą, straipsnio dispozicija papildyta veikos pavojingumą parodančiais požymiais ir padariniais. Nusikalstamos veikos padariniai neapima jau kriminalizuotų veikų, BK 145 straipsnyje numatytomis veikomis kėsinamasi į kitus teisinius gėrius, yra kitas objektas – nusikaltimai sveikatai, o teikiamu Komiteto patobulintu projektu kėsinamasi į žmogaus laisvę. Sutiktina, kad turi būti kriminalizuotos tik pačios pavojingiausios veikos ir dėl jų atsirasti padariniai, todėl projektas papildytas šiais elementais, atsižvelgiant į pastabą. Atkreiptinas dėmesys, kad naujame BK straipsnyje kriminalizuota veika teistumo asmenims neužtrauks, nes suformuota ne kaip nusikaltimas, o kaip baudžiamasis nusižengimas, kuriame negali būti numatyta laisvės atėmimo bausmė, o baudžiamieji nusižengimai teistumo neužtraukia. BK 97 str. 1 dalyje nurodyta, kad „Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys<...>“ (žr. BK 12, 97 straipsnius). Buvo apsvarstytos ir alternatyvios priemonės, tačiau prieita prie išvados, kad veika pavojinga, nukreipta į žmogaus teises, sukelia sunkius padarinius, todėl nauja veika kriminalizuojama. Atsižvelgiant į visų ekspertų, žmogaus teisių gynimo organizacijų pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2). Daugiau argumentų žiūrėti aukščiau.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra.

