Lietuvos Respublikos Pranešėjų apsaugos ĮSTATYMO

PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Lietuvoje iki šiol nėra jokio veiksmingo pranešėjų apsaugos mechanizmo.

Lietuvoje vis dažniau apie teisės pažeidimus, neefektyvų ir neatsakingą viešųjų finansų panaudojimą praneša piliečiai, nenorintys taikstytis su korupcijos, nepotizmo ir panašiomis apraiškomis. Labai svarbu užtikrinti, kad apie negeroves pranešantys asmenys nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės.

Šis projektas iš esmės keičia pranešėjų apsaugos paradigmą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1649 dėl neigiamos išvados apie pranešėjų apsaugą. Naujasis požiūris remiasi keletu kertinių nuostatų:

1) pranešėjų apsauga užtikrinama vienu koncentruotu įstatymu, neišblaškant nuostatų po įvairius teisės aktus;

2) pranešimai priimami ne tik dėl korupcinio pobūdžio, bet ir dėl kitų teisės pažeidimų;

3) pranešėjui taikomas konfidencialumas ir apsauga nuo neigiamo poveikio.

Pažymėtina, kad apie įstaigose daromus pažeidimus dažniausiai ir greičiausiai sužino ne pašaliniai, o įstaigoje dirbantys asmenys. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, pavaldumo santykių, pranešimus pateikę asmenys rizikuoja sulaukti neigiamo poveikio. Atleidimas ar laikinas nušalinimas nuo pareigų, psichologinis spaudimas, grasinimai ir kiti panašūs veiksniai lemia asmenų pasyvumą ir abejingumą siekiant padėti atskleisti bei greitai ir operatyviai išaiškinti įstaigoje daromus pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, valstybės skatinamos ir įpareigojamos užtikrinti efektyvią pranešėjų apsaugą.

Lietuvos Respublikos nacionalinėje kovos su korupcija 2015–2025 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XII-1537, pažymima, kad didinant nepakantumą korupcijai, skatinant pilietinį aktyvumą, būtina tobulinti pranešėjų apsaugos sistemą, daug dėmesio skiriant darbuotojų ir kitų asmenų apsaugai nuo neteisėto poveikio, kai darbuotojai ar kiti asmenys praneša apie teisės pažeidimus, pranešėjo asmens duomenų ir informacijos konfidencialumui užtikrinti, numatyti priemones ir galimybes atlyginti asmenims, pateikusiems vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas.

Pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo tobulinimas ir veiksminga visuotinė kova su korupcija numatyta ir Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, kurioje įsipareigojama sudaryti galimybes realizuoti visuomenės potencialą kovojant su korupcija ir apsaugoti padedančius su ja kovoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 32 straipsnį (liudytojų, ekspertų ir nukentėjusiųjų apsauga), 33 straipsnį (informatorių apsauga) ir Civilinės teisės konvencijos dėl korupcijos 9 straipsnį (darbuotojų apsauga).

Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuva aktyviai dalyvauja stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) procese, įgyvendindama šios organizacijos rekomendacijas diegia ir perkelia geriausias EBPO šalių praktikas į savo teisinį reguliavimą. Šiame kontekste aktualu tai, kad EBPO Taryba 2009 m. lapkričio 21 d. priėmė rekomendacijas dėl papildomų priemonių kovojant su užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose, kuriomis raginama Konvencijos dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose šalis nares priimti pranešėjų apsaugos priemones tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.

Be to, 2014 m. Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė rekomendacijas CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos. Rekomendacijose Europos Tarybos valstybės narės raginamos įdiegti nacionalinį teisinį pranešėjų, atlygintinai ar neatlygintinai dirbančių viešajame ar privačiame sektoriuje, nepaisant jų teisinio statuso, apsaugos reguliavimą.

