LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PROJEKTO
2022-06-21 Nr. XIVP-1279(3)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
I. Dėl konstitucinio įstatymo, kuriuo kodifikuojama rinkimų teisė, reguliavimo dalyko
1. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą (2019 m. vasario 15 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio 3 dalies, 72 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriomis įtvirtinta sudėtingesnė konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka, matyti, kad konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai (2020 m. liepos 30 d. nutarimas).
Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo preambulėje taip pat nustatyta, kad jis priimtas pripažįstant būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinti jų stabilumą.
Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar konstituciniu įstatymu su rinkimų organizavimu ir vykdymu susiję santykiai turėtų būti reguliuojami taip detaliai ir smulkmeniškai, kaip siūloma vertinamame Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projekte. Mūsų nuomone, dėl sudėtingesnės konstitucinio įstatymo keitimo tvarkos, kuria užtikrinamas didesnis juo reguliuojamų santykių stabilumas, jame turėtų būti nustatytos tik svarbiausios rinkimų organizavimo ir vykdymo taisyklės, kuriomis būtų sureguliuoti reikšmingiausi rinkimų santykių aspektai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Seimui priėmus konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, t. y. 3/5 Seimo narių balsų dauguma nusprendus, kokie visuomeniniai santykiai dėl jų ypatingos svarbos ir poreikio užtikrinti didesnį jų reguliavimo stabilumą turi būti reguliuojami konstituciniais įstatymais, tie santykiai negali būti reguliuojami žemesnės galios teisės aktais – įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją Seimas negali priimti įstatymų, skirtų konstituciniams įstatymams įgyvendinti, ar kad poįstatyminiuose aktuose negali būti detalizuojamos konstituciniuose įstatymuose įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės (Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarimas).
Taigi, mūsų nuomone, konstituciniu įstatymu nustačius svarbiausias rinkimų organizavimo ir vykdymo taisykles, detalus rinkimų ir su jais susijusių santykių reguliavimas galėtų būti įtvirtintas paprastuosiuose (ordinariniuose) įstatymuose, kuriuos galima lengviau pakeisti, o kai kurie klausimai galėtų būti sureguliuoti ir poįstatyminiu lygmeniu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad konstitucinių įstatymų sąraše yra įrašytas Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, pažymėtina, jog kodeksais yra sistemiškai reguliuojamos plačios visuomeninių santykių sritys, jie pasižymi teisinio reguliavimo kompleksiškumu ir išsamumu. Visi Lietuvos Respublikoje galiojantys kodeksai turi paprastojo įstatymo galią, taigi Rinkimų kodeksas vienintelis Lietuvos teisės sistemoje išsiskirtų iš kitų kodeksų aukštesne teisine galia, nors dėl procedūrinių teisės normų gausos rinkimų teisei yra būdingas dar didesnis detalumas nei kitoms kodifikuotoms teisės sritims.
Dėl šių priežasčių laikomės Teisės departamento 2022 m. kovo 8 d. išvadoje Nr. XIVP-1279(2) pateiktos pozicijos, kad rinkimų teisės kodifikavimo konstitucinio įstatymo lygmeniu atsisakytina. Pakeitus konstitucinių įstatymų sąrašą jame galėtų būti įrašytas, pavyzdžiui, Rinkimų pagrindų konstitucinis įstatymas, kuriuo būtų sureguliuoti tik patys reikšmingiausi rinkimų santykių aspektai, o daugelį vertinamame projekte siūlomų teisės normų, kuriomis būtų reglamentuojamas rinkimų organizavimo ir vykdymo procesas, būtų galima nustatyti paprastojo įstatymo galią turinčiame Rinkimų kodekse, kurį, prireikus, pakeisti būtų gerokai lengviau negu konstitucinį įstatymą.
2. Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projektu teikiamame patvirtinti Rinkimų kodekse (toliau – Kodeksas) siūloma kodifikuoti ne tik visus rinkimų įstatymus, bet ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą. Šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) statusą, uždavinius, sudarymą, darbo organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarką, komisijos narių teises, pareigas, veiklos garantijas ir kita, yra mechaniškai perkeltos į Kodeksą (konstitucinį įstatymą). Vertinant šio įstatymo nuostatų perkėlimą į Kodeksą (konstitucinį įstatymą) pažymėtina, kad:
1) Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas, reglamentuojantis VRK statusą, uždavinius, sudarymą, darbo organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarką, komisijos narių teises, pareigas, veiklos garantijas ir kita, iš esmės nėra rinkimų įstatymas. Rinkimų įstatymų paskirtis – reglamentuoti politinių atstovaujamųjų institucijų (Seimo, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento), valstybės vadovo, kitų renkamų institucijų (pavyzdžiui, savivaldybių merų) rinkimų tvarką. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, yra pažymėjęs, jog „ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius“ (2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui (2007 m. vasario 9 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo kodifikavimas Kodekse (konstituciniame įstatyme) nebūtų konstituciškai pagrįstas ir neatitiktų ne tik rinkimų įstatymų, bet ir konstitucinių įstatymų paskirties. Kaip minėta, konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai (Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarimas);
2) nei Lietuvos teisės tradicijoje, nei teisės sistemoje nėra pavyzdžių, kai įstatymus vykdančios valstybės institucijos statusas, uždaviniai, darbo organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarka, veiklos garantijos ir kita būtų reglamentuojama konstituciniu įstatymu. Net Konstitucijoje nustatytų valstybės valdžios institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismų) statusą, struktūrą, darbo organizavimo ir įgaliojimų vykdymo tvarką, veiklos garantijas – tiek, kiek jų eksplicitiškai nereguliuoja Konstitucija, – reguliuoja Seimo statutas, turintis įstatymo galią, Prezidento įstatymas, Vyriausybės įstatymas, Teismų įstatymas, Konstitucinio Teismo įstatymas, taip pat bylų nagrinėjimo teismuose procesą reglamentuojantys Civilinio proceso, Baudžiamojo proceso kodeksai, Administracinių bylų teisenos įstatymas. Visi šie įstatymai ir Seimo statutas turi paprastųjų (ordinarinių) įstatymų galią (žemesnę nei Konstitucijos ir konstitucinių įstatymų) ir yra priimami, keičiami, pripažįstami netekusiais galios Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje bei Seimo statuto 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta Seimo narių balsų dauguma (išskyrus Seimo statuto 262 straipsnyje nustatytus Seimo statuto keitimo ypatumus);
3) konstitucinių įstatymų svarstymo ir priėmimo procedūra yra žymiai sudėtingesnė nei paprastųjų įstatymų: konstitucinis įstatymas priimamas, jeigu už jį balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiamas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių (t. y. bent 85 Seimo narių) balsų dauguma; konstitucinių įstatymų projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka; nepriimtas konstitucinis įstatymas Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiamas ne anksčiau kaip po 9 mėnesių ir kt. (Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalis, Seimo statuto 1712–1714 straipsniai);
4) jeigu VRK statusas, sudarymas, komisijos narių teisės, pareigos, veiklos garantijos ir kita būtų reglamentuojama Kodekse (konstituciniame įstatyme), ši komisija įstatymus vykdančių valstybės institucijų sistemoje būtų vienintelė, kurios statuso ir veiklos reglamentavimas būtų iškeltas į konstitucinio įstatymo lygmenį. Iškilus būtinybei pakeisti Kodekse (konstituciniame įstatyme) nustatytą teisinį reguliavimą, operatyviai to padaryti nebūtų įmanoma dėl sudėtingos konstitucinio įstatymo keitimo tvarkos, ir už pakeitimą turėtų balsuoti ne mažiau kaip 85 Seimo nariai. Pažymėtina, kad Seimo galimybes pakeisti Kodekso (konstitucinio įstatymo) nuostatas, reglamentuojančias VRK statusą, uždavinius, sudarymą, darbo organizavimą, kitus šios komisijos veiklos aspektus, ribotų ne vien konstitucinių įstatymų keitimo tvarka, bet ir tai, kad šių nuostatų nebūtų galima keisti visą rinkimų politinės kampanijos laikotarpį;
5) VRK yra ne tik rinkimų, bet ir referendumų organizavimo bei vykdymo institucija, taip pat institucija, vykdanti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatyme (kuris pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 dalies 7 punktą turėtų būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas) nustatytas funkcijas, vadinasi, jos uždaviniai ir funkcijos būtų nustatyti ne visi kartu viename institucijos statusą apibrėžiančiame įstatyme, o atskiruose rinkimų, referendumo, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įgyvendinimo procesus reguliuojančiuose įstatymuose. Be to, kai kurie VRK uždaviniai ir jų įgyvendinimas patenka į Europos Sąjungos teisės reguliavimo sritį (žr. Kodekso priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus). Pakeitus šiuos teisės aktus arba priėmus naujus Europos Sąjungos teisės aktus, dėl sudėtingos Kodekso (konstitucinio įstatymo) keitimo tvarkos būtų sunkiau operatyviai juos įgyvendinti (nustatyti naujus VRK uždavinius arba pakeisti esamas funkcijas).
Atsižvelgdami į tai, laikomės Teisės departamento 2022 m. kovo 8 d. išvadoje Nr. XIVP-1279(2) pateiktos pozicijos, kad, siekiant tinkamai inkorporuoti Kodeksą į teisės sistemą, reikėtų atsisakyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo kodifikavimo konstituciniame įstatyme, kuriame kodifikuojamas rinkimų santykių teisinis reguliavimas.
3. Rinkimų kodekso pavadinimas suponuoja, kad juo reguliuojami rinkimų santykiai. Toks reguliavimo dalykas nurodytas ir Kodekso 1 straipsnyje. Tačiau Kodekso XVI skyriuje „Nesuderinamos pareigos. Įgaliojimų nutrūkimas. Laisvos vietos užėmimas“ reguliuojami, be kita ko, su Kodekso reguliavimo dalyku tiesiogiai nesusiję santykiai – renkamų valstybės ir savivaldybės politikų pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis (Kodekso 172 straipsnio 1–7 dalys) ir išrinktų valstybės bei savivaldybės politikų įgaliojimų nutrūkimas (Kodekso 176 straipsnis). Atsižvelgdami į Kodekso paskirtį, laikomės Teisės departamento 2022 m. kovo 8 d. išvadoje Nr. XIVP-1279(2) pateiktos pozicijos, kad pareigų nesuderinamumo ir įgaliojimų nutrūkimo santykiai turėtų būti reguliuojami ne Kodekse, o atitinkamų valstybės ar savivaldybės politikų statusą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Pažymime, kad Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis reglamentuojamas Seimo statuto 6 straipsnyje, o Seimo nario įgaliojimų nutrūkimas – šio statuto 8 straipsnyje. Atitinkami Respublikos Prezidento teisinio statuso aspektai turėtų būti reguliuojami Prezidento įstatyme, Europos Parlamento nario – Lietuvos Respublikoje išrinktų Europos Parlamento narių statuso ir darbo sąlygų įstatyme, o savivaldybės tarybos nario ir mero – Vietos savivaldos įstatyme. Kodekse turėtų būti reguliuojami tik tie pareigų nesuderinamumo ir mandato netekimo ar įgaliojimų nutrūkimo aspektai, kurie yra tiesiogiai susiję su rinkimų organizavimu ir vykdymu, t. y. Kodekse turėtų būti nustatyta pareigų nesuderinamumo (apibrėžto valstybės ar savivaldybės politiko statusą reglamentuojančiame įstatyme) išsprendimo procedūra (Kodekso 172 straipsnio 8–10 dalys, 173, 174, 175 straipsniai), taip pat atsiradusios laisvos vietos užėmimas, kai pagal atitinkamo politiko statusą reglamentuojantį įstatymą nutrūksta jo įgaliojimai (Kodekso 177, 178 straipsniai).
II. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai
4. Kodekso 11 straipsnio 1 dalies 4–7 punktuose nurodytiems asmenims siūloma nustatyti absoliutų pasyviosios rinkimų teisės apribojimą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „teisėjų ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų asmenų galimybė siekti būti išrinktiems Seimo nariais vertintina kitaip, negu jų galimybė būti išrinktiems savivaldybių tarybų nariais, – pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas pareigas, šie asmenys neturi teisės būti renkami Seimo nariais“, taip pat kad šie asmenys negali būti renkami ir Respublikos Prezidentu (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Dėl šių asmenų galimybės būti savivaldybių tarybų nariais Konstitucinis Teismas konstatavo: „Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinktais savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas asmuo arba asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, <...> išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu“ (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 25 d., 2007 m. vasario 9 d. nutarimai). Kadangi savivaldybių merų ir Europos Parlamento narių teisinis statusas yra panašus į savivaldybių tarybų narių teisinį statusą ir iš esmės skiriasi nuo Seimo narių ir Respublikos Prezidento teisinio statuso, manytina, kad pagal Konstituciją teisėjai ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti ir savivaldybių merų rinkimuose bei rinkimuose į Europos Parlamentą.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kodekso 11 straipsnio 1 dalies 4–7 punktai tiek, kiek ribojama juose nurodytų asmenų teisė būti renkamiems savivaldybių tarybų nariais, savivaldybių merais ir Europos Parlamento nariais, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai. Pažymėtina, kad šis prieštaravimas Konstitucijai galėtų būti pašalintas, projekto 11 straipsnio 1 dalies 4–7 punktus išdėsčius šio straipsnio 2 dalyje kaip jos 1–4 punktus ir tos dalies nuostatoje iki dvitaškio įtvirtinus, kad „Asmuo negali būti renkamas Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu, jeigu:“ (kaip ir buvo siūloma projekte Nr. XIVP-1279(2)).
5. Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte siūloma nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus „įstatymų nustatytais atvejais“ priimti ir skelbti „sprendimus dėl Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais“. Kodekso 176 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šio kodekso nustatytais atvejais dėl Seimo nario <...> įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui Vyriausioji rinkimų komisija priima motyvuotą sprendimą ne vėliau kaip per 15 dienų (išskyrus mirties atvejį) po to, kai tam atsiranda pagrindas, ir šį sprendimą paskelbia Teisės aktų registre“. Pažymėtina, kad iš šių nuostatų neaišku, kokiais būtent įstatymų (kokių?) arba šio kodekso nustatytais atvejais Vyriausioji rinkimų komisija turėtų priimti nurodytus sprendimus. Aiškinant projekto nuostatas sistemiškai, manytina, kad turimi omenyje Kodekso 176 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai Seimo nario įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus priimti šiuos sprendimus (Seimo nutarimus), kuriems įsigaliojus Seimo nario įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui:
– panaikinti Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 63 straipsnio 5 punktas, 74 straipsnis, 107 straipsnio 3 dalis);
– nutraukti Seimo nario įgaliojimus, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas (Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas, 107 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas);
– nutraukti Seimo nario įgaliojimus, paaiškėjus kad davęs priesaiką Seimo narys perėjo dirbti arba neatsisakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis (Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktas, Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d., 2011 m. vasario 23 d. sprendimai).
Šių Konstitucijoje (jos 63 straipsnio 5–7 punktuose, 74 straipsnyje, 107 straipsnio 3 dalyje) expressis verbis nustatytų Seimo įgaliojimų negali vykdyti jokia kita valstybės institucija. Jų vykdymo tvarka reglamentuojama Seimo statute (žr. 8 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktus, 2 dalį, 78 straipsnio 1 dalies 13, 14 punktus, 2, 3 dalis, VIII skyrių, kuriame reglamentuojamas apkaltos procesas Seime). Pagal Konstituciją Seimo statuto nustatyta tvarka priimtas ir pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo (6 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 19 straipsnio 2 dalies) reikalavimus Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas Seimo nutarimas sukelia teisines pasekmes – Seimo nario įgaliojimų nutrūkimą nesuėjus terminui minėtais konstituciniais pagrindais. Šis teisinis faktas pagal Konstituciją negali būti „pripažįstamas“ arba kitaip patvirtinamas jokių institucijų, tarp jų Vyriausiosios rinkimų komisijos, sprendimais. Atsižvelgiant į tai, visiškai neaišku, kokia būtų Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 176 straipsnio 1 dalyje numatyto Vyriausiosios rinkimų komisijos per 15 dienų po to, kai Seimo nario įgaliojimai nutrūktų, priimamo sprendimo paskirtis ir prasmė, nes jokios teisinės reikšmės jis neturėtų.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu – susirinkus į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktajam Seimui – anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimai nutrūktų savaime (kaip ir pasibaigus jų įgaliojimų laikui), šis teisinis faktas pagal Konstituciją taip pat neturėtų būti „pripažįstamas“ arba kitaip patvirtinamas jokių institucijų sprendimais, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai „dėl Seimo narių įgaliojimų nutrūkimo“, kurie galėtų būti priimami praėjus kelioms ar keliolikai dienų po tų įgaliojimų nutrūkimo, neturėtų jokios teisinės reikšmės.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, manome, kad Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 176 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jais sudaromos prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai „įstatymo nustatytais atvejais“ ir „šio kodekso nustatytais atvejais“ priimti sprendimus, kuriais būtų „pripažįstamas“ arba kitaip patvirtinamas Seimo nario įgaliojimų nutrūkimas, kaip Seimo nutarimo, priimto jam įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus, sukeltas teisinis padarinys arba savaime įvykęs teisinis faktas, prieštarauja Konstitucijai, būtent:
– tiek, kiek pagal juos Vyriausioji rinkimų komisija galėtų pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 5 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 4 punkte) nustatytu pagrindu (kai Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 5 punktui, 74 straipsniui;
– tiek, kiek pagal juos Vyriausioji rinkimų komisija galėtų pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 5 punkte) nustatytu pagrindu (kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktui;
– tiek, kiek pagal juos Vyriausioji rinkimų komisija galėtų pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 7 punkte) nustatytu pagrindu (kai susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktui;
– tiek, kiek pagal juos Vyriausioji rinkimų komisija galėtų pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais Konstitucijos 63 straipsnio 6 punkte (ir Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 8 punkte) nustatytu pagrindu (kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas), – prieštarauja Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktui.
Nurodyti prieštaravimai Konstitucijai būtų pašalinti, jeigu, atsižvelgus į šios išvados 3 pastabą apie tai, kad valstybės ir savivaldybės politikų įgaliojimų nutrūkimo santykiai yra nesusiję su Kodekso reguliavimo dalyku ir turėtų būti reguliuojami ne Kodekse, o tų politikų statusą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, Kodekso 176 straipsnio 1–5 dalių būtų atsisakyta, arba – jeigu nepaisant šios pastabos Kodekso 176 straipsnyje būtų nustatyti Seimo narių įgaliojimų nutrūkimo pagrindai – Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoje, kad Vyriausioji rinkimų komisija įstatymų nustatytais atvejais priima ir skelbia sprendimus dėl Seimo nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais, vietoj žodžio „įstatymų“ įrašius žodžius „šio kodekso“, o Kodekso 176 straipsnio 1 dalyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą pakeitus taip, kad Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus motyvuotu sprendimu pripažinti Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui tik Kodekso 176 straipsnio 2 dalies 1–3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais (žr. toliau siūlomą formuluotę).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriais atvejais Vyriausioji rinkimų komisija neturėtų priimti sprendimų ir dėl savivaldybių tarybų narių bei merų, taip pat Europos Parlamento narių įgaliojimų nutrūkimo, jeigu jų įgaliojimų nutrūkimas būtų tiesioginis kitų institucijų (Seimo, savivaldybės tarybos, Europos Parlamento) priimtų sprendimų sukeliamas teisinis padarinys. Antai Kodekso 176 straipsnio 4 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (Seimui savivaldybės teritorijoje įvedus tiesioginį valdymą) savivaldybės tarybos narių įgaliojimai nutrūktų įsigaliojus Seimo nutarimui dėl tiesioginio valdymo įvedimo; šios dalies 11 punkte nustatytu pagrindu savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimai nutrūktų įsigaliojus savivaldybės tarybos sprendimui dėl jo įgaliojimų netekimo; šio straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu Europos Parlamento nario įgaliojimai nutrūktų įsigaliojus Europos Parlamento sprendimui dėl jo mandato panaikinimo.
Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume, siekiant teisinio aiškumo, Kodekso 176 straipsnio 1 dalį perkelti prieš šio straipsnio 6 dalį (tokiu atveju ji taptų 5 dalimi, o Seimo nario įgaliojimų nutrūkimo pagrindai būtų išdėstyti šio straipsnio 1 dalyje, savivaldybės tarybos nario, mero – 3 dalyje, Europos Parlamento nario – 4 dalyje) ir šią naują 5 dalį išdėstyti taip: „Dėl Seimo nario įgaliojimų nutrūkimo šio straipsnio 1 dalies 1–3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimų nutrūkimo šio straipsnio 3 dalies 1–9 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, Europos Parlamento nario įgaliojimų nutrūkimo šio straipsnio 4 dalyje, išskyrus jos 3 punktą, nustatytais pagrindais Vyriausioji rinkimų komisija priima motyvuotą sprendimą ne vėliau kaip per 15 dienų (išskyrus mirties atvejį) po to, kai tam atsiranda pagrindas, ir šį sprendimą paskelbia Teisės aktų registre.“ (Kitas šio straipsnio dalis reikėtų atitinkamai pernumeruoti.)
6. Vietos savivalda yra įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. vasario 9 d. nutarimai). Taigi teisę rinkti savivaldos institucijas, per kurias įgyvendinama savivaldybės bendruomenės savivaldos teisė, gali turėti tik šiai bendruomenei priklausantys asmenys, t. y. asmenys, nuolat gyvenantys tos savivaldybės teritorijoje.
Šis konstitucinis reikalavimas įgyvendinamas Kodekso 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatant, kad pasyviąją rinkimų teisę savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose turi tos savivaldybės nuolatiniai gyventojai, ne vėliau kaip 60 dienų iki rinkimų dienos deklaravę gyvenamąją vietą toje savivaldybėje.
Kodekso 57 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad asmenys, neturintys deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose gali būti įrašomi į bet kurį rinkimų apylinkės toje savivaldybėje, kurioje buvo deklaruota paskutinė tokio asmens gyvenamoji vieta, rinkėjų sąrašą. Pagal tokį teisinį reguliavimą aktyvioji rinkimų teisė savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose būtų suteikta asmenims, kurie nebėra atitinkamos savivaldybės nuolatiniai gyventojai ir nebepriklauso tos savivaldybės teritorinei bendruomenei, todėl manome, kad ši Kodekso 57 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria sudaromos prielaidos savivaldybės tarybą ir merą rinkti asmeniui, kuris nėra tos savivaldybės bendruomenės narys, ne tik nedera su Kodekso 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, bet ir prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
Šis prieštaravimas Konstitucijai galėtų būti pašalintas, atsisakius numatomos galimybės įrašyti asmenis, kurie nėra nuolatiniai savivaldybės gyventojai, į tos savivaldybės rinkėjų sąrašus ir Kodekso 57 straipsnio 4 dalies nuostatą išdėsčius taip: „Asmenys, turintys teisę rinkti, tačiau nedeklaravę gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose gali būti įrašomi į bet kurį rinkimų apylinkės toje savivaldybėje, kurioje toks asmuo yra nuolatinis gyventojas, rinkėjų sąrašą.“ Tokiu atveju nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą galėtų būti taikomi ne tik gyvenamosios vietos deklaravimo, bet ir kiti Civilinio kodekso 2.12–2.17 straipsniuose nustatyti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.
7. Kodekso 176 straipsnio 3 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui pagal Respublikos Prezidento „pareiškimą atsistatydinti“, kurį jis privalo pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai (įteikti asmeniškai arba pateikti pasirašytą kvalifikuotu elektroniniu parašu, arba patvirtintą notarine tvarka).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidento atsistatydinimas iš pareigų (Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje nurodyta aplinkybė, dėl kurios pagal Konstitucijos 88 straipsnio 3 punktą nutrūksta Respublikos Prezidento įgaliojimai) yra teisinis faktas, kuris, kad kiltų Konstitucijoje numatytos teisinės pasekmės, turi būti nustatytas laikantis deramos teisinės procedūros, ir kad tai yra Respublikos Prezidento akto, kuriuo jis pareiškia apie savo atsistatydinimą, įsigaliojimas (2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus. Neabejotina, kad Respublikos Prezidento pareiškimas apie atsistatydinimą, lemiantį visų jo įgaliojimų įgyvendinimo nutraukimą, taip pat privalo būti įforminamas dekretu. Atsižvelgiant į Respublikos Prezidento – valstybės vadovo atsistatydinimo teisinę reikšmę, neabejotina ir tai, kad jo dekretas dėl atsistatydinimo iš pareigų turi būti oficialiai skelbimas Teisės aktų registre.
Taigi įsigaliojęs Respublikos Prezidento dekretas dėl atsistatydinimo iš pareigų yra teisės aktas, kuriuo išreikšta Respublikos Prezidento valia. Respublikos Prezidentas neturi patvirtinti šios savo valios jokiu Vyriausiajai rinkimų komisijai teikiamu pareiškimu ar aiškinti savo sprendimo motyvų. Respublikos Prezidento pasirašytas ir pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas dekretas dėl atsistatydinimo iš pareigų sukelia teisines pasekmes – Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimą, ir jokia valstybės institucija neturi įgaliojimų nei pakeisti ar panaikinti šio teisinio fakto, nei jo patvirtinti. Vyriausioji rinkimų komisija dėl Respublikos Prezidento dekrete išreikštos valios atsistatydinti negali priimti jokio sprendimo, todėl visiškai neaišku, kokia būtų Kodekso 176 straipsnio 3 dalies 1 punkte siūlomos nustatyti Respublikos Prezidento pareigos atsistatydinant iš pareigų pateikti pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai prasmė.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Seimo statuto 291 straipsnio 3 dalį, įsigaliojus Respublikos Prezidento dekretui dėl jo atsistatydinimo iš pareigų, sesijos metu nedelsiant šaukiamas nenumatytas Seimo posėdis, o laikotarpiu tarp sesijų – neeilinė sesija, kad būtų priimtas šio straipsnio 7 dalyje nurodytas Seimo nutarimas (kuriuo Seimo Pirmininkui pavedama laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas, o Seimo Pirmininko pavaduotojui pavedama laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas). Pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentui atsistatydinus Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus; Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, juos skelbia Vyriausybė. Vyriausioji rinkimų komisija tokiu atveju privalėtų rengti ir vykdyti Seimo (arba, jeigu Seimas negalėtų susirinkti, – Vyriausybės) paskelbtus Respublikos Prezidento rinkimus.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Kodekso 176 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį Respublikos Prezidento atsistatydinimas iš pareigų siejamas ne su dekreto dėl atsistatydinimo iš pareigų oficialiu paskelbimu Teisės aktų registre ir įsigaliojimu, o su Vyriausiajai rinkimų komisijai teikiamu „pareiškimu atsistatydinti“, kurį Respublikos Prezidentas būtų įpareigotas šiai komisijai įteikti asmeniškai arba pateikti pasirašytą kvalifikuotu elektroniniu parašu, arba patvirtintą notarine tvarka, vertintinas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 85 straipsniui ir 88 straipsnio 3 punktui.