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Lietuvos žmogaus teisių centras 2021-03-08, 2020-05-20	*			DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO PAPILDYMO 1671 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-3746 Nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, Lietuvos moterų lobistinė organizacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras – siūlo kuo skubiau tęsti praėjusioje Seimo kadencijoje pateikto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) papildymo 167-1 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-3746 (toliau – Įstatymo projektas) svarstymo procedūrą. Prašome Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuoti šio įstatymo projekto klausymus bei svarstymą ir jį priimti šių metų Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Įstatymo projektas buvo užregistruotas dar 2019 m. liepos 25 d., po to kai nevyriausybinės organizacijos ir Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ne kartą ragino drausti persekiojimą, kaip pakartotinius veiksmus ieškant kontakto su asmeniu tiesiogiai ar nuotolinėmis priemonėmis, ar per trečiuosius asmenis, kurie sukelia baimės ar nesaugumo jausmus, ypatingai tais atvejais, kai tai daroma nutraukus smurtinį ar kitą santykį. Tokie veiksmai kaip nuolatinis kontaktų ieškojimas su asmeniu, ypatingai nutraukus smurtinius santykius, vyksta per kitus šeimos narius, darbovietes, vaiko teisių ir socialinius darbuotojus, vaikų ugdymo įstaigas, ir kt. Daugumoje Europos Sąjungos šalių persekiojimo veika laikoma nusikalstama. Taip pat nuo 2010 metų ES valstybėse pastebimi pokyčiai reglamentuojant persekiojimą ir/ar priekabiavimą, praplečiant šias sąvokas.1 Nors BK yra įtvirtintas 145 str. – Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas – kurio 2 d. numatyta: „Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų“, ši nuostata neapsaugo asmenų nukentėjusių nuo kitų persekiojimo formų. Taip pat nėra pakankamas BK 167 straipsnis, pagal kurį baudžiama už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Žemiau pateikiame (1) konkrečią mūsų siūlomą BK 145 straipsnio papildymo formuluotę, (2) persekiojimo veikų apibūdinimą ir argumentus, kodėl dabartinės teisinės sąvokos nėra pakankamos persekiojimui užkardyti, ir (3) svarbius papildomus aspektus, kuriuos reikėtų įtraukti svarstant persekiojimo reglamentavimą. 1. Siūloma BK 145 str. formuluotė Įstatymo projektą 2019 m. lapkričio 20 d. apsvarstė papildomas komitetas. Lietuvos Respublikos Seimo žmogaus teisių komitetas siūlė pritarti Įstatymo projektui. Siūlome organizuoti projekto klausymus ir apsvarstyti BK 145 str. papildymo tikslingumą: papildant pavadinimą žodžiu „persekiojimas” t. y. pakeičiant straipsnio pavadinimą į: „Persekiojimas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“. Patį straipsnį siūlytume papildyti tokia dalimi: „Tas, kas sistemingai persekiojo žmogų siekdamas nepageidaujamo bendravimo su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu, žodžiu, elektroninių ryšių ar kitomis priemonėmis, arba neteisėtai sekdamas žmogų, arba prie jo priekabiaudamas, padarė baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“ 2. Persekiojimas ir pasiūlymo argumentai 2.1. Kas yra persekiojimas, kurį siekiama uždrausti įstatymo projektu? Įstatymo projektu siekiama užkardyti, be kita ko, tuos persekiojimo atvejus, kai persekiojimą patiria asmenys, anksčiau patyrę smurtą artimoje aplinkoje ir siekiantys nutraukti ar nutraukę santykius su smurtaujančiu asmeniu. Persekiojimą šalis nares, prisijungusias prie Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau - Konvencija), įpareigoja kriminalizuoti ir šios Konvencijos 34 straipsnis. Nors Konvencija kol kas neratifikuota, tai yra vienas detaliausių tarptautinių dokumentų, numatančių kovos su smurtu mechanizmus, todėl būtina remtis jos tekstu ir aiškinamąja ataskaita, tobulinant Lietuvos teisinę bazę. Remiantis Konvencija, kito ne vienos Europos Sąjungos valstybės teisinė bazė, kriminalizuojant persekiojimą ar keičiant jo apibrėžimą. Konvencijos 34 str. įtvirtinta: „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus.“ Europos Tarybos aiškinamajame Konvencijos komentare persekiojimas apibūdinamas kaip apimantis „bet kokį pakartotinį bauginančio pobūdžio elgesį prieš tam tikrą asmenį, kai toks elgesys sukelia baimės jausmą. Bauginantis elgesys gali apimti kito asmens nepageidaujamą pakartotinį sekimą, nepageidaujamą bendravimą su kitu žmogumi ar kito žmogaus informavimą apie tai, kad jis/ji stebima/-as. Tai apima fizinį tiesioginį sekiojimą paskui auką, pasirodymą jos/jo darbo vietoje, sporto ar ugdymo įstaigose, taip pat asmens sekimą virtualiame pasaulyje (pokalbių kambariuose, socialiniuose tinkluose ir kt.) Nepageidaujamas bendravimas su asmeniu apima bet kokio aktyvaus kontakto su auka siekį visomis prieinamomis komunikacijos priemonėmis, įskaitant šiuolaikines komunikacijos priemones ir informacines ir ryšių technologijas (IRT). Be to, bauginantis elgesys gali apimti ir tokį elgesį kaip įvairių formų asmens turto gadinimas, subtilių kontakto su kitam priklausančiais asmeniniais daiktais pėdsakų palikimas, veiksmai kito asmens gyvūno atžvilgiu, netikrų tapatybių kūrimas ar netikros/melagingos informacijos platinimas apie asmenį internete“.3 Siūlome atsižvelgti į Konvencijos aiškinamąjį komentarą, apibrėžiant persekiojimą taip, kad jis pakankamai plačiai apimtų pakartotinius nepageidaujamo pobūdžio persekiojimo veiksmus, kuriais asmeniui sukeliamas baimės ar nesaugumo jausmas. 2.2. Kodėl dabartinės teisinės sąvokos nėra pakankamos? Persekiojimas yra plačiai paplitusi ir didelę psichosocialinę žalą kelianti, tačiau Lietuvoje realiai neužkardoma problema. Remiantis tiesiogine nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje patirtimi, kurią fiksuoja Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras ir kiti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, bet ir veiksmais, kurių BK 145 str. neapima - nepageidaujamu kontakto ieškojimu, skambinėjimu į darbo vietą, ieškojimu ryšio per kitus asmenis, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra nukentėjusioji (-ysis), pvz. parduotuvėje. Dažnais atvejais moterys mini, kad, norėdamos sulaukti pagalbos iš policijos pareigūnų patyrus persekiojimą, turi pateikti įrodymus, kad buvo ne tik grasinama tiesioginėmis žinutėmis, bet ir buvo imtasi kokių nors veiksmų. Nukentėjusiosios taip pat yra klausiamos, ar tai nėra tiesiog besitęsiančio konflikto su buvusiu sutuoktiniu pasekmė, arba ką jos padarė, kad išprovokavo tokį elgesį. Pateikiame keletą persekiojimo pavyzdžių iš Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro praktikos, užfiksuotų teikiant pagalbą nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje, kurie nėra išskirtiniai ir atspindi daugelio smurtinius santykius nutraukiančių ar nutraukusių moterų padėtį: 1. Moteris, anksčiau patyrusi smurtą iš buvusio partnerio, nutraukė su juo santykius, kuris ir po to nuolatos bandė su ja ieškoti kontakto: dažnai neįspėjęs pasirodydavo prie jos darbo vietos, klausinėdavo kolegų, kokiu metu ji dirba, nuolat rasdavo progų „netikėtai“ susitikti. Kai kuriais atvejais pasirodydavo neblaivus, būdavo agresyviai nusiteikęs. Jis iki šiol persekioja buvusią partnerę, ateina prie darbo vietos, o jei ji vengia kontakto, vadina menkinančiais žodžiais ir kitaip psichologiškai žemina. Moteris jautėsi išsigandusi dėl tokio elgesio, bandė gražiai su juo kalbėtis, taikytis dėl išgąsčio, tačiau suprato, kad nenori su juo būti ir yra nuolatinėje baimėje. Moteris kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau, kadangi nebuvo jokių fizinių sužalojimų, veiksmų nebuvo imtasi. Jai nesutikus taikytis - jis prieš ją panaudojo jėgą. Dėl smurto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepaisant to, jis toliau ją persekiojo. Po šio atvejo ji policiją kvietė ne kartą, tačiau ši nesiėmė veiksmų, nes persekiodamas buvęs partneris nebenaudojo kitų fizinių veiksmų. 2. Moteris nutraukė santykį su savo partneriu, tačiau ir po išsiskyrimo vyras nuolat ją persekiojo, įkalbinėjo susitikti ir atnaujinti santykius. Moteriai sutikus, vyras ėmė prieš ją naudoti fizinį smurtą. Todėl ji santykius nutraukė. Tačiau ir toliau buvo persekiojama. Kartą jai kalbantis su buvusiu partneriu savo automobilyje, ji vėl buvo fiziškai užpulta, atimtas telefonas. Asmuo ir toliau nepalieka jos ramybėje, seka, ką ji veikia, ateina į darbo vietą, įtikinėja tęsti santykius ir grasina, kad, jei ji nesutiks, jis paviešins jos asmeninę informaciją, taip pat informaciją, apie moters klientus darbe. Ji jaučiasi išsekusi nuo nuolatinio persekiojimo. Be to, po vieno iš susitikimų, asmuo pagrasino, kad jis kreipsis į policiją dėl neva patirto smurto, ką ir padarė. Moteris su pagalba ketina toliau mėginti imtis teisinių priemonių, nes po ankstesnių kreipimųsi, nebuvo pritaikytos jokios apsaugos priemonės. Pažymėtina, kad BK 145 str. numatyta atsakomybė už veikas, kurios galėtų apimti tik pačias pavojingiausias persekiojimo formas. BK 145 str. 1 d. įtvirtinta grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nusikaltimo sudėtis apima šių grasinimų realumo požymį. t. y. turi būti įrodyta, jog kaltininkas siekė, jog nukentėjusysis patikėtų nužudymo ar sunkaus sužalojimo realumu. Realumas paprastai nustatomas pagal konkrečius kaltininko veiksmus, įskaitant realiai pavartotą smurtą. Tuo tarpu BK 145 str. 2 d. numatytas sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą yra dar sunkesnis nusikaltimas nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (kvalifikuota sudėtis). Atitinkamai, už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą numatyta maksimali bausmė yra didesnė nei už, pavyzdžiui, nežymų šeimos nario sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą (BK 140 str. 2 d.) ar netgi nesunkų asmens sveikatos sutrikdymą (sužalojimą, kuris lemia iki 30 proc. darbingumo netekimą, BK 138 str.). Tai lemia, kad minėtos BK 145 str. nuostatos nukreiptos tik į itin pavojingų bauginimo formų užkardymą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta apžvalga: „Kasacinės instancijos teismo praktikoje, apibūdinant grasinimus, teigiama, kad tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017). Baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą yra įtvirtinta BK 145 straipsnyje. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, turi būti vertinamas grasinimų pavojingumas ir realumas.