LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS
KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PROJEKTO

2023-04-28 Nr. XIVP-2617

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

I. Dėl projektu teikiamo konstitucinio įstatymo priėmimo konstitucinio pagrindo

1. Pilietybės konstitucinis įstatymas nėra įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, nustatytą Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniu įstatymu, ir nėra tiesiogiai nurodytas Konstitucijoje. Projekto 7 straipsnyje siūlomas dvigubos (daugybinės) pilietybės teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos daugeliui Lietuvos Respublikos piliečių kartu būti ir kitų valstybių piliečiais, neatitinka iš galiojančios Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ypač reti, išimtiniai. Atsižvelgdami į tai, kad Seime įregistruotu Seimo nutarimo „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projektu Nr. XIVP-2578 (kuriam Seimas yra pritaręs po pateikimo) siūloma privalomajam referendumui, numatomam vykdyti 2024 m. gegužės 12 d., pateikti Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo, kuris taptų konstituciniu pagrindu Pilietybės konstituciniam įstatymui priimti ir siūlomam dvigubos (daugybinės) pilietybės teisiniam reguliavimui nustatyti, projektą, atkreipiame dėmesį į tai, kad tol, kol šis Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymas nėra referendumu priimtas ir Respublikos Prezidento pasirašytas ir oficialiai paskelbtas, Pilietybės konstitucinis įstatymas negali būti priimamas (t. y. dėl jo priėmimo negali būti balsuojama anksčiau nei bus priimta ir promulguota Konstitucijos pataisa).

II. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai

2. Projekto 26 straipsnio 10 punkte siūloma įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindą: „jeigu asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams“.

Šis siūlomas teisinis reguliavimas yra tapatus 2023 m. kovo 23 d. priimtu Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 24, 30, 31, 32, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1830 galiojančiame Pilietybės įstatyme nustatytam teisiniam reguliavimui, kurį Teisės departamentas 2022 m. gruodžio 21 d. išvadoje Nr. XIVP-1914(2) įvertino kaip prieštaraujantį Konstitucijai. Atsižvelgdami į tai, vertindami projektu teikiamą teisinį reguliavimą laikomės Teisės departamento anksčiau pateiktos nuomonės, kuri grindžiama toliau išdėstytais argumentais.

Nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindas būtų taikomas tik tiems dvigubą (daugybinę) pilietybę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka (t. y. tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie dvigubą (daugybinę) pilietybę turėtų projekto 7 straipsnio 4 dalies 8 punkte numatytu pagrindu). Asmenys, Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję bet kuriuo kitu būdu (t. y. dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys kitais projekto 7 straipsnyje numatytais pagrindais), negalėtų jos netekti aptariamu pagrindu. Taigi projekto 26 straipsnio 10 punkte nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių kategorija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdą, būtų traktuojama skirtingai nei kiti dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2012 m. vasario 6 d. ir kiti nutarimai). Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, vertinant, ar skirtingas teisinis reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas, būtina įvertinti asmenų, kuriems jis taikomas, teisinės padėties skirtumus.

Mūsų vertinimu, pilietybės netekimo aspektu skirtingai traktuoti piliečius, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu jie yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra konstitucinio pagrindo. Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su Lietuvos valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo: pilietybės turėjimas, nesvarbu, kuriuo iš įstatyme nustatytų būdų ji įgyta, lemia vienodą piliečių teisinį statusą ir yra prielaida turėti visas piliečio teises ir laisves, vykdyti nustatytas pareigas, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pažymėtina, kad šį principą siūloma įtvirtinti ir Pilietybės konstituciniame įstatyme – jo projekto 3 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Lietuvos Respublikos pilietybė yra lygi neatsižvelgiant į jos įgijimo pagrindą.“

Konstitucinio Teismo aktuose pilietybė apibrėžiama kaip nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu tarpusavio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe tai valstybei (1994 m. balandžio 13 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 12 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau ja naudodamasis jis turi paisyti Konstitucijos (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įgyvendindamas savo diskreciją reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius su piliečio nelojalumu valstybei siejamus pilietybės netekimo pagrindus, tačiau, paisant konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo (ir atsižvelgiant į Lietuvos valstybės tarptautinį įsipareigojimą nepripažinti asmens netekusiu pilietybės, jeigu jos netekęs jis taptų asmeniu be pilietybės), tokie pagrindai turėtų būti taikomi visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kartu yra ir kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kokiu pagrindu turi dvigubą (daugybinę) pilietybę.