Šis prieštaravimas Konstitucijai būtų pašalintas, jeigu, atsižvelgus į šios išvados 3 pastabą apie tai, kad valstybės ir savivaldybės politikų įgaliojimų nutrūkimo santykiai yra nesusiję su Kodekso reguliavimo dalyku ir turėtų būti reguliuojami ne Kodekse, o tų politikų statusą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, Kodekso 176 straipsnio 1–5 dalių būtų atsisakyta, arba – jeigu nepaisant šios pastabos Kodekso 176 straipsnyje būtų nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimo pagrindai – šio straipsnio 3 dalies 1 punktą išdėsčius taip: „1) jis atsistatydina, – pagal įsigaliojusį Respublikos Prezidento dekretą;“ (plg. su šios dalies 3 punktu), arba taip: „1) įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl jo atsistatydinimo iš pareigų;“ (plg. su šios dalies 4 punktu).
III. Kitos pastabos
8. Konstitucinių įstatymų sąraše įrašyto Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pavadinimas suponuoja, kad šiame įstatyme turėtų būti reguliuojamas, be kita ko, Kodekso įgyvendinimas, tačiau teikiamame projekte jo įgyvendinimo teisinis reguliavimas nėra numatytas. Projekto 2 straipsnyje reglamentuojamas Kodekso taikymas (ne įgyvendinimas), o Kodekso priede yra nurodyti Kodeksu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, bet nėra reguliuojamas Kodekso normų įgyvendinimas.
9. Projekto 2 straipsnyje žodį „vadovaujantis“ reikėtų pakeisti žodžiu „vadovaudamasi“ (Vyriausioji rinkimų komisija), taip pat taisytina klaidinga nuoroda į Kodekso 123 straipsnį (turėtų būti 122 straipsnis).
10. Dėl aukštesnės konstitucinio įstatymo teisinės galios paprastieji įstatymai privalo būti su juo suderinti (negali jam prieštarauti) Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų įtvirtinti nuostatos, kuria Vyriausybė būtų įpareigota pateikti Seimui reikalingų įstatymų pakeitimų projektus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiam pavedimui įvykdyti nustatytinas ankstesnis nei Kodekso įsigaliojimo data terminas, kad reikalingi įstatymai galėtų būti priimti ir įsigalioti kartu su juo.
11. Nors Kodekso 1 straipsnio 1 dalyje įvedamas trumpinys „(toliau – Kodeksas)“, toliau visame Kodekso tekste vartojama formuluotė „šis kodeksas“ (įvairiais linksniais), išskyrus tik keletą išimčių. Atsižvelgdami į tai, siūlome nurodytą trumpinį išbraukti, o Kodekso tekste retais atvejais pavartotą (įvairiais linksniais) trumpinį „Kodeksas“ pakeisti formuluote „šis kodeksas“ (atitinkamu reikiamu linksniu): 29 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 2 dalies 2 punkte, šio straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 4 dalyje, 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 3 dalyje, 142 straipsnio 5 dalyje, 169 straipsnio 1 dalyje.
12. Kodekso 1 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą paminėjus savivaldybės mero pareigas (po žodžių „savivaldybių merų“) reikėtų įvesti trumpinį „(toliau – merai)“, nes toliau tekste šios pareigos nurodomos sutrumpintai.
13. Kodekso 2 straipsnio 5 dalies nuostata „Merai renkami <...> ne daugiau kaip trims kadencijoms iš eilės“ suformuluota ydingai, nes bet kuriuose rinkimuose gali būti renkama tik vienai kadencijai, o ne kelioms kadencijoms iš eilės. Siūlytume šioje nuostatoje formuluotę „ne daugiau kaip trims kadencijoms iš eilės“ išbraukti, o nuostatą, kuria būtų ribojamas mero kadencijų skaičius, įtvirtinti kaip Kodekso 11 straipsnio, kuriame nustatyti pasyviosios rinkimų teisės ribojimai, 5 dalį: „Asmuo, tris kadencijas iš eilės ėjęs mero pareigas, negali būti renkamas meru ketvirtajai kadencijai iš eilės.“ (plg. su 11 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatytas ribojimas būti renkamam Respublikos Prezidentu).
14. Kodekso 3 straipsnio antrajame sakinyje išbrauktini pertekliniai žodžiai „Viešosios valdžios institucijų“; visą šį sakinį siūlytume patikslinti taip: „Rinkimai taip pat turi atitikti skaidrumo, viešumo, teisingumo, sąžiningumo, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos, rinkimų politinės kampanijos finansavimo skaidrumo reikalavimus.“
15. Kodekso 9 straipsnio 3 dalyje reikėtų žodį „kilmės“ pakeisti žodžiu „pilietybės“ arba vietoj formuluotės „asmuo, kuris tokios teisės neturi savo kilmės Europos Sąjungos valstybėje narėje“ įrašyti formuluotę „asmuo, tokios teisės neturintis Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra“.
16. Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje piliečiu, kuris galėtų būti renkamas Seimo nariu, būtų laikomas tik toks pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje ne vėliau kaip likus 60 dienų iki rinkimų dienos.
Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje pasyvioji rinkimų teisė Seimo rinkimuose siejama su nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje. Civilinio kodekso 2.12–2.17 straipsniuose nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas siejamas su gerokai platesniais nei gyvenamosios vietos deklaravimas kriterijais. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar Kodekso 10 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria nuolatinio gyvenimo Lietuvoje požymis įgyvendinant pasyviąją rinkimų teisę Seimo rinkimuose siejamas tik su gyvenamosios vietos deklaravimu, nėra nepagrįstai susiaurinama galimybė įvykdyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą nuolat gyventi Lietuvoje ir ribojama teisė būti renkamam Seimo nariu ir ar dėl to nereikėtų Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje atsisakyti antrojo sakinio.
17. Kodekso 10 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „keturiasdešimt“ įrašytinas skaičius „40“ (plg. su šio straipsnio 1, 3, 4, 6 dalimis, kuriose nustatytas reikalaujamas minimalus kandidatų kituose rinkimuose amžius).
18. Kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte reikėtų žodį „kilmės“ pakeisti žodžiu „pilietybės“ arba vietoj formuluotės „savo kilmės Europos Sąjungos valstybėje narėje jis neturi teisės būti renkamas“ įrašyti formuluotę „jis neturi teisės būti renkamas Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra“.
19. Kodekso 11 straipsnio 4 dalies nuostatą „Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės“, nors ji ir yra tokia pat kaip Konstitucijos 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, siūlytume pakoreguoti ir suformuluoti tiksliau ir aiškiau, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucijos 78 straipsnio 3 dalies turinys atskleistas taip: „Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kuris du kartus iš eilės (dvi kadencijas iš eilės) buvo Respublikos Prezidentu.“ Pažodinė nurodytos Konstitucijos nuostatos (kurią siūloma pakartoti Kodekso 11 straipsnio 4 dalyje) reikšmė yra klaidinanti, nes ši nuostata reiškia ne tai, kad asmuo, du kartus iš eilės dalyvavęs Respublikos Prezidento rinkimuose, bet juo neišrinktas (arba išrinktas tik vieną kartą), negali vėl kandidatuoti, o tai, kad tas pats asmuo negali eiti Respublikos Prezidento pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, todėl asmuo, ėjęs šias pareigas dvi kadencijas iš eilės, negali dalyvauti iškart po antrosios kadencijos vyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, t. y. negali būti renkamas trečiajai kadencijai iš eilės. Mūsų nuomone, atsižvelgiant į nurodytą minėtos konstitucinės nuostatos netikslumą, Kodekso 11 straipsnio 4 dalyje reikėtų įtvirtinti aiškesnę formuluotę, pavyzdžiui: „Asmuo, dvi kadencijas iš eilės ėjęs Respublikos Prezidento pareigas, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu trečiajai kadencijai iš eilės.“
20. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kodekso 11 straipsnyje nėra 2 dalies, todėl šio straipsnio dalys turėtų būti pernumeruotos, tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad šioje išvadoje yra pateikta pastaba dėl šio straipsnio 1 dalies 4–7 punktų prieštaravimo Konstitucijai ir išdėstytas siūlymas jį pašalinti nustatant naują 2 dalį (joje įtvirtinant „Asmuo negali būti renkamas Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu, jeigu:“ ir kaip šios dalies 1–4 punktus išdėstant dabartinius 1 dalies 4–7 punktus; žr. šios išvados 4 pastabą).
21. Kodekso 12 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžių „Rinkimų vykdymo datą skelbia“ įrašytina „Rinkimus skelbia“ (nes skelbiami rinkimai, o kartu nustatoma jų vykdymo data) ir, atsižvelgiant į tai, kad šios dalies du paskutiniai sakiniai iš dalies dubliuojasi, vietoj jų įrašytina tokia apibendrinanti nuostata: „Rinkimus skelbia ir jų datą nustato Seimas ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki nurodyto laikotarpio sekmadienio“
22. Kodekso 13 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „pirmalaikiai savivaldybės tarybos ir merų rinkimai rengiami pasibaigus laikinojo tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje terminui, išskyrus atvejus, kai laikinasis tiesioginis valdymas buvo įvestas dėl nepaprastosios padėties“. Ši nuostata koreguotina, derinant ją su galiojančio Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų ir 3 straipsnio 6 dalies nuostatomis (pagal kurias savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimai nenutrūksta, o tik sustabdomi ir tuo atveju, kai tiesioginis valdymas įvedamas, jeigu savivaldybės taryba negali vykdyti savo įgaliojimų dėl aplinkybių, susijusių su karo padėties įvedimu savivaldybės teritorijoje, taip pat tuo atveju, jeigu savivaldybės taryba neatleidžia iš pareigų savivaldybės administracijos direktoriaus, kuris neatlieka Karo padėties įstatyme nustatytų funkcijų arba jas atlieka neatsižvelgdamas į ginkluotųjų pajėgų poreikius) ir kartu su Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo Nr. I-830 2, 3, 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1589(2) (naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1580(2) lydimojo projekto) nuostatomis, pagal kurias savivaldybės tarybos ir jos narių įgaliojimai nenutrūktų iš esmės tais pačiais atvejais kaip ir pagal galiojantį įstatymą (žr. šio projekto 2 straipsniu keičiamo Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 3 straipsnio 6–7 dalis). Be to, šioje nuostatoje išbrauktini žodžiai „laikinojo“ ir „laikinasis“ (galiojančiame Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme jų yra atsisakyta). Šią nuostatą derinant su galiojančio Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo ir minėtu projektu Nr. XIVP-1589(2) keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, išbrauktinas žodis „merų“, nes pagal šį projektą mero, kaip vykdomosios institucijos, įgaliojimai įvedus tiesioginį valdymą nenutrūktų, ir jam pasibaigus likusiam kadencijos laikui būtų renkama tik savivaldybės taryba. Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume Kodekso 13 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „Pirmalaikiai savivaldybės tarybos rinkimai rengiami pasibaigus tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje terminui, jeigu pagal Lietuvos Respublikos tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymą savivaldybės tarybos įgaliojimai buvo nutrūkę.“
23. Kodekso 13 straipsnio 5 dalyje formuluotę „kai jis netenka įgaliojimų“ reikėtų pakeisti tikslesne formuluote „kai jo įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui“. Vienodinant šios dalies antrojo sakinio formuluotę su analogiška to paties straipsnio 2 dalies formuluote, išbrauktinas žodis „Mero“. Šiame sakinyje vietoj žodžio „naujų“ įrašytinas žodis „pirmalaikių“.
24. Kodekso 13 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią pirmalaikių Seimo nario, išrinkto vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir pirmalaikių mero rinkimų datą nustato Seimas, yra nesuderinta su Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kad pirmalaikius Seimo nario rinkimus vienmandatėje rinkimų apygardoje ir mero rinkimus skelbia Vyriausioji rinkimų komisija.