“ Nors remiantis 145 str. 2 d. „sistemingas asmens bauginimas naudojant psichinę prievartą“ yra savarankiška veika, teismų praktika rodo, kad dažnai ši veika apima ir tiesioginius fizinius veiksmus prieš asmenis, siekiant juos įbauginti. Šiais atvejais pats persekiojimas, nesant grasinimų pagal 145 str., nėra laikoma pakankamai pavojinga veika. Kaip pavyzdį pateikiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 2K-553-942/2015 (taip pat. žr. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014), įtrauktą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgą: „Nagrinėjamoje byloje D. S. inkriminuotas sistemingas psichinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs D. S. naudotos psichinės prievartos pobūdį, konstatavo, jog jo naudota psichinė prievarta reiškėsi: 1) tiesioginiais veiksmais prieš nepilnametį sūnų L. S. (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, L. S. gulint vonioje, ranka suėmęs jam už kaklo, nardino jį po vandeniu, taip jį skandindamas); 2) grasinimais, sakydamas, kad padegs namus, pradurs automobilio, kuriuo naudojosi nukentėjusieji, ratus; 3) nepagrįstais kaltinimais sūnui L. S. pinigų vagyste ir grasinant pasodinti jį į nepilnamečių koloniją; 4) bauginančios atmosferos kūrimu, suduodant smūgius sūnui L. S. delnu per galvą, kartojant, kad jis, jo brolis ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai, vadinant nukentėjusiąją E. S. „prostitute“, „šiukšle“, „alkoholike“, „šliundra“; 5) grasinimais atimti gyvybę E. S. – griebdamas ją už kaklo ir purtydamas grasino, kad vieną dieną užmuš (šiuos veiksmus atlikdamas mažamečio sūnaus D. P. S. akivaizdoje). Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais D. S. siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei E. S. ir savo vaikams L. ir D. P. S. baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami bauginant ne tik sutuoktinę, bet ir nepilnamečius vaikus. Tokios žemesnių instancijų teismų išvados neprieštarauja ir kasacinės instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347/2014).“ Atskira Baudžiamojo kodekso nuostata, numatanti atsakomybę ir už mažiau pavojingus persekiojimo atvejus, padėtų apsaugoti didesnį ratą žmonių. Lietuvos vadovybės apsaugos departamento puslapyje www.persekiojimuistop.lt taip pat teigiama, kad „šiuo metu Lietuva yra Nors remiantis 145 str. 2 d. „sistemingas asmens bauginimas naudojant psichinę prievartą“ yra savarankiška veika, teismų praktika rodo, kad dažnai ši veika apima ir tiesioginius fizinius veiksmus prieš asmenis, siekiant juos įbauginti. Šiais atvejais pats persekiojimas, nesant grasinimų pagal 145 str., nėra laikoma pakankamai pavojinga veika. 3.1. Baimės sukėlimas kaip privalomas persekiojimo sudėties elementas Svarstant įtraukti baimės elementą į persekiojimo reglamentavimą, taip pat svarbu apgalvoti, kokiais kriterijais remiantis būtų matuojamas dėl persekiojimo atsiradęs baimės jausmas. Jeigu jis būtų įtvirtintas baudžiamajame įstatyme, svarbu apsvarstyti, ar kiekvienu atveju vertintina ir įrodinėtina: 1) ar konkretus asmuo dėl persekiojimo patyrė baimę, stresą ar kitas rimtas psichines pasekmes; 2) ar nustatoma, kad dėl tokių veiksmų vidutinis (bet kuris asmuo, patyręs tokius veiksmus) asmuo būtų patyręs stresą ir baimę. Lyginamojoje ES šalių analizėje pateikiama, kad būtent dėl to, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu gali būti itin sudėtinga konkrečiais duomenimis įrodyti baimės lygį, kai kuriose JAV valstijose šis kriterijus buvo objektyvizuotas, įvedant „protingo asmens“ ar „vidutinio asmens“ standartą (angl. reasonable person). Tokiu atveju nėra svarbu, ar konkreti auka patyrė tam tikrą baimės lygį (to teismui įvertinti nereikia), bet ar vidutinis asmuo būtų patyręs emocinį stresą dėl pasikartojančio persekiojimo elgesio.5 Itin svarbu užtikrinti, kad baimės jausmas nebūtų sietinas su baime patirti smurtą, kaip akcentuojama jau minėtoje ES lyginamojoje analizėje. 3.2. Dėl galimybės nustatyti griežtesnę atsakomybę kai nusikalstama veika padaroma labiau „pažeidžiamo“ asmens atžvilgiu Siūlome, tikslinant BK nuostatas, įtvirtinti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę, kai tokia veika padaroma tam tikro labiau „pažeidžiamo“ asmens atžvilgiu ir tai įtvirtinti kaip kvalifikuojantį požymį. Skirtingose ES valstybėse tokie asmenys apibrėžiami skirtingai. Kai kurių pažeidžiamų asmenų grupių atžvilgiu padaryti nusikaltimai užtraukia didesnę atsakomybę. Remiantis BK 60 str., reglamentuojančiame atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pvz. veika padaryta mažamečiui; veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo; veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka; veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu, kad ji nėščia. Tačiau atskiros šalys taip pat numato griežtesnę atsakomybę, kai persekiojimo veika padaryta prieš buvusią (-į) sutuoktinę (-į) ar romantinę (-į) partnerę (-į), šeimos narius ar asmenis, kurie yra (buvo) persekiojusio asmens globoje ar piktnaudžiaujant autoritetu (apimant ne tik nepilnamečius asmenis). 3.3. Dėl įsakymų nesiartinti ar apsaugos nurodymų įtvirtinimo ir šiuo metu egzistuojančių laikinųjų apsaugos priemonių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo Raginame Lietuvos Respublikos Seimą, aptarus su skirtingomis organizacijomis, Nacionaline teismų administracija, Policijos departamentu ir Generaline prokuratūra, teisės aktuose įtvirtinti galimybę nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje pasinaudoti įsakymais/orderiais nesiartinti ir (ar) apribojančiais ar apsaugos nurodymais (angl. restraining order, protectionorder), atitinkančiais Konvencijos 53 straipsnį. Tokie nurodymai padėtų apsaugoti asmenis ir nuo persekiojimo, apie kurį kalbama. Šiuo metu rengiama nauja LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija, kurioje numatomas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis atitiktų Konvencijos 52 straipsnį, t.y. skubūs draudžiamieji nurodymai (angl. emergency barring order). Tuo tarpu, įsakymai nesiartinti ir apribojantieji ar apsaugos nurodymai, remiantis Konvencijos 53 straipsnio 2 dalimi: „būtų išduodami neatidėliotinai apsaugai užtikrinti, aukai nepatiriant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos; būtų išduodami konkrečiam laikotarpiui arba iki bus pakeistos ar panaikintos; prireikus būtų išduodami ex parte pagrindu ir įsigaliotų nedelsiant; galėtų būti išduodami neatsižvelgiant į kitus teismo procesus arba juos papildytų; galėtų būti išduodami vėlesniuose teismo procesuose.“ Tokie apsaugos nurodymai galėtų būti viena iš priemonių, siekiant apsaugoti asmenis nuo persekiojimo. Vienas iš būdų užtikrinti asmenų apsaugą nuo persekiojimo taip pat galėtų būti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos 72(1) straipsnyje, t. y. įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau, nei nustatytu atstumu, taikymas nesiejant jo tik su lygtinio paleidimo laiku, atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (pvz. kaip kad numatoma 68 straipsnio, 68(1) ar 68(2) straipsnio 2 dalyse, nustatant laikotarpį, kuriam gali būti atimtos ar apribotos tam tikros teisės, pvz., speciali teisė, viešoji teisė, ar teisė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla). 3.4. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir persekiojimo prevencijos Remiantis LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo galiojančios redakcijos 5 straipsnio 1 dalimi, jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, skiriamos šios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Tačiau, atsižvelgiant į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų praktiką, gana dažnais atvejais, net pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, kuri įpareigoja smurtautoją nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, smurtautojas baugina asmenį manipuoliuodamas vaikais, nurodydamas, kad įpareigojimas negalioja nesiartinimui prie vaikų. Kai kuriais atvejais, net ir vykstant tyrimui, tokią poziciją palaiko ir vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovai, nepaisant to, kad to paties įstatymo 2 str. 4 dalimi, smurtą patyrusiu asmeniu laikytinas ir „vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta“. Todėl siūlome patikslinti Įstatymo 5 str. 1 d. 2 p. ir suformuluoti jį taip: „įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, įskaitant vaiką, tapusį smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenančiu aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo“. Atsižvelgiant į vaiko interesus, susitikimus su vienu iš tėvų organizuotų Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai, jų patalpose ir užtikrindami stebėseną. Atsakomybė už šių susitikimų vykimą neturėtų būti permetama nukentėjusiam nuo smurto asmeniui ir tokiu būdu užkertamas kelias pakartotiniam psichologinio smurto bei manipuliacijų naudojimui ar spaudimui pasimatymų metu. 3.5. Dėl pernelyg siauro persekiojimo apibrėžimo Konvencijos 34 straipsnio kontekste Rekomenduojame dar kartą peržiūrėti naujai siūlomą įtvirtinti persekiojimo sudėtį, kad jis neleistų persekiojimo vertinti pernelyg siauriai ir apimtų veiksmus, kuriais nukentėjęs asmuo pakartotinai bauginamas ar gąsdinamas, pvz., pasikartojantį netikros informacijos skleidimą internete.	Atsižvelgti	Klausymų metu apsvarstytos iškeltos problemos: 1. Ar BK, ar kitais alternatyviais teisiniais instrumentais spręstina problema? Prieita prie išvados, kad veika pavojinga, paplitusi, sukelia sunkius padarinius, taip pat atsižvelgiant į kitų šalių teisinį reglamentavimą, minėtos Konvencijos nuostatas pasirinktas veikos kriminalizavimas, o ne alternatyvios priemonės. 2. Jeigu BK – kuriame BK skyriuje turėtų būti straipsnis ir kuris str. (tobulinami 145, 167¹) ar kt. – naujas? Klausymų metu prieita prie išvados, kad kėsinamasi į žmogaus laisvę ir šios veikos neapima kiti BK straipsniai, todėl formuluojamas naujas –148¹straipsnis pakeistame BK XX skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus laisvei“. 3. Taisytina straipsnio dispozicija (pasiremiant ir kitų šalių gerąja patirtimi, ir teisės ekspertų bei Vyriausybės pateiktais argumentais). Pritarta, kad veika turi būti realiai pavojinga ir dėl jos atsirasti pavojingi padariniai, todėl straipsnis patikslintas ir papildytas veikos pavojingumą įrodančiais požymiais ir padariniais. Atsižvelgiant į visų subjektų pastabas, Komitetas teikia patobulintą įstatymo projektą XIIIP-3746(2).

