VALSTYBINĖ KALBOS INSPEKCIJA
|
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai |
2021-11-10 Nr. 9V-640 |
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2007 M. RUGPJŪČIO 22 D. NUTARIMO NR. 875 „DĖL PRAŠYMŲ IR SKUNDŲ NAGRINĖJIMO IR ASMENŲ APTARNAVIMO VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SUBJEKTUOSE TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ PROJEKTO
Valstybinė kalbos inspekcija susipažino su 2021 m. spalio 21 d. Teisės aktų informacinėje sistemoje registruotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklių) patvirtinimo“ pakeitimo“ projektu Nr. 20-9626(5) (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas:
1. Projekto 12 punkto nuostata, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus, taip pat viešąsias paslaugas teikiančius ir prašymus bei skundus dėl šių viešųjų paslaugų nagrinėjančius subjektus (toliau – institucijas) Projekto 12.1–12.7 papunkčiuose nurodytą informaciją (padalinio darbo laiką, kontaktinę informaciją, institucijų vadovų nuožiūra nustatytą bet kokią kitą informaciją, padėsiančią užtikrinti tinkamą asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą ir asmenų aptarnavimą institucijoje ir pan.) informaciniame stende skelbti valstybine ir anglų kalbomis (prireikus ir kitomis kalbomis) akivaizdžiai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo (toliau – Kalbos įstatymo) 17 straipsniui, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“. Ši teisės norma imperatyviai reikalauja viešuosius užrašus vartoti tik valstybine kalba, o užrašai kitomis kalbomis pagal Kalbos įstatymo 18 straipsnį galimi tik teikiant tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus ir jų informacinius užrašus. Valstybinės kalbos įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, įvardijantis viešojo gyvenimo sritis, kur įtvirtinama valstybinės kalbos apsauga. Šis teisės aktas yra įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą, tai leidžia teigti, kad valstybinei kalbos apsaugai yra suteikiamas prioritetas ir lietuvių kalba suprantama kaip ypatinga vertybė. Bet koks valstybinės kalbos apsaugos sričių siaurinimas turėtų būti priimamas tik aukščiausiu valdžios lygmeniu keičiant galiojančiuose įstatymuose nustatytus kalbos vartojimo reikalavimus. Inspekcijos nuomone, viešųjų užrašų rašymo kitomis kalbomis įteisinimas žemesnės galios teisės akte prieštarauja Kalbos įstatymui, todėl siūlytume tokio reikalavimo atsisakyti.
2. Projekto 22 ir 25 punktuose nurodyta, kad tais atvejais, kai prašymas ar skundas pateikiamas žodžiu, institucijos vadovas, atsižvelgdamas į institucijos atliekamas funkcijas ir šios institucijos darbuotojų kompetenciją, turi nustatyti ir kitas nei valstybinė kalbas, kuriomis gali būti teikiami prašymai ir skundai. Tokie Projekto punktuose išdėstyti teisės normų pakeitimai suponuoja išvadą, kad šalies viešajame administravime yra oficialiai įteisinamas kitų kalbų vartojimas, o 25 punkto nuostata („institucijos vadovas turi nustatyti ir kitas nei valstybinė kalbas, kuriomis prašymai ar skundai gali būti priimami“) privalomai įpareigoja įstaigų vadovus vidiniais teisės aktais nustatyti užsienio kalbas, kuriomis bus aptarnaujami asmenys. Toks reikalavimas prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 7 straipsniui: „Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba“. Inspekcijos nuomone, neoficialus bendravimas žodžiu kitomis kalbomis tarp asmenų ir institucijų darbuotojų yra galimas ir toks bendravimas neprieštarautų Kalbos įstatymui, o tais atvejais, kai besikreipiantys asmenys nemoka valstybinės kalbos, užtektų ir Projekto 22 punkto nuostatos, sakančios, kad „jeigu asmuo nemoka valstybinės kalbos, o institucijoje nėra institucijos darbuotojo, suprantančio kalbą, kuria asmuo kreipiasi, arba kai dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo asmuo negali suprantamai reikšti minčių, jam kreipiantis į instituciją žodžiu, kartu turi dalyvauti asmuo, galintis išversti prašymą ar skundą į valstybinę kalbą, arba vertėjas. Tokį asmenį arba vertėją pakviečia asmuo, kuris kreipiasi į instituciją, savo iniciatyva, jeigu institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo nenusprendžia kitaip“.
