Seimo minėjimų stenogramas galima rasti

Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO, SKIRTO GEDULO IR VILTIES BEI
OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENOMS ATMINTI,

STENOGRAMA

 

2024 m. birželio 14 d.

 

 

 

D. ABARIS. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.

A. PLAIPAITĖ. Šis laiš­kas skir­tas vi­siems, ne­grį­žu­siems iš kraš­tų, į ku­riuos bu­vo iš­vež­ti tam­siais per­pil­dy­tais gy­vu­li­niais va­go­nais. Laiš­kas tiems, ku­riems auk­si­nes va­sa­ras ir lie­tu­viš­kas ru­gia­gė­les te­ko iš­mai­ny­ti į sting­dan­tį šal­tį ir vė­jo ko­šia­mus ba­ra­kus, ku­riems nau­jais na­mais ta­po lie­tu­viš­kai ne­su­pran­tan­čios Ko­mi­jos, Al­ta­jaus, No­vo­si­birs­ko, Ja­ku­ti­jos ir ki­tos at­šiau­rios že­mės; tiems, ku­rie bė­go, bet juos pa­vi­jo kul­ka; tiems, ku­rie mi­rė iš ba­do ir šal­čio, ku­rie žu­vo iš pas­ku­ti­nių­jų ka­bin­da­mie­si į gy­ve­ni­mą ir tiems, ku­rie ga­liau­siai grį­žo po dau­ge­lio me­tų į sa­vuo­sius na­mus, už­im­tus sve­ti­mų žmo­nių.

Pa­sa­ko­ji­mai apie tai, ką jūs iš­gy­ve­no­te, kar­tais pri­lygs­ta siau­bo pa­sa­koms. Žmo­nės taip ne­si­el­gia. Žmo­nės tiek ne­iš­tve­ria. Ta­čiau jū­sų liu­di­ji­mai siau­bo pa­sa­kas ver­čia tik­ro­ve. Jū­sų li­ki­mai vi­siems lai­kams įra­šy­ti nau­jau­sios is­to­ri­jos pus­la­piuo­se. Jū­sų as­me­ni­niai daik­tai: už­ra­šų kny­ge­lės, nuo­trau­kos, pie­ši­niai, žais­lai, dra­bu­žiai, sau­go­mi mu­zie­juo­se už stik­lo. Mes žvel­gia­me į juos ban­dy­da­mi su­vok­ti, kaip jau­tė­tės, kai ap­glė­bę bran­giau­sius žmo­nes ir pas­ku­bo­mis su­krau­tas man­tas ly­dė­jo­te aki­mis tols­tan­tį Lie­tu­vos pa­veiks­lą.

Kai mes au­go­me, ma­mos sten­gė­si ne­skai­ty­ti mums siau­bo pa­sa­kų prieš mie­gą. Jas iš­gir­do­me jau vė­liau. Mes gy­ve­na­me ti­kė­da­mi, kad siau­bin­gi da­ly­kai, ku­riuos ma­to­me ek­ra­nuo­se, nie­ka­da ne­per­si­kels į mū­sų kas­die­ny­bę, kad žmo­nės, ku­rie tik ap­si­me­ta žmo­nė­mis, nie­ka­da ne­be­at­eis į mū­sų kie­mą ir į mū­sų na­mus. Bet juk jūs ir­gi ne­ti­kė­jo­te, kad taip bū­na. Mes už­au­go­me lais­vo­je Lie­tu­vo­je. Kai ku­rie iš jū­sų ir­gi gi­mė lais­vi, ke­tin­da­mi už­ka­riau­ti pa­sau­lį. Ta­čiau stai­ga blo­gis įsi­ver­žė į mū­sų ša­lį, at­sky­rė jus nuo pa­sau­lio ge­le­ži­ne už­dan­ga, o nuo na­mų – il­giau­sia pa­sau­ly­je ge­le­žin­ke­lio li­ni­ja. Nuo ta­da jū­sų gy­ve­ni­mas ta­po pil­kas, o sap­nai – spal­vo­ti. Jus ver­tė kal­bė­ti ru­siš­kai, ta­čiau šir­dy­se ir laiš­kuo­se skam­bė­jo lie­tu­vių kal­ba. Jums lie­pė mo­ky­tis sve­ti­mą him­ną, bet ačiū jums, kad nie­ka­da, nie­ka­da ne­pa­mir­šo­te pa­čių svar­biau­sių ei­lu­čių: „Lie­tu­va, Tė­vy­ne mū­sų“.

 

Gie­da­ma „Tau­tiš­ka gies­mė“ kar­tu su ren­gi­nio ve­dė­ja Ais­te Plai­pai­te.

 

Šiais me­tais mi­ni­me svar­bias su­kak­tis: Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Ta­ry­bos 1949 m. va­sa­rio 16 d. De­kla­ra­ci­jos sig­na­ta­ro Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to 115-ąsias gi­mi­mo ir 70-ąsias mir­ties me­ti­nes, Kau­no ir Šiau­lių ge­tų lik­vi­da­vi­mo 80-me­tį, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mo ope­ra­ci­jos „Ban­gų mū­ša“ 75-me­tį, po­li­ti­nių ka­li­nių su­ki­li­mo Ken­gy­ro la­ge­ry­je 70-me­tį ir Bal­ti­jos ke­lio 35-me­tį.

Tri­bū­ną už­lei­džiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kei Vik­to­ri­jai Čmi­ly­tei-Niel­sen.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, pir­ma­sis at­kur­tos vals­ty­bės va­do­ve Vy­tau­tai Land­sber­gi, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke In­gri­da Ši­mo­ny­te, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­riai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai ir jų ar­ti­mie­ji, mie­li su­si­rin­ku­sie­ji. Per 34 Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės me­tus jau su­si­for­ma­vo gra­ži, pras­min­ga tra­di­ci­ja mi­nė­ti svar­biau­sias mū­sų is­to­ri­jos da­tas. Mi­nė­ji­mo tra­di­ci­jos nu­si­sto­vė­jo ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me dar nuo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo lai­kų.

Pir­mą kar­tą tra­giš­kos bir­že­lio da­tos, 1940 m. bir­že­lio 15 d. ir 1941 m. bir­že­lio 14 d., da­bar mi­ni­mos kaip Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nos, Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je bu­vo pa­mi­nė­tos 1990 me­tais, pra­ėjus pen­kiems de­šimt­me­čiams nuo Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos pra­džios ir trim su tru­pu­čiu mė­ne­siams po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, ar­ba, kaip tuo­met bu­vo įpras­ta sa­ky­ti, at­sta­ty­mo. Tuo­met sa­vo kal­bą Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis pra­dė­jo žo­džiais, ku­rie taip pat jau vir­to tra­di­ci­ja: „Prieš pra­dė­da­mas kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, apie vals­ty­bės ir tau­tos li­ki­mą per pra­ėju­sius 50 me­tų nuo tos tra­giš­kos lie­tu­vių tau­tai die­nos, aš no­riu pa­kvies­ti jus pri­si­min­ti vi­sus tuos žmo­nes Lie­tu­vo­je ir to­li­mo­je Šiau­rė­je, Ry­tuo­se ir Va­ka­rų už­sie­ny­je, ku­rie ti­kė­jo­si, lau­kė, ken­tė­jo ir ko­vo­jo už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, ta­čiau ne­su­lau­kė šių die­nų. Pa­gerb­ki­me jų at­mi­ni­mą.“

Pa­gerb­ki­me jų at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te. (Mi­nė­ji­mo da­ly­viai at­si­sto­ja)

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju. Po me­tų, 1991-ai­siais, Sei­me bu­vo pa­mi­nė­ta Ge­du­lo ir vil­ties die­na, nuo to lai­ko šios dvi da­tos, įrė­mi­nan­čios mū­sų vals­ty­bei ko­ne tra­giš­kiau­sius XX am­žiaus me­tus, mi­ni­mos drau­ge. Šian­dien sun­ku, ypač gi­mu­siems jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, įsi­vaiz­duo­ti prieš 34 me­tus Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je, o ir vi­so­je ša­ly­je tvy­ro­ju­sią at­mo­sfe­rą. „Jaus­mas bu­vo tar­si pra­lū­žus už­tvan­kai, kai gre­ta pa­grin­di­nio srau­to, pa­ga­vu­sio vi­sus, nors skir­tin­ga jė­ga, įvai­rio­mis kryp­ti­mis švirkš­čia, bur­bu­liuo­ja sro­vės, sro­ve­lės, ky­la ir lei­džia­si ver­pe­tai, sū­ku­riai“, – apie tą me­tą ra­šė ne­se­niai mus pa­li­ku­si il­ga­me­tė Sei­mo na­rė, po­etė Da­lia Tei­šers­ky­tė.