25. Kodekso 14 straipsnio 1 dalyje išbrauktinas perteklinis žodis „tokių“.
26. Kodekso 14 straipsnio 2 dalies (taip pat 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto) nuostatos, kuriomis Vyriausiajai rinkimų komisijai suteikiami įgaliojimai skelbti pakartotinius rinkimus, diskutuotinos. Ypač didelės abejonės kyla dėl šios komisijos įgaliojimų skelbti pakartotinius Seimo, Respublikos Prezidento rinkimus, taip pat pakartotinius rinkimus į Europos Parlamentą, jeigu Seimas (gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad per Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimus buvo pažeistas šis kodeksas) priimtų sprendimą „pripažinti negaliojančiais Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus, jeigu pagal balsų skaičiavimo protokolus negalima nustatyti tikrųjų rinkimų rezultatų“ (191 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba pati Vyriausioji rinkimų komisija pripažintų negaliojančiais Seimo, Respublikos Prezidento rinkimų arba rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Vyriausioji rinkimų komisija yra rinkimus organizuojanti institucija, jos konstitucinė paskirtis – organizuoti rinkimus (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas). Konstitucijoje eksplicitiškai minimi tik valstybės valdžios institucijų įgaliojimai skelbti rinkimus. Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad „tikslios eilinių rinkimų dienos nustatymas Konstitucijoje ir nuožiūros parinkti pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dieną ir trukmę ribojimas pagal Konstituciją užkerta kelią valstybės valdžios institucijoms, pagal Konstituciją turinčioms įgaliojimus skelbti rinkimus, piktnaudžiauti šiais įgaliojimais, inter alia juos įgyvendinant daryti įtaką rinkimų rezultatams“. Atsižvelgdami į tai, manome, kad pagal Konstituciją įgaliojimai skelbti pakartotinius Seimo, Respublikos Prezidento rinkimus, taip pat pakartotinius rinkimus į Europos Parlamentą priklauso Seimui. Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būti suteikti įgaliojimai skelbti nebent tik pakartotinius Seimo nario rinkimus vienmandatėje rinkimų apygardoje, pakartotinius savivaldybės tarybos rinkimus ir pakartotinius mero rinkimus. Siūlytume Kodekso 14 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „Vyriausioji rinkimų komisija“ įrašyti žodį „Seimas“, o Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte žodžius „pakartotinius rinkimus“ išbraukti, arba koreguoti šias nuostatas taip, kad Vyriausioji rinkimų komisija skelbtų tik pakartotinius Seimo nario rinkimus vienmandatėje rinkimų apygardoje, pakartotinius savivaldybės tarybos rinkimus ir pakartotinius mero rinkimus.
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kodekso 14 straipsnio 2 dalies formuluotė „jeigu šiame kodekse nenumatyta kitaip“ išbrauktina, nes ji neturi jokio norminio turinio (Kodekse nėra nustatyta jokių kitokių pakartotiniams rinkimams skirtų teisės normų).
27. Kodekso 14 straipsnio 3 dalies nuostatą siūlytume patikslinti taip: „Pakartotiniuose rinkimuose balsavimas užsienyje, taip pat su Lietuvos valstybės vėliava plaukiojančiuose laivuose nerengiamas (išskyrus atvejį, kai užsienyje gyvenantys rinkėjai ar laivo įgulos nariai ir keleiviai įrašyti į tos rinkimų apygardos, kurioje rengiami pakartotiniai rinkimai, rinkėjų sąrašus).“
28. Kodekso 14 straipsnio 4 dalis, kurioje siūloma nustatyti, kad „Pakartotiniams rinkimams mutatis mutandis taikomos šio kodekso XIV skyriaus nuostatos“, vertintina kaip perteklinė ir išbrauktina.
29. Siekiant, kad visame Kodekso tekste būtų vartojama vienoda formuluotė „rinkimai rengiami ir vykdomi“, tikslintinos šios nuostatos: 14 straipsnio 5 dalyje žodis „organizuodama“ keistinas žodžiu „rengdama“; 15 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 1 dalyje žodis „organizuoti“ keistinas žodžiu „rengti“; 19 straipsnio 1 dalyje žodis „organizuoja“ keistinas žodžiu „rengia“; 31 straipsnio 1 punkte, 55 straipsnio 1, 2 dalyse, 99 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „organizuoti“ (formuluotėse „organizuoti rinkimus“, „rinkimams organizuoti“) vartotinas žodis „rengti“; 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 70 straipsnio 3 dalyje, 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte, 177 straipsnyje vietoj žodžio „organizuojami“ (formuluotėje „rinkimai organizuojami“) vartotinas žodis „rengiami“; 46 straipsnio 10 dalyje, 51 straipsnio 4, 5 dalyse, 131 straipsnio pavadinime vietoj žodžio „organizuojant“ (formuluotėje „organizuojant rinkimus“) vartotinas žodis „rengiant“.
30. Kodekso 14 straipsnio 6 dalies nuostatos prasmė nėra visiškai aiški, nes sąlyga „Jeigu pakartotiniai rinkimai skelbiami neįvykus rinkimams arba įvykusių rinkimų rezultatus pripažinus negaliojančiais“ yra nesuprantama, turint mintyje tai, kad pakartotiniai rinkimai ir tegali būti skelbiami nurodytais dviem atvejais. Manytina, kad ši nuostata turėtų būti išdėstyta taip: „Jeigu, rinkimams neįvykus arba įvykusių rinkimų rezultatus pripažinus negaliojančiais, skelbiami pakartotiniai rinkimai, juose įskaitomi rinkimų politinės kampanijos dalyvių sumokėti rinkimų užstatai.“
31. Kodekso 15 straipsnio 1 dalyje žodis „paskirstoma“ keistinas žodžiu „suskirstoma“ (plg. su Kodekso 18 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 1 dalies 3 punktu).
32. Kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte po žodžio „administracinį“ išbrauktinas žodis „teritorijų“ (nes kalbama apie Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį suskirstymą).
33. Kodekso 17 straipsnio 1–3 dalyse užsienyje balsavę rinkėjai, pagal kurių skaičių nustatomas Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjų skaičius, apibrėžiami trejopai. Šias nuostatas reikėtų suvienodinti, vartojant šio straipsnio 2 dalyje pateiktą tiksliausią formuluotę – „paskutiniuose Seimo rinkimuose dalyvavusių ir Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose, taip pat papildomose balsavimo vietose užsienyje prie Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos balsavusių užsienyje esančių rinkėjų“.
34. Kodekso 17 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad esant tam tikroms sąlygoms „gali būti“ sudaroma antra, o tam tikrais atvejais – ir trečia Pasaulio lietuvių vienmandatė rinkimų apygarda, atitinkamai sumažinant Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių vienmandačių rinkimų apygardų skaičių. Ši nuostata diskutuotina keliais aspektais.
34.1. Kelia abejonių nuostatos dispozityviškumas („gali būti sudaroma“), nes nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujantis turėtų būti priimtas sprendimas sudaryti antrą ar trečią Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą, ar jos nesudaryti. Svarstytina, ar konstituciniame įstatyme neturėtų būti apibrėžti aiškūs ir išsamūs kriterijai, lemiantys Seimo rinkimų vienmandačių apygardų sudarymą.
34.2. Nėra aišku, kodėl užsienyje esančių ir balsavusių rinkėjų skaičiui viršijus dviejų ar trijų Seimo rinkimų apygardų vidutinį rinkėjų skaičių, turėtų būti sudaromos ne daugiau kaip trys Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos, t. y. kodėl užsienyje esančių ir balsavusių rinkėjų skaičiui viršijus bet kokio skaičiaus vienmandačių rinkimų apygardų vidurkį neturėtų būti sudaroma atitinkamai Pasaulio lietuvių vienmandačių rinkimų apygardų.
34.3. Sudarant daugiau nei vieną Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą lieka neaišku, kokiais principais ir kriterijais vadovaujantis užsienyje balsuojantys rinkėjai būtų priskiriami skirtingoms rinkimų apygardoms. Manome, kad aiškiais kriterijais pagrįstas ir skaidrus rinkėjų priskyrimas rinkimų teritorijoms (įrašymas į konkrečius rinkėjų sąrašus) turėtų būti reglamentuotas įstatyme, nes kitaip galėtų kilti abejonių dėl rinkimų viešumo, skaidrumo ir rinkėjų lygiateisiškumo principų užtikrinimo.
35. Kodekso 17 straipsnio 3 dalyje formuluotėje „Pasaulio lietuvių vienmandačių rinkimų apygarda“ vietoj žodžio „vienmandačių“ reikia įrašyti „vienmandatė“.
36. Kodekso 24 straipsnio 1 dalyje konstrukciją „turi užtikrinti <...> apsaugą“ siūlytume pakeisti konstrukcija „turi būti užtikrinta <...> apsauga“.
37. Kodekso 26 straipsnio 7 dalies 2 punkte po žodžio „komisijos“ įrašytini žodžiai „nario pareigų“.
38. Kodekso 27 straipsnio 3 dalyje nustatomame rašytinio pasižadėjimo tekste po žodžio „ištikimas“ skliaustuose įrašytina „(ištikima)“, o vietoj žodžių „laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų“ – žodžiai „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“.
39. Kodekso 29 straipsnio 1 dalies nuostatas derinant su šio straipsnio pavadinimu, jos pirmajame sakinyje minimo rezervo pavadinimas taisytinas – turėtų būti „sudaro apylinkių rinkimų ir referendumo komisijų narių rezervą“, o antrajame sakinyje prieš žodį „apylinkių“ išbrauktinas perteklinis žodis „rinkimų“.
40. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kodekso 30 straipsnyje yra dvi 3 dalys, todėl šio straipsnio dalys turėtų būti pernumeruotos, tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad pirmąją 3 dalį reikėtų išbraukti kaip perteklinę, nes Vyriausiajai rinkimų komisijai taikytinos visos Kodekso 22 straipsnio nuostatos, kuriomis apibrėžtas visoms rinkimų komisijoms taikomas nepriklausomumo principas, o to straipsnio 3 dalyje Vyriausioji rinkimų komisija minima ir tiesiogiai.
41. Kodekso 32 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, kad Vyriausioji rinkimų komisija, kaip kolegiali institucija, registruoja rinkimų politinės kampanijos dalyvius (reiškianti, kad ši komisija priima sprendimus dėl jų registravimo), yra identiška šio straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatai, ir jos abi nedera su Kodekso 68 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią sprendimą dėl registravimo rinkimų politinės kampanijos dalyviu priima VRK pirmininkas arba jo įgaliotas šios komisijos narys (sąvokos „registruoja“ ir „priima sprendimą dėl registravimo“ teisiniu požiūriu yra sinoniminės).
42. Kodekso 32 straipsnio 1 dalies 22 punkte po žodžio „informavimo“ išbrauktinas kablelis, iškreipiantis visos nuostatos prasmę. Atsižvelgiant į tai, kad Kodekso 32 straipsnio paskirtis – nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijas, šio straipsnio 1 dalies 22 punkte turėtų būti nustatyta tik informacijos skelbimo funkcija, o ne nuostatos, kuriomis reglamentuojama skelbtinos informacijos apimtis ir skelbimo tikslai.
43. Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kad Vyriausioji rinkimų komisija skelbia pirmalaikius Seimo nario rinkimus vienmandatėje rinkimų apygardoje ir mero rinkimus, neatitinka Kodekso 13 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurią pirmalaikių Seimo nario, išrinkto vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir pirmalaikių mero rinkimų datą nustato Seimas, ir yra išbrauktina.
44. Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 4 punkto pradžioje vietoj žodžio „įstatymų“ įrašytina „šio kodekso“, o pabaigoje vietoj formuluotės „nustato, kurie kandidatai yra išrinkti Seimo nariais“ (nes šis Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas yra vykdomas ne „tarp rinkimų“ ir jį apima tos pačios dalies 1 punkte nustatytas šios komisijos įgaliojimas „nustatyti galutinius rinkimų rezultatus“) įrašytina formuluotė „pripažįsta Seimo nario mandatą kandidatams, užimantiems atsiradusias laisvas Seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vietas“.
45. Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 5 punkto pradžioje įrašytina „šio kodekso nustatytais atvejais“, formuluotė „savivaldybių tarybų rinkimų“ keistina formuluote „savivaldybių tarybų ir merų rinkimų“, vietoj formuluotės „išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ įrašytina „užimančių atsiradusias laisvas savivaldybės tarybos narių vietas“, o formuluotė „nustato, kuris kandidatas išrinktas savivaldybės meru“ išbrauktina, nes šis Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas yra vykdomas ne „tarp rinkimų“ ir jį apima tos pačios dalies 1 punkte nustatytas šios komisijos įgaliojimas „nustatyti galutinius rinkimų rezultatus“.
46. Neaišku, kodėl Kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nėra paminėti Vyriausiosios rinkimų komisijos, kaip mandatų komisijos, įgaliojimai, susiję su Europos Parlamento nario įgaliojimų nutrūkimu ar mandato netekimu ir atsiradusios laisvos Europos Parlamento nario vietos užėmimu (žr. Kodekso 173 straipsnio 2 dalį, 176 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 1 punktą, 178 straipsnio 1 dalį). Manome, kad ši dalis turėtų būti papildyta tokiu nauju 6 punktu: „šio kodekso nustatytais atvejais tarp rinkimų į Europos Parlamentą priima ir skelbia sprendimus dėl Europos Parlamento nario įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ar mandato netekimo ir dėl atsiradusios laisvos Europos Parlamento nario vietos užėmimo“ (6 punktas pernumeruotinas).
47. Kodekso 32 straipsnio 2 dalies 6 punkte (jeigu ši dalis būtų papildyta nauju 5 punktu – 7 punkte) po žodžių „išrinktiems kandidatams“ įrašytina „ir kandidatams, kuriems pripažįstamas mandatas į atsilaisvinusią vietą,“ (plg. su Kodekso 172 straipsnio 10 dalimi).
48. Kodekso 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte žodis formuluotė „dokumentus dėl rinkimų politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos“ keistina formuluote „su rinkimų politinių kampanijų finansavimu ir politine reklama susijusius dokumentus“.
49. Kodekso 35 straipsnio 2 dalyje nustatomame priesaikos tekste po žodžio „ištikimas“ skliaustuose įrašytina „(ištikima)“, o vietoj žodžių „laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų“ – žodžiai „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“.
