Stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 11, 2023Seimo posėdžių stenogramų rinkinys Nr. 7, 2022

(Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos)

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO, SKIRTO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI,
IR VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS STIPENDIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA

 

2022 m. kovo 11 d.

 

 

M. ŽIEDAS. Pra­de­da­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nai skir­tą mi­nė­ji­mą. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, šiuo me­tu esan­tis Eu­ro­pos Va­do­vų Ta­ry­bo­je, svei­ki­na vi­sus šio ren­gi­nio sve­čius.

 

Sak­so­fo­ni­nin­kas Pet­ras Vyš­niaus­kas at­lie­ka mu­zi­ki­nį kū­ri­nį. Ek­ra­ne ro­do­mi Lie­tu­vos is­to­ri­ją iki Ko­vo 11-osios iliust­ruo­jan­tys vaiz­do frag­men­tai, po to ma­to­mi do­ku­men­ti­niai Ko­vo 11-osios po­sė­džio kad­rai. Tuo me­tu gir­di­mas teks­tas: „Yra da­ly­kų, ku­rių ne­ga­liu vie­šai pa­sa­ky­ti, bi­jau iš­tar­ti bal­su, ku­riuos tal­pi­nu sa­vy­je, gal­vo­je ar šir­dy­je – ne­svar­bu. Kaž­kur vi­du­je, kad ne­iš­tirp­tų, ne­su­by­rė­tų jų es­mė ar pras­mė. Tu ne­to­li, tu vi­sai ša­lia, gre­ta, ma­no vi­du­je. Kaip vi­sa tai, ką my­liu, kuo ti­kiu, di­des­nė už bai­mę ir li­ki­mą, o gal ki­taip? Esi ta erd­vė, ku­rio­je vi­si lū­kes­čiai ir lai­kas iš­tirps­ta. Esi am­ži­ny­bė, del­nuo­se lai­kan­ti ma­no lai­ki­nu­mą. Ar ne­gir­džiu tuš­čių žo­džių ir me­lo? Ar ne­ma­tau su­lau­žy­tų prie­sai­kų ir skriau­dos? Mo­kau­si, nuo­lat mo­ko­mės bū­ti ne­gud­rūs, ne­tur­tin­gi, net ne­lai­min­gi. Mo­ko­mės bū­ti drau­ge. Mes – tai tu. To­kia tu – mū­sų lais­vė.

Ar jau su­bren­dau? Ar esu pa­sau­lio pi­lie­tis, kad pa­sau­lio kul­tū­ra da­lin­tų­si sa­vo gė­ry­bė­mis? Gė­ry­bė­mis nuo sa­vo gau­saus vai­šių sta­lo. Taip. Esu vie­nin­te­lis, vie­nin­te­lis kaip ir vi­si. Tik tai su­vo­kus, tik ži­nant sa­vo var­dą gims­ta san­tar­vė, gims­ta at­jau­ta, tai­ka. Ir tik taip ga­liu ras­ti ke­lią na­mo. Na­mai – tai ne ke­tu­rios sie­nos ir sto­gas. Na­mai – vie­ta, ku­riai pri­klau­sai. Na­muo­se al­suo­ji švie­sa. At­im­ti na­mus – pa­si­kė­sin­ti į vi­sa tai, kas šven­ta, į Die­vą žmo­gu­je, su­griau­ti jo sa­vas­tį, są­ži­nę, tai­ką. Juk na­mai – dan­gaus ir že­mės jung­tis, vi­sa­tos pra­džia. Juk na­mai – tai šei­ma, na­mai – tai mes.

No­ri pa­keis­ti pa­sau­lį, pra­dėk nuo sa­vęs. Pa­sau­lis toks, ko­kia esi tu. Tu to­kia, koks esu aš. Ar vals­ty­bei svar­bus vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas? Ar traiš­kan­tis tan­kų svo­ris ga­li įveik­ti tra­pią as­mens tvir­ty­bę? As­mens pa­si­rin­ki­mo, ap­si­spren­di­mo ver­tę? Jo dva­sios lais­vę? Mes – kaip su­si­sie­kian­tys in­dai: ma­no lai­kui trau­kian­tis, ta­vo ple­čia­si, tuoj aš iš­tirp­siu ta­vy­je. To­dėl pa­si­ra­šau. Juk pa­ra­šas – tai ma­no va­lios žen­klas, aš bu­vau, aš esu ir bū­siu tik ta­vo ir už ta­ve. Tai slenks­tis, ku­rį per­žen­gus pri­si­kė­lė ir ver­tė, ir pras­mė. Aš – už.“

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nas

 

Jung­ti­nio jau­ni­mo cho­ro pro­tes­to šūks­nis „Sla­va Uk­rai­ni!“.

Sa­lės at­sa­kas „He­ro­jam sla­va!“.

 

Šlo­vė jū­sų ir mū­sų lais­vei! Šian­dien Lie­tu­va šven­čia sa­vo lais­vės die­ną, at­kur­tą 1990 m. ko­vo 11-ąją, sig­na­ta­rams pa­si­ra­šius Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­tą. Mes tra­di­ciš­kai su­si­ren­ka­me šio­je is­to­ri­nė­je Sei­mo sa­lė­je, ku­rio­je prieš 32-ejus me­tus bu­vo spren­džia­mas mū­sų ša­lies li­ki­mas. Tik šian­dien čia, cen­tri­nė­se šios sa­lės tri­bū­no­se, sė­di jau­nuo­me­nė, jau­ni žmo­nės, ku­riems pri­klau­sys mū­sų vals­ty­bės at­ei­tis. Mes ką tik per­žvel­gė­me Lie­tu­vos is­to­ri­jos frag­men­tus, tą ke­lią, ku­rį nu­ė­jo­me iki ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, tad ge­rai ži­no­me tą kai­ną, ku­rią tu­rė­jo­me su­mo­kė­ti.

Šian­dien šū­kis „Už jū­sų ir mū­sų lais­vę!“ su­skam­ba dar stip­riau, nes ša­lia mū­sų, Eu­ro­po­je, jau ke­lio­li­ka die­nų ir nak­tų už sa­vo lais­vę, už sa­vo že­mę žūs­ta žmo­nės. Ko­vo­to­jų ran­ko­se ne tik jų pa­čių, jų tau­tos, bet ir mū­sų vi­sų li­ki­mas. Mes ge­rai pri­si­me­na­me Uk­rai­nos sa­va­no­rius, ku­rie kar­tu su mu­mis ne tik pa­lai­kė mū­sų lais­vės ko­vas, bet kar­tu su Lie­tu­vos sa­va­no­riais 1991 me­tais gy­nė Lie­tu­vos šir­dį. Šian­dien mes vi­si vi­sa šir­di­mi esa­me kar­tu su jais, su Uk­rai­na – su did­vy­riš­ka jos tau­ta. Švęs­da­mi Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną mes dar tvir­čiau, dar gar­siau sa­ko­me „Už jū­sų ir mū­sų lais­vę!“.

Da­bar į šią is­to­ri­nę tri­bū­ną kvie­čiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kę Vik­to­ri­ją Čmi­ly­tę-Niel­sen.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Mie­li sig­na­ta­rai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke In­gri­da Ši­mo­ny­te, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai. Šių­me­ti­nė Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na yra vi­siš­kai ki­to­kia nei anks­tes­nės. Ir tai ver­čia jaut­riau įver­tin­ti mū­sų ša­lies vals­ty­bin­gu­mo ke­lią, pa­tį vals­ty­bin­gu­mą.

Vis dar gy­ve­na­me pan­de­mi­jos są­ly­go­mis. Už­kra­tas nie­kur ne­pra­din­go, nors jo po­vei­kis ta­po sil­pnes­nis. Griež­čiau­si ap­ri­bo­ji­mai pa­nai­kin­ti, o dar li­kę liu­di­ja, kad su pan­de­mi­jos iš­šū­kiu iš es­mės su­si­tvar­kė­me. Ta­čiau stai­ga už­griu­vo dar vie­nas iš­ban­dy­mas, pa­lie­tęs ir mus, ta­čiau tie­sio­giai, itin tra­giš­kai ir skaus­min­gai – mū­sų bro­lius ir se­se­ris uk­rai­nie­čius. Ka­ras! Da­bar, kai kal­bu, Uk­rai­no­je lie­ja­si krau­jas – nuo Char­ki­vo iki Ma­riu­po­lio, nuo Ko­ros­te­nės iki Luc­ko. Fron­tas slen­ka Ode­sos link, mies­to, gar­saus iko­niš­ka sa­vo lais­vės pa­jau­ta. Šliau­žia le­gen­di­nės Pol­ta­vos link, jos apy­lin­kė­se – ma­no pro­tė­vių šak­nys. Ver­žia sos­ti­nę Ky­ji­vą. Jo gy­nė­jai šiuo me­tu sta­to įtvir­ti­ni­mus, san­dė­liuo­ja šaud­me­nis, įren­gia li­go­ni­nes. Ag­re­si­ja kaip mir­ti­nas už­kra­tas smau­gia lais­vą tau­tą, lais­vą ša­lį.