To lai­ko­tar­pio sū­ku­riuo­se at­min­tis ta­po tar­si in­ka­ru, lei­džian­čiu su­ras­ti pa­ti­ki­mą at­spir­ties taš­ką ir vals­ty­bei, ir at­ski­ram žmo­gui. Pa­si­kei­tus epo­chai, ge­o­po­li­ti­nei si­tu­a­ci­jai, esa­me lais­va de­mo­kra­tinė vals­ty­bė, pri­klau­so­me Eu­ro­pos ša­lių šei­mai, Šiau­rės At­lan­to Or­ga­ni­za­ci­jai, ieš­ko­me ne tik pa­ra­mos, bet pa­tys pa­ra­mą tei­kia­me. Tie at­min­ties at­spir­ties taš­kai vis dar yra svar­būs. Ir šian­dien jie tam­pa dar svar­bes­ni, ne­ri­mas­tin­gai ste­bint Ry­tų pu­sė­je su­ka­mus sū­ku­rius, gra­si­nan­čius mus vėl įtrauk­ti į krau­jo ir pur­vo ver­pe­tą.

Už­baig­ti no­rė­čiau krei­pi­mo­si į Lie­tu­vos žmo­nes frag­men­tu, per­skai­ty­to ra­šy­to­jo ir Ko­vo 11-osios sig­na­ta­ro Ka­zio Sa­jos ta­me ne­ei­li­nia­me 1990 me­tų Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos po­sė­dy­je, skir­ta­me 1940 m. bir­že­lio 15 d. tra­giš­kiems įvy­kiams Lie­tu­vo­je pa­mi­nė­ti. Tai lai­ko dva­sią su­siur­bęs teks­tas, ku­rio min­tys ir jaus­mai ne­pra­ra­do ak­tu­a­lu­mo ir šian­dien. „Mi­nė­da­mi 1940-ųjų bir­že­lio 15-ąją, pri­si­min­da­mi vi­sus, nu­kan­kin­tus ka­lė­ji­muo­se, trem­ty­je, žu­vu­sius Lie­tu­vos že­mė­je, vi­sus fi­ziš­kai ir dva­siš­kai su­luo­šin­tus, nu­len­ki­me gal­vas ir su­si­kaup­ki­me. Pa­mąs­ty­ki­me, ką tu­rė­tu­me da­ry­ti, kad ši Lie­tu­vos ge­du­lo die­na pa­tie­sin­tų ir pa­leng­vin­tų mū­sų ry­to­jaus ke­lią. Te­gul vi­siems lai­kams bū­na pa­smerk­ta tar­pu­sa­vio ne­apy­kan­ta, prie­var­ta, me­las, dik­ta­to­rių val­dy­mas. Kur­ki­me de­mo­kra­tinę vi­suo­me­nę, ku­rio­je kiek­vie­nas bal­sas bū­tų iš­girs­tas ir ra­miai iš­klau­sy­tas. Stip­rin­ki­me Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę ir pa­da­ry­ki­me vis­ką, kad jo­je pa­kak­tų vie­tos vi­sų tau­ty­bių ir įvai­riau­sių pa­žiū­rų ge­ros va­lios žmo­nėms. Su­si­tel­ki­me ir at­si­spir­ki­me bet ko­kiam skal­dy­mui, tar­pu­sa­vio vai­dams, tarp be­si­ku­rian­čių ir esa­mų par­ti­jų, drau­gi­jų ir są­jū­džių pir­miau­sia ieš­ko­ki­me vi­sus jun­gian­čių, o ne ski­rian­čių idė­jų ir tiks­lų. Su­grą­žin­ki­me Lie­tu­vai žmo­gų, iš­si­va­da­vu­sį iš va­ka­rykš­čios tam­sos, ku­rio gy­ve­ni­mas bū­tų skir­tas ar­ti­mo ir Tė­vy­nės mei­lei. Pa­sa­ky­ki­me sau: ta­sai žmo­gus bū­siu!“ Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Šian­dien trem­tį, la­ge­rius, ge­no­ci­do ir oku­pa­ci­jos me­tus mums pri­me­na ir daik­tai, laiš­kai, nuo­trau­kos, da­bar jau ta­pę mu­zie­ji­niais eks­po­na­tais. Kiek­vie­nas iš jų by­lo­ja apie žmo­gaus tra­ge­di­ją, kaip ir užuo­jau­tos at­vir­laiš­kis iš Ken­gy­ro, pra­ne­šęs apie po­li­ti­nio ka­li­nio Po­vi­lo Sei­ka­lio žū­tį.

Ek­ra­ne ro­do­mas vaiz­do pa­sa­ko­ji­mas apie ypa­tin­ga­ja­me Gu­la­go la­ge­ry­je „Step­lag“ įvy­ku­sį pir­mą­jį Ken­gy­ro po­li­ti­nių ka­li­nių su­ki­li­mą, po­li­ti­nio ka­li­nio Po­vi­lo Sei­ka­lio ir jo ben­dra­žy­gių žū­tį.

 

Šian­dien sa­vo iš­gy­ve­ni­mais pa­si­da­lin­ti kvie­čia­me trem­tį at­lai­kiu­sį, per sa­vą­ją Gol­go­tą per­ėju­sį ir gy­vą į Lie­tu­vą grį­žu­sį Al­gi­man­tą Si­mo­nai­tį.

 

Trem­ti­nio, po­li­ti­nio ka­li­nio Al­gi­man­to Si­mo­nai­čio kal­ba

 

A. SIMONAITIS. Mie­li Lie­tu­vos žmo­nės! Lie­tu­viai yra la­bai iš­tver­min­ga, ori ir va­lin­ga tau­ta. To­kių skau­džių is­to­ri­jų kaip mū­sų šei­mos pa­ty­rė tūks­tan­čiai Lie­tu­vos žmo­nių. Prieš jus sto­vi 1948 me­tų trem­ti­nys, iš ku­rio bu­vo at­im­ta ir pa­vog­ta vai­kys­tė, o šei­ma pa­smerk­ta kan­čioms ir var­gui Si­bi­ro pla­ty­bė­se. Bu­vau de­vy­ne­rių me­tų vai­kas, liau­dies prie­šas – vrag na­ro­da, ku­rį su šei­ma – ma­ma, mo­čiu­te, tri­mis bro­liais, dviem se­su­tė­mis (vai­kų am­žius nuo še­še­rių iki try­li­kos me­tų) va­di­na­mo­sios ope­ra­ci­jos „Ves­na“ me­tu iš­trė­mė 1948 m. ge­gu­žės 22 d. Mū­sų tė­vas 1945 me­tais bu­vo nu­teis­tas de­šimt me­tų ka­lė­ji­mo Var­ku­to­je. Pa­grin­di­nė prie­žas­tis bu­vo ta, kad tė­vas bu­vo Lie­tu­vos sa­va­no­ris. Lie­tu­vos sa­va­no­riams vals­ty­bė skir­da­vo že­mės, tė­vas ir jo bro­lis ga­vo po 12 hek­ta­rų že­mės. Ka­dan­gi tu­rė­jo 30 hek­ta­rų, bu­vo stam­būs buo­žės, va­di­na­mie­ji bur­žu­jai.

1948 me­tais pa­ry­čiais ma­no tė­vo na­mus ap­su­po Lie­tu­vos stri­bai. Per va­lan­dą bu­vo įsa­ky­ta su­si­rink­ti daik­tus. Na­muo­se li­ko di­džiu­lė pa­ni­ka, aša­ros. Gin­kluo­ti stri­bai ra­gi­no sku­bė­ti. Spė­jo­me pa­si­im­ti tik svar­biau­sius ver­tin­gus daik­tus. Mus at­ve­žė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį, su­va­rė į gy­vu­li­nius va­go­nus be lan­gų, be van­dens, be tu­a­le­tų. Va­go­nuo­se bu­vo dvi­aukš­čiai na­rai – gul­tai. Ke­lio­nė tru­ko apie 2 sa­vai­tes. Trau­ki­nys daž­nai su­sto­da­vo. Vi­sus iš­va­ry­da­vo iš va­go­nų. Pa­lin­dus po trau­ki­niais rei­kė­da­vo at­lik­ti gam­ti­nius rei­ka­lus. Eše­lo­ną su gin­klais ap­sup­da­vo gin­kluo­ti če­kis­tai. Va­go­nuo­se žmo­nės alp­da­vo, trū­ko oro, ne­bu­vo van­dens. Kar­tą per pa­rą duo­da­vo kaž­ko­kio vi­ra­lo su žu­vų kau­lais. Ke­lio­nė­je bu­vo ir mir­čių.

