LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IX (RUDENS) SESIJOS

VAKARINIO posėdžio NR. 442

STENOGRAMA

 

2020 m. rugsėjo 24 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojai
I. DEGUTIENĖ ir J. LIESYS

 

 

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF*). Pra­de­da­me va­ka­ri­nį ple­na­ri­nį po­sė­dį. (Gon­gas) Re­gist­ruo­ja­mės.

Už­si­re­gist­ra­vo 50 Sei­mo na­rių.

 

14.01 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl pri­ta­ri­mo skir­ti Ma­rių Ba­jo­rą Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Civi­li­nių by­lų sky­riaus pir­mi­nin­ku“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-5133(2) (pri­ėmi­mo tę­si­nys)

 

Yra gau­tas bal­sų skai­čia­vi­mo ko­mi­si­jos pro­to­ko­las dėl Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl pri­ta­ri­mo skir­ti Ma­rių Ba­jo­rą Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus pir­mi­nin­ku“ pro­jek­to Nr. XIIIP-5133(2) pri­ėmi­mo.

Iš vi­so iš­duo­ti 72 biu­le­te­niai: ras­ta – 72, ga­lio­jan­čių – 67, ne­ga­lio­jan­čių – 5.

 

Šio nu­ta­ri­mo pri­ėmi­mas

 

Už bal­sa­vo 62, prieš – 1, su­si­lai­kė 4. Sei­mo nu­ta­ri­mas pri­im­tas. (Gon­gas) (Plo­ji­mai)

Ger­bia­mi ko­le­gos, leis­ki­te jū­sų var­du pa­svei­kin­ti Ape­lia­ci­nio teis­mo… pir­mi­nin­ką ir pa­lin­kė­ti jam kuo ge­riau­sios sėk­mės ir tei­sin­gų spren­di­mų. (Plo­ji­mai)

M. BAJORAS. La­bai dė­ko­ju už iš­reikš­tą pa­si­ti­kė­ji­mą, ti­kiuo­si ne­nu­vil­ti ir tar­nau­ti tei­sin­gu­mo la­bui. La­bai ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Šian­dien po pie­tų opo­zi­ci­nės Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų frak­ci­jos dar­bo­tvarkė.

 

Opo­zi­ci­nės Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų frak­ci­jos dar­bo­tvarkė

 

14.03 val.

Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl sank­ci­jų Bal­ta­ru­si­jos pa­rei­gū­nams, at­sa­kin­giems ar prisidėju­siems prie rin­ki­mų re­zul­ta­tų klas­to­ji­mo, smur­to ir rep­re­si­jų prieš tai­kių protes­tų daly­vius ir ki­tų žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mų“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-5173 (pateikimas, svarsty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Po­pie­ti­nės dar­bo­tvarkės 2-1 klau­si­mas – Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl sank­ci­jų Bal­ta­ru­si­jos pa­rei­gū­nams, at­sa­kin­giems ar pri­si­dė­ju­siems prie rin­ki­mų re­zul­ta­tų klas­to­ji­mo, smur­to ir rep­re­si­jų prieš tai­kių pro­tes­tų da­ly­vius ir ki­tų žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mų“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-5173. Kvie­čiu į tri­bū­ną G. Land­sber­gį.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji, ačiū už pro­gą pri­sta­ty­ti re­zo­liu­ci­ją. Ro­dos, jau tre­čio­ji re­zo­liu­ci­ja dėl įvy­kių Bal­ta­ru­si­jo­je, bet ši yra ne ma­žiau svar­bi ne­gu anks­tes­nės re­zo­liu­ci­jos. Tie­są sa­kant, ji­nai re­fe­ruo­ja tai, kas bu­vo anks­čiau mū­sų pri­im­ta. Tiek pir­mo­je, tiek ant­ro­je re­zo­liu­ci­jo­se mes kal­bė­jo­me apie tai, kad Lie­tu­va tu­ri pa­tvir­tin­ti sa­vo sank­ci­jų są­ra­šą Bal­ta­ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos re­ži­mo, žmo­nėms, ku­rie su­imi­nė­ja, mu­ša, kan­ki­na, pri­ima spren­di­mus at­lik­ti šiuos veiks­mus, ki­taip sa­kant, vi­są re­ži­mui va­do­vau­jan­tį eli­tą įtrauk­ti į sank­ci­jų są­ra­šą, kad jie ne­ga­lė­tų at­vyk­ti į Lie­tu­vą. No­riu pri­min­ti, kad Lie­tu­va tu­ri tei­si­nes ga­li­my­bes tai pa­da­ry­ti ir pa­gal da­bar ga­lio­jan­čius tei­sės ak­tus yra įtrau­ku­si į są­ra­šą 30 as­me­nų.

Mie­li ko­le­gos, iš­ties ma­ne la­bai džiu­gi­na, kai šian­dien Lie­tu­va džiau­gia­si ir kai Lie­tu­vos var­das yra mi­ni­mas gra­žiai, tvir­tai skam­ban­tis kaip ko­vo­to­jos už Bal­ta­ru­si­jos žmo­nių lais­vės sie­kį. Kai ku­rie va­di­na Lie­tu­vą Bal­ta­ru­si­jos lais­vės ad­vo­ka­te. Iš­ties tai yra ma­lo­nu gir­dė­ti, tur­būt ne­pai­sant to, kur esi: ar val­dan­čio­jo­je gru­pė­je, ar opo­zi­ci­jo­je.

Vi­si džiau­gia­mės sa­vo ko­va už lais­vę. Ta­čiau aš la­bai ne­no­rė­čiau, kad ta ko­va, ta emo­ci­ja, aukš­tai iš­kel­ta vė­lia­va virs­tų ir lik­tų tik tuš­čiais žo­džiais. Kai ku­riuos mū­sų pa­rei­gū­nus pa­sa­ky­mai, kad mes ne­ga­li­me pri­trauk­ti dau­giau žmo­nių ne­gu 30, nes mes tu­ri­me su­de­rin­ti pla­čiai, su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja, su Len­ki­ja, gal­būt su vi­sa Eu­ro­pos Są­jun­ga, ga­li­ma su­pras­ti, ta­čiau jie kar­tais ga­li skam­bė­ti kaip nuo­gąs­ta­vi­mas. Jei­gu kas nors ne­pri­tars mū­sų po­zi­ci­jai, tuo­met mes ne­ga­lė­si­me pri­im­ti sa­vo sank­ci­jų są­ra­šo.

Va­kar kaip tik tu­rė­jau ga­li­my­bę kal­bė­tis su ko­le­go­mis iš Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos, eu­ro­pi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri vie­ni­ja Eu­ro­pos kon­ser­va­to­rius, dis­ku­ta­vo­me, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis šian­dien su­si­du­ria Eu­ro­pa. Ko ge­ro, pir­mas, nors mums at­ro­dy­tų keis­ta, pir­mo­ji pro­b­le­ma yra Tur­ki­ja ir Tur­ki­jos ko­va su Kip­ru. Mes klau­sė­mės Grai­ki­jos po­zi­ci­jos, mes klau­sė­mės Kip­ro po­zi­ci­jos, iš tik­rų­jų bu­vo daug dis­ku­si­jų šiuo klau­si­mu.

Bal­ta­ru­si­ja yra ant­ro­ji te­ma. Ir kai mes pra­de­da­me kal­bė­ti apie Bal­ta­ru­si­ją, eu­ro­pie­čiai klau­sia Lie­tu­vos. Eu­ro­pie­čiai klau­sia Lie­tu­vos, ką jūs da­ro­te ir ko mums rei­kė­tų iš jū­sų pa­si­mo­ky­ti ir da­ry­ti taip pat, kad Bal­ta­ru­si­jos žmo­nių lais­vės sie­kis bū­tų ap­gin­tas. Iš tik­rų­jų at­si­du­ri si­tu­a­ci­jo­je, ku­rio­je ga­li pa­sa­ky­ti, kad mes no­ri­me, kad jūs da­ry­tu­mė­te daug, bet mes pa­tys pa­da­rė­me ga­nė­ti­nai ma­žai. Ir tu su­pran­ti, kad iš­kel­ta ly­de­rys­tės vė­lia­va vis dėl­to nė­ra to­kia aukš­ta, ji nė­ra to­kia švie­si, ji nė­ra to­kia sklan­di, kaip mes gal­būt no­rė­tu­me. To­dėl aš ma­nau, kad mes tik­rai per anks­ti su­sto­jo­me, ir mes tu­ri­me šian­dien pa­sa­ky­ti, kad mes ei­na­me to­liau.

Aš la­bai džiau­giuo­si, kad šian­die­ni­nė re­zo­liu­ci­ja yra pa­si­ra­šy­ta ir val­dan­čio­sios ko­a­li­ci­jos at­sto­vų. Dė­ko­ju G. Kir­ki­lui, ku­ris pa­lai­kė šią ini­cia­ty­vą. Aš dė­ko­ju L. A. Lin­ke­vi­čiui, ku­ris pir­ma­sis iš­kė­lė klau­si­mą, kad sank­ci­jų są­ra­šas tu­ri bū­ti pla­tes­nis, jis tu­ri bū­ti kur kas iš­sa­mes­nis, ja­me tu­ri bū­ti ne tik ar­ti­miau­sia A. Lu­ka­šen­kos ap­lin­ka, bet tu­ri bū­ti ir OMONʼo pa­rei­gū­nai, tu­ri bū­ti KGB pa­rei­gū­nai, tu­ri bū­ti vi­si tie, ku­rie pri­ėmė spren­di­mus, ku­riais bu­vo skriau­džia­mi žmo­nės, ku­riais te­bė­ra skriau­džia­mi žmo­nės. Šis są­ra­šas bus la­bai aiš­kus Lie­tu­vos Sei­mo pa­sa­ky­mas, kad ši­tų žmo­nių Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, mū­sų pre­ky­bos cen­truo­se, mū­sų SPA, mū­sų mies­tų gat­vė­se ne­bus. To­dėl ši­tas žen­klas šian­dien yra itin svar­bus. Jei­gu mes ne­su­ge­bėtu­me jo pri­im­ti, tai, mie­li ko­le­gos, tur­būt ne­rei­kia kar­to­ti, mes su­pran­ta­me, kad tai bū­tų ypač mus pa­čius pa­že­mi­nan­tis žings­nis. To­dėl aš la­bai ti­kiuo­si šian­dien mū­sų la­bai vie­nin­gos po­zi­ci­jos.

Pas­ku­ti­nis da­ly­kas, ku­rį aš no­riu pa­brėž­ti, kad šis žings­nis yra la­bai svar­bus, bet tu­ri­me su­pras­ti, kad tai ne­ga­li bū­ti pas­ku­ti­nis žings­nis mū­sų sank­ci­jų są­ra­še. Bal­ta­ru­si­jos at­sto­vai, ku­rie šian­dien yra Lie­tu­vo­je, kal­ba apie tai, apie juo­dą­ją Bal­ta­ru­si­jos sank­ci­jų kny­gą, ku­rio­je jau šian­dien yra be­veik 9 tūkst. žmo­nių. Tai yra žmo­nės, ir­gi tie­sio­giai su­si­ję su kan­ki­ni­mais, so­di­ni­mais, rep­re­si­jo­mis. Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad mū­sų šian­dien pa­tvir­ti­na­mas pa­pil­do­mas 80 žmo­nių są­ra­šas yra dar vie­nas žings­nis tei­sin­ga kryp­ti­mi, ta­čiau tik­rai ne pas­ku­ti­nis. Ir, ko ge­ro, teks grįž­ti ir į šią sa­lę dar kar­tą apie tai dis­ku­tuo­ti.

La­bai ačiū, ti­kiuo­si jū­sų pa­lai­ky­mo ir ga­liu ata­ky­ti į jū­sų klau­si­mus, jei­gu to­kių tu­rė­tu­mė­te.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Jū­sų klau­sia A. Ne­kro­šius. A. Ne­kro­šius ne­no­ri. E. Va­rei­kis.

E. VAREIKIS (MSNG). Klau­si­mas bū­tų ne dėl pa­čių sank­ci­jų, bet jūs čia re­zo­liu­ci­jo­je ra­šo­te kon­kre­čius žmo­nes, ten toks, toks, toks. Anks­čiau mes kaž­kaip ne­ra­šy­da­vo­me, kai, sa­ky­sim, bu­vo re­zo­liu­ci­ja dėl S. Mag­nit­skio, tie­siog pa­ra­šė­me, kad to­kie žmo­nės pri­va­lo bū­ti. Bet tas są­ra­šas yra ne­pa­sto­vus, jis ga­li keis­tis ir pa­na­šiai. Klau­si­mas bū­tų, ar tik­rai rei­kia ra­šy­ti kon­kre­čius žmo­nes. Ir da­bar, jei­gu ra­šy­tu­me, tai ko­dėl čia vie­ni pa­ra­šy­ti tik ru­siš­kai, ki­ti ru­siš­kai ir bal­ta­ru­siš­kai, tre­ti bal­ta­ru­siš­kai. Ar čia yra spe­cia­liai taip, ar dėl ne­ap­si­žiū­rė­ji­mo? Ir ko­kia čia ta hie­rar­chi­ja, ar čia abė­cė­lės tvar­ka, ar kaip? Aš ne­su­pra­tau, ar čia nuo svar­biau­sio iki ma­žiau svar­baus? Man toks vaiz­das, kad la­bai ne­tvar­kin­ga. Vie­nų pa­ra­šy­ta gim­ta­die­niai, ki­tų tik ru­siš­ka pa­var­dė. Ar ne­reik­tų vis dėl­to su­tvar­ky­ti iki ga­lo, kad jau bū­tų gra­žu? Ačiū.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Mes va­do­va­vo­mės jau pre­ce­den­tu, ku­rį jūs ir mi­nė­jo­te. Pri­imant pa­tį įsta­ty­mą, S. Mag­nit­skio įsta­ty­mą, kar­tu su įsta­ty­mu bu­vo pa­teik­ta ir re­zo­liu­ci­ja tuo­met, ku­ria iš kar­to, pri­ėmus įsta­ty­mą, Sei­mas tei­kė Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai ir Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai są­ra­šą žmo­nių su var­dais, pa­var­dė­mis, kad šie žmo­nės bū­tų įtrauk­ti į sank­ci­jų są­ra­šą. Kaip ir mi­nė­jau, sank­ci­jų są­ra­šas yra su­da­ro­mas Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos tei­ki­mu, jis yra tei­kia­mas Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai, vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rės pa­ra­šas le­mia, kad tie žmo­nės ne­be­ga­li kirs­ti Lie­tu­vos sie­nos. Šian­dien, de­ja, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja pa­da­rė pir­mą žings­nį, ta­čiau su­si­dū­ru­si, ma­tyt, su ne­nu­ga­li­mo­mis jai jė­go­mis ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti an­tro žings­nio. To­dėl ben­dra­dar­biau­jant su Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja ir bu­vo pa­teik­tas šis są­ra­šas kaip re­zo­liu­ci­ja Sei­mui, kad tai bū­tų jau Sei­mo po­zi­ci­ja. Ki­taip mes ga­li­me at­si­dur­ti po­zi­ci­jo­je, kai mes tie­siog tu­rė­si­me lauk­ti tol, kol vie­na iš dau­gu­mai at­sto­vau­jan­čių par­ti­jų ar ly­de­rių pri­ima spren­di­mą. Tie žmo­nės, kaip dar kar­tą pa­mi­nė­siu, tu­ri šian­dien ga­li­my­bę at­vyk­ti į Lie­tu­vą. Tai nė­ra mo­ra­lu. Jie gau­na pre­mi­jas iš A. Lu­ka­šen­kos, jie ga­li kirs­ti Lie­tu­vos sie­ną, pa­sie­nie­čiai ne­ga­li jų su­stab­dy­ti, jie ga­li at­va­žiuo­ti. Ta in­for­ma­ci­ja, aš gir­džiu jū­sų pa­sta­bą, ta in­for­ma­ci­ja yra gau­ta di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais, sa­ky­ki­me, ji yra de­rin­ta di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais, aš ne­no­riu gal­būt vi­sų ap­lin­ky­bių at­skleis­ti, bet tai yra su­de­rin­ta su mū­sų už­sie­nio rei­ka­lų va­do­vais.

PIRMININKĖ. Klau­sia A. Sy­sas.

A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas ko­le­ga, aš vis dėl­to ta pa­čia kryp­ti­mi klau­si­mą. Iš da­lies jūs jau į kai ku­riuos ma­no no­rė­tus klaus­ti klau­si­mus at­sa­kė­te, bet vis tiek ar ne­rei­kė­tų vis dėl­to to są­ra­šo at­ski­rai? Nes pro­tes­tai vyks­ta to­liau. Ir va­kar bu­vo pro­tes­tai. Ir nau­jų „he­ro­jų“ ga­li bū­ti ne vie­nas, de­šim­tys. Jei­gu mes pa­da­ro­me lyg ir baig­ti­nį są­ra­šą, ar jūs siū­lo­te ta­da dėl ki­tų did­vy­rių die­nos pri­im­ti kiek­vie­ną kar­tą at­ski­rą re­zo­liu­ci­ją, ar tai bū­tų, jei­gu taip bū­tų, kaip prie­das prie re­zo­liu­ci­jos, ku­rį ga­li­ma pil­dy­ti? Ačiū.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Tik­ra­sis są­ra­šas yra su­da­ro­mas Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ir Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ben­dru su­ta­ri­mu. Tai­gi jis vi­sa­da yra at­vi­ras. Šian­dien tai, ką mes tei­kia­me su ko­le­go­mis soc­dar­bie­čiais, yra są­ra­šas, ku­ris yra su­de­rin­tas, ži­no­mas. Šie žmo­nės Lie­tu­vo­je jau da­bar yra nu­sta­ty­ti, Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė ga­li taip pat drau­ge su po­li­ti­kais iš opo­zi­ci­jos pa­sa­ky­ti su ga­ran­ti­ja, kad mes esa­me įsi­ti­ki­nę, kad šian­dien šie žmo­nės, aš to žo­džio ne­no­rė­čiau iš tri­bū­nos įvar­din­ti, bet jei­gu ki­ti ko­le­gos gir­dė­jo­te, ga­li­te Al­gio pa­klaus­ti, jis tik­rai jums pa­sa­kys, žo­dis yra tei­sin­gas… Tie žmo­nės tu­rė­tų bū­ti jau šian­dien įtrauk­ti į tą są­ra­šą.

Da­bar to­liau. Ar tas są­ra­šas ga­li bū­ti at­vi­ras? Taip, jis yra at­vi­ras. Ma­no su­pra­ti­mu, ir bu­vo tei­sin­gai įsta­ty­me nu­ma­ty­ta, kad ben­drą są­ra­šą su­da­ro Vy­riau­sy­bė, ki­taip ta­riant, tos dvi mi­nis­te­ri­jos. Jos tu­rė­tų nuo­lat sek­ti si­tu­a­ci­ją ir tuos žmo­nes įtrauk­ti, jei­gu jų at­si­ran­da dau­giau. Ta­čiau kar­tais at­si­tin­ka taip, kaip ir da­bar at­si­ti­ko Lie­tu­vo­je, kad štai ne­su­si­ta­rė dvi mi­nis­te­ri­jos, ne­ran­da ben­dro spren­di­mo. Ta­da yra dar Sei­mas, ne­pai­sant to, kad yra pri­ėmęs dvi re­zo­liu­ci­jas, sa­kan­čias, kad tas są­ra­šas tu­ri bū­ti pil­do­mas, pa­sa­kė A, bet ne­be­ga­li pa­sa­ky­ti B, nes Vy­riau­sy­bė­je yra ne­su­ta­ri­mų. Tai šian­dien mes šiek tiek, taip, stum­te­li­me tą ka­muo­lį į prie­kį.

PIRMININKĖ. Klau­sia J. Ja­ru­tis.

J. JARUTIS (LVŽSF). Ačiū, ko­le­ga. Ačiū, pir­mi­nin­ke. Su­pran­ta­ma, kad re­ži­mas tik­rai ne­si­re­mia 130 žmo­nių, kaip jūs mi­nė­jo­te, kad ten apie 9 tūkst. gal­būt šiuo me­tu ži­no­ma. Kaip ir at­sa­ky­ta į da­lį ma­no klau­si­mo, kad tas są­ra­šas nė­ra baig­ti­nis, jį bus ga­li­ma pil­dy­ti. Bet man kil­tų klau­si­mas toks. Kaip yra de­ri­na­ma? Vis tiek mū­sų bal­sas yra vie­nas, bet jei tas bal­sas bū­tų stip­res­nis už mū­sų kai­my­nių, bent jau ar­ti­miau­sių part­ne­rių, ar su Lat­vi­ja, Es­ti­ja tas są­ra­šas yra kaip nors de­ri­na­mas, ar jis bus tik mū­sų pri­im­tas, ar jis bus ben­dras?

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Ger­bia­mas Jo­nai, klau­si­mas yra tei­sin­gas. Aš su­pran­tu ir aukš­čiau­sių vals­ty­bės pa­rei­gū­nų po­zi­ci­ją, kad są­ra­šai tu­rė­tų bū­ti de­ri­na­mi. Bet jei­gu mes kar­tais ne­su­ge­ba­me su­de­rin­ti tarp sa­vo dvie­jų mi­nis­te­ri­jų, tai tu­ri­me su­pras­ti, kad su­de­ri­ni­mas tarp Lat­vi­jos ir Es­ti­jos yra dar il­ges­nis pro­ce­sas.

