 |
|
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai El. paštas finmin@finmin.lt |
ANTIKORUPCINIO VERTINIMO IŠVADA
DĖL turto ir verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų
|
|
2015 m. birželio 19 d. Nr. 4-01-4614
|
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, savo iniciatyva atlikome Turto ir verslo vertinimo metodikos[1] (toliau – Metodika), patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, antikorupcinį vertinimą.
Atlikus Metodikos vertinimą nenustatyta, kad Metodikos nuostatų taikymas tiesiogiai sudarytų sąlygas korupcijai. Tačiau dalis Metodikoje nustatytų turto ir verslo vertinimo procedūrų nėra išsamiai reglamentuojamos, kai kurios Metodikos nuostatos gali būti aiškinamos ir taikomos dviprasmiškai. Metodika turto ir verslo vertintojams sudaro galimybes atliekant vertinimus savo nuožiūra pasirinkti ir taikyti vertinimo metodus (ar net vieną metodą[2]), todėl gali būti neužtikrinamas objektyvus turto ir verslo vertinimo rezultatas, sudaromos sąlygos turto ir verslo vertintojų piktnaudžiavimams.
Siekdami teisinio aiškumo ir skaidrumo vertinant turtą ir verslą teikiame pastabas ir pasiūlymus dėl Metodikos nuostatų tobulinimo:
1. Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Metodika – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos priimtas teisės aktas, kuriame reglamentuojama Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų turto ir verslo vertinimo metodų šiuose standartuose nustatytais vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūros ir tvarka.
Minėto Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų metodų šiuose standartuose nustatytais turto arba verslo vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūros ir tvarka išsamiai nurodytos Metodikoje.
Minėtos Įstatymo nuostatos suponuoja nuomonę, kad Metodikos paskirtis – atsižvelgiant į Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose reglamentuotas procedūras vienu teisės aktu išsamiai reglamentuoti nustatytų metodų taikymo Lietuvos Respublikoje atvejus, procedūras ir tvarką (kitaip sakant, nacionaliniu teisės aktu apibendrinti Tarptautinių vertinimo standartų ir Europos vertinimo standartų taikymą ir tvarką).
Manytume, kad Metodika šių tikslų (numatytų Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje) pilnai neįgyvendina, pavyzdžiui:
1.1. Metodikos 8 punktas nenustato baigtinių vertinimo tikslų sąrašo;
1.2. Metodikos 12 punktas pilnai neatskleidžia vertinimo finansinių ataskaitų sudarymo tikslu turinio (kokios vertės be nustatytų Metodikos 12.1 – 12.2 punktuose dar gali būti nustatomos);
1.3. Metodikos 14 punktas pilnai neatskleidžia vertinimo apmokestinimo tikslu turinio (kokios vertės be nustatytų Metodikos 14.1 – 14.2 punktuose dar gali būti nustatomos);
1.4. Metodikos 16 punktas pilnai neatskleidžia vertinimo draudimo, nuostolių nustatymo tikslu turinio (kokios vertės be nustatytų Metodikos 16.1 – 16.2 punktuose dar gali būti nustatomos) ir kt.
Nors Metodikoje ir pateikiamos nuorodos, kad atliekant vertinimus aukščiau minėtais atvejais gali būti vadovaujamasi Tarptautiniais vertinimo standartais, Europos vertinimo standartais ir kitais teisės aktais, mūsų nuomone, įgyvendinant Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas Metodika turėtų atskleisti konkretų (kitaip sakant, į ją privalėtų būti perkeliami) Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų metodų taikymo atvejų, procedūrų ir tvarkos teisinį reglamentavimą.
2. Metodikos 4 punkto ir kitos nuostatos (pavyzdžiui: 75.3 punkto nuostatos, kad vertinant turtą pajamų metodu gali būti taikomi kiti tarptautinėje praktikoje taikomi skaičiavimo būdai) suponuoja, kad atliekant vertinimą gali būti vadovaujamasi ne tik Metodika, bet ir Tarptautiniais vertinimo standartais bei Europos vertinimo standartais, kurių nuostatų išsamaus taikymo Metodika nereglamentuoja (arba reglamentuoja tik epizodiškai). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nei teisės aktai, nei Metodika nekonkretizuoja Metodikos, Tarptautinių vertinimo standartų ir Europos vertinimo standartų taikymo santykio – t. y. kokiais konkrečiais atvejais prioritetiškai privalo būti vadovaujamasi tik Metodika, o kuriais atvejais ir (arba kokia apimtimi) Tarptautiniais vertinimo standartais ir (arba kokia apimtimi) Europos vertinimo standartais.