Teikiamo įstatymo projekto rengimą paskatino tai, kad Lietuvoje vis dar neturime veikiančio pranešėjų apsaugos įstatymo ir asmenims, pranešusiems apie neteisėtas veikas, neužtikrinama pakankama apsauga. Šiuo metu apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių.

Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas siekiant nustatyti asmenų, pranešusių apie pažeidimus įstaigose, teises, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat jų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, sudaryti tinkamas sąlygas asmenims pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba pažeidžiančius jį, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.

Įstatymo projektas rengtas atsižvelgiant į geriausią pasaulinę praktiką užtikrinant pranešėjų apsaugą; EBPO parengtą ir 2016 m. publikuotą pranešėjų apsaugos teisinio reglamentavimo, jo praktinio taikymo ir teismų praktikos EBPO valstybėse narėse lyginamąją analizę[1], Jungtinių Tautų gerosios praktikos užtikrinant pranešėjų apsaugą vadovą[2] ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 2014 m. balandžio 30 d. priimtas rekomendacijas CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos[3].

2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. SV-S-185 sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo projektui parengti.

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai

Šiuo metu konkrečių nuostatų, skirtų pranešėjų apsaugai užtikrinti, nacionalinėje teisėje nėra. Galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) tik iš dalies įtvirtina valstybės tarnautojų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos nuo neteisėtų darbdavio veiksmų garantijas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje pateikiamas baigtinis valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų atvejų sąrašas, šiame įstatyme taip pat nustatyti valstybės tarnautojų atsakomybės taikymo ir atleidimo iš tarnybos mechanizmai. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta materialinės atsakomybės taikymo valstybės tarnautojams tvarka.

2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) nustato tik esminius darbo santykių subjektų teisių gynimo principus, nuostatas, garantuojančias darbuotojų apsaugą jiems pranešus apie įstaigoje padarytus pažeidimus. Darbo kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, o darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Darbo kodekso 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pranešimas valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus negali būti laikomas veiksmu, pažeidžiančiu darbdavio turtinius ar neturtinius interesus, o darbuotojas negali būti dėl to persekiojamas ir jam negali būti taikomos jo interesus pažeidžiančios priemonės. Be to, vadovaujantis Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbo sutartis su darbuotoju darbdavio valia negali būti nutraukta dėl dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, ar kreipimosi į administracinius organus.

Nors minėtos Valstybės tarnybos įstatyme ir Darbo kodekse įtvirtintos priemonės iš dalies užtikrina darbuotojų apsaugą nuo neteisėto atleidimo ar kitokių neigiamų padarinių, tačiau pažymėtina, kad asmens pasyvumą ir abejingumą sprendžiant, ar atskleisti daromus pažeidimus institucijoje, įstaigoje ar įmonėje, neretai gali lemti ir kitos aplinkybės, kurioms įtakos gali turėti ne tik darbdaviai, bet ir kiti asmenys.

Kalbant apie pranešėjų apsaugą baudžiamajame procese, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 199 straipsnyje įvardyti pagrindai, kuriems esant, nukentėjusiam ar liudytojui gali būti taikomas anonimiškumas. Anonimiškumas gali būti taikomas, jei gresia realus pavojus pranešėjo ar jo šeimos narių ar artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui, taip pat tarnybos, verslo ar kitiems teisėtiems interesams, pranešėjo parodymai yra svarbūs baudžiamajame procese, pranešėjas dalyvauja procese dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo. Tais atvejais, kai yra duomenų, kad tam tikrų liudytojo ar nukentėjusiojo duomenų atskleidimas gali turėti neigiamų padarinių jų, jų šeimos narių ar artimųjų giminaičių teisėms ir teisėtiems interesams ir šių teisių ir interesų apsaugai užtikrinti pakanka dalies duomenų apie liudytoją ar nukentėjusįjį slaptumo, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 199¹ straipsniu, gali būti taikomas dalinis anonimiškumas.