Tai čia yra ta tech­ni­nė rei­ka­lo pu­sė, bet yra ir po­li­ti­nė rei­ka­lo pu­sė. Pa­sa­ky­siu la­bai pa­pras­tai. Lie­tu­va su­ge­bė­jo, ir čia vi­sų mū­sų pa­stan­go­mis, per pir­mą­sias ke­lias sa­vai­tes pra­si­dė­ju­sios oru­mo re­vo­liu­ci­jos Bal­ta­ru­si­jo­je pa­sa­ky­ti, kad mes ga­li­me at­sto­vau­ti Bal­ta­ru­si­jos žmo­nėms ten, kur jie pa­tys ne­ga­li nu­ei­ti. Mes ga­li­me kal­bė­ti už juos Briu­se­ly­je, mes tu­ri­me kon­tak­tų, mes ga­li­me kal­bė­ti Ber­ly­ne, nes čia yra mū­sų kai­my­nai, mes su­pran­ta­me si­tu­a­ci­ją te­nai ir mes ga­li­me jų by­lą gin­ti.

Ir taip at­si­tin­ka, kad nu­va­žia­vus mū­sų ko­le­goms ar­ba ben­drau­jant su ko­le­go­mis Ber­ly­ne ar Briu­se­ly­je, ar Pa­ry­žiu­je, ar ku­ria­me nors ki­ta­me mies­te kyla klau­si­mas: tai ką jūs pa­da­rė­te? Aš prieš sa­vai­tę tu­rė­jau po­kal­bį su Šve­di­jos ko­le­go­mis iš tos pa­čios mū­sų kon­ser­va­to­rių šei­mos. Pa­sa­ky­ki­te, ką jūs pa­da­rė­te, mes pa­da­ry­si­me tą pa­tį. Mes pa­da­rė­me 30 pa­var­džių. A, tai, sa­ko, o ko jūs no­ri­te iš mū­sų? Ir aš tu­riu pa­sa­ky­ti, kad mes no­ri­me iš jū­sų, kad jūs ei­tu­mė­te link tų 9 tūkst. taip pat, kaip ir mes no­ri­me, bet mes ne­su­ge­ba­me ženg­ti vie­no žings­nio to­liau. Aš ma­nau, kad čia yra svar­bus tur­būt sig­na­las – Lie­tu­va iš­kė­lė tą vė­lia­vą, Lie­tu­va pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bę ir tą at­sa­ko­my­bę rei­kia neš­ti, ir čia yra tos at­sa­ko­my­bės ne­ši­mo žings­nis.

PIRMININKĖ. Dė­kui. Klau­sia R. Šar­knic­kas.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Kaip jūs gal­vo­ja­te, kai di­džio­sios Eu­ro­pos vals­ty­bės krūp­čio­ja dėl Bal­ta­ru­si­jos įvy­kių, o ma­žo­sios, kaip mes, dar ke­lios, šiek tiek tvir­čiau at­ro­do­me? Ačiū.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Aš ma­nau, kad Lie­tu­vos po­zi­ci­ja šian­dien yra na­tū­ra­li, yra nuo­šir­di po­zi­ci­ja. Tai yra mū­sų kai­my­nė. Kiek sa­ve at­si­me­na­me, mes gy­ve­na­me kai­my­nys­tė­je, gy­ve­no­me LDK lai­kais drau­ge, kar­tu sie­kė­me lais­vės, iš­si­ver­ži­mo iš so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos, de­ja, po to ke­liai pa­su­ko skir­tin­go­mis kryp­ti­mis. Dėl to mū­sų ry­šys su Bal­ta­ru­si­jos žmo­nė­mis yra la­bai au­ten­tiš­kas ir tai jau­čia­si. Kai mes šne­ka­me apie Bal­ta­ru­si­ją, mes su­pran­ta­me, ką mes kal­ba­me, mes ži­no­me, mes pa­žįs­ta­me tuos žmo­nes. Dėl to jie pa­si­rin­ko čia užuo­vė­ją ly­giai taip pat.

Kal­bė­da­mas apie di­dži­ą­sias Eu­ro­pos vals­ty­bes, aš tur­būt sa­ky­čiau, kad ga­li­ma tur­būt pa­tei­sin­ti kai ką, ap­skri­tai to­kią at­sar­gu­mo dėl Ru­si­jos po­zi­ci­ją, na, maž­daug ne­si­žval­gy­ki­me ten į Ru­si­jos pu­sę, bū­ki­me at­sar­gūs su tuo. Aš tam ne­pri­ta­riu, ma­nau, kad tai yra klai­din­ga po­zi­ci­ja.

Bet vis dėl­to kal­bė­da­mi ir su Vo­kie­ti­jos at­sto­vais mes ma­to­me, kad pro­ble­mų, su ku­rio­mis šian­dien tvar­ko­si Eu­ro­pai pir­mi­nin­kau­jan­ti Vo­kie­ti­ja, yra ne­pa­pras­tai daug ir kai ku­rių mes jų ne­ma­to­me. Kip­ro ir Tur­ki­jos kon­flik­tas Lie­tu­vai yra bai­sin­gai to­li. Vi­dur­že­mio jū­ra yra atos­to­gų kryp­tis, bet ne ge­o­po­li­ti­nė su­si­kir­ti­mo vie­ta dau­ge­liui mū­sų. Jie no­ri su­pras­ti, kad vi­sa tai šian­dien ba­lan­suo­ja – Tur­ki­ja, Kip­ras, Grai­ki­ja, pa­bė­gė­liai iš nau­jo ei­na vi­si į Eu­ro­pą, yra di­džiu­lis di­džiu­lis žai­di­mas, ku­ris vyks­ta vie­nu me­tu. Di­džio­sios vals­ty­bės, ypač Vo­kie­ti­ja, ku­ri pir­mi­nin­kau­ja Eu­ro­pos Są­jun­gai, vi­sa tai da­bar tu­ri ban­dy­ti ­la­vi­ruo­ti.

Va­di­na­si, mū­sų bal­sas yra dar svar­bes­nis, nes jei­gu mes ne­kal­bė­si­me, jei­gu mes ne­ro­dy­si­me po­zi­ci­jos, ta­da jos ne­ro­dys nie­kas. Ta­da vie­nin­te­lė te­ma ir liks Tur­ki­ja. Dėl to mes ne vie­ną sy­kį krei­pė­mės ir į Vo­kie­ti­ją, siū­ly­da­mi su­si­tik­ti su Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­jos at­sto­vais, pri­im­ti juos, kal­bė­ti su jais. Ki­taip ta­riant, mes iš tik­rų­jų dir­bame tą dar­bą, tą ad­vo­ka­ta­vi­mo dar­bą, ku­ris yra su­si­jęs ne tik su mū­sų mo­ra­li­niu įsi­pa­rei­go­ji­mu, apie ku­rį kal­bė­jau, bet iš tik­rų­jų yra su­si­jęs su mū­sų ge­o­po­li­ti­niu ir ener­ge­ti­niu sau­gu­mu.

PIRMININKĖ. Klau­sia K. Ma­siu­lis.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ačiū už ini­cia­ty­vą. La­bai rei­kia to­kio są­ra­šo. La­bai man pri­im­ti­na ir at­ro­do tei­sin­ga min­tis, kad tas da­bar­ti­nis są­ra­šas tu­rė­tų bū­ti tę­sia­mas ir tęs­ti­nis dar­bas. Kaip jūs ver­ti­na­te, ar ne­bū­tų ge­rai, kad tas ki­tas są­ra­šas, ku­ris at­si­ras­tų, bū­tų są­ra­šas, parašy­tas ben­dra­dar­biau­jant su Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­ja? Jie pa­ste­bė­jo, kad kai nu­plė­šia tiems omo­ni­nin­kams kau­kes, da­lis tų žmo­nių net dar­bo at­si­sa­ko, tai yra veiks­min­ga. Tai gal rei­kė­tų trauk­ti tuos žmo­nes, nu­plėš­ti jiems kau­kes, kad jie su­pras­tų, kad tie žvė­riš­ku­mai, ku­riuos jie da­bar da­ro, at­si­suks prieš juos pa­čius?

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Ger­bia­mas Kęs­tu­ti, vi­siš­kai pri­ta­riu jums. Iš es­mės šiek tiek anks­čiau ir­gi tą pa­tį bu­vau pa­mi­nė­jęs. Man at­ro­do, kad Sei­mas, šian­dien tvir­tin­da­mas šią re­zo­liu­ci­ją, tai la­biau­siai ir pa­sa­ky­tų: kad mes nu­plė­šė­me kau­kes nuo 118 žmo­nių, mes ži­no­me, kas jūs, mes įvar­di­na­me jus kaip iš es­mės nu­si­kal­tė­lius Lie­tu­vo­je ir jūs į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ne­pa­tek­si­te.

Ki­ta ver­tus, mes siun­čia­me tą sig­na­lą, apie ku­rį kal­ba­te jūs. Tie, ku­rių kau­kės bus nu­plėš­tos, tie, ku­rie da­ro rep­re­si­jas, tie, ku­rie mu­ša, kan­ki­na žmo­nes, so­di­na juos į ka­lė­ji­mus, į Lie­tu­vą at­ei­ty­je taip pat ne­at­vyks. Man ro­dos, čia yra ir stip­rus mo­ra­li­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas, ku­rį mes šian­dien at­lie­ka­me. Ačiū.

PIRMININKĖ. Jūs at­sa­kė­te į vi­sus klau­si­mus mums skir­tu lai­ku, tai yra de­šimt mi­nu­čių bai­gė­si.

Da­bar dis­ku­si­ja. K. Ma­siu­lis.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, kai Lie­tu­va bu­vo oku­puo­ta 1940 me­tais, ne­tru­kus at­si­ra­do ir to­kių as­me­nų, ku­riuos mes va­di­no­me stri­bais – da­bar­ti­nio OMONʼo Bal­ta­ru­si­jo­je ir vė­les­nio OMONʼo Lie­tu­vo­je per 1990 me­tų įvy­kius ana­lo­gas. Ši­tie žmo­nės iš tik­ro pri­si­den­gia ano­ni­miš­ku­mu – vei­dai už­deng­ti kau­kė­mis, bet jie el­gia­si bru­ta­liai. Kai ku­riems stri­bams, iš­gy­ve­nu­siems iki Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės, įvy­ko teis­mi­niai pro­ce­sai. Nors po pen­kių de­šimt­me­čių, bet tei­sin­gu­mas vis tiek at­si­ra­do. Aš la­bai no­rė­čiau, kad mes ir to­kius as­me­nis įtrauk­tu­me į są­ra­šą ir vi­są lai­ką jį pa­pil­dy­tu­mė­te tiek, kiek ži­no­me, kad to­kie as­me­nys, ku­rie bru­ta­liai el­gė­si, nu­si­žen­gė žmo­giš­ku­mui, ži­no­tų, kad į ci­vi­li­zuo­tas pa­sau­lio vals­ty­bes ne­įva­žiuos.

Ki­tas da­ly­kas, kad Lie­tu­va tam­pa de­mo­kra­tijos su Bal­ta­ru­si­ja ad­vo­ka­te. Mes tuo stip­rin­tu­me ir ben­dra­dar­biau­tu­me su bal­ta­ru­sių de­mo­kra­tinėmis jė­go­mis. Tą mo­ra­li­nę ly­de­rys­tę, ku­rią mes ro­do­me iki šiol, tu­rė­tu­me ir to­liau ro­dy­ti. Mes mo­ra­liai re­mia­me opo­zi­ci­ją ir re­mia­me de­mo­kra­tinius pro­ce­sus, o ne smur­to pro­ce­sus. To­dėl aš la­bai ska­tin­čiau tęs­ti šį dar­bą – ben­dra­dar­biau­jant su opo­zi­ci­ja bū­ti­na įtrauk­ti tuos as­me­nis, ku­rie da­bar dau­žo, kan­ki­na, prie­var­tau­ja žmo­nes, ku­rie iki šiol tik­tai tai­kiais bū­dais, ne jo­kiais ki­tais bū­dais, reiš­kė pro­tes­tą ne­de­mok­ra­tiš­kai iš­rink­tam Bal­ta­ru­si­jos pre­zi­den­tui.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu į tri­bū­ną P. Urb­šį.

P. URBŠYS (MSNG). Ger­bia­mi Sei­mo na­riai, iš tik­ro ši re­zo­liu­ci­ja yra rei­ka­lin­ga. Kaip aš su­pran­tu, šia re­zo­liu­ci­ja mes no­ri­me pa­ra­gin­ti ne tik­tai tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę, bet ir mū­sų vals­ty­bės va­do­vus, kad jie vis dėl­to ope­ra­ty­viau re­a­guo­tų į si­tu­a­ci­ją Bal­ta­ru­si­jo­je. Aiš­ku, tai su­ke­lia tam tik­rų klau­si­mų, ar ly­de­rys­tė tuo klau­si­mu kaž­kaip bai­gia­si tik Sei­me, bet kai pa­si­žiū­riu į tą są­ra­šą (gal aš pra­žiū­rė­jau, gal aš klys­tu), aš ne­ma­tau A. Lu­ka­šen­kos pa­var­dės. Aš gir­džiu iš sa­lės – yra ki­ta­me są­ra­še. Man at­ro­do, jei­gu mes no­ri­me bū­ti tie ly­de­riai, ku­rie tar­si no­ri pa­stū­mė­ti ne tik­tai Lie­tu­vos va­do­vus, bet ir tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę… Tuo la­biau kad Eu­ro­pos Par­la­men­tas, ku­ris pri­ėmė spren­di­mą, bū­tent jis ir ak­cen­tuo­ja, kad A. Lu­ka­šen­ka tu­ri pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Lo­giš­ka yra tai, kad mes, kaip pir­mei­viai, ga­lė­tu­me įra­šy­ti jį į tą są­ra­šą ir taip, vie­naip ar ki­taip, mes bū­tu­me nuo­sek­lūs.

Dar ma­ne ste­bi­na vie­nas da­ly­kas to­je re­zo­liu­ci­jo­je, kad mes vėl krei­pia­mės į tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę dėl sank­ci­jų, mes įra­šo­me tuos as­me­nis į są­ra­šą už tuos nu­si­kal­ti­mus, ku­riuos įvyk­dė prieš bal­ta­ru­sių tau­tą, bet kaž­ko­dėl ne­at­si­ra­do vie­tos vėl įra­šy­ti, kad ra­gi­na­me tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę ini­ci­juo­ti ne­pri­klau­so­mą tarp­tau­ti­nį ty­ri­mą at­žvil­giu as­me­nų, ku­rie da­ro nu­si­kal­ti­mus sa­vo tau­tos at­žvil­giu. Čia yra toks ne­iš­baig­tu­mas. Be abe­jo, ge­riau tai ne­gu nie­ko, bet tas ne­iš­baig­tu­mas vis dėl­to ro­do, kad mums čia, Sei­mo sa­lė­je, trūks­ta tam tik­ro ryž­tin­gu­mo.

PIRMININKĖ. Dė­kui. Ger­bia­mas J. Ber­na­to­nis.

J. BERNATONIS (LSDDF). Ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke, aš no­rė­čiau pa­tiks­lin­ti ko­le­gą Po­vi­lą, nes jis klai­di­na Lie­tu­vos žmo­nes, ku­rie mus gir­di. Toks są­ra­šas jau pra­dė­tas. Pa­tvir­tin­ta yra 30. Pir­mas kaip tik A. Lu­ka­šen­ka ir yra ta­me są­ra­še. Lie­tu­va pir­mo­ji jam pa­skel­bė sank­ci­jas. Ir tai bu­vo ap­ra­šy­ta spau­do­je. Ar­ba jūs tuo ne­si­do­mi­te, ar­ba są­mo­nin­gai no­ri­te su­klai­din­ti. Da­bar są­ra­šas tik tę­sia­mas. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. G. Land­sber­gis kal­bės? Pra­šau. Re­pli­ka.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Iš tik­rų­jų ačiū J. Ber­na­to­niui dėl to, kad pa­sa­kė tai, dėl ko aš ir­gi at­si­sto­jau prie mik­ro­fo­no. A. Lu­ka­šen­ka yra są­ra­še.

PIRMININKĖ. Da­bar re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas. Ke­tu­ri – už, ke­tu­ri – prieš. Ž. Pa­vi­lio­nis – už.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). Aš la­bai ra­gi­nu ko­le­gas, kaip vi­sa­da, vie­nin­gai pa­si­sa­ky­ti dėl šios re­zo­liu­ci­jos, nes Eu­ro­pa la­bai vė­luo­ja. Ša­lys, ku­rios ją ga­li ska­tin­ti ne­vė­luo­ti ir da­ry­ti adek­va­čius žings­nius, – tai bū­tent mes. Jau šian­dien tu­rė­jo pra­si­dė­ti Vir­šū­nių Ta­ry­bos su­si­ti­ki­mas Briu­se­ly­je, bet jis ati­dė­tas iki ki­tos sa­vai­tės. Jei­gu mes šią re­zo­liu­ci­ją pri­im­tu­me, mes pa­dė­tu­me ir mū­sų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rui, ir Pre­zi­den­tui vis dėl­to pa­da­ry­ti vis­ką, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga adek­va­čiai re­a­guo­tų į kri­zę Bal­ta­ru­si­jo­je. To­dėl la­bai pra­šau vie­nin­gai, kaip ir įpras­ta mums dėl už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mų, šian­dien bal­suo­ti už.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. P. Urb­šys – už.

P. URBŠYS (MSNG). Tik­rai aš nuo­šir­džiai at­si­pra­šau, jei­gu aš su­klai­di­nau dėl A. Lu­ka­šen­kos, bet, at­vi­rai pa­sa­kius, tik­rai keis­tai at­ro­do. Vy­riau­sy­bės lyg­me­niu, Pre­zi­den­to lyg­me­niu yra su­da­ro­mas vie­nas są­ra­šas, Sei­me su­da­ro­mas dar ki­tas są­ra­šas. (Bal­sai sa­lė­je) Pa­pil­do­me, vis­kas ge­rai, bet, kiek aš su­pran­tu, tas pir­mi­nis są­ra­šas bu­vo de­ri­na­mas su Es­ti­ja ir Lat­vi­ja. Po šio de­ri­ni­mo tas są­ra­šas ta­po toks, o ne ki­toks. Da­bar mes su­da­ro­me tą ki­tą są­ra­šą, su­tin­ku su juo, jį rei­kia pa­pil­dy­ti, pa­si­sa­kau už, bet lie­ku prie sa­vo nuo­mo­nės, yra ne­ge­rai, kad mes pa­tys ne­rei­ka­lau­ja­me ne­pri­klau­so­mo ty­ri­mo at­žvil­giu as­me­nų, įra­šy­tų į ši­tą są­ra­šą.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. A. Anu­šaus­kas – už.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, vi­siš­kai pri­ta­riu, kad są­ra­šas ir ne­įlei­di­mas į Eu­ro­pą, pir­miau­sia į Lie­tu­vą, taip pat į ki­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bes, pir­mas žings­nis. Tai, be abe­jo­nės, tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė, taip pat ir Lie­tu­va, tu­rė­tų pa­dė­ti bal­ta­ru­siams do­ku­men­tuo­ti ir tir­ti šių as­me­nų pa­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus. Nu­si­kal­ti­mus, ku­rie tik­rai ati­tin­ka nu­si­kal­ti­mų žmo­niš­ku­mui po­žy­mius, – kan­ki­ni­mo nu­si­kal­ti­mus ir vi­sus tuos, apie ku­riuos skel­bia de­mo­kra­tinė Bal­ta­ru­si­jos ži­niask­lai­da, rei­kia ne tik ži­no­ti, ne tik ma­ty­ti, bet ir ga­liau­siai pa­rei­ka­lau­ti dėl jų at­sa­ko­my­bės. Ha­gos tri­bu­no­las tie­siog no­rė­tų ši­tų as­me­nų. Lie­tu­vos, ma­nau, ir pa­rei­ga pa­dė­ti gau­ti tuos de­ta­lius do­ku­men­ti­nius duo­me­nis apie jų nu­si­kal­ti­mus. Tai­gi, be abe­jo­nės, ši re­zo­liu­ci­ja – pir­mas žings­nis, bet rei­kia to­liau ženg­ti per mū­sų vyk­do­mų­jų ins­ti­tu­ci­jų ga­li­my­bes.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia… at­si­pra­šau, kal­ba T. To­mi­li­nas.

T. TOMILINAS (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, čia jau yra ne tre­čio­ji, o ket­vir­to­ji su Bal­ta­ru­si­jos įvy­kiais su­si­ju­si re­zo­liu­ci­ja. Vi­sai ne­se­niai pri­ėmė­me re­zo­liu­ci­ją dėl Ast­ra­vo pa­lei­di­mo esant to­kioms po­li­ti­nėms są­ly­goms. Aš ra­gi­nu bal­suo­ti už. Dė­ko­ju už ini­cia­ty­vą. Ma­nau, kad Bal­ta­ru­si­jos žmo­nėms vi­siš­kai ne­svar­bu, kas siū­lo ir kas yra ak­ty­vus Bal­ta­ru­si­jos klau­si­mu – po­zi­ci­ja ar opo­zi­ci­ja. Jie lau­kia Lie­tu­vos pa­gal­bos. Su­muš­ti žmo­nės Mins­ko ir ki­tų mies­tų gat­vė­se pui­kiai ži­no pa­var­des tų žmo­nių, kas da­ly­vau­ja for­muo­jant teis­mų spren­di­mus, kas pa­tai­kau­ja smur­tą nau­do­jan­tiems as­me­nims, kas nau­do­ja psi­cho­lo­gi­nį smur­tą dar­bo vie­to­se. Ypač svar­bu pa­lai­ky­ti ga­myk­lo­se strei­kuo­jan­čius žmo­nes. Tai­gi aš svei­ki­nu šį žings­nį ir tu­ri­me ei­ti to­liau. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ger­bia­mi ko­le­gos, da­bar bal­suo­ki­me, ar pri­im­ti re­zo­liu­ci­ją be pa­tai­sų. Kas tu­ri­te to­kią nuo­mo­nę, bal­suo­ja­te už, kas tu­ri­te ki­tą, bal­suo­ja­te prieš ar­ba su­si­lai­ko­te.