Po po­ros sa­vai­čių eše­lo­nas su­sto­jo 70 ki­lo­met­rų už Kras­no­jars­ko, tai 7 tūkst. ki­lo­met­rų nuo Lie­tu­vos, tai­go­je, ma­žo­je sto­te­lė­je. Vi­sus iš­lai­pi­no miš­ke ant grio­vio kraš­to. Ten at­va­žia­vę „pir­kliai“ rin­ko­si žmo­nes miš­ko dar­bams. Šei­mas, ku­rio­se bu­vo dar­bin­gų vy­rų, pa­ė­mė pir­miau­siai, o mū­sų šei­ma su ma­žais vai­kais tu­rė­jo lauk­ti tris šal­tas nak­tis po at­vi­ru dan­gu­mi.

Ap­gy­ven­di­no Kor­bi­ko kai­me il­guo­se ba­ra­kuo­se, ku­riuo­se bu­vo na­rai – gul­tai. Kiek­vie­nai šei­mai bu­vo skir­ta po ke­lis met­rus, pri­klau­so­mai nuo šei­mos na­rių. Ma­ma ir vy­res­ni bro­liai (12 ir 13 me­tų) pra­dė­jo dirb­ti miš­ko dar­bus. Per pa­rą jiems duo­da­vo 400 gra­mų duo­nos, o ne­dir­ban­tiems – 200 gra­mų duo­nos. Pir­mais me­tais ba­da­vo­me, val­gy­da­vo­me įvai­rias vir­tas žo­les, jau­nus spyg­liuo­čių ūg­lius. Va­sa­rą rink­da­vo­me uo­gas. Jei su­gau­da­vo­me ko­kią žu­ve­lę, vir­da­vo­me ne­iš­da­ri­nė­tą, kad bū­tų so­čiau.

Dau­ge­lis trem­ti­nių ne­iš­gy­ve­no – mi­rė. Mi­rė ir dvi ma­no se­se­rys. Trem­ti­niai ap­si­tvė­rė kal­ne­lį – vie­tą ka­pi­nėms. Ten mi­ru­siems pa­sta­ty­da­vo kry­žius. Vė­liau bu­vo pa­sta­ty­tas pa­min­klas Ma­ri­jai, iš­drož­tas iš mau­me­džio po­li­ti­nio ka­li­nio Jo­no Mal­du­čio. Ji bu­vo pa­va­din­ta Kor­bi­ko Ma­do­na. Vė­liau ji bu­vo at­ga­ben­ta į Vil­nių, da­bar sto­vi Ar­ki­ka­ted­ro­je ir va­di­na­ma Si­bi­ro Ma­do­na. Ka­pi­nės bu­vo su­si­bū­ri­mo vie­ta, ku­rio­je vy­ko ge­gu­ži­nės pa­mal­dos, su­si­rin­kę trem­ti­niai gie­do­da­vo ir guos­da­vo vie­ni ki­tus dėl sa­vo li­ki­mo. Vi­si be ga­lo il­gė­jo­mės Lie­tu­vos, ją sa­p­nuo­da­vo­me.

Gy­ve­ni­mas Si­bi­re pa­ge­rė­jo po Sta­li­no mir­ties 1953 me­tais. Kai Sta­li­nas mi­rė, aš mo­kiau­si mo­kyk­lo­je. Kla­sės auk­lė­to­ja pra­ne­šė gal­vo­ju­si, kad Sta­li­nas nie­ka­da ne­mirs: „Ja dū­ma­la, čto Sta­lin ni­kog­da neum­riot.“ Vi­si ru­sų vai­kai, mo­ky­to­jai ver­kė, rau­do­jo. Mes, lie­tu­viai vai­kai, ne­ver­kė­me, šir­dy­je jau­tė­me, kad gal­būt pa­ma­ty­si­me Lie­tu­vą, bu­vo džiaugs­mo. Po to di­rek­to­rius kvie­tė kiek­vie­ną vai­ką pa­si­aiš­kin­ti, ko­dėl lie­tu­viai ne­ver­kė.

Nuo 1958 me­tų ga­lė­jo­me grįž­ti į Lie­tu­vą. Ka­dan­gi tė­vas de­šimt me­tų bu­vo Vor­ku­to­je, 1955 me­tais at­va­žia­vo pas mus iš Si­bi­ro. Jis tu­rė­jo dar pen­ke­rius me­tus trem­ties, to­dėl mū­sų šei­ma ne­ga­lė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą iki 1960 me­tų. Grį­žo­me tik 1960 me­tais. Ka­dan­gi ma­ne pa­ė­mė į ka­riuo­me­nę, aš dar tu­rė­jau tre­jus me­tus tar­nau­ti Si­bi­re, tai grį­žau į Lie­tu­vą tik 1962 me­tais. Kai trau­ki­ny­je iš­gir­dau pra­ne­ši­mą lie­tu­vių kal­ba, kad trau­ki­nys at­vyks­ta į Lie­tu­vos sos­ti­nę Vil­nių, ma­ne apė­mė toks jaus­mas, kad ant gal­vos at­si­sto­jo plau­kai. Aš ran­kas su­nė­riau, pri­spau­džiau, kad žmo­nės ne­pa­gal­vo­tų, jog su ma­ni­mi kaž­kas ne­ge­rai. Tai­gi toks jaus­mas bu­vo, kai pa­ma­tė­me Lie­tu­vą.

Grį­žu­siems trem­ti­niams ne­lei­do gy­ven­ti Kau­ne, Vil­niu­je, o tik ma­žuo­se mies­te­liuo­se. Mū­sų šei­ma ap­si­gy­ve­no Elek­trė­nuo­se. Vi­sa­ver­čiais Lie­tu­vos pi­lie­čiais pa­si­ju­to­me, kai bu­vo pa­skelb­ta Ne­pri­klau­so­my­bė.

Po to te­ko ap­lan­ky­ti Ame­ri­ką, Ha­va­jus, dau­ge­lį Eu­ro­pos ša­lių, po­rą kar­tų bu­vo­me Eu­ro­pos Par­la­men­te. Da­bar esu lai­min­gas, kad ga­li­me gy­ven­ti lais­vo­je, tur­tin­go­je Lie­tu­vo­je, gra­žiau­sio­je pa­sau­ly­je ir Eu­ro­po­je.

La­bai ačiū už dė­me­sį, at­si­pra­šau už jau­du­lį. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Mums li­ko ne tik pri­si­mi­ni­mai, bet ir daik­tai, vaiz­din­gai iliust­ruo­jan­tys, ką tu­rė­jo iš­kęs­ti trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai. Tai, ką sun­kiai at­lai­kė dra­bu­žiai, iš­tvė­rė žmo­gus. Ir žmo­gaus pro­tas. Ir jo už­si­spy­ri­mas. Ir vi­są gy­ve­ni­mą sau­go­ta vil­tis.

 

Ek­ra­ne ro­do­mas vaiz­do siu­že­tas apie ne­pri­klau­so­my­bės su­lau­ku­sį pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos užsie­nio rei­ka­lų mi­nist­rą Juo­zą Urb­šį, pa­kei­tu­sį di­plo­ma­to pri­va­lo­mus pro­to­ko­lo dra­bu­žius į ka­li­nio apdarą, dė­vė­tą vi­są įka­li­ni­mo lai­ką nuo 1940 iki 1956 me­tų Tam­bo­vo, Sa­ra­to­vo, Mask­vos, Ki­ro­vo, Gor­kio, Iva­no­vo ir Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­muo­se.