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos žmogaus teisių centras

2021-03-08,

2020-05-20

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO PAPILDYMO 1671 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-3746

Nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, Lietuvos moterų lobistinė organizacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras – siūlo kuo skubiau tęsti praėjusioje Seimo kadencijoje pateikto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) papildymo 167-1 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-3746 (toliau – Įstatymo projektas) svarstymo procedūrą. Prašome Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuoti šio įstatymo projekto klausymus bei svarstymą ir jį priimti šių metų Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje.

Įstatymo projektas buvo užregistruotas dar 2019 m. liepos 25 d., po to kai nevyriausybinės organizacijos ir Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ne kartą ragino drausti persekiojimą, kaip pakartotinius veiksmus ieškant kontakto su asmeniu tiesiogiai ar nuotolinėmis priemonėmis, ar per trečiuosius asmenis, kurie sukelia baimės ar nesaugumo jausmus, ypatingai tais atvejais, kai tai daroma nutraukus smurtinį ar kitą santykį. Tokie veiksmai kaip nuolatinis kontaktų ieškojimas su asmeniu, ypatingai nutraukus smurtinius santykius, vyksta per kitus šeimos narius, darbovietes, vaiko teisių ir socialinius darbuotojus, vaikų ugdymo įstaigas, ir kt.

Daugumoje Europos Sąjungos šalių persekiojimo veika laikoma nusikalstama. Taip pat nuo 2010 metų ES valstybėse pastebimi pokyčiai reglamentuojant persekiojimą ir/ar priekabiavimą, praplečiant šias sąvokas.1

Nors BK yra įtvirtintas 145 str. – Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas – kurio 2 d. numatyta: „Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų“, ši nuostata neapsaugo asmenų nukentėjusių nuo kitų persekiojimo formų.

Taip pat nėra pakankamas BK 167 straipsnis, pagal kurį baudžiama už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą.

Žemiau pateikiame (1) konkrečią mūsų siūlomą BK 145 straipsnio papildymo formuluotę, (2) persekiojimo veikų apibūdinimą ir argumentus, kodėl dabartinės teisinės sąvokos nėra pakankamos persekiojimui užkardyti, ir (3) svarbius papildomus aspektus, kuriuos reikėtų įtraukti svarstant persekiojimo reglamentavimą. 1. Siūloma BK 145 str. formuluotė

Įstatymo projektą 2019 m. lapkričio 20 d. apsvarstė papildomas komitetas. Lietuvos Respublikos Seimo žmogaus teisių komitetas siūlė pritarti Įstatymo projektui.

Siūlome organizuoti projekto klausymus ir apsvarstyti BK 145 str. papildymo tikslingumą:

papildant pavadinimą žodžiu „persekiojimas” t. y. pakeičiant straipsnio pavadinimą į: „Persekiojimas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“.

Patį straipsnį siūlytume papildyti tokia dalimi: „Tas, kas sistemingai persekiojo žmogų siekdamas nepageidaujamo bendravimo su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu, žodžiu, elektroninių ryšių ar kitomis priemonėmis, arba neteisėtai sekdamas žmogų, arba prie jo priekabiaudamas, padarė baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“

2. Persekiojimas ir pasiūlymo argumentai

2.1. Kas yra persekiojimas, kurį siekiama uždrausti įstatymo projektu?

Įstatymo projektu siekiama užkardyti, be kita ko, tuos persekiojimo atvejus, kai persekiojimą patiria asmenys, anksčiau patyrę smurtą artimoje aplinkoje ir siekiantys nutraukti ar nutraukę santykius su smurtaujančiu asmeniu. Persekiojimą šalis nares, prisijungusias prie Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau - Konvencija), įpareigoja kriminalizuoti ir šios Konvencijos 34 straipsnis. Nors Konvencija kol kas neratifikuota, tai yra vienas detaliausių tarptautinių dokumentų, numatančių kovos su smurtu mechanizmus, todėl būtina remtis jos tekstu ir aiškinamąja ataskaita, tobulinant Lietuvos teisinę bazę. Remiantis Konvencija, kito ne vienos Europos Sąjungos valstybės teisinė bazė, kriminalizuojant persekiojimą ar keičiant jo apibrėžimą. Konvencijos 34 str. įtvirtinta: „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus.“