 

Šios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 77 Sei­mo na­riai: už – 77, prieš nė­ra, su­si­lai­kiu­sių nė­ra. Sei­mo re­zo­liu­ci­ja pri­im­ta. (Gon­gas)

 

14.31 val.

Dis­ku­si­ja „Pro­ble­mos ir skau­du­liai Lie­tu­vos ap­lin­ko­sau­go­je: ką rei­kia da­ry­ti nedelsiant“

 

Ki­tas klau­si­mas – dis­ku­si­ja „Pro­ble­mos ir skau­du­liai Lie­tu­vos ap­lin­ko­sau­go­je: ką rei­kia da­ry­ti ne­del­siant“. Pra­ne­šė­jai yra ke­tu­ri. Reg­la­men­tuo­ja­me jų kal­bė­ji­mą – kiek­vie­nam po dešimt mi­nu­čių. Pir­mą­jį į tri­bū­ną kvie­čiu pro­fe­so­rių G. Bra­zai­tį – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Miš­ko bio­lo­gi­jos ir miš­ki­nin­kys­tės ins­ti­tu­to di­rek­to­rių.

 

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Miš­ko bio­lo­gi­jos ir miš­ki­nin­kys­tės ins­ti­tu­to direktoriaus Ge­di­mi­no Bra­zai­čio kal­ba

 

G. BRAZAITIS. La­ba die­na, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, vi­si čia su­si­rin­ku­sie­ji. At­vy­kau, nes ma­nęs pa­pra­šė pa­pa­sa­ko­ti apie miš­kus. Ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti ne­ma­žai ge­ro, bet pra­šė su­si­kon­cen­truo­ti į pro­ble­mas, tai apie jas ir kal­bė­siu.

Mums vi­siems rū­pi, ko­dėl žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti, žmo­nės rū­pi, ar ne, Lie­tu­vos pa­grin­di­niai šei­mi­nin­kai. Kai jie nu­va­žiuo­ja į miš­ką, ne­su­ge­ba at­skir­ti, ar tai sau­go­ma te­ri­to­ri­ja, ar tai yra ūki­nis miš­kas. Jei­gu ne­ti­ki­te, pa­tys ga­li­te pa­žiū­rė­ti „Go­og­le Maps“ že­mė­la­piuo­se, vi­si miš­kai, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar tai dau­gu­ma sau­go­mų te­ri­to­ri­jų, ar ūki­nių miš­kų, iš­rai­žy­ti to­mis pa­čio­mis plo­no­mis kir­ta­vie­tė­mis, pa­na­šiu in­ten­sy­vu­mu.

Ieš­kant gi­lu­mi­nių prie­žas­čių, ko­dėl taip at­si­ti­ko, rei­kė­tų kal­bė­ti apie miš­ko gru­pes, miš­kų gru­pes. Pra­džia jų XX am­žiaus vi­du­ry­je, kaž­kur Ru­si­jo­je bu­vo nu­spręs­ta, kad rei­kia at­skir­ti pa­kran­čių ap­sau­gi­nius miš­kus. Mes tą idė­ją iš­plė­to­jo­me ta­pę ne­pri­klau­so­mi. Miš­kų gru­pės pra­džio­je bu­vo pa­žan­gi idė­ja. La­bai gai­la, bet ji tam­pa la­bai ri­bo­ta, jei­gu mes vis dau­giau kal­ba­me apie bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mą ir ma­žiau kal­ba­me apie ne­gy­vo­sios gam­tos ap­sau­gą.

Kuo ši idė­ja yra blo­ga? Miš­kų gru­pės reg­la­men­tuo­ja kir­ti­mo am­žių ir ne­la­bai ką tu­ri ben­dro su bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mu. Jei kal­ba­me apie rū­šių ir bu­vei­nių iš­sau­go­ji­mą, tu­ri­me ži­no­ti, kad tai yra su­si­ję su rū­šių ra­dim­vie­tė­mis, tam tik­rų struk­tū­rų iš­lai­ky­mu tam tik­ro­se vie­to­se ir tam tik­ru in­ten­sy­vu­mu iš­skir­tų vie­tų. O, kai mes kal­ba­me apie miš­kų gru­pes, jų įta­ką ūki­nin­ka­vi­mui, tai re­a­liai mes tą me­dy­ną ker­ta­me ar šiek tiek anks­čiau, ar šiek tiek vė­liau ir re­a­liai neat­si­žvel­gia­me, kas ten yra, ir po kaž­kiek me­tų mes pa­ma­to­me to­kį pat vaiz­dą. Miš­ki­nin­kai ga­li sa­ky­ti, kad tai yra (…) sis­te­ma, pa­gal ją yra ūki­nin­kau­ja­ma, bet in­for­ma­ci­ja ten nė­ra tiek tiks­li ir rei­kė­tų, jei­gu ten yra su­dė­ti taš­kai ant tų rū­šių, kad kaž­kas nu­va­žiuo­tų, pa­žiū­rė­tų, kur tos rū­šys yra, ra­dim­vie­tės. Bet, de­ja, mes ne­da­ro­me po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo.

Ki­tas da­ly­kas yra Eu­ro­pos Są­jun­gos sau­go­mų na­tū­ra­lių bu­vei­nių iš­sky­ri­mas ir ap­sau­ga. Tai at­ski­ra is­to­ri­ja. Per ke­lio­li­ka me­tų mes ne­la­bai ką su­ge­bė­jo­me čia pa­siek­ti. Iš mir­ties taš­ko ap­sau­ga ne­pa­ju­dė­jo. Nė­ra jo­kio ofi­cia­laus na­cio­na­li­nio ap­sau­gos sta­tu­so. Kaip bu­vei­nės bu­vo ket­vir­to­je gru­pė­je, taip ir li­ko ir jos to­liau ker­ta­mos. Na, gal­būt iš­sky­rus tai, kad vals­ty­bi­niai miš­kai įsi­pa­rei­go­jo lai­ki­nai ne­kirs­ti BAS te­ri­to­ri­jo­se, bet šis urė­di­jos įsi­pa­rei­go­ji­mas ir­gi yra vos ne ge­ra­no­riš­kas.

Bu­vei­nės ne­tu­rė­tų bū­ti re­zer­va­tai. Ga­li­ma bū­tų jas tvar­ky­ti lai­kan­tis gam­tot­var­kos prin­ci­pų. Man ten­ka da­ly­vau­ti šiuo me­tu ren­giant gam­tot­var­kos ­tvar­ky­mo re­ko­men­da­ci­jas. Bet jei ir to­liau taip tę­sis, grei­čiau­siai jų liks tiek ma­žai, kad teks ap­sau­gą la­bai griež­tai reg­la­men­tuo­ti.

Kai kal­ba­me apie na­tū­ra­lių bu­vei­nių ap­sau­gą, mes daž­nai iš­girs­ta­me, kad at­lik­ta eko­no­mi­nė ana­li­zė, yra su­skai­čiuo­ti mi­li­jo­nai, kiek tai mums kai­nuos. Ta­čiau mes kaž­ko­dėl ne­kal­ba­me, kad tai yra įsi­pa­rei­go­ji­mas Eu­ro­pos Są­jun­gai. Eu­ro­pos Są­jun­ga įsi­pa­rei­go­da­ma ski­ria mums tur­būt mi­li­jar­dus, o mes svars­to­me, ar čia tie ke­lio­li­ka mi­li­jo­nų per me­tus bus di­de­lė pro­ble­ma. Gal ta­da reik­tų siųs­ti de­pe­šą į Briu­se­lį ir ra­šy­ti, kad mes no­ri­me per­svars­ty­ti su­tar­tį.

Ply­nie­ji kir­ti­mai sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se – vėl­gi klau­si­mas, ku­ris tur­būt šiuo me­tu ir Sei­me la­bai svars­to­mas. Kaip moks­li­nin­kas, aš ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, ar tu­ri­me vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ply­nų­jų kir­ti­mų, bet tik­rai ga­liu už­tik­rin­ti, kad do­mi­nuo­jan­tis ūki­nin­ka­vi­mo ti­pas ne­tu­rė­tų bū­ti ply­nie­ji kir­ti­mai. Jų tik­rai tu­rė­tų bū­ti daug ma­žiau.

Ki­tas da­ly­kas, kai mes no­ri­me su­ma­žin­ti ply­nųjų kir­ta­vie­čių plo­tą, mes la­bai daž­nai kal­ba­me, aš iš­girs­tu kal­bant, kad rei­kė­tų su­ma­žin­ti mak­si­ma­lius ply­nųjų kir­ta­vie­čių plo­tus. Bet pa­ti­kė­ki­te – tai nie­ko ne­duos. O prie­žas­tys yra la­bai pa­pras­tos: iš­ker­ta­mas plo­tas bus tas pats, tie­siog jis bus la­biau pa­bi­ręs, la­biau pa­si­skirs­tęs frag­men­tuo­tas miš­ko kraš­to­vaiz­dis.

Ką da­ry­ti? Yra dvi iš­ei­tys. Vie­na iš­ei­tis bū­tų di­din­ti ne­ply­nų at­ran­ki­nių kir­ti­mų plo­tą. Tai yra kir­ti­mai, kai mes vi­są lai­ką tu­ri­me se­ną me­dy­ną ir po kiek nors ja­me iš­ker­ta­me. Čia vėl­gi ne­reik­tų mai­šy­ti su at­ve­ji­niais kir­ti­mais. At­ve­ji­niai kir­ti­mai yra tie­siog iš­tęs­ti ply­nieji kir­ti­mai. Po pen­ke­rių ar de­šim­ties me­tų mes ma­ty­si­me tą pa­tį jau­nuo­ly­ną.

Tai­gi at­ran­ki­niai kir­ti­mai. Miš­kų stra­te­gi­jo­je kal­ba­ma, kad rei­kė­tų at­ran­ki­nių ne­ply­nų­jų kir­ti­mų plo­tą di­din­ti, bet miš­ki­nin­kai pa­si­žiū­ri, ko­kia yra miš­kų struk­tū­ra, ir ne­la­bai ma­to, kur ga­lė­tų tuos at­ran­ki­nius ar at­ve­ji­nius kir­ti­mus vyk­dy­ti. O prie­žas­tis yra pa­pras­ta: no­rint vyk­dy­ti ne ­ply­ną­jį kir­ti­mą, tu­ri bū­ti tam tik­ras po­miš­kio skai­čius, tu­ri bū­ti tam tik­ras jau­nuo­ly­nas po me­džiais. Jo nė­ra, nes yra to­kie ma­lo­nūs žvė­re­liai, ka­no­pi­niai žvė­re­liai, ku­rie vi­są jį su­grau­žia. Tie­siog at­ėję miš­ki­nin­kai ki­tos ga­li­my­bės ne­tu­ri kaip tik vyk­dy­ti ply­nąjį kir­ti­mą. Tai­gi ka­no­pi­nių žvė­rių skai­čius Lie­tu­vos miš­kuo­se 5–7 kar­tus vir­ši­ja­mas.

Ki­tas da­ly­kas. Rei­kė­tų žiū­rė­ti, ko­kia yra nu­sta­ty­ta me­ti­nė kir­ti­mo nor­ma. Tu­rė­tu­me per­svars­ty­ti, ko mes no­ri­me iš Miš­kų urė­di­jos: ar mes no­ri­me mak­si­ma­laus pel­no, ar mes no­ri­me, kad teik­tų įvai­rias miš­ko eko­sis­te­mų pa­slau­gas. Jas taip pat ga­li­ma įkai­no­ti ir jas įkai­no­ja. Jas ap­skai­čia­vus pa­aiš­kė­tų, kad miš­kai tei­kia di­džiu­lę nau­dą. Ki­tas da­ly­kas – dau­giau ku­bų nie­ka­da ne­reiš­kia dau­giau pel­no ir rei­kė­tų per­žiū­rė­ti vi­są me­die­nos kir­ti­mo ir par­da­vi­mo stra­te­gi­ją.

Ap­skri­tai kal­bant apie miš­kų sek­to­rių, jei žiū­rė­tu­me į to­li­mą per­spek­ty­vą, per­spek­ty­vos nė­ra la­bai ge­ros. Man te­ko kal­bė­ti su Lat­vi­jos vie­nu pro­fe­so­riu­mi iš Miš­kų fa­kul­te­to. Jie šie­met pri­ėmė 200 stu­den­tų, mū­sų Miš­kų fa­kul­te­tas pri­ėmė 25, iš jų pu­sė – eko­lo­gai, pu­sė – miš­ki­nin­kai. Tai­gi dar­bo vie­tos tur­būt ne­liks tuš­čios, bet jas užims tur­būt ki­tų spe­cia­ly­bių žmo­nės.

Na, ką dar rei­kė­tų jums pa­sa­ky­ti, kad ap­skri­tai rei­kė­tų per­žiū­rė­ti vi­są miš­ki­nin­ka­vi­mo sis­te­mą, ją rei­kė­tų per­krau­ti. Gam­ti­nis sek­to­rius ne­pa­ten­kin­tas per­ne­lyg in­ten­sy­viais kir­ti­mais, miš­ki­nin­kys­tės sek­to­rius ne­pa­ten­kin­tas tuo, kad ker­ta 20 ar kaž­kiek me­tų vy­res­nius me­dy­nus. Na, ma­no vie­nas ko­le­ga yra ap­skai­čia­vęs, pa­da­ręs skai­čia­vi­mus, pagal tarp­tau­ti­nį pro­jek­tą su­mo­de­lia­vo vi­są Lie­tu­vos si­tu­a­ci­ją: mes ga­lė­tu­me vyk­dy­ti to­kiu pa­čiu in­ten­sy­vu­mu kir­ti­mus, jei­gu 25 % miš­kų at­skir­tu­me ir juo­se nie­ko ne­da­ry­tu­me. Tai bū­tų tar­si re­zer­va­tai, o li­ku­sio­je da­ly­je mes ūki­nin­kau­tu­me ne pa­gal IX am­žiaus tra­di­ci­ją nu­sta­ty­tas tech­ni­nes bran­das, ku­rios bu­vo nu­sta­ty­tos tam, kad lai­vus kas nors pa­sta­ty­tų, bet pa­gal eko­no­mi­nes bran­das, ta­da, kai yra eko­no­miš­kiau­sia kirs­ti me­dy­ną. Tad vi­sai ne­kal­ba­ma apie kaž­ko­kį miš­kų sku­ti­mą, kaip kai ku­rie Sei­mo na­riai ne per se­niau­siai pa­reiš­kė apie la­bai in­ten­sy­vų eks­plo­a­ta­vi­mą.

Tai­gi no­rė­čiau pa­dė­ko­ti vi­siems už dė­me­sį. Ti­kiuo­si, kad pri­si­dė­jau prie jū­sų ra­cio­na­lių spren­di­mų at­ei­ty­je.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui. Ger­bia­mi ko­le­gos, gal su­ta­ria­me taip, kad po vi­sų pra­ne­ši­mų bus 20 mi­nu­čių skir­ta Sei­mo na­rių klau­si­mams. Ta­da pa­sa­ky­si­te, ku­riam pra­ne­šė­jui ski­ria­te klau­si­mą, ir pra­ne­šė­jas at­sa­kys. Jei­gu tam pri­ta­ria­te, ta­da kvie­čiu ant­rą­jį pra­ne­šė­ją Ž. Mork­vė­ną – Bal­ti­jos ap­lin­kos fo­ru­mo di­rek­to­rių.

 

Bal­ti­jos ap­lin­kos fo­ru­mo di­rek­to­riaus Žy­man­to Mork­vė­no kal­ba

 

Ž. MORKVĖNAS. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, pir­miau­sia no­rė­čiau pa­dė­ko­ti – prieš dvi die­nas bal­sa­vo­te dėl Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų įsta­ty­mo pa­tai­sų, ku­rios įtei­sin­tų ūki­nę veik­lą gam­ti­niuo­se re­zer­va­tuo­se, pa­tei­ki­mo. Šių pa­tai­sų prie­ša­ky­je – Žu­vin­to re­zer­va­tas. Vie­ni šį eže­rą ma­to kaip ne­lie­čia­mos gam­tos oazę, ki­ti – kaip la­bai tra­pią eko­sis­te­mą, kur ne­at­sa­kin­gi žings­niai ga­li ją su­nai­kin­ti, tre­ti – kaip ga­li­my­bę su­si­žve­jo­ti ko­kią ly­de­ką ir pa­si­jus­ti pri­vi­le­gi­juo­tiems, dar ki­tiems tai rin­ki­mų apy­lin­kė ir ap­link la­bai ge­rai ži­no­mos vie­tos, dar va­di­na­mos me­džiok­lės plo­tais. Mums, gam­ti­nin­kams, tai la­bai svar­bus sim­bo­lis, kaip pir­mo­ji Lie­tu­vos sau­go­ma te­ri­to­ri­ja, ku­rią įkvė­pė T. Iva­naus­kas, pa­dė­jęs pa­ma­tus ir šiuo­lai­ki­nei mū­sų gam­to­sau­gai ar­ba tam, kas iš jos da­bar li­ko.

Ačiū bal­sa­vu­siems prieš ir ypač ačiū sa­vo ne­pa­lai­ky­mą pa­reiš­ku­siems val­dan­tie­siems. Su­pran­tu, kad ga­lė­jo bū­ti ne­jau­ku dėl sa­vo par­ti­jos ko­le­gos. Toks bal­sa­vi­mas mums, gam­ti­nin­kams, su­tei­kė vil­ties, kaip su­tei­kė vil­ties ir prieš sa­vai­tę pra­dė­tas svars­ty­ti Miš­kų įsta­ty­mas Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­te. Tie­sa, po va­kar die­nos po­sė­džio svars­ty­mo ky­la šioks toks nuo­gąs­ta­vi­mas, ar ne­bus tai vien­kar­ti­nis prieš­rin­ki­mi­nės iliu­zi­jos blyks­nis.

Pa­kal­bė­ki­me apie miš­kus. Po­žiū­ris į šią eko­sis­te­mą ryš­kiau­siai po­lia­ri­zuo­ja ir iš­ryš­ki­na pa­ma­ti­nius vi­sos gam­to­sau­gos skau­du­lius, ne tik miš­kų. Gir­dė­jau kai ku­rių po­li­ti­kų ver­ti­ni­mus, kad ko­va dėl Pu­nios ši­lo re­zer­va­to yra dvie­jų Kęs­tu­čių as­me­ni­nių am­bi­ci­jų dra­ma. Ta­čiau iš tie­sų ši is­to­ri­ja pa­ro­do kur kas gi­les­nes ver­ty­bi­nes san­kir­tas ir vi­suo­me­nė­je vyks­tan­čius vir­smus. Ką mes ma­to­me žiū­rė­da­mi į ši­lą? Ar gy­vy­bės lop­šį, ku­ria­me pa­gal per mi­li­jo­nus me­tų nu­si­sto­vė­ju­sius gam­tos dės­nius są­vei­kau­ja dau­gy­bė rū­šių ir kiek­vie­na jų yra svar­bi ir rei­ka­lin­ga? Ar­gi vis­gi ma­to­me gam­tos iš­tek­lių, ku­rį ga­li­me ir tu­ri­me kaž­kaip pa­nau­do­ti: len­tos, gry­bai, uo­gos, mė­sa, me­džiok­lės azar­tas ar kiet­met­riai? Ar mes no­ri­me puo­se­lė­ti tik mums pa­to­gią ir su­tvar­ky­tą gam­tą – be er­kių, be kir­var­pų, be ša­bakš­ty­nų, tik ma­lo­nus sa­ma­nų ki­li­mas, ne­su­kir­mi­ję ba­ra­vy­kai, čiul­ban­čios lakš­tin­ga­los ir gai­vi pu­šų pa­unks­nė? Ar vis dėl­to no­ri­me su­pras­ti gam­tos dės­nius ir pri­pa­žin­ti na­tū­ra­lią, nors mums ir ne vi­sa­da pa­to­gią, gam­tą su me­džiais vir­tuo­liais, vabz­džių pil­nais pel­ky­nais? Ki­ni­var­pos. Ar tai nai­kin­ti­nas pa­ra­zi­tas, o gal vis­gi ne­at­ski­ria­ma eko­sis­te­mos da­lis, tu­rin­ti sa­vo funk­ci­ją ir sa­vo na­tū­ra­lius prie­šus? Ar po­žiū­ris į ki­ni­var­pą tu­ri skir­tis sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je ir ūki­niuo­se miš­kuo­se? Šių po­žiū­rių ta­ko­skyra va­ka­rie­tiš­kos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos dis­ku­si­jo­se bu­vo ryš­kiai at­spin­dė­ta dar prieš pus­an­tro šim­to me­tų – tai gar­sie­ji G. Pin­čo­to ir Dž. Mū­ro de­ba­tai, su­for­ma­vę gam­to­sau­gos po­li­ti­kos pa­ma­tus Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. G. Pin­čo­tas lai­kė­si po­žiū­rio, jog gam­ta tu­ri bū­ti puo­se­lė­ja­ma kaip iš­tek­lius, o Dž. Mū­ras lai­kė­si po­zi­ci­jos, jog gam­ta yra ver­tin­ga sa­vai­me, ak­cen­ta­vo jos dva­si­nę ver­tę, to­dėl ją sau­go­da­mi ne­tu­rė­tu­me ti­kė­tis ma­te­ria­li­nės nau­dos. Tai da­vė pra­džią ir iki šiol Šiau­rės Ame­ri­kos že­my­ną gar­si­nan­tiems na­cio­na­li­niams par­kams, ku­riuos kas­met ap­lan­ko mi­li­jo­nai žmo­nių, bet taip pat sa­vo erd­vę tu­ri ir vi­siš­kai lau­ki­nė gam­ta.