 

Kai kas jos su­lau­kė – at­kur­tos Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės. Kai kam ji ir li­ko tik sap­nas. O lai­min­gie­ji iš­auš­tan­čią Lie­tu­vos lais­vę liu­di­jo net du kar­tus. Ką apie tai sa­ko is­to­ri­kai? Į tri­bū­ną kvie­čia­me is­to­ri­ką Pau­lių Su­ba­čių.

 

Is­to­ri­ko, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus, Lietuvių ka­ta­li­kų moks­lo aka­de­mi­jos aka­de­mi­ko Pau­liaus Su­ba­čiaus kal­ba

 

P. SUBAČIUS. Po­nia pir­mi­nin­ke, ger­bia­mo­sios ir ger­bia­mie­ji! Ma­no se­ne­liai tu­rė­jo bū­ti iš­vež­ti kaž­ku­rią bir­že­lio pa­bai­gos die­ną, bet Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nė per­žen­gė slap­tai­siais pro­to­ko­lais nu­sta­ty­tą sta­li­ni­nę so­vie­ti­jos sie­ną, to­dėl sunk­ve­ži­mis su ka­rei­viais į jų kie­mą ne­be­įsu­ko. Apie tai, kad įtrauk­ti į tre­mia­mų­jų są­ra­šą, jiems pa­šnibž­dė­jo prie oku­pan­tų pri­si­dė­jęs vals­čiaus raš­ti­nė­je dir­bęs pa­žįs­ta­mas. So­vie­tams grį­žus ir iš­ve­žus ar­ti­miau­sius kai­my­nus, se­ne­liai pa­li­ko ūkį su vi­su tur­tu gi­mi­nai­čiams ir, iš­si­kė­lę į Ig­na­li­ną, iš­ven­gė Si­bi­ro.

Nuo vai­kys­tės gir­dė­jau šį pa­sa­ko­ji­mą, ku­ris au­ten­tiš­kas ne dėl fak­tų, bet dėl is­to­ri­nės at­min­ties liu­di­ji­mo. Il­gai­niui ėmiau mąs­ty­ti, kaip per kar­tas per­duo­da­ma šei­mos pa­tir­tis le­mia skir­tin­gą svar­bių­jų pra­ei­ties įvy­kių su­vo­ki­mą. Pa­vyz­džiui, ko­dėl vie­ni hit­le­ri­nę oku­pa­ci­ją at­si­me­na kaip pra­gaiš­tį, ki­ti – kaip iš­si­gel­bė­ji­mą. Šis „ko­dėl“ bei svars­ty­mai apie anuo­me­čių po­el­gių ir da­bar­ti­nių jų ver­ti­ni­mų mo­ty­vus, o ne vie­nos tei­sin­gos in­ter­pre­ta­ci­jos tei­gi­mas yra es­mi­nė gy­vo tau­tos is­to­ri­jos ner­vo, gy­vo do­mė­ji­mo­si kon­kre­čia ar­ti­miau­sios ap­lin­kos pra­ei­ti­mi są­ly­ga.

Iš pa­žiū­ros „įdo­mu­mas“ ne­at­ro­do tin­ka­mas žo­dis kal­bė­ti apie ne­tek­tis ir kan­čias, ta­čiau sa­ky­čiau, kad bū­tent jis yra rak­ti­nis. Kai 1988-ųjų rug­pjū­tį su Vil­niaus uni­ver­si­te­to kraš­to­ty­ri­nin­kais Pa­pi­lio pa­ra­pi­jo­je pa­gal am­ži­ną­jį atil­sį is­to­ri­ko Alo­y­zo Pet­ra­šiū­no įduo­tą an­ke­tą pir­mą kar­tą už­ra­ši­nė­jau bu­vu­sių iš­vež­tų­jų at­si­mi­ni­mus, be­veik iš kiek­vie­no pa­kal­bin­to­jo gir­dė­jau liūd­ną: „Tai­gi kam čia, vai­ke­li, be­įdo­mu.“ Vė­liau, įpu­sė­jus pir­mam at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čiui, daž­nas mo­der­nus pub­li­cis­tas at­ka­ria in­to­na­ci­ja pik­ti­no­si: „Kiek čia ga­li­ma ra­šy­ti apie tuos trė­mi­mus, kam čia be­įdo­mu?!“ O pa­aiš­kė­jo, kad tas iš­stū­mi­mo, at­si­kra­ty­mo, per­kraus­ty­mo į sen­daik­čių pa­lė­pę im­pul­sas te­bu­vo ne­per­ga­lė­tos as­me­ni­nės ir ko­lek­ty­vi­nės trau­mos pa­da­ri­nys. To­dėl, ma­nau, pras­min­ga čia pa­liu­dy­ti: šian­die­niams stu­den­tams, tai yra tre­čiai, ket­vir­tai ar net penk­tai kar­tai nuo tų­jų 1940-ųjų, la­bai įdo­mu, ką vei­kė, kaip gy­ve­no jų gi­mi­nės žmo­nės per oku­pa­ci­jas, kas jiems nu­ti­ko Azi­jos spei­ge, par­ti­za­nų že­mi­nė­se ir so­vie­ti­nio nuo­bo­du­lio kas­die­ny­bė­je.

Prieš ke­lias sa­vai­tes ma­no pir­ma­kur­sė stu­den­tė Ma­ri­ja Nord­kvel­le se­mi­na­ro apie bib­lio­grafinį ko­dą už­duo­čiai iš mi­li­jo­ni­nės kny­gų įvai­ro­vės pa­ti pa­si­rin­ko trem­ti­nių mal­dak­ny­gės „Vil­ties mal­dos“ fak­si­mi­li­nį lei­di­mą ir ra­ši­nio įžan­go­je pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo mo­čiu­tę ir jos jau­nys­tės bi­čiu­lį, per sa­vo dė­dę su­si­ju­sį su šios re­lik­vi­jos ori­gi­na­lu. Ki­tos ma­no bu­vu­sios di­plo­man­tės Ži­vi­lės Kro­pai­tės su Gied­re Čiu­žai­te pa­reng­tas lai­dų cik­las „Stip­res­ni už Si­bi­rą“ ta­po be­ne klau­so­miau­sia ra­di­jo me­tų me­džia­ga, o Ži­vi­lės kny­ga „Fai­niau­sia pa­sau­ly mo­čiu­tė“ – best­se­leriu. To­dėl, kad įdo­mu ir įdo­miai. To­dėl, kad dau­giau klau­sia­ma, nei at­sa­ko­ma ir per­ša­ma. Taip gi­ja prie gi­jos, maz­gas prie maz­go esa­me nau­jai su­sie­ja­mi į ar­ti­mes­nių ir to­li­mes­nių, ly­gi­na­mų ir kar­tais ne­pa­ly­gi­na­mų įvai­rio­pai su­ža­din­tos at­min­ties ry­šių tin­klą. De­ja, taip jau yra, kad va­ka­rykš­tė die­na – tar­si dar ne is­to­ri­ja, o do­me­sys iš­au­ga tuo­met, kai be­lie­ka ma­žai ga­lin­čių tie­sio­giai liu­dy­ti. Ati­džiai iš­klau­sy­ki­me pa­ty­ru­sius trem­tį, kol dar ga­li­me. Ta­čiau svar­bu bei įdo­mu ir tai, ką jau­nes­ni at­si­me­na gir­dė­ję iš tė­vų bei se­ne­lių, ko­kias is­to­ri­jas pa­sa­ko­jo ar nu­ty­lė­jo, per­da­vė ar nu­slė­pė kiek­vie­no iš mū­sų šei­mo­se. Ir kiek­vie­nas iš mū­sų.

