|
1
|
3
|
1
|
1
|
Argumentai: pagal
dabar galiojančią Lygių galimybių įstatymo NR. IX-1826 redakciją
Lygių galimybių įstatymas netaikomas šeimos ir privataus gyvenimo srityse
(LGĮ 3 str., 1 d., 1 p.) Lygių galimybių įstatymo NR. XIIIP-3512 pakeitimo
projekte šią nuostatą siūloma išbraukti, motyvuojant tuo, kad: „Minėta
lygių galimybių kontrolieriaus veikla kai kuriais atvejais yra tiesiogiai
ar netiesiogiai susijusi su asmenų šeimos ir privačiu gyvenimu
(pavyzdžiui, šiuo metu vykdomas LGKT projektas dėl smurto artimoje aplinkoje,
taip pat vykdoma švietėjiška bei prevencinė veikla dėl tėvų, auginančių
vaikus, integracijos į darbo rinką ir pan.), todėl LGĮ nuostatas būtina
suderinti su LGĮ reglamentuojamomis lygių galimybių kontrolieriaus
atliekamomis funkcijomis.“(iš projekto aiškinamojo rašto)
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vykdomas projektas negali
būti pagrindu keisti įstatymą. Priešingai: Lygių galimybių kontrolieriaus
tarnyba, kaip Seimo įsteigta ir jam atskaitinga institucija, privalo veikti
savo įgaliojimų ribose. Siūlomu teisiniu reguliavimu nepagrįstai išplečiama
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetencija. Tiek pagal Lygių galimybių
įstatymą, tiek pagal LR Seimo patvirtintus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
nuostatus, apibrėžiančius tarnybos veiklos sritis, tikslus ir funkcijas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veikla yra susijusi su lygių galimybių ir
nediskriminavimo priežiūros ir kontrolės viešojoje erdvėje funkcija; ji apima skundų, susijusių su fizinių ir juridinių asmenų elgesiu viešojoje, bet ne privačioje erdvėje, nagrinėjimu;
monitoruoja santykius, kurie susiklosto ir yra įgyvendinami viešojoje
erdvėje viešojo administravimo veiklos (5 str.), švietimo veiklos (6 str.), privatinių
teisinių santykių, kurie atsiranda stojimo į valstybės
tarnybą ar darbo sutarties (7 str.) ar prekybos ir paslaugų teikimo pagrindu (8 str.), organizacijų ir asociacijų
veiklos (9 str.) teisinių santykių pagrindu. Lygių
galimybių įstatymo 17 str. 2 d. nuostata, jog lygių galimybių kontrolierius „vykdo
prevencinę ir švietėjišką veiklą, lygių galimybių užtikrinimo sklaidą“ yra
vertintina visos lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijos kontekste ir šios
funkcijos įgyvendinimas negali išeiti iš lygių galimybių kontrolieriaus
kompetencijos ribų.
Įstatyme nurodytos išlygos panaikinimas iš esmės reikštų, kad Lygių
galimybių kontrolieriaus ateityje galės ne tik siūlyti atitinkamas programas
(kaip gali ir dabar), bet ir galės priversti visuomenės narius jomis naudotis,
o jiems nesutinkant su jų turiniu (pvz. dėl religinių priežasčių), netgi ir
taikyti sankcijas už jų neįgyvendinimą. Toks teisinis reguliavimas
prieštarauja LR Konstitucijos 22 str., numatančiam, kad žmogaus privatus
gyvenimas yra neliečiamas. Numatant šeimos santykiams taikyti tas pačias
kontrolės priemones, kaip ir darbo santykiams iš esmės ištrinama riba tarp
viešojo ir privataus gyvenimo ir sudaromos prielaidos nepagrįstai valstybės
intervencijai į privatų šeimos gyvenimą. Klausimai susiję su lygių galimybių
užtikrinimu viešojoje erdvėje, kurie valstybėje yra reguliuojami
imperatyviomis įstatymo taisyklėmis, privačiame gyvenime yra sprendžiami
savireguliacijos mechanizmų pagalba, o sprendimai yra priiminėjami konsensuso
pagrindu. Panaikinus įstatyme esančią išlygą gali būti pažeistas trapus
imperatyvios valstybės pareigos reguliuoti visuomeninius santykius taip, kad
nebūtų pažeidžiamos lygios galimybės ir asmenys nebūtų diskriminuojami, ir
asmenų laisvės privačioje erdvėje patiems laisvai nusistatyti tarpusavio
santykių konstravimo modelį, balansas. Be to, yra sričių, kuriose visai
pagrįstai asmenys gali būti traktuojami skirtingai, viena iš jų yra šeimos
santykiai. Vienintelis atvejis, kada valstybė gali kištis į šeimos gyvenimą –
kai reikia apsaugoti asmenis nuo nusikalstamų veiksmų. Tačiau šiuos klausimus
sprendžia jau esamos teisinės priemonės. Sutuoktinių lygybę šeimoje garantuoja LR Konstitucijos 38 str. numatantis, kad sutuoktinų teisės yra
lygios. Atitinkama nuostata yra įrašyta ir LR Civiliniame kodekse. Lietuvos
Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 str. numato,
kad smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Pagal
šį įstatymą, smurtu yra laikomas bet koks veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis,
psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria
fizinę, materialinę ar neturtinę žalą (7 str), taigi, jis draudžia ir seksualinį priekabiavimą ar vertimą santykiauti pasinaudojant
priklausoma padėtimi, o taip pat apima ir asmens diskriminavimą bei lygių
galimybių šeimoje neužtikrinimą.