Remdamiesi šiais argumentais, manome, kad projekto 26 straipsnio 10 punktas tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netektų tik tie dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

3. Projekto 32 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimus „priimti sprendimus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 26 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu“. Pagal projekto 33 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą, Pilietybės reikalų komisija preliminariai nagrinėtų vidaus reikalų ministro kreipimąsi dėl tokio Respublikos Prezidento sprendimo priėmimo ir teiktų Respublikos Prezidentui siūlymus šiuo klausimu, o projekto 34 straipsnyje (atitinkamai 5 ir 1 punktuose) siūloma įtvirtinti vidaus reikalų ministro įgaliojimus kreiptis į Respublikos Prezidentą, inicijuojant tokių sprendimų priėmimą, ir pasirašyti (kontrasignuoti) Respublikos Prezidento dekretus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pagal projekto 38 straipsnį tokie Respublikos Prezidento dekretai būtų skelbiami Teisės aktų registre.

Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai įstatymo nustatyta tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu; Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); jis turi teisę, bet ne pareigą teikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų Lietuvos Respublikai, – net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, jam Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti neteikiama; tai sprendžiama Respublikos Prezidento nuožiūra (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Tačiau iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto kylanti išskirtinė Respublikos Prezidento teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę neapima jo teisės priimti sprendimus dėl jos netekimo – tokia teisė nėra nei eksplicitiškai nustatyta Konstitucijos tekste, nei atskleista Konstitucinio Teismo aktuose formuojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Sprendimai dėl pilietybės suteikimo ir jos netekimo pagal teisinius padarinius asmens teisiniam statusui yra nesulyginami – netekus pilietybės nutrūksta asmens teisinis ryšys su valstybe ir jis netenka visų piliečio teisių bei laisvių ir valstybės globos. Tokius sunkius teisinius padarinius asmeniui sukeliantys sprendimai teisinėje valstybėje negali būti priimami politinių vykdomųjų institucijų nuožiūra, t. y. šios institucijos juos priimti galėtų tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kurių buvimui konstatuoti nereikia teisinio vertinimo, o sprendimus, kuriems pagrįsti būtina ištirti faktines aplinkybes ir jas įvertinti, teisinėje valstybėje turi priimti teismai. Pažymėtina, kad projektu siūlomą Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindą sudarančių aplinkybių nustatymas (t. y. faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas, ar asmuo savo veiksmais sukėlė grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai išreiškė palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams), atsižvelgiant į kylančius sunkius teisinius padarinius asmens teisiniam statusui, turėtų būti teisinio, o ne politinio vertinimo dalykas, ir šiuos teisės klausimus turėtų spręsti tik profesiniu pagrindu sudaromos teisminės valdžios institucijos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje nėra numatyta, jog Respublikos Prezidentas spręstų žmogaus teisių ir laisvių apribojimo klausimus, taip pat kad įstatymuose Respublikos Prezidentui nustatomų įgaliojimų pobūdis neturėtų disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui (1999 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atsižvelgdami į tai, manome, kad projekto 32 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 33 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 34 straipsnio 1, 5 punktai, 38 straipsnis tiek, kiek pagal juos Respublikos Prezidentas turėtų įgaliojimus priimti sprendimus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tuo pagrindu, kad asmuo savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, neatitinka Respublikos Prezidento, kaip politinės vykdomosios valdžios institucijos, konstitucinio statuso ir prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kitas Pilietybės konstitucinio įstatymo projekto nuostatas sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tokiais pagrindais, kuriems nustatyti būtinas teisinis vertinimas (paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, paaiškėjus šio įstatymo 24 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus), vidaus reikalų ministro prašymu priimtų Regionų administracinis teismas (34 straipsnio 4 punktas, 35 straipsnio 5 punktas, 36 straipsnis; žr. šios išvados 27 pastabą dėl šio teismo pavadinimo), taigi projektu teikiamas teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu stokoja vidinės darnos.