Is­to­ri­jas apie par­ti­za­nus ir trem­ti­nius, žy­dų gel­bė­to­jus ir bal­ta­raiš­čius, so­vie­tų ka­ri­nin­kus ir po­grin­džio laik­raš­čių pla­tin­to­jus, kom­jau­nuo­lius ir ko­mu­nis­tus. Nes vi­sos šios is­to­ri­jos yra oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ge­du­lo, ku­rį rei­kia iki ga­lo iš­ge­dė­ti, is­to­ri­jos. Jos įdo­mios ne to­dėl, kad bū­tų puo­la­ma ar gi­na­ma, kal­ti­na­ma ar tei­si­na­ma, iš­si­su­ki­nė­ja­ma ar ci­niš­kai at­re­mia­ma: „O kas čia to­kio?!“ Ne to­dėl, kad šian­dien tei­sin­gai nu­spręs­tu­me, kam ir ko­kius sta­ty­ti pa­min­klus. Jos įdo­mios, nes jos ir yra mes. To­kie, ko­kie esa­me. Su tra­pia vil­ti­mi ir, ti­kiu, iš vi­sų jė­gų su­telk­ta pa­stan­ga, kad ne­be­pa­si­kar­to­tų. Ačiū. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Da­bar ty­lu, o po se­kun­dės – grius dan­gus. Prieš dau­giau nei 80 me­tų, so­vie­tams oku­pa­vus ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, dan­gus griu­vo mū­sų tė­vy­nai­niams, ve­ža­miems į la­ge­rius, trem­tį, įka­lin­tiems ir nu­žu­dy­tiems. Šian­dien, dan­gus de­ga virš Uk­rai­nos, mū­sų bro­liai ir se­sės ko­vo­ja su tais pa­čiais gai­les­čio ne­tu­rin­čiais oku­pan­tais… Tai lie­čia mus.

 

Mu­zi­kos gru­pė „Bal­tos var­nos“ at­lie­ka dai­ną „Tai lie­čia mus vi­sus“. (Plo­ji­mai)

 

Trem­ti­nių anū­kės, spek­tak­lio „Fos­si­lia“ re­ži­sie­rės Eg­lės Šved­kaus­kai­tės kal­ba

 

E. ŠVEDKAUSKAITĖ. Vie­ną die­ną aš įsė­siu į ne­di­de­lį bal­tą lai­ve­lį ir iš­plauk­siu į Sva­jo­nių van­de­ny­ną.

Sva­jo­nių van­de­ny­nas ne­bus di­de­lis, ke­lio­nė iki jo ne­truks il­gai, jis bus ne­to­lie­se.

Ke­lio­nė ja­me ga­li už­truk­ti me­tus.

Ten ne­su­tik­si žve­jų, bra­ko­nie­rių, ten ne­bus krui­zi­nių lai­vų ir naf­tos plat­for­mų.

Tik ne­di­de­li bal­ti eks­pe­di­ci­jų lai­ve­liai.

Nes Sva­jo­nių van­de­ny­no dug­nas nu­sė­tas kau­lais.

Ma­žais ir di­de­liais, iš­plau­tais iš mil­ži­niš­ko le­di­nio ka­po. Sva­jo­nių van­de­ny­no dug­ne ply­ti mil­ži­niš­kas ka­pi­ny­nas. Ka­dai­se vie­to­je van­de­ny­no gy­ve­no bal­to­sios la­pės,

to­dėl kai ku­rie kau­lai ap­grauž­ti.

Ka­dai­se vie­to­je van­de­ny­no gy­ve­no žmo­gaus iš­vaiz­dos šau­tu­vai, to­dėl kai ku­rios kau­ko­lės tu­ri šū­vio sky­lu­tę.

Sva­jo­nių van­de­ny­no dug­nas nu­sė­tas fo­si­li­jo­mis, ne tūks­tan­čio me­tų se­nu­mo.

Ma­ži bal­ti lai­ve­liai su­ka ra­tus po Sva­jo­nių van­de­ny­ną. Iš jų iš­šo­ka na­rai ir nar­šo gel­mė­se,

ti­kė­da­mie­si su­ras­ti į vi­su­mą su­si­jun­gian­čias de­ta­les, da­le­les, ku­rios ka­dai­se bu­vo žmo­gu­mi, tam,

kad jos vėl tap­tų ar bent jau pri­min­tų tą, ku­riuo ka­dai­se bu­vo, tą, ku­rio ne­li­ko, tą, ku­rį iš le­do ka­po iš­ska­la­vo le­di­nis van­duo, tą, ku­ris lau­kia, ka­da jo su­grįš pa­si­im­ti.

Ma­ži bal­ti lai­ve­liai plau­kia tam, kad su­rink­tų nau­ją­sias fo­si­li­jas ir grą­žin­tų jas ant Že­mės mums, ku­rie ne­si­ti­kė­jo jų iš­vys­ti.

Mes su­dė­si­me kau­lus į ske­le­tą. Mes jį at­pa­žin­si­me. Mes su­vok­si­me jo tik­ru­mą ir pa­gar­bin­si­me Sva­jo­nių van­de­ny­no dug­ne kan­triai lau­ku­sių­jų mir­tį.

Mes pa­gul­dy­si­me ske­le­tą į že­mę, ne į le­do ka­pą, bet šil­tą že­mę, ku­rio­je kau­lai ti­kė­jo­si su­dū­lė­ti.

Mes ne­sta­ty­si­me pa­min­klų. Mes ne­kal­si­me kry­žių.

Mums ne­be­reiks įdė­ti sa­vo at­min­ties į ak­me­nį ar į me­dį.

Mes pa­pa­sa­ko­si­me apie ją kaip apie pas­ku­ti­nį bal­tą lai­ve­lį, grį­žu­sį į kran­tą.

Sva­jo­nių van­de­ny­no dug­nas bus šva­rus.

 

Ger­bia­mi šio mi­nė­ji­mo sve­čiai, jūs gir­dė­jo­te ma­no teks­tą, ku­ris skam­ba pas­ku­ti­nė­je spek­tak­lio „Fos­si­lia“ sce­no­je. Aš esu jo re­ži­sie­rė Eg­lė Švet­kaus­kai­tė. Šį spek­tak­lį aš su­kū­riau įkvėp­ta Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės, ir ne tik jos me­mu­a­rų, bet ir tam tik­rų dės­nin­gų ir at­si­tik­ti­nių de­ta­lių iš jos gy­ve­ni­mo. Pa­vyz­džiui to, kad jos ran­kraš­tis 50 me­tų iš­bu­vo už­kas­tas po bi­jū­no krū­mu, ir šian­dien, kai so­duo­se bai­gia žy­dė­ti bi­jū­nai, aš krei­piuo­si į jus. Man at­ro­do, tai yra gra­žus su­ta­pi­mas.

Kur­da­ma šį spek­tak­lį aš nuo­lat klau­siau sa­vęs, ar aš tu­riu tei­sę pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją žmo­gaus, ku­ris bu­vo pra­ga­re, o aš ne­bu­vau. Bet da­bar, kai spek­tak­lis jau ku­rį lai­ką gy­vuo­ja, aš mąs­tau, jog mes vi­si vi­si, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je, šiek tiek ten bu­vo­me. Mū­sų vi­sų šei­mos yra pa­lies­tos Si­bi­ro trem­ties ir ki­tų so­vie­ti­nių rep­re­si­jų. Per se­ne­lius, per tė­vus, per kai­my­nus, per mo­ky­to­jus, per is­to­ri­jas, ku­rias mes gir­dė­jo­me apie trau­ki­nius, bar­žas, ba­ra­kus ir duo­nos tru­pi­niais nu­žy­mė­tą ke­lią na­mo. To­dėl mes vi­si esa­me Sva­jo­nių van­de­ny­no ma­te­ri­ja. Mū­sų at­min­tis su­da­ro tą van­de­ny­ną, ku­ria­me mes plau­kio­ja­me, kai gal­vo­ja­me apie tuos, ku­rių ne­te­ko­me, ku­rių il­gi­mės. Jei aš ga­lė­čiau pa­siū­ly­ti sa­vo bū­dą įam­žin­ti mū­sų tau­tos is­to­ri­nę at­min­tį, aš pa­si­rink­čiau ban­guo­jan­tį van­de­nį, ku­ria­me nu­grimz­ta ir vėl iš­ny­ra mū­sų pri­si­mi­ni­mai.

Aš esu la­bai dė­kin­ga, kad ga­liu šian­dien kal­bė­ti šia­me mi­nė­ji­me ir man di­de­lė gar­bė bū­ti šio­je sa­lė­je. Jūs gir­di­te, kad aš jau­di­nuo­si jo­je kal­bė­da­ma. Ne­gal­vo­jau, kad ma­no kū­ry­ba ma­ne čia at­ves. Bet ne­ga­liu sa­ky­ti tur­būt, kad tai yra at­si­tik­ti­nu­mas, aš daž­nai gal­vo­ju, ar eg­zis­tuo­ja li­ki­mas, ypač gal­vo­da­ma apie tuos žmo­nes, ku­rie iš­gy­ve­no trem­tį, ka­rus ar ne­lais­vę. Ar Da­liai Grin­ke­vi­čiū­tei bu­vo skir­ta jos da­lia? Ar jai bu­vo lem­ta tap­ti tuo, kuo ji ta­po?