Asmenų apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje išsamiai reguliuoja
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris
numato, jog „Valstybės ir
savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos pagal
kompetenciją rengia ir įgyvendina priemones, kuriomis siekiama užkirsti
kelią smurtui artimoje aplinkoje, vykdo šio ir kitų teisės aktų reikalavimus.
(4 str. 1 d.) Įstatyme numatytos prevencijos priemonės įgyvendinamos pagal
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų parengtas
programas. Savivaldybės institucijos prevencijos priemones, skirtas
nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, numato savivaldybės
strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose.
Prevencijos priemonės finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių
biudžetų ir tarptautinių programų. Vyriausybė finansuoja nevyriausybinių
organizacijų atliekamą prevencinę veiklą. (4 str. 2 d.).
Pasiūlymas: Papildyti
įstatymo projektą 3 straipsnio 1 dalį 1 punktu ir išdėstyti taip, atitinkamai
pernumeruojant kitus dalies punktus:
Šio įstatymo nuostatos netaikomos:
„1) šeimos ir privataus gyvenimo srityse“
|
|
1
|
3
|
1
|
2
|
Argumentai: Lygių galimybių įstatymo NR. XIIIP-3512
pakeitimo projekte panaikinama įstatymo netaikymo išimtis religinėms
bendruomenėms ir bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms
teikiant gaminius, prekes, ir paslaugas religiniais arba tikėjimo tikslais,
motyvuojant tuo, kad „tokiu būdu bus užtikrinta ir apsauga nuo priekabiavimo
bei seksualinio priekabiavimo religinėse bendruomenėse.“ (iš aiškinamojo
rašto)
Toks teisinis reguliavimas yra teisiškai
ydingas, o išimtį naikinantys motyvai – nepagrįsti. Lietuvos Respublikos ir tradicinių
Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų santykiai remiasi atskirumo
principu, kuris reiškia, kad religinės bendruomenės ir bendrijos ir jų arba
jų narių įsteigtos organizacijos „savarankiškai tvarkosi savo srityje“ (kuri iš
esmės susijusi su tikėjimo praktika), savo būdu prisidėdamos prie kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės
(Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų
bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 1 str.). To būtina sąlyga - galimybė veikti pagal savo
etosą (etosas - . tikėjimo, vertybių, moralinių nuostatų
ir tradicijų visuma, lemianti asmens arba asmenų grupės elgesį ar elgesio
normas), kurį užtikrina religinėms
bendruomenėms ir bendrijoms įstatymu taikomos išimtys. Jos yra reikalingos
tam, kad religinėms bendruomenėms ir bendrijoms priklausantys asmenys, veikdami
įstatymų numatytose ribose, nebūtų verčiami atlikti veiksmų, prieštaraujančių
jų sąžinei. Tačiau siūlomu teisiniu reguliavimu iš esmės yra siaurinama
galimybė religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, jų arba jų narių
įsteigtoms organizacijoms teikiant gaminius, prekes, ir paslaugas religiniais
arba tikėjimo tikslais veikti pagal savo etosą. Paprastai religinių
bendruomenių ir bendrijų nariams etosas neleidžia tam tikrų dalykų (pvz.
Caritas organizacijai padedant moterims esančioms krizinio nėštumo
situacijoje siūlyti nėštumo nutraukimą, o krikščioniškam knygynui – prekiauti
literatūra, kuri skatina kitokių nei religinių bendruomenių ir bendrijų
išpažįstamų asmenų bendro gyvenimo formų propagavimą). Tokiu teisiniu
reguliavimu būtų sudaromos galimybės riboti sąžinės ir religijos laisvę.