50. Kodekso 36 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 3 dalies formuluotė „užsiimti veikla, susijusia su rinkėjų, remiančių kandidatą ar kandidatų sąrašą, parašų rinkimu pagal šio Kodekso 79 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių referendumo paskelbimą, rinkėjų parašų rinkimu“ tikslintina taip: „organizuoti rinkėjų, remiančių kandidatą ar kandidatų sąrašą, parašų rinkimo pagal šio Kodekso 79 straipsnį ir dalyvauti juos renkant, taip pat organizuoti Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių referendumo paskelbimą, parašų rinkimo ir dalyvauti juos renkant“.
51. Kodekso 40 straipsnio 1 dalyje po 2 punkto yra 4 punktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojančio Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 16 straipsnio, kuris yra analogiškas Kodekso 40 straipsniui, 1 dalies 3 punkte yra nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos nario teisė „kartu su kitais Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais reikalauti sušaukti Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį“. Jeigu Kodekse šios teisės atsisakoma, 40 straipsnio 1 dalies punktus reikėtų atitinkamai pernumeruoti.
52. Kodekso 44 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai skelbiami Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Teisės aktų registre turėtų būti skelbiami visi Vyriausiosios rinkimų komisijos, kaip kolegialios institucijos, norminiai teisės aktai (11 punktas) ir tie teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus (18 punktas). Taigi, Rinkimų kodekse tiesiogiai nenustačius, kad tam tikras Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtas nenorminio pobūdžio sprendimas (teisės taikymo aktas) skelbiamas Teisės aktų registre, jis būtų oficialiai skelbiamas tik šios komisijos interneto svetainėje. Manome, kad visi svarbiausi Vyriausiosios rinkimų komisijos priimami teisės taikymo aktai (dėl kandidatų, jų sąrašų registravimo; kandidatų, jų sąrašų registravimo panaikinimo; galutinės kandidatų eilės kandidatų sąrašuose nustatymo; galutinių rinkimų rezultatų nustatymo; rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais; rinkimų pripažinimo neįvykusiais; pakartotinių rinkimų paskelbimo (jeigu šiai komisijai būtų suteikti įgaliojimai skelbti pakartotinius rinkimus, – žr. pastabą dėl Kodekso 14 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto); mandato netekimo; įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui; mandato į atsiradusią laisvą vietą pripažinimo) turėtų būti oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Atsižvelgdami į tai, siūlome Kodekso 44 straipsnio 4 dalį papildyti antruoju sakiniu: „Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai dėl kandidatų, jų sąrašų registravimo arba registravimo panaikinimo, galutinės kandidatų eilės kandidatų sąrašuose nustatymo, galutinių rinkimų rezultatų nustatymo, rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais, rinkimų pripažinimo neįvykusiais, mandato netekimo, įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui, mandato į atsiradusią laisvą vietą pripažinimo oficialiai skelbiami Teisės aktų registre.“ Jeigu ši komisija turėtų įgaliojimus skelbti pakartotinius rinkimus, šioje nuostatoje po žodžių „rinkimų pripažinimo neįvykusiais“, po kablelio, įrašytina „pakartotinių rinkimų paskelbimo“.
53. Kodekso 46 straipsnio 5 dalyje formuluotė „savivaldybių tarybų rinkimuose“ keistina formuluote „savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose“.
54. Kodekso 48 straipsnio 9 dalyje po žodžių „Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka skiria“ praleistas žodis „iš“.
55. Kodekso 49 straipsnio pavadinime išbrauktini pertekliniai žodžiai „organizuojant ir“.
56. Kodekso 54 straipsnio 1 dalies 5 punkte vartojama sąvoka „gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaita“ keistina Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme įtvirtinta sąvoka „gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaita“, atitinkamai Kodekso 57 straipsnyje (pavadinime ir visose dalyse) vietoj formuluotės „neturintys deklaruotos gyvenamosios vietos“ įrašytina „nedeklaravę gyvenamosios vietos“, o 59 straipsnio 2 dalyje vietoj formuluotės „Deklaruotos gyvenamosios vietos neturintis“ įrašytina „Gyvenamosios vietos nedeklaravęs“.
57. Kodekso 55 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašas sudaromas pagal Asmenų, turinčių teisę rinkti, sąrašo duomenis, į jį perkeliant tuos asmenis, kurie turi teisę rinkti atitinkamuose rinkimuose. Šio straipsnio 4 dalyje nustačius, kad kiekvienas į Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašą įtrauktas asmuo priskiriamas rinkimų apygardai ir rinkimų apylinkei pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą, lieka neaišku, kaip būtų įgyvendinama imperatyvi šio straipsnio 4 dalies nuostata, t. y. kaip rinkimų apygardai ir rinkimų apylinkei būtų priskiriami gyvenamosios vietos nedeklaravę teisę rinkti turintys asmenys, įtraukti į Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašą. Pažymime, kad Kodekso 57 straipsnyje išsprendžiamas tik tokį norą pareiškusių rinkėjų, o ne visų rinkimų teisę turinčių ir pagal 55 straipsnio 3 dalį į Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašą įrašomų rinkėjų įrašymo į rinkimų apygardos ar rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašą klausimas.
58. Kadangi rinkimuose į Europos Parlamentą, Respublikos Prezidento rinkimuose rinkimų apygarda apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją (savivaldybės rinkimų komisijos veiklos teritorija nesutampa su rinkimų apygardos teritorija), o savivaldybės rinkimų apygarda sudaroma tik savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose, Kodekso 55 straipsnio 4 dalies nuostata apie kiekvieno rinkėjo priskyrimą rinkimų apygardai tikslintina, atsisakant šio priskyrimo tais atvejais, kai rinkimų apygarda apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Atsižvelgiant į dvi pastarąsias pastabas, Kodekso 55 straipsnio 4 dalis galėtų būti formuluojama taip: „Lietuvos Respublikos rinkėjų sąraše kiekvienas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravęs rinkėjas priskiriamas vienmandatei rinkimų apygardai Seimo rinkimuose, daugiamandatei rinkimų apygardai savivaldybių tarybų rinkimuose, vienmandatei rinkimų apygardai mero rinkimuose ir rinkimų apylinkei pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą.“
59. Kodekso 58 straipsnio 1 dalyje vietoj sąlygos „Kai rengiant Seimo rinkimus sudaromas Pasaulio lietuvių vienmandatės (-ių) rinkimų apygardos (-ų) rinkėjų sąrašas (-ai)“ turėtų būti įrašyta sąlyga „Kai rengiant Seimo rinkimus sudaroma (-os) Pasaulio lietuvių vienmandatė (-ės) rinkimų apygarda (-os)“. Šioje dalyje po žodžio „vienmandatės“ įrašytina „(-ių)“.
60. Kodekso 59 straipsnio pavadinime ir 2 dalyje vietoj formuluotės „teritorinėse policijos įstaigos areštinėse“ turėtų būti įrašyta formuluotė „teritorinių policijos įstaigų areštinėse“ (žr. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-1522(2) dėstomo naujos redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, taip pat kitas Kodekso nuostatas).
61. Kodekso 64 straipsnio 2 dalyje prieš žodį „prasideda“ išbrauktinas brūkšnys.
62. Kodekso 64 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „kompanijos“ formuluotėje „politinės kompanijos“ įrašytinas žodis „kampanijos“. Analogiškai taisytinos Kodekso 65 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, 124 straipsnio 3 dalies nuostatos.
63. Kodekso 64 straipsnio 3 dalies 1 punkte po žodžio „įteikimas“ turėtų būti įrašytas kabliataškis, o po jo – žodžiai „šiuo etapu“ (plg. su šios dalies 2, 4 punktais).
64. Kodekso 65 straipsnio 8 dalyje vietoj formuluotės „vienmandatėje merų rinkimų apygardoje“ įrašytina formuluotė „merų rinkimuose“ (dukart), nes merai, kitaip nei Seimo nariai, kitokiose rinkimų apygardose nerenkami (plg. su toje pačioje nuostatoje vartojama formuluote „Respublikos Prezidento rinkimuose“).
65. Kodekso 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vienodinant jo nuostatą su analogiškomis kitų straipsnių nuostatomis, po žodžio „įregistruota“ vietoj žodžio „įstatymų“ įrašytina „įstatymo“.
66. Kodekso 70 straipsnio 1 dalies 2 punkte aplinkybės, kurioms esant vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatu į Seimo narius išsikėlusį Lietuvos Respublikos pilietį parašais turėtų paremti dvigubai mažiau nei įprastai reikalaujama tos rinkimų apygardos rinkėjų, – kai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba jos dalyje įvesta nepaprastoji padėtis, paskelbta ekstremalioji situacija, paskelbtas karantinas, laikinai apribota asmenų judėjimo laisvė arba nustatyti kiti ribojimai, kurie trukdo rinkti rinkėjų parašus, – išdėstytos taip, kad paskutinė sąlyga „trukdo rinkti rinkėjų parašus“ apima tik „asmenų judėjimo laisvės ir kitus ribojimus“, o įvedus nepaprastąją padėtį, paskelbus ekstremaliąją situaciją ar karantiną reikalavimas surinkti mažesnį rinkėjų parašų skaičių būtų taikomas nepriklausomai nuo to, ar yra kliūčių rinkti parašus.
Atsižvelgdami į tai, Kodekso 70 straipsnio 1 dalies 2 punkto antrąjį sakinį siūlome patikslinti, vietoj žodžio „kurie“ įrašant žodžius „ir tai“, o vietoj žodžio „šie“ – žodžius „rinkti rinkėjų parašus trukdantys“ („Kai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba jos dalyje įvesta nepaprastoji padėtis, įstatymų nustatyta tvarka paskelbta ekstremalioji situacija, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka paskelbtas karantinas, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka laikinai apribota asmenų judėjimo laisvė arba nustatyti kiti ribojimai, ir tai trukdo rinkti rinkėjų parašus, išsikėlimą parašais turi paremti ne mažiau kaip 500 tos rinkimų apygardos rinkėjų tik toje rinkimų apygardoje ar jos dalyje, kurioje taikomi rinkti rinkėjų parašus trukdantys ribojimai.“).
Atitinkamai tikslintina šio straipsnio 3 dalis, 72 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 73 straipsnio 3 dalies 2 punktas.
67. Pagal Kodekso 70 straipsnio 3 dalį, partijos keliamam kandidatui vienmandatėje Seimo rinkimų apygardoje reikalavimas surinkti ne mažiau kaip 1 000 jį remiančių tos rinkimų apygardos rinkėjų parašų netaikomas, jeigu partija tuose Seimo rinkimuose kelia kandidatų sąrašą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą, kurią patvirtina surinktas tam tikras rinkėjų parašų kiekis (2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Pažymėtina, jog vien tai, kad partija daugiamandatėje rinkimų apygardoje kelia kandidatų sąrašą, savaime anaiptol nereiškia, kad vienmandatėje rinkimų apygardoje jos keliamas kandidatas turi tos apygardos rinkėjų paramą. Juolab kad pagal Kodekso 70 straipsnį Seimo rinkimuose partijos keliamo kandidatų sąrašo rinkėjai taip pat neturi paremti parašais, kitaip nei savivaldybių tarybų rinkimuose (plg. su Kodekso 72 straipsnio 3 dalimi) ir rinkimuose į Europos Parlamentą (plg. su Kodekso 73 straipsnio 3 dalimi).
Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai renkami remiantis lygia rinkimų teise. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad lygios rinkimų teisės principas yra vienas iš Konstitucijoje įtvirtintų visuotinai pripažintų demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų; įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą, jungiančią proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas, rinkimai daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose privalo būti vykdomi taikant tuos pačius demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų standartus, o į politinių partijų sąrašus įrašytiems kandidatams ir vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuojantiems pavieniams asmenims turi būti keliami vienodi reikalavimai (2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2015 m. spalio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog yra svarbu, kad rinkimų sistema nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams (2012 m. kovo 29 d., 2015 m. spalio 20 d. nutarimai), ir ne kartą pabrėžęs pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos svarbą politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose.
Atsižvelgdami į tai, laikomės Teisės departamento 2022 m. kovo 8 d. išvadoje Nr. XIVP-1279(2) pateiktos pozicijos, kad Seimo rinkimuose save keliantiems ir partijų keliamiems kandidatams turėtų būti nustatytos vienodos dalyvavimo rinkimuose sąlygos, be kita ko, taikomas vienodas reikalavimas surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį. Mūsų nuomone, nėra argumentų, kurie paneigtų nurodytą oficialiąją konstitucinę doktriną, o siūlomas teisinis reguliavimas gali neatitikti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, lygios rinkimų teisės, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos principų.
68. Kodekso 70 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „numatytą tvarką“ įrašytini žodžiai „nustatyta tvarka“.
69. Kodekso 71 straipsnio „Kandidatų į Respublikos Prezidentus kėlimas“ 1 dalies konstrukcija taisytina, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį 20 tūkstančių parašų turi surinkti visi asmenys, pretenduojantys tapti kandidatais į Respublikos Prezidentus, taigi ne tik tie, kurie išsikelia patys, bet ir tie, kuriuos kelia partijos (pavyzdžiui, taip: „Kandidatu į Respublikos Prezidentus gali išsikelti arba būti politinės partijos keliamas kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu ir yra surinkęs ne mažiau kaip 20 000 rinkėjų parašų.“).
70. Kodekso 71 straipsnio 2 dalyje vietoj formuluotės „politinės likviduojamos partijos“ įrašytina formuluotė „likviduojamos politinės partijos“.
71. Kodekso 72 straipsnio 1 dalies formuluotėje „likviduojamos politinės partijos ar politinio komiteto teisinio statuso“ prieš žodį „politinio“ įrašytina „likviduojamo“.
72. Kodekso 73 straipsnio 1 dalyje, vienodinant jos nuostatas su analogiškomis kitų straipsnių nuostatomis, po žodžio „įregistruoti“ įrašytina „įstatymo nustatyta tvarka“. Šios dalies formuluotėje „likviduojamos politinės partijos ar politinio komiteto teisinio statuso“ prieš žodį „politinio“ įrašytina „likviduojamo“.
73. Kodekso 73 straipsnio 3 dalies 2 punkte po kabliataškio esanti nuostata „šis reikalavimas netaikomas tik toje rinkimų apygardoje ar jos dalyje, kurioje taikomi šie ribojimai“ išbrauktina, nes rinkimuose į Europos Parlamentą, kurie vykdomi vienoje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, ji yra neaktuali.
74. Kodekso 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad pirmalaikiuose ir pakartotiniuose mero rinkimuose politinės partijos keliamam kandidatui reikalavimas paremti parašais būtų netaikomas, jeigu prieš tai vykusiuose „eiliniuose mero rinkimuose ši partija yra kėlusi merą ir kandidatų sąrašą“ (atkreiptinas dėmesys į tai, kad mero rinkimuose negali būti keliamas kandidatų sąrašas, todėl šioje nuostatoje reikėtų arba išbraukti žodžius „ir kandidatų sąrašą“, arba vietoj žodžių „eiliniuose mero rinkimuose“ įrašyti žodžius „eiliniuose tos savivaldybės tarybos ir mero rinkimuose“). Atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmuo kandidatu į merus gali būti iškeltas politinės partijos ar politinio komiteto, ir į kandidatus rinkimuose keliančių politinių organizacijų lygybės ir sąžiningos konkurencijos konstitucinius principus, šioje nuostatoje turėtų būti kalbama ne apie politinės partijos, o apie politinės organizacijos keliamą kandidatą. Pagal lygios rinkimų teisės principą, save keliantiems ir politinių organizacijų keliamiems kandidatams taip pat turėtų būti nustatytos vienodos dalyvavimo rinkimuose sąlygos, be kita ko, taikomas vienodas reikalavimas surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį.
Atsižvelgdami į tai, laikomės minėtoje Teisės departamento išvadoje Nr. XIVP-1279(2) pateiktos pozicijos, kad Kodekso 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūlomas teisinis reguliavimas gali neatitikti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, lygios rinkimų teisės, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos principų. Šių principų nepažeistų tik šio punkto nuostata, pagal kurią reikalavimas paremti parašais būtų netaikomas pakartotiniuose mero rinkimuose siekiantiems dalyvauti piliečiams, kurie prieš tai neįvykusiuose arba pripažintuose negaliojančiais rinkimuose toje vienmandatėje rinkimų apygardoje buvo įregistruoti kandidatais.
75. Pagal Kodekso 72 straipsnio 4 dalies 2 punktą reikalavimas paremti parašais būtų netaikomas politinės partijos keliamam kandidatui mero rinkimuose ir kandidatų sąrašui savivaldybės tarybos rinkimuose, jeigu paskutiniuose merų ir savivaldybių tarybų rinkimuose atitinkamoje savivaldybėje ši partija yra kėlusi kandidatą mero rinkimuose ir kandidatų sąrašą savivaldybės tarybos rinkimuose. Laikomės minėtoje Teisės departamento išvadoje pateiktos pozicijos, kad visiems save keliantiems ir politinių organizacijų keliamiems kandidatams turėtų būti nustatytos vienodos dalyvavimo rinkimuose sąlygos, be kita ko, vienodas reikalavimas surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį (mūsų vertinimu, Kodekso 72 straipsnio 4 dalies 2 punkte siūlomas teisinis reguliavimas gali neatitikti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, lygios rinkimų teisės, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos principų) ir kad kandidatų sąrašo kėlimas daugiamandatėje rinkimų apygardoje niekaip nerodo rinkėjų paramos vienmandatėje rinkimų apygardoje tos politinės organizacijos keliamam kandidatui. Manome, kad eiliniuose rinkimuose apskritai neturėtų būti taikomas ankstesniuose rinkimuose surinktų rinkėjų parašų „užskaitymas“, preziumuojant politinės organizacijos ar jos keliamo kandidato tebeturimą visuomenės paramą, nes nuo praėjusių rinkimų ta parama gali būti labai pasikeitusi ar net visiškai išnykusi. Preziumuojant, kad ankstesniuose rinkimuose dalyvavusi politinė organizacija, siekianti dalyvauti naujuose eiliniuose rinkimuose, tebeturi visuomenės paramą, ir dėl to netaikant jos keliamam kandidatui ar kandidatų sąrašui reikalavimo surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį, ne tik sudaromos palankesnės dalyvavimo rinkimuose sąlygos palyginti su naujomis politinėmis organizacijomis ir jų keliamais kandidatais, bet ir iškreipiama pati rinkėjų paramos parašais instituto esmė.
76. Pagal Kodekso 73 straipsnio 3 dalies 1 punktą reikalavimas, kad kandidatų sąrašą parašais paremtų ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų, netaikomas politinių partijų, kurios yra dalyvavusios paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose ir surinkusios daugiau rinkėjų balsų negu šiame straipsnyje nustatytas reikiamas mažiausias sąrašą remiančių rinkėjų parašų skaičius, keliamiems sąrašams (šioje nuostatoje prieš žodžius „sąrašą“ ir „sąrašams“ įrašytina „kandidatų“). Laikomės minėtoje Teisės departamento išvadoje pateiktos pozicijos, kad pagal kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybės ir sąžiningos konkurencijos konstitucinius principus visoms politinėms organizacijoms turėtų būti taikomas vienodas reikalavimas surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį (mūsų vertinimu, Kodekso 73 straipsnio 3 dalies 1 punkte siūlomas teisinis reguliavimas gali neatitikti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, lygios rinkimų teisės, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos principų) ir kad per eilinius rinkimus preziumuojant, jog politinė organizacija, ankstesniuose rinkimuose gavusi tam tikrą rinkėjų balsų kiekį, tebeturi tokią pat visuomenės paramą, kuri iš tiesų gali būti jau labai pasikeitusi, ir netaikant jos kandidatų sąrašui reikalavimo surinkti nustatytą rinkėjų parašų kiekį, ne tik sudaromos palankesnės dalyvavimo rinkimuose sąlygos palyginti su naujomis politinėmis organizacijomis ir jų keliamais kandidatais, bet ir iškreipiama pati rinkėjų paramos parašais instituto esmė.
77. Atsižvelgiant į Kodekso 75 straipsnio „Pareiškiniai dokumentai“ pavadinimą ir nuostatas, sąvoka „pareiškiniai dokumentai“ (be žodžio „rinkimų“) nuosekliai vartotina ir Kodekso 78 straipsnio 6 dalyje.
78. Kodekso 75 straipsnio 1 dalies 2 punkte tikslintina konstrukcija „daugiamandatėje (-e) rinkimų apygardoje (-e)“ – turėtų būti „daugiamandatėje (-se) rinkimų apygardoje (-se).
79. Neaišku, kodėl pagal Kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktą asmuo, keliamas kandidatu vienmandatėje rinkimų apygardoje arba daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi pateikti pasirašytą įsipareigojimą, jeigu bus išrinktas, nutraukti darbą ar kitokią veiklą, nesuderinamą su Respublikos Prezidento, Seimo nario, mero pareigomis, bet neturi įsipareigoti nutraukti su savivaldybės tarybos nario ir Europos Parlamento nario pareigomis nesuderinamą darbą ar kitokią veiklą.
80. Kodekso 76 straipsnio 1 dalyje ir kitose šio straipsnio nuostatose sąvokos „kandidatas“ vartojimas yra klaidinantis (išskyrus sąvoką „kandidato anketa“), nes kalbama apie asmenis, kurie dar nėra registruoti kandidatais. Siekiant teisinio tikslumo ir aiškumo, šiame straipsnyje vartotina formuluotė „asmuo, siekiantis tapti kandidatu“ (plg. su šio straipsnio 3 dalies nuostata).
81. Pagal Kodekso 76 straipsnio 1 dalies 8 punktą asmuo, siekiantis tapti kandidatu, kandidato anketoje privalo nurodyti, ar jis nėra priesaika ar pasižadėjimu susijęs su užsienio valstybe, o jeigu turėjo kitos valstybės pilietybę, turi pateikti dokumentą apie jos atsisakymą ar netekimą.
Pažymėtina, kad informacija apie asmens, siekiančio tapti kandidatu, turimos (turėtos) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar netekimą yra aktuali tik Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimuose, kuriuose yra taikomas konstitucinis reikalavimas būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Asmenims, siekiantiems tapti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, merus, Europos Parlamento narius iš Konstitucijos nekyla draudimas turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę, todėl reikalavimas, kad jie pateiktų dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą būtų konstituciškai nepagrįstas.
Todėl, siekiant teisinio tikslumo ir aiškumo, Kodekso 76 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotėje „ar jis nėra priesaika ar pasižadėjimu susijęs su užsienio valstybe“ vietoj žodžio „jis“ reikėtų įrašyti žodžius „asmuo, siekiantis tapti kandidatu į Seimo narius ar Respublikos Prezidentus“.
Šiame punkte pertekliniai žodžiai „turimą ar turėtą“ išbrauktini.
82. Kodekso 76 straipsnio 1 dalies 12 punkto pirmajame sakinyje formuluotė „nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas“ taisytina, po žodžio „išnykęs“ išbraukiant prasmę iškreipiantį kablelį ir vietoj jungtuko „ar“ įrašant „arba“ („nepaisant to, ar teistumas išnykęs arba panaikintas“), arba šią formuluotę pakeičiant formuluote „nepaisant to, ar teistumas išnykęs (arba panaikintas)“. Atitinkamai taisytina Kodekso 194 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata.
Svarstytina, ar šio punkto formuluotėje „taip pat teistumo išnykimo faktą bei datą“ po žodžio „išnykimo“ nereikėtų įrašyti ir kito teistumo pasibaigimo pagrindo, pavyzdžiui, skliaustuose nurodyti „(arba panaikinimo)“.
83. Kodekso 76 straipsnio 2 dalyje sąvokos „kandidatas į Respublikos Prezidentus“ vartojimas yra klaidinantis, nes kalbama apie asmenį, kuris dar nėra registruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus. Siekiant teisinio tikslumo ir aiškumo, šiame straipsnyje vartotina formuluotė „asmuo, siekiantis tapti kandidatu į Respublikos Prezidentus“ (plg. su šio straipsnio 3 dalies nuostata).
84. Pagal Kodekso 76 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmuo, esantis kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, siekdamas tapti kandidatu į Europos Parlamento narius, kandidato anketoje turi nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kodekse nėra numatyta teisinių pasekmių, kurios turėtų kilti paaiškėjus, kad Europos Parlamento nariu išrinkto asmens pasyvioji rinkimų teisė yra apribota valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra (plg. su galiojančio Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 971 straipsniu).
85. Kodekso 76 straipsnio 7 dalyje po žodžio „mandato“ (prieš žodžius „už priesaikos sulaužymą“) įrašytinas praleistas žodis skliaustuose „(įgaliojimų)“ (plg. su tos pačios nuostatos pradžia).
86. Taisytina Kodekso 80 straipsnio dalių numeracija – paskutinė turėtų būti 7 dalis.
87. Kodekso 81 straipsnio „Kandidatų registravimas“ 4–7 dalių nuostatų tarpusavio santykis nėra aiškus, jos iš dalies persidengia, kartoja vienos kitas. Šio straipsnio 7 dalies pradžioje iš esmės tik kartojamas 4–6 dalių norminis turinys (vėl vardijamos aplinkybės, dėl kurių kandidato ar kandidatų sąrašo registravimas panaikinamas), be to, joje yra dukart pakartotų tų pačių fragmentų, todėl, siekiant glaustumo, tų nuostatų atsisakytina, šio straipsnio 6 dalis papildytina nuostata dėl kandidato ar kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo po rinkimų dienos, perkeliant ją iš 7 dalies, o 7 dalyje nustatytinos tik registravimo panaikinimo pasekmės. Siūlytume tokią 6 dalies formuluotę: „6. Jeigu įregistravusi kandidatą ar kandidatų sąrašą Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad tas kandidatas ar kandidatų sąrašas neatitinka šio straipsnio 4 ar 5 dalyje nustatytų reikalavimų, ji likus ne mažiau kaip 12 dienų iki rinkimų dienos panaikina to kandidato ar kandidatų sąrašo registravimą, o iki galutinių rezultatų patvirtinimo dienos priima sprendimą dėl kandidato ar kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo po rinkimų dienos.“ Šio straipsnio 7 dalis dėstytina taip: „7. Panaikinus kandidatų sąrašo registravimą, už šį sąrašą paduoti rinkėjų balsai, o panaikinus kandidato registravimą – už jį vienmandatėje rinkimų apygardoje paduoti rinkėjų balsai ir (arba) daugiamandatėje rinkimų apygardoje jo gauti rinkimų reitingo balsai pripažįstami negaliojančiais. Balsus pripažinus negaliojančiais, gali būti sprendžiama dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais šio kodekso 181 straipsnyje nustatyta tvarka.“
88. Atsižvelgiant į rinkimų skaidrumo, viešumo, teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos konkurencijos principus, svarstytina, ar Kodekso 81 straipsnis neturėtų būti papildytas tokia nuostata: „Vyriausioji rinkimų komisija, likus mažiau kaip 12 dienų iki rinkimų dienos nustačiusi pagrindą panaikinti kandidato ar kandidatų sąrašo registravimą, visuomenės informavimo priemonėmis informuoja rinkėjus apie tai, kad kandidato ar kandidatų sąrašo registravimas iki galutinių rezultatų patvirtinimo bus panaikintas, už tą kandidatą ar kandidatų sąrašą paduoti rinkėjų balsai bus pripažinti negaliojančiais ir gali būti sprendžiama dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais.“
89. Kodekso 81 straipsnio 4 dalies 7 punkto ir 5 dalies 5 punkto formuluotę „pažeidęs draudimo papirkti rinkėjus, politinių kampanijų finansavimo nuostatas, numatytas šiame kodekse“ siūlome performuluoti taip: „pažeidęs šiame kodekse nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ar politinių kampanijų finansavimo tvarką“. Šio straipsnio 7 dalies formuluotė „pažeidę draudimo papirkti rinkėjus, rinkimų politinių kampanijų finansavimo ir informacijos pateikimo apie sąmoningą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis nuostatas, numatytas šiame kodekse“ keistina formuluote „pažeidę šiame kodekse nustatytą draudimą papirkti rinkėjus, rinkimų politinių kampanijų finansavimo tvarką ar reikalavimą pateikti informaciją apie sąmoningą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis“ (plg. su Kodekso 176 straipsnio 6 dalies nuostata).