To­dėl šian­dien mes vi­si esa­me uk­rai­nie­čiai, nes vi­sų mū­sų gys­lo­mis te­ka lais­vės krau­jas.

Pra­šy­čiau pa­gerb­ti Uk­rai­nos žmo­nes, kri­tu­sius ko­vo­je už lais­vę, ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Ag­re­sy­vaus im­pe­ri­nio re­ci­dy­vo aki­vaiz­do­je ge­rai ma­ty­ti, kaip to­li nu­ė­jo­me, kiek daug esa­me pa­sie­kę per is­to­ri­niu po­žiū­riu ne­il­gą lai­ko­tar­pį. Dau­giau kaip prieš tris de­šimt­me­čius – 1990 m. ko­vo 11 d. mums pa­vy­ko de ju­re at­kur­ti vals­ty­bin­gu­mą, įveik­ti eko­no­mi­nę im­pe­ri­jos blo­ka­dą, ap­gin­ti sa­vo lais­vę Sau­sio 13-ąją, ga­lu­ti­nai įtvir­tin­ti sa­vo vals­ty­bę tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je po ne­pa­vy­ku­sio 1991 me­tų rug­pjū­čio pu­čo Mask­vo­je. 2004 me­tų pa­va­sa­ris mums ta­po lem­tin­gas eu­ro­at­lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos po­žiū­riu – ge­gu­žės 1 die­ną ofi­cia­liai įsto­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą, į ku­rią su­si­bū­ru­sios ša­lys sie­kia kar­tu pa­lai­ky­ti tai­ką ir ge­ro­vę. Ko­vo 29 die­ną (šią svar­bią da­tą vi­sai ne­tru­kus pa­mi­nė­si­me) Lie­tu­va ta­po vi­sa­tei­se NATO na­re – vi­sų lai­kų stip­riau­sios gy­ny­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rią su­da­ro vals­ty­bės, su­si­vie­ni­ju­sios tam, kad di­plo­ma­ti­nė­mis, o pri­rei­kus ir ka­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis iš­sau­go­tų tarp­tau­ti­nę tai­ką ir sau­gu­mą.

Per vi­są sa­vo is­to­ri­ją Lie­tu­va ne­bu­vo to­kia sau­gi, tiek in­teg­ruo­ta į Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ją. Tai di­džiu­lė ver­ty­bė, ku­rios ypa­tin­gą reikš­mę mes jau­čia­me da­bar, ag­re­si­jos Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je. Bū­tent to­dėl jau­čia­mės vi­so­ke­rio­pai įsi­pa­rei­go­ję tiems, ku­riems dėl įvai­rių prie­žas­čių pa­si­se­kė ma­žiau nei mums. Tu­ri­me da­ly­tis sa­vo sėk­mės is­to­ri­ja, liu­di­jan­čia, jog efek­ty­vus at­ski­ros ša­lies sau­gu­mas įma­no­mas tik tarp­tau­ti­nė­je sau­gu­mo sis­te­mo­je, grįs­to­je lais­vės ir de­mo­kra­tijos sklai­da, tarp­tau­ti­nės tei­sės vir­še­ny­be, žmo­gaus tei­sių ir lais­vių gy­ni­mu. Tu­ri­me bran­gin­ti tai, ką tu­ri­me dau­giau­sia Ko­vo 11-osios dė­ka. Pri­va­lo­me ver­tin­ti tai, ką pa­sie­kė­me, ir tuo di­džiuo­tis. Tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę vi­sa tai ap­gin­ti.

Su Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na! Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

M. ŽIEDAS. Ko­vo 11-osios žmo­nės, sig­na­ta­rai, ku­rie bal­sa­vo ir pa­si­ra­šė mū­sų Lais­vės ak­tą, ver­ti di­džiau­sios pa­gar­bos. Šian­dien di­džio­ji da­lis jų čia, su mu­mis. Vis dėl­to da­lis jų jau ne­su­lau­kė šios mums vi­siems bran­gios die­nos. Ke­lioms aki­mir­koms grįž­ki­me po­rą me­tų at­gal ir pa­žiū­rė­ki­me, kaip Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­rai pri­si­me­na lem­tin­gą vals­ty­bės at­kū­ri­mo me­tą.

 

Ek­ra­ne ro­do­mas siu­že­tas – Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai pa­sa­ko trum­pas fra­zes apie is­to­ri­nį Ko­vo 11-osios po­sė­dį. (Plo­ji­mai)

 

Ačiū ger­bia­miems sig­na­ta­rams už jų pri­si­mi­ni­mus ir min­tis. Da­bar kal­bės Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tė Zi­ta Šli­čy­tė.

 

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tės Zi­tos Šli­čy­tės kal­ba

 

Z. ŠLIČYTĖ. Gar­bin­gi Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ma­lo­nūs sve­čiai! Mes, Są­jū­džio Sei­mo de­pu­ta­tai, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės die­ną at­ėję prie Lais­vės pa­min­klo sa­ko­me: te­bū­nie Lie­tu­va to­kia, ko­kios no­rės jos žmo­nės. Mū­sų tiks­las – lais­va Lie­tu­va. To­kiais žo­džiais iš­kil­min­gai pri­sie­kė­me 1989 m. va­sa­rio 16 d., kai pir­mą kar­tą So­vie­tų Są­jun­gos oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ne­be­bu­vo drau­džia­ma švęs­ti Ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mą 1918 me­tais. At­gi­mu­si tau­ta sie­kė ne­pri­klau­so­my­bės. Lie­tu­vos par­la­men­tas, ku­rio dau­gu­mą su­da­rė Są­jū­džio iš­kel­ti de­pu­ta­tai, 1990 m. ko­vo 11 d. prie­sai­ką iš­te­sė­jo ir ryž­tin­gai ap­si­spren­dė drą­siam lais­vės kry­žiui į at­ei­tį. Lie­tu­va pir­mo­ji iš­si­ver­žė iš tau­tų ir lais­vų žmo­nių ka­lė­ji­mo, pa­si­va­di­nu­sio So­vie­tų Są­jun­ga, ir jau 32-ejus me­tus mes tuo la­bai di­džiuo­ja­mės.

Ta­čiau ar var­dan tos Lie­tu­vos žy­di vie­ny­bė, kaip troš­ko mū­sų vals­ty­bės him­no au­to­rius Vin­cas Ku­dir­ka. Vie­ny­bės pa­grin­das yra pa­si­ti­kė­ji­mas ir pa­gar­ba. Ko­dėl va­sa­rio 3–8 die­nos ap­klau­sos pa­tvir­ti­na gė­din­gai že­mus Sei­mo, Vy­riau­sy­bės, po­li­ti­nių par­ti­jų, pro­ku­ra­tū­ros ir teis­mų rei­tin­gus? Ko­dėl iš­ki­lo tvo­ros, ski­rian­čios mū­sų po­li­ti­kus nuo tau­tos Sau­sio 13-osios ir Va­sa­rio 16-osios ren­gi­nių me­tu?

Va­sa­rio 7 die­nos ry­tą per Lie­tu­vos ra­di­ją iš­gir­do­me pra­ne­ši­mą apie nau­ją nuo­šliau­žą Ge­di­mi­no kal­no šlai­te. Ge­di­mi­no kal­nas yra mū­sų vals­ty­bės sim­bo­lis, to­dėl tas pra­ne­ši­mas nu­skam­bė­jo ta­ry­tum įspė­ji­mas ir kvie­ti­mas su­si­mąs­ty­ti dėl nuo­šliau­žų ir įgrio­vų. Dar 2017 me­tais pa­skelb­ta eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja, ta­čiau jos pa­bai­gos ne­ma­ty­ti, nes gin­čas dėl lei­di­mų tvar­ky­ti kal­no šlai­tus įstri­go teis­me. Bet teis­me įstri­gu­si dar reikš­min­ges­nė Eli­gi­jaus Ma­siu­lio ir Li­be­ra­lų są­jū­džio par­ti­jos bau­džia­mo­ji by­la, ku­rio­je at­skleis­ti po­li­ti­kų ir ver­slo ko­rup­ci­niai ry­šiai. To­je by­lo­je kal­ti­ni­mai pa­reikš­ti ir Dar­bo par­ti­jai. Lie­tu­vą val­do tei­sia­mų­jų suo­le sė­din­čios po­li­ti­nės par­ti­jos. Nu­teis­ki­te pa­ga­liau ar­ba iš­tei­sin­ki­te. Iš­lais­vin­ki­te tau­tą iš ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo at­sto­vy­be gniauž­tų.