Europos Tarybos aiškinamajame Konvencijos komentare persekiojimas apibūdinamas kaip apimantis „bet kokį pakartotinį bauginančio pobūdžio elgesį prieš tam tikrą asmenį, kai toks elgesys sukelia baimės jausmą. Bauginantis elgesys gali apimti kito asmens nepageidaujamą pakartotinį sekimą, nepageidaujamą bendravimą su kitu žmogumi ar kito žmogaus informavimą apie tai, kad jis/ji stebima/-as. Tai apima fizinį tiesioginį sekiojimą paskui auką, pasirodymą jos/jo darbo vietoje, sporto ar ugdymo įstaigose, taip pat asmens sekimą virtualiame pasaulyje (pokalbių kambariuose, socialiniuose tinkluose ir kt.) Nepageidaujamas bendravimas su asmeniu apima bet kokio aktyvaus kontakto su auka siekį visomis prieinamomis komunikacijos priemonėmis, įskaitant šiuolaikines komunikacijos priemones ir informacines ir ryšių technologijas (IRT). Be to, bauginantis elgesys gali apimti ir tokį elgesį kaip įvairių formų asmens turto gadinimas, subtilių kontakto su kitam priklausančiais asmeniniais daiktais pėdsakų palikimas, veiksmai kito asmens gyvūno atžvilgiu, netikrų tapatybių kūrimas ar netikros/melagingos informacijos platinimas apie asmenį internete“.3

Siūlome atsižvelgti į Konvencijos aiškinamąjį komentarą, apibrėžiant persekiojimą taip, kad jis pakankamai plačiai apimtų pakartotinius nepageidaujamo pobūdžio persekiojimo veiksmus, kuriais asmeniui sukeliamas baimės ar nesaugumo jausmas.

2.2. Kodėl dabartinės teisinės sąvokos nėra pakankamos?

Persekiojimas yra plačiai paplitusi ir didelę psichosocialinę žalą kelianti, tačiau Lietuvoje realiai neužkardoma problema.

Remiantis tiesiogine nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje patirtimi, kurią fiksuoja Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras ir kiti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, bet ir veiksmais, kurių BK 145 str. neapima - nepageidaujamu kontakto ieškojimu, skambinėjimu į darbo vietą, ieškojimu ryšio per kitus asmenis, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra nukentėjusioji (-ysis), pvz. parduotuvėje. Dažnais atvejais moterys mini, kad, norėdamos sulaukti pagalbos iš policijos pareigūnų patyrus persekiojimą, turi pateikti įrodymus, kad buvo ne tik grasinama tiesioginėmis žinutėmis, bet ir buvo imtasi kokių nors veiksmų. Nukentėjusiosios taip pat yra klausiamos, ar tai nėra tiesiog besitęsiančio konflikto su buvusiu sutuoktiniu pasekmė, arba ką jos padarė, kad išprovokavo tokį elgesį.

Pateikiame keletą persekiojimo pavyzdžių iš Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro praktikos, užfiksuotų teikiant pagalbą nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje, kurie nėra išskirtiniai ir atspindi daugelio smurtinius santykius nutraukiančių ar nutraukusių moterų padėtį:

1. Moteris, anksčiau patyrusi smurtą iš buvusio partnerio, nutraukė su juo santykius, kuris ir po to nuolatos bandė su ja ieškoti kontakto: dažnai neįspėjęs pasirodydavo prie jos darbo vietos, klausinėdavo kolegų, kokiu metu ji dirba, nuolat rasdavo progų „netikėtai“ susitikti. Kai kuriais atvejais pasirodydavo neblaivus, būdavo agresyviai nusiteikęs. Jis iki šiol persekioja buvusią partnerę, ateina prie darbo vietos, o jei ji vengia kontakto, vadina menkinančiais žodžiais ir kitaip psichologiškai žemina. Moteris jautėsi išsigandusi dėl tokio elgesio, bandė gražiai su juo kalbėtis, taikytis dėl išgąsčio, tačiau suprato, kad nenori su juo būti ir yra nuolatinėje baimėje. Moteris kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau, kadangi nebuvo jokių fizinių sužalojimų, veiksmų nebuvo imtasi. Jai nesutikus taikytis - jis prieš ją panaudojo jėgą. Dėl smurto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepaisant to, jis toliau ją persekiojo. Po šio atvejo ji policiją kvietė ne kartą, tačiau ši nesiėmė veiksmų, nes persekiodamas buvęs partneris nebenaudojo kitų fizinių veiksmų.

2. Moteris nutraukė santykį su savo partneriu, tačiau ir po išsiskyrimo vyras nuolat ją persekiojo, įkalbinėjo susitikti ir atnaujinti santykius. Moteriai sutikus, vyras ėmė prieš ją naudoti fizinį smurtą. Todėl ji santykius nutraukė. Tačiau ir toliau buvo persekiojama. Kartą jai kalbantis su buvusiu partneriu savo automobilyje, ji vėl buvo fiziškai užpulta, atimtas telefonas. Asmuo ir toliau nepalieka jos ramybėje, seka, ką ji veikia, ateina į darbo vietą, įtikinėja tęsti santykius ir grasina, kad, jei ji nesutiks, jis paviešins jos asmeninę informaciją, taip pat informaciją, apie moters klientus darbe. Ji jaučiasi išsekusi nuo nuolatinio persekiojimo. Be to, po vieno iš susitikimų, asmuo pagrasino, kad jis kreipsis į policiją dėl neva patirto smurto, ką ir padarė. Moteris su pagalba ketina toliau mėginti imtis teisinių priemonių, nes po ankstesnių kreipimųsi, nebuvo pritaikytos jokios apsaugos priemonės.

Pažymėtina, kad BK 145 str. numatyta atsakomybė už veikas, kurios galėtų apimti tik pačias pavojingiausias persekiojimo formas. BK 145 str. 1 d. įtvirtinta grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nusikaltimo sudėtis apima šių grasinimų realumo požymį. t. y. turi būti įrodyta, jog kaltininkas siekė, jog nukentėjusysis patikėtų nužudymo ar sunkaus sužalojimo realumu. Realumas paprastai nustatomas pagal konkrečius kaltininko veiksmus, įskaitant realiai pavartotą smurtą. Tuo tarpu BK 145 str. 2 d. numatytas sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą yra dar sunkesnis nusikaltimas nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (kvalifikuota sudėtis). Atitinkamai, už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą numatyta maksimali bausmė yra didesnė nei už, pavyzdžiui, nežymų šeimos nario sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą (BK 140 str. 2 d.) ar netgi nesunkų asmens sveikatos sutrikdymą (sužalojimą, kuris lemia iki 30 proc. darbingumo netekimą, BK 138 str.). Tai lemia, kad minėtos BK 145 str. nuostatos nukreiptos tik į itin pavojingų bauginimo formų užkardymą.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta apžvalga:

„Kasacinės instancijos teismo praktikoje, apibūdinant grasinimus, teigiama, kad tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017).

Baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą yra įtvirtinta BK 145 straipsnyje. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, turi būti vertinamas grasinimų pavojingumas ir realumas.“

Nors remiantis 145 str. 2 d. „sistemingas asmens bauginimas naudojant psichinę prievartą“ yra savarankiška veika, teismų praktika rodo, kad dažnai ši veika apima ir tiesioginius fizinius veiksmus prieš asmenis, siekiant juos įbauginti. Šiais atvejais pats persekiojimas, nesant grasinimų pagal 145 str., nėra laikoma pakankamai pavojinga veika.