Atsižvelgdami į išdėstytą, manome, kad šiuo aspektu teisės aktai vertintojams suteikia per plačią diskrecinę teisę savo nuožiūra pasirinkti, kokiu teisės aktu vadovautis atliekant turto ir verslo vertinimą, o tai laikytina korupcijos rizikos veiksniu.
3. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad turto arba verslo vertė nustatoma vadovaujantis „rinkos ekonomikos logika ir kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų ir stebėjimų rezultatais, kurių taikymas išsamiai nurodytas Turto ir verslo vertinimo metodikoje“, „taikant teisėtų, pagrįstų lūkesčių ir interesų, apdairumo ir atsargumo, pakeitimo kitu turtu arba verslu ir alternatyvaus turto arba verslo panaudojimo kriterijus, išsamiai nurodytus Turto ir verslo vertinimo metodikoje“.
Minėtos Įstatymo nuostatos suponuoja nuomonę, kad Metodika turėtų konkretizuoti turto ar verslo vertei nustatyti reikšmingus kriterijus, jų pasirinkimą ir taikymą konkrečiais vertinimo atvejais, tačiau Metodika šių tikslų pilnai neįgyvendina, pavyzdžiui:
3.1. Metodikos 5 punktas pakartoja Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (kad vertintojas vertindamas remiasi rinkos ir ekonomikos logika bei kriterijais, pagrįstais rinkos ir ekonomikos sąlygų stebėjimų ir tyrimų rezultatais), tačiau konkrečių kriterijų ir jų taikymo išsamiai (kaip to reikalauja Įstatymas) nereglamentuoja;
3.2. Metodikos 28 punkte nustatyta, kokius duomenis vertintojas surenka atlikdamas vertinimą (pavyzdžiui: vertinamo turto arba verslo buvimo vietos ekonominius, socialinius rodiklius, finansavimo sąlygas, teisinį režimą ir kt.), tačiau jų turinio arba taikymo (pavyzdžiui: kokie yra konkretūs socialiniai ar ekonominiai rodikliai ir pan.) nekonkretina;
3.3. Metodikos 60 punktas (susijęs su lyginamojo metodo taikymu atliekant vertinimą) numato, kad „darydamas (jeigu būtina) analogiško arba panašaus turto sandorių kainų pataisas, turto vertintojas taiko kiekybinius ir (arba) kokybinius skaičiavimo modelius“, tačiau nepaaiškinama, kada būtina (o kada neprivaloma) daryti turto sandorių kainų pataisas, neatskleidžiama minimų modelių esmė ir pan.
3.4. Metodikos 43.1 ir 43.2 papunkčiuose nustatyta, kad atliekant retrospektyvinį vertinimą galima remtis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos turto ar verslo vertei, kurios buvo ir egzistavo iki nurodytos vertės nustatymo datos, tačiau tokių sąlygų ir aplinkybių turinio ir šaltinio Metodika neatskleidžia ir pan.
4. Iš dalies Metodikos nuostatų lieka neaišku, kaip atsiradus tam tikromis aplinkybėmis turėtų būti atliekamas vertinimas, pavyzdžiui:
4.1. Pagal Metodiką atliekant retrospektyvinį vertinimą (t. y. nustatant praeityje buvusią turto ar verslo vertę) turi būti nustatomos praeityje buvusios ir egzistavusios aplinkybės ir sąlygos, turinčios įtakos turto ar verslo vertei. Sprendžiant iš Metodikos 44 punkto nuostatų, viena iš tokių aplinkybių ir sąlygų nustatymo priemonių yra objekto apžiūra. Tačiau pagal minėto punkto nuostatas, jeigu objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios objekto būklės, tokiu atveju galima remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos.
