LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Socialinių reikalų ir darbo komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO PAPILDOMA IŠVADA (3)

DĖL lietuvos respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nr. ix-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu

įstatymo projekto nr. XIVp-1439(2)

2022-06-28 Nr. 103-P-31

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Mindaugas Lingė – komiteto pirmininkas, Rima Baškienė, Algimantas Dumbrava, Justas Džiugelis, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Gintautas Kindurys, Paulė Kuzmickienė (pavaduojanti Viliją Aleknaitę-Abramikienę), Monika Ošmianskienė, Gintarė Skaistė, Jonas Varkalys; komiteto biuras: Evelina Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos: Dalia Aleksejūnienė, Diana Jonėnienė, Asta Kazlauskienė, Ieva Kuodienė, padėjėjos Renata Liekienė, Indrė Žukauskaitė; kviestieji asmenys: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai: Vytautas Šilinskas – viceministras, Jurgita Varžgalytė-Tiažkijienė – ministro patarėja, Inga Buškutė – Pensijų grupės vadovė, Vaidotas Kalinauskas – Socialinio draudimo grupės vadovas.

2. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados ir kitų ekspertų pasiūlymai: -

3. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo narys M. Puidokas, 2022-06-23	11	3		N	Gerbdamas Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto ir komiteto biuro darbuotojų skiriamą dėmesį, pastangas ir indėlį svarstant šį įstatymą ir 2 ankstesnius mano teiktus pasiūlymus, siekdamas konstruktyvumo ir todėl palikdamas nuošalyje diskusijas dėl šio įstatymo trūkumų, reikalingumo, tinkamos įsigaliojimo datos ir galimybės asmenims rinktis jiems palankesnę tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos už vaikus mokėjimo tvarką, bandydamas apsaugoti iki šio įstatymo projekto priėmimo ir įstatymo įsigaliojimo kilusius vaikų besilaukiančių ar besiįsivaikinančių šeimų teisėtus lūkesčius ir remdamasis teisėkūros procedūrų metu itin svarbiais konstituciniais teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, teikiu šį pasiūlymą. Argumentai: Atsižvelgęs į 2022 m. birželio 8 ir 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdžių, kurių metu buvo svarstomi mano ankstesni pasiūlymai šiam projektui, išdėstytus argumentus dėl šio įstatymo įsigaliojimo datos ir galimybės asmenims rinktis jiems palankesnę tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos už vaikus mokėjimo tvarką, atkreipiu dėmesį kad Europos Bendrijos sutarties 249 straipsnio trečioji pastraipa nustato: „Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino rezultato atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Taigi, 249 straipsnio trečioji pastraipa įpareigoja visas valstybes nares, kurioms skirta direktyva, siektino tikslo atžvilgiu, bet direktyvos įgyvendinimo vidaus teisėje formos ir priemonių klausimus palieka nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai. Perkeliant direktyvą į vidaus teisę nebūtina jos turinio formaliai ir pažodžiui perkelti į teisės normas, – atsižvelgiant į jos turinį, gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis iš tikrųjų aiškiai ir tiksliai užtikrina visišką direktyvos taikymą (žr. 1987 m. balandžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C 363/85, Rink. p. 1733, 7 punktą; 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C 361/88, Rink. p. I 2567, 15 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C 58/02, Rink. p. I 621, 26 punktą). Šia dvasia formuluojamas ir Direktyvos (ES) 2019/1158 20 straipsnis, nustatantis direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę (žr. pvz. 2 ir 5– 7 dalis). Jau teikdamas kelis ankstesnius pasiūlymus akcentavau, kad vadovaujantis konstituciniais teisinės valstybės ir iš jo išplaukiančiu teisėtų lūkesčių principais, teisėti lūkesčiai formuojasi vadovaujantis būtent ne teisėkūros metu Seimo ar kitų teisėkūros subjektų projektų svarstymo metu priimtais procedūriniais sprendimais, o galiojančiu ar žinomai įsigaliosiančiu teisiniu reguliavimu. Minėta ir visuotinai žinoma, kad moters nėštumo laikotarpis trunka ~ nuo 37 iki 42 savaičių (~9 mėnesius), tad šio įstatymo įsigaliojimas 2023 m. sausio 1 d. (už 6 mėnesių) pažeis šeimų ir besilaukiančių moterų teises ir teisėtus lūkesčius, kadangi šie asmenys šeimos pagausėjimą yra susiplanavę vadovaudamiesi šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu. Tai reiškia, kad tai, jog (kaip teigiama Išvadoje ^[1]), „Seimas 2022-05-24 posėdyje po svarstymo pritarė įstatymo projekte Nr. XIVP-1439(2) nustatytai įsigaliojimo datai – 2023 m. sausio 1 d.“, nesukelia teisinių pasekmių ir susiformavusių teisinių lūkesčių nekeičia. Netgi tai, kad (kaip teigiama minėtoje išvadoje) „įstatymo projektas Nr. XIVP-1439(2) yra vienas iš įstatymų projektų paketo įstatymų (Nr. XIVP-1438(2)-1444(2), todėl jų įsigaliojimų datos tarpusavyje yra suderintos“, neturi įtakos, kadangi projektų paketas nėra priimtas, įstatymų pakeitimai neįsigaliojo, todėl negali būti vertinami kaip argumentas įstatymų įsigaliojimo skubai ir konstitucinių teisių pažeidimams. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, turimos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Minėtame 2013 m. vasario 15 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę nei oficialaus paskelbimo diena jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią); taigi tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims. Iš to seka nenuginčijamos išvados kad: 1. Lietuvos Respublikos Seimas gali nustatyti palankesnį reguliavimą vaikų besilaukiančių ar besiįsivaikinančių šeimų atžvilgiu, negu nustatoma Direktyvos (ES) 2019/1158. 2. Lietuvos Respublikos Seimas nustatydamas blogesnę besilaukiančių ar besiįsivaikinančių šeimų atžvilgiu tvarką ar mažesnius tėvystės (motinystės) išmokų dydžius šeimoms, kurie šio įstatymo priėmimo metu jau laukiasi ar pradėjo įsivaikinimo procedūras, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstituciją ir konstitucinius teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir tai, kad beatodairiška skuba įsigaliojant šiam įstatymui gali atnešti ir apčiuopiamų finansinių nuostolių planuojant besilaukiančių ar besiįsivaikinančių šeimų šeimų biudžetus (ypač dabartinės infliacijos dydžio, maisto kainų, nedarbo augimo ir šių faktorių rezultate gresiančios finansinės metu), o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (pvz. žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus) teisės aktų galiojimas atgal (iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams ar teisinei padėčiai – šiuo atveju pvz. asmeniui pastojus iki šio įstatymo įsigaliojimo), galimas tik jei „sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams ( lex benignior retro agit);“ siūlau trečiąją alternatyvą: Pasiūlymas Nr. 1.: 1. Papildyti Projekto 11 straipsnį nauja 3 dalimi: „3. Tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms už vaikus, gimusius ar įvaikintus iki 2023 m. birželio 1 d. taikomi iki šio įstatymo įsigaliojimo 24 straipsnio 1–4 dalyse nustatyti išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžiai.“ 2. Buvusią Projekto 11 straipsnio 3 dalį laikyti 4 dalimi.	Nepritarti. Nepritarta bendru sutarimu.	Pasiūlymu teikiamos nuostatos dėl įstatymo taikymo laikotarpiu nuo 2023-01-01 iki 2023-06-01 nustato kitokį reguliavimą, negu nustatytas pačiame įstatymo projekte ir įsigalios 2023 m. sausio 1 d. Taigi, pasiūlymo nuostatos nekyla iš teisinio reguliavimo, kuris įsigalios 2023 m. sausio 1 d.
2.	Seimo narys M. Puidokas, 2022-06-23				*	Nepritarus mano Pasiūlymui Nr. 1 (2022-06-23). – Pasiūlymas Nr. 2: Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui (pagrindiniam komitetui), atsižvelgiant į mano išdėstytus argumentus dėl Projektu siūlomo reguliavimo įsigaliojimo datos ir nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniams teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, paprašyti papildomos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados (mano išdėstytų argumentų apimtimi).	Nepritarti. Nepritarta bendru sutarimu.	1.Pasiūlymu Nr. 2 nepateikiamas konkretus pasiūlymas dėl įstatymo projekto; 2. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas išvadas dėl teisės aktų projektų teikia tik Seimo statute nustatyta tvarka. Seimo statute nėra numatytas papildomų išvadų pateikimas dėl pasiūlymo.

Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė

Komiteto biuro patarėja D. Jonėnienė