Pažymėtina ir tai, kad pagal projekto 34 straipsnio 1 ir 5 punktuose siūlomą teisinį reguliavimą vidaus reikalų ministras turėtų kontrasignuoti Respublikos Prezidento dekretus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, kurių priėmimą pats ir inicijuotų. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtinto Respublikos Prezidento dekretų kontrasignavimo instituto paskirtį ir esmę. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministrui Pirmininkui arba ministrui tenka pareiga prieš pasirašant Respublikos Prezidento dekretą įsitikinti, ar jis yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų; tai yra atsvara Respublikos Prezidento sprendimams, jeigu jais būtų nepaisoma Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų piktnaudžiaujama Respublikos Prezidento įgaliojimais, jam nustatytais Konstitucijoje ir įstatymuose (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

III. Kitos pastabos

4. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai (Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas, Referendumo konstitucinis įstatymas) turi preambulę, svarstytina, ar Pilietybės konstitucinio įstatymo projekto nereikėtų taip pat papildyti preambule, kurioje būtų nurodytas šio įstatymo priėmimo konstitucinis pagrindas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose, patvirtintose teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 (2021 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-388 redakcija), nustatyta, jog rengiant naują teisės akto projektą, preambulėje paprastai nurodomas teisės akto priėmimo teisinis pagrindas, taip pat gali būti nurodomi veiksmų tikslai ir (ar) sprendimų priėmimo aplinkybės (22 punktas).

5. Atsižvelgdami į tai, kad projekte siūloma nustatyti ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo, bet ir šios pilietybės atkūrimo ir išsaugojimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, siūlytume atitinkamai papildyti projekto 1 straipsnį „Įstatymo paskirtis“. Projekto 1 straipsnis galėtų būti dėstomas taip: „Šis įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, atkūrimo, išsaugojimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.“

6. Projekto 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalyje siūloma įtvirtinti sąvoką „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ ir ją apibrėžti kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“; kartu kitame sakinyje siūloma nustatyti išimtį, pagal kurią ši sąvoka neapimtų „asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“. Pagal projektą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (2 straipsnio 19 dalis, 9 straipsnis).

Šis siūlomas teisinis reguliavimas yra tapatus nustatytajam galiojančiame Pilietybės įstatyme. Atsižvelgdami į tai, laikomės Teisės departamento 2021 m. birželio 2 d. išvadoje Nr. XIVP-430(2) pareikštos nuomonės dėl 2022 m. sausio 20 d. priimto Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-925, kuriuo šis teisinis reguliavimas nustatytas, projekto. Mūsų nuomone, siekiant palengvinti asmenų, pretenduojančių atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodinėjimo naštą, turėtų būti ne apibrėžiama „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ sąvoka, o koreguojamas pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymo teisinis reguliavimas.

Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas jos tęstinumo principu, kurį taikant yra svarbus šios pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. faktas (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimus, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą). Atsižvelgiant į tai, „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę subjektas, negali būti suprantamas ir aiškinamas kitaip kaip asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo 1940 m. birželio 15 d. Ši sąvoka tiek kalbos, tiek teisės požiūriu yra pakankamai aiški, ir jos apibrėžti nėra poreikio. Tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Kokiais įrodymais remiantis šis faktas nustatomas, kaip paskirstoma įrodinėjimo našta, yra ne subjekto, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžties, o šios teisės įgyvendinimo reguliavimo dalykas. Kitaip tariant, mūsų nuomone, teisinis reguliavimas, kurio esmė ta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą būtų laikoma, jog tas asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, turėtų būti nustatomas ne projekto 2 straipsnyje apibrėžiant sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, o patikslinant projekto nuostatas, kuriomis būtų reguliuojama pilietybės atkūrimo tvarka (be kita ko, 40 straipsnį, kuriame nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti šią pilietybę). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, mūsų nuomone, neužtenka įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs (jeigu šią pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl jos netekimo, laikoma, kad asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), bet reikia aiškiai reglamentuoti ir tai, kokį dokumentą turėtų pateikti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo siekiantis pareiškėjas, įrodydamas tą faktą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo.