Toks dis­kur­sas vy­ko ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je, kur ga­liau­siai abi (pa­brė­žiu – abi) ver­ty­bi­nės nuo­sta­tos ra­do sa­vo vie­tą ap­lin­ko­sau­gos po­li­ti­ko­je. Ta­čiau tai ap­len­kė Lie­tu­vą. Ap­lin­ko­sau­gos tei­sės užuo­maz­ga lai­ko­mas Pir­ma­sis Sta­tu­tas dar XVI am­žiu­je, ja­me ap­lin­ko­sau­ga yra ma­to­ma kaip miš­kų ūkio ir me­džiok­lės tei­sės nor­mų re­gu­lia­vi­mo sis­te­ma. Šian­die­nia­me Žu­vin­to ly­de­kų gau­dy­mo bru­ta­lių Me­džiok­lės tai­syk­lių pa­kei­ti­mo ar gei­džia­miau­sio pa­keis­ti įsta­ty­mo – Miš­kų įsta­ty­mo svars­ty­mų kon­teks­te pa­na­šu, jog po­žiū­ris į gam­to­sau­gą po­li­ti­ko­je ne­daug pa­ju­dė­jo į prie­kį per pas­ta­ruo­sius 500 me­tų.

Grįž­ki­me į da­bar­tį. Kal­bant apie pas­ta­rai­siais me­tais de­monst­ruo­ja­mas ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, čia la­biau­siai tur­būt tik­tų Ru­si­jos se­lek­ci­nin­ko I. Mi­čiu­ri­no ci­ta­ta: „Mes ne­ga­li­me lauk­ti gam­tos ma­lo­nės. Mū­sų už­duo­tis jas iš gam­tos pa­si­im­ti.“ Šiuo­se žo­džiuo­se aš ma­tau ir šių die­nų Žu­vin­tą, ir Pu­nios ši­lą, ir La­ba­no­ro, Ši­mo­nių, Dai­na­vos gi­rių ak­tu­a­li­jas.

Moks­li­nin­kai, ana­li­zuo­da­mi Be­lo­ve­žo gi­rios Len­ki­jo­je kon­flik­tą dėl gi­rios iš­sau­go­ji­mo ir ko­vos su ki­ni­var­po­mis, pa­ste­bė­jo, jog da­ly­je vi­suo­me­nės jau įvy­ko vir­smas, kai pri­pa­žįs­ta­mos va­ka­rie­tiš­kos ver­ty­bi­nės nuo­sta­tos. To­dėl ši da­lis ak­cen­tuo­ja bū­ti­ny­bę sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se sau­go­ti gam­tą kaip sa­vai­mi­nę ver­ty­bę. Ne­pai­sant to, vals­ty­bi­nės miš­kot­var­kos ins­ti­tu­ci­jos ne­spė­ja trans­for­muo­tis pas­kui vi­suo­me­nės po­žiū­rio po­ky­čius ir miš­ką ma­to kaip ver­tin­go iš­tek­liaus val­dy­mo ob­jek­tą.

Ma­nau, jog Lie­tu­vo­je si­tu­a­ci­ja yra la­bai pa­na­ši. Šian­die­ni­nė miš­ki­nin­kys­tė var­giai at­spindi pa­si­kei­tu­sį vi­suo­me­nės po­žiū­rį ir lū­kes­čius. Di­de­lė da­lis vi­suo­me­nės tiek so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, tiek gat­vė­se ar miš­kuo­se ra­gi­na ma­žiau kirs­ti ir dau­giau sau­go­ti. Šia­me fo­ne mū­sų Vy­riau­sy­bė kir­ti­mų nor­mas di­di­na, sis­te­min­gai stab­do in­ves­ti­ci­jas į gam­to­sau­gai svar­bius spren­di­mus, ig­no­ruo­da­ma dia­lo­go bū­ti­ny­bę, gi­li­na ta­ko­skyrą tarp gam­tos sau­go­to­jų ir miš­ko nau­do­to­jų.

Leis­ki­te man pa­ci­tuo­ti pa­ma­ti­nę ver­ty­bę, ku­ria ofi­cia­liai re­mia­si Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja: „Gam­ta po­li­ti­ko­je ne­tu­ri bal­so, to­dėl mes sie­kia­me bū­ti gam­tos at­sto­vais.“ Šios pa­ma­ti­nės ver­ty­bės iš­spaus­din­to pla­ka­to fo­ne ap­lin­kos mi­nist­ras K. Ma­žei­ka svei­ki­na vi­sus su pa­sau­li­ne Ap­lin­kos ap­sau­gos die­na ar duo­da in­ter­viu apie sa­vo dar­bus. Tuo­met su­pran­ti, jog at­sto­vau­da­mas gam­tai, re­a­liai jis at­sto­vau­ja ne gam­tai, o tik bar­su­kų me­džio­to­jams, tai­syk­lė­se pail­gin­da­mas jų me­džiok­lės se­zo­ną ir įtei­sin­da­mas ki­tų žvė­rių bru­ta­lią nak­ti­nę me­džiok­lę su šu­ni­mis. At­sto­vau­ja Žu­vin­to ly­de­kų gau­dy­to­jams ar Pu­nios ši­lo me­die­nos sau­go­to­jams. Kiek tai yra nuo­sek­lu, ma­nau, iš­va­das ga­li­te pa­da­ry­ti pa­tys ir be to­les­nių pa­vyz­džių.

Trum­pai apie ža­li­ą­jį kur­są. Val­dan­čių­jų su­pra­ti­mą apie jų de­le­guo­to Eu­ro­pos ko­mi­sa­ro pri­sta­ty­tą­jį ža­li­ą­jį kur­są pui­kiai iliust­ruo­ja va­kar die­nos po­sė­dy­je Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pri­sta­ty­tas pla­nuo­ja­mas ren­gi­nys šia te­ma. Ci­tuo­ju: „Te­ma yra „Gre­en De­al“. Nu, Eu­ro­pa no­rės ten pa­suk­ti. Pa­ma­tė, kad var­lių ne­bė­ra ten.“

Šiuo me­tu kaip tik ren­gia­mos Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bos iš­va­dos dėl ža­lio­jo kur­so ir bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės stra­te­gi­jos, kur ap­lin­kos mi­nist­rai de­ri­na ben­drą po­zi­ci­ją. Ga­liu pa­sa­ky­ti, nė­ra su­ta­ri­mo dėl pra­džios for­mu­luo­tės. Vie­nos ša­lys svei­ki­na ir en­tu­zias­tin­gai pa­tvir­ti­na šiuos stra­te­gi­nius do­ku­men­tus, ki­tos ša­lys tik svei­ki­na. Na, o treč­da­lis Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, tarp ku­rių yra ir Lie­tu­va, dė­me­sį ski­ria Bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės stra­te­gi­jai – tai­gi nie­kaip ne­ga­li pa­svei­kin­ti šio jos rei­ka­lin­gu­mo ir iš­lai­ko la­bai re­zer­vuo­tą po­zi­ci­ją. Ką rei­kia da­ry­ti ne­del­siant?

Pir­miau­sia tai yra po­žiū­rio re­for­ma. Per­žiū­rė­ti pa­ma­ti­nes gam­to­sau­gos ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, dėl jų su­si­tar­ti su vi­suo­me­ne ir de­ra­mai joms at­sto­vau­ti Eu­ro­po­je. Ti­kiu, jog tuo­met dau­ge­lis da­ly­kų iš tik­rų­jų iš­si­spręs sa­vai­me.

Ver­ti­nant Lie­tu­vos eko­sis­te­mų būk­lę, di­džiau­si nuos­mu­kiai ste­bi­mi miš­kuo­se ir ag­ra­ri­nė­se eko­sis­te­mo­se. Čia bu­vei­nių ir jo­se tarps­tan­čių sau­go­mų rū­šių būk­lė yra pras­ta ir to­liau blo­gė­jan­ti. Iš eko­sis­te­mų jau už­dir­bo­me pa­kan­ka­mai. Jas nu­skur­di­no­me, da­bar lai­kas in­ves­tuo­ti į jų at­kū­ri­mą.

Dėl miš­kų eko­sis­te­mų mes tu­ri­me ras­ti ba­lan­są tarp miš­ko sau­go­ji­mo ir nau­do­ji­mo. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, miš­kai sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se tu­ri bū­ti sau­go­mi, o ne ūkiš­kai nau­do­ja­mi. Jei­gu tik­rai rei­kia, in­ten­sy­ves­nis miš­kų nau­do­ji­mas ga­li­mas už sau­go­mų te­ri­to­ri­jų ri­bų esan­čiuo­se miš­kuo­se, ku­rie ga­li bū­ti au­gi­na­mi miš­kų plan­ta­ci­jų prin­ci­pu, taip su­tei­kiant, pa­ten­ki­nant me­die­nos rin­kos po­rei­kius. Jei­gu gam­tos ver­ty­bių iš­sau­go­ji­mas rei­ka­lau­ja vi­siš­kai su­stab­dy­ti ūki­nę veik­lą sau­go­mų te­ri­to­ri­jų pri­va­čiuo­se plo­tuo­se, rei­kia ieš­ko­ti bū­dų kom­pen­suo­ti nuos­to­lius ar iš­pirk­ti tuos miš­kus.

Da­bar ren­gia­mi ir tvir­ti­na­mi eko­no­mi­kos gai­vi­ni­mo pla­nai. La­bai ap­mau­du, jog bū­tent to­kia kom­pen­sa­ci­nė ga­li­my­bė iš to­kio pla­no kaip tik bu­vo iš­brauk­ta. Bū­ti­na dieg­ti eko­sis­te­mi­nių pa­slau­gų ver­ti­ni­mą į vi­sas vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo sri­tis, tuo­met bū­tų at­si­žvelg­ta į eko­sis­te­mi­nį po­žiū­rį sta­tant ke­lių es­ta­ka­das, ap­sau­gan­čias nuo po­tvy­nių, vyk­dant me­lio­ra­ci­jas ar tvir­ti­nant miš­kų kir­ti­mo nor­mas.

Pa­vyz­džiui, ne­se­niai eko­no­mis­tų at­lik­tas Lie­tu­vos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų so­cio­e­ko­no­mi­nis ver­ti­ni­mas aiš­kiai iliust­ruo­ja, jog sau­go­mos te­ri­to­ri­jos sta­tu­sas pa­di­di­na te­ri­to­ri­jos so­cio­e­ko­no­mi­nę nau­dą dau­giau nei du kar­tus, ir toks ba­lan­sas ap­skai­čiuo­tas at­si­žvel­giant į pra­ra­di­mus dėl eko­no­mi­nės veik­los ri­bo­ji­mo.

Ga­liau­siai, kal­bant apie ag­ra­ri­nio kraš­to­vaiz­džio eko­sis­te­mas, pa­ra­dok­sa­lu, bet apie 2/3 ga­li­mų in­ves­ti­ci­jų gam­to­sau­go­je yra nu­ma­ty­ti Kai­mo plėt­ros pla­ne, ku­rio įgy­ven­di­ni­mą val­do Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. Ak­cen­tuo­ju – nu­ma­ty­ti, nes re­a­lios in­ves­ti­ci­jos per iš­mo­kų sis­te­mą šių me­tų pra­džio­je sie­kė vos 30 % vi­sos nu­ma­ty­tos su­mos ag­ra­ri­nė­je ap­lin­ko­sau­go­je. Sie­kiant už­tik­rin­ti adek­va­čią gam­to­sau­gą pie­vo­se ir šla­py­nė­se, rei­ka­lin­ga daug aukš­tes­nė am­bi­ci­ja pla­nuo­jant ag­ra­ri­nes ap­lin­ko­sau­gos prie­mo­nes ir ska­ti­nant jų įgy­ven­di­ni­mą.

De­ja, bet Ap­lin­kos ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos jau dau­ge­lį me­tų kon­ku­ruo­ja tar­pu­sa­vy­je, o da­bar kaip nie­kada trūks­ta dia­lo­go po­li­ti­niu lyg­me­niu, ku­riuo bū­tų de­ra­mai at­sto­vau­ja­mi ap­lin­ko­sau­gos in­te­re­sai. Štai ir pra­ei­tą sa­vai­tę Vy­riau­sy­bė pri­ėmė nu­ta­ri­mą dėl leng­va­ti­nių dy­ze­li­no nor­mų, taip pa­di­di­no nor­mas iš es­mės ap­lin­ką ter­šian­čioms ūki­nin­ka­vi­mo prak­ti­koms, o iš ag­ra­ri­nes ap­lin­ko­sau­gos prie­mo­nes įgy­ven­di­nan­čių ūki­nin­kų fak­tiš­kai vi­siš­kai at­ėmė to­kią leng­va­tos ga­li­my­bę. Tai stip­riai pa­kenks gam­ti­niu po­žiū­riu ver­tin­gų pie­vų ir šla­py­nių iš­sau­go­ji­mui. Te­bū­nie tai gam­ti­nin­ko ir rin­kė­jo lū­kes­čiai tur­būt jau at­ei­nan­čiai val­džiai. Ačiū jums už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ačiū pra­ne­šė­jui. To­liau kvie­čiu B. Ky­man­tai­tę, Gy­vū­nų ap­sau­gos ir tei­sių or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vę.

 

Gy­vū­nų ap­sau­gos ir tei­sių or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vės Bri­gi­tos Ky­man­tai­tės kal­ba

 

B. KYMANTAITĖ. Svei­ki vi­si! Ma­tau, čia jung­ti jau nie­ko ne­rei­kia. Dė­ko­ju už pa­kvie­ti­mą. Pir­mas kar­tas, kai kal­bė­siu iš šios tri­bū­nos, tai at­leis­ki­te, jei­gu kiek jau­din­siuosi ar ne vis­ką pa­teik­siu aiš­kiai ir iš­sa­miai.

Pir­miau­sia dė­ko­ju šian­dien vi­siems, ku­rie bal­sa­vo už Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mą. Ta­po­me 19-ąja Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­be, ku­ri ri­bo­ja lau­ki­nių gy­vū­nų pa­si­ro­dy­mą cir­kuo­se. Tai di­de­lis pa­sie­ki­mas, tai yra mū­sų de­šimt­me­čio dar­bo ap­do­va­no­ji­mas. Tik­rai dė­kui vi­siems pa­lai­kiu­siems ir pa­si­sa­kiu­siems už.

Kaip ma­to­me, pas­ta­ro­sios sa­vai­tės pa­ro­dė, kad tik­rai pro­ble­mų tu­ri­me įvai­rių. Lau­ki­niai gy­vū­nai, gy­vū­nai au­gin­ti­niai, gy­vū­nai, nau­do­ja­mi ver­slo tiks­lais. Per 5–10 mi­nu­čių ne­ga­liu vis­ko nu­pa­sa­ko­ti, bet pa­ban­dy­siu su­si­kon­cen­truo­ti į es­mi­nius da­ly­kus. Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų, nuo ko pra­si­de­da pats es­mi­nis re­gu­lia­vi­mas, yra at­sa­ko­my­bė už gy­vū­ną au­gin­ti­nį, sa­vi­nin­ko at­sa­ko­my­bė už gy­vū­ną au­gin­ti­nį.

Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mas nu­ro­do, ir tai jau yra nu­ro­dy­ta de­šimt me­tų, kad Vy­riau­sy­bė ko­or­di­nuo­ja gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos vals­ty­bi­nių stra­te­gi­jų ir pro­gra­mų ren­gi­mą ir jas tvir­ti­na. Per ke­lias Sei­mo ka­den­ci­jas (pa­ti dir­bu šio­je sri­ty­je tre­čią Sei­mo ka­den­ci­ją) jo­kios stra­te­gi­jos ar pro­gra­mos ne­bu­vo nu­ma­ty­ta, ne­bu­vo pa­reng­ta ir ne­bu­vo pa­tvir­tin­ta. Gy­vū­nų au­gin­ti­nių sri­tį, po­li­ti­ką šio­je sri­ty­je for­muo­ja Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. De­ja, mū­sų kvie­ti­mai reng­ti to­kias stra­te­gi­jas, su­sės­ti prie ben­dro sta­lo nie­ka­da ne­bu­vo iš­girs­ti. Be abe­jo, kai vals­ty­bė­je nė­ra jo­kios stra­te­gi­jos, su­pran­ta­me, kad įgy­ven­di­na­mo­sioms ins­ti­tu­ci­joms ar pa­rei­gū­nams, ku­rie vyks­ta kon­tro­liuo­ti, kaip lai­ko­ma­si gy­vū­nų ge­ro­vės ir kaip lai­ko­mi gy­vū­nai au­gin­ti­niai, yra la­bai sun­ku, nes nie­kas ne­ži­no, ku­ria lin­kme dir­ba­me, ką tu­ri­me da­ry­ti ir ko mes sie­kia­me kaip vals­ty­bė, kur no­ri­me sa­ve ma­ty­ti pen­kiais ar de­šim­čia me­tų į prie­kį.

Pa­teik­siu tru­pu­tį sta­tis­ti­kos, kad vi­si ži­no­tu­me, ko­kio­je si­tu­a­ci­jo­je šian­dien yra vals­ty­bė. Mū­sų duo­me­ni­mis, ne mū­sų, bet at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos, kas­met skai­čiuo­jan­čios sta­tis­ti­ką Eu­ro­pos Są­jun­go­je šu­nų ir ka­čių lai­ky­mo sri­ty­je, apie 70… na­mų ūkių Lie­tu­vo­je lai­ko bent vie­ną šu­nį ar­ba bent vie­ną ka­tę. Tai su­da­ro apie 1 mln. 150 tūkst. šu­nų ir ka­čių Lie­tu­vo­je. Iš tik­rų­jų tai yra di­de­lis skai­čius, tai ne­pa­ro­do, kad mes esa­me vals­ty­bė, be ga­lo my­lin­ti šu­nis ir ka­tes, tai pa­ro­do, kad mes esa­me vals­ty­bė, ku­ri šian­dien nesu­si­tvar­ko su gy­vū­nų po­pu­lia­ci­ja, dėl ko ky­la vi­sos pro­ble­mos, ku­rias ma­to­me pas­ta­rą­sias sa­vai­tes.

Pa­ly­gi­ni­mui: Šve­di­jos, Aust­ri­jos, ku­rios to­kių pro­ble­mų ne­tu­ri ar­ba jos la­bai la­bai ma­žos, su ku­rio­mis tvar­ko­si, 12 % na­mų ūkių lai­ko bent vie­ną šu­nį ar­ba vie­ną ka­tę. Tai pa­ro­do, kad at­sa­ko­my­bės ly­gis, vi­suo­me­nės po­žiū­ris ne tik į gy­vū­nų lai­ky­mą, taip pat ir įsi­gi­ji­mą, yra vi­siš­kai skir­tin­gas, o tai le­mia pro­ble­mų ne­tu­rė­ji­mą vals­ty­bė­je ir vi­siš­kai ki­to­kią tvar­ką.

Lie­tu­vo­je iš 1 mln. 150 tūkst. šu­nų ir ka­čių, pa­žen­klin­tų mik­ro­sche­ma, tai yra už­re­gist­ruo­tų, kai aiš­kiai ži­no­mas jų sa­vi­nin­kas, yra tik 135 tūkst. Va­di­na­si, iš vi­sos po­pu­lia­ci­jos tik 10 % ži­no­me, kas tik­rai yra jų sa­vi­nin­kas, ir jei­gu tas gy­vū­nas at­si­du­ria gat­vė­je, mes ga­li­me su juo su­sisiek­ti, pa­klaus­ti, ko­dėl tas gy­vū­nas at­si­dū­rė gat­vė­je.

Kiek­vie­nais me­tais gy­vū­nų prie­glau­do­se at­si­ran­da net 15 tūkst. šu­nų ir ka­čių, tai yra kas­me­ti­nis skai­čius ir jis yra tik­rai la­bai la­bai di­de­lis. Lie­tu­vo­je mes tu­ri­me apie 30 gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­jų, ir joms pa­kel­ti šią naš­tą, glo­bo­jant gy­vū­nus hu­ma­niš­kais bū­dais, kad jie ne­bū­tų gau­do­mi ir mig­do­mi, yra ne­žmo­niš­kas krū­vis.

Net 70 % pa­ten­kan­čių gy­vū­nų yra su­au­gę. Tai nė­ra jau­nik­liai, tai nė­ra ką tik at­ves­tos va­dos, tai yra su­au­gę gy­vū­nai, ku­rie vie­nais ar­ba ki­tais bū­dais dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių, tik­riau­siai dėl ne­at­sa­kin­gų prie­žas­čių, at­si­du­ria gat­vė­je. 90 % pa­te­ku­sių gy­vū­nų yra ne­žen­klin­ti ir jų at­si­ra­di­mo gat­vė­je is­to­ri­jos mes ne­ga­li­me su­ži­no­ti. Va­di­na­si, mes ne­ga­li­me su­si­siek­ti su sa­vi­nin­ku, tu­ri­me pa­im­ti gy­vū­ną ir jį glo­bo­ti, jei­gu sa­vi­nin­kas jo ieš­ko.