Kalbant apie religinėms bendruomenėms ir
bendrijoms priklausančių asmenų apsaugą nuo priekabiavimo ir seksualinio
priekabiavimo, reikia pastebėti, kad LR Konstitucija įsakmiai teigia, kad
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla,
taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja
Konstitucijai ir įstatymams.“ (43 st. 4 d.), o valstybė pripažįsta
tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias
ir religines organizacijas tik
jeigu „ jų mokymas bei
apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ (43 str. 1 d.). Įstatymai nenumato religinėms
bendruomenės ir bendrijoms išimčių iš įstatymų, draudžiančių priekabiauti bei
seksualiai priekabiauti. Joms galioja tiek Apsaugos nuo smurto artimoje
aplinkoje įstatymas, draudžiantis bet kokios rūšies smurtą, tiek ir LR
Baudžiamojo kodekso nuostatos, draudžiančios diskriminavimą (169 str.) ir
seksualinį priekabiavimą. (152 str.).
Pasiūlymas: Papildyti
įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalį 3 punktu ir išdėstyti taip, atitinkamai
pernumeruojant kitus dalies punktus:
Šio įstatymo nuostatos netaikomos:
„3) religinėms bendruomenėms ir
bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms, kurių steigimo ar
juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija
ar tikėjimu, teikiant gaminius, prekes ir paslaugas religiniais arba tikėjimo
tikslais;“
|
|
1
|
15
|
4
|
|
Argumentai:
pagal dabar galiojančią Lygių galimybių įstatymo NR. IX-1826 redakciją
Lygių galimybių
kontrolieriaus tarnybos veiklos tikslus ir funkcijas, teises, veiklos
organizavimą bei vidaus administravimo kontrolę nustato Seimo patvirtinti
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatai (LGĮ 15 str. 4 d.). Lygių galimybių įstatymo NR. XIIIP-3512 pakeitimo projekte siūloma
numatyti, jog
„Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos tikslus ir funkcijas,
teises, veiklos organizavimą bei vidaus administravimo kontrolę nustato lygių
galimybių kontrolieriaus patvirtinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
nuostatai.
Toks teisinis reguliavimas
prieštarauja teisinės valstybės principui: jokia valstybės institucija negali
pati apsibrėžti savo kompetencijos ribų ir pati nusistatyti savo veiklos
funkcijų. Leidimas Lygių galimybių kontrolieriui pasitvirtinti Lygių
galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatus iš esmės reikštų leidimą
šiai institucija veikti ultra vires. Kadangi, Lygių galimybių
kontrolieriaus tarnybos veikimo sfera yra susijusi su žmogaus teisėmis ir jų apribojimu, jos veikimo
ribas gali
nustatyti tik įstatymas. Be to, Lygių
galimybių Kontrolieriaus Tarnyba yra įstatymu įsteigta ir LR Seimui
atskaitinga institucija, kurios vadovas yra skiriamas LR Seimo (LGĮ 18 str. 2
d.), LR Seimus jis teikia savo veiklos ataskaitą (LGĮ 23
str.), taigi, ir šios institucijos veikimą reguliuojantys nuostatai turi būti
patvirtinti LR Seimo.
Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 15 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
„1) Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos tikslus ir
funkcijas, teises, veiklos organizavimą bei vidaus administravimo kontrolę
nustato lygių galimybių kontrolieriaus Seimo patvirtinti Lygių
galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatai;“
|
|
1
|
2
|
10
|
|
Argumentai: Lygių galimybių
įstatymo NR. XIIIP-3512 pakeitimo projekte siūloma papildyti socialinės padėties sąvoką į ją įtraukiant šeiminės padėties požymį. Aiškinamajame rašte teigiama, kad taip bus sudarytos sąlygos lygių galimybių kontrolieriui tirti skundus
asmenų, diskriminuojamų dėl jų šeiminės padėties.
Toks teisinis reguliavimas
yra teisiškai ydingas. Lygių
galimybių įstatyme esanti socialinės padėties sąvoka yra
susijusi su ekonominių kriterijų, tiesiogiai lemiančių asmens turtinę padėtį, visuma.
Šeiminė padėtis nėra nei ekonominis, nei tiesiogiai turtinę padėtį lemiantis
kriterijus.
Be to, toks teisinis
reguliavimas yra perteklinis. Europos Teisingumo Teismo teisminę praktikoje nepalankus požiūris į moterį dėl
jos nėštumo arba motinystės yra laikomas tiesiogine diskriminacija dėl
lyties. Tą sako ir Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į
moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo
įgyvendinimo (nauja redakcija) 23 punktas. Todėl skundai dėl asmenų diskriminavimo
dėl jų šeiminio statuso ar vaikų skaičiaus gali būti nagrinėjami kaip skundai
dėl asmens diskriminavimo dėl lyties.
Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 10 dalį ir išdėstyti jį taip:
„10. Socialinė padėtis – asmens padėtis, kurią lemia šeiminė padėtis,
įgytas išsilavinimas, kvalifikacija ar mokymasis ir studijos mokslo ir
studijų institucijose, turima nuosavybė, gaunamos pajamos, teisės aktuose
nustatytos valstybės paramos poreikis ir (arba) kiti su asmens turtine
padėtimi susiję veiksniai.“
|