Kaip pavyzdį pateikiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 2K-553-942/2015 (taip pat. žr. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014), įtrauktą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgą:

„Nagrinėjamoje byloje D. S. inkriminuotas sistemingas psichinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs D. S. naudotos psichinės prievartos pobūdį, konstatavo, jog jo naudota psichinė prievarta reiškėsi: 1) tiesioginiais veiksmais prieš nepilnametį sūnų L. S. (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, L. S. gulint vonioje, ranka suėmęs jam už kaklo, nardino jį po vandeniu, taip jį skandindamas); 2) grasinimais, sakydamas, kad padegs namus, pradurs automobilio, kuriuo naudojosi nukentėjusieji, ratus; 3) nepagrįstais kaltinimais sūnui L. S. pinigų vagyste ir grasinant pasodinti jį į nepilnamečių koloniją; 4) bauginančios atmosferos kūrimu, suduodant smūgius sūnui L. S. delnu per galvą, kartojant, kad jis, jo brolis ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai, vadinant nukentėjusiąją E. S. „prostitute“, „šiukšle“, „alkoholike“, „šliundra“; 5) grasinimais atimti gyvybę E. S. – griebdamas ją už kaklo ir purtydamas grasino, kad vieną dieną užmuš (šiuos veiksmus atlikdamas mažamečio sūnaus D. P. S. akivaizdoje). Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais D. S. siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei E. S. ir savo vaikams L. ir D. P. S. baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami bauginant ne tik sutuoktinę, bet ir nepilnamečius vaikus. Tokios žemesnių instancijų teismų išvados neprieštarauja ir kasacinės instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347/2014).“

Atskira Baudžiamojo kodekso nuostata, numatanti atsakomybę ir už mažiau pavojingus persekiojimo atvejus, padėtų apsaugoti didesnį ratą žmonių. Lietuvos vadovybės apsaugos departamento puslapyje www.persekiojimuistop.lt taip pat teigiama, kad „šiuo metu Lietuva yra

3.1. Baimės sukėlimas kaip privalomas persekiojimo sudėties elementas

Svarstant įtraukti baimės elementą į persekiojimo reglamentavimą, taip pat svarbu apgalvoti, kokiais kriterijais remiantis būtų matuojamas dėl persekiojimo atsiradęs baimės jausmas. Jeigu jis būtų įtvirtintas baudžiamajame įstatyme, svarbu apsvarstyti, ar kiekvienu atveju vertintina ir įrodinėtina: 1) ar konkretus asmuo dėl persekiojimo patyrė baimę, stresą ar kitas rimtas psichines pasekmes; 2) ar nustatoma, kad dėl tokių veiksmų vidutinis (bet kuris asmuo, patyręs tokius veiksmus) asmuo būtų patyręs stresą ir baimę. Lyginamojoje ES šalių analizėje pateikiama, kad būtent dėl to, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu gali būti itin sudėtinga konkrečiais duomenimis įrodyti baimės lygį, kai kuriose JAV valstijose šis kriterijus buvo objektyvizuotas, įvedant „protingo asmens“ ar „vidutinio asmens“ standartą (angl. reasonable person). Tokiu atveju nėra svarbu, ar konkreti auka patyrė tam tikrą baimės lygį (to teismui įvertinti nereikia), bet ar vidutinis asmuo būtų patyręs emocinį stresą dėl pasikartojančio persekiojimo elgesio.5 Itin svarbu užtikrinti, kad baimės jausmas nebūtų sietinas su baime patirti smurtą, kaip akcentuojama jau minėtoje ES lyginamojoje analizėje.

3.2. Dėl galimybės nustatyti griežtesnę atsakomybę kai nusikalstama veika padaroma labiau „pažeidžiamo“ asmens atžvilgiu Siūlome, tikslinant BK nuostatas, įtvirtinti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę, kai tokia veika padaroma tam tikro labiau „pažeidžiamo“ asmens atžvilgiu ir tai įtvirtinti kaip kvalifikuojantį požymį. Skirtingose ES valstybėse tokie asmenys apibrėžiami skirtingai. Kai kurių pažeidžiamų asmenų grupių atžvilgiu padaryti nusikaltimai užtraukia didesnę atsakomybę. Remiantis BK 60 str., reglamentuojančiame atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pvz. veika padaryta mažamečiui; veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo; veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka; veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu, kad ji nėščia. Tačiau atskiros šalys taip pat numato griežtesnę atsakomybę, kai persekiojimo veika padaryta prieš buvusią (-į) sutuoktinę (-į) ar romantinę (-į) partnerę (-į), šeimos narius ar asmenis, kurie yra (buvo) persekiojusio asmens globoje ar piktnaudžiaujant autoritetu (apimant ne tik nepilnamečius asmenis).

3.3. Dėl įsakymų nesiartinti ar apsaugos nurodymų įtvirtinimo ir šiuo metu egzistuojančių laikinųjų apsaugos priemonių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo

Raginame Lietuvos Respublikos Seimą, aptarus su skirtingomis organizacijomis, Nacionaline teismų administracija, Policijos departamentu ir Generaline prokuratūra, teisės aktuose įtvirtinti galimybę nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje pasinaudoti įsakymais/orderiais nesiartinti ir (ar) apribojančiais ar apsaugos nurodymais (angl. restraining order, protectionorder), atitinkančiais Konvencijos 53 straipsnį. Tokie nurodymai padėtų apsaugoti asmenis ir nuo persekiojimo, apie kurį kalbama.

Šiuo metu rengiama nauja LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija, kurioje numatomas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis atitiktų Konvencijos 52 straipsnį, t.y. skubūs draudžiamieji nurodymai (angl. emergency barring order). Tuo tarpu, įsakymai nesiartinti ir apribojantieji ar apsaugos nurodymai, remiantis Konvencijos 53 straipsnio 2 dalimi: „būtų išduodami neatidėliotinai apsaugai užtikrinti, aukai nepatiriant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos; būtų išduodami konkrečiam laikotarpiui arba iki bus pakeistos ar panaikintos; prireikus būtų išduodami ex parte pagrindu ir įsigaliotų nedelsiant; galėtų būti išduodami neatsižvelgiant į kitus teismo procesus arba juos papildytų; galėtų būti išduodami vėlesniuose teismo procesuose.“ Tokie apsaugos nurodymai galėtų būti viena iš priemonių, siekiant apsaugoti asmenis nuo persekiojimo.

Vienas iš būdų užtikrinti asmenų apsaugą nuo persekiojimo taip pat galėtų būti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos 72(1) straipsnyje, t. y. įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau, nei nustatytu atstumu, taikymas nesiejant jo tik su lygtinio paleidimo laiku, atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (pvz. kaip kad numatoma 68 straipsnio, 68(1) ar 68(2) straipsnio 2 dalyse, nustatant laikotarpį, kuriam gali būti atimtos ar apribotos tam tikros teisės, pvz., speciali teisė, viešoji teisė, ar teisė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla).

3.4. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir persekiojimo prevencijos

Remiantis LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo galiojančios redakcijos 5 straipsnio 1 dalimi, jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, skiriamos šios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Tačiau, atsižvelgiant į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų praktiką, gana dažnais atvejais, net pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, kuri įpareigoja smurtautoją nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, smurtautojas baugina asmenį manipuoliuodamas vaikais, nurodydamas, kad įpareigojimas negalioja nesiartinimui prie vaikų. Kai kuriais atvejais, net ir vykstant tyrimui, tokią poziciją palaiko ir vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovai, nepaisant to, kad to paties įstatymo 2 str. 4 dalimi, smurtą patyrusiu asmeniu laikytinas ir „vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta“.