Tei­sin­gu­mas yra vals­ty­bės pa­grin­das ir ap­mau­du, kad po­li­ti­kos ma­das da­bar dik­tuo­ja pa­lai­dą gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­ti Lais­vės par­ti­ja. Ar al­ko­ho­lis, nar­ko­ti­kai, me­di­ka­men­ti­niai abor­tai, ly­ties pa­kei­ti­mas, sek­su­a­li­nio pa­si­ten­ki­ni­mo nu­ver­ti­ni­mas iki pra­mo­gos ly­gio stip­ri­na pi­lie­ti­nės ben­druo­me­nės dva­si­nę ir fi­zi­nę svei­ka­tą? Ži­no­ma, ne. To­dėl ne­ste­bi­na že­mi po­li­ti­nių par­ti­jų rei­tin­gai.

Pro­tin­giems ir iš­si­la­vi­nu­siems Lie­tu­vos žmo­nėms nu­si­bo­do pa­sa­kos ne tik apie šim­tų tūks­tan­čių eu­rų gry­nų­jų pi­ni­gų kil­mę, bet ir apie tai, kad Krem­lius ir jo agen­tai ar­do mū­sų vie­ny­bę. Jau pir­mą Pu­ti­no ka­ro prieš Uk­rai­ną die­ną žmo­nės taip su­si­vie­ni­jo prieš Ru­si­jos ag­re­si­ją, kad su­tei­kė vil­tį, jog vie­ny­bė dar ga­li pla­čiai iš­si­skleis­ti mū­sų gy­ve­ni­mo ver­pe­tuo­se.

Bet pra­dė­ki­me nuo tau­tos ir jos at­sto­vų vie­ny­bės. Bū­tent var­dan jos kvie­čiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rius pa­keis­ti tei­sė­kū­ros pri­ori­te­tus – pir­muo­ju nu­me­riu į sa­vo dar­bo tvar­ką įra­šy­ti kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų pri­ėmi­mą. Sei­mas 2012 m. ko­vo 15 d. pa­tvir­ti­no Kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­šą, ta­čiau per de­šimt me­tų iš de­šim­ties ja­me iš­var­din­tų su­ge­bė­jo pri­im­ti vie­nin­te­lį Fis­ka­li­nės su­tar­ties įgy­ven­di­ni­mo kon­sti­tu­ci­nį įsta­ty­mą. Ar nor­ma­lu, kad, Kon­sti­tu­ci­niam Teis­mui pri­pa­ži­nus Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mą prieš­ta­rau­jan­čiu Kon­sti­tu­ci­jai, be­veik dve­jus me­tus Sei­mas ati­dė­lio­ja jo pri­ėmi­mą? Lie­tu­va ne­tu­ri Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mo, o juk Kon­sti­tu­ci­jos 9 straips­nis skel­bia, kad svar­biau­si vals­ty­bės ir tau­tos gy­ve­ni­mo klau­si­mai spren­džia­mi re­fe­ren­du­mu. Ka­dan­gi Lie­tu­vos vals­ty­bę ku­ria tau­ta ir jai pri­klau­so su­ve­re­ni­te­tas, ne ma­žiau svar­bu kuo grei­čiau pri­im­ti pi­lie­čių įsta­ty­mų lei­dy­bos ini­cia­ty­vos ir pe­ti­ci­jų kon­sti­tu­ci­nius įsta­ty­mus.

Nors Vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mas Kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­še įra­šy­tas pir­muo­ju nu­me­riu, jis vis dar ne­pri­im­tas. Dar blo­giau, kad Sei­mas jo ne­pri­ėmęs ga­na vie­nin­gai 2022 m. sau­sio 18 d. bal­sa­vo už Lie­tu­vos Res­pub­li­kos as­mens var­do ir pa­var­dės ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mą, ku­riuo įtei­si­no ga­li­my­bę ta­pa­ty­bę pa­tvir­ti­nan­čiuo­se do­ku­men­tuo­se as­mens var­dą ir pa­var­dę įra­šy­ti ne tik lie­tu­viš­kais, bet ir lo­ty­niš­kos abė­cė­lės raš­me­ni­mis. Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas net pen­kis kar­tus ryž­tin­gai pa­si­prie­ši­no įvai­riems iš­puo­liams prieš lie­tu­vių vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­są, ta­čiau tei­sin­gu­mo mi­nist­rė Eve­li­na Dob­ro­vols­ka, agi­tuo­da­ma bal­suo­ti už sau­sio 18 die­ną pri­im­to įsta­ty­mo pro­jek­tą, nė žo­džio apie tai ne­už­si­mi­nė. O kaip ne­pa­gar­biai vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos ad­re­su, kaip įžū­liai nu­skam­bė­jo to­kie jos žo­džiai (ci­tuo­ju pa­gal Sei­mo po­sė­džio ste­nog­ra­mą): „Vals­ty­bi­nės kal­bos ko­mi­si­jos nuo­mo­nė nė­ra nuosp­ren­dis, Sei­mas tu­ri pa­rei­gą ži­no­ti ko­mi­si­jos nuo­mo­nę, ta­čiau nu­spręs­ti ki­taip.“ Ci­ta­tos pa­bai­ga. Drįs­tu pri­min­ti Eve­li­nai Dob­ro­vols­kai ir vi­siems, kad Kon­sti­tu­ci­jos 14 straips­nis, skel­bian­tis, kad vals­ty­bi­nė kal­ba – lie­tu­vių kal­ba, ga­li bū­ti pa­keis­tas tik re­fe­ren­du­mu.

Ger­bia­mie­ji, per­nai Kau­no mies­to Lais­vės alė­ja žy­gia­vo įvai­rias­pal­vis ho­mo­sek­su­a­lų pa­ra­das. Vil­niaus Vin­gio par­ke mi­tin­ga­vo dau­gia­tūks­tan­ti­nis Šei­mų… (Triukš­mas, bal­sai sa­lė­je) …są­jū­dis. Ar dar žo­džio lais­vė de­mo­kra­tinėje Lie­tu­vo­je ga­lio­ja? Kam ne­pa­tin­ka ma­no kal­ba, pra­šom, iš­ei­ki­te.

Ger­bia­mie­ji, per­nai Kau­no mies­to Lais­vės alė­ja žy­gia­vo įvai­rias­pal­vis ho­mo­sek­su­a­lų pa­ra­das. Vil­niaus Vin­gio par­ke mi­tin­ga­vo dau­gia­tūks­tan­ti­nis Šei­mų są­jū­dis. Kiek pra­kai­to iš­lie­jo ne tik ko­mer­ci­niai ka­na­lai, bet ir na­cio­na­li­nis tran­sliuo­to­jas LRT, dau­ge­lis po­li­ti­kų bei vi­so­kio plau­ko sam­do­mų ir ge­rai ap­mo­ka­mų lef­tis­tų, siek­da­mi įti­kin­ti vi­suo­me­nę, kad ho­mo­sek­su­a­lų pa­ra­das Kau­ne būk tai yra gro­žio ir gė­rio fies­ta, o Šei­mų są­jū­džio mi­tin­gas – kaž­ko­kių tam­suo­lių, at­si­li­kė­lių sam­bū­ris. (Dalis mi­nė­ji­mo da­ly­vių iš­ei­na iš sa­lės) Tik­rai ne­pa­do­ru vi­sus Šei­mų są­jū­džio da­ly­vius nuo­lat pri­ly­gin­ti vie­nam žmo­gui pra­var­de Ce­lo­fa­nas. To­kia ci­niš­ka ir įžū­li Lie­tu­vos ho­mo­sek­su­a­li­za­ci­ja jau tu­ri ir, be abe­jo, tu­rės at­ei­ty­je nei­gia­mų pa­sek­mių vi­suo­me­nės vie­ny­bei bei su­ta­ri­mui.

Nė vie­nai kul­tū­rai iki mū­sų ne­ki­lo min­tis ho­mo­sek­su­a­lų san­ty­kius su­ly­gin­ti su vy­ro ir mo­ters san­tuo­ka, ku­rios pa­skir­tis yra gy­vy­bės per­da­vi­mas, jos pra­tę­si­mo mi­si­ja. Sa­vaip in­ter­p­re­tuo­da­ma pri­gim­ti­nes žmo­gaus tei­ses ben­druo­me­nės ma­žu­ma kė­si­na­si prie­var­ta pri­mes­ti sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą vi­siems. Tiks­lui pa­siek­ti pra­si­ma­nė va­di­na­mą­ją ne­apy­kan­tos kal­bą, už ku­rią siū­lo įtei­sin­ti vi­sų rū­šių at­sa­ko­my­bę. To­kie sie­kiai ke­lia lais­vo žo­džio, pa­žiū­rų ir įsi­ti­ki­ni­mų su­var­žy­mų grės­mę. Ar ne keis­ta, kad me­di­ci­nos ter­mi­no „pe­de­ras­ti­ja“ var­to­ji­mas ta­po ne­ko­rek­tiš­kas?

Vy­ro ir mo­ters san­tuo­kos reikš­mės stū­mi­mas į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo pa­raš­tę yra ne­ma­lo­ni de­mo­kra­tinės Lie­tu­vos gri­ma­sa, ag­re­sy­vus pa­si­kė­si­ni­mas į tau­tos re­fe­ren­du­mu pri­im­tos Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio nuo­sta­tas, to­dėl nuo­šir­džiai kvie­čiu Tau­tos at­sto­vus iš­brauk­ti iš sa­vo dar­bo­tvarkės ypač vi­suo­me­nę skal­dan­čios Stam­bu­lo kon­ven­ci­jos ra­ti­fi­ka­vi­mą ir Ly­čiai neut­ra­lios part­ne­rys­tės įsta­ty­mo pri­ėmi­mą. Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja pa­vo­jin­ga tuo, kad ji orien­tuo­ja mū­sų vals­ty­bę pa­keis­ti bio­lo­gi­nės ly­ties sam­pra­tą keis­tu pra­si­ma­ny­mu – so­cia­li­ne ly­ti­mi. Ta­čiau žmo­gus su­kur­tas kaip vy­ras ir mo­te­ris ir jo­kia gen­der re­vo­liu­ci­ja ne­pa­jė­gi pa­nai­kin­ti to fak­to. Ne vi­si Lie­tu­vos žmo­nės no­ri pa­si­da­ry­ti be­ly­tė­mis bū­ty­bė­mis ir ne­bū­ti­na pri­im­ti Ly­čiai neut­ra­lios part­ne­rys­tės įsta­ty­mą, nes kar­tu gy­ve­nan­čių ho­mo­sek­su­a­lių as­me­nų tei­ses ir in­te­re­sus ga­li­ma efek­ty­viai ap­sau­go­ti ki­to­mis tei­si­nė­mis prie­mo­nė­mis.

Kvie­čiu Sei­mo na­rius ar­ti­miau­siu me­tu ne tik pri­im­ti kon­sti­tu­ci­nį Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mą, bet ir pa­teik­ti tau­tai re­fe­ren­du­me bal­suo­ti už ar­ba prieš Stam­bu­lo kon­ven­ci­jos ra­ti­fi­ka­vi­mą ir Ly­čiai neut­ra­lios part­ne­rys­tės įsta­ty­mo pri­ėmi­mą. Te­bū­nie Lie­tu­va to­kia, ko­kios no­rės jos žmo­nės. Ar­gi šian­dien ne 1989 me­tų vie­ny­bę Bal­ti­jos ke­ly­je pri­si­me­na­me, kai su aša­ro­mis aky­se kar­to­ja­me: „Šlo­vė Uk­rai­nai ir jos ka­ro did­vy­riams!“. (Bal­sai sa­lė­je) Die­ve, Die­ve sau­gok Lie­tu­vą! Ačiū už dėmesį. (Plo­ji­mai, nepritarimo šūksniai)

M. ŽIEDAS. Gir­dė­jo­te Sig­na­ta­rų klu­bo de­le­guo­tos at­sto­vės kal­bą. Pa­brė­žia­me, kad tai Sig­na­ta­rų klu­bo de­le­guo­tos at­sto­vės nuo­mo­nė. (Šūk­s­niai: „Gė­da! Gė­da!“)

Ger­bia­mie­ji, da­bar kal­bės is­to­ri­kas, 2018 me­tų Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tas dak­ta­ras Nor­ber­tas Čer­niaus­kas. (Plo­­ji­­mai, į sa­lę grįž­ta iš­ėję mi­nė­ji­mo da­ly­viai)

 

Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­to, is­to­ri­ko dak­ta­ro Nor­ber­to Černiaus­ko kal­ba

 

N. ČERNIAUSKAS. Ger­bia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­rė­jai, bran­gūs ren­gi­nio sve­čiai!

Šiais me­tais Lie­tu­vo­je mi­ni­mi gra­žūs ju­bi­lie­jai – 100 me­tų nuo prieš­ka­ri­nės Res­pub­li­kos vyk­dy­tų ker­ti­nių am­žiaus re­for­mų pra­džios, 50 me­tų nuo po­grin­di­nės „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ pa­si­ro­dy­mo, taip pat Ro­mo Ka­lan­tos au­kos ir Kau­no pa­va­sa­rio.

Kad ir ko­kią is­to­ri­nę su­kak­tį mi­nė­tu­me ar ko­kią vals­ty­bi­nę šven­tę švęs­tu­me, vi­sos jos – nuo Lie­pos 6-osios ir Ge­gu­žės 3-io­sios iki Va­sa­rio 16-osios, Sau­sio 13-osios ir, ži­no­ma, Ko­vo 11-osios – mums pri­me­na ne tik kon­kre­čias šių da­tų at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes, svar­bias ly­de­rys­tes, bet ir tai, kad be­ne 800 me­tų esa­me Eu­ro­pos ge­o­po­li­ti­nio že­mė­la­pio pa­ri­by­je ir kad nuo­la­tos rei­kia dė­ti pa­stan­gas, kad des­po­ti­jos iš Ry­tų nepa­si­glemž­tų mū­sų pro­tų ar te­ri­to­ri­jos. To­dėl tiek se­no­jo, tiek nau­jo­jo Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­jos kū­rė­jai orien­ta­vo­si ir sie­kė bū­ti ge­riau ry­čiau­siais Va­ka­ruo­se, užuot bu­vus va­ka­riau­siems ry­tuo­se. Ko­vo 11-osios ir vi­sos šian­die­ni­nės epo­chos kū­rė­jams šią už­duo­tį pa­vy­ko at­lik­ti be­ne ge­riau­siai. Ne­pri­klau­so­my­bė bu­vo at­kur­ta ide­a­liu bū­du, mo­kan­tis iš is­to­ri­jos ir ne­pa­liau­ja­mai gal­vo­jant apie at­ei­tį, ne tik spren­džiant vie­na­die­nius iš­šū­kius. Ačiū jums už tai. Juk gy­ve­na­me lai­ku, kai nuo Vil­niaus iki Var­šu­vos, Ber­ly­no ar Va­šing­to­no yra ar­čiau ne­gu iki Ast­ra­vo, esan­čio vos už ke­lias­de­šim­ties ki­lo­met­rų nuo čia. Bet ne ki­lo­met­rai čia svar­biau­sia. Ast­ra­vas yra vi­so­mis pras­mė­mis to­liau pa­gal daug svar­bes­nius – tie­sos, lais­vės ir ben­draž­mo­giš­kų ver­ty­bių – pa­ra­met­rus. Taip pat ir pa­gal po­žiū­rį į pra­ei­tį – is­to­ri­jos ide­o­lo­gi­za­ci­ją ar ku­piū­ra­vi­mą.

Is­to­ri­nės su­kak­tys ir jų mi­nė­ji­mas nie­kaip ne­pa­keis pa­čios pra­ei­ties, jos ne­pa­gra­žins ir ne­su­grą­žins. Jos tu­ri daug kil­nes­nį ir svar­bes­nį tiks­lą – tie­sos pa­ieš­ką, da­bar­ties ap­mąs­ty­mą, kal­bė­ji­mą apie at­ei­ties per­spek­ty­vas ir nuo­la­ti­nį bu­dė­ji­mą prie to, kas at­sta­ty­ta ir iš­ko­vo­ta per pas­ta­ruo­sius 32-ejus me­tus, ko­vo­jant gal ir už ne­to­bu­liau­sią, bet bū­tent už to­kią Lie­tu­vą, esan­čią la­biau­siai va­ka­ruo­se ne­gu bet ka­da anks­čiau. Ne­slėp­ki­me, pas­ta­ruo­ju me­tu bū­ta ban­dy­mų pa­si­telk­ti pa­ski­rus is­to­ri­nius vaiz­di­nius ar žo­dy­ną siau­rai po­li­ti­nei re­to­ri­kai. Šven­ti­nės Sau­sio 13-oji, Va­sa­rio 16-oji, ma­tyt, jau ir Ko­vo 11-oji, eu­ro­at­lan­ti­nė in­teg­ra­ci­ja, vals­ty­bi­niai ar tau­ti­niai sim­bo­liai, par­ti­za­nų ka­ras ir net sun­kios Ho­lo­kaus­to pa­tir­tys bu­vo ne kar­tą ne­ko­rek­tiš­kai pri­temp­tos prie po­pu­lis­ti­nių sie­ki­nių. Per pas­ku­ti­nius ir vi­siems ne­leng­vus me­tus dangs­tan­tis ta­ria­mu pra­ei­ties dva­sin­gu­mu, is­to­ri­niais žen­klais ir kar­tu nei­giant moks­lo pa­sie­ki­mus, mė­gin­ta kli­bin­ti vi­suo­me­nės są­mo­nin­gu­mą, tai­sy­ti su­si­gal­vo­tas is­to­ri­nes klai­das, pri­si­den­giant pa­trio­ti­niu žo­dy­nu kurs­ty­ti ne­pa­kan­tu­mą tam, kas iš es­mės pa­siek­ta per vi­są Ko­vo 11-osios epo­chą. Prie ko ga­li pri­ves­ti to­kie ma­ži pseu­dois­to­ri­niai vė­jai, pa­vir­tę mil­ži­niš­kais dez­in­for­ma­ci­jos ura­ga­nais bud­ru­mą pra­ra­du­sio­je vi­suo­me­nė­je, ga­lė­jo­me įsi­ti­kin­ti pa­čiu bai­siau­siu bū­du, kai prieš dvi sa­vai­tes vie­nas val­do­vas pa­skai­tęs „is­to­ri­nę“ pa­skai­tė­lę įsa­kė sa­vo ka­riau­noms žu­dy­ti kai­my­ni­nės ša­lies gy­ven­to­jus.

Tad mū­sų gar­bin­gos su­kak­tys ir mi­nė­ji­mai pir­miau­sia mums tu­ri pri­min­ti, kad is­to­ri­ja nė­ra tik į vit­ri­nas su­gul­dy­ta gra­ži ir pa­to­gi pra­ei­tis. Is­to­ri­ja tai nuo­la­ti­nis mąs­ty­mas apie uni­ver­sa­lias ir be­si­kei­čian­čias ver­ty­bes, apie kiek­vie­no as­mens svar­bą ir at­sa­ko­my­bę, apie ša­lies vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ją ir kiek­vie­no in­dė­lį į ją, apie Lie­tu­vos tau­tas ir kul­tū­ras bei jų su­gy­ve­ni­mą. Ga­liau­siai dar ir dar kar­tą ana­li­zuo­da­mi is­to­ri­nius pa­vyz­džius tu­ri­me tin­ka­mai re­a­guo­ti į men­kiau­sius an­ti­de­mok­ra­ti­jos, po­pu­liz­mo ar dez­in­for­ma­ci­jos dai­gus.

Šio­mis die­no­mis ver­tė­tų pri­si­min­ti ir nu­ei­ti (tam pui­kiai tin­ka ir šis il­ga­sis sa­vait­ga­lis) bei vėl nu­lenk­ti gal­vą vos prieš ke­le­tą me­tų gar­bin­gai Ra­so­se pa­lai­do­tam 1863 me­tų su­ki­li­mo va­dui Zig­man­tui Sie­ra­kaus­kui. Jis gi­mė Vo­lui­nė­je, Uk­rai­no­je, ten au­go ir at­ėjus lem­tin­gai aki­mir­kai žu­vo, tiks­liau, bu­vo nu­žu­dy­tas Lie­tu­vo­je, kai ko­vo­jo su Mask­vos im­pe­ri­ja. Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko se­ne­lis ko­vo­jo dar 1794 me­tų Ta­do Kos­ciuš­kos ir Jo­kū­bo Ja­sins­kio su­ki­li­me, tė­vas žu­vo po 40-ies me­tų dar vie­na­me su­ki­li­me prieš tą pa­čią im­pe­ri­ją. Ne­abe­jo­ti­na, is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės ir šių ko­vo­to­jų ta­pa­ty­bės anuo­met bu­vu­sios ki­to­kios, kaip ir pa­tys žmo­nės, bet la­biau­siai rei­kė­tų pri­si­min­ti ir at­kreip­ti dė­me­sį į Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko se­ne­lio, tė­vo ir jo pa­ties lū­po­mis skam­bė­ju­sį ne­sens­tan­tį lie­tu­vių, len­kų ir ru­sė­nų su­ki­lė­lių šū­kį „Už mū­sų ir jū­sų lais­vę!“. Jis vėl ir vėl kaip nie­ka­da ak­tu­a­lus tiek pir­miau­sia Uk­rai­no­je, tiek Bal­ta­ru­si­jo­je, tiek vi­so­se Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos kru­vi­no­se že­mė­se, ku­rių da­lis vėl plūs­ta krau­ju.

Tad šian­dien šios die­nos pro­ga no­rė­čiau vi­siems pa­lin­kė­ti, kad prieš 32-ejus me­tus pra­si­dė­ju­sią nau­ją epo­chą tu­ri­me ir to­liau kur­ti, o tiems, ku­riems šian­dien rei­kia jų ko­vo 11-ąsias ap­gin­ti, – kuo smar­kiau pa­dė­ti. La­bai ačiū. Gra­žios šven­tės! (Plo­ji­mai)

M. ŽIEDAS. Šian­dien čia kar­tu su mu­mis yra Han­na Hlad­ka iš Don­ba­so. Ji, kaip ir mi­li­jo­nai uk­rai­nie­čių mo­ti­nų, Ru­si­jai už­puo­lus ne­pri­klau­so­mą Uk­rai­nos vals­ty­bę, kar­tu su sa­vo vai­kais bu­vo pri­vers­ta pa­lik­ti sa­vo na­mus ir sa­vo ša­lį. Pa­si­ti­ki­me ger­bia­mą Han­ną. (Plo­ji­mai)

 

Ka­ro pa­bė­gė­lės iš Don­ba­so Han­nos Hlad­kos kal­ba

 

H. HLADKA. Aš no­riu pa­svei­kin­ti šian­dien vi­sus jus čia. Man di­de­lė gar­bė bū­ti kar­tu su ju­mis. Aš var­du Ana, tu­riu penkis vai­kus. Gi­miau Do­nec­ke, Uk­rai­nos ry­tuo­se, po to per­va­žia­vau į ma­žą Ka­sau­rov­kos mies­te­lį. Ten gy­ve­nau, au­go ma­no vai­kai, bet prieš aštuonerius me­tus į Don­ba­są at­ėjo ka­ras. Mū­sų gy­ve­ni­mas pa­si­da­li­jo į iki ir po. Dau­ge­lį mė­ne­sių su vai­kais mes bu­vo­me rū­sy­je be švie­sos, be van­dens, be ši­lu­mos, ne­tu­rė­jo­me du­jų. Mes ne­gy­ve­no­me – mes ban­dė­me iš­gy­ven­ti. Kiek­vie­ną die­ną pa­ty­rė­me ka­ro siau­bą. Tai bai­si pa­tir­tis ir aš nie­kam ne­no­riu pa­lin­kė­ti tai pa­tir­ti.

Šian­dien aš kal­bu ru­sų kal­ba, bet kaž­ko­dėl kai­my­ni­nė ša­lis, ag­re­so­rius nu­spren­dė ma­ne iš­gel­bė­ti, ma­ne iš­lais­vin­ti, kar­tu nai­kin­da­mas ma­no ša­lį. Dau­ge­lis mies­tų da­bar su­si­du­ria su hu­ma­ni­ta­ri­ne ka­tast­ro­fa – Ky­ji­vas, Char­ki­vas, Bu­ča, Ma­riu­po­lis. Ten nai­ki­na­mi mies­tai, jie nu­tri­na­mi nuo že­mės pa­vir­šiaus, ap­šau­do­ma ra­ke­to­mis, griau­na­mi na­mai, vai­kų dar­že­liai, mo­kyk­los, li­go­ni­nės, žūs­ta tūks­tan­čiai tai­kių gy­ven­to­jų, žūs­ta vai­kai. Už­gro­bė­jai ne­lei­džia su­da­ry­ti ža­lių­jų ko­ri­do­rių. Su­šau­do tai­kius žmo­nes au­to­mo­bi­liuo­se, hu­ma­ni­ta­ri­nį kon­vo­jų. Pla­nin­gai nai­ki­na­ma tau­ta, bet ko­vo­jant mū­sų ka­riams, tai­kant te­ri­to­ri­nę gy­ny­bą, pa­de­dant pa­pras­tiems gy­ven­to­jams, mes prie­ši­na­mės.

Šian­dien Ko­vo 11-oji – Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na. Lie­tu­va kaip nie­kas ki­tas ži­no, kaip sun­ku pa­siek­ti ir ap­gin­ti sa­vo lais­vę, to­dėl mes jau­čia­me jū­sų pa­ra­mą, jū­sų so­li­da­ru­mą.