7. Projekto 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos pilietybės principai“ 4 dalyje siūloma įtvirtinti principą, kad „Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 7 straipsnyje siūlomu dvigubos (daugybinės) pilietybės teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos daugeliui Lietuvos Respublikos piliečių kartu būti ir kitų valstybių piliečiais, nurodyto principo formuluotę reikėtų atitinkamai pakoreguoti. Siūlytume šį principą išdėstyti, pavyzdžiui, taip: „Lietuvos Respublikos pilietis šiame įstatyme nustatytais atvejais gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.“

8. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 4 straipsnyje siūloma nustatyti ne bet kokių, o Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taikymo taisyklę, taip pat į tai, kad teisės akto struktūrinių dalių pavadinimuose trumpiniai negali būti įvedami, 4 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taikymas“. Pažymėtina, kad projekte ne kartą yra vartojamas terminas „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“, todėl projekto 4 straipsnyje po žodžių „Jeigu įsigaliojusi Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis“ reikėtų įvesti trumpinį „(toliau – tarptautinė sutartis)“ ir projekto 4 straipsnyje, 6 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse, 14 straipsnio 6 punkte, 25 straipsnio 1 ir 12 dalyse, 26 straipsnio 3 punkte prieš žodžius „tarptautinės sutarties“, „tarptautinės sutartys“, „tarptautinių sutarčių“ ir „tarptautinėse sutartyse“ išbraukti žodžius „Lietuvos Respublikos“.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek projekto 10 straipsnio 2 dalyje, tiek ir projekto 21 straipsnio 2 dalyje siūloma apibrėžti, kokia veikla „pagal šį įstatymą“ būtų laikoma „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei“. Atsižvelgdami į tai, kad pagal šias projekto nuostatas priimant sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei“ būtų laikoma tokia pati veikla, siūlytume „ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei“ sąvoką apibrėžti projekto 2 straipsnyje. Ši sąvoka galėtų būti išdėstyta taip: „Ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei – Lietuvos Respublikos piliečio, užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.“

Pritarus šiai pastabai reikėtų:

– atsisakyti projekto 10 straipsnio 2 dalies;

– atsisakyti projekto 21 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio;

– projekto 22 straipsnio 5 dalyje išbraukti žodžius „kaip jie apibrėžti šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje“;

– projekto 43 straipsnio 2 dalies 3 punktą išdėstyti taip: „3) Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijas, kuriose nurodomi asmens ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei, ir kitus dokumentus, patvirtinančius jo ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei;“;

– projekto 43 straipsnio 2 dalies 4 punktą išdėstyti taip: „4) dokumentus, patvirtinančius asmens integravimąsi į Lietuvos visuomenę.“;

– projekto 44 straipsnio 2 dalies 3 punktą išdėstyti taip: „3) Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijas, kuriose nurodomi asmens ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei, ir kitus dokumentus, patvirtinančius jo ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei.“;

– projekto 45 straipsnio 5 dalies 4 punktą išdėstyti taip: „Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijas, kuriose nurodomi asmens ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei, ir kitus dokumentus, patvirtinančius jo ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei.“.

10. Projekto 10 straipsnio 3 dalyje vietoj formuluotės „1, 2 ir 3 punktuose“ dėl teisinio tikslumo įrašytina formuluotė „1, 2 ar 3 punkte“, nes pilietybė turėtų būti neišsaugoma esant bet kuriame iš šių punktų, o ne juose visuose, nurodytoms aplinkybėms (plg. su 9 straipsnio 3 dalies formuluote). Analogiškai tikslintina 21 straipsnio 4 dalis.

11. Projekto 11 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad lietuvių kilmės asmenys gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, jeigu, be kita ko, jie nėra kitos valstybės piliečiai. Atsižvelgiant į projekto 7 straipsnio 1 dalyje siūlomą nustatyti dvigubos (daugybinės) pilietybės teisinį reguliavimą, neaišku, kodėl lietuvių kilmės asmenims, siekiantiems įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, nebūtų taikoma sąlygos nebūti kitos valstybės piliečiu išimtis, kai turima 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės pilietybė. Kadangi projekte numatyta tokią išimtį taikyti suteikiant pilietybę natūralizacijos tvarka (19 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu pagrindu (20 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taip pat grąžinant Lietuvos Respublikos pilietybę, be kita ko, ir tiems asmenims, kurie buvo ją įgiję supaprastinta tvarka ir po to jos neteko (22 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4 dalis), manome, kad projekto 11 straipsnio 2 dalyje po žodžio „valstybės“, po kablelio, taip pat reikėtų įrašyti išimtį „išskyrus šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas valstybes“.