Todėl siūlome patikslinti Įstatymo 5 str. 1 d. 2 p. ir suformuluoti jį taip: „įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, įskaitant vaiką, tapusį smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenančiu aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo“. Atsižvelgiant į vaiko interesus, susitikimus su vienu iš tėvų organizuotų Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai, jų patalpose ir užtikrindami stebėseną. Atsakomybė už šių susitikimų vykimą neturėtų būti permetama nukentėjusiam nuo smurto asmeniui ir tokiu būdu užkertamas kelias pakartotiniam psichologinio smurto bei manipuliacijų naudojimui ar spaudimui pasimatymų metu.

3.5. Dėl pernelyg siauro persekiojimo apibrėžimo Konvencijos 34 straipsnio kontekste

Rekomenduojame dar kartą peržiūrėti naujai siūlomą įtvirtinti persekiojimo sudėtį, kad jis neleistų persekiojimo vertinti pernelyg siauriai ir apimtų veiksmus, kuriais nukentėjęs asmuo pakartotinai bauginamas ar gąsdinamas, pvz., pasikartojantį netikros informacijos skleidimą internete.

Atsižvelgti

Klausymų metu apsvarstytos iškeltos problemos:

1. Ar BK, ar kitais alternatyviais teisiniais instrumentais spręstina problema? Prieita prie išvados, kad veika pavojinga, paplitusi, sukelia sunkius padarinius, taip pat atsižvelgiant į kitų šalių teisinį reglamentavimą, minėtos Konvencijos nuostatas pasirinktas veikos kriminalizavimas, o ne alternatyvios priemonės.

2. Jeigu BK – kuriame BK skyriuje turėtų būti straipsnis ir kuris str. (tobulinami 145, 167¹) ar kt. – naujas? Klausymų metu prieita prie išvados, kad kėsinamasi į žmogaus laisvę ir šios veikos neapima kiti BK straipsniai, todėl formuluojamas naujas –148¹straipsnis pakeistame BK XX skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus laisvei“.

3. Taisytina straipsnio dispozicija (pasiremiant ir kitų šalių gerąja patirtimi, ir teisės ekspertų bei Vyriausybės pateiktais argumentais).

Pritarta, kad veika turi būti realiai pavojinga ir dėl jos atsirasti pavojingi padariniai, todėl straipsnis patikslintas ir papildytas veikos pavojingumą įrodančiais požymiais ir padariniais.

Atsižvelgiant į visų subjektų pastabas, Komitetas teikia patobulintą įstatymo projektą XIIIP-3746(2).

