LIETUVOS RESPUBLIKOS TURIZMO ĮSTATYMO NR. VIII-667
PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO IR
LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 6.2283 STRAIPSNIO, ŠEŠTOSIOS KNYGOS XXXV SKYRIAUS TREČIOJO SKIRSNIO IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
2015 m. lapkričio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – direktyva 2015/2302). Direktyvos 2015/2302 28 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės iki 2018 m. sausio 1 d. turi priimti teisės aktus, įgyvendinančius direktyvos 2015/2302 nuostatas, ir tas nuostatas jos taiko nuo 2018 m. liepos 1 d.
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Turizmo įstatymo projektas) tikslas – įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės bei turizmo paslaugų rinkinių sudarymu, kelionių organizatoriaus (toliau – KO), turizmo paslaugų rinkinių pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimu, turizmo paslaugų teikėjų atsakomybe už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Turizmo įstatymo projektu Turizmo įstatymas išdėstomas nauja redakcija.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2283 straipsnio, šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Civilinio kodekso projektas) siekiama įgyvendinti direktyvos 2015/2302 nuostatas, susijusias su organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymu, informacijos teikimu iki sutarties sudarymo ir iki išvykimo į kelionę, taip pat nuostatas dėl sutarties sąlygų keitimo, KO atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą ir žalos atlyginimo.
2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatymų projektų iniciatorė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Įstatymų projektus rengė darbo grupė, sudaryta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus (vedėjas Renaldas Čiužas, tel. 8 706 64948, el. paštas [email protected]) patarėja Neringa Ulbaitė (tel. 8 706 64608, el. paštas [email protected]).
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai
Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, priimtas 1998 m. kovo 19 d. (įstatymas nauja redakcija buvo išdėstytas 2011 m. birželio 22 d., nauja redakcija įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 1 d.). Šio įstatymo taikymo sritis apima turizmo paslaugų organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, kelionių organizatorių, kelionių pardavimo agentų teises ir pareigas, informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimą vartotojams, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje.
Turizmo įstatyme reguliuojamos kelionių organizatorių (toliau – KO) teikiamos turizmo paslaugos ir jų prievolių įvykdymo užtikrinimas, apgyvendinimo paslaugos, turistų informavimo paslaugos, sveikatingumo paslaugos (sveikatos turizmas).
Turizmo įstatyme įgyvendinamos 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – Direktyva 90/314/EEB) nuostatos. Pagal šios direktyvos 7 straipsnį, „kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti ir vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas“. Taigi KO gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, bei turistų grąžinimo į pradinę išvykimo vietą kaštai privalo būti 100 proc. padengti prievolių įvykdymo užtikrinimu.
Pažymėtina, kad siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatą ir atsižvelgiant į 2012 - 2014 metais įvykusius Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių nemokumo ir bankroto atvejus, dėl kurių tiesioginę žalą patyrė turistai, Turizmo įstatymas buvo keletą kartų tobulintas. 2015 m. Europos Komisija pradėjo Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo. Ši pažeidimo procedūra pradėta dėl Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Viena iš svarbiausių priemonių, kurių Lietuva ėmėsi siekdama tobulinti Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, buvo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 4¹, 6, 7, 8, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1723, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. Šiame įstatyme nustatytos kokybiškai naujos prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių apskaičiavimo taisyklės, nustatytos didesnės prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos tais atvejais, kai kelionių organizatorius verčiasi išvykstamuoju turizmu (50 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius neorganizuoja kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 200 tūkst. eurų, kai kelionių organizatorius organizuoja keliones užsakomaisiais skrydžiais), numatyta kelionių organizatoriaus atsakomybė už Turizmo įstatymo nuostatų, įskaitant pareigą turėti tinkamą prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę, nesilaikymą. Įstatyme taip pat suteikti didesni įgaliojimai Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) vykdant turizmo rinkos stebėsenos ir priežiūros funkciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1319 patvirtintas Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašas ir kiti Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Europos Komisija 2017 m. vasario mėn. nutraukė minėtą Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo.
Dėl 2014-2015 metais įvykusių kelionių organizatorių (UAB ,,Go Travel“, UAB ,,Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“) bankrotų pagal kelionių organizatorių turimas laidavimo draudimo sutartis neužteko lėšų turistų nuostoliams atlyginti. Turistams buvo atlyginta tik nuo 5 iki 37 proc. patirtos žalos. Nukentėjusieji turistai kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo (individualūs ir grupės ieškiniai), ir 2017 m. birželio – spalio mėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė 5 nutartis dėl nukentėjusiųjų turistų žalos atlyginimo – bendra priteistos turtinės žalos suma siekia beveik 21 tūkst. eurų. Valstybė taip pat turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Dalis turistų dar bylinėjasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas jiems jau yra priteisęs beveik 33 tūkst. eurų turtinės žalos. Žala atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad į Lietuvos Respublikos teisę buvo netinkamai perkeltos Direktyvos 90/314/EEB nuostatos, susijusios su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, ir, nustatęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą, priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą. Apžvelgiamoje administracinėje byloje[1] ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma (4,96 proc.), todėl jis kreipėsi į teismą, siekdamas patirtos žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – turtinius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
LVAT teisėjų kolegija akcentavo, jog Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas nurodytą straipsnį, yra pažymėjęs, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, jog nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu. Teisėjų kolegija sprendė, jog, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgusi į tai, LVAT teisėjų kolegija sprendė, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Turizmo įstatyme būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris užtikrintų visišką (100 proc.) turistų nuostolių atlyginimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.
Turizmo įstatyme nėra numatyta pareiga atvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams turėti prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą, kadangi atvykstamojo turizmo veikla nėra siejama su rizikomis, kurios būdingos išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, t.y. nėra būtinybės užtikrinti turistų pargabenimą į pradinę išvykimo vietą, suteikti būtiną apgyvendinimą, ir pan. Pagal organizuotos turistinės kelionės sutartis, atsakomybę už paslaugų teikimą turistams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką, prisiima kelionių organizatorius, su kuriuo sudaryta sutartis. Būtent šiam kelionių organizatoriui taikomi jo įsisteigimo valstybėje narėje nustatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimai.
Šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme nėra numatytas kelionių pardavimo agentų licencijavimas, ir atitinkama šių subjektų priežiūra. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Turizmo įstatyme buvo atsisakyta kelionių agentų ir kelionių agentūrų veiklos reglamentavimo. Tačiau per pastaruosius kelerius metus padaugėjo atvejų, kai kelionių pardavimo agentai savarankiškai, neatstovaudami kelionių organizatoriams, turistams pardavinėjo organizuotas turistines keliones, vengė sudaryti sutartis, tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Tai sukelia neigiamas pasekmes turizmo rinkoje - trūksta skaidrumo ir nėra galimybės tinkamai užtikrinti turistų teisių ir ekonominių interesų apsaugą.