12. Kita projekto 11 straipsnio 2 dalyje numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka sąlyga – kad nebūtų 24 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Turint mintyje tai, kad pagal Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, neaišku kodėl lietuvių kilmės asmenims turėtų būti taikomas projekto 24 straipsnio 4 punkte numatytas reikalavimas turėti teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, juolab kad to paties 11 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti lietuvių kilmės asmenų teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

13. Atsižvelgdami į projekto 13 straipsnio nuostatų turinį, siūlytume patikslinti šio straipsnio pavadinimą, išdėstant jį, pavyzdžiui, taip: „Teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir lietuvių kilmę patvirtinančių dokumentų išdavimas ir jų pripažinimas negaliojančiais“.

14. Projekto 13 straipsnyje ir toliau visame projekto tekste prieš žodį „Vyriausybė“ (vartojamą įvairiais linksniais) išbrauktini žodžiai „Lietuvos Respublikos“.

15. Projekto 14 straipsnyje siūloma išvardyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus, tačiau jų sąrašas neišsamus, į jį neįtraukti projekto 18 straipsnio 1 dalyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatyti pilietybės įgijimo pagrindai (įvaikinus, pilietybę įgijus vaiko tėvams). Be to, neaišku, ar projekto 20 straipsnyje numatytas pilietybės suteikimas asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais, yra atskiras pilietybės įgijimo pagrindas, ar tik tam tikrų ypatumų turintis pilietybės suteikimas natūralizacijos tvarka, – tai svarbu, siekiant suprasti kitas projekto nuostatas, pavyzdžiui, ar pagal projekto 22 straipsnio 2 dalį pilietybė galėtų būti grąžinta asmeniui, kuris ją buvo įgijęs 20 straipsnyje numatytu pagrindu.

16. Pagal projekto 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmeniui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, siekiančiam įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų taikomas reikalavimas neturėti kitos valstybės pilietybės, „išskyrus šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybių pilietybę, įgytą gimimu“. Pažymėtina, jog tokia Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, neparandant kitos valstybės pilietybės, sąlyga, kad turima pilietybė būtų įgyta gimimu, numatyta tik šioje projekto nuostatoje, ir nėra aišku, kuo ji grindžiama. Mūsų nuomone, pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo: pilietybės turėjimas, nesvarbu, kaip ji įgyta, lemia vienodą piliečių teisinį statusą ir yra prielaida turėti visas piliečio teises, laisves, pareigas ir valstybės globą. Atsižvelgdami į tai, siūlome šioje nuostatoje žodžius „įgytą gimimu“ išbraukti.

17. Neaišku, kodėl sąlygos nebūti kitos valstybės piliečiu išimtis, siejama su 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės pilietybės turėjimu, nebūtų taikoma tiems su Lietuvos Respublikos piliečiais santuoką sudariusiems asmenims, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgytų projekto 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais pagrindais (20 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalies 5 punktas), t. y. neaišku, kuo šių asmenų teisinė padėtis iš esmės skirtųsi nuo to paties straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kad skirtingas jų traktavimas būtų konstituciškai pateisinamas.

18. Nors projekto 22 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta bet kuriam jos netekusiam asmeniui, išskyrus asmenis, kuriems ji buvo suteikta išimties tvarka, neaišku, kuriose šio straipsnio dalyse nustatytos sąlygos turėtų būti taikomos, jeigu grąžinti pilietybę siektų jos netekę asmenys, kurie ją buvo įgiję projekto 18 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje, taip pat 20 straipsnyje numatytais pilietybės įgijimo pagrindais (vaikai, Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję dėl to, kad juos įvaikino Lietuvos Respublikos piliečiai, arba dėl to, kad jų tėvai Lietuvos Respublikos pilietybę atkūrė, įgijo supaprastinta tvarka arba ji buvo jiems grąžinta, neatitinka nė vienoje iš 22 straipsnio 2–5 dalių numatytų apibrėžčių; dėl asmenų, pilietybę įgijusių 20 straipsnyje numatytu pagrindu, kaip minėta, nėra aišku, ar jie patektų į asmenų, kuriems pilietybė suteikta natūralizacijos tvarka, kategoriją ir pilietybė jiems galėtų būti grąžinta pagal 22 straipsnio 2 arba 5 dalį). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tikslinant šio straipsnio nuostatas, atitinkamai gali reikėti patikslinti ir 45 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas.

19. Pagal projekto 22 straipsnio 4 dalį asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta arba suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to jos neteko, ši pilietybė galėtų būti grąžinta nekeliant sąlygos, kad nebūtų 24 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama ir negrąžinama. Neaišku, kuo grindžiama ši nuostata, nes atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę būtų reikalaujama, kad nebūtų 24 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (9 straipsnio 3 dalis), o supaprastinta tvarka ji būtų teikiama tik nesant visuose 24 straipsnio punktuose nurodytų aplinkybių (11 straipsnio 2 dalis; žr. šios išvados 12 pastabą dėl 24 straipsnio 4 punkto taikymo teikiant pilietybę šiuo pagrindu); be to, pagal 22 straipsnio 5 dalį, ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, suteikta supaprastinta tvarka arba natūralizacijos tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti grąžinta tik jeigu nebūtų šio įstatymo 24 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų aplinkybių. Manome, kad projekto 22 straipsnio 4 dalį reikėtų suderinti su kitomis nurodytomis projekto nuostatomis, taip pat nustatant joje Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo šioje dalyje nurodytiems asmenims sąlygą – „jeigu nėra šio įstatymo 24 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų aplinkybių“.

20. Projekto 24 straipsnio nuostatą iki dvitaškio siūlytume išdėstyti bendriau, nevardijant pilietybės suteikimo pagrindų (pavyzdžiui, taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama ir negrąžinama asmenims, kurie:“), nes teikiant pilietybę kai kuriais iš tų pagrindų taikomos ne visuose šio straipsnio punktuose nurodytos sąlygos (pavyzdžiui, išimties tvarka pilietybė teikiama netaikant šio straipsnio 4 punkto).

21. Pagal projekto 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybė būtų neteikiama ir negrąžinama asmenims, kurie rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė „nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką“. Svarstytina, ar formuluotė „nusikalstama veika prieš Lietuvos Respubliką“ neturėtų būti patikslinta, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse tokia nusikalstamų veikų kategorija nenumatyta.

22. Projekto 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visi asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė „suteikta ją grąžinus“, turi viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai. Atsižvelgiant į projekto 7 straipsnio 1 dalyje siūlomą nustatyti dvigubos (daugybinės) pilietybės teisinį reguliavimą ir su juo susijusią 48 straipsnio 1 dalį, kuria būtų užtikrinta asmenų, pagal 7 straipsnį turinčių teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais ir iki Pilietybės konstitucinio įstatymo įsigaliojimo netekusių Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad įgijo kitos valstybės pilietybę (tarp jų ir asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę buvo įgiję gimimu), teisė kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, svarstytina, ar šiai asmenų kategorijai neturėtų būti taikoma pareigos prisiekti Lietuvos Respublikai išimtis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė atkuriama, pagal 25 straipsnio 1 dalį reikalavimas prisiekti Lietuvos Respublikai nebūtų keliamas.

Atsižvelgiant į tai, kad pilietybės grąžinimas pagal projekto 14 straipsnio 5 punktą yra atskiras jos įgijimo pagrindas, o ne pilietybės suteikimo būdas, projekto 25 straipsnio 1 dalies nuostata tikslintina, vietoj konstrukcijos „pilietybė suteikta <...> ją grąžinus“ vartojant konstrukciją „pilietybė <...> grąžinta“.

23. Projekto 25 straipsnio 4 dalies nuostatos tikslintinos taip, kad apimtų visus atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietybę įgijęs asmuo turi prisiekti, t. y. ir visus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietybė būtų suteikta ar grąžinta asmeniui, kuris pagal 7 straipsnį turėtų teisę kartu būti ir kitos valstybės piliečiu.