90. Kodekso 81 straipsnio 6 dalyje po skaičiaus „4“ įrašytina „ar 5“ (nes kandidatų sąrašo registravimo sąlygos nustatytos šio straipsnio 5 dalyje).
91. Kodekso 81 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos, kad kandidato ar kandidatų sąrašo registravimą Vyriausioji rinkimų komisija gali panaikinti likus lygiai 12 dienų iki rinkimų dienos, yra nesuprantamos ir turėtų būti patikslintos, prieš skaičių „12“ įrašant „ne mažiau kaip“.
92. Kodekso 81 straipsnio 7 dalyje formuluotė „Panaikinus kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) registravimą, už šį sąrašą (jungtinį sąrašą) paduoti balsai, panaikinus kandidatų sąrašo registravimą, už jį paduoti rinkėjų balsai“ taisytina taip: „Panaikinus kandidatų sąrašo registravimą, už šį sąrašą paduoti rinkėjų balsai“.
93. Kodekso 81 straipsnio 8 dalyje prieš žodį „likus“ išbrauktini pertekliniai žodžiai „iki rinkimų“ (jie toliau pakartoti dar kartą). Šioje dalyje žodis „įrodoma“ keistinas žodžiu „nustatoma“.
94. Kodekso 83 straipsnio 4 dalyje po žodžio „paskelbiami“ įrašytina „galutiniai“.
95. Kodekso 85 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje būtų skelbiama informacija tik „pagal partijos ar politinio komiteto pateiktus pareiškinius ir kitus dokumentus“. Pažymime, kad formuluotė neapima jokių save išsikėlusių kandidatų duomenų skelbimo, t. y. galėtų būti skelbiami tik politinių organizacijų iškeltų, o ne save išsikėlusių kandidatų duomenys. Diskutuotina, ar toks yra šios normos tikslas ir ar siūloma formuluote nebūtų pažeidžiama visuomenės teisė būti informuotai ir kandidatų lygiateisiškumo principas.
96. Kodekso 95 straipsnio 7 dalyje po žodžių „iki paskelbdamas“ įrašytina „politinę“.
97. Kodekso 97 straipsnio 5 dalies formuluotė „ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, kai paskleidžiama politinė reklama nuo jos paskleidimo“ tikslintina (galbūt turėta omenyje „ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo politinės reklamos paskleidimo“).
98. Kodekso 99 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „komisija“ turėtų būti įrašyta „komisijai“.
99. Kodekso 107 straipsnio 1 dalyje nurodžius, kad auka laikoma „arba šio kodekso 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta nepinigine forma suteikiama nauda“, žodžiai „kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, informacija, turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai“ yra išbrauktini kaip pertekliniai, nes visi šie objektai yra išvardyti Kodekso 109 straipsnio 1 dalyje kaip nepiniginės aukos.
100. Kodekso 118 straipsnio 2 dalies punktų numeracija taisytina – paskutinis turėtų būti 5 punktas.
101. Kodekso 120 straipsnyje 2 dalyje po šios dalies numerio įrašytinas taškas.
102. Kodekso 142 straipsnio 3 dalyje du kartus iš eilės pakartotas žodis „savivaldybės“.
103. Kodekso 154 straipsnio 2 dalies 4 punkte keistinos klaidinančios nuostatos „laikoma, kad voke esantis rinkimų biuletenis negalioja“, „būtina pažymėti, kad voke esantis rinkimų biuletenis negalioja“. Skaičiuojant balsus ir nustatant rinkimų rezultatus, negaliojančiais laikomi Kodekso 156 straipsnyje nurodyti biuleteniai, o Kodekso 154 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyti biuleteniai šiuo atžvilgiu nelaikytini „negaliojančiais“ ir turėtų būti įvardijami kaip „neskaičiuojami“ ar pan.
104. Kodekso 154 straipsnio 2 dalies 5 punkto atsisakytina, nes jame nėra jokio naujo norminio turinio, palyginti su tuo, kas nustatyta tos pačios dalies 4 punkte.
105. Neaišku, koks yra Kodekso 162 straipsnio „Apygardos, savivaldybės rinkimų komisijos įgaliojimai nustatant balsavimo rezultatus“ santykis su 163 straipsniu „Rinkimų apygardos, savivaldybės rinkimų komisijos kompetencija skaičiuojant balsavimo rezultatus“, kuo skiriasi jų pavadinimai; be to, 162 straipsnio pavadinimas neatspindi jo turinio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kitur Kodekso tekste vartojama formuluotė „apygardos, savivaldybės rinkimų komisija“ (įskaitant skirsnio ir straipsnių pavadinimus, pavyzdžiui, 162, 164 straipsnių pavadinimuose), todėl neaišku, kodėl vienintelio 163 straipsnio pavadinime įrašyta „Rinkimų apygardos“.
106. Kodekso 167 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad jeigu Seimo rinkimų vienmandatėje rinkimų apygardoje pirmajame rate „daugiausia balsų gavo daugiau kaip du kandidatai, pakartotiniame balsavime dalyvauja visi daugiausia balsų gavę kandidatai“, praktikoje galėtų būti pritaikoma tik tuo atveju, jeigu daugiau kaip du kandidatai gautų vienodą balsų skaičių. Vadovaujantis straipsnio nuostatomis negalėtų būti išspręsta situacija, kai vienas kandidatas būtų surinkęs daugiausia balsų, bet nepakankamai, kad būtų išrinktas pagal straipsnio 2 dalies 1 punktą, o keli kandidatai būtų surinkę vienodą balsų skaičių, mažesnį tik už daugiausia balsų gavusio kandidato gautų balsų skaičių (tokiu atveju nebūtų išpildyta sąlyga „daugiausia balsų gavo daugiau kaip du kandidatai“).
107. Kodekso 167 straipsnio 3 dalies 3 punkte prieš žodį „Prezidentu“ įrašytina „Respublikos“.
108. Kodekso 167 straipsnio 4 dalies 4 punktą reikėtų papildyti analogiškai kaip siūloma nustatyti dėl pakartotinio balsavimo Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimuose, t. y. po šio punkto nuostatos, kad per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų, įrašytina „neatsižvelgiant į rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičių“.
109. Kodekso 170 straipsnio 7 dalyje išbrauktina nereikalinga, per klaidą į šią nuostatą įrašyta, formuluotė „(ši eilė nustatoma pagal apskaičiuotą kiekvieno kandidato, o ne jų sąrašo, rinkimų reitingą)“.
Šios dalies nuostata, kad mandatai kandidatams skirstomi pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytą galutinę kandidatų eilę sąraše, derintina su Kodekso 171 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią galutinę kandidatų eilę sąrašuose savivaldybių tarybų rinkimuose nustato savivaldybės rinkimų komisijos.
110. Kodekso 171 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad galutinę kandidatų eilę sąraše Vyriausioji rinkimų komisija skelbia Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 18 punktą Teisės aktų registre oficialiai skelbiami tie kolegialių institucijų priimti teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus, taigi Rinkimų kodekse tiesiogiai nenustačius, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinės kandidatų eilės sąraše nustatymo skelbiamas Teisės aktų registre, jis būtų oficialiai skelbiamas šios komisijos interneto svetainėje. Tačiau turint mintyje tai, kad galutinė kandidatų eilė sąraše yra galutinių rinkimų rezultatų dalis, ši eilė turėtų būti skelbiama kartu su Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo (žr. pastabą dėl Kodekso 179 straipsnio 3 dalies). Atsižvelgiant į visa tai, Kodekso 171 straipsnio 4 dalis dėstytina taip: „Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinės kandidatų eilės sąraše nustatymo oficialiai skelbiamas Teisės aktų registre“.
111. Kodekso 172 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „laikomas sustabdytu“ reikėtų įrašyti „sustabdytas“.
112. Kodekso 172 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos „su tos savivaldybės, kurios tarybos nariu asmuo yra“, mero pareigomis (1 punktas). Abejotina, ar savivaldybės tarybos nario pareigos galėtų būti suderinamos su kitos savivaldybės mero pareigomis, todėl svarstytina, ar ši nuostata neturėtų būti patikslinta.
113. Kodekso 172 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatų tarpusavio santykis neaiškus, nėra aišku, kodėl 8 dalyje minimi tik Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų nariai.
114. Kodekso 172 straipsnio 9 dalyje vietoj netikslios formuluotės „pareigų, nurodytų šio straipsnio 1–7 dalyse“ įrašytina „pareigų, nesuderinamų su pareigomis, į kurias jis išrinktas“.
115. Siekiant teisinio aiškumo, Kodekso 173 straipsnis papildytinas nauja 3 dalimi: „3. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl Europos Parlamento nario mandato netekimo oficialiai skelbiamas Teisės aktų registre.“ (plg. su Kodekso 174 straipsnio 3 dalimi, 175 straipsniu).
116. Kodekso 174 straipsnio 1 dalies antrasis ir paskutinis sakiniai papildytini, jų pabaigoje, atitinkamai po žodžių „pripažinimo“ ir „netekimo“, įrašant formuluotę „ir šį sprendimą paskelbia Teisės aktų registre“.
117. Kodekso 174 straipsnyje liko nesureguliuotas eiliniuose (arba pakartotiniuose) mero rinkimuose išrinkto mero mandato arba su juo nesuderinamų pareigų atsisakymas, nes šiame straipsnyje, būtent jo 3 dalyje, minimas tik pirmalaikiuose rinkimuose išrinktas meras. Manytina, kad tai galėtų būti ištaisyta, šio straipsnio 3 dalyje formuluotę „išrenkamas pirmalaikiuose mero rinkimuose“ pakeitus formuluote „išrenkamas meru“, – tokiu atveju išrinktas meras atsisakyti mandato arba su juo nesuderinamų pareigų privalėtų iki priesaikos davimo dienos. Jeigu eiliniuose arba pakartotiniuose rinkimuose išrinktas meras šią pareigą būtinai turėtų atlikti iki tos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos, šį straipsnį reikėtų papildyti nauja 3 dalimi (kitas dalis atitinkamai pernumeruoti), kurioje turėtų būti nustatyta mero mandato nesuderinamumo su kitomis pareigomis išsprendimo procedūra, numatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl mero mandato netekimo priėmimas ir paskelbimas Teisės aktų registre.
118. Kodekso 176 straipsnio 4 dalies 1 punkto antrasis sakinys tikslintinas taip, kad būtų aišku, kurie iš jame išvardytų alternatyvių reikalavimų būtų taikomi merui.
119. Atsižvelgdami į tai, kad savivaldybės meras būtų ne savivaldybės tarybos narys, o savivaldybės vykdomoji institucija, manome, kad jam neturėtų būti taikomas Kodekso 176 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas įgaliojimų nutrūkimo pagrindas (kai jis be pateisinamos priežasties praleidžia iš eilės 3 savivaldybės tarybos posėdžius), todėl siūlome dėl teisinio aiškumo šiame punkte vietoj žodžio „jis“ įrašyti žodžius „savivaldybės tarybos narys“ (Teisės departamento pozicija dėl naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-1580(2) numatytų merui suteikti įgaliojimų, būdingų savivaldybės tarybos vadovui, išdėstyta šio departamento 2022 m. gegužės 10 d. išvados Nr. XIVP-1580 1, 36 pastabose; taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies VIII skyriaus 4.2–5 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą).