Pa­de­dant Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei ir drau­gams iš Lie­tu­vos ma­no šei­ma šian­dien yra čia. Po aš­tuo­ne­rių me­tų mes pa­ga­liau kvė­puo­ja­me tai­kiu oru. Bet tai­ka šian­dien la­bai tra­pi, virš vi­sos Eu­ro­pos pa­ki­bo di­džiu­lė grės­mė. Ir tik­tai vi­si kar­tu su­si­vie­ni­ję, su­si­tel­kę mes ga­li­me nu­ga­lė­ti šią ag­re­so­riaus ša­lį. Mū­sų lais­vė – tai jū­sų lais­vė. Šlo­vė Uk­rai­nai, šlo­vė Lie­tu­vai, šlo­vė did­vy­riams! (Plo­ji­mai)

M. ŽIEDAS. Ačiū ger­bia­mai Han­nai.

Da­bar kvie­čia­me pa­si­klau­sy­ti ir uk­rai­nie­tiš­kos dai­nos, ku­rią at­liks Vil­niu­je stu­di­juo­jan­ti bū­si­ma dai­ni­nin­kė iš Lu­hans­ko Jeli­za­ve­ta Iz­mal­ko­va „Ba­la­da pro mal­vi“.

 

Skam­ba dai­na „Ba­la­da pro mal­vi“. (Plo­ji­mai)

 

Mes len­kia­me gal­vas prieš mo­ti­nas, ku­rių skaus­mas mums vi­siems plė­šo šir­dį. Mes len­kia­me gal­vas prieš žmo­nes, ku­rie žū­va už sa­vo Tė­vy­nės lais­vę. Au­ko­jan­tys sa­vo gy­ve­ni­mus dėl sa­vo ir ki­tų lais­vės ver­ti gi­liau­sios pa­gar­bos.

Su ne­ri­mu ir vil­ti­mi sek­da­mi ži­nias iš Uk­rai­nos, šian­dien įteik­si­me jau tra­di­ci­ja ta­pu­sį ap­do­va­no­ji­mą-skulp­tū­rė­lę „Ži­nia“. Mū­sų „Ži­nia“ ski­ria­ma už nuo­pel­nus sau­gant Lie­tu­vos lais­vę. Pa­skelb­ti lau­re­a­tą ir įteik­ti ap­do­va­no­ji­mą kvie­čiu Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Sau­lių Pe­če­liū­ną.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Sau­liaus Pe­če­liū­no kal­ba

 

S. PEČELIŪNAS. Ger­bia­mie­ji, man, Lie­tu­vos lais­vės „Ži­nios“ ap­do­va­no­ji­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui, di­de­lė gar­bė pra­neš­ti, kad šian­dien, Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną, čia, Lie­tu­vos šir­dy­je, Lie­tu­vos vi­suo­me­nės lais­vės „Ži­nios“ sta­tu­lė­le ap­do­va­no­ja­mas Lie­tu­vos kul­tū­rai nu­si­pel­nęs žmo­gus, žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, vi­suo­me­ni­nin­kas, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys An­ta­nas Sei­ka­lis.

An­ta­nas gi­mė 1933 me­tais, o vos su­lau­kęs 17 me­tų (1950 me­tais) už an­ti­so­vie­ti­nių nuo­tai­kų sklei­di­mą ir ry­ši­nin­kų pa­gal­bą Lie­tu­vos par­ti­za­nams bu­vo su­im­tas ir Mask­vos ypa­tin­go­jo teis­mo nu­teis­tas de­šim­čiai me­tų ka­lė­ti. Vos 17 me­tų. Ka­lė­jo Al­ta­jaus, Oms­ko, Ka­zach­sta­no la­ge­riuo­se. Mi­rus Jo­si­fui Sta­li­nui 1955 me­tais pa­ga­liau su­grį­žo į gim­tą­ją Lie­tu­vą.

So­vie­tų oku­pa­ci­niam re­ži­mui sil­pnė­jant 1989 me­tais pa­ga­liau bai­gė žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Dir­bo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, su žy­miais Lie­tu­vos ak­to­riais fil­ma­vo­si de­šim­ty­se Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos, Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos vai­dy­bi­nių fil­mų ir se­ria­lų. At­gi­mi­mo me­tu va­do­va­vo Kul­tū­ros ir te­at­ro su­si­vie­ni­ji­mui „Sie­ty­nas“. Ren­gė svar­bių Lie­tu­vai kny­gų lei­dy­bą, kaip an­tai Ber­nar­do Braz­džio­nio „Po­ezi­jos pil­na­tį“, Lie­tu­vos al­bu­mą, My­ko­lo Bir­žiš­kos su­da­ry­tą tri­jų to­mų lei­di­nį „Alek­san­dry­nas“ ir ki­tas. Da­ly­va­vo trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių Grį­ži­mo fon­de Lie­tu­vo­je ir eks­pe­di­ci­jo­se po trem­čių ir la­ge­rių vie­tas, or­ga­ni­za­vo pa­min­klų sta­ty­bą žu­vu­siems pat­rio­tams ir trem­ti­nių grį­ži­mą į tė­vy­nę. Dir­bo spau­dos žur­na­lis­tu ir te­le­vi­zi­jo­je ren­gė trem­ti­niams skir­to cik­lo „Su­grį­ži­mai“ lai­das. Su­si­do­mė­jęs tau­tie­čių gy­ve­ni­mu iš­ei­vi­jo­je ke­lia­vo po Ame­ri­ką, da­ly­va­vo su­si­tikimuo­se, fil­ma­vo, kū­rė te­le­vi­zi­jos lai­das.

An­ta­nas Sei­ka­lis yra ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus or­di­nu Ri­te­rio kry­žiu­mi, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių, Sau­sio 13-osios me­da­liais, Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ben­dri­jos „Vil­ties žvaigž­de“, Alek­san­dro Sa­cha­ro­vo žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo me­da­liu. Jis pel­nė Lie­tu­vos žur­na­lis­tų drau­gi­jos Sta­sio Lo­zo­rai­čio pre­mi­ją, bu­vo ak­ty­vus Lie­tu­vos žur­na­lis­tų drau­gi­jos, Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ben­dri­jos na­rys, Lie­tu­vos spau­dos, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rė­mi­mo fon­do eks­per­tas.

Jo at­si­mi­ni­mai, straips­niai įtrauk­ti į lei­di­nius „Gy­ven­si­me tė­vų že­mė­je“, „Vi­dur­nak­ty ne­žu­vę“, „Žur­na­lis­to ži­ny­nas“ ir ki­tur. Kar­tu su Vy­tu Mi­liaus­ku su­da­rė kny­gą „Vi­dur­nak­ty ne­žu­vę“. 1917 me­tais iš­lei­do tik­rais fak­tais pa­rem­tą ro­ma­ną „Vi­dur­nak­čio apa­sio­na­ta“, 1919 me­tais – ap­sa­ky­mų kny­gą „Ką ošia tė­viš­kės lie­pos“.

Li­ki­mas lė­mė, kad no­mi­nan­tas šios die­nos ne­su­lau­kė, iš­ėjo Ana­pi­lin šių me­tų sau­sio 15-ąją. Kvie­čiu Lie­tu­vos vi­suo­me­nės vardu Lie­tu­vos lais­vės „Ži­nios“ sta­tu­lė­lę pri­im­ti jo žmo­ną Re­gi­ną Sei­ka­lie­nę ir sū­nų To­mą Sei­ka­lį. (Plo­ji­mai)

 

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Sau­lius Pe­če­liū­nas ap­do­va­no­ji­mą-skulp­tū­rė­lę „Ži­nia“ įtei­kia An­ta­no Sei­ka­lio šei­mai. (Plojimai)

 

M. ŽIEDAS. Šven­čiant Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-me­tį bu­vo įsteig­ta ir įteik­ta pir­mo­ji Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ja. Džiu­gu, kad ši sti­pen­di­ja ski­ria­ma jau­niems moks­li­nin­kams, ku­rių dar­bai gar­si­na gar­bin­gą Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

Žo­dį tars Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ze­no­nas But­kus.

 

Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pro­fe­so­riaus dak­ta­ro Ze­no­no But­kaus kal­ba

 

Z. BUTKUS. Eks­ce­len­ci­jos, ger­bia­mi sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, mie­la Pir­mi­nin­ke, dė­ko­ju už gar­bę da­ly­vau­ti Ko­vo 11-osios mi­nė­ji­me. Tą­dien pri­im­tas Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tas be­ne la­biau­siai iš vi­sų Lie­tu­vos is­to­ri­nių do­ku­men­tų tu­rė­jo ir tarp­tau­ti­nę reikš­mę. Jis ne tik at­kū­rė mū­sų vals­ty­bę, nu­tie­sė ke­lius ją įtvir­tin­ti, bet ir įkvė­pė ki­tas tau­tas, ki­tas Eu­ro­pos tau­tas ga­luti­nai pra­bus­ti, sau­go­ti ir gin­ti sa­vą­jį vals­ty­bin­gu­mą. Štai ir šian­dien nar­sūs uk­rai­nie­čiai jau 16-tą die­ną be at­van­gos žūt­bū­ti­nė­je ko­vo­je gi­na sa­vo ša­lį, sa­vo vai­kus, sa­vo vals­ty­bę nuo tur­būt nuož­miau­sio is­to­ri­jo­je dik­ta­to­riaus – Pu­ti­no or­dų. Ši­taip gi­na­ma vi­sų Eu­ro­pos tau­tų lais­vė, gar­bė, tai­gi ir mū­sų lais­vė. Uk­rai­nie­čiai šian­dien žū­va ir už tai, jog Ko­vo 11-oji lik­tų ne­pa­ju­di­na­ma, ne­pa­ju­di­na­ma am­žiams. Ne­at­si­tik­ti­nai šį va­ka­rą per dar gy­vos Uk­rai­nos te­le­vi­zi­ją bus ro­do­mas fil­mas apie pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Land­sber­gį – Ko­vo 11-osios ar­chi­tek­tą.

Šian­dien, nuo­lat ka­muo­jant klau­si­mui, kaip veiks­min­giau pa­dė­ti uk­rai­nie­čiams, akys ga­lė­tų kryp­tį ir į moks­lą. Bū­tent moks­las tu­rė­tų nu­brėž­ti tuos prin­ci­pus, ku­rių reik­tų lai­ky­tis, ir svar­biau­sia pa­aiš­kin­ti, ko­dėl ap­skri­tai taip ga­lė­jo at­si­tik­ti. Juk iki Pu­ti­no bu­vęs gal bai­siau­sias ti­ro­nas – Ati­la 452 me­tais pri­ėjęs Ro­mą, pa­pra­šy­tas po­pie­žiaus Le­o­no Di­džio­jo, į Ro­mą ne­žen­gė. Pu­ti­nas gi ne­su­sto­ja. Jo­kie pra­šy­mai, rei­ka­la­vi­mai ne­pa­de­da. Gal dėl to, kad tuo­met Ati­la prieš me­tus, 451 me­tais, Ka­ta­lau­no lau­kuo­se jau bu­vo su­muš­tas, o Pu­ti­nas to dar nė­ra pa­ty­ręs.

To­kio­je si­tu­a­ci­jo­je iš tik­rų­jų reik­tų pa­si­telk­ti ir moks­lą. To­dėl tu­rė­tu­me bū­ti dė­kin­gi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, dar 2008 me­tais, kri­zės me­tais, įstei­gu­siam Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ją. Gal su­ta­pi­mas, o gal ir ne­at­si­tik­ti­nai tuo­met prieš me­tus, 2007 me­tais, Ru­si­jo­je bu­vo pa­skelb­tas Eu­ro­pos už­ka­ria­vi­mo pla­nas, ypa­tin­ga stra­te­gi­ja su kon­kre­čiais že­mė­la­piais. Ta pub­li­ka­ci­ja rim­tai ne­trak­tuo­ta. Bet gal be rei­ka­lo? Ją tu­riu.

Tad Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos tiks­las – ak­tu­a­lus, kil­nus ir pra­smin­gas. Ji ski­ria­ma jau­niems moks­li­nin­kams, plė­to­jan­tiems hu­ma­ni­ta­ri­nius ir so­cia­li­nius moks­lus, at­lie­kan­tiems ko­ky­biš­kus ty­ri­mus, pir­miau­sia ty­ri­mus, stip­ri­nan­čius Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mą.

Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos pres­ti­žas ky­la. Vie­nas iš jos lai­mė­to­jų – Nor­ber­tas Čer­niaus­kas ką tik čia kal­bė­jo. O šie­met dėl jos var­žė­si net aš­tuo­ni kan­di­da­tai, pa­tei­kę įvai­riau­sius ori­gi­na­lius pro­jek­tus. Sei­mo pa­skir­ta ko­mi­si­ja juos ati­džiai iš­ana­li­za­vo, ap­svars­tė ir per slap­tą bal­sa­vi­mą vi­sais bal­sais lai­mė­to­ju pri­pa­ži­no Ma­ri­ju­šą An­to­no­vi­čių, ku­ris pa­tei­kė pro­jek­tą te­ma „Lat­vi­jos, Len­ki­jos ir Lie­tu­vos po­li­ti­ka Bal­ta­ru­si­jos at­žvil­giu 2014–2023 me­tais: ly­gi­na­mo­ji ana­li­zė“. Pa­ti te­ma by­lo­ja apie jos ak­tu­a­lu­mą, apie jos svar­bą Lie­tu­vai, jos kai­my­nams, vi­sai Eu­ro­pai. Ji at­lie­pia da­bar­ti­nę si­tu­a­ci­ją, nors dėl sti­pen­di­jos lau­re­a­to ko­mi­si­ja bal­sa­vo dar va­sa­rio 8 die­ną

Sti­pen­di­jos lai­mė­to­jo pro­jek­tas taip pat yra tin­ka­mo moks­li­nio ly­gio, o ir au­to­rius rū­pes­tin­gai ruo­šė­si pro­fe­si­nei veik­lai. Ba­ka­lau­rą bai­gė Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ma­gist­rą – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te. Čia jis bai­gė ir dok­to­ran­tū­rą, ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją te­ma „Len­ki­jos san­ty­kiai su Ru­si­ja 2001–2013 me­tais: nor­ma­li­za­ci­jos ban­dy­mai“. Čia ir dir­ba, at­lie­ka ty­ri­mus Bal­ta­ru­si­jos ty­ri­mų gru­pė­je, skai­to pa­skai­tas apie tarp­tau­ti­nių san­ty­kių te­ori­jas. Be to, sta­ža­vo­si Var­šu­vos uni­ver­si­te­te, taip pat Kro­ku­vos Jo­gai­los uni­ver­si­te­te. To­dėl pa­grįs­tai ga­li­ma ti­kė­tis, kad Ma­ri­ju­šas An­to­no­vi­čius sėk­min­gai įgy­ven­dins pa­teik­tą pro­jek­tą. Ačiū. (Plo­ji­mai)

M. ŽIEDAS. Ap­do­va­no­ji­mą įtei­kia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen. (Plo­ji­mai)

 

Ap­do­va­no­ji­mas įtei­kia­mas 2022 me­tų Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tui dak­ta­rui Ma­ri­ju­šui An­to­no­vi­čiui. (Plo­ji­mai)

 

Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­to dak­ta­ro Ma­ri­ju­šo An­to­no­vi­čiaus kal­ba

 

M. ANTONOVIČ. Ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Sei­mo na­riai ir na­rės, vals­ty­bės at­kū­rė­jai ir at­kū­rė­jos, už­sie­nio am­ba­sa­do­riai, sve­čiai. Dė­ko­ju Ko­mi­si­jai už skir­tą sti­pen­di­ją ir už su­teik­tą ga­li­my­bę kal­bė­ti šiai gar­biai au­di­to­ri­jai. Sa­vo ty­ri­me ly­gin­siu Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Lat­vi­jos už­sie­nio po­li­ti­kas Bal­ta­ru­si­jos at­žvil­giu. Ver­ta pa­brėž­ti, kad šis ty­ri­mas pui­kiai įsi­lie­ja į il­gą in­te­lek­tu­a­li­nę tra­di­ci­ją, ku­ri ma­to mąs­ty­mą apie Lie­tu­vos vie­tą tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je kaip vals­ty­bę stip­ri­nan­tį veiks­nį. Tą pui­kiai pa­ro­do mū­sų vals­ty­bės kū­rė­jai ir kū­rė­jos bei jų pa­lik­ti svar­biau­si stei­gia­mie­ji Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo do­ku­men­tai.

1791 me­tų Ge­gu­žės 3-io­sios Kon­sti­tu­ci­ja nu­ma­tė už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro pa­rei­gy­bės stei­gi­mą, o tų pa­čių me­tų spa­lio 20 die­ną pri­im­tas Abie­jų Tau­tų tar­pu­sa­vio įsi­pa­rei­go­ji­mas nu­brė­žė lie­tu­vių san­ty­kių su len­kais vi­zi­ją ir ben­drą gy­ve­ni­mą vie­no­je fe­de­ra­ci­nė­je vals­ty­bė­je.