Darbuotojai, kurie sužinojo apie neteisėtą veiką, turi turėti galimybę pirmiausia pranešti institucijos ar įstaigos viduje, nesibaimindami galimo susidorojimo ar bet kokių neigiamų pasekmių savo atžvilgiu. Atvira ir saugi galimybė pranešti apie neteisėtą ar netinkamą veiką gali nutiesti kelią į atvirą organizacijos kultūrą tarp informaciją atskleidusio asmens ir organizacijos vadovybės, tačiau šiuo metu teisės aktai nenustato pareigos įstaigose turėti įdiegtų ir efektyviai veikiančių vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų. Vienintelis vidinių pranešimų kanalų sritį bent iš dalies reguliuojantis dokumentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 1287, kuris privalomas Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingoms institucijoms ir rekomenduojamas kitoms. Šiame teisės akte nustatytas įpareigojimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingoms valstybės institucijoms pasirinkti vieną iš pranešimo joms teikimo būdų, t. y. telefonu arba internetu, ir nustatyti pateiktos informacijos priėmimo bei nagrinėjimo tvarką, taip pat įgyvendinti organizacines, technines ir programines priemones, kurios padėtų užtikrinti informacijos apsaugą.

Be kita ko, siekiant paskatinti asmenis pranešti apie pažeidimus, viena iš veiksmingų priemonių yra asmenų, teikiančių vertingą informaciją apie pažeidimus, finansinis motyvavimas. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 metų programą, jos įgyvendinimo 2015–2019 metų tarpinstituciniame veiklos plane numatyta priemonė, pagal kurią kompetentingos institucijos atlygina pranešėjams už vertingą informaciją apie nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad priemonės įgyvendinimas 2019 m. bus baigtas, tačiau jokio kito teisinio mechanizmo, kurio pagrindu pasibaigus minėtos priemonės įgyvendinimo terminui būtų galima atlyginti apie pažeidimus informavusiems asmenims, mūsų šalyje nėra.

4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Įstatymo projektu siekiama sukurti ir teisiškai sureguliuoti pranešėjų apsaugos institutą, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. Šio įstatymo nuostatos būtų taikomos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Būtų sukurta bendra pranešėjų apsaugos sistema, o esminės pranešėjų apsaugą reglamentuojančios teisės normos būtų sukoncentruotos viename teisės akte.

Projekte pateikiama pranešėjo sąvoka, kuri apibrėžiama gana plačiai, nustatant, kad pagal siūlomą reglamentavimą pranešėjais galėtų būti ir tie asmenys, kuriuos su įstaiga, apie kurioje daromą ar padarytą pažeidimą jie pranešė, sieja ar siejo ne tik tarnybos ar darbo santykiai, bet ir sutartiniai santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan. Taip pranešėjais galės tapti ir bus saugoma daug asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus. Taip pat apibrėžiama, kaip šio įstatymo projekto kontekste suprantamas pažeidimas, išskiriamas esminis jo požymis, kad pažeidimu turi būti pažeidžiamas viešasis interesas arba jam keliama grėsmė. Pateikiamas kompetentingos institucijos, kuri priims ir nagrinės pagal šį įstatymą pateiktą informaciją apie pažeidimus, apibrėžimas, nurodant, kad būtent kompetentinga institucija yra atsakinga už pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems proceso koordinavimą. Įstatymo projekte siūloma, kad kompetentingos institucijos funkcijas įgyvendintų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Pranešėjų apsauga, kaip institutas, turintis prisidėti, inter alia, prie kovos su korupcija, kitomis nusikalstamomis veikomis ir kitais teisės pažeidimais, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos, tiesiogiai susijęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta prokuroro funkcija – įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta funkcija ginti viešąjį interesą. Be to, prokurorai, vykdydami savo funkcijas, turi pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas, niekas neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių jiems nustatytas funkcijas, veiklą.

Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą teikiama informacija tik apie veikas, pažeidžiančias viešąjį interesą ar keliančias jam grėsmę, todėl informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu. Be to, įstatymo projekte pateikiamas pažeidimų, apie kuriuos gali būti teikiama informacija, sąrašas, kuris, atsižvelgiant į galimų pažeidimų įvairovę, nėra baigtinis. Siekiant, kad nebūtų piktnaudžiaujama įstatymo nuostatomis ir būtų apsaugoti kiti ypač svarbūs teisiniai gėriai, įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas saugiklis, nustatantis, kad žinomai melagingos informacijos, taip pat informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, arba informacijos, kuri yra saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia.

Pažangią pranešėjų apsaugą turinčiose valstybėse pranešėjas paprastai saugomas, jeigu pateikia informaciją apie pažeidimus pagrįstai manydamas, kad informacija yra teisinga. Ar asmuo pranešė apie pažeidimą pagrįstai manydamas, kad informacija yra teisinga, sprendžiama atsižvelgiant į įrodymus, kurie tokiam asmeniui buvo prieinami pranešimo metu. Toks kriterijus taip pat rekomenduojamas jau minėtose Europos Tarybos rekomendacijose. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 3 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad asmeniui nekyla jokia atsakomybė, jei asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą, pagrįstai manė, kad jo teikiama informacija yra teisinga.

Kartais manoma, kad lengviau apsaugoti pranešėją, kai žinoma jo tapatybė, nes tai esminis faktorius, siekiant konkrečiam asmeniui taikyti apsaugos priemones. Akivaizdu, kad anonimiškumas negarantuoja, jog informacijos šaltinis nebus atskleistas. Identifikavus tokį asmenį, faktas, kad jis veikė anonimiškai, gali būti vertinamas kaip pranešėjo blogos valios išraiška ir jam gali sukelti realų pavojų, todėl įstatymo projekto 3 straipsnio 6 dalyje siūloma nuostata, numatanti, kad nors anonimiškai informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui šiame įstatyme nustatytos priemonės netaikomos, tačiau tais atvejais, kai jo tapatybė buvo atskleista ir būtina apsaugoti asmenį nuo neigiamo poveikio, jam gali būti taikomos šiame įstatyme nurodytos garantijos.

Progresyvioje pranešėjų apsaugos sistemoje vidinių ir išorinių informacijos apie pažeidimus pateikimo kanalų prieinamumas pranešėjui turi sudaryti galimybę pasirinkti, kaip ir kam pranešti turimą informaciją. Individualaus atvejo aplinkybės turėtų lemti tinkamiausio pranešimo kanalo pasirinkimą. Tokių pranešimų kanalų turėtų būti ne vienas, kad pranešėjas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, galėtų pasirinkti tą kanalą, kuriuo pasitiki arba kuris tam tikru atveju būtų veiksmingiausias, todėl įstatymo projekte išskiriami trys informacijos apie pažeidimus pateikimo būdai. Pažymėtina, kad iš įstatymo projekto normų išplaukia principinė nuostata, jog, nesant išimtinių aplinkybių, pirmiausia informacija turėtų būti teikiama įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą. Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, kurioms esant asmuo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją. Tiesioginė prieiga prie išorinių kanalų gali būti reikalinga, kai reikia pranešti apie neišvengiamą grėsmę ar pavojų, o tai atlikti vidiniais kanalais būtų sudėtinga, todėl įstatymo projekto 4 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas informacijos apie pažeidimą pateikimas viešai. Be kita ko, įstatymo projekte numatoma, kad tokiu būdu informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, siekdamas gauti pranešėjams nurodytas garantijas, turi imtis aktyvių veiksmų, t. y. su prašymu kreiptis į kompetentingą instituciją, kurios funkcijos pranešėjų apsaugos srityje detaliai apibrėžtos įstatymo projekto 5 straipsnyje.