Manytume, kad lieka neaišku, kaip, pavyzdžiui: turėtų būti nustatoma (ir ar galėtų būti nustatoma) jau pabaigto statyti namo vertė tuo metu, kai jo statybos buvo tik įpusėjusios, o dokumentų ar nuotraukų, liudijančių apie statybų apimtį ir realiai atliktus darbus tuo momentu (vertės nustatymo dieną) išlikusių nėra; ar visiškas statybos užbaigtumas atitinka formuluotės, kad „objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios objekto būklės“ sąlygą ir pan.;
4.2. Metodikos 54 punktas nustato tris turto vertinimo metodus ir numato galimybę taikyti šių metodų derinius. Tačiau, mūsų manymu, teisinio aiškumo aspektu minėtų nuostatų įgyvendinimas tam tikrais atvejais gali būti neaiškus arba sudaryti sąlygas neobjektyviai turto vertei nustatyti, pavyzdžiui:
4.2.1. Pagal Metodikos II skyriaus nuostatas taikant lyginamąjį metodą vertinamas turtas palyginamas su panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Tuo tikslu surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius dvylika mėnesių įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas. Remiantis šia informacija įvertinami vertinamo ir analogiško arba panašaus turto skirtumai ir daromos kainų pataisos.
Mūsų nuomone, daugeliu atvejų egzistuoja aplinkybės ir veiksniai, kurių vertintojas negali (be to, sprendžiant iš Metodikos nuostatų, vertintojas neįpareigojamas atliekant vertinimą į tokias aplinkybes atsižvelgti, o tam tikrais atvejais netgi ignoruoti tokias aplinkybes[3]) įvertinti objektyviai. Taigi, egzistuoja didelė tikimybė, kad lyginamojo metodo būdu nustatyta turto vertė nebus objektyvi ir teisinga;
4.2.2. Metodikos 63 punktas nustato atvejus, kada lyginamasis metodas nėra taikomas (tai atvejai, kai rinkoje nėra pastaruoju metu įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių arba kai analogiško arba panašaus turto sandorių kainos reikšmingai svyruoja, taip pat jei nėra informacijos apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas) ir numato, kad tokiais atvejais turto vertinimas atliekamas taikant kitą turto vertinimo metodą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Metodika reglamentuoja ribotą turto vertės nustatymo metodų skaičių, o dėl kai kurių jų taikymo kyla teisinio pobūdžio neaiškumų, pavyzdžiui:
Metodikos III skirsnyje reglamentuotas išlaidų (kaštų) metodas pagal Metodikos 66 punkto nuostatas taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Mūsų nuomone, minėtose Metodikos nuostatose neatskleidžiama formuluotės „specialiosios paskirties ar retai rinkoje parduodami objektai“ prasmė, todėl lieka neaišku, ar, pavyzdžiui, pagal minėtą metodą gali būti nustatoma individualaus gyvenamojo namo vertė tuo atveju, jeigu per pastaruosius metus nebuvo panašaus turto (namo) pardavimo sandorių. Mūsų nuomone, individualus namas neturėtų būti priskiriamas specialiosios paskirties ar rinkoje retai parduodamiems objektams, tačiau išlaidų (kaštų) metodas leistų tiksliausiai įvertinti realią turto vertę. Tuo atveju, jeigu šio metodo taikyti negalima, kyla klausimas, ar toks turtas galėtų būti vertinamas pajamų metodu, kurio esmė - turto teikiamos naudos – grynųjų būsimųjų pinigų srautų perskaičiavimas į turto vertę.
Taigi, galima daryti išvadą, kad Metodika susiklosčius tam tikroms aplinkybėms sudaro sąlygas taikyti tik vieną turto vertės nustatymo metodą[4], o tokia situacija, mūsų nuomone, kelia abejonių dėl vieninteliu metodu nustatytų turto verčių pagrįstumo. Be to, svarstytina, ar Metodikos nuostatos nesudaro galimybės vertintojams sąmoningai sumodeliuoti situaciją, kuriai esant vertintojas savo nuožiūra pasirenka kokį vieną vertinimo metodą taikyti atliekant vertinimą;
4.2.3. Manytume, kad aiškumo požiūriu svarstytinos Metodikos 54.4 punkto nuostatos, kad vertinant turtą taikomi Metodikos 54.1 – 54.3 punktuose nustatytų metodų deriniai, nes nėra aišku ar minėtas nuostatas reikia suprasti analogiškai kaip ir Metodikos 55 punkto nuostatas (kad atliekant vertinimą gali būti naudojami du ir daugiau savarankiški metodai), ar minėtos nuostatos reiškia, kad atliekant vertinimą gali būti taikoma dalis savarankiškų metodų;
4.2.4. Neaišku, kokiu principu nustatoma galutinė turto vertė tuo atveju, jeigu buvo taikomi du ar daugiau turto vertės nustatymo metodai – ar nustatyta turto verte laikytinas skirtingais metodais nustatytų verčių dydžių vidurkis, ar kokia nors kita vertės dydžio reikšmė: mūsų manymu, skirtingų metodų taikymas sudaro sąlygas skirtingo dydžio turto verčių nustatymui, tačiau jeigu turto vertė būtų apskaičiuojama pagal skirtingais metodais nustatytų verčių dydžio vidurkį, tokia vertė negali būti laikytina besąlygiškai teisinga (kadangi faktiškai neatitinka nė vieno iš jų).