80 % be­na­mių gy­vū­nų pri­ima ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius – ne iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų, ne iš vals­ty­bės biu­dže­to, bet rū­pi­na­si šia pro­ble­ma iš vi­suo­me­nės su­au­ko­tų lė­šų, va­di­na­si, pro­ble­mą spren­džia ne vals­ty­bė, ne vals­ty­bi­nis sek­to­rius, bet pa­pras­ti gy­ven­to­jai, ku­rie au­ko­ja sa­vo pi­ni­gus, kad pro­ble­ma bū­tų kaž­kiek tvar­ko­ma.

Mes, kaip or­ga­ni­za­ci­ja ir vi­sas ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius, no­rė­tu­me už­tik­rin­ti, kad daug dau­giau gy­vū­nų, pa­ten­kan­čių į prie­glau­das dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių, su­grįž­tų na­mo ir ne­bū­tų glo­bo­ja­mi pir­miau­sia glo­bos na­muo­se, kad sau­giai bū­tų grą­ži­na­mi sa­vo sa­vi­nin­kams.

Su­rink­ti duo­me­nys ro­do, kad 60 Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių pa­si­kly­du­sių ir be­na­mių gy­vū­nų prie­žiū­rai kas­met ski­ria apie 1 mln. eu­rų. Tai yra taip pat di­džiu­lės lė­šos šiai pro­ble­mai kon­tro­liuo­ti. Ne spręs­ti, bet kon­tro­liuo­ti pa­sek­mes. Tie­siog pa­im­ti gy­vū­ną ir jį glo­bo­ti prie­glau­do­je.

Kas­met ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius su­ren­ka apie 800 tūkst. vi­suo­me­nės pa­ra­mos šiai pro­ble­mai spręs­ti ir be­na­miams gy­vū­nams pri­žiū­rė­ti. Vie­na iš efek­ty­viau­sių prie­mo­nių, nu­sta­tan­čių gy­vū­nų sa­vi­nin­ką, mes lai­ko­me žen­kli­ni­mo mik­ro­sche­mą. Tai yra la­bai po­pu­lia­ru pa­sau­ly­je. Ma­no­me, kad tas žen­kli­ni­mas tu­ri bū­ti pri­va­lo­mas. Tai nė­ra naš­ta, kaip iki šiol bu­vo ban­do­ma sa­ky­ti, ar­ba ne­ma­žai me­tų ban­do­ma sa­ky­ti. Tai yra pa­rei­ga sa­vi­nin­kui su­sie­ti sa­vo lai­ko­mą gy­vū­ną su sa­vi­mi, tai yra tap­ti at­sa­kin­gam ir at­skai­tin­gam, jei­gu tas gy­vū­nas pa­bė­go, pa­kly­do ar dėl ko­kių nors prie­žas­čių at­si­ra­do vie­to­je, kur juo nė­ra rū­pi­na­ma­si. Tai nė­ra 15 eu­rų naš­ta, tai yra įsi­pa­rei­go­ji­mas pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę vi­sam gy­vū­no gy­ve­ni­mui.

Ko­dėl rei­kia to pri­va­lo­mo žen­kli­ni­mo? Kaip ir mi­nė­jau, per di­de­lė šu­nų ir ka­čių po­pu­lia­ci­ja, ne­re­gu­liuo­ja­mas įsi­gi­ji­mas ir dau­gi­ni­mas – vie­na iš pro­ble­mų ke­le­to pas­ta­rų­jų sa­vai­čių, per­pil­dy­tos gy­vū­nų prie­glau­dos, sa­vi­val­dy­bių iš­lai­dos, tei­sės ak­tų ne­kon­tro­lia­vi­mas. Nu­sta­ty­ti gy­vū­no sa­vi­nin­ką, kai gy­vū­nas nė­ra žen­klin­tas, yra ne­įma­no­ma. Dau­ge­liu at­ve­jų, ką ma­to­me ir dėl ver­sli­nių gy­vū­nų vei­si­mo, kai ka­lės nė­ra žen­kli­na­mos, mes ne­ga­li­me nu­baus­ti to at­sa­kin­go as­mens. To­dėl jū­sų ini­cia­ty­vos griež­tin­ti baus­mes, di­din­ti baus­mes nė­ra efek­ty­vios, nes tie­siog yra di­de­lis ne­bau­džia­mu­mas ir ne­at­se­ka­mu­mas.

Skie­pai nuo pa­siut­li­gės ir gy­vū­no sa­vi­nin­ko ne­at­sa­ko­my­bė taip pat tu­ri sa­vo sta­tis­ti­ką. Kas­met apie 5 tūkst. as­me­nų bū­na ap­kan­džio­ti šu­nų ir ka­čių, 30 % iš jų su­da­ro vai­kai iki 15 me­tų am­žiaus. Apie 150 tūkst. eu­rų iš Li­go­nių ka­sos yra ski­ria­ma vak­ci­noms, tai yra kai as­muo krei­pia­si į gy­dy­mo įstai­gą, nes jam ky­la grės­mė su­sirg­ti pa­siut­li­ge – jį ap­kan­džio­jo šuo, ku­rio sa­vi­nin­kas nė­ra aiš­kus, ir ne­ga­li­ma pa­tik­rin­ti, ar jis yra skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės. Tai taip pat yra ir di­de­lė naš­ta, ir mo­ra­li­nė ža­la tam žmo­gui, ku­ris jau­di­na­si ir ne­ži­no, kas to­liau su juo ga­li nu­tik­ti, dėl to jis tu­ri per­ei­ti pen­kių skie­pų kur­są, kad ta si­tu­a­ci­ja su­si­tvar­ky­tų.

Šiuo me­tu pa­gal tai, kas yra ko­mu­ni­kuo­ja­ma tarp po­li­ti­kų, kar­tais ir pa­čios Vy­riau­sy­bės, for­muo­ja­ma nuo­mo­nė, kad lai­kan­tis au­gin­ti­nius yra varg­šas, lai­ko de­šim­tis ka­čių, ne­tu­ri pi­ni­gų, iš­me­si į gat­vę, ne­paims, nu­žu­dys, pri­glau­dė iš gat­vės, jo­kių pa­rei­gų. Tai na­ra­ty­vas, ku­ris yra for­muo­ja­mas vals­ty­bė­je. Šis for­ma­vi­mas nė­ra tei­sin­gas, nes mes for­muo­ja­me lai­ky­mo kul­tū­rą, kai su­tei­kia­me tei­sę lai­ky­ti be jo­kių pa­rei­gų. Tik­rai ma­no­me, kad 10 ar 15 eu­rų sa­vi­nin­kui žen­klin­ti sa­vo gy­vū­ną, lai­ko­mą vi­sam jo gy­ve­ni­mui, nė­ra iš­lai­dos kas­me­ti­nės, nė­ra iš­lai­dos kas­mė­ne­si­nės, ta­čiau tai iš­lai­dos vi­sam gy­vū­no gy­ve­ni­mui. Gal­vo­jant apie vi­sas lė­šas, ku­rios yra ski­ria­mos vals­ty­bės tai pro­ble­mai spręs­ti, sa­vi­nin­ko pa­rei­ga yra taip pri­si­dė­ti prie pro­ble­mos spren­di­mo.

Mes, kaip or­ga­ni­za­ci­ja, ma­no­me, kad kai ku­rioms gru­pėms tu­ri bū­ti su­teik­ta pa­gal­ba, ta­čiau tą ga­li tik­rai da­ry­ti ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius. Ba­by­čių, at­leis­ki­te už tą žo­dį, taip pat la­bai var­to­ja­mą žo­dį, kai kal­ba­ma apie pri­va­lo­mą žen­kli­ni­mą, nė­ra tiek, kad ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius ne­ga­lė­tų pa­dė­ti su­tvar­ky­ti tas, tar­ki­me, skaus­min­gas vie­tas, kur yra gal­būt dau­giau nei vie­nas ar­ba du šu­nys. Ta­čiau skir­ti 15 ar 5 mln. eu­rų iš vals­ty­bės biu­dže­to tam, kad vis­kas bū­tų pa­da­ro­ma gy­vū­nų lai­ky­to­jui ne­mo­ka­mai, aš ne­ma­nau, kad yra ta kryp­tis, ku­rią tu­rė­tų dik­tuo­ti vals­ty­bė ir po­li­ti­kai, kal­bė­da­mi apie gy­vū­nų at­sa­ko­my­bę. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jai. Ir pas­ku­ti­nis – K. Kli­ma­vi­čius, aso­cia­ci­jos „La­ši­šos die­no­raš­tis“ pre­zi­den­tas.

 

Aso­cia­ci­jos „La­ši­šos die­no­raš­tis“ pre­zi­den­to Kęs­tu­čio Kli­ma­vi­čiaus kal­ba

 

K. KLIMAVIČIUS. La­ba die­na, ne­ži­nau, kaip su­do­min­ti jus sa­vo kal­ba, gal ji bus vi­sai ne­įdo­mi. Pa­si­ju­tau čia kaip mo­kyk­lo­je, ka­dai­se sė­dė­da­vau ga­li­nia­me suo­le, nie­kas čia nie­ko ne­klau­so, skro­li­na te­le­fo­nus ir taip to­liau. Kaž­ka­da sa­vo mo­kyk­lo­je skai­čiau pa­skai­tą apie la­ši­šas, vai­kams bu­vo la­bai įdo­mu. Ar ga­lė­tu­mė­te pa­kel­ti ran­ką, kiek iš jū­sų ži­no, kad Lie­tu­vo­je gy­ve­na la­ši­šos, jos iš Bal­ti­jos jū­ros at­plau­kia į Vil­nių, ner­šia Vil­ne­lė­je, Žei­me­no­je ir ki­to­se Lie­tu­vos upė­se? (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Pra­šom pa­kel­ti ran­kas, kas ži­no­te apie la­ši­šas.

K. KLIMAVIČIUS. Vie­na pu­sė ži­no, ki­ta pu­sė ne­ži­no ar­ba ži­no, bet ma­žai. Iš tik­rų­jų la­bai ap­mau­du, kad val­dan­čio­sios dau­gu­mos at­sto­vų čio­nai nė­ra ar­ba yra ma­žiau ne­gu opo­zi­ci­jos. Tas iš tik­rų­jų man ke­lia ne­ri­mą. No­rė­čiau pa­sa­ky­ti to­kį da­ly­ką.

Ap­lin­ko­sau­ga spe­cia­liai du­si­na­ma tam, kad kaž­kas su­kur­tų iš­im­ti­nes są­ly­gas lob­ti žmo­nių ge­ro­vės bei gam­tos są­skai­ta. (Bal­sai sa­lė­je) Taip. Fi­nan­sa­vi­mas su­ma­žin­tas, pa­rei­gū­nų al­gos ap­gai­lė­ti­nos – nuo 500 iki 800 eu­rų. Va­di­na­si, tu­ri kaip nors pri­si­dur­ti. Jei no­ri gau­ti dau­giau, tu­ri ge­rai su­tar­ti su ap­lin­ko­sau­gos va­du ir bū­ti jam ypač pa­lan­kus. Ta­da gau­si pa­dirb­ti šven­čių die­no­mis, ka­da at­ly­gis di­des­nis, ir pre­mi­ją. Ar tai tik­rai yra ge­rai, ar tai nė­ra ko­rup­ci­ja? Ši­tos vie­tos bu­vau nu­spren­dęs ne­skai­ty­ti, bet vis dėl­to per­skai­ty­siu. Šian­dien me­džio­to­jų bi­lie­tą ga­li nu­si­pirk­ti kaip ka­dai­se tei­ses, tik žy­miai leng­viau ir pi­giau. Kal­ba­ma apie gin­kluo­tą žmo­gų, ku­ris da­ly­vau­ja me­džiok­lė­se, ku­ris ne­ski­ria gy­vū­nų, ku­ris iš es­mės yra at­sa­kin­gas už ki­to žmo­gaus gy­vy­bę.

Kar­tu ne­eta­ti­nio gam­tos ap­sau­gos ins­pek­to­riaus pa­žy­mė­ji­mą iš­lai­ky­ti pa­si­da­rė itin sun­ku – už­duo­da­mi ne­adek­va­tūs klau­si­mai, o pa­si­ruoš­ti eg­za­mi­nui ne­tu­ri iš ko, nes nė­ra kaž­ko­kių bi­lie­tų ar mo­ko­mo­sios pro­gra­mos, tai yra pa­pras­čiau­siai va toks kie­kis po­pie­rių, ku­riuos tu tu­ri per­skai­ty­ti prieš eg­za­mi­ną, ir ne­ži­no­si, ar iš tik­rų­jų gau­si ši­tą klau­si­mą. Į dau­ge­lį klau­si­mų ne­at­sa­ko net pa­tys ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, ku­rie įvy­kio vie­to­je for­mi­na įvy­kį. Tai to­kį da­ly­ką tu­ri­me su pa­čiais ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais. Rei­kia ti­kė­tis, kad si­tu­a­ci­ja kei­sis, nes šian­dien tu­ri­me nau­ją va­do­vę, ku­ri iš tik­rų­jų yra už­si­spy­ru­si ir, sa­ky­čiau, ga­nė­ti­nai am­bi­cin­ga. Gal ma­ne pa­tai­sy­si­te, aš ma­nau, kad Lie­tu­va dar ne­tu­rė­jo ap­lin­kos mi­nist­rės, gal ir tu­rė­jo, aš ma­nau, kad ne.

Už­tvan­kos. Mes esa­me nu­žu­dę vi­sas Lie­tu­vos upes. Vie­nin­te­lė Ne­ris yra ne­pa­tvenk­ta Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Vo­kė – grei­čiau­sia Lie­tu­vos upė, Vir­vy­tė – vie­na iš grei­čiau­sių Lie­tu­vos upių, Vil­ne­lė – vie­na iš grei­čiau­sių Lie­tu­vos upių. Stovi pri­sta­ty­ta už­tvan­kų, ku­rios pa­ga­mi­na elek­tros iki 100 tūkst. eu­rų per me­tus. Rei­kia ži­no­ti, kad ši­tą su­mą mes su­mo­ka­me, nes ši elek­tra dar yra ir sub­si­di­juo­ja­ma kaip ža­lio­ji. Nė vel­nio, čia yra ne ža­lio­ji ener­ge­ti­ka ir nie­ko ben­dro ji su tuo ne­tu­ri. Ji net yra ne­at­si­nau­ji­nan­ti, nes upė po to tik­rai ne­at­si­nau­ji­na ir yra ga­lu­ti­nai nu­žu­do­ma. Ja ne­plau­kia žu­vys nerš­ti, nes pa­pras­čiau­siai ne­pa­sie­kia nerš­ta­vie­čių. Iš Bal­ti­jos jū­ros la­ši­ša plau­kia per Kur­šių ma­rias pro tin­klus, ta­da at­plau­kia į Ne­rį, pra­plau­kia pro žve­jus mė­gė­jus, ta­da at­plau­kia į Vo­kę ar­ba Vil­ne­lę ir ten už­tvan­kos truk­do pa­kil­ti aukš­čiau, o prie už­tvan­kų lau­kia bra­ko­nie­riai kaip meš­kos. Su­pran­ta­te? Jūs, Sei­mo na­riai, sė­di­te čia, iš es­mės tu­ri­te tau­tos man­da­tą, jūs nu­sta­to­te bau­das ir at­sa­ko­my­bę už bra­ko­nie­ria­vi­mą, bet ką mes šian­dien tu­ri­me? Kad už pa­si­kė­si­ni­mą bra­ko­nie­riau­ti ne­leis­ti­nu bū­du, tai reiš­kia kab­liais, tri­ša­kiais tin­klais, bau­da sie­kia iki 180 eu­rų pir­mą kar­tą. Jei­gu tu gai­lie­si ir su­tin­ki, ga­li gau­ti 90 eu­rų bau­dą. Kad ta­ve pa­gau­tų, ap­lin­ko­sau­gai rei­kia skir­ti eta­tų, lai­ko ir taip to­liau. Ži­no­mus bra­ko­nie­rius, ku­rie bra­ko­nie­riau­ja po de­šimt me­tų ir tai da­ro nuo­lat, pa­gau­na tris ar ke­tu­ris kar­tus per de­šimt me­tų. Va­di­na­si, vi­sa ap­lin­ko­sau­ga dir­ba, o Sei­mas ne­pa­da­rė nie­ko, kad bū­tų už­kirs­tas ke­lias ši­tam nu­si­kal­ti­mui.

Aš ma­nau ir mes vi­si ma­no­me, kas iš gam­to­sau­gi­nin­kų, kas iš „La­ši­šos die­no­raš­čio“ ir taip to­liau, kad bau­da tu­ri bū­ti tas da­ly­kas, ku­ris at­gra­sin­tų nuo bra­ko­nie­ria­vi­mo. Pa­vyz­džiui, pa­sta­tė se­nio­kas 100 met­rų tin­klą – bau­da nuo 180 eu­rų iki 300 eu­rų. Pa­sta­tė 20 ki­lo­met­rų tin­klų – už tą pa­tį pa­žei­di­mą nuo 180 eu­rų iki 300 eu­rų. Aš jū­sų, čia sė­din­čių, klau­siu, nes bū­tent jūs nu­sta­to­te bau­das, tai nor­ma­lu ar ne? Tai yra ne­nor­ma­lu. Jei­gu mes taip ko­vo­tu­me su grei­čio kon­tro­le ar­ba su al­ko­ho­li­kais prie vai­ro, ge­rian­čiais ir žu­dan­čiais žmo­nes, mes nie­ko ne­pa­siek­tu­me. Jei­gu jūs dar kar­tą gau­si­te tau­tos pa­si­ti­kė­ji­mo man­da­tą, tuo aš šiaip abe­jo­ju ir no­rė­čiau dau­ge­lio iš jū­sų čia ne­ma­ty­ti, aš ti­kiuo­si, kad jūs grį­ši­te prie ši­to klau­si­mo ir svars­ty­si­te iš es­mės. (Bal­sas sa­lė­je) Jūs vie­nas iš tų, ku­rį no­rė­čiau ma­ty­ti. (Bal­sai sa­lė­je) Nes An­ta­nas ma­no ge­ras drau­gas.

Dėl Vo­kės. Vo­kės už­tvan­ka. Dėl jos ka­riau­ja­me jau pen­ke­rius me­tus, ta­čiau hid­ro­mo­du­lis, ku­ris ga­mi­na ten elek­trą, ir „Gri­geo“ yra ge­ro­kai stip­res­ni už mus. Stip­riai stip­res­ni. Jie ga­li ne­pri­žiū­rė­ti tven­ki­nio, ku­ris bai­gia už­ak­ti. Gri­giš­kių žmo­nės jau ne­ži­nau, ką da­ro: mel­džia­si vi­siems die­vams, skam­bi­na vi­siems, ką pa­žįs­ta ir iš Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to, ir Sei­mo na­riams, ir taip to­liau. Gai­la, ne vi­siems Sei­mo na­riams pa­rū­po tas klau­si­mas. Prieš rin­ki­mus pra­dė­jo jau rū­pė­ti ir ža­lie­siems, ir dar kaž­kam, bet, de­ja, pro­ver­žio ši­to­je vie­to­je ne­tu­ri­me. Jie net ne­įsi­ren­gė ly­gio da­vik­lio aukš­čiau ir že­miau už­tvan­kos, kaip juos Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas, mū­sų spau­di­mu, įpa­rei­go­jo tai pa­da­ry­ti. Jie su­ge­bė­jo pa­si­sam­dy­ti tei­si­nin­kus, ku­rie krei­pė­si į teis­mą. Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas iš­kart pa­sa­kė: ge­rai, mes at­šo­ka­me, nes tei­sės ak­tai ne­nu­ma­to. Tei­sės ak­tai ne­nu­ma­to, va­di­na­si, vėl­gi jūs ne­su­da­rė­te ga­li­my­bių nu­ma­ty­ti ir su­tvar­ky­ti tą sis­te­mą.

Da­bar iš­ei­na taip, kad vy­rai pri­sis­ta­tė pri­si­pir­kę iš skan­di­na­vų per­ne­lyg ga­lin­gų tur­bi­nų, mū­sų upės ly­gu­mų kraš­te jų ne­pa­ve­ža ir iš­ei­na, kad vi­sos už­tvan­kos dir­ba gry­nai kau­pi­mo ir nu­me­ti­mo re­ži­mu. Va­di­na­si, vie­nu me­tu mes už­su­ka­me kra­ną, už­da­ro­me du­ris, apa­ti­nė­je už­tvan­kos da­ly­je upė­je kren­ta van­duo, iš­jun­gia­me, iš­vis nė­ra – vi­si žu­vų ik­re­liai, vi­si or­ga­niz­mai, vis­kas yra ore, ten van­dens ne­bė­ra. Mes tai ste­bi­me per la­ši­šų nerš­tą Vil­ne­lė­je kiek­vie­nais me­tais. Kai bu­vo vi­ce­mi­nist­ras L. Jo­naus­kas, mes jį ten nusi­vež­da­vo­me, ro­dy­da­vo­me – Li­nai, taip to­liau ir taip to­liau. Pa­si­kei­tė val­džia, pa­sa­kė, kad sor­ry, cheb­ra, nie­ko ne­ga­li­me, su­ma­žin­tas fi­nan­sa­vi­mas, čia nie­ko ne­pa­da­ry­si ir taip to­liau.