Įstatymo projekte nustatoma, kad jei kompetentingai institucijai pateiktame pranešime nurodyta informacija apie pažeidimą atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį pripažįsta pranešėju ir imasi kitų, įstatymo projekto 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų veiksmų, be to, užtikrina grįžtamąjį ryšį su pranešėju, t. y. informuoja apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus.

Įstatymo projekto 8 straipsnyje pateikiamas pagrindinių pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių sąrašas. Apibrėžiama, kam ir nuo kada šios priemonės gali būti taikomos. Kituose įstatymo projekto straipsniuose detalizuojama minėtų priemonių esmė, turinys ir taikymas.

Pranešėjo galimybė pasirinkti, kad jo tapatybė būtų neatskleista, yra viena iš veiksmingiausių pranešėjų apsaugos priemonių^{^[4]}. Pranešėjų tapatybės neatskleidimo (konfidencialumo) garantija pranešėjus apsaugo nuo atsakomųjų veiksmų, nes pažeidėjai tiesiog nesužino, kas atskleidė informaciją apie jų padarytus pažeidimus. Įstatymo projekte nustatyta, kad asmens, pateikusio kompetentingai institucijai pranešimą, konfidencialumas paprastai turi būti užtikrinamas nuo pranešimo gavimo kompetentingoje institucijoje momento. Be kita ko, numatoma, kad konfidencialumas turi būti užtikrinamas viešojo administravimo, tarnybinio (drausminio) nusižengimo patikrinimo (tyrimo) procedūrų ar administracinio arba baudžiamojo proceso metu, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir jų ryšį su pareiškėju. Taip pat išskiriami atvejai, kai konfidencialumo užtikrinimo reikalavimas netaikomas.

Įstatymo projekto 10 straipsnyje įtvirtintas draudimas prieš asmenį, kuris pateikė informaciją apie pažeidimą, imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pažymėtina, kad šis draudimas galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą ir būtų taikomas ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir kitiems įstaigos darbuotojams.

Įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatytos pranešėjų teisinės gynybos priemonės, kurias įgyvendinant numatytas aktyvus kompetentingos institucijos vaidmuo. Pažymėtina, kad kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, galėtų kreiptis į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas, taip tarsi sudrausmindama pranešėjo interesus pažeidžiantį subjektą, taip pat, esant darbdavio ir pareiškėjo nesutarimų, turėtų teisę tarpininkauti jiems sprendžiant ginčą.

Įstatymo projekte numatyta galimybė finansiškai skatinti pranešėjus. Įstatymo projekto 12 straipsnyje nustatyti atlyginimo už vertingą informaciją apskaičiavimo ir išmokėjimo principai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pranešėjui tik pateikus pranešimą ir dar nebaigus jo tyrimo, jis jau gali patirti neigiamą poveikį ar neigiamas pasekmes, siekiant sušvelninti pranešėjo praradimus ar patiriamą neigiamą poveikį, įstatymo projekto 13 straipsnyje numatyta galimybė, atsižvelgiant į pranešėjo motyvuotą prašymą, jam skirti iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio kompensaciją, kurios skyrimo tvarką nustatyti siūloma įgalioti Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

Atsižvelgiant į tai, kad pranešėjui, pateikusiam pranešimą ir siekusiam apsaugoti viešą interesą, dėl pateikto pranešimo gali atsirasti poreikis teisinėmis priemonėmis ginti savo interesus, įstatymo projekto 14 straipsnyje numatyta galimybė pranešėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti.

Įstatymo projekte, be kita ko, siūloma nustatyti pranešėjo aktyvios atgailos galimybę, t. y. pranešėjas, dalyvavęs darant pažeidimus ir apie tai pranešęs kompetentingai institucijai, tam tikruose teisės aktuose nustatyta tvarka galėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės už dalyvavimą darant pažeidimus.

Būtent organizacijoje dirbantys darbuotojai paprastai geriausiai išmano su savo darbo specifika susijusias rizikas, iš arti mato kolegų elgesį ir gali laiku informuoti apie galimą sukčiavimą, korupciją ar kitus pažeidimus. Dėl šių priežasčių vis daugiau viešojo ir privataus sektorių institucijų, įstaigų ir organizacijų visame pasaulyje įsidiegia vidinius kanalus pranešimams apie galimą korupciją pateikti ir skatina darbuotojus netylėti. Vidinis pranešimų kanalas su aiškiais saugumo standartais ir aiški vadovų pozicija, skatinanti pranešti apie pastebėtus pažeidimus, gali tapti tvaria priemone, padedančia užtikrinti geresnį vidinių rizikų valdymą. Todėl įstatymo projekto 16 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad viešojo ir privataus sektoriaus įstaigose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir reikalavimais, turi būti diegiami vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalai ir užtikrinamas jų funkcionavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą apie pažeidimus pranešusių asmenų apsaugą, įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nuostatą, kad vidiniuose informacijos apie pažeidimus teikimo kanaluose turėtų būti užtikrinamas informaciją apie pažeidimus pateikusių asmenų konfidencialumas.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Siekiant sudaryti sąlygas išvengti nederamo pasinaudojimo įstatymo nuostatomis, įstatymo projekte numatyta, kad žinomai melagingos informacijos, taip pat informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, arba informacijos, kuri yra saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia, o žinomai melagingą informaciją pateikęs arba valstybės ar tarnybos paslaptį atskleidęs asmuo atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Be kita ko, įstatymo projekte numatoma, kad kompetentinga institucija turi teisę atsisakyti tirti pranešimą apie tai informuodama pranešimą pateikusį asmenį, jeigu asmuo piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis, arba netirti pranešimo, jei jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančia informacija, ar asmuo kreipiasi pakartotinai dėl tų pačių aplinkybių, kai prieš tai pateikta informacija aptariamo įstatymo tvarka buvo išnagrinėta ir dėl jos priimtas sprendimas.

6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai

Priėmus įstatymo projektą, asmenys būtų skatinami pranešti apie pažeidimus nebijodami neigiamų atsakomųjų priemonių, kurių prieš juos dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą galėtų būti imamasi darbo vietoje. Taip bus sudarytos galimybės atskleisti daugiau pažeidimų atvejų, taip pat ir korupcinio pobūdžio, o tai prisidės mažinant korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų bei pažeidimų paplitimą, kas turės teigiamą poveikį kriminogeninei situacijai.

7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Įstatymo projekto įgyvendinimas turės teigiamos įtakos skatinant teisėto, sąžiningo verslo ir investavimo Lietuvoje plėtrą. Priimtas įstatymas skatins skaidresnį verslą ir sukurs geresnes ir patogesnes sąlygas darbuotojams. Priėmus įstatymo projektą verslo subjektams bus sukurtos palankios sąlygos veiksmingai kovoti su įmonių viduje daromais pažeidimais (tai atsitiks dėl išaugusio darbuotojų pasitikėjimo pranešimų veiksmingumu bei jiems taikomomis apsaugos priemonėmis). Verslo subjektai taip pat turėtų būti suinteresuoti tinkama pranešėjų apsauga ir skatinti asmenis, žinančius apie įstaigoje padarytus ar daromus pažeidimus, pranešti vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu ir jaustis saugiai savo darbo vietoje, organizacijoje. Taip verslo subjekto vadovybė, skatindama vidinius pranešimus, galėtų valdyti veiksmus, galinčius pakenkti valdomo verslo reputacijai ar padaryti žalą, jei darbuotojas tam tikrą informaciją atskleistų kompetentingai institucijai. Neteisėtai besielgiantiems verslo subjektams sulaukus teisinių pasekmių, sąžiningi verslo subjektai, konkuruojantys efektyvumu ir inovacijomis, galės veikti sąžiningos konkurencijos aplinkoje.