5. Pagal Metodikos 55 punkto nuostatas turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Šiuo atveju neaišku:
5.1. Kokios aplinkybės gali būti pripažintos pagrįstomis tuo atveju, jeigu turto vertės nustatymui buvo panaudotas tik vienas metodas. Mūsų nuomonę, tokios aplinkybės ar jas apibūdinantys kriterijai turėtų būti atskleidžiami;
5.2. Ar vieno metodo taikymas gali būti pagrindžiamas tik turto vertinimo argumentais, ar turto vertinimo ataskaitoje turi būti pateikiami ir šiuos argumentus pagrindžiantys dokumentai (pavyzdžiui, kad turto vertintojas siekdamas taikyti lyginamąjį metodą kreipėsi dėl informacijos apie panašaus turto sandorius pateikimo, tačiau tokių sandorių nebuvo ir pan.).
6. Manytume, kad aukščiau išdėstyta 5 pastaba aktuali ir dėl Metodikos 85 punkto nuostatų, reikalaujančių verslo vertinimą atlikti ne mažiau kaip dviem metodais, tačiau suteikiančioms verslo vertintojui taikyti vieną verslo vertinimo metodą tokį pasirinkimą pagrindžiant verslo vertinimo ataskaitoje.
7. Metodikos 84.3 punkte nustatyta, kad vertinant verslą, nuosavą kapitalą ir jų dalis gali būti taikomi lyginamojo metodo ir (arba) pajamų metodo, ir (arba) išlaidų (kaštų) metodo derinys – turto požiūrio metodų derinys, tačiau:
7.1. Metodika nereglamentuoja verslo vertinimo išlaidų (kaštų) metodo. Metodikos 64 – 70 punktuose reglamentuojamas išlaidų (kaštų) metodas konkretizuoja tik išlaidų (kaštų) metodo taikymo tvarką atliekant turto vertinimą.
Manytume, kad siekiant aiškumo Metodika turėtų būti papildoma nuostatomis, reglamentuojančiomis verslo vertinimo išlaidų (kaštų) metodo taikymą.
7.2. Iš minėtų nuostatų lieka nepakankamai aišku, ar turto požiūrio metodų derinys gali būti taikomas savarankiškai (kaip vienas arba (atsižvelgiant į Metodikos 85 punkto nuostatas) vienintelis verslo vertės nustatymo metodas); ar verslo vertė gali būti nustatoma šiuo metodu ir vienu ir nustatytų Metodikos 84.1 ar 84.2 punktuose metodu; ar šis metodas gali būti taikomas tik su Metodikos 84.1 ar 84.2 punktuose nustatytų metodų deriniu.
Manytume, kad minėtos nuostatos turėtų būti tikslinamos.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą darytinos išvados, kad Metodika:
1. Pilnai neįgyvendina Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo reglamentuoti Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų metodų šiuose standartuose nustatytais turto arba verslo vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūrą ir tvarką.
2. Turto ir verslo vertintojams suteikia plačias diskrecines teises (savo nuožiūra ir galimai nepagrįstai) aiškinti ir taikyti Metodikos, Tarptautinių vertinimo standartų ir Europos vertinimo standartų nuostatas.
3. Neužtikrina objektyvaus turto ar verslo vertės nustatymo.
4. Gali sudaryti sąlygas piktnaudžiavimams turto ir verslo vertinimo srityje.
Atsižvelgdami į tai kas išdėstyta, siūlome tikslinti Metodikos nuostatas, parengti jos praktinio taikymo rekomendacijas.
Prašome per tris mėnesius nuo antikorupcinio vertinimo išvados gavimo dienos informuoti Specialiųjų tyrimų tarnybą, kaip buvo atsižvelgta į šioje išvadoje pateiktas pastabas. Atsakymą prašome paskelbti per Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinę sistemą (toliau – TAIS) ir susieti su šia antikorupcinio vertinimo išvada.
Direktoriaus pavaduotojas Romas Zienka
Gintas Kerbelis, tel. (8 706) 63 294, el. p. [email protected]