|
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA
Biudžetinė įstaiga, Gedimino pr. 30, 01104 Vilnius, mob. tel. 8 600 38 904, el. p. [email protected], https://tm.lrv.lt. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188604955
2022-08- Nr. |
|
|
Į 2022-08-22 Nr. S-2022-3457- XIVP-1917 |
|
Lietuvos Respublikos Seimui
Dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1917 atitikties Europos Sąjungos teisei
Įvertinę Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1917 (toliau – Projekto) atitiktį Europos Sąjungos teisei, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Projektu siūloma pripažinti netekusia galios nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliosiančią Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, pagal kurią Seimo nario politinio asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, kurie eina ne vienas Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas pas skirtingus tai pačiai frakcijai priklausančius Seimo narius arba eina Seimo frakcijos, kuriai priklauso Seimo narys, referento pareigas, būtų nustatytas maksimalus 40 valandų per savaitę darbo laikas.
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau - Direktyva 2003/88/EB) nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo[1]. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2003/88 siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti derinant nacionalinės teisės aktus dėl darbo laiko trukmės[2]. Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad šiuo darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Europos Sąjungos lygmeniu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius, ypač dienos poilsį[3]. Taip pat, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją darbuotoją reikia laikyti silpnesniąja darbo santykių šalimi, todėl būtina užtikrinti, kad darbdavys neturėtų galimybės apriboti jo teisių[4].
Direktyvos 2003/88/EB 6 straipsnis nustato maksimalų savaitės darbo laiką - valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą <...> vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos. Tokia direktyvos nuostata, visų pirma, reiškia, kad maksimalus darbo laikas negali viršyti 48 valandų per savaitę, visų antra, kad maksimalus darbo laikas per savaitę skaičiuojamas įskaičiuojant viršvalandžius. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad pagal Direktyvos 2003/88/EB 6 straipsnio b punktą valstybės narės privalo numatyti 48 valandų maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, įskaitant viršvalandžius, kaip tai aiškiai patikslinta minėtoje nuostatoje, nuo kurios, nesant šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos prielaidos[5], kuri šiuo atveju nesvarbi, negalima nukrypti, net jeigu atitinkamas darbuotojas yra davęs sutikimą[6]. Teisingumo Teismas taip pat formuoja praktiką, kad Direktyvos 2003/88/EB reikalavimai yra taikomi visoms su tuo pačiu darbdaviu sudarytoms sutartims, t. y. taip pat ir visoms darbovietėje einamoms pareigoms. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punktą ir 3 straipsnį reikia aiškinti taip: kai darbuotojas su tuo pačiu darbdaviu yra sudaręs kelias darbo sutartis, tame 3 straipsnyje numatytą minimalų kasdienio poilsio laiką reikia taikyti visoms toms darbo sutartimis bendrai, o ne kiekvienai iš jų atskirai[7].
Taip pat, atkreipiame dėmesį, kad Direktyva 2003/88/EB nustato ir kitus darbo ir poilsio laiko reikalavimus. Direktyvos 2003/88/EB 3 straipsnis nustato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą. Direktyvos 2003/88/EB 5 straipsnis nustato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodomas 11 kasdienio poilsio valandų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina užtikrinti Direktyvos 2003/88/EB reikalavimų taikymą, reguliuojant Seimo nario politinio asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojų, kurie eina ne vienas Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas darbo laiką.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska
Eglė Kurelaitytė, tel. 8 671 86413, el. p. [email protected]