LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MAISTO ĮSTATYMO NR. VIII-1608 4 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2023-01-26 Nr. XIVP-2055(2)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Maisto įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Visiems maisto tvarkymo subjektams, kurių prekybos plotai yra didesni nei 400 kv. metrų, tokį maistą draudžiama išmesti, prieš tai nepasiūlius neatlygintinai perduoti labdaros ir (ar) paramos gavėjams“. Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir yra diskutuotinos šiais aspektais.
Pirma, šiose projekto nuostatose nėra aiškus jose vartojamos sąvokos „prekybos plotai“ turinys, t. y. neaišku, ar prekybos plotas apimtų tik parduotuvės prekybos plotą, ar ir maisto tvarkymo subjekto sandėliavimo, pagalbines patalpas ir kt. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje buvo minima, kad nėra aiški „prekybos ploto“ sąvoka, todėl norime atkreipti dėmesį, kad analogiška sąvoka taikoma įvairiuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme „Dėl mažoms maisto produktų parduotuvėms taikomų maisto tvarkymo reikalavimų patvirtinimo“ arba Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme bei daugelyje kitų teisės aktų.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad „<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Be to, įstatyme vartojamos sąvokos paprastai turi būti apibrėžtos tame pačiame įstatyme, o, jeigu įstatyme vartojamos sąvokos yra apibrėžtos kitame įstatyme, tai nurodoma, kad kitos įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos kitame konkrečiame įstatyme.
Antra, šiose projekto nuostatose vartojama formuluotės konstrukcija „tokį maistą draudžiama išmesti“ nėra aiški, nes „toks maistas“ pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pirmojo sakinio nuostatas yra suprantamas kaip „maistas, kuris neatitinka maisto srities ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau yra saugus ir tinkamas vartoti“, t. y. šis maistas, kol jis yra tinkamas vartoti, nėra laikomas maisto atliekomis, kurios galėtų būti „išmetamos“. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus atliekos (įskaitant ir maisto atliekas) yra tvarkomos, t. y. jos perduodamos atliekų tvarkytojams laikantis atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo (pavyzdžiui, maisto atliekos, jei jos yra netinkamos pakartotinai žmonėms vartoti, gali būti perduodamos gyvūnams šerti ar perdirbti į kitus produktus ir pan.). Atsižvelgiant į tai, siūlytina tikslinti projekto nuostatas.
2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad finansinė parama maisto švaistymo mažinimo sistemos kūrimui Lietuvoje būtų teikiama Aplinkos ministro nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus projektu numatomos sukurti „maisto švaistymo mažinimo sistemos“ ir Atliekų tvarkymo įstatyme numatytos Atliekų prevencijos ir tvarkymo programos (toliau – Programa) santykis.
Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, Programa sudaroma atliekų prevencijos ir tvarkymo sistemos finansavimo galimybėms padidinti. Šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad Programos lėšos, be kita ko, skiriamos finansuoti atliekų prevencijos, tvarkymo, apskaitos ir kontrolės sistemų kūrimui, funkcionavimui ir vystymui, įskaitant investicinių projektų įgyvendinimą, dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams (pabraukta mūsų). Pastebėtina, kad maisto, kuris neatitiktų maisto srities ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau vis dar būtų saugus ir tinkamas vartoti, perdavimas labdarai ir paramai sumažintų potencialių maisto atliekų susidarymą, taigi galėtų būti laikomas tokių atliekų prevencija. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 3 straipsnio 12 punkte sąvoka „prevencija“ apibrėžiama kaip „priemonės, kurių imamasi prieš medžiagai ar produktui virstant atliekomis ir kurios sumažina a) atliekų kiekį, įskaitant pakartotinai naudojant produktus ar prailginant produktų gyvavimo ciklą; b) susidariusių atliekų neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai arba c) žalingų medžiagų kiekį medžiagose ir produktuose“. Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies h punkte numatoma, kad valstybės narės imasi atliekų susidarymo prevencijos priemonių. Tomis priemonėmis „skatinama dovanoti maistą ir kitaip jį perskirstyti žmonėms, pirmenybę teikiant naudojimui žmonėms vartoti, o ne gyvūnų pašarams ar perdirbimui į ne maisto produktus“. Pažymėtina ir tai, kad direktyvos 29 straipsnio 2a dalyje nurodoma, kad valstybės narės patvirtina specialias maisto atliekų prevencijos programas, įtraukiamas į atliekų prevencijos programas (pabraukta mūsų).
Atsižvelgiant į išdėstytą, svarstytina, ar vadovaujantis teisinio reguliavimo efektyvumo ir sistemiškumo principais, projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo - sumažinti iššvaistomo maisto mastą Lietuvoje – neturėtų būti siekiama tikslinant Programos nuostatas, o ne kuriant naują „maisto švaistymo mažinimo“ sistemą.
Be to, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 3 punktą Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane turi būti numatytos kovai su maisto švaistymu skirtos ir maisto atliekų prevenciją skatinančios priemonės. Šį planą ir jo įgyvendinimo priemones rengia Aplinkos ministerija, tvirtina Vyriausybė. Valstybinio atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021 – 2027 metų plano (toliau – Planas), patvirtinto 2022 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 573, 258 punkte nustatytos maisto švaistymo prevencijos srityje planuojamos įgyvendinti priemonės, tarp kurių, pavyzdžiui, yra ir priemonė „numatyti finansavimo priemones, skatinančias paramą ir labdarą, dalijimosi maistu ar maisto dovanojimo iniciatyvas“. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš projekto nuostatų, nei aiškinamojo rašto nėra aišku kokie veiksmai, įgyvendinamos priemonės ar kita sudarytų „maisto švaistymo mažinimo“ sistemą, t. y. ar ši kuriama sistema ir finansinė parama būtų susijusi tik su maisto tvarkymo subjektų neatlygintinai perduodamu labdarai ir (ar) paramai maistu, ar ši sistema apimtų ir kitas maisto švaistymo prevencijos srityje numatytas priemones (pavyzdžiui, Plane numatytas priemones).
3. Nei iš projekto nuostatų, nei iš keičiamo įstatymo ketvirtojo1 skirsnio nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų maisto tvarkymo subjektams, nevykdantiems projektu nustatomo draudimo išmesti maistą, prieš tai nepasiūlius neatlygintinai jį perduoti labdaros ir (ar) paramos gavėjams. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „nustatyti papildomos atsakomybės Administracinių nusižengimų kodekse nereikės, nes šiuo metu galiojantis straipsnis (2471) numato atsakomybę ne tik už konkrečių taisyklių, bet ir visų susijusių teisės aktų pažeidimus“. Pastebėtina, kad Administracinių nusižengimų kodekso 2471 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už biologinių atliekų tvarkymo reikalavimų nevykdymą, o ne atsakomybę už „išmetamo“ maisto siūlymo paramos ir (ar) labdaros gavėjams pareigos nevykdymą. Iš projekto nuostatų nėra aišku ir tai, ar maisto ūkio subjektams būtų taikoma keičiamo įstatymo ketvirtajame1 skirsnyje nustatyta atsakomybė už Maisto įstatymo nuostatų pažeidimus, nes šiame skirsnyje reglamentuojama atsakomybė už maisto saugą, o ne maisto siūlymo paramos ir (ar) labdaros gavėjams pareigos nevykdymą. Atsižvelgiant į tai projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslintinos.
4. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo įgyvendinimui reikės priimti poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnį reikėtų papildyti 2 dalimi, kurioje būtų nustatytas pavedimas atitinkamų valstybės institucijų vadovams iki įstatymo įsigaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, o šio straipsnio 1 dalyje reikėtų numatyti 2 daliai taikytiną įsigaliojimo išimtį.
5. Atsižvelgiant į Vyriausybės kompetenciją, nustatytą keičiamo įstatymo 8 straipsnyje, bei į tai, kad projektu siūloma nustatyti naują „maisto švaistymo mažinimo“ sistemą, kurios sukūrimui pagal projekto aiškinamąjį raštą reikės papildomų valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos paramos lėšų, manytina, kad dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.
Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,
laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis
N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected]
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]