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020-04-29	2				LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO PAPILDYMO 167¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-3746 2020 m. balandžio 29 d. Nr. 471 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SV-S-1479 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 167¹ straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIIP-3746 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių: 1. Įstatymo projektu siūloma kriminalizuoti neteisėtą persekiojimą, kuris pasireiškia sistemingu bandymu susisiekti su asmeniu prieš aiškiai išreikštą jo valią tiesiogiai ar per kitus asmenis. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad tokie reglamentavimo pokyčiai yra būtini siekiant įgyvendinti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija), taip pat siekiant apsaugoti žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Konvencijos 34 straipsnis (Persekiojimas) įpareigoja prie jos prisijungusias šalis imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kurios užtikrintų, kad būtų kriminalizuotas tyčinis, pasikartojantis, kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus. Pažymėtina, kad Konvencijos nuostatoje akcentuojama, jog būtent nukentėjusiajam sukeltas nesaugumo jausmas ir reali grėsmė, keliama atliekamų veiksmų, yra esminiai persekiojimo nusikaltimo sudėties požymiai. Kartu Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad persekiojimas taip pat laikomas pavojinga, rimtas pasekmes žmogui sukeliančia veika: „Persekiojant dažnu atveju yra aktyviai siekiama nepageidaujamo kontakto su persekiojamu žmogumi, sutrikdomas jo privatus gyvenimas, sukuriama nuolatinė įtampa ir nerimas, suvaržoma jo veiksmų laisvė, kenčia profesinis gyvenimas“, tačiau Įstatymo projektu siūlomos kriminalizuoti nusikalstamos veikos sudėtyje, nurodytoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167¹straipsnio 1 dalyje, Konvencijoje nurodyti persekiojimu sukeliami pavojingi padariniai nėra įtvirtinami. Siūlomos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. pavojingų padarinių atsiradimas nėra būtinas, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl šios priežasties vienintelė būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra siekis sistemingai užmegzti kontaktą su kitu asmeniu prieš jo valią, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, su kuriuo kontaktuojama, patiria neigiamus pavojingus padarinius (nesaugumo jausmą, išgąstį ar kt.), nurodomus aiškinamajame rašte. Asmens privataus gyvenimo neliečiamumas yra svarbus teisinis gėris, saugomas baudžiamojo įstatymo, tačiau Įstatymo projektu siūlomas kriminalizuoti veikimas objektyviai negali būti vertinamas kaip toks pavojingas, kad teisinė apsauga būtų įmanoma tik kraštutinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis. Kriminalizavus sistemingą siekį kontaktuoti su asmeniu prieš jo valią, neatsižvelgiant į siekiamo kontakto pobūdį ir tikslus, taip pat neįvertinant tokio kontakto sukeliamų padarinių, baudžiamoji atsakomybė iš esmės taptų neapibrėžta ir neadekvati veiksmų pavojingumui. Taip pat pažymėtina, kad BK 167¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dispozicijoje siūloma kriminalizuoti netgi bandymą susisiekti su asmeniu tiesiogiai arba per kitus asmenis. Taigi, kaltininkui keletą kartų paprašius tarpininko suorganizuoti susitikimą su galimu nukentėjusiuoju ar pamėginus gauti jo kontaktus (telefono numerį, el. paštą ar kt.), tačiau jam nepavykus realiai su pastaruoju asmeniu susisiekti ir šiam apie tokį bandymą net nežinant, veika jau tampa nusikalstama, nors neigiamiems padariniams atsirasti apskritai net nebuvo realios galimybės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors aiškinamajame rašte nurodoma, jog kitos Europos Sąjungos valstybės yra kriminalizavusios persekiojimą, įvertinus kitų valstybių teisinį pavojingo persekiojimo reglamentavimą, matyti, kad daugumoje valstybių įtvirtinta pavojingo persekiojimo sudėtis yra materiali – ją sudaro pavojingi padariniai ar kiti pavojingumą didinantys požymiai, kaip to reikalauja Konvencija. Pavyzdžiui, Čekijos Respublika numato tokius padarinius: „Jeigu šis elgesys gali sukelti pagrįstą baiminimąsi dėl persekiojamo asmens ar jo artimųjų sveikatos ar gyvybės“; Ispanijos Karalystė numato: „<...> veiksmus, kuriais esmingai pakeičiamas nukentėjusio asmens kasdienis gyvenimas“; Italijos Respublika: „Sukeldamas jam sunkią ir nuolatinę nerimo ar baimės būseną; sukeldamas pagrįstą baimę dėl jo ar jo artimo giminaičio arba jam emociškai artimo žmogaus saugumo; priversdamas nukentėjusį asmenį pakeisti gyvenimo būdą“; Kroatijos Respublika: „Šiais veiksmais sukėlė jam nerimą ar privertė baimintis dėl jo ar artimųjų saugumo“. Įstatymo projektu siūlomo reglamentavimo aspektu itin svarbi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje ne kartą akcentuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tikslinga tam tikras veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, su kriminalinių bausmių taikymu nesusijusiomis priemonėmis, inter alia, administracinėmis sankcijomis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), t. y. apibrėžiamas baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principo turinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (pavyzdžiui, 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 2A-7-9/2013 ir pan.) taip pat nuosekliai laikomasi esminės nuostatos, kad baudžiamajame įstatyme nurodytos valstybės prievartos priemonės nėra prevencinio pobūdžio ir laikytinos kraštutinėmis priemonėmis (ultima ratio), o baudžiamoji teisė ir baudžiamoji atsakomybė nėra skirtos problemoms, kurių priežasčių šalinimas yra kitų politikos sričių – ne baudžiamosios politikos objektas, spręsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad, nustatant baudžiamumą už veikas, turi būti griežtai laikomasi racionalumo ir proporcingumo principų reikalavimų, kurie laikomi ultima ratio principo konstituciniu pagrindu, reikalaujančiu, kad baudžiamųjų priemonių intervencija į žmogaus teises šiuo aspektu būtų minimali. Šiame kontekste taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ir Konvencijos 78 straipsnio 3 dalyje yra numatyta galimybė taikant Konvencijos 34 straipsnio nuostatas daryti išlygą, leidžiančią vietoje baudžiamųjų sankcijų už persekiojimo veiksmus numatyti nebaudžiamąsias sankcijas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad siūloma BK 167¹ straipsnio 1 dalies dispozicija suformuluota plačiau, negu nurodoma Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, todėl siūloma įtvirtinti nusikalstama veika išplečiamos baudžiamosios atsakomybės atsiradimo ribos, smarkiai viršijančios numatytąsias Konvencijoje, kurios nuostatas ir siekiama įgyvendinti siūloma BK norma, bei neatitinka baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) ir proporcingumo principų reikalavimų.	Pritarti iš dalies	Atsižvelgiant į visų ekspertų ir subjektų pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2). Sutiktina su argumentais, kad veika turi būti pavojinga ir sukelti sunkius padarinius, todėl, atsižvelgiant į pastabas, patobulinto straipsnio dispozicija papildyta veikos pavojingumą įrodančiais požymiais ir padariniais, taip pat nusikaltimo sudėtis patobulintame projekte yra materiali, o ne formali.
2.	Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020-04-29	2				2. Vienas iš siūlomo kriminalizavimo motyvų įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra tai, kad „<...> persekiojimo veiksmai, jeigu juose nėra žmogaus terorizavimo ar sistemingo konkretaus bauginimo požymių, nėra užkardomi. Taigi vertinant, ar asmuo terorizavo, ar sistemingai baugino žmogų, reikalaujama itin didelio veikos intensyvumo, kadangi pagal Kodekso 145 straipsnio struktūrą ir sankciją matyti, kad tai turi būti dar pavojingesnė veika nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą.“ Toks argumentas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamai praktikai aiškinant BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 145 straipsnio 2 dalis apima tokius nusikalstamus veiksmus kaip žmogaus terorizavimas ir sistemingas bauginimas, kurie taip pat pasireiškia tam tikra ilgiau trunkančia psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, dažniausiai siekdamas pastarąjį įbauginti, jam atkeršyti ar priversti jį atlikti tam tikrus kaltininko interesus atitinkančius veiksmus, ir dėl to nukentėjusysis patiria nuolatinės baimės, streso, nesaugumo bei netikrumo jausmą bei pagrįstai nuogąstauja dėl galimos realios grėsmės savo sveikatai ar net gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-814/2006, 2K-454/2007, 2K-612/2003, 2K-347/2014). Psichine prievarta teismų praktikoje pripažįstami ne tik grasinimas atlikti konkrečias pavojingas veikas, kurios uždraustos baudžiamajame įstatyme, tačiau ir kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pavyzdžiui, kartojami įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269-895/2018, 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė parodo, kad BK 145 straipsnio 2 dalis yra taikoma ne tik tais atvejais, kai sistemingai grasinama asmeniui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, bet ir esant mažesnio intensyvumo persekiojimo veiksmams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos griežtos baudžiamosios teisės priemonės iš esmės tinkama apimtimi atitinka Konvencijos 34 straipsnyje nurodytas nuostatas, kuriose nusikalstamas persekiojimas siejamas būtent su realia grėsme asmeniui bei nesaugumo jausmu, taip pat – 1 punkte aprašytą minėtų Europos Sąjungos valstybių persekiojimo kriminalizavimo praktiką.	Pritarti iš dalies	Atsižvelgiant į visų ekspertų ir subjektų pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2). Sutiktina su argumentais, kad veika turi būti pavojinga ir sukelti sunkius padarinius, todėl patobulinto straipsnio dispozicija papildyta veikos pavojingumą įrodančiais požymiais ir padariniais.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Žmogaus teisių komitetas, 2019-11-26	*				5. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Pritarti įstatymo projektui. 5.1. Sprendimas: Pritarti įstatymo projektui. 5.2. Pasiūlymas: Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti projektą atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadą.	Pritarti	Atsižvelgiant į visų ekspertų ir subjektų pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2).

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Žmogaus teisių komitetas,

2019-11-26

5. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Pritarti įstatymo projektui.

5.1. Sprendimas: Pritarti įstatymo projektui.

5.2. Pasiūlymas: Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti projektą atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadą.

Pritarti

Atsižvelgiant į visų ekspertų ir subjektų pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-3746(2).

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIIIP-3746(2) ir Komiteto išvadoms.

8. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 0, susilaikė – 0.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Širinskienė, Irena Haase.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra.

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras

Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė

^{^[1]} Pvz., VFR persekiojimo veika sudaro apie 0,45 % visų įtariamų veikų (tačiau tamsusis skaičius lieka nežinomas), o už persekiojimo veiką nuteistųjų asmenų skaičius svyruoja nuo 1 iki 2 % visų nuteistųjų (B.-R. Sonnen, in: Nomos Kommentar zum StGB, Hrsg. U. Kindhäuser u.a., 5 Aufl., 2017, § 238 Rn. 15, 28a). Tai rodo arba santykinai mažesnį šios veikos paplitimą, arba/ir praktinius sunkumus ją persekioti.

Head of Activity Coordination and Control Board Lithuanian Criminal Police Bureau

Tel. +370 5 271 9875, žin. tel. 59875, +370 620 45592 email: egle.maziliauskiene§policij a.lt

Biudžetinė įstaiga. Rinktinės g. 5A, LT-015I5 Vilnius, tel. (8'5) 266 2304, faks. (8 5) 266 2317, ei. p. [email protected].

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 288603320