Nė vie­nas šia­me pa­sau­ly­je mes ne­at­si­ra­do­me dės­nin­gai sa­vo va­lia, sa­vo pa­stan­go­mis. Bet sa­vo va­lia ir sa­vo pa­stan­go­mis mes ja­me iš­lie­ka­me.

Sa­vo va­lia ir pa­stan­go­mis po de­šim­ties me­tų trem­ties Ir­kut­sko sri­ty­je į Aly­taus ra­jo­ną, Bur­biš­kių kai­mą, grį­žo ma­no se­ne­lis Bo­lius Šved­kaus­kas. Bet at­si­tik­ti­nu­mas lė­mė, kad jis su­ti­ko, pa­mi­lo ir ve­dė Pra­nu­tę Kar­di­šaus­kai­tę ir jiems gi­mė Ba­lys Šved­kaus­kas, ma­no tė­tis. Ma­no tė­tis, ku­riam vi­sa­da šiek tiek šal­ta, lyg jis sa­vo kū­ne ne­šio­tų­si tė­vo pri­si­mi­ni­mus apie Si­bi­rą. Ma­no ty­ri­mas apie trem­tį ruo­šian­tis spek­tak­liui vy­ko bū­tent taip: pa­ste­bint de­ta­les, ku­rios ke­liau­ja iš kar­tos į kar­tą kaip ne­ma­te­ria­lus pa­li­ki­mas; pa­ste­bint de­ta­les, ku­rios kam nors ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­pa­kan­ka­mai reikš­min­gos, bet man jos at­vė­rė te­mas, iki šian­dien ly­din­čias mū­sų tau­tos pa­tir­tis.

Gal­vo­jau apie šal­tį, lie­kan­tį tiek kū­ne, tiek žmo­nių san­ty­kiuo­se. Ne­ga­lė­ji­mą iš sa­vęs iš­trauk­ti žo­džių apie tai, ką iš­gy­ve­nai. Gė­dos jaus­mą, nes bu­vai kal­tas be kal­tės. To­kią aš ma­ty­da­vau sa­vo tau­tą – ty­lią, su­si­gė­du­sią ir pri­slėg­tą de­šimt­me­čių, ku­rie bu­vo skir­ti mus su­nai­kin­ti, nu­žmo­gin­ti, iš­trin­ti mū­sų at­min­tį. Ma­čiau lie­tu­vius, ku­rių nu­ga­ros sun­kiai iš­si­tie­sia, nes sto­vė­ti ne­si­kūp­ri­nant reiš­kia pa­ro­dy­ti sa­ve to­kį, koks esi, ir leis­ti į sa­ve pa­žiū­rė­ti iš vi­sų pu­sių. Žmo­gui, prieš ku­rio kū­ną ir sie­lą me­to­diš­kai smur­tau­ja­ma, tai yra ypač sun­ki už­duo­tis.

Ka­ras Uk­rai­no­je pa­ma­žu ėmė keis­ti ma­no žvilgs­nį. Aš su­pra­tau, kad ma­no pe­si­miz­mas ir ma­no ne­mei­lė sa­viems at­ke­liau­ja iš ten, kur kas­dien sė­ja­mas gė­dos ir ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo jaus­mas. Ma­no ne­mei­lė at­ke­liau­ja iš sve­ti­mo na­ra­ty­vo, iš prie­šiš­kos te­ri­to­ri­jos, iš tų, ku­rie de­da vi­sas pa­stan­gas su­ar­dy­ti mū­sų kiek­vie­nais Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais tvir­tė­jan­čius tar­pu­sa­vio ry­šius.

Ir aš no­riu pa­leis­ti tą smer­kian­tį žvilgs­nį į ar­ti­mą, no­riu iš­mok­ti at­jaus­ti tą lie­tu­vį, ku­ris anks­čiau man kė­lė ne­pa­to­gu­mo jaus­mą bū­da­mas ma­no ben­dra­tau­čiu, nes aš no­riu iš­si­ties­ti. Ir no­riu, kad to­kia bū­tų ir ma­no tau­ta – tie­si, švie­saus žvilgs­nio, su šyp­se­nos, o ne kan­čios raukš­lė­mis vei­duo­se.

Trem­ti­niai ir jų šei­mos yra tie ne­nu­ga­lė­tie­ji, jie yra tie, ku­rių pu­sė­je vi­sa­da bu­vo tie­sa. To­dėl šian­dien aš krei­piuo­si į jus kvies­da­ma bū­ti tie­so­je. Pa­si­rink­ti tie­są, pa­si­rink­ti mei­lę, pa­ga­liau pa­mil­ti pa­tiems sa­ve. Mus il­gus me­tus mo­kė, jog tu­ri­me ne­kęs­ti sa­vęs, bet mei­lė sau nė­ra nei nuo­dė­mė, nei pui­ky­bė. Ji yra prieš­nuo­dis tam, ką sklei­džia pu­ti­niz­mas, įsa­kan­tis su­men­kin­ti ir ati­duo­ti sa­vo gy­vy­bę tam, kad bū­tų dau­giau erd­vės lie­tis ne­apy­kan­tai. Tas, ku­ris ne­ger­bia sa­vęs, at­ei­na į ki­to na­mus ir klau­sia: „Kas jums sa­kė, kad nu­si­pel­nė­te gra­žiai gy­ven­ti?” Gra­žiai gy­ven­ti yra mū­sų, lais­vos tau­tos, pri­gim­ti­nė tei­sė. To­kia yra vi­sų lais­vų žmo­nių pri­gim­ti­nė tei­sė – gy­ven­ti oriai, bū­ti my­li­miems ir my­lė­ti.

Nau­do­da­ma­si pro­ga, jog esu čia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, aš kvie­čiu jus, mū­sų val­džią, dė­ti vi­sas pa­stan­gas ko­vai su smur­tu, pa­že­mi­ni­mu ir ne­apy­kan­ta. Aš kvie­čiu aiš­kiai ver­ty­biš­kai ir įsta­ty­miš­kai at­si­skir­ti nuo nu­žmo­gi­nan­čių re­ži­mų. Aš kvie­čiu ko­vo­ti už tie­są, už žmo­gų ir jo oru­mą. Nes mes, skir­tin­gai nei mū­sų tė­vai ir se­ne­liai, ga­li­me ko­vo­ti die­nos švie­so­je, sa­vo de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je. Nau­do­ki­mės tuo. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Dė­ko­ja­me re­ži­sie­rei Eg­lei Šved­kaus­kai­tei.

Ne vi­sa­da esa­me sa­vo gy­ve­ni­mo li­ki­mo re­ži­sie­riai, ta­čiau šian­dien ga­li­me liu­dy­ti 17-me­čio Alek­siu­ko „Tė­vy­nės il­ge­sį“.

 

Ek­ra­ne ro­do­mas vaiz­do pa­sa­ko­ji­mas apie Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo pro­ku­ro­ro pa­dėjė­jo sū­nų, vos su­lau­ku­sį 17-os iš­trem­tą į Al­ta­jaus kraš­tą, nu­teis­tą de­šim­čiai me­tų trem­ties Tai­šet­la­ge už ei­lė­raš­čiuo­se ir ap­sa­ky­muo­se ap­ra­šy­tą sa­vą­jį tė­vy­nės il­ge­sį.

 

Vi­sų trem­tį, la­ge­rius iš­tvė­ru­sių lie­tu­vių jaus­mų, min­čių ir šir­dies skaus­mo, ko ge­ro, ne­įma­no­ma su­ra­šy­ti jo­kiuo­se laik­raš­čiuo­se ar kny­go­se, ta­čiau fik­suo­ti bū­ti­na, nes at­min­ties pus­la­piai nyks­ta grei­čiau nei laik­raš­čių ar kny­gų. Apie sau­go­mą at­min­tį pa­sa­ko­ja mu­zie­ji­nin­kas Ma­rius Pe­čiu­lis.