1918 m. va­sa­rio 16 d. Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­te pa­ra­šy­ta, kad Lie­tu­vos Ta­ry­ba rė­mė­si pri­pa­žin­ta tau­tų ap­si­spren­di­mo tei­se, at­sky­rė vals­ty­bę „nuo vi­sų vals­ty­bi­nių ry­šių, ku­rie yra bu­vę su ki­to­mis tau­to­mis“, nu­ma­tė ga­lu­ti­nai atkur­ti san­ty­kius su ki­to­mis vals­ty­bė­mis, o pa­tį Ak­tą ga­li­ma skai­ty­ti ir kaip pra­šy­mą ki­toms vals­ty­bėms pri­pa­žin­ti Lie­tu­vą.

1990 me­tų Ko­vo 11-osios Ak­te dėl Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo skai­to­me: „Lie­tu­vos vals­ty­bė pa­brė­žia sa­vo iš­ti­ki­my­bę vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tiems tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pams, pri­pa­žįs­ta sie­nų ne­lie­čia­mu­mą, kaip jis su­for­mu­luo­tas 1975 me­tų Eu­ro­pos sau­gu­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo pa­si­ta­ri­mo Hel­sin­ky­je Bai­gia­ma­ja­me ak­te.“

Tai­gi es­mi­niai Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo stei­gia­mie­ji do­ku­men­tai ro­do, kad Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mas yra ne­at­sie­ja­mas nuo mąs­ty­mo apie Lie­tu­vos vie­tą pa­sau­ly­je ir san­ty­kį su ją su­pan­čia ap­lin­ka. Ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir tam tik­rą per 200 me­tų nu­ei­tą in­te­lek­tu­a­li­nį ke­lią: 1791 me­tais dau­giau­sia svars­ty­ta apie lie­tu­vių san­ty­kius su vie­na tau­ta – len­kais, 1918 me­tais – apie Lie­tu­vos san­ty­kius su ki­to­mis vals­ty­bė­mis, ypač kai­my­ni­nė­mis, o 1990 me­tais ne tik pa­skelb­tas Lie­tu­vos tarp­tau­ti­nio su­ve­re­ni­te­to at­kū­ri­mas, bet ir nu­brėž­ta tam tik­ra vi­zi­ja, ko­kia­me pa­sau­ly­je no­rė­tų funk­cio­nuo­ti Lie­tu­va ir kaip ja­me tu­rė­tų bū­ti tvar­ko­mi tarp­tau­ti­niai san­ty­kiai.

De­ja, bet ši Ko­vo 11-osios tarp­tau­ti­nės tvar­kos vi­zi­ja, apie ku­rią kal­ba ir 1949 m. va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio de­kla­ra­ci­ja, da­bar yra bru­ta­liai, ne­gai­lint žmo­nių gy­vy­bių, puo­la­ma Uk­rai­no­je. Krem­lius šiuo ka­ru sie­kia ne tik pa­verg­ti Uk­rai­ną, bet ir su­grą­žin­ti į Eu­ro­pą jė­gos tei­sę, oli­gar­chi­ją ir pa­nie­ką žmo­giš­ka­jam oru­mui.

Tai­gi kaip tu­ri­me gin­ti lie­tu­viš­ką­ją Ko­vo 11-osios tarp­tau­ti­nę tvar­ką ir ką mums pa­tar­tų tarp­tau­ti­nių san­ty­kių dis­cip­li­na?

Ka­ri­nis at­gra­sy­mas. 3 % nuo ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to kraš­to ap­sau­gai yra bū­ti­na, bet ne­pa­kan­ka­ma są­ly­ga. Drau­ge bū­ti­na ne tik Va­ka­rų, bet ir vi­so de­mo­kra­tinio pa­sau­lio kon­so­li­da­ci­ja, ku­ri ne­be­leis­tų au­to­ri­ta­ri­nėms vals­ty­bėms šan­ta­žuo­ti mū­sų vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos, lob­ti iš mū­sų eko­no­mi­kos, ko­rum­puo­ti mū­sų ins­ti­tu­ci­jas ir vog­ti mū­sų iš­ra­di­mus.

Šios ko­vos ei­gai Lie­tu­va ga­li tu­rė­ti ne sim­bo­li­nę, bet re­a­lią įta­ką. Taip yra ne tik dėl mū­sų na­rys­tės Eu­ro­pos Uni­jo­je ir NATO, at­ve­rian­čios pla­čias vei­ki­mo ga­li­my­bes. Taip yra dėl to, kad šią ko­vą lai­mės tos vals­ty­bės, ku­rios ge­riau­siai su­ge­bės įveik­lin­ti vi­suo­se sa­vo pi­lie­čiuo­se glū­din­tį po­ten­cia­lą, ne­pai­sy­da­mos to, kur tie pi­lie­čiai gi­mė, ko­kia jų odos spal­va, re­li­gi­ja, gim­to­ji kal­ba ir kiek jie jų tu­ri, su kuo jie mie­ga, ko­kios yra jų fi­zi­nės ga­li­my­bės ar ri­botu­mai.

Dėl to Lie­tu­vos ta­ria­mas ma­žu­mas nė­ra jo­kia kliū­tis ak­ty­viai veik­ti gi­nant ir at­nau­ji­nant Ko­vo 11-osios tarp­tau­ti­nę tvar­ką. Kai ku­riais at­ve­jais ma­žu­mas, Lie­tu­vos ma­žu­mas, ga­li tap­ti ir di­de­liu pri­va­lu­mu. Pa­vyz­džiui, tai ga­li pa­grei­tin­ti mū­sų sie­kį įgau­ti ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę ir įgy­ven­din­ti ža­li­ą­ją trans­for­ma­ci­ją. Mū­sų ma­žu­mas nie­kaip ne­truk­do eks­pe­ri­men­tuo­ti su nau­jo­mis at­sto­vau­ja­mo­sios de­mo­kra­tijos for­mo­mis ar pa­teik­ti spren­di­mus tech­no­lo­gi­nio pro­ver­žio su­kur­toms eti­nėms pro­ble­moms. Mes tu­ri­me vi­sas ga­li­my­bes im­tis šių ir ki­tų klau­si­mų spren­di­mo ly­de­rys­tės ir ro­dy­ti ke­lią vi­sam de­mo­kra­tinių vals­ty­bių al­jan­sui.

Tad Lie­tu­vos ge­og­ra­fi­nė pa­dė­tis ir dy­dis nė­ra pa­ra­ly­žiuo­jan­tis nuosp­ren­dis, reiš­kian­tis, kad tu­ri­me pa­sy­viai lauk­ti, ką nu­spręs „di­die­ji“ Va­ka­ruo­se ar ką su­kom­bi­nuos „di­die­ji“ Ry­tuo­se. At­si­min­ki­me, kad Lie­tu­va yra tarp­tau­ti­nių san­ty­kių sub­jek­tas, tu­rin­tis pla­tų įran­kių ir bū­dų ar­se­na­lą gin­ti ir at­nau­jin­ti lie­tu­viš­ką Ko­vo 11-osios tarp­tau­ti­nę tvar­ką. To ir pa­lin­kė­siu mums vi­siems šian­dien. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

M. ŽIEDAS. Dė­ko­ja­me šių me­tų Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tui.

O da­bar te­gul skam­ba mu­zi­ka, ku­ri kar­tais pa­sa­ko dau­giau nei žo­džiai.

 

Dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos kū­rė­jos Ie­vos Nar­ku­tės dai­ną „Lais­vė“ („Lais­vė mū­sų kie­me“) at­lie­ka so­lis­tė Ga­bi­ja Lo­ky­tė ir Jung­ti­nio jau­ni­mo cho­ro dai­ni­nin­kai. (Plo­ji­mai)

 

Šian­dien mums Ie­vos Nar­ku­tės dai­ną apie lais­vę dai­na­vo jau­no­ji so­lis­tė Ga­bi­ja Lo­ky­tė ir Jung­ti­nis stu­den­tų cho­ras, va­do­vau­ja­mas Kas­ty­čio Ba­ri­so. Di­ri­gen­tė – Gin­ta­rė Ba­ri­sai­tė-Mitku­vie­nė. (Plo­ji­mai) Dė­ko­ja­me ir ma­est­ro Pet­rui Vyš­niaus­kui. (Plo­ji­mai)

Iš vi­sos šir­dies lin­kiu, kad lais­vė vi­sa­da bū­tų mū­sų kie­me, kad ji pa­ga­liau at­ei­tų ir į vi­sų lais­vės trokš­tan­čių tau­tų kie­mus. Ne­tru­kus vi­si iš­ei­si­me į sa­vo Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tę – mū­sų vi­sų lais­vės kie­mą, ku­ria­me bus iš­kil­min­gai pa­kel­tos vi­sų tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių vė­lia­vos. O mes vi­si kar­tu lin­kė­si­me pa­sau­liui kuo grei­čiau su­lauk­ti tai­kos. Švie­sa vi­sa­da nu­ga­li tam­są – ti­kė­ki­me tuo. (Plo­ji­mai)