8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Kartu su įstatymo projektu įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų projektai neteikiami. Jie bus parengti ir pateikti priklausomai nuo galutinės įstatymo projekto redakcijos. Pažymėtina, kad įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų apimtis yra gana didelė, todėl jie nebuvo rengiami, kol nepriimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas.

9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka

Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus

Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Teikiamas projektas padės tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.

11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.

12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)

Įstatymui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų reikės organizuojant kompetentingos institucijos funkcijų įgyvendinimą. Labai svarbu, kad visuomenė pasitikėtų pranešėjų apsaugos mechanizmu ir kompetentinga institucija. Kompetentinga institucija turės dėti daug pastangų atrinkdama reikalingus darbuotojus, užtikrindama jų kompetenciją, bendradarbiavimą su pranešėju ir kitus tinkamus veiklos metodus bei patikimumą. Būtų racionalu, kad kompetentinga institucija susipažintų bent su keletu gerųjų praktikos pavyzdžių kitose panašų institucinį modelį taikančiose Vakarų Europos valstybėse. Pažymėtina, kad institucijai, kuri pagal šį įstatymą priimtų ir nagrinėtų pranešimus bei kitą pateiktą informaciją apie įstaigose padarytus pažeidimus, koordinuotų pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems procesą, tai būtų nauja funkcija, kuriai tinkamai įgyvendinti turės būti skirta reikalingų žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Papildomų asignavimų turės būti skirta ir pranešėjams skatinti. Tiksli valstybės biudžeto lėšų suma galės būti nustatyta tik priėmus galutinius sprendimus dėl kompetentingos institucijos veiklos, įgyvendinant Pranešėjų apsaugos įstatymą, organizavimo.

Be to, biudžeto lėšų gali prireikti kuriant ir diegiant viešojo sektoriaus įstaigose vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus, tačiau jie galėtų būti kuriami ir iš vidinių išteklių.

Jei potencialūs pranešėjai bus tinkamai informuoti apie apsaugos priemones ir patikės jų veiksmingumu, viešajame ir privačiame sektoriuose galėtų labai sumažėti korupcijos ir kitų pažeidimų lygis. Taip būtų ne tik išvengta netinkamo valstybės turto panaudojimo ir biudžeto lėšų švaistymo, sukčiavimo ir kt., bet ir padidintas investicinis mūsų šalies patrauklumas (kartu ir ekonomikos augimas ir mokesčių surinkimas, t. y. didesnės nacionalinio biudžeto pajamos). Be to, gavus informacijos apie padarytus pažeidimus, turėtų būti imamasi teisinių veiksmų, užtikrinančių, kad kalti asmenys atlygintų padarytą žalą.

13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Įstatymo projekto rengimo metu atsižvelgta į kviestinių ekspertų, dalyvavusių įstatymo projektą rengusios darbo grupės posėdžiuose, nuomones, vertinimus ir pastabas.

14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai

Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „pranešėjas“, „pranešimas“, „informacija apie pažeidimą“, „vidinis informacijos apie pažeidimus teikimo kanalas“.

15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Pridedama procesų ir sprendimų (pagal įstatymą projektą) schema. (Priedas Nr. 1).

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

Respublikos Prezidentas

Teikia Seimo nariai:

Agnė Bilotaitė

Rimas Andrikis

Rasa Budbergytė

Vitalijus Gailius

Dainius Gaižauskas

Bronislovas Matelis

Dovilė Šakalienė

[3] Europos Tarybos Ministrų komiteto 2014 m. balandžio 30 d. rekomendacijos CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos (https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=2188855&Site=CM).

[4] Transparency International, „WhistleblowinginEurope. Legal protections for whistleblowers in Europe“ („Pranešimai apie pažeidimus Europoje. Teisinė pranešėjų apsauga Europos Sąjungoje“). Prieiga per internetą: http://www.transparency.org/whatwedo/publication/whistleblowing_in_europe_legal_protections_for_whistleblowers_in_the_eu.