24. Projekto 26 straipsnio 10 punkte nurodyti asmens veiksmai, galintys sukelti tokį sunkų teisinį padarinį kaip pilietybės netekimas, mūsų nuomone, turėtų būti apibrėžti kaip tyčiniai (prieš žodį „veiksmais“ siūlytume įrašyti „tyčiniais“).

25. Projekto 28 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės „nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos“, taisytina, vietoj formuluotės „nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos“ įrašant formuluotę „nuo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įsigaliojimo dienos“, nes toks pagal 34 straipsnio 3 punktą priimamas vidaus reikalų ministro sprendimas negali turėti grįžtamosios galios. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 28 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai šioje dalyje nurodytoms valstybės institucijoms ir pagal 44 straipsnio 1 dalį turi teisę per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos paduoti prašymą Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo.

26. Svarstytinas projekto 29 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias, vaiko tėvams įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis, – t. y. nenumatyta išimtis, siejama su 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės pilietybės turėjimu, – santykis su 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui tokia išimtis būtų taikoma.

27. Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės konstitucinis įstatymas, kurio projektas teikiamas, galėtų būti priimtas tik jeigu 2024 m. planuojamame referendume būtų pakeistas Konstitucijos 12 straipsnis, ir į tai, kad pagal 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį Administracinių teismų įsteigimo įstatymo Nr. VIII-1030 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1573 vietoj Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Regionų apygardos administracinio teismo veiks vienas Regionų administracinis teismas, projekto 31 straipsnio 5 punkte ir 36 straipsnio pavadinime bei tekste nurodytame teismo pavadinime išbrauktinas žodis „apygardos“, o 34 straipsnio 4 punkte ir 35 straipsnio 5 punkte vietoj žodžių „Vilniaus apygardos“ įrašytinas žodis „Regionų“.

28. Projekto 36 straipsnio nuostata, kurioje numatyti administracinio teismo įgaliojimai spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus šio įstatymo 24 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė „negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta“, tikslintina, derinant ją su šio projekto 26 straipsnio 6 punkte numatytu pilietybės netekimo pagrindu – paaiškėjus šio įstatymo 24 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė „negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota“.

29. Projekto 47 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „ir įgyvendinimas“, nes įstatymo įgyvendinimo reglamentavimas numatytas projekto 48 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 48 straipsnyje siūloma nustatyti ne tik įstatymo įgyvendinimo, bet ir jo taikymo tvarką, šio straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas“. Kita vertus, svarstytina, ar projekto 47 ir 48 straipsnių nuostatų nereikėtų išdėstyti viename straipsnyje, kuris vadintųsi „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“.

30. Projekto 47 straipsnyje siūloma nustatyti, kad Pilietybės konstitucinis įstatymas įsigalios tą pačią dieną, kai įsigalios Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymas. Atsižvelgdami į tai, kad Seimo nutarimo „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekte Nr. XIVP-2578 referendumo, kuriame būtų sprendžiama dėl šio Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo priėmimo, vykdymo data numatyta 2024 m. gegužės 12 d. ir nėra numatyta šio įstatymo įsigaliojimo data, taigi pagal Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalį jis įsigaliotų 2024 m. birželio13 d., siūlome, siekiant teisinio aiškumo, projekto 47 straipsnyje įrašyti konkrečią Pilietybės konstitucinio įstatymo įsigaliojimo datą – 2024 m. birželio 13 d.

31. Atsižvelgiant į tai, kad įvairiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra pateikiamos nuorodos į šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą, projekto 48 straipsnis papildytinas tokia nuostata: „Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nuoroda į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą reiškia nuorodą į Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinį įstatymą.“

32. Projektą reikėtų papildyti 49 straipsniu „Įstatymo pripažinimas netekusiu galios“ ir jame nustatyti: „Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą Nr. XI-1196 su visais pakeitimais ir papildymais.“

33. Atsižvelgiant į projekte numatytą vidaus reikalų ministro ir Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetenciją, manytina, kad dėl projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]

L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected]

V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]