120. Kodekso 176 straipsnio 4 dalies 10 punkte siūloma nustatyti, kad savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimai nutrūksta nesuėjus terminui, kai „savivaldybės teritorijoje įstatymų nustatyta tvarka Seimo sprendimu laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, išskyrus atvejus, kai laikinas tiesioginio valdymo įvedimas susijęs su nepaprastosios padėties įvedimu savivaldybės teritorijoje“. Ši nuostata yra nesuderinta nei su galiojančio Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų ir 3 straipsnio 6 dalies nuostatomis (pagal kurias savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimai nenutrūksta, o tik sustabdomi ir tuo atveju, kai tiesioginis valdymas įvedamas, jeigu savivaldybės taryba negali vykdyti savo įgaliojimų dėl aplinkybių, susijusių su karo padėties įvedimu savivaldybės teritorijoje, taip pat tuo atveju, jeigu savivaldybės taryba neatleidžia iš pareigų savivaldybės administracijos direktoriaus, kuris neatlieka Karo padėties įstatyme nustatytų funkcijų arba jas atlieka neatsižvelgdamas į ginkluotųjų pajėgų poreikius), nei su Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo Nr. I-830 2, 3, 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1589(2) (naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1580(2) lydimojo projekto) nuostatomis, pagal kurias mero, kaip vykdomosios institucijos, įgaliojimai įvedus tiesioginį valdymą nenutrūktų jokiais atvejais, o savivaldybės tarybos ir jos narių įgaliojimai nenutrūktų iš esmės tais pačiais atvejais kaip ir pagal galiojantį įstatymą (žr. šio projekto 2 straipsniu keičiamo Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 3 straipsnio 5–7 dalis). Be to, šioje nuostatoje išbrauktini žodžiai „laikinai“ ir „laikinas“ (galiojančiame Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme jų yra atsisakyta), taip pat dėl glaustumo atsisakytina perteklinių žodžių „įstatymų nustatyta tvarka“.
Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume Kodekso 176 straipsnio 4 dalies 10 punktą išdėstyti taip: „10) savivaldybės teritorijoje Seimo sprendimu įvedamas tiesioginis valdymas, išskyrus Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytus atvejus“.
121. Manytina, kad siekiant teisinio aiškumo Kodekso 176 straipsnio 4 dalyje turėtų būti nustatytas dar vienas savivaldybės tarybos nario, mero įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui pagrindas – „jis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu pripažįstamas padariusiu šiurkštų šio kodekso pažeidimą“ (plg. su Kodekso 176 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, taip pat žr. šioje išvadoje pateiktą pastabą dėl to punkto formuluotės).
122. Kodekso 176 straipsnio 5 dalies 4 punktas dėstytinas taip: „4) jis pradeda eiti pareigas, nesuderinamas su Europos Parlamento nario pareigomis, ir šių pareigų neatsisako, – pagal įsigaliojusį Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą;“.
123. Manytina, kad siekiant teisinio aiškumo Kodekso 176 straipsnio 5 dalyje turėtų būti nustatytas dar vienas Europos Parlamento nario įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui pagrindas – „jis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu pripažįstamas padariusiu šiurkštų šio kodekso pažeidimą“ (plg. su Kodekso 176 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, taip pat žr. šioje išvadoje pateiktą pastabą dėl to punkto formuluotės).
124. Kodekso 176 straipsnio 6 dalyje žodį „atitinkamai“ reikėtų perkelti į vidinius skliaustus, po žodžio „pažeidė“.
125. Svarstytina, ar Kodekso 176 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatomos teisinės pasekmės, kylančios jau po galutinių rinkimų rezultatų nustatymo paaiškėjus, kad kandidato anketoje pateikta žinomai neteisinga (tikrovės neatitinkanti) informacija, neturėtų būti minimas ir tas atvejis, kai paaiškėja, kad asmuo anksčiau buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų ar neteko Seimo nario, savivaldybės tarybos nario, mero ar Europos Parlamento nario mandato (įgaliojimų) už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimo padarymą arba už šiurkštų šio kodekso pažeidimą (pažeidė šio kodekso 76 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimą). Jeigu ir dėl šios informacijos nuslėpimo turėtų kilti tokios pat pasekmės, Kodekso 176 straipsnio 6 dalis tikslintina taip: po žodžio „padarymo“, po kablelio, įrašytina „arba anksčiau buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų ar neteko Seimo nario, savivaldybės tarybos nario, mero ar Europos Parlamento nario mandato (įgaliojimų) už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimo padarymą arba už šiurkštų šio kodekso pažeidimą“, o vidiniuose skliaustuose vietoj „7, 11 arba 12 punkto“ įrašytina „7, 11, 12 arba 13 punkto“.
126. Kodekso 176 straipsnio 6 dalies 1 punkto formuluotę „netekusiu mandato ir apie tai paskelbia savo interneto svetainėje bei Teisės aktų registre“ reikėtų patikslinti taip: „netekusiu mandato (arba jo įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais) ir šį sprendimą oficialiai paskelbia Teisės aktų registre“ (atsižvelgiant į tai, kad priesaikos dar nedavęs asmuo netektų mandato, o jau prisiekus nutrūktų jo įgaliojimai; sprendimas galėtų būti skelbiamas ir interneto svetainėje, bet jeigu jis oficialiai būtų skelbimas Teisės aktų registre, tai paskelbimas interneto svetainėje būtų neoficialus ir jo minėti konstituciniame įstatyme nereikia).
127. Kodekso 176 straipsnio 6 dalies 2 punkte išbrauktini žodžiai „ir Respublikos Prezidentui“, nes Respublikos Prezidentas neturi jokių įgaliojimų spręsti įgaliojimų nutrūkimo šiurkščiai pažeidus šį kodeksą arba apkaltos taikymo klausimų, taigi perduoti jam visą informaciją šiuo klausimu nebūtų jokios prasmės.
128. Kodekso 179 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad galutiniai rinkimų rezultatai – tai „išrinktų kandidatų nustatymas pagal balsavimo rezultatus ir paskelbimas arba sprendimo dėl rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais paskelbimas, arba neįvykusių rinkimų paskelbimas“. Ši galutinių rinkimų rezultatų apibrėžtis vertintina kritiškai, nes ji neatitinka įprastos „galutinių rinkimų rezultatų“ sampratos, apima ir tas situacijas, kai rinkimų rezultatai nėra nustatomi (kai rinkimai neįvyksta arba yra pripažįstami negaliojančiais), ir todėl nedera su kitomis Kodekso nuostatomis (pavyzdžiui, su 32 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, pagal kurias galutinių rinkimų rezultatų nustatymas bei paskelbimas ir rinkimų pripažinimas negaliojančiais yra skirtingi Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai; 64 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje minimas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas, kuriuo nustatomi galutiniai rinkimų rezultatai arba rinkimai pripažįstami negaliojančiais; ir kt.). Mūsų nuomone, galutiniai rinkimų rezultatai reiškia išrinktų kandidatų, o kai rinkimai vykdomi daugiamandatėje rinkimų apygardoje – ir galutinės kandidatų eilės kandidatų sąrašuose, reikšmingos visą būsimą kadenciją, nustatymą pagal balsavimo rezultatus ir neapima nei jų „paskelbimo“ elemento, nei juolab situacijų, kai rinkimai neįvyksta arba rinkimų rezultatai pripažįstami negaliojančiais, t. y. kai rinkimai baigiasi „be rezultatų“. Atsižvelgdami į tai, siūlome Kodekso 179 straipsnio 1 dalies nuostatą išdėstyti taip: „Galutiniai rinkimų rezultatai – išrinktų kandidatų, taip pat galutinės kandidatų eilės kandidatų sąrašuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymas pagal balsavimo rezultatus.“
Kaip minėta, galutinių rinkimų rezultatų samprata neapima sprendimų dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais ir rinkimų pripažinimo neįvykusiais, todėl Kodekso 179 straipsnio 1 dalyje šie sprendimai nepriskirtini „galutinių rinkimų rezultatų“ kategorijai, tačiau kadangi abiem šiais atvejais, kaip ir paskelbus galutinius rinkimų rezultatus, konkrečių rinkimų procesas iš esmės užbaigiamas, su šių sprendimų (o ne tik sprendimo dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo) paskelbimu Kodekse taip pat turėtų būti siejamas rinkimų komisijų balsų skaičiavimo protokolų perdavimas saugoti (32 straipsnio 1 dalies 15 punktas), Vyriausiosios rinkimų komisijos ataskaitos pateikimas (38 straipsnio 1 dalies 10 punktas), politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsenos laikotarpis (47 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 125 straipsnio 1 dalis), rinkimų politinės kampanijos laikotarpis ir jos etapai (64 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 6 punktas), kandidato rinkimų numerio galiojimas (83 straipsnio 4 dalis), rinkimų užstato grąžinimas (89 straipsnio 5 dalies 2 punktas), atstovo rinkimams įgaliojimai (91 straipsnio 8 dalies 2 punktas), reikalavimai politinės reklamos žymėjimui, skleidimui, išorinės politinės reklamos nuėmimui (95 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 4 dalis), viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo deklaracijos pateikimas (97 straipsnio 5 dalis), rinkimų kampanijos dalyvio finansavimo ataskaitų bei kitų dokumentų teikimas (120 straipsnio 2 dalis, 123 straipsnio 1 dalis), finansavimo ir politinės reklamos stebėsenos atlikimas (125 straipsnio 1 dalis) ir Kodekso IX skyriaus „Rinkimų ginčai“ antrojo skirsnio nuostatos dėl rinkimų biuletenių ir (arba) rinkimų dokumentų perskaičiavimo, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų apskundimo teismui.
129. Kodekso 179 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinių rinkimų rezultatų rinkimų apygardoje nustatymo būtų skelbiamas Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 18 punktą ir 19 straipsnio 1 dalį Teisės aktų registre registruojami ir oficialiai skelbiami tie kolegialių institucijų priimti teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus. Taigi, Rinkimų kodekse tiesiogiai nenustačius, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo skelbiamas Teisės aktų registre, jis būtų oficialiai skelbiamas šios komisijos interneto svetainėje. Tačiau atsižvelgiant į šio sprendimo svarbą neabejotina, kad jis turėtų būti oficialiai skelbiamas Teisės aktų registre. Todėl siūlome Kodekso 179 straipsnio 3 dalies nuostatą išdėstyti taip: „Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinių rinkimų rezultatų rinkimų apygardoje nustatymo ne vėliau kaip per 7 dienas nuo rinkimų dienos arba pakartotinio balsavimo dienos oficialiai skelbiamas Teisės aktų registre.“
130. Kadangi mero rinkimai rengiami tik vienmandatėje rinkimų apygardoje, o savivaldybės tarybos rinkimai – tik daugiamandatėje rinkimų apygardoje, Kodekso 179 straipsnio 5 dalis siekiant teisinio aiškumo ir glaustumo dėstytina taip: „Jeigu mero rinkimuose yra rengiamas pakartotinis balsavimas, sprendimas dėl tos savivaldybės tarybos galutinių rinkimų rezultatų nustatymo skelbiamas kartu su sprendimu dėl galutinių mero rinkimų rezultatų nustatymo.“
131. Kodekso 180 straipsnio 1 straipsnyje vietoj formuluotės „po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo dienos“ įrašytina formuluotė „po jos sprendimo dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo oficialaus paskelbimo dienos“.
132. Kodekso XVIII skyriaus pavadinime išbrauktina jo dalis „Pakartotiniai rinkimai“, nes šiame skyriuje pakartotiniai rinkimai nereguliuojami.
133. Kodekso 183 straipsnio 2 dalyje išbrauktinas perteklinis žodis „teisėto“ (plg. su šio straipsnio 1 dalimi).
134. Kodekso 189 straipsnio 1 dalyje prieš žodį „apylinkės“ įrašytinas žodis „rinkimų“.
135. Kodekso 189 straipsnio 3 dalies pabaigoje po žodžių „iki galutinių rinkimų rezultatų“ įrašytinas trūkstamas žodis „nustatymo“ arba „paskelbimo“ (dienos).
136. Kodekso 189 straipsnio 4 dalyje išbrauktinas perteklinis skliaustuose esantis žodis „(neveikimas)“.
137. Kodekso 190 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje po žodžio „papildomą“ įrašytinas žodis „rinkimų“ (apylinkės).
138. Kodekso 193 straipsnio 1 dalies 13 punkte žodis „įrodoma“ keistinas žodžiu „nustatoma“. Vietoj žodžio „kandidatas“ siūlytume vartoti žodį „asmuo“, nes kandidato anketos pateikimo metu jis dar nėra įregistruotas kandidatu (tas pat pasakytina ir dėl šios dalies 14 ir 15 punktų). Derinant šio punkto konstrukciją su kitų šios dalies punktų nuostatų konstrukcijomis, šis punktas galėtų būti išdėstytas taip: „13) informacijos, kad asmuo yra sąmoningai bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, nepateikimas kandidato anketoje (jeigu įstatymų nustatyta tvarka nustatomas šio bendradarbiavimo faktas);“.
139. Kodekso 193 straipsnio 1 dalies 14 punktas, derinant jo konstrukciją su kitų šios dalies punktų nuostatų konstrukcijomis, galėtų būti išdėstytas taip: „14) informacijos, kad asmuo po 1990 m. kovo 11 d. teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nepaisant to, ar teistumas išnykęs arba panaikintas, nepateikimas kandidato anketoje;“.
140. Neaišku, kodėl pagal Kodekso 193 straipsnio 1 dalį šiurkščiu šio kodekso pažeidimu nelaikomas Kodekso 76 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytos informacijos, kad asmuo buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų arba neteko Seimo nario, savivaldybės tarybos nario, mero ar Europos Parlamento nario mandato (įgaliojimų) už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimo padarymą arba už šiurkštų šio kodekso pažeidimą, nepateikimas kandidato anketoje.
Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,
laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis
O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]
V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
P. Žukauskas, tel. (8 5) 239 6832, el. p. [email protected]