Ne­kal­ti­nu aš jū­sų – ge­rai, ne­pa­si­se­kė ten su vi­ce­mi­nist­rais ir taip to­liau, ir taip to­liau, ir ap­skri­tai su Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja žiau­riai ne­si­se­kė nuo pat pra­džių. (Bal­sas sa­lė­je) Kaip? (Bal­sas sa­lė­je: „Su mi­nist­ru ne­pa­si­se­kė.“) Žiū­rė­ki­te, stop – ne­po­li­ti­kuo­ja­me! (Bal­sai sa­lė­je, plo­ji­mai) Kon­ser­va­to­riais, ne kon­ser­va­to­riais… Kon­ser­va­to­rių aš dvi ka­den­ci­jas ne­ma­čiau dau­gu­mo­je. Iš tik­rų­jų la­bai ti­kė­jau­si iš jū­sų, kai jūs už­si­dė­jo­te ža­lią leib­lą ir at­seit esa­te kaip ža­lie­ji, nors to­li gra­žu Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je ža­lios spal­vos ne­ma­čiau. At­ei­ty­je no­rė­čiau pa­ma­ty­ti dau­giau.

Man la­bai grau­du, jog Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas prieš ka­den­ci­jos pa­bai­gą no­ri pra­stum­ti įsta­ty­mo pro­jek­tą, kad už­tvan­kų sa­vi­nin­kams už elek­trą bū­tų skir­tos sub­si­di­jos iš mū­sų vi­sų ki­še­nės už tai, kad jie nu­žu­dė ne­grįž­ta­mai mū­sų upes. Ne­su­pran­tu, ko­dėl, po­ne Imb­ra­sai, aš ma­čiau, jūs čia bu­vo­te, bet pa­bė­go­te, ar jūs tik­rai Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas? Ar tai nors kiek yra su­si­ję su upių ap­sau­ga ir svei­ku pro­tu? Šiuo at­ve­ju di­džio­ji dalis žve­jų mė­gė­jų ma­no, kad tai pa­pras­čiau­siai ne­at­leis­ti­na. Už­dir­ba tik hid­ro­e­ner­ge­ti­kai, bet ken­čia vi­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Ta­da at­si­ran­da Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja ir sa­ko: nie­ko, ji­nai pri­su­ka per me­tus už 100 tūkst. eu­rų elek­tros, bet mes pa­sta­ty­si­me žu­vi­ta­kį už mi­li­jo­ną. Nes sta­ty­ti, tai­gi čia vis­kas ge­rai, vi­si sta­to, pir­myn, eu­ro­pi­niai pi­ni­gai pa­nau­do­ja­mi, mes esa­me kie­ti. Nė vel­nio. Jūs pa­lie­ka­te už­tvan­kos pro­ble­mą, jūs pa­lie­ka­te tą ne­vy­ku­sią hid­ro­e­lek­tri­nę ir lei­džia­te pra­plauk­ti ge­riau­siu at­ve­ju, jei­gu bus van­dens ir ne­bus saus­ros, tik la­ši­ši­nėms žu­vims. Cheb­ra, rei­kė­tų ša­lin­ti kliū­tis, o ne ieš­ko­ti apė­ji­mo taš­kų šiuo at­ve­ju. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mas pra­ne­šė­jau, jūs jau ge­ro­kai vir­ši­jo­te lai­ką. Tu­rė­tu­mė­te baig­ti.

K. KLIMAVIČIUS. Ta­da ge­rai. Čia už­ve­džiau apie ver­sli­nę žve­jy­bą, tad pa­sa­kau, ge­rai?

PIRMININKĖ. Kaip?

K. KLIMAVIČIUS. Ga­liu apie ver­sli­nę žve­jy­bą pa­sa­ky­ti? Kaž­kaip ne­pa­ste­bė­jau, kad lai­kas bai­gė­si. (Bal­sai sa­lė­je) Lei­džia­te?

PIRMININKĖ. Taip.

K. KLIMAVIČIUS. Ge­rai. Ta­da pas­ku­ti­nė te­ma. Ver­sli­nė žve­jy­ba Kur­šių ma­rio­se ir kas čia vyks­ta. Žve­jai ver­sli­nin­kai, jų yra apie 50 įmo­nių, su­gau­na 30–50 to­nų la­ši­šų per vie­nus me­tus. Ši­ta rū­šis yra sau­go­ti­na. Iš­ei­na, kad tai yra apie 3–5 tūkst. vie­ne­tų. Jei­gu skai­čiuo­tu­me ža­lą gam­tai ir vie­ną žu­vį sver­tu­me, 10 ki­log­ra­mų im­tu­me jos dy­dį, nors vi­dur­kis tu­rė­tų bū­ti 5 ki­log­ra­mai, gau­tu­me apie 3–5 mln. li­tų, at­si­pra­šau, eu­rų ža­lą gam­tai. Jei­gu jūs, jūs, jūs ar aš to­se pa­čio­se Kur­šių ma­rio­se su meš­ke­re pa­gau­tu­me tą žu­vį, ku­ri su­da­ry­tų tą pa­tį kie­kį, tai ža­la bū­tų nuo 3 iki 5 mln. Mes tiek su­mo­kė­tu­me. 50 įmo­nių, žve­jo­jan­čių te­nai, su­mo­ka iki 250 tūkst. eu­rų mo­kes­čių vals­ty­bės biu­dže­tui, įskai­tant GPM, „Sod­rą“ ir PVM. Mė­gė­jai su­mo­ka 1,7 mln. tik už lei­di­mus. 50 mln. iš­lei­džia žve­jy­bos par­duo­tu­vė­se kas­met, jei­gu skai­čiuo­tu­me, kad vie­nas mė­gė­jas iš­lei­do 300 eu­rų. Bet aš, pa­vyz­džiui, iš­lei­dau ge­ro­kai dau­giau. Ver­sli­nin­kai de­kla­ruo­ja, jog su­gau­na tik 1 tūkst. to­nų per me­tus, bet AM dar­buo­to­jai ir moks­li­nin­kai ma­no, kad tai yra 2,5 kar­to dau­giau. Keis­ta, jog nie­kas ne­drau­džia ši­to rei­ka­lo.

Pa­gau­sė­jo, at­si­pra­šau… (Bal­sai sa­lė­je) Ne. Pa­gau­sė­jo pūgž­lių, va­di­na­si… Kur­šių ma­rio­se stip­riai pa­gau­sė­jo pūgž­lių, va­di­na­si, vi­siš­kai ne­bė­ra plėš­rū­nų. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mas pra­ne­šė­jau, Sei­mo na­riai jau da­ro­si ne­pa­ten­kin­ti. Jau du sto­vi prie mik­ro­fo­nų.

K. KLIMAVIČIUS. Pas­ku­ti­nę fra­zę pa­sa­ky­siu.

PIRMININKĖ. Pra­šom, pas­ku­ti­nę fra­zę.

K. KLIMAVIČIUS. Ger­bia­mi Sei­mo na­riai, siū­lau jums ne­už­kib­ti ant žve­jo mė­gė­jo kab­liu­ko ir ne­pa­pul­ti į ver­sli­nin­kų tin­klus. Vi­so ge­ro! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. J. Ja­ru­tis – dėl ve­di­mo tvar­kos.

J. JARUTIS (LVŽSF). Aš ne­ži­nau, ar ko­le­gos plo­ja dėl to, kad bai­gė­si ta kal­ba, iš džiaugs­mo tur­būt, ar… Aš la­bai at­si­pra­šau pre­le­gen­to, ne­la­bai su­pra­tau, apie ką čia bu­vo kal­ba­ma. Aš su­pran­tu, kad gal­būt jūs ser­ga­te la­ši­šų li­ga, bet čia yra Sei­mas. Man pa­va­di­ni­mas „cheb­ra“ pa­tin­ka, bet ši­to­je au­di­to­ri­jo­je ne­la­bai var­to­ti­na. Ir ap­skri­tai… (Bal­sai sa­lė­je) Aš pa­baig­siu, at­si­pra­šau. Su di­džia pa­gar­ba pir­mi­nin­kei, bet iš tik­rų­jų tu­rė­tu­me lai­ky­tis ir mes no­ri­me pa­klaus­ti kai ku­rie. Tai tiek. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. S. Tu­mė­nas. Pra­šau.

S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ger­bia­mas pra­ne­šė­jau Kęs­tu­ti, mes dė­jo­me tiek daug pa­stan­gų, kad sve­ti­my­bės bū­tų iš­gui­tos iš Sei­mo lek­si­kos, o jūs čia at­ėjęs tą sa­vo cheb­rą mums at­ne­šė­te. No­rė­tų­si at­ei­ty­je ne­gir­dė­ti to­kių žo­džių. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Pra­šu, ger­bia­mas D. Krei­vys.

D. KREIVYS (TS-LKDF). Jū­sų par­ti­jos pa­va­di­ni­me yra ža­lie­ji. Žmo­gus, ku­ris at­sto­vau­ja tai kryp­čiai, kal­ba apie pro­ble­mas, ku­rios yra ak­tu­a­lios mums. Aš ma­nau, 10, 15, 20 mi­nu­čių mes tu­ri­me leis­ti jam pa­si­sa­ky­ti ir iš­klau­sy­ti jį. Tvar­ka, pa­si­sa­kė, gal ir ne taip. Tai ar­ba jūs, tei­sin­gai Al­gir­das sa­ko, ar­ba jūs ne ža­lie­ji, ar­ba jūs gy­ve­na­te ne Lie­tu­vo­je. Ačiū.

PIRMININKĖ. M. Na­vic­kie­nė.

M. NAVICKIENĖ (TS-LKDF). Man la­bai gai­la, kad po­nas J. Ja­ru­tis ne­gir­dė­jo tu­ri­nio, kas bu­vo kal­ba­ma, nes jo bu­vo tik­rai ne­ma­žai. O dėl lek­si­kos, aš no­rė­čiau pa­brėž­ti, kad yra ši­to­je sa­lė­je Sei­mo na­rių, jums daž­nu at­ve­ju pri­ta­rian­čių, ku­rių lek­si­ka yra kar­tais ne tik kad ne­nor­mi­nė, bet ir ne­pa­ke­lia­ma au­siai.

PIRMININKĖ. Ge­rai. Ger­bia­mi ko­le­gos, gal bai­gia­me re­pli­kas. Da­bar ski­ria­ma 20 mi­nu­čių klau­si­mams. Ga­li­te klaus­ti vi­sų pre­le­gen­tų. Pir­ma­sis klau­sia P. Sau­dar­gas.

P. SAUDARGAS (TS-LKDF). Dė­kui, ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, vi­sų pir­ma dė­ko­ju pra­ne­šė­jams, ačiū už iš­sa­ky­tas min­tis. Džiu­gu, kad pra­si­dė­jo dis­ku­si­ja, ge­riau vė­liau ne­gu nie­ka­da. Gai­la, kad Sei­me dis­ku­si­ja pa­si­su­ko dėl for­mos, o ne dėl tu­ri­nio. Ma­no klau­si­mas bus, jau ry­te mes su vals­tie­čių at­sto­vais šiek tiek pa­dis­ku­ta­vo­me, sa­ky­čiau, net ap­si­žo­džia­vo­me dėl miš­kų, klau­si­mas dėl miš­kų, ma­tyt, pro­fe­so­riui G. Bra­zai­čiui.

Kaip čia taip at­si­ti­ko, nes jūs tei­gia­te, kad mes Lie­tu­vo­je miš­ki­nin­kau­ja­me ne­tei­sin­gai, kad sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se nai­ki­na­mos bu­vei­nės, o miš­ki­nin­kai ga­lė­tų kirs­ti šiek tiek ten, kur dau­giau ga­li­ma. Ku­rio­je vie­to­je? Po­nai vals­tie­čiai ką tik at­li­ko miš­kų re­for­mą, ko­dėl ne­at­li­ko miš­ki­nin­kys­tės re­for­mos? Ka­da tai at­si­ti­ko? Ku­rio­je vie­to­je? Ir ar tik­rai mes dvi sa­vai­tes prieš rin­ki­mus tu­rė­tu­me da­bar pa­knops­tomis džiaug­tis ši­tuo rin­ki­mi­niu šou, nors gal­būt, jei­gu vėl bus val­džia, tie­siog bus at­suk­ta vis­kas at­gal. Ar ne­rei­kė­tų ge­riau na­cio­na­li­nio par­ti­jų su­si­ta­ri­mo dėl miš­ki­nin­ka­vi­mo, ne tik dėl miš­kų struk­tū­ros?

G. BRAZAITIS. Ačiū už klau­si­mą. Jums pa­klau­sus, aš pri­si­mi­niau var­lę, ku­rią įme­ta į šal­tą van­de­nį ir pra­de­da pa­ma­žu vir­ti, van­duo kais­ta, kais­ta ir ta var­lė ne­pa­jun­ta, kaip iš­ver­da. Tai čia mes ir­gi tu­ri­me si­tu­a­ci­ją, ku­ri bu­vo su­kur­ta pra­ei­ta­me am­žiu­je su gru­pe miš­kų. Tas vis­kas pa­ma­žu vy­ko, vy­ko ir tų ma­žų po­ky­čių, ku­rie vyks­ta vie­nas pas­kui ki­tą, mes ne­pa­ste­bi­me. Bet kai pa­žiū­ri­me per il­ges­nį lai­ko tar­pą, kas at­si­tin­ka, pa­ma­to­me, kad mes nu­ke­lia­vo­me ne į tą pu­sę.

Iš tik­rų­jų rei­kia la­bai kom­plek­siš­kų ir la­bai vi­suo­ti­nių spren­di­mų. Jei­gu, pa­vyz­džiui, kal­bė­si­me apie tas pa­čias miš­kų gru­pes, kad jas pa­keis­tu­me kaž­kuo ki­tu, tai rei­kia keis­ti la­bai daug tei­sės ak­tų, ku­rie reg­la­men­tuo­ja miš­kų sri­tį. Vie­no ak­to pa­kei­ti­mas re­a­liai iš­ba­lan­suo­tų vi­są sis­te­mą. Jei­gu apie kaž­ką ki­tą pa­kal­bė­tu­me, pa­vyz­džiui, pa­kei­čia­me Miš­kų įsta­ty­mą, ten ne­lie­ka miš­kų gru­pių, o vi­sur ki­tur yra miš­kų gru­pės, pa­si­da­ro ne­su­de­ri­ni­mas ir tas di­džiu­lis pa­kei­ti­mo krū­vis tur­būt kris­tų ant mi­nis­te­ri­jos spe­cia­lis­tų. Čia yra di­de­lis dar­bas. Aš ma­nau, kad kas mū­sų tu­rė­tų lauk­ti, tai tik­rai dis­ku­si­jos, ko mes ti­ki­mės iš miš­kų pir­miau­sia, ko mes ti­ki­mės iš vals­ty­bi­nių miš­kų. Ar mes ti­ki­mės mak­si­ma­laus pel­no, ar mes ti­ki­mės la­bai įvai­rių miš­ko pa­slau­gų? To tur­būt ir žmo­nės ti­ki­si. Daug kur pa­sau­ly­je yra džiau­gia­ma­si, ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je, iš­si­vys­čiu­sia­me, kad miš­kų ūkis nė­ra do­tuo­ja­mas. Tai jau yra pa­sie­ki­mas. O mes žiū­ri­me, kad ten bū­tų di­džiu­lės pa­ja­mos į biu­dže­tą. Tai nė­ra vi­siš­kai tei­sin­ga. Jei­gu yra ge­ri me­tai, me­die­nos kai­nos tin­ka­mos, tai tos pa­ja­mos bus di­de­lės. Taip bu­vo prieš po­rą me­tų. Kai­nos nu­kri­to, žiū­rė­ki­me, mes tu­ri­me vos ne mi­nu­są. Tu­ri bū­ti iš tik­rų­jų la­bai ap­gal­vo­ti, la­bai su­de­rin­ti spren­di­mai ir ta min­tis dėl na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo, aš ma­nau, la­bai lai­ku ir la­bai vie­to­je. Ti­kiuo­si, at­sa­kiau į jū­sų klau­si­mą.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Tie­siog pri­me­nu, klaus­ti – mi­nu­tė, at­sa­ky­ti – dvi mi­nu­tės. At­si­pra­šau S. Gent­vi­lo. Aš ne­ma­čiau, kad jūs už­si­ra­šęs frak­ci­jos var­du. Pra­šom klaus­ti.

S. GENTVILAS (LSF). Dė­ko­ju tik­rai už įdo­mius pra­ne­ši­mus. Gai­la, kad nei ap­lin­kos mi­nist­ras, nei ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas ne­iš­klau­sė. Gal bū­tų dis­ku­si­ja iš­sa­mes­nė.

Jei­gu žiū­rė­tu­me į fak­to­lo­gi­ją ar­ba is­to­ri­nius da­ly­kus, tai ką tik da­bar Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja sa­vo pus­la­py­je pa­skel­bė, kad Lie­tu­vo­je per de­šimt­me­tį miš­kų pa­dau­gė­jo 3 %. Jei­gu žiū­rė­si­me į sta­tis­ti­ką, la­ši­šos iš­brauk­tos iš Rau­do­no­sios kny­gos prieš še­še­tą me­tų. Jei­gu žiū­rė­si­me į sta­tis­ti­ką, Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą tu­ri­me ap­lin­kos mi­nist­rą pro­fe­sio­na­lų ve­te­ri­na­rą, ku­ris tik­rai ži­no, kas yra gy­vū­nų ge­ro­vė ir gy­vū­nų tei­sės.

Ko­dėl da­bar, ne­pai­sant sta­tis­ti­kos, tu­ri­me ke­tu­rias ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios spin­du­liuo­te spin­du­liuo­ja ne­pa­si­ten­ki­ni­mą tuo, kaip dir­ba mū­sų ins­ti­tu­ci­jos: Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja ir ki­tos? Koks čia yra pa­ra­dok­sas? Leis­ki­te mums, po­li­ti­kams, su­pras­ti, kaip, ne­pai­sant to­kių ob­jek­ty­vių fak­to­rių, šian­dien po­li­ti­nė­je kam­pa­ni­jo­je ap­lin­ko­sau­ga tam­pa vie­na ak­tu­a­liau­sių te­mų. Prie­šin­gai ne­gu prieš ket­ve­rius me­tus, kai bu­vo zada­ni­jų mi­nis­te­ri­ja, ta­da bu­vo tie­siog ko­rup­ci­ja, šian­dien yra vi­suo­ti­nis pa­ki­li­mas, bet mes, ma­ty­da­mi jus kaip ne­vy­riau­sy­bi­nio sek­to­riaus at­sto­vus, klau­sia­me sa­vęs…

PIRMININKĖ. Klaus­ki­te, ko­le­ga!

S. GENTVILAS (LSF). …ko­dėl ins­ti­tu­ci­jos ne­pa­si­i­ma ši­to en­tu­ziaz­mo vė­lia­vos, ku­rią jūs ne­ša­te? Klau­si­mas vi­siems.

PIRMININKĖ. Pra­šom. Kas at­sa­kys?

G. BRAZAITIS. Aš ga­liu pra­dė­ti. Dėl la­ši­šos – tai aš taip pat da­ly­vau­ju Rau­do­no­sios kny­gos ko­mi­si­jo­je. Aš la­bai ge­rai pri­si­me­nu tą po­sė­dį, kai svars­tė­me dėl la­ši­šos. Pa­grin­di­nė ar­gu­men­ta­ci­ja bu­vo ta, kad mes pri­vei­sė­me, yra dirb­ti­nis la­ši­šų vei­si­mas, mes jų iš­lei­do­me į upes ir rei­kė­tų da­bar jau leis­ti jas gau­dy­ti žve­jams mė­gė­jams. Tie­siog vals­ty­bė in­ves­ta­vo ir žmo­nės no­rė­tų tam tik­ros grą­žos. Į Rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tų rū­šių nau­do­ti ne­ga­li­ma. Žve­jy­ba yra nau­do­ji­mas. Tai bu­vo vie­nin­te­lė prie­žas­tis, ko­dėl ji bu­vo iš­brauk­ta. Tie­siog kad bū­tų ga­li­ma leis­ti su­ba­lan­suo­tą, la­bai at­sar­gų nau­do­ji­mą.

Da­bar dėl miš­kų. Ži­no­te, kiek­vie­nas iš mū­sų skir­tin­gai įsi­vaiz­duo­ja miš­ką. Kai mes tu­ri­me sta­tis­ti­ką, iš­kir­tus miš­ką, kir­ta­vie­tė­je po ke­le­rių me­tų su­že­lia jau­ni me­de­liai, tai jau yra miš­kas. Jei­gu at­ei­na gry­bau­to­jas į miš­ką, sa­ko, čia ne miš­kas. Tai kas yra miš­kas? Jei­gu tai yra jau toks pa­au­gęs, 20 met­rų sie­kian­tis me­dy­nas, tik­rai žmo­nių aki­mis to­kių miš­kų tur­būt ma­žė­ja. O sta­tis­ti­ka ro­do taip, ro­do la­bai gra­žiai, kad miš­kų tur­būt šiek tiek dau­gė­ja. Yra to­kios ten­den­ci­jos.