 

Kau­no IX for­to mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Ma­riaus Pe­čiu­lio kal­ba

 

M. PEČIULIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, pir­ma­sis at­kur­tos vals­ty­bės va­do­ve, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Prem­je­re, mie­li trem­ti­niai, Sei­mo na­riai, ko­le­gos, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji, šian­dien mi­ni­me Ge­du­lo ir vil­ties die­ną. Prieš 83 me­tus so­vie­ti­nės jė­gos struk­tū­ros pir­mą­jį va­sa­ros mė­ne­sį pa­ver­tė ge­du­lo mė­ne­siu. Oku­pa­ci­ja tru­ko jau me­tus, ir jei­gu kas dar abe­jo­jo, ko­kios spal­vos sau­lė at­ke­lia­vo iš Ry­tų, tai po 1941 m. bir­že­lio 14 d. ne­su­pra­tu­sių ne­be­li­ko ar­ba ta pa­ti rep­re­si­nė ma­ši­na juos ir pa­si­glem­žė. Ne­tru­kus so­vie­tus pa­kei­tė na­ciai, įsu­kę mū­sų vi­suo­me­nę į tra­giš­kus Ho­lo­kaus­to ver­pe­tus, ir pa­ro­dė dar vie­no to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo bru­ta­lius įran­kius prieš tai­kius gy­ven­to­jus. Po ke­le­rių me­tų vėl su­grį­žę so­vie­tai pra­tę­sė tai, ką pra­dė­jo per pir­mą­ją oku­pa­ci­ją, – vo­lo prin­ci­pu ban­dė iš­ly­gin­ti vis­ką ir vi­sus, kur­da­mi nau­ją­jį so­vie­ti­nį žmo­gų.

Žvelg­da­mi į XX am­žiaus vi­du­rio skaus­min­gas pa­tir­tis, ne­re­tai pir­miau­sia iš­vys­ta­me sta­tis­ti­nį as­pek­tą, skai­čiuo­ja­me nu­ken­tė­ju­siuo­sius. Kiek nu­žu­dy­ta, iš­trem­ta, įka­lin­ta? Var­gu ar ka­da nors šį skai­čia­vi­mą už­baig­si­me. Ta­čiau gi­liau­si oku­pa­ci­nių re­ži­mų skir­tin­gais pjū­viais bei skersp­jū­viais pjaus­to­mos lais­vos vals­ty­bės is­to­ri­nės rai­dos ran­dai yra ne fi­zi­niai. Ši trau­ma bu­vo įra­šy­ta į ko­lek­ty­vi­nę žmo­nių są­mo­nę ir per­duo­ta iš kar­tos į kar­tą. Vie­ni ją pa­slė­pė gi­liai sa­vy­je ap­si­mes­da­mi, kad nie­ko ne­bu­vo, ki­ti gi kal­bė­jo, o ne­no­rin­tiems gir­dė­ti – šau­kė ban­dy­da­mi per­pa­sa­ko­ti pa­tir­tą siau­bą.

At­sto­vau­ju mu­zie­jų lau­kui – įstai­goms, dir­ban­čioms is­to­ri­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mo ir pri­sta­ty­mo sri­ty­je. Kau­no IX for­to mu­zie­ju­je per­tei­kia­me tra­giš­ką au­ten­tiš­kos vie­tos is­to­ri­ją. 1941 me­tais so­vie­tai čia lai­ki­nai įka­lin­da­vo Lie­tu­vos po­li­ti­nius ka­li­nius prieš iš­vež­da­mi į Gu­la­go la­ge­rius, vė­liau na­ciai ša­lia for­to esan­tį lau­ką nau­do­jo kaip ma­si­nių žu­dy­nių vie­tą. Kal­ba­me, ko­kius pa­da­ri­nius su­kė­lė to­ta­li­ta­ri­niai so­vie­ti­nis ir na­cis­ti­nis re­ži­mai, vei­kę skir­tin­go­mis for­mo­mis, ta­čiau aki­vaiz­džiai už­pil­dy­ti tuo pa­čiu tu­ri­niu.

Mu­zie­ji­nio dar­bo es­mė – ne tik kaup­ti pra­ei­ties ar­te­fak­tus, ta­čiau ir pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją vi­suo­me­nei. Čia ypač svar­bus tam­pa kal­bė­ji­mas, kaip mes pri­sta­to­me is­to­ri­ją. Mu­zie­ji­nin­kai jau se­niai su­pra­to: jei­gu no­ri bū­ti su­pras­tas, nė­ra vie­no­do pa­sa­ko­ji­mo bū­do vi­siems, nes kiek­vie­na tiks­li­nė gru­pė tu­ri jai su­pran­ta­mą kal­bą. Ją ras­da­mi at­ve­da­me į mu­zie­jų žmo­nes, ug­do­me, ska­ti­na­me są­mo­nė­ji­mą, ne­svar­bu, ku­riai gru­pei, so­cia­li­nei, tau­ti­nei ar am­žiaus, kal­bė­si­me.

Sta­tis­ti­ka bū­ti­na is­to­ri­jos moks­lui, ta­čiau ji ma­žai ver­tin­ga sten­gian­tis pa­ža­din­ti žmo­gaus em­pa­ti­ją. Su­si­telk­da­mi į skai­čius, de­val­vuo­ja­me jaus­mą. Prieš­nuo­dis – kiek­vie­na kon­kre­taus žmo­gaus iš­gy­ven­ta is­to­ri­ja. Mu­zie­ju­je lan­ky­to­ją pa­sta­to­me į aki­sta­tą su pra­ei­ties žmo­gu­mi, taip pa­nai­kin­da­mi mus ski­rian­tį 80 me­tų at­stu­mą. At­si­ran­da jaus­mas, ku­ris įga­li­na mąs­ty­ti, do­mė­tis. Ko­dėl to rei­kia? Šian­dien ne­to­li Lie­tu­vos, Uk­rai­no­je, vyks­ta pla­taus mas­to ka­ras. Su ko­le­go­mis uk­rai­nie­čiais dirb­da­mi prie nau­jo is­to­ri­nės at­min­ties pro­jek­to, pa­sa­ko­jan­čio lai­ko at­žvil­giu čia pat esan­čią is­to­ri­ją – Bach­mu­to tra­ge­di­ją, ma­to­me tą pa­tį oku­pa­ci­nį re­ži­mą, vei­kian­tį ta pa­čia for­ma ir tuo pa­čiu tu­ri­niu. Nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Ste­bint to­kią si­tu­a­ci­ją, ten­ka iš­girs­ti abe­jo­nę: tai kam dir­ba­me, kam nuo­lat per­ša­me fra­zę „nie­ka­da dau­giau“, jei­gu pra­ei­tis kar­to­ja­si? Į šį klau­si­mą ga­li­ma at­sa­ky­ti ki­tu klau­si­mu: ne­jau­gi pra­ra­do pras­mę mū­sų žmo­nių skaus­min­gos pa­tir­tys? Jos mu­my­se. Jos lei­do mums dar iki ka­ro pra­džios ge­riau su­pras­ti, su kuo su­si­dū­rė­me. Mes dir­ba­me, kad kal­ban­čių­jų ir vei­kian­čių­jų bū­tų dau­giau, kad ne­už­si­da­ry­tu­me, kad kal­bė­ji­mas sklis­tų už Lie­tu­vos ri­bų. Tai nuo­dai tiems, kas pa­my­nė lais­vę. Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Šian­dien ne­ra­si­me at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ko­dėl taip be­pras­miš­kai tu­rė­jo su­duž­ti tūks­tan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mai. Bet ga­li­me pa­žvelg­ti į fo­to­gra­fi­ją, ku­ri liu­di­ja dar vie­ną tra­giš­ką is­to­ri­ją.

 

Ek­ra­ne ro­do­ma Ro­kiš­ky­je da­ry­ta Pet­ro Bliū­džiaus šei­mos fo­to­gra­fi­ja ir pa­sa­ko­ja­ma apie krau­ge­rių pra­žu­dy­tus pen­kis iš nuo­trau­kos žvel­gian­čius gy­ve­ni­mus: mo­ky­to­jo Pet­ro, so­vie­tų ka­gė­bis­tų įkiš­to į gy­vu­li­nį va­go­ną per pir­mą­jį bir­že­lio trė­mi­mą, že­mi­na­mai kan­kin­to dar­bu, ba­du ir šal­čiu Re­šo­tų la­ge­ry­je, jo žmo­nos Te­odo­ros ir tri­jų duk­te­rų – Ak­vi­lės, Bi­ru­tės ir Te­re­sės, iš­trem­tų į Al­ta­jaus kraš­tą, Pet­rov­ką.