3. Analogiška nuostata, kuria siekiama įteisinti kitų kalbų vartojimą institucijose, yra Projekto 41 punktas, nurodantis, kad į prašymus ir skundus raštu, kai institucijos vadovas, atsižvelgdamas į institucijos atliekamas funkcijas ir šios institucijos darbuotojų kompetenciją, leidžia juos priimti ir kitomis kalbomis, turi būti atsakoma taip pat nevalstybine kalba. Tokios teisinės nuostatos pažeistų ne tik Valstybinės kalbos 17 straipsnį, nurodantį, kad Lietuvoje gyventojai turi būti aptarnaujami valstybine kalba, bet ir šio teisės akto 4 straipsnį, nurodantį, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Institucijų dokumentų rengimas kitomis kalbomis taip pat pažeistų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, pagal kurią administracinės procedūros kalba yra tik valstybinė kalba. Šio teisės akto 2 bei 3 straipsniuose išaiškinta, kad administracinė procedūra yra baigiama priimant administracinį sprendimą, kuris praktikoje viešojo administravimo subjekto dažniausiai įforminamas rašytine forma, – priimant šiuos sprendimus privaloma vartoti tik valstybinę kalbą. Įpareigojus viešojo administravimo subjektus priimti dokumentus nevalstybine kalba, šie taps atsakingi už tokių dokumentų vertimą, todėl tikėtina, kad kils problemų dėl vertimo kokybės, neaiškių formuluočių, taip pat valstybės tarnautojų atsakomybės dėl išverstų dokumentų pagrindu priimtų administracinių sprendimų. Todėl siūlytume Projekte atsisakyti galimybės asmenims ir institucijų darbuotojams teikti bei rengti dokumentus kitomis kalbomis, o tais atvejais, kai dokumentai yra kitomis kalbomis, užtikrinti, kad jie institucijoms būtu teikiami išversti į valstybinę kalbą.
Pažymėtina, kad Valstybinė kalbos inspekcija pagal Kalbos įstatymo 25 straipsnį kontroliuoja šiame teisės akte įtvirtintų teisinių reikalavimų vykdymą, o nustačiusi jų pažeidimus turi teisę taikyti administracinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse yra numatyta atsakomybė už viešųjų užrašų nevalstybine kalba vartojimą (ANK 497 str.), valstybinės kalbos nevartojimą raštvedyboje ir susirašinėjant (ANK 500 str.), todėl nustačius tokius pažeidimus pradedama administracinio nusižengimo teisena.
Inspekcijos nuomone, siūlomame teisės akto projekte praplėtus nevalstybinės kalbos vartojimo viešuosiuose užrašuose ir asmenų aptarnavimo institucijose ribas yra neteisėtai siaurinamos aukštesnės galios teisės aktų, t. y. Valstybinės kalbos bei Viešojo administravimo įstatymų nustatyti imperatyvūs valstybinės kalbos vartojimo reikalavimai. Nauja tvarka sudarytų sąlygas kitoms kalboms tapti dokumentų rengimo, viešųjų užrašų kalbomis, kadangi būsimo teisės akto turinys neprieštarautų oficialiam kitų kalbų įsigalėjimui. Tokiomis sąlygomis atsirastų teisėtas pagrindas vartoti užsienio kalbas viešojoje erdvėje ir institucijų pareigūnams vykdant viešojo administravimo funkcijas ar teikiant viešąsias paslaugas. Viešojo administravimo subjektų rengiami dokumentai daugiausia skiriami Lietuvos, ne užsienio valstybių institucijoms, o sudarant sąlygas juos teikti bei jų pagrindu administracinius sprendimus rengti nevalstybine kalba būtų skatinamas ir viešasis administravimas nevalstybine kalba valstybės viduje, todėl primygtinai siūlytume dar kartą įvertinti Projekto atitiktį galiojančių teisės aktų reikalavimams ir atsisakyti nuostatų, praplečiančių nevalstybinės kalbos vartojimą Lietuvos viešajame gyvenime.
Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka
Dainius Žemaitis, tel. (8 5) 261 0180, el. p. [email protected]