Galiojančiame Turizmo įstatyme reglamentuojamas laikinas kelionių organizavimo paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos paslaugų teikimo laikinumą vertina atsižvelgdamos į paslaugų teikimo trukmę, reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą, taip pat į konkrečios paslaugos ypatumus. Konkretūs tam tikrų paslaugų teikimo laikinumo vertinimo kriterijai nustatomi šių paslaugų teikimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Turizmo įstatyme įtvirtinta, kad kriterijus, kurios kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai, kurios yra vienkartinės, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taip pat numatytas reikalavimas kelionių organizavimo paslaugų teikėjams, paslaugas teikiantiems laikinai, turėti kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą, išduotą valstybėje narėje ir garantuojantį ne mažesnę prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą negu nustatyta Turizmo įstatyme. Klausimas dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų pripažįstama, kad kelionių organizavimo paslaugos teikiamos laikinai ar yra vienkartinės, nustatymo, buvo svarstomas nuo 2012 metų. Šiuo metu nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra nustatyti laikino turizmo paslaugų teikimo kriterijai, Lietuvos Respublikoje tokie kriterijai taip pat nebuvo patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo.
Galiojantis Turizmo įstatymas numato privalomą viešbučių, motelių, svečių namų ir kempingų klasifikavimą. Klasifikavimas vykdomas, remiantis harmonizuotais kriterijais, kuriuos patvirtino Viešbučių klasifikavimo sąjunga (Hotelstars Union), inicijuota kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešbučių asociacijų. Šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, kas turėtų būti laikoma valstybės įstaigos teikiama paslauga, nėra imama valstybės rinkliava, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta turizmo paslaugų teikėjų atsakomybė už kelionių organizavimo paslaugų teikimo pažeidimus bei apgyvendinimo paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimus.
Turizmo paslaugų teikimas reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ trečiajame skirsnyje ,,Turizmo paslaugų teikimas“ (6.747–6.755 straipsniai). Civilinio kodekso 6.747 straipsnio 1 dalyje pateikta turizmo paslaugų teikimo sutarties sąvoka, taip pat numatyta kelionių organizatoriaus bendroji pareiga teikti informaciją turistui iki sutarties pasirašymo bei iki išvykimo į kelionę. Konkretūs informacijos teikimo reikalavimai įtvirtinti Turizmo įstatyme. Civilinio kodekso 6.749 straipsnyje nustatyti sutarties formos ir turinio reikalavimai. 6.750 - 6.755 straipsniuose reglamentuota turisto ir kelionių organizatoriaus teisė atsisakyti sutarties, sutarties sąlygų pakeitimas, sutarties šalių pasikeitimas, sutarties vykdymas ir atsakomybė už netinkamą jos vykdymą bei draudimas panaikinti ar riboti KO civilinę atsakomybę.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
4.1. Perkeliant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Turizmo įstatymo projekte yra atnaujinamos turizmo paslaugų teikimo bei turizmo paslaugų teikėjų prievolių įvykdymo užtikrinimo taisyklės. Pagrindiniai turizmo paslaugų reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Turizmo įstatymo projekte:
1. Siekiant visiškai (100 proc.) apsaugoti turistų, įsigijusių organizuotą turistinę kelionę, interesus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, Turizmo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kuris kelionių organizatoriaus nemokumo atveju garantuotų 100 proc. turistų sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę gražinimą ir repatrijavimą į pradinę išvykimo vietą. Šio mechanizmo esmė - kelionių organizatorių įmokų kaupimas Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje (toliau – Kelionių garantijų sąskaita). Kelionių garantijų sąskaitos paskirtis – užtikrinti dėl kelionių organizatoriaus nemokumo turistų patirtų nuostolių atlyginimą tik tais atvejais, kai nepakanka išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos.
2016 m. visų Lietuvos Respublikoje įsisteigusių kelionių organizatorių pajamos tik iš organizuotų išvykstamojo turizmo kelionių pagal Valstybiniam turizmo departamentui pateiktas deklaracijas sudarė 165,4 mln. Eur. 2017 m. vasario 28 d. duomenimis, visų Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo suma buvo 17,4 mln. Eur. Tai sudaro 10,5% nuo visų kelionių organizatorių metinių pajamų. Vadovaujantis Valstybinio turizmo departamento užsakymu atliktais ekonominiais skaičiavimais, šiuo metu galiojančiame Turizmo įstatyme įtvirtinta kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma pilnai (100 proc.) nepadengia galimų turistų nuostolių ir jų repatrijavimo kaštų kelionių organizatorių nemokumo atveju. Pagal ekonominius skaičiavimus, nekompensuota turistams dalis kelionių organizatorių nemokumo atveju sudarytų apie 20 proc. nuo esamo kelionių organizatorių prievolių draudimo, t. y. apie 3,5 mln. EUR suma lieka neapdrausta rinkoje, kurios dalį Lietuvos Respublikos valstybė turėtų kompensuoti turistams kelionių organizatorių nemokumo atveju. Todėl Turizmo įstatymo projekte būtina numatyti papildomą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą.
Pažymėtina, kad pagal Direktyvą pareiga užtikrinti, kad turistai, kurie įsigyja organizuotą turistinę kelionę, būtų visiškai apsaugoti nuo kelionių organizatoriaus nemokumo, tenka valstybei. Nors valstybėms narėms paliekama veiksmų laisvė dėl to, kaip užtikrinti apsaugą nemokumo atveju, jos turėtų užtikrinti, kad apsauga būtų veiksminga. Veiksminga apsauga reiškia, kad ji turėtų būti prieinama iš karto, kai dėl organizatoriaus likvidumo problemų nustojama vykdyti kelionės paslaugas, numatoma jų nebevykdyti arba vykdyti tik iš dalies arba kai paslaugų teikėjai reikalauja, kad keliautojai už šias paslaugas sumokėtų.“
Pagal Turizmo įstatymo projekto 17 straipsnio nuostatas, įmokas į Kelionių garantijų sąskaitą mokėtų išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriai, parduodantys organizuotas turistines keliones. Įmokos bus įskaičiuotos į organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainą, ir įmokos dydis būtų iki 1,0 procento organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos. Įmokų dydį nustatys Vyriausybė, atsižvelgdama į kelionių organizatorių skaičių, prognozuojamą organizuotų turistinių kelionių skaičių ir jų pardavimo kainą. Įmokų dydis visiems kelionių organizatoriams yra vienodas. Įmokos būtų mokamos pasibaigus atitinkamam ketvirčiui, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos.
Iš kelionių organizatorių įmokų sukauptos lėšos kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų naudojamos padengti turistų patirtų išlaidų (turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą, būtino apgyvendinimo, pinigų grąžinimo turistui už nesuteiktas paslaugas) trūkstamą dalį tik tuo atveju, kai nepakanka Turizmo įstatyme nustatytos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Konkretaus kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turistų nuostoliai bus dengiami iš visų kelionių organizatorių bendrai sumokėtų įmokų sumos – taip įtvirtinamas kolektyvinis prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmas. Kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarką nustatys Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Įmokų kaupimas būtų pagrįstas proporcingumo principu. Planuojama, kad per vienerius metus būtų surinkta apie 1,7 mln. eurų. Tokiu būdu trūkstama prievolių užtikrinimui suma būtų surinkta per dvejus metus, ir suformuotas pakankamas rezervas kelionių organizatorių nemokumo atvejams. Suformavus rezervinį lėšų fondą, Vyriausybė galėtų nustatyti nulinį įmokų dydį, ir įmokos toliau nebūtų renkamos.
2. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 1 straipsnyje patikslinta įstatymo taikymo apimtis. Šio įstatymo II skyriaus ,,Kelionių organizavimo paslaugos“ reikalavimai netaikomi: organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, apimantiems trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai įtraukiama nakvynė; organizuotoms turistinėms kelionėms, turizmo paslaugų rinkiniams, kuriuos siūlo įsigyti fiziniai arba juridiniai asmenys, kurių pagrindinė veikla nėra susijusi su turizmo paslaugų teikimu, ir šios paslaugos nėra teikiamos nuolat ir nėra siūlomos plačiajai visuomenei (pavyzdžiui, kelionės, kurias ne dažniau nei keletą kartų per metus rengia savo nariams labdaros organizacijos, sporto klubai arba mokyklos ir pan.); organizuotoms turistinėms kelionėms ir turizmo paslaugų rinkiniams, įsigytiems pagal verslo kelionių organizavimo sutartis, kurios sudaromos tarp verslininko ir kito fizinio ar juridinio asmens, veikiančio su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais.
3. Pakeistos ir patikslintos įstatyme vartojamos sąvokos. Išplėsta ,,turisto“ sąvoka, nurodant, verslo reikalais keliaujantys asmenys, įskaitant laisvųjų profesijų narius, ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kurie nėra sudarę verslo kelionių organizavimo sutarčių, yra laikomi turistais, kai jie sudaro organizuotos turistinės kelionės sutartį ir (arba) įsigyja turizmo paslaugų rinkinį.
Be to, perkeliant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, atitinkamai pakeisti Turizmo įstatyme esančių sąvokų apibrėžimai: ,,kelionių organizatorius“, ,,kelionių pardavimo agentas“, įtvirtintos naujos sąvokos: ,,turizmo paslaugų rinkinys“, ,,turisto grąžinimas“, ,,organizuota turistinė kelionė“, ,,kelionių organizatoriaus vietinis atstovas“. Patikslintos sąvokos ,,išvykstamasis turizmas“, ,,turizmo paslauga“, ,,turizmo paslaugų teikėjas“. Turizmo paslaugomis šio įstatymo prasme taip pat laikomos paslaugos, kurios sudaro turizmo paslaugų rinkinį pagal šio įstatymo II skyriaus penktojo skirsnio nuostatas: keleivių vežimo paslaugos (visų rūšių transportu); automobilių, kitų motorinių transporto priemonių ar motociklų nuomos paslaugos; apgyvendinimo paslauga, kuri yra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuri teikiama pagal sutartis dėl Turizmo įstatyme nurodytų turizmo paslaugų; bet kokia kita paslauga, kuri yra neatsiejama nuo turizmo paslaugų, nurodytų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2 ar 3 punktuose (bilietai į koncertus, sporto renginius, ekskursijas ar pramogų parkus, ekskursijos su gidu, slidinėjimo keltuvų abonementai ir sporto įrangos nuoma, sveikatingumo procedūros).
4. Siekiant išvengti Turizmo įstatymo pakeitimų ateityje, jeigu būtų siekiama atitinkamai perskirstyti valstybės institucijų funkcijas, Turizmo įstatymo projektu keičiamame Turizmo įstatyme atsisakyta nuorodos į konkrečią valstybės instituciją (Valstybinį turizmo departamentą) ir vietoje jos nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
5. Atsisakyta Turizmo įstatymo sąvokų, kurios Turizmo įstatymo tekste nėra vartojamos, arba kurių įtvirtinimas Turizmo įstatyme yra perteklinis ar netikslingas: ,,gamtiniai sveikatos veiksniai“, ,,rekreacinė teritorija“, ,,rekreaciniai ištekliai“, ,,turizmo trasa“, ,,paplūdimys“; paslaugų, kurios nėra reglamentuojamos Turizmo įstatyme, apibrėžimų (,,jūrinio turizmo infrastruktūra“, ,,jūrinio turizmo paslauga“, ,,vidaus vandenų turizmo paslauga“, ,,turistinės stovyklos paslauga“ ,,sveikatingumo paslauga“). Atsisakyta apgyvendinimo paslaugų rūšis apibrėžiančių sąvokų, kurios įtvirtintos Turizmo įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (,,kolektyvinio apgyvendinimo paslaugos“, ,,privataus apgyvendinimo paslaugos“, ,,nakvynės ir pusryčių paslauga“, ,,kaimo turizmo paslauga“, ,,kambarys“, ,,turistinė stovyklavietė“, ,,viešbutis“). Turizmo įstatymo projekte atsisakyta sąvokų ,,kurortas“ ir „kurortinės teritorijos“. 2016 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIP-4259), kuriame atsisakoma šiame įstatyme nustatytų „kurorto“ ir „kurortinės teritorijos“ sąvokų apibrėžimų, išdėstant šių sąvokų apibrėžimus viename Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kuriame pateikiamos ir kitos su kurorto ir kurtinės teritorijos statuso suteikimu ir panaikinimu susijusios teisinio reguliavimo nuostatos.
6. Sumažinta KO administracinė našta teikiant Vyriausybės įgaliotai institucijai Turizmo įstatyme nurodytą informaciją ir duomenis. Įvertinus KO pateikiamus duomenis ir siekiant, kad deklaravimo našta būtų proporcinga galimai veiklos rizikai, Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad atvykstamojo ir vietinio turizmo KO teikia kelionių organizatoriaus ataskaitą vieną kartą per metus, t.y. pasibaigus kalendoriniams metams, taip sumažinant administracinę naštą verslui. Išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones užsakomaisiais skrydžiais, nustatytas papildomas reikalavimas kiekvieną mėnesį informuoti Vyriausybės įgaliotą instituciją apie gautų įplaukų sumą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas išvykstamojo turizmo organizuotos turistinės kelionės sutartis (Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
7. Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ,,laikinai Lietuvos Respublikoje paslaugas teikiantiems valstybių narių teikėjams Lietuvos Respublikos įstatymais gali būti nustatoma reikalavimų teisės teikti paslaugas įgijimui ir paslaugų teikimo veiklos vykdymui, tačiau jie negali pažeisti šių principų: 1) nediskriminavimo; t. y. reikalavimai negali tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoti teikėją dėl pilietybės, gyvenamosios vietos ar valstybės narės, kurioje teikėjas yra įsteigtas; 2) būtinumo; t. y. reikalavimai privalo būti pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos tikslais; 3) proporcingumo; t. y. reikalavimai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neriboti laisvės teikti paslaugas daugiau, negu to reikia siekiamam tikslui įgyvendinti.“
Pažymėtina, kad vienas iš Direktyvos 2015/2302 tikslų yra prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo. Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad ,,tarpvalstybinis kelionės paslaugų paketų rinkos potencialas Sąjungoje šiuo metu nėra visapusiškai išnaudojamas. Keliautojų apsaugos taisyklių skirtumai skirtingose valstybėse narėse neskatina vienos valstybės narės keliautojų įsigyti kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių kitoje valstybėje narėje ir – analogiškai – neskatina vienos valstybės narės organizatorių ir agentų pardavinėti tokių paslaugų kitoje valstybėje narėje.“ Direktyvos 2015/2302 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apsaugos nemokumo atveju tarpusavio pripažinimo principas, reiškiantis, jog ,,valstybės narės pripažįsta, kad bet kokia apsauga nemokumo atveju, kurią organizatorius suteikia pagal valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, nacionalines priemones, kuriomis 17 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, atitinka tokių priemonių reikalavimus.“ Taigi kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, privalo užtikrinti, kad keliautojų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų veiksminga, ir 100 proc. padengtų turisto patirtas išlaidas.
Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,tais atvejais, kai, laikantis minėtų principų, prieš pradedant laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos valstybės narės teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje arba Lietuvos Respublikoje gaudamas kitą leidimą.“
Atsižvelgiant į tai, kad perkeldama Direktyvos nuostatas kiekviena valstybė narė nustatys kelionių organizatorių veiklos vykdymo bei jų prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti nuostatų dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo Lietuvos Respublikoje. Siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje yra automatiškai pripažįstami kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigusio kelionių organizatoriaus, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo turimi prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantys dokumentai, kurie atitinka kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimus. Iškilus abejonėms dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigto kelionių organizatoriaus ar turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, Vyriausybės įgaliota institucija galės kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, prašydama pateikti reikalingą informaciją ir paaiškinimus dėl konkretaus turizmo paslaugų teikėjo vykdomos veiklos. Vyriausybės įgaliota institucija, vykdydama Lietuvos Respublikos kelionių pardavimo agentų priežiūrą, taip pat galės gauti informaciją apie Lietuvos Respublikoje neįsisteigusius kelionių organizatorius, kurie parduoda keliones per kelionių pardavimo agentus.
8. Atsižvelgiant į turizmo verslo ypatumus ir sezoniškumą, ir siekiant sudaryti galimybę kelionių organizatoriui jo sprendimu laikinai nevykdyti veiklos, neprarandant išduoto kelionių organizatoriaus pažymėjimo, Turizmo įstatymo projekte numatyta, jog Vyriausybės įgaliota institucija kelionių organizatoriaus prašymu gali iki 6 mėnesių sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą, jeigu kelionių organizatorius yra įvykdęs visus savo organizuotų turistinių kelionių įsipareigojimus turistams ir pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Tokiu būdu nebus sukuriama papildoma administracinė našta ūkio subjektams, susijusi su naujo kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimu.
Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 11 straipsnyje reglamentuoti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai, tarp kurių yra ir kelionių organizatoriaus - fizinio bei juridinio asmens bankrotas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai kelionių organizatoriui – fiziniam asmeniui – iškelti bankroto bylą, teismas gali duoti leidimą vykdyti individualią veiklą arba patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta, kad fizinis asmuo vykdys individualią veiklą. Juridiniam asmeniui tokios galimybės nėra numatyta. Toks diferencijavimas paaiškinamas iš esmės skirtingomis fizinių ir juridinių asmenų bankroto paskirtimis. Juridinio asmens bankroto proceso paskirtis – minimizuoti kreditorių nuostolius parduodant juridinio asmens turtą, realizuojant reikalavimų teises ir likviduoti juridinį asmenį. Fizinio asmens bankroto proceso paskirtis – sudaryti sąlygas fiziniam asmeniui savo darbu arba kitokia veikla, kontroliuojant bankroto administratoriui, minimizuoti kreditorių nuostolius ir nurašyti skolas. Taigi, yra logiška leisti fiziniam asmeniui toliau vykdyti veiklą prižiūrint bankroto administratoriui ir leidžiant teismui (patvirtinus planą).
9. Turizmo įstatymo projektu keičiamame Turizmo įstatyme siūloma atsisakyti KO prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos skaičiavimo nuo planuojamų organizuotų turistinių kelionių pardavimo pajamų sumos, kadangi tokių sumų planavimas priklauso tik nuo kelionių organizatoriaus valios ir nėra grindžiamas konkrečiais skaičiavimais, kuriuos būtų galima patikrinti. Esamas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimas, kai renkamasi vieną sumą iš kelių, jau yra įtvirtintas galiojančiame Turizmo įstatyme. Siekiant didesnio aiškumo, Turizmo įstatymo projekte (13 straipsnis) patikslinta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti didžiausia suma iš šių: 1) 50 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 2) 200 tūkstančių eurų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 3) 7 procentai paeiliui einančių paskutinių praėjusių ir pasibaigusių keturių ketvirčių kelionių organizatoriaus pajamų sumos už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, jei keturių ketvirčių pajamos sudaro 1 mln. eurų, tai 7% nuo šios sumos būtų 70 tūkst. eurų. Šiame punkte kalbama apie visas sudarytas sutartis, tarp kurių patenka ir neįvykdytos sutartys. 4) kelionių organizatoriaus gautų įplaukų suma pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas ir dar neįvykdytas organizuotos turistinės kelionės sutartis, bet ne mažesnė nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje (t.y. 50 tūkst. ar 200 tūkst. eurų). Pavyzdžiui, įplaukų suma dieną X yra lygi 120 tūkst. eurų, o vadovaujantis aritmetine logika, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma „turi būti didžiausia iš šių“ (70.000 < 120.000). Taigi prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos dydis turėtų būti 120 tūkst. eurų. Pažymėtina, kad įplaukos yra konkretus ir aiškus finansinis duomuo iš finansinės atskaitomybės, kuri sudaroma pagal atskiras taisykles. Pereinamasis laikotarpis dėl šių nuostatų taikymo nėra reikalingas, kadangi kelionių organizatoriams jokių naujų reikalavimų nenustatoma. Vyriausybės įgaliota institucija, skaičiuodama kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, naudosis kita skaičiavimo formule.
Taip pat siūloma atsisakyti akivaizdžiai perteklinės nuostatos, numatančios, kad ,,kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais turi būti lygi prisiimtiems įsipareigojimams pagal visas organizuotos turistinės kelionės sutartis, tarp jų ir tas, už kurias nėra gautos įmokos iš turistų.“
10. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 18 straipsnyje numatyta KO pareiga teikti turistams pagalbą organizuotos turistinės kelionės metu: teikti atitinkamą informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugas, vietos valdžios institucijas bei konsulinę pagalbą; padėti turistui pasinaudoti nuotolinio ryšio priemonėmis; padėti rasti alternatyvias organizuotos turistinės kelionės paslaugas. Taip pat numatyta KO teisė už tokios pagalbos teikimą imti mokestį, jei pagalba turistui yra reikalinga dėl turisto tyčinių veiksmų ar aplaidumo.
11. Turizmo įstatymo projekte keičiamame Turizmo įstatyme reglamentuojama kelionių pardavimo agentų veikla ir turisto galimybė susisiekti su kelionių organizatoriumi per kelionių pardavimo agentą. Siekiant apsaugoti turistų interesus ir užtikrinti kelionių pardavimo agentų veiklos skaidrumą, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti pareigą asmeniui prieš pradedant vykdyti kelionių pardavimo agento veiklą pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai kelionių pardavimo agento deklaraciją, kurioje patvirtinama atitiktis įstatyme nustatytiems reikalavimams. Kelionių pardavimo agentas taip pat turės pateikti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus (išskyrus fizinius asmenis). Įstatymo projekte nustatytas reikalavimas kelionių pardavimo agentui teikti metinę ataskaitą, kurioje pateikiami duomenys, reikalingi kelionių pardavimo agento veiklos priežiūrai atlikti. Vyriausybės įgaliota institucija vykdydama turizmo paslaugų teikėjų priežiūrą, tikrins, ar kelionių pardavimo agentas laikosi įstatyme nustatytų reikalavimų. Kelionių pardavimo agentų sąrašas bus skelbiamas Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.
12. Turizmo įstatymo projekte keičiamame Turizmo įstatyme nustatomi reikalavimai kelionių organizatoriui (7 str.), kelionių pardavimo agentui (19 str.) ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui (21 str.) užtikrinti, kad akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas būtų ne mažesnis negu 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Esant kitokiai juridinio asmens – teisinei formai nei akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė, visi juridinio asmens turtiniai įsipareigojimai negali viršyti viso juridinio asmens turto. Šis reikalavimas dėl nuosavo kapitalo dydžio taikomas ribotos civilinės atsakomybės įmonėms, kurios už prievoles atsako tik savo turtu, ir nėra taikomas fiziniams asmenims, kadangi fizinis asmuo pagal prievoles atsako visu savo turtu.
13. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo II skyriaus penktajame skirsnyje reglamentuojama nauja kelionių organizavimo paslauga - turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: pvz., skrydis, nakvynė viešbutyje ar automobilio nuoma, įsigyjamos tai pačiai kelionei ar atostogoms iš vieno turizmo paslaugų teikėjo arba iš kelių susietąsias užsakymo sistemas naudojančių turizmo paslaugų teikėjų. Turizmo paslaugų rinkiniu laikomas turizmo paslaugų derinys, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas: per vieną apsilankymą pardavimo vietoje ar susisiekimą su jo pardavimo vieta padeda turistui atskirai pasirinkti kiekvieną turizmo paslaugą ir atskirai už jas sumokėti, arba tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą turizmo paslaugą iš kito pardavėjo, kai sutartis su tokiu kitu pardavėju sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios turizmo paslaugos užsakymo patvirtinimo.
Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas privalės informuoti turistus, kad jiems nebus suteiktos jokios teisės, kurios pagal Turizmo įstatymą ir kitus teisės aktus taikomos įsigijus organizuotą turistinę kelionę, ir kad kiekvienas paslaugų teikėjas, teikiantis paslaugas, yra atsakingas tik už savo paslaugų tinkamą suteikimą pagal sutartį. Taip pat bus taikomas reikalavimas turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos garantiją, kurie turi užtikrinti turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymą nemokumo atveju. Minimali prievolių įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 10 tūkst. eurų. Tais atvejais, kai į turizmo paslaugų rinkinį įtraukta keleivių vežimo paslauga, turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo suma bus apskaičiuojama pagal įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t.y. kaip išvykstamojo turizmo kelionių organizatorių, organizuojančių keliones be užsakomųjų skrydžių (ne mažesnė kaip 50 tūkst. eur). Pavyzdžiui, tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo būtų reikalaujama, kai turizmo paslaugų rinkinio pardavėjas yra vežėjas, parduodantis bilietą skrydžiui lėktuvu ar kelionei kita transporto priemone, papildomai pateikia nuorodą, per kurią galima įsigyti kitą turizmo paslaugą.
14. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta KO ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo atsakomybė už užsakymo klaidas, išskyrus atvejus, kai užsakymo klaidos atsirado dėl turisto kaltės, arba jas sukėlė nenugalimos jėgos aplinkybės.
15. Turizmo įstatymo projekte numatytas reikalavimas trečiosios valstybės kelionių organizatoriui, kuris parduoda arba siūlo parduoti organizuotas turistines keliones Lietuvos Respublikoje, arba bet kuriuo būdu nukreipia savo veiklą į Lietuvos Respublikos vartotojus, būti įsisteigusiam Lietuvos Respublikoje ir atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus kelionių organizatoriams. Analogiškas reikalavimas taikomas ir trečiosios valstybės turizmo paslaugų rinkinio pardavėjams.
Turizmo įstatymo pakeitimai, kurie nėra susiję su Direktyvos 2015/2302 nuostatų įgyvendinimu:
1. Siekiant teisinio aiškumo, papildytos Turizmo įstatymo projektu keičiamo Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatos dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimų kelionių organizatoriams. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas taikomas tik kelionių organizatoriui, kuris yra atsakingas už tinkamą organizuotos turistinės kelionės sutarties vykdymą. Turizmo paslaugų rinkinio pardavėjui nepriekaištingos reputacijos reikalavimas netaikomas, kadangi Direktyva 2015/2302 nenustato tokių reikalavimų. Kelionių pardavimo agentui šis reikalavimas taip pat netaikomas, kadangi kelionių pardavimo agento veikla nėra licencijuojama, taigi toks reikalavimas būtų perteklinis.
2. Patobulintas gido paslaugų reguliavimas. Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, gido pažymėjimas išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, kuris apima ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus, ir išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą. Siekiant užtikrinti, kad šiuose kursuose įgytos žinios būtų aktualios, Turizmo įstatymo projekte numatyta, kad išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja dvejus metus, per kuriuos asmuo turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą gauti gido pažymėjimą.
Pagal galiojantį Turizmo įstatymą, Vyriausybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į gido profesinę patirtį, gebėjimą dirbti įvairiomis kalbomis ir vedamų ekskursijų maršrutų skaičių, įvertinęs profesinę kvalifikaciją, turi teisę suteikti gidui antrą, pirmą arba aukščiausiąją kategoriją. Pažymėtina, kad nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokių gidų kategorijų nėra. Be to, pirmos ar aukščiausios kategorijos turėjimas nėra susijęs su gaunama ekonomine nauda už gido darbą, ir gidas, gaudamas antros kategorijos gido pažymėjimą, jau įgyja teisę į profesinį vardą. Pirma arba aukščiausia kategorija yra siejama su gido garbe, reputacija. Atsižvelgiant į tai, Turizmo įstatymo projekte siūloma atsisakyti minėtos nuostatos. Prireikus gidus vienijančios asociacijos gali savo iniciatyva teikti gidams kvalifikacines kategorijas.
Taip pat siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo nuostatos, numatančios, kad gidas paslaugas teikia sudaręs darbo sutartį arba vykdydamas individualią veiklą, kadangi Turizmo įstatymas nenumato Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijų tikrinant, kokiu pagrindu teikiamos gido paslaugos.
Atsižvelgiant į tai, kad gidų veikla nėra reglamentuojama specialiuosiuose teisės aktuose, Turizmo įstatymo projekte atsisakoma vieno iš gido pažymėjimo panaikinimo pagrindų, t. y. ,,dėl teisės aktų, reglamentuojančių gido paslaugų teikimą, nuostatų pažeidimo.“ Pažymėtina, kad Vyriausybės įgaliota institucija atlieka tik formalų gidų profesinės kvalifikacijos pripažinimą ir neatlieka jų teikiamų paslaugų (t.y. ekskursijų vedimo) priežiūros pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl Turizmo įstatyme atsisakyta nuostatų dėl gidų veiklos priežiūros.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymu, atitinkamai patikslinta nuostata dėl kitų valstybių (Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos) gidų paslaugų teikimo laikinai ar kartais Lietuvos Respublikoje.
Turizmo įstatymo projekte atsisakyta nuostatos, kuri numato, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriuose ekskursijos galimos tik su gidu, sąrašą.
3. Patobulintos apgyvendinimo paslaugas reguliuojančios nuostatos. Siekiant teisinio aiškumo apgyvendinimo paslaugų teikėjams bei suderinimo su kitais teisės aktais, Turizmo įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pagal apgyvendinimo paslaugų teikimo organizavimą, pastatų naudojimo paskirtį ir apgyvendinimui skirtų kambarių skaičių yra skiriamos: 1) klasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: viešbutis, motelis, svečių namai, kempingas; 2) neklasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos: apartamentų komplekso paslaugos, kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, nakvynės namų (hostelio) paslaugos, poilsio namų paslaugos, turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos. Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo Turizmo įstatyme, siūloma atsisakyti nuostatų, kurios reglamentuoja reikalavimus atskiroms apgyvendinimo paslaugų rūšims (kaimo turizmo paslaugos, nakvynės ir pusryčių paslaugos, turistinės stovyklos paslaugos). Apgyvendinimo paslaugų rūšys, nurodant apgyvendinti skirtų kambarių skaičių, bus tvirtinamos Vyriausybės įgaliota institucijos.
Siekiant mažinti administracinę naštą ūkio subjektams, supaprastinta neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimo tvarka, nustatant, kad neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjas per 10 darbo dienų nuo veiklos vykdymo pradžios privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai pranešimą apie neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikimą, kurio formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Atsisakyta nuostatos dėl 30 dienų termino, per kurį turi būti gaunamas Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinimas dėl apgyvendinimo paslaugų pranešimo registravimo. Taip pat nuo trejų metų iki penkerių metų pailginamas apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo galiojimo terminas. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimas yra dokumentas, išduodamas Vyriausybės įgaliotos institucijos, patvirtinantis apgyvendinimo paslaugų objekto atitiktį nustatytiems klasifikavimo reikalavimams. Taigi šis pažymėjimas yra sietinas su paslaugos kokybinių reikalavimų atitiktimi, o ne su leidimo vykdyti veiklą suteikimu. Pažymėtina, kad klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų objektams (viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai) yra būdingas natūralus nusidėvėjimas, ypač tuose objektuose, kur yra dideli lankytojų srautai. Todėl Vyriausybės įgaliota institucija turi periodiškai vertinti, ar apgyvendinimo paslaugų objektas atitinka kokybinius kriterijus, nustatytus konkrečiai apgyvendinimo paslaugų rūšiai.
Papildytos Turizmo įstatymo nuostatos dėl klasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimo, nurodant prašymų dėl apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimo pateikimo, pažymėjimo išdavimo ar atsisakymo jį išduoti pagrindus ir pažymėjimo panaikinimo tvarką. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas kartu su prašymu turi pateikti užpildytą klasifikavimo anketą, kurioje nurodo išsamią informaciją apie turimų kambarių (numerių) skaičių, apstatymą baldais, įrengimus, įrenginių skaičių, inventorių, informaciją apie konkrečiai tame objekte teikiamas paslaugas ir pan. Šis reikalavimas yra nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atliekant apgyvendinimo paslaugų objekto apžiūrą nėra galimybės apžiūrėti visus kambarius ir patalpas dėl jų užimtumo ar vykstančių renginių (pvz., konferencijų salėje), todėl vertinama paslaugų teikėjo užpildytoje anketoje pateikta informacija. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai vertinami dideli viešbučiai, turintys daugiau kaip 100 kambarių, daug konferencijų salių ir pan. Anketa pildoma tik pirmąjį kartą teikiant paraišką klasifikuoti, o vėliau tik papildoma pasikeitusia informacija, o jeigu niekas nesikeitė, tuomet apžiūros metu vadovaujamasi anksčiau pateiktos užpildytos anketos duomenimis. Taip pat nustatyta, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjas, turintis galiojantį apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo pažymėjimą, turi pateikti prašymą dėl naujo pažymėjimo išdavimo likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki pažymėjimo galiojimo pabaigos.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas valstybės biudžeto sąskaita, ir už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą nėra imama valstybės rinkliava, įsigaliojus Turizmo įstatymui bus siūloma nustatyti valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų pažymėjimo išdavimą.
4. Turizmo įstatymo projekte keičiamo Turizmo įstatymo V skyriaus ,,Turizmo valdymas“ nuostatos pakoreguotos, suderinant jas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis.
5. Siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo 14 straipsnio ,,Sveikatingumo ir sveikatinimo paslaugos“. Šiame straipsnyje kalbama ne apie turizmo paslaugas, bet apie sveikatos apsaugą, ir šio straipsnio nuostatos yra aprašomojo pobūdžio, nesukuria pareigų ir nenumato jų įgyvendinimo mechanizmo (straipsnio 1, 2 dalyse), nurodo Sveikatos apsaugos ministerijos veiklas, kurios turėtų būti numatytos ministerijos nuostatuose (3 dalyje). Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengia Lietuvos Respublikos papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo projektą, taigi minėto straipsnio nuostatos prireikus galėtų būti išdėstytos šiame teisės akto projekte.
6. Siūloma atsisakyti Turizmo įstatymo 19 straipsnio ,,Turizmo išteklių naudojimas, planavimas ir apsauga“, kadangi šio straipsnio nuostatos nesukuria atskiro reglamentavimo bei dubliuoja kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nuostatas.
7. Įgyvendinant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Turizmo įstatymo projektu keičiamo Turizmo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ,,organizuotos turistinės kelionės metu atsiradusias pretenzijas dėl organizuotos turistinės kelionės sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo turistas turi be nepagrįsto delsimo raštu ar patvariojoje laikmenoje pareikšti kelionių organizatoriaus vietiniam atstovui, kelionės vadovui, kontaktiniam centrui ar kitai tarnybai, o jei šių nėra, – kelionių organizatoriui.“ Šis reikalavimas nustatytas tam, kad kelionių organizatorius galėtų išspręsti turisto nurodytas problemas, ar negalint suteikti tam tikros paslaugų dalies pasiūlyti tinkamas alternatyvas. Tai būtų taikoma, pavyzdžiui, kai atvykus į užsakytą viešbutį paaiškėja, jog jis neatitinka sutartyje nurodytų viešbučio teikiamų paslaugų aprašymo. Tokiu atveju turistui informavus kelionių organizatorių apie neatitiktį, šis galėtų pasiūlyti turistui apsistoti kitame tinkamos kokybės viešbutyje. Turizmo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nurodytas turistų pretenzijų pateikimo senaties terminas - dveji metai. Pažymėtina, kad turistui nepranešus apie netinkamą sutarties vykdymą ar nevykdymą, vėliau nustatant atitinkamą kainos sumažinimą ar žalos atlyginimą gali būti atsižvelgiama į tokį nepranešimą, jei pranešus apie nepakankamą atitiktį būtų pavykę išvengti žalos arba ją sumažinti.
4.2. Įgyvendinant Direktyvos 2015/2302 nuostatas, Civilinio kodekso projekte yra nustatomos organizuotos turistinės kelionės sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su informacijos teikimu, sutarties sąlygų keitimu, taip pat įtvirtinta kelionių organizatoriaus atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą bei žalos atlyginimas. Pagrindiniai organizuotos turistinės kelionės sutarties reguliavimo pakeitimai, kurie numatomi Civilinio kodekso projekte:
1. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, Civilinio kodekso projekte siūloma pakeisti šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio pavadinimą ,,Turizmo paslaugų teikimas“ į pavadinimą ,,Organizuotos turistinės kelionės paslaugų teikimas“, ir vietoje žodžių junginio ,,turizmo paslaugų teikimo sutartis“ atitinkamai vartoti žodžių junginį ,,organizuotos turistinė kelionės sutartis“.
2. Papildytas Civilinio kodekso 6.749 straipsnis ,,Sutarties forma ir turinys“, kuriame nurodyta, kokia informacija turi būti pateikta turistui iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo. Siekiant išvengti nuostatų dubliavimosi, Turizmo įstatymo projekte atsisakyta informacijos teikimo reikalavimų.
3. Numatyta turisto teisė iki kelionės pradžios atsisakyti organizuotos turistinės kelionės sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose per 14 dienų, nenurodant priežasties. Šia nuostata siekiama užtikrinti didesnę vartotojų teisių apsaugą. Atitinkamai pakeista Civilinio kodekso 6.2283 straipsnio nuostata. Vadovaujantis 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 3 straipsnio 3 dalies g punktu, Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta, kad vartojimo sutartis reglamentuojančios normos netaikomos turizmo paslaugų teikimo sutartims. Vis dėlto, Direktyvos 2011/83/ES 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jeigu šios direktyvos nuostata prieštarauja kito Sąjungos teisės akto, reglamentuojančio konkrečius sektorius, nuostatai, pirmenybė teikiama kito Sąjungos teisės akto nuostatai ir ji taikoma atitinkamiems konkretiems sektoriams“.
4. Papildytas Civilinio kodekso 6.750 straipsnis, numatant turisto teisę nutraukti sutartį, bei atvejai, kai netaikomi sutarties nutraukimo mokesčiai. Įtvirtina nauja turisto teisė prašyti sumažinti kainą ir (arba) atlyginti žalą.
5. Civilinis kodeksas papildytas nauju 6.7521 straipsniu ,,Sutarties kainos keitimas“, ir numatyta, kad jei kainos padidinimas viršija 8 procentus galutinės organizuotos turistinės kelionės kainos, turistas turi teisę nutraukti sutartį ar pasirinkti KO siūlomą alternatyvią organizuotą turistinę kelionę.
6. Siekiant išvengti Civilinio kodekso nuostatų dubliavimosi su kitų šio kodekso straipsnių nuostatomis bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, pakoreguotas Civilinio kodekso 6.755 straipsnis ,,Draudimas panaikinti ar riboti civilinę atsakomybę“, atsisakant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų. Šio straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos reglamentuotos Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalies nuostata iš esmės yra nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Turizmo įstatymo pakeitimo projekte numatomi pakeitimai, susiję su atvykstamojo ir vietinio turizmo kelionių organizatorių deklaracijų teikimo tvarka bei teikiamų duomenų apimtimi, sumažins administracinę naštą turizmo verslui.
6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai
Siūlomas teisinis reguliavimas padidins teisinio reguliavimo aiškumą ir nuoseklumą. Paprastai tai turi teigiamą poveikį, kovojant prieš korupcijos sąlygas.
Priėmus Įstatymų projektus, tiesioginio poveikio kriminogeninei situacijai nenumatoma.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Priėmus Turizmo įstatymo projektą, numatoma, kad bendrai vertinant verslo sąlygos pagerės, nes bus užtikrintas didesnis teisinio reguliavimo aiškumas ir teisinis tikrumas. Bendra administracinė našta verslo įmonėms sumažės.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Nėra.
9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekte esančios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektuose vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus
Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turės priimti
Turizmo įstatymo projekte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Ūkio ministerija ir Vyriausybės įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
Priėmus Turizmo įstatymo projektą ir Civilinio kodekso projektą, turės būti keičiami ar pripažįstami netekusiais galios šie įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1319 ,,Dėl Kelionių organizatorių rizikos veiksnių nustatymo ir stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3) 2015 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1314 „Dėl statybos, remonto, rekonstrukcijos, montavimo darbų ribojimo kurortuose ir kurortinėse teritorijose turizmo sezono metu tvarkos aprašo patvirtinimo“;
4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1342 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 208 „Dėl įgaliojimų, susijusių su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo įgyvendinimu, suteikimo“;
6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1351 „Dėl pagalbos turistams draudimo taisyklių patvirtinimo“;
7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 921 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
8) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 4-951 ,,Dėl Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“;
9) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 4-833 „Dėl kelionių organizatorių kontrolės (įskaitant finansinės) tvarkos aprašo patvirtinimo“.
10) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. 4-513 „Dėl turistų grąžinimo į pradinę jų išvykimo vietą tvarkos aprašo patvirtinimo“;
11) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymas Nr. V-74 ,,Dėl gamtinių sveikatos veiksnių, naudojamų sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugoms teikti, sertifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
12) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-75 ,,Dėl sveikatingumo paslaugų rūšių sąrašą ir sveikatingumo paslaugų teikimo reikalavimų patvirtinimo“;
13) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 18-V „Dėl Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinių sąlygų“;
14) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-305 „Dėl Kelionių organizatoriaus licencijavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
15) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. V-41 „Dėl turizmo paslaugų teikėjų veiklos patikrinimų, vykdant turizmo rinkos priežiūrą, tvarkos aprašo patvirtinimo“;
16) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. V-1 „Dėl kelionių organizatorių priežiūrai teikiamos informacijos deklaracijos formų patvirtinimo“;
17) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. V-3 „Dėl duomenų, patvirtinančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, lentelės formos ir turisto prašymo dėl nuostolių atlyginimo pavyzdinės formos patvirtinimo“;
18) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. V-95 „Dėl Kelionių organizavimo paslaugų kontrolinio klausimyno patvirtinimo“;
19) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. V-141 „Dėl Apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“;
20) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. V-135 „Dėl Gidų profesinės kvalifikacijos reikalavimų ir pažymėjimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-90 „Dėl Kvalifikacinių reikalavimų gido kategorijai bei gido ir kelionių vadovo pažymėjimams gauti ir pažymėjimo išdavimo (panaikinimo) tvarkos aprašo patvirtinimo“ panaikinimo“;
21) Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-148 „Dėl Muziejų, gamtos ir kultūros paveldo objektų ir vietovių, kuriose ekskursijos galimos tik su gidu, turinčiu gido pažymėjimą, sąrašo patvirtinimo“.
Taip pat, atsižvelgiant į naujas teisinio reguliavimo nuostatas, turės būti parengti ir priimti šie nauji teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo ,,Dėl kelionių organizatorių įmokų mokėjimo, kelionių garantijų sąskaitos lėšų administravimo ir išmokėjimo tvarkos“ projektas;
2) Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo ,,Dėl Standartinės informacijos apie organizuotą turistinę kelionę teikimo formos ir Standartinės informacijos apie turizmo paslaugų rinkinį teikimo formos patvirtinimo“ projektas.
12. Kiek valstybės, savivaldybės biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti
Įstatymų projektų įgyvendinimui papildomos valstybės biudžeto lėšos nenumatomos. Turizmo įstatymo projekte numatytų naujų funkcijų, susijusių su kelionių pardavimo agentų priežiūros, kelionių organizatorių įmokų rinkimo kontrolės vykdymu, kaštai bus padengti perskirsčius turimus žmogiškuosius ir finansinius išteklius tose srityse, kuriose mažinama priežiūros apimtis (neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimas, kelionių organizatorių ataskaitų teikimas, ir kt.). Įvedus valstybės rinkliavą už apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą, taip pat atitinkamai sumažės valstybės biudžeto dalis, skiriama šios funkcijos vykdymui.
13. Rengiant įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados
Rengiant Įstatymų projektus buvo atsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, kuriuos pateikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 4-101 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-21 ,,Dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, perkėlimo į nacionalinę teisę darbo grupės sudarymo“ atnaujinta darbo grupės sudėtis).
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis
Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai (pagal Europos žodyną Eurovoc): „turistas“, „kelionių organizatorius“, „organizuota turistinė kelionė“, „turizmo paslaugų rinkinys“, „turizmo paslauga“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Direktyvoje 2015/2302 yra įtvirtintas išskirtinis reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja organizuotą turistinę kelionę, būtų visiškai apsaugoti nuo kelionių organizatoriaus nemokumo. Europos Sąjungos teisės aktai nenumato tokio reikalavimo kitose vartojimo paslaugų srityse (statybų, energetikos, ir pan.). Taigi valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, privalo užtikrinti, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turistams būtų suteikta visų sumų, kurias sumokėjo turistai, grąžinimo garantija, ir prireikus - turistų repatrijavimo garantija. Pažymėtina, kad esant nepakankamam kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimui, kelionių organizatoriaus nemokumo atveju Lietuvos valstybė turėtų atlyginti turistų patirtą žalą, kompensuodama trūkstamą dalį, kurios nepadengia kelionių organizatoriaus laidavimo draudimas ir (arba) finansų įstaigos suteikta finansinė garantija.
Ūkio ministerija, įvertinusi tai, jog pagal galiojančiame Turizmo įstatyme įtvirtintą kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą išlieka tikimybė, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju dalis turisto patirtų nuostolių liktų nepadengta laidavimo draudimo ir (arba) finansinės garantijos, teikdama Turizmo įstatymo projektą pakartotiniam derinimui, siūlė dvi alternatyvas dėl papildomo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo:
1 alternatyva - kelionių organizatorių įmokų kaupimas Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje (Kelionių garantijų sąskaita. Plačiau apie šią alternatyvą paaiškinta aiškinamojo rašto 4 punkte).
2 alternatyva – Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimas turistų nuostolių trūkstamai daliai padengti. Šio siūlymo esmė – įtvirtinti valstybės atsakomybę tais atvejais, kai Turizmo įstatymo 13 straipsnyje nustatyto išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos nepakanka šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų turisto patirtų išlaidų trūkstamai daliai visiškai padengti. Pasirinkus šią alternatyvą, reikėtų atitinkamai keisti ir Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, numatant papildomą Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimo atvejį. Šios alternatyvos privalumas – turistams nereikia kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, kai jai atlyginti neužtenka kelionių organizatorių turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo (laidavimo draudimo ar finansinės garantijos). Taip būtų užtikrintas greitesnis turistų patirtos žalos atlyginimo procesas ir sutaupomos valstybės lėšos (bylinėjimosi išlaidos, procesinės palūkanos, žmogiškieji ištekliai ir kt.). Pasirinkus šią alternatyvą, būtų paskirstoma ūkio subjektų ir valstybės atsakomybė tais atvejais, kuomet kelionių organizatorių turimas prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimas visiškai nepadengia turisto patirtų nuostolių kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Pagal anksčiau minėtus teorinius skaičiavimus, nepadengta dalis galimai sudarytų iki 20 procentų.
Derinimo su institucijomis metu Turizmo įstatymo projekto 17 straipsnio pirmajai alternatyvai, kuri numato kelionių organizatorių įmokų kaupimą Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Vyriausybės įgaliotos turizmo verslo asociacijos depozitinėje sąskaitoje, pritarė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Antrajai alternatyvai, kuri numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų panaudojimą turistų nuostolių trūkstamai daliai padengti, pritarė Lietuvos Respublikos turizmo rūmai, Lietuvos turizmo asociacija ir Valstybinis turizmo departamentas. Teisingumo ministerijos nuomone, antroje alternatyvoje pateiktas siūlymas yra nepagrįstas, netinkamas ir neatitinkantis atsakingo valdymo principų. Europos teisės departamentas savo išvadoje pažymėjo, kad antroje alternatyvoje siūlomos kelionių organizatorių atžvilgiu taikomos prievolių įvykdymo užtikrinimo nuostatos keltų abejonių dėl jų suderinamumo su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu. Be to, nei vienas Vyriausybės rezervo naudojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, nėra susijęs su privačių asmenų įsipareigojimų nevykdymu, todėl Europos teisės departamento nuomone, abejotina, ar minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis būtų tinkamas pagrindas antrai alternatyvai įtvirtinti. Lietuvos banko nuomone, abi alternatyvos yra svarstytinos, nes kiekviena jų turi savo privalumų.
Šiuo metu dėl kelionių organizatorių bankrotų nukentėjusiems turistams priteistos žalos atlyginimui naudojamos lėšos mokamos iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo, pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punktą (,,vykdant arbitražų ar teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, taip pat kitoms išlaidoms ginant valstybės interesus padengti“).
Rengiant Turizmo įstatymo projektą buvo svarstytos ir kitos galimos papildomo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo alternatyvos: individualus turistų draudimas, kuris padengtų turisto patirtus nuostolius kelionių organizatoriaus atveju; užsakomuosius skrydžius vykdančių kelionių organizatorių rašytinė garantija (depozitas), suteikiama pagal sutartį su užsakomuosius skrydžius vykdančiu oro vežėju, patvirtinanti būsimų kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymą pagal kelionių organizatoriaus pateiktą skrydžių planą. Pastarojo modelio tinkamumas yra abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje veikiančių oro vežėjų pajėgumai yra riboti, ir bent vieno išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus, organizuojančio keliones užsakomaisiais skrydžiais, nemokumo atveju reikėtų pargabenti turistus iš keliolikos skirtingų krypčių. Be to, lieka neišspręstas klausimas dėl sutartinių santykių tarp kelionių organizatoriaus ir oro vežėjo, bei lėšų iš oro vežėjo sąskaitos aktyvavimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat neaiškumas dėl lėšų išmokėjimo turistams paties oro vežėjo nemokumo atveju.
Turistų apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju Europos Sąjungoje yra užtikrinama įvairiais būdais: laidavimo draudimu, banko garantija, įnašais į garantinį fondą ar naudojant kompleksines priemones. Garantiniai fondai egzistuoja devyniose Europos Sąjungos valstybėse: Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, kad įgyvendinant Direktyvos nuostatas, ir kitos valstybės narės planuoja įsteigti garantinius fondus ar nustatyti kitus panašius prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmus, veikiančius kolektyvinės atsakomybės principu (Bulgarija, Latvija, Malta, Slovakija, Čekija, ir kt.). Lenkijos Respublikoje nuo 2016 m. veikia Kelionių garantijų fondas, kurio lėšos naudojamos turistų repatriacijai tuo atveju, kai nepakanka lėšų iš kelionių organizatorių laidavimo draudimo ar banko garantijos.
___________