 

Su­luo­šin­ti vai­kų, jau­nų žmo­nių li­ki­mai. Is­to­ri­jos ir pri­si­mi­ni­mai, ku­riuos per­duo­da­me at­ei­nan­tiems po mū­sų. Į tri­bū­ną kvie­čia­me Ma­ri­jam­po­lės Sū­du­vos gim­na­zi­jos gim­na­zis­tą Alek­są Bart­kų.

 

Ma­ri­jam­po­lės Sū­du­vos gim­na­zi­jos gim­na­zis­to Alek­so Bart­kaus kal­ba

 

A. BARTKUS. La­ba die­na, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji ir gir­din­tie­ji ma­no žo­džius. No­rė­čiau kal­bė­ti apie Ge­du­lo ir vil­ties die­nos svar­bą.

Šian­dien mes pa­ger­bia­me mū­sų dva­sios mil­ži­nus – trem­ti­nius ir po­li­ti­nius ka­ri­nius, vi­sus, pa­ty­ru­sius oku­pa­ci­nes rep­re­si­jas ir žiau­ru­mus. Ši die­na liu­di­ja ne tik apie mū­sų Tau­tos tra­ge­di­jas, ta­čiau ir apie mū­sų žmo­nių va­lią bei ryž­tą, to­dėl šian­die­nos ka­ro Eu­ro­po­je aki­vaiz­do­je ji įgau­na vi­siš­kai ki­to­kią pras­mę. Šiuo me­tu mes tu­ri­me sem­tis dva­sios stip­ry­bės iš mū­sų pro­tė­vių drą­sos ir pa­si­ry­ži­mo, mes tu­ri­me ug­dy­ti sa­vo vi­di­nę va­lią ir stip­ry­bę. Tai­gi da­bar kaip nie­ka­da ak­tu­a­lus tam­pa jau­ni­mo vaid­muo vals­ty­bės gy­ve­ni­me.

Iš as­me­ni­nės pa­tir­ties ga­liu daug pa­sa­ko­ti apie pa­trio­tiz­mo tarp jau­ni­mo si­tu­a­ci­ją bei ki­tus da­ly­kus, ta­čiau rei­kė­tų pa­žy­mė­ti tai, jog sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią pa­sky­riau Lie­tu­vai – Tė­vy­nei. Sa­vo kas­die­niais dar­bais tai ga­liu įro­dy­ti. Dar be­si­mo­ky­da­mas 8 kla­sė­je pa­ra­šiau ir iš­lei­dau sa­vo is­to­ri­nę kny­gą „As­me­ny­bės oku­pa­ci­jų la­bi­rin­tuo­se“. Ke­lis pas­ta­ruo­sius me­tus ak­ty­viai ben­drau­ju su jau­ni­mu įvai­rio­se mo­kyk­lo­se pa­trio­tiz­mo, is­to­ri­jos ir mei­lės sa­vo kraš­tui te­mo­mis, taip pat ten­ka dirb­ti prie is­to­ri­jos įam­ži­ni­mo sa­vo kraš­te. Šiuo sa­vo pa­vyz­džiu sie­kiu ska­tin­ti jau­ni­mą veik­ti, bū­ti ver­žliems, drą­siems ir at­vi­riems, sa­ky­ti tai, ką jie jau­čia ir gal­vo­ja, tai, kuo jie šian­die­ną gy­ve­na ir ką šian­die­ną mąs­to, da­ry­ti dar­bus dėl mū­sų bran­gios Tė­vy­nės, dėl mū­sų kraš­to ir žmo­nių.

Vi­sa­dos ti­kė­jau ir ti­kiu, kad ge­ras pa­vyz­dys už­kre­čia, to­dėl krei­piuo­si į Lie­tu­vos jau­ni­mą – kur­ki­te ir da­ry­ki­te, ne­bi­jo­ki­te griau­ti se­nų da­ly­kų ir sta­ty­ti nau­jų. Mes esa­me Lie­tu­vos at­ei­tis, mes esa­me ry­to­jus. Ras­ki­te sa­vy­je ryž­to ir su­si­do­mė­ji­mo mū­sų Tė­vy­nės is­to­ri­ja, sa­vo šei­mos pa­tir­ti­mis, nes vals­ty­bė bus to­kia, ko­kią tu pats su­kur­si. Tu­ri­me da­ry­ti, nes mes pri­va­lė­si­me sa­vo lai­ku at­sto­vė­ti fron­tuose dėl Tė­vy­nės. Kvie­čiu jau­ni­mą do­mė­tis ir da­ry­ti dar­bus var­dan ben­dros mū­sų at­ei­ties, kvie­čiu ne­lik­ti abe­jin­giems ir kar­tu kur­ti dar la­biau kles­tin­čią Lie­tu­vą.

Taip pat no­riu kreip­tis į mū­sų did­vy­rius, dva­sios mil­ži­nus – trem­ti­nius bei po­li­ti­nius ka­li­nius, ku­rie čia šian­dien su­si­rin­kę. Jū­sų au­ka var­dan mū­sų Tė­vy­nės nie­ka­dos ne­bus pa­mirš­ta. Jau­ni­mas nuo ma­žų die­nų ži­no apie trem­ti­nių au­ką var­dan mū­sų vals­ty­bės ir jos is­to­ri­jos. Šian­dien že­mai len­kiuo­si vi­siems, ku­riems te­ko iš­ken­tė­ti to­kias sun­kias die­nas var­dan to, kad da­bar to­kie kaip aš ga­lė­tų kur­ti ir sta­ty­ti mū­sų bran­gią Tė­vy­nę.

Ge­du­lo ir vil­ties die­na yra itin svar­bi mums dar ir to­dėl, kad mū­sų bro­liai ir se­sės Uk­rai­no­je šiuo lai­ku pa­ti­ria tai, ką jau ke­lis šim­tus me­tų ne­ša ru­sų im­pe­ri­jos, to­dėl tu­ri­me ne­pails­ti ir to­liau rem­ti Uk­rai­nos ko­vą su oku­pan­tais, pri­va­lo­me ir to­liau pa­dė­ti di­džiai uk­rai­nie­čių tau­tai su­si­grą­žin­ti tai, kas iš jų bu­vo at­im­ta krau­ju.

Bir­že­lio 14-oji – die­na, kai kiek­vie­nas iš mū­sų pri­va­lo­me su­si­mąs­ty­ti apie lais­vės svar­bą mū­sų as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, ką mes kiek­vie­nas ga­li­me pa­da­ry­ti, kad rei­ka­lui esant tą lais­vę ap­gin­tu­me. Šian­dien vi­si tu­ri­me sto­ti Tė­vy­nės dar­ban taip, kaip anuo­met sto­jo mū­sų bo­čiai, ak­tu­a­li­jų aki­vaiz­do­je pri­va­lo­me kur kas la­biau su­si­im­ti ir Tė­vy­nei ati­duo­ti kur kas dau­giau nei prieš tai. Esu tik­ras, kad mū­sų bran­gio­ji Lie­tu­va to ver­ta.

Ačiū mū­sų lais­vės sar­gams: trem­ti­niams, re­zis­ten­tams, sa­va­no­riams, par­ti­za­nams, su­ki­lė­liams ir vi­siems, ku­rie per il­gus šimt­me­čius sau­go­jo ir gy­nė mū­sų žmo­nių lais­vę Tė­vy­nės la­bui. Ačiū. (Plo­ji­mai)

A. PLAIPAITĖ. Mū­sų tau­tos žmo­nių li­ki­mai prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo iš­bars­ty­ti ant šal­tų trau­ki­nio bė­gių, ve­dan­čių į nie­kur. Ta­me nie­kur žu­vo tūks­tan­čiai. Pri­si­min­ki­me juos dai­no­je.

 

Vo­ka­li­nis trio at­lie­ka dai­ną „Ra­mu­ma“. (Plo­ji­mai)

 

Te­gul mus vi­sus ly­di ra­mu­ma, vil­tis ir ti­kė­ji­mas, kad nie­ka­da – nie­ka­da! – dau­giau tai ne­pa­si­kar­tos.

Ačiū vi­siems ir kvie­čia­me į Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tę, ku­rio­je ne­tru­kus pra­si­dės iš­kil­min­ga vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ja.