PIRMININKĖ. Dar yra no­rin­čių at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą? Bet trum­pin­ki­te at­sa­ky­mą, nes la­bai daug no­rin­čių klaus­ti, o mums lai­kas reg­la­men­tuo­tas, vi­so la­bo 20 mi­nu­čių.

Ž. MORKVĖNAS. Iš tik­rų­jų at­sa­ky­ti į tai la­bai sun­ku, bet ko­dėl yra to­kia si­tu­a­ci­ja, čia tur­būt pir­miau­sia rei­kė­tų klaus­ti po­li­ti­kų. Aš la­bai džiau­giuo­si savo kal­bo­je ­sa­ky­ta ta Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­ma­ti­ne ver­ty­be, kad ji at­sto­vau­ja gam­tai. Aš ap­lin­ko­sau­go­je jau dau­giau ne­gu 20 me­tų, bet to­kio prin­ci­pin­go ir nuo­sek­laus ne­at­sto­va­vi­mo Lie­tu­vos gam­tai dar nete­ko ma­ty­ti. Tie­siog taip yra ir ne­ži­nau… Jūs mi­ni­te ap­lin­kos mi­nist­rą, kad ve­te­ri­na­ras ir gy­vū­nų tei­ses… Kiek aš ži­nau, ant­ro­ji spe­cia­li­za­ci­ja yra tru­pu­tė­lį ki­to­kia, jis yra dau­giau į ga­my­bą orien­tuo­tas, jo di­ser­ta­ci­ja bu­vo apie broi­le­rių… apie bro­kuo­tų kui­lių sėk­li­džių mor­fo­met­ri­ją, man at­ro­do. Tai čia yra vi­sai ki­to­kio po­bū­džio, tai nė­ra gy­vū­nų tei­sės, tai yra dau­giau ga­my­bi­niai da­ly­kai.

PIRMININKĖ. Ger­bia­mi ko­le­gos, to­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kau­ja Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas J. Lie­sys.

B. KYMANTAITĖ. Iš mū­sų pu­sės, kaip ir mi­nė­jau pra­ne­ši­me, mes ma­to­me es­mi­nę pro­ble­mą, kad nė­ra vie­nos vals­ty­bi­nės stra­te­gi­jos, ku­rią tu­rė­tų su­for­muo­ti po­li­ti­ką šio­je sri­ty­je for­muo­jan­ti ins­ti­tu­ci­ja, pri­žiū­rint Vy­riau­sy­bei. Ir iš­ei­na taip, kad vi­si įsta­ty­mų ly­di­mie­ji tei­sės ak­tai yra tvar­ko­mi ar­ba ku­ria­mi pa­gal tų kon­tro­liuo­jan­čių ins­ti­tu­ci­jų as­me­ni­nes nuo­mo­nes, mums yra sun­ku su jo­mis ben­drau­ti, nes mes ne­tu­ri­me jo­kios ben­dros vi­zi­jos, kur ei­na­me, ką da­ro­me ir ko­dėl da­ro­me, to­dėl ir iš­ei­na taip, kad kiek­vie­nas sa­vo as­me­ni­niu po­žiū­riu ku­ria tei­sės ak­tą, ins­pek­to­riai sa­vo as­me­ni­niu po­žiū­riu jį įgy­ven­di­na, ir tu­ri­me pro­ble­mų, kai mes jų kartu stra­te­giš­kai ir tiks­lin­gai ne­spren­džia­me.

Mū­sų kvie­ti­mas yra ar dar šios ka­den­ci­jos ar ki­tos Sei­mo ka­den­ci­jos… Yra tas lai­kas, kai šio­je sri­ty­je tu­ri at­si­ras­ti ne as­me­ni­nė­mis nuo­mo­nė­mis pa­rem­ta, bet sta­tis­ti­ka, fak­tais, ana­li­ze, moks­lo ži­nio­mis pa­rem­ta stra­te­gi­ja, ku­rio­je bū­tų aiš­kiai iš­dės­ty­ta, kur mes ei­na­me, ko mes sie­kia­me, ką mes lei­džia­me, ko mes ne­be­no­ri­me ma­ty­ti sa­vo vals­ty­bė­je. Nuo to at­si­spi­riant bus daug leng­viau for­muo­ti ir tei­sės ak­tus, ir pra­šy­ti at­sa­kin­gų įgy­ven­di­na­mų­jų ins­ti­tu­ci­jų įgy­ven­din­ti tei­sės ak­tus, kad tos stra­te­gi­jos tiks­lai bū­tų pa­siek­ti, tai yra ar mes per pen­ke­rius me­tus ban­do­me su­ma­žin­ti 10 % be­na­mių gy­vū­nų pro­ble­mą, ar 50 %, ko­kias prie­mo­nes įve­da­me tam įgy­ven­din­ti ir pa­na­šiai. Kai to nė­ra, vi­si da­ro­me, kas ką no­ri­me, vi­si ma­to­me, kaip su­pran­ta­me – per as­me­ni­nę priz­mę, dėl to yra cha­o­sas.

PIRMININKAS (J. LIESYS, LSF). Dė­ko­ja­me už at­sa­ky­mą. La­ba die­na. Dar yra. Pra­šom.

K. KLIMAVIČIUS. No­rė­čiau at­sa­ky­ti (Die­ve, Die­ve, kaip čia gar­siai), ne­pa­sa­ky­ti dau­giau to žo­džio, ku­ris čia daug kam ne­pa­ti­ko. Tik­rai tu­rė­čiau at­si­pra­šy­ti ir at­si­pra­šau lie­tu­viš­kai ir nuo­šir­dus ačiū jums su ū il­gą­ja ga­le.

Dėl la­ši­šų yra la­bai pa­pras­ta ir aiš­ku. Mes prieš pen­ke­rius me­tus Vil­ne­lė­je pa­ma­tė­me 40 nerš­ta­vie­čių, pra­dė­jo­me sau­go­ti, per ket­ve­rius me­tus pa­dau­gė­jo iki 280. Va­di­na­si, čia tik apa­ti­nė Vil­ne­lės da­lis iki ant­ro­sios už­tvan­kos Nau­jo­je Vil­nio­je – vi­sos nerš­ta­vie­tės su­skai­čiuo­tos. Aki­vaiz­du, jog Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja vi­siš­kai nesu­si­tvar­ko su už­duo­ti­mis, ten yra vi­siš­kas cha­o­sas ir to­dėl šio­je vie­to­je at­si­ran­da­me mes. At­si­ran­da­me mes – ne vy­riau­sy­bi­nin­kai ir to­dėl esa­me sti­mu­las, jei­gu jūs ži­no­te ši­tą lo­ty­niš­ką žo­dį, jei ne­ži­no­te, pa­si­gug­lin­ki­te, tai yra di­de­lis sto­ras pa­ga­lys už­ašt­rin­tu ga­lu na­mi­niams gal­vi­jams va­ry­ti. Mes juo ir iš­lik­si­me ir tik­rai pa­dė­si­me jums pri­im­ti ge­rus spren­di­mus, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai taip pat. Ti­kiuo­si, at­sa­kiau į sa­vo klau­si­mą.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Frak­ci­jos var­du klau­sia T. To­mi­li­nas.

T. TOMILINAS (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, aš bu­vau tas kal­ta­sis, 2016 me­tais pa­siū­lęs K. Na­vic­ką į ap­lin­kos mi­nist­rus. Žy­man­tas iš Bal­ti­jos ap­lin­kos fo­ru­mo ne­duos pa­me­luo­ti. Da­bar jūs siū­lo­te jį į ap­lin­ko­sau­gos po­li­ti­ką nuo kon­ser­va­to­rių, va­di­na­si, spren­di­mas ne­bu­vo blo­giau­sias. Bet pir­mais me­tais tik­rai tos pa­žan­gos miš­kų po­li­ti­ko­je pri­trū­ko ir ta re­for­ma gal­būt ne­bu­vo svar­biau­sias da­ly­kas.

Ma­no klau­si­mas ger­bia­mam G. Bra­zai­čiui. Aš klau­siu, ar da­bar­ti­niai pa­siū­ly­mai iš ap­lin­ko­sau­gos ko­a­li­ci­jos (mes juos tie­siog už­re­gist­ra­vo­me) rei­ka­lin­gi, ar mums rei­kia juos vis dėl­to pri­im­ti, jūs tur­būt su­si­pa­ži­nęs, ar vis dėl­to ati­dė­ti ir lauk­ti tų na­cio­na­li­nių su­si­ta­ri­mų ir nie­ko ne­pri­im­ti?

PIRMININKAS. Pra­šom, kas ryž­ta­si at­sa­ky­ti pir­mas? Pra­šom.

G. BRAZAITIS. Ži­no­ki­te, la­bai ne­no­rė­čiau at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą tie­sio­giai. Jūs tu­ri­te pa­tys nu­spręs­ti, ar bus tas na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas po rin­ki­mų, ar bus su­si­ta­ri­mas, kad bus ta­ria­ma­si dėl kaž­ko. Da­bar dėl miš­kų rei­ka­lin­gi su­ba­lan­suo­ti da­ly­kai, jie daž­niau­siai ne­trun­ka, kaip pa­sa­ky­ti, jei­gu jūs nu­tar­si­te ką nors, tur­būt ne­bus am­ži­nai tas da­ly­kas, vėl už ke­le­rių me­tų bus re­a­li­zuo­tas. Gal ma­no ko­le­ga.

Ž. MORKVĖNAS. Aš ga­liu trum­pą re­pli­ką? Be jo­kios abe­jo­nės, Miš­kų įsta­ty­mas tur­būt yra vie­nas la­biau­siai gei­džia­mų įsta­ty­mų Sei­me dėl pa­kei­ti­mų, aš su­pran­tu. Be jo­kios abe­jo­nės, jei­gu yra to­kia ga­li­my­bė, ga­lų ga­le pri­im­ti, nes ir pra­dė­ti ap­lin­ko­sau­gos ko­a­li­ci­jos siū­ly­mai dėl Miš­kų įsta­ty­mo yra pui­kiau­si. Ži­no­ma, jei­gu jūs ga­li­te dar tai pa­da­ry­ti, pri­im­ki­te.

G. BRAZAITIS. Aš gal­būt pa­pil­dy­siu. Man te­ko šiek tiek da­ly­vau­ti, pa­de­dant A. Ged­vi­lie­nei pa­reng­ti pa­siū­ly­mus, ir jie yra šiek tiek ki­tos sri­ties, jie yra su­ba­lan­suo­ti. Ma­nau, kad tuos rei­kė­tų pri­im­ti, bet dėl kar­di­na­lių po­ky­čių ne­ži­nau. Čia tu­ri­te jūs pa­tys nu­spręs­ti.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me už pa­reikš­tas nuo­mo­nes ir at­sa­ky­mus. Bet dar frak­ci­jos var­du no­ri klaus­ti ger­bia­mas J. Sa­ba­taus­kas. Pra­šau, Ju­liau.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi pre­le­gen­tai, prieš dvi die­nas Sei­mas klau­sė­si mi­nist­ro pri­sta­to­mo įsta­ty­mo pro­jek­to, su­si­ju­sio su Žu­vin­to re­zer­va­tu. Sei­mas ne­pri­ta­rė tam pro­jek­tui dėl… Kiek su­pran­tu, mi­nist­ras la­bai no­rė­jo įtei­sin­ti sa­vo įsa­ky­mu nu­sta­ty­tą tvar­ką, per­kel­ti į įsta­ty­mą, kad bū­tų ga­li­ma žve­jo­ti Žu­vin­to re­zer­va­te. Bet šian­dien, kiek aš su­pran­tu, Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to tam tik­ro­je da­ly­je dar ga­li­ma ne tik žve­jo­ti, bet ga­li­ma ir me­džio­ti. Kaip jums, kaip ap­lin­ko­sau­gi­nin­kams, at­ro­do, kad vals­ty­bė ši­taip sau­go ar­ba, ki­taip sa­kant, nu­ma­to to­kias są­ly­gas, kad re­zer­va­te ga­li­ma vyk­dy­ti to­kią veik­lą?

Dar vie­nas klau­si­mas…

PIRMININKAS. Ju­liau, lai­kas.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). …dėl gy­vū­nų – dėl šu­nų ir ka­čių.

PIRMININKAS. Mi­nu­tę.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). La­bai trum­pai.

PIRMININKAS. Ačiū. At­sa­ky­ki­te į klau­si­mą.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). La­bai trum­pai ga­li­ma? Dėl…

PIRMININKAS. Trum­pai.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). La­bai ačiū. Vie­ną sa­ki­nį. Pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je bu­vo svars­to­mas Gy­vū­nų ap­sau­gos įsta­ty­mas, ku­ria­me bu­vo nu­ma­ty­ta pri­va­lo­mai žen­klin­ti na­mi­nius gy­vū­nus, ta­čiau pas­ku­ti­niu mo­men­tu to bu­vo at­si­sa­ky­ta. Kaip jūs ma­no­te, ko­kia ža­la pa­da­ry­ta per tą lai­ką, kad šian­dien, kaip jūs sa­kė­te, ne­įma­no­ma su­ras­ti iš­mes­to ka­čiu­ko ar šuns, ar ki­to gy­vū­no sa­vi­nin­ko…

PIRMININKAS. Ačiū Ju­liui už klau­si­mus.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). …ir nu­baus­ti.

PIRMININKAS. Ger­bia­mi… Pra­šom. Ku­ris pir­mas ry­šis at­sa­ky­ti?

Ž. MORKVĖNAS. Aš ga­lė­čiau trum­pai re­a­guo­ti dėl Žu­vin­to. Jūs vi­siš­kai tei­sus. Šiuo me­tu pa­gal da­bar ga­lio­jan­čią tei­sę Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­te maž­daug 34 % vis dar tei­siš­kai ga­li­ma me­džio­ti. Aš tai ver­ti­nu la­bai aiš­kiai ir trum­pai – tai yra, ma­no gal­va, pats že­miau­sias įma­no­mas pa­si­ty­čio­ji­mas iš vi­sos gam­to­sau­gos. Tik­tai taip ir ga­li­ma ver­tin­ti. Yra kaip smū­gis maz­go­te per vei­dą.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me vie­nam už klau­si­mus, ki­tam už at­sa­ky­mus.

Da­bar ei­lės tvar­ka klau­si­mai. Klau­sia ger­bia­ma R. Mor­kū­nai­tė-Mi­ku­lė­nie­nė. Pra­šau. At­si­pra­šau, A. Ged­vi­lie­nė. Pra­šom.

A. GEDVILIENĖ (TS-LKDF). Vi­sų pir­ma, vi­siems jums la­bai no­riu pa­dė­ko­ti už jū­sų skir­tą lai­ką. Su­pran­tu, kad tu­ri­te la­bai daug dar­bų ir at­sto­vau­ja­te tik­rai la­bai svar­bioms ap­lin­ko­sau­gos, gam­to­sau­gos sri­tims. Ačiū, kad at­ėjo­te. Ačiū, kad iš­dės­tė­te. Gal ne vi­siems pa­tin­ka for­ma, bet klau­sy­ki­me žmo­nių. Tai yra mū­sų tau­ta.

Da­bar aš no­rė­čiau pa­klaus­ti klau­si­mą. Dau­ge­lis iš jū­sų pri­sta­ty­tų sri­čių yra su­si­ju­sios tiek su ap­lin­ko­sau­ga, tiek su že­mės ūkiu, tiks­liau, su val­dy­mu. Čia daž­niau­siai at­si­ran­da dau­gy­bė spra­gų ir ne­su­ta­ri­mų. Įsi­vaiz­duo­ki­me, jei­gu vis­kas bū­tų po vie­nos mi­nis­te­ri­jos, tar­kim, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos sto­gu ir jūs bū­tu­mė­te vie­ną die­ną mi­nist­rais, ko­kį dar­bą sa­vo sri­ty­je pir­mą pri­im­tu­mė­te?

PIRMININKAS. Kas ry­šis da­bar? Gal ei­lės tvar­ka? Trum­pai. Vie­nas sa­ki­nys, du ir… Pra­šau.

K. KLIMAVIČIUS. Aš tai sva­jo­ju vie­ną die­ną pa­bū­ti ap­lin­kos mi­nist­ru. Iš kar­to pa­dė­čiau pa­ra­šą dėl ver­sli­nės žve­jy­bos drau­di­mo vi­daus van­de­ny­se, įskai­tant Kur­šių ma­rias.

PIRMININKAS. Griež­tai. Ki­tas.

G. BRAZAITIS. Aš ma­nau, kad miš­kų re­for­ma pra­si­dė­jo, kaž­kaip vy­ko, bet re­a­liai mes per­stum­dė­me kė­des ir nie­ko dau­giau ne­pa­da­ry­ta. Rei­kė­tų fak­tiš­kai pa­ky­lė­ti į nau­ją lyg­me­nį vi­są miš­kų tvar­ky­mą, pa­si­ti­kė­ti žmo­nė­mis, ku­rie dir­ba. Mes tu­ri­me tur­būt pa­tį di­džiau­sią pro­fe­sio­na­lių miš­ki­nin­kų tan­ku­mą pa­sau­ly­je, gal Eu­ro­po­je. Mes ne­pa­kei­tė­me jo­kių pro­ce­dū­rų, tik­tai per­stum­dė­me kė­des. Ir ma­no­me, kad tie vy­rai ir mo­te­rys tu­ri kaž­ką ge­riau da­ry­ti. Ne, ne­da­rys to ge­riau, nes li­ko vis­kas po se­no­vei. O va­do­va­vi­mas iš cen­tro, va­do­va­vi­mas iš re­gio­no ne­la­bai kuo ski­ria­si. Gal net ir blo­giau, nes va­do­vas yra to­liau, at­sa­ko­my­bė la­biau pa­skirs­to­ma. Ma­nau, rei­kia la­biau pa­si­ti­kė­ti Vals­ty­bi­ne miš­kų urė­di­ja ir duo­ti jiems dau­giau lais­vės, ir ti­kė­tis, kad jie tą pa­tei­sins.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Dau­giau mi­nist­ru nie­kas ne­no­ri bū­ti. Pra­šom trum­pai, ge­rai?

Ž. MORKVĖNAS. Pir­miau­sia aš…

PIRMININKAS. Kal­bė­ki­te per mik­ro­fo­ną, blo­gai gir­dė­ti.

Ž. MORKVĖNAS. Aš pir­miausia stip­riai stip­rin­čiau ir duo­čiau dau­giau jė­gos ag­ra­ri­nei ap­lin­ko­sau­gai, tai yra ap­lin­ko­sau­gai že­mės ūky­je, nes jei­gu pa­ana­li­zuo­tu­me, pa­si­žiū­rė­tu­me, yra dau­ge­lis ker­ti­nių pro­ble­mų ap­lin­ko­sau­go­je, bū­na, at­ei­na iš že­mės ūkio veik­los. Šian­dien ag­ra­ri­nė ap­lin­ko­sau­ga, gam­tos ap­sau­ga, di­de­lės gam­ti­nės ver­tės te­ri­to­ri­jų puo­se­lė­ji­mas, sau­go­ji­mas, nors mes tu­ri­me ir fi­nan­si­nius in­stru­men­tus, re­a­liai yra ab­so­liu­čio­se pa­raš­tė­se.

B. KYMANTAITĖ. Sa­vo sri­ty­je tie­siog ma­to­me la­bai aiš­kų ana­li­zės trū­ku­mą, tai skir­čiau lė­šų iš­ana­li­zuo­ti si­tu­a­ci­ją gy­vū­nų au­gin­ti­nių pro­ble­mų sri­ty­je, taip pat lau­ki­nių gy­vū­nų ap­sau­gos sri­ty­je ir, kaip mi­nė­jau, su­for­muočiau stra­te­gi­ją, ku­ria lin­kme ei­na­me, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis, skir­čiau tam. Vis­kas to­liau sa­vo va­ga.

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos, už­si­ra­šiu­sių dar la­bai daug klaus­ti. Ar mes jau ga­li­me klau­si­mų epo­pė­ją baig­ti? Ben­dru su­ta­ri­mu ga­li­me tam pri­tar­ti? Ačiū, pri­tar­ta. Dau­giau klau­si­mų mū­sų ko­le­goms sve­čiams ne­bus pa­teik­ta.

Ki­tas dar­bo­tvarkės klau­si­mas. (Bal­sai sa­lė­je) Pra­šau, ger­bia­mas P. Sau­dar­gas per šo­ni­nį mik­ro­fo­ną. (Bal­sai sa­lė­je) Įjun­giau, įjun­giau.

P. SAUDARGAS (TS-LKDF). Įjun­gė­te? Dė­ko­ju, ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke, už su­teik­tą žo­dį. Aš dė­ko­ju mū­sų vi­siems pre­le­gen­tams, tik­rai la­bai lai­ku dis­ku­si­ja – dvi sa­vai­tės iki rin­ki­mų, po­li­ti­kai gal ašt­riau gir­di ir pri­si­ža­dės da­bar dau­giau ir pas­kui teks vyk­dy­ti.

Bet aš tie­siog (ir ko­le­goms re­pli­ka) dė­ko­ju tur­būt jau­niau­siam čia sė­din­čiam Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos frak­ci­jos na­riui, ant ku­rio pe­čių iš es­mės už­gu­la dar vie­nas da­ly­kas, tai yra ap­lin­ko­sau­ga, nes nei mi­nist­ro ne­tu­ri­me, nei Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko. Šian­dien pro­fe­so­rius, miš­kų spe­cia­lis­tas, pro­fe­so­rius G. Bra­zai­tis pa­sa­kė, kad ka­ra­lius nuo­gas, kad kė­du­tes per­stum­dė­te, o miš­ki­nin­kys­tė re­a­liai ne­pa­si­kei­tė ir miš­kai to­liau te­rio­ja­mi. Gal to­dėl ir nė­ra jū­sų at­sto­vų, at­sa­kin­gų už ap­lin­ko­sau­gą, šian­dien sa­lė­je, nes gė­da tai gir­dė­ti.

 

15.41 val.

Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl Alek­se­jaus Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo ir du­jo­tie­kio „Nord Stream 2“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-5218 (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos, ki­tas dar­bo­tvarkės klau­si­mas – Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl Alek­se­jaus Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo ir du­jo­tie­kio „Nord Stre­am 2“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-5218. Pra­ne­šė­jas – L. Kas­čiū­nas. Pra­šom į tri­bū­ną.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ger­bia­mi ko­le­gos, svar­bi re­zo­liu­ci­ja, svar­bus re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tas. Iš tie­sų A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mas pa­nau­do­jant Ru­si­jos la­bo­ra­to­ri­jo­se sukur­tą che­mi­nę pa­ra­ly­žiuo­jan­čią nuo­din­gą me­džia­gą, ku­ri už­draus­ta tarp­tau­ti­nė­mis su­tar­timis, su­kė­lė daug įvai­rių pro­tes­tų ir dis­ku­si­jų Va­ka­rų Eu­ro­po­je, kaip rei­kė­tų į tai re­a­guo­ti. Vie­na iš idė­jų, ku­rią iš­kė­lė daug po­li­ti­kų Va­ka­ruo­se, yra ta, kad už­teks, už­teks ir reiš­kia už­teks, o tai reiš­kia, kad rei­kia im­tis rim­tų prie­mo­nių, ir bu­vo iš­kel­ta min­tis už tai Ru­si­ją nu­baus­ti rim­tai stab­dant vie­ną iš pri­ori­te­ti­nių stra­te­gi­nių Ru­si­jos ener­ge­ti­nių pro­jek­tų –„Nord Stre­am 2“ sta­ty­bą.

No­riu pa­brėž­ti, kad dis­ku­si­ja ir to­kios idė­jos šiuo at­ve­ju ki­lo bū­tent Va­ka­rų Eu­ro­po­je, tai yra šiek tiek ki­taip, nei bū­da­vo iki šiol, kai „Nord Stre­am“ pro­jek­to kri­ti­ka daž­niau­siai at­ei­da­vo iš mū­sų re­gio­no, iš Bal­ti­jos ša­lių, iš Uk­rai­nos. Vi­si mes pui­kiai su­pran­ta­me, kad ši­tas pro­jek­tas yra ge­o­po­li­ti­nis. Vie­na ver­tus, izo­liuo­ti tran­zi­ti­nes vals­ty­bes, to­kias kaip Uk­rai­na.

An­tra ver­tus, tu­rė­ti tie­sio­gi­nį, pre­ky­bi­nį, ener­ge­ti­nį ry­šį su Va­ka­rų rin­ko­mis ir po to iš tų pi­ni­gų fi­nan­suo­ti įvai­rias Krem­liaus ka­ri­nes avan­tiū­ras. To­dėl tą dis­ku­si­ją, ku­ri ki­lo Va­ka­rų Eu­ro­po­je, vai­ni­ka­vo rug­sė­jo 17 die­ną pri­im­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to re­zo­liu­ci­ja dėl pa­dė­ties Ru­si­jo­je ir A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo. Ir to­je re­zo­liu­ci­jo­je bu­vo įra­šy­tas vie­nas svar­bus tei­gi­nys, krei­pia­ma­si į Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nę Res­pub­li­ką, kad ji­nai ieš­ko­tų bū­dų stab­dy­ti „Nord Stream 2“ pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą.

Re­a­ga­vo ir mū­sų re­gio­no ša­lys, pre­zi­den­tas A. Du­da, Len­ki­jos pre­zi­den­tas, iš­siun­tė laiš­ką A. Mer­kel. Len­ki­jos par­la­men­te yra re­gist­ruo­ta ir pa­reng­ta re­zo­liu­ci­ja, ku­ria ir­gi krei­pia­ma­si į Vo­kie­ti­ją, kad ji stab­dy­tų ši­tą pro­jek­tą.

Tai yra pui­ki pro­ga šian­dien ir mums, mū­sų par­la­men­tui, kaip pa­grin­di­nei mū­sų lei­džia­ma­jai val­džiai, tau­tos at­sto­vy­bei, kreip­tis į Vo­kie­ti­ją, kad ji ap­svars­ty­tų ir įver­tin­tų ga­li­my­bę stab­dy­ti ga­lu­ti­nai, ar bent jau lai­ki­nai, ši­to pro­jek­to, „Nord Stre­am 2“ pro­jek­to, įgy­ven­di­ni­mą.

Tai­gi ši­tos re­zo­liu­ci­jos es­mė bū­tent yra to­kia – stab­dy­ti pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą ir kar­tu kvie­čia­me Eu­ro­pos Są­jun­gą, Eu­ro­pos Par­la­men­tą grįž­ti prie to, ką mes esa­me kar­tu su ju­mis pa­da­rę, su­kū­rę va­di­na­mą­jį Mag­nit­skio są­ra­šą, tai yra įsta­ty­miš­kai įtvir­tin­ti ga­li­my­bę, kad kie­k­vie­na Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis tu­rė­tų me­cha­niz­mus, kaip įtrauk­ti su žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mais su­si­ju­sių žmo­nių, sa­ky­ki­me, pa­var­des, jų ju­dė­ji­mo ga­li­my­bes Eu­ro­pos Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je, jų eko­no­mi­nę, ūki­nę veik­lą į sank­ci­jų są­ra­šą. Tai bū­tų bū­tent Mag­nit­skio įsta­ty­mo pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos mas­tu.

PIRMININKAS. Ger­bia­mas To­mi­li­nai, ty­liau.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Vi­sa tai yra bū­tent ir­gi ši­to­je re­zo­liu­ci­jo­je. Po to aš ga­lė­siu tru­pu­tį pa­pil­dy­ti po­li­ti­niu kon­teks­tu, nes at­si­ra­do rim­tų dis­ku­si­jų pa­čio­je Vo­kie­ti­jo­je. Bet aš ma­nau, kad gal bus vie­nas ar ki­tas klau­si­mas, ku­ris bus su tuo su­si­jęs, tai aš ga­lė­siu tru­pu­tį pa­plė­to­ti, ko­kia dis­ku­si­ja šiuo klau­si­mu vyks­ta bū­tent šio­je vals­ty­bė­je.

Mie­lie­ji, kvie­čiu, aiš­ku, už­duo­ti klau­si­mų, bet ir kar­tu pa­lai­ky­ti šią re­zo­liu­ci­ją.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Jūs pa­tei­kė­te sa­vo teks­tą ir re­zo­liu­ci­jos teks­tą, taip? Da­bar jū­sų no­ri pa­klaus­ti da­lis Sei­mo na­rių. Tai gal ei­lės tvar­ka A. Ar­mo­nai­tė.

A. ARMONAITĖ (MSNG). Aki­vaiz­du, kad „Nord Stre­am 2“ pro­jek­tas, kaip ir „Nord Stre­am 1“ pro­jek­tas, nė­ra eko­no­mi­nis, nė­ra ener­ge­ti­nis, tai yra po­li­ti­nis, ge­o­po­li­ti­nis pro­jek­tas ir į Vo­kie­ti­ją kar­tu su ru­siš­ko­mis du­jo­mis ati­te­kės ir „Gaz­pro­mo“ pi­ni­gai, ir ko­rup­ci­ja, ir ap­skri­tai Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos įta­ka.

Kaip jūs ma­no­te, ką Lie­tu­va ga­lė­tų dar pa­da­ry­ti, kad pa­dė­tu­me Vo­kie­ti­jai per­svars­ty­ti ši­tą pro­jek­tą, jo rei­ka­lin­gu­mą? Mes tik­rai ne­tu­rė­tu­me lauk­ti, kol Vo­kie­ti­ja pa­ti pa­pra­šys pa­gal­bos. Mes ge­riau­siai ži­no­me, ko­kias grės­mes ke­lia ta vals­ty­bė, kaip mes dar ga­lė­tu­me pa­dė­ti A. Mer­kel ir jos val­do­mai Vo­kie­ti­jai.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Klau­si­mas ge­ras, bet kar­tu, tu­rint ome­ny mū­sų vals­ty­bės struk­tū­ri­nę ga­lią, be jo­kios abe­jo­nės, at­sa­ky­mas nė­ra pa­pras­tas. Ką mes ga­li­me da­ry­ti? Dirb­ti per sa­vo se­se­riš­kas ar bro­liš­kas po­li­ti­nes jė­gas. No­riu jus in­for­muo­ti, kad, tar­ki­me, Vo­kie­ti­jos li­be­ra­lai jau šian­dien ap­si­spren­dė ir aiš­kiai pa­reiš­kė, kad jie siū­lo skelb­ti mo­ra­to­riu­mą dėl šio pro­jek­to – bent jau lai­ki­nai, dve­jiems me­tams, jį su­stab­dy­ti.

Vo­kie­ti­jos ža­lie­ji yra tie, ku­rie yra dar griež­tes­ni, jie siū­lo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ši­to pro­jek­to, nors iki pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo sta­di­jos li­ko pa­gal jų skai­čia­vi­mus 5 %. Bet kol ne­už­baig­ti ir tie 5 %, pro­jek­tas ne­vei­kia. Tai­gi jį stab­dy­ti šan­sų ir ga­li­my­bių yra.

Dis­ku­si­ja ki­lo ir EPP, mū­sų Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jo­je. Tai, aiš­ku, pa­grin­di­nė po­li­ti­nė jė­ga – Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų są­jun­ga, ten yra įvai­rių nuo­mo­nių. Pa­vyz­džiui, ga­lė­čiau gal­būt šiuo at­ve­ju pa­plė­to­ti, kad gruo­džio mė­ne­sį vyks Vo­kie­ti­jos CDU par­ti­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­mai. Iš es­mės aiš­kūs ke­tu­ri kan­di­da­tai. Iš tų ke­tu­rių kan­di­da­tų net trys vie­naip ar ki­taip už­si­me­na, kad sank­ci­jos Ru­si­jai tu­rė­tų bū­ti griež­ti­na­mos, ir bent du tie­siai švie­siai sa­ko, kad „Nord Stream“ tu­rė­tų bū­ti stab­do­mas. Pa­vyz­džiui, F. Mer­cas, ku­ris pra­ėju­siuo­se rin­ki­muo­se vos ke­liais bal­sais pra­lai­mė­jo A. Kramp-Ka­ren­bau­er, yra pa­sa­kęs, kad jis ma­to ga­li­my­bę dve­jiems me­tams skelb­ti mo­ra­to­riu­mą dėl „Nord Stre­am 2“ pro­jek­to. N. Riot­ge­nas, ku­ris šian­dien yra Bun­des­ta­go Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas, yra pa­reiš­kęs, kad di­plo­ma­ti­nių ri­tu­a­lų jau ne­už­ten­ka, po A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo mums rei­kia stip­raus eu­ro­pi­nio at­sa­ko, ku­rį V. Pu­ti­nas su­pras­tų, Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­ri iš­vien nu­spręs­ti stab­dy­ti „Nord Stre­am 2“.

Tai­gi ma­to­me, kad yra įvai­rių nuo­mo­nių ir Vo­kie­ti­jo­je, to­dėl ir mes tu­rė­tu­me per sa­vo po­li­ti­nes par­ti­nes li­ni­jas sa­vo eu­ro­pi­nė­se šei­mo­se kel­ti šiuos klau­si­mus.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Ger­bia­mas Lau­ry­nai, trum­pin­ki­te vi­są­laik at­sa­ky­mą, nes no­ri daug žmo­nių klaus­ti ir mes ne­spė­si­me. Klau­sia Ž. Pa­vi­lio­nis. Trum­pin­ki­te klau­si­mus, trum­pin­ki­te at­sa­ky­mus ir iš­eis nuo­sta­bi dis­ku­si­ja.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Tik­rai svei­ki­nu šią ini­cia­ty­vą ir ti­kiuo­si…

PIRMININKAS. Ge­riau per mik­ro­fo­ną.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). …ti­kiuo­si, Sei­mas ją pa­lai­kys. Tik no­rė­jau pa­klaus­ti, ka­dan­gi tik­rai daug ką su­ža­vė­jo ta kanc­le­rės A. Mer­kel ly­de­rys­tė šiuo at­žvil­giu, kaip jūs ma­no­te, ar tas Ber­ly­no pyk­tis, ku­ris di­dė­ja šiuo klau­si­mu, ga­li bū­ti nu­kreip­tas ne tik į „Nord Stre­am 2“ pro­jek­tą, bet ir, pa­vyz­džiui, Bal­ta­ru­si­ją, sank­ci­jas, ku­rių, aiš­ku, la­bai rei­kė­tų prieš Vir­šū­nių Ta­ry­bą ki­tą sa­vai­tę.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Mes gi pui­kiai ži­no­me, kad bū­tent A. Mer­kel ly­de­rys­tė lė­mė, kad iki šiol yra Eu­ro­pos Są­jun­gos sank­ci­jos Ru­si­jai dėl jos ag­re­si­jos prieš Uk­rai­ną. Ta ly­de­rys­tė bu­vo tvir­ta ir te­bė­ra tvir­ta. Bal­ta­ru­si­jos at­ve­ju gal šiek tiek tos ly­de­rys­tės ir trūks­ta, ir jos no­rė­tų­si dau­giau. Be jo­kios abe­jo­nės, pra­si­ver­žia kart­kar­tė­mis tuo­se Vo­kie­ti­jos po­li­ti­nio eli­to sluoks­niuo­se toks su­vo­ki­mas, kad Bal­ta­ru­si­ja gal­būt nė­ra iki ga­lo Eu­ro­pa ir kad gal­būt pa­li­ki­me čia Mask­vai su­si­tvar­ky­ti, kad ne­bū­tų mums dar vie­no gal­vos skaus­mo. Tai yra bė­da, tai nė­ra ge­rai. Be jo­kios abe­jo­nės, mums ir­gi įvai­riais di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais rei­kia siųs­ti sig­na­lus vo­kie­čiams, kad jų bal­sas šiuo klau­si­mu yra la­bai svar­bus. Nes jei­gu kas nors iš Va­ka­rų ša­lių ir ga­lė­tų im­tis tar­pi­nin­ka­vi­mo vaid­mens Bal­ta­ru­si­jo­je, sa­ky­ki­me, šiek nu­stu­miant Krem­lių, tai yra tik Vo­kie­ti­ja, ir mes tą pui­kiai ži­no­me.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Anu­šaus­kas.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mas ko­le­ga, no­rė­jau tik pa­si­tiks­lin­ti. Vis dėl­to Vo­kie­ti­jos po­li­ti­kų po­žiū­ris į šį pro­jek­tą „Nord Stre­am 2“, bent jau da­lies, kei­čia­si. Kiek mes tu­ri­me vil­čių gal­būt, kad mū­sų Sei­mo re­zo­liu­ci­ja bus pla­čiau ži­no­ma to­je pa­čio­je Vo­kie­ti­jo­je kaip dar vie­nas do­ku­men­tas, pa­re­mian­tis prin­ci­pi­nę Lie­tu­vos ir mū­sų kai­my­nių po­zi­ci­ją, kad šis du­jo­tie­kis yra po­li­ti­nis pro­jek­tas.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Ger­bia­mas Ar­vy­dai, iš tie­sų la­bai įdo­mūs sig­na­lai ma­ne pa­sie­kė ren­giant šį re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tą, kad kai ku­rie Vo­kie­ti­jos bū­tent krikš­čio­nių de­mok­ra­tų po­li­ti­nės jė­gos at­sto­vai, ku­rie yra la­biau su­abe­jo­ję ši­to pro­jek­to rei­ka­lin­gu­mu, yra pa­si­ry­žę im­tis griež­tes­nių spren­di­mų, bū­tent lau­kia šiuo me­tu ak­ty­ves­nės Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lių re­ak­ci­jos ir pa­si­sa­ky­mo. Nes bū­tent po A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo at­si­ra­do aki­vaiz­di są­sa­ja, kad rei­kia im­tis rim­tų spren­di­mų, ir šia­me po­li­ti­nia­me lau­ke per tą ne­pil­ną mė­ne­sį iš Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lių, iš­sky­rus Len­ki­ją, aiš­kios ži­nios dar ne­bu­vo. Ma­nau, kad šiuo at­ve­ju mū­sų ly­de­rys­tė bū­tų svar­bi, ir aš net ne­abe­jo­ju, kad tai, ką mes šian­dien pri­im­tu­me, tik­rai at­si­dur­tų ant Vo­kie­ti­jos po­li­ti­kų sta­lo.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia S. Gent­vi­las. Ruo­šia­si ger­bia­mas M. Ma­jaus­kas.

S. GENTVILAS (LSF). Ger­bia­mas Lau­ry­nai, pri­ta­riu, kaip ir Vo­kie­ti­jos Frei­en De­mok­ra­ten li­be­ra­lai, rei­kia skelb­ti mo­ra­to­riu­mą, klau­si­mas, ką mes dar ga­li­me pa­ro­dy­ti, kad iš tik­rų­jų įti­kin­tu­me ir vo­kie­čius. Na, pa­vyz­džiui, gal mes tik­rai ga­lė­tu­me vo­kie­čiams ir­gi pa­ro­dy­ti prin­ci­pin­gą po­zi­ci­ją, kad pri­jun­gus ben­drą du­jo­tie­kio tin­klą mes tik­rai ne­pirk­si­me du­jų, ku­rios at­ei­na iš Va­ka­rų per tą pa­tį tin­klą.

Ant­ras da­ly­kas, pa­vyz­džiui, ne­im­por­tuo­si­me per Lie­tu­vos SGD ter­mi­na­lą tų pa­čių ru­siš­kų du­jų, ku­rios at­ei­na ir mes ne­už­ker­ta­me. Ką ga­li­me dar pa­da­ry­ti, kad iš tik­rų­jų ir mū­sų po­zi­ci­ja at­ro­dy­tų aiš­ki ir ne­kves­tio­nuo­ja­ma?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Jei­gu žiū­rė­tu­me į „Nord Stre­am“ pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą ap­skri­tai, mes to­kių ko­kių nors sver­tų kaip vals­ty­bė, ka­dan­gi tai nė­jo per mū­sų te­ri­to­ri­nius van­de­nis ir taip to­liau, ne­tu­rė­jo­me. Pas­ku­ti­nė vals­ty­bė, ku­ri dar tu­rė­jo ga­li­my­bę prie­šin­tis, bu­vo Da­ni­ja ir ji tą da­rė iki ga­lo. Bet kaž­ka­da da­nai yra pa­sa­kę ne­for­ma­liai: mes ne Ru­si­jos šiuo klau­si­mu bi­jo­me, o di­džio­jo kai­my­no, ku­ris yra ša­lia. Vis dėl­to vo­kiš­kas in­te­re­sas tuo me­tu bu­vo la­bai stip­rus. Tai­gi tos ga­li­my­bės nė­ra la­bai di­de­lės, su­pras­ki­me re­a­liai. Be to, siųs­ti kaž­ko­kį griež­tes­nį sig­na­lą vo­kie­čiams, na, ir­gi rei­kė­tų gal­vo­ti svei­ku pro­tu. Vis dėl­to tai yra mū­sų la­bai svar­būs są­jun­gi­nin­kai ne tik Eu­ro­pos Są­jun­go­je, bet ir NATO. Aš tik pri­min­siu, koks yra svar­bus Vo­kie­ti­jos vaid­muo šian­dien tarp­tau­ti­nio NATO ba­ta­lio­no bu­vi­mo kon­teks­te, ir vo­kie­čių spren­di­mai šiuo at­ve­ju bu­vo is­to­ri­niai. Dėl to, be jo­kios abe­jo­nės, rei­kia drau­giš­kai, drau­giš­kai siųs­ti di­plo­ma­ti­nį po­li­ti­nį sig­na­lą ir mes, kaip par­la­men­ta­rai, kaip Sei­mas, esa­me šia pras­me lais­ves­ni. Gal­būt tai yra su­dė­tin­giau pa­da­ry­ti mū­sų vals­ty­bės va­do­vy­bei, bet mes ga­li­me tai pa­da­ry­ti ir mums rei­kia tai pa­da­ry­ti.

PIRMININKAS. Klau­sia M. Ma­jaus­kas. At­si­sa­ko. Dė­ko­ja­me. Dė­ko­ja­me ger­bia­mam L. Kas­čiū­nui…

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Ačiū.

PIRMININKAS. …už pa­teik­tą re­zo­liu­ci­ją ir ko­le­goms už pa­teik­tus klau­si­mus, pra­ne­šė­jui už at­sa­ky­mus. Dis­ku­si­ja. Nie­kas ne­už­si­ra­šė dis­ku­tuo­ti. Ta­da pri­ėmi­mas. Mo­ty­vai. P. Urb­šys? Pra­šau.

P. URBŠYS (MSNG). Svars­ty­da­mi re­zo­liu­ci­ją dėl A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo ir du­jo­tie­kio „Nord Stre­am 2“ mes tik­rai daug kal­bė­jo­me apie du­jo­tie­kio pro­ble­mą. A. Na­val­no ap­nuo­di­ji­mo te­ma kaž­kaip nu­ė­jo į an­trą vie­tą ir re­zo­liu­ci­jos teks­te net nė­ra pa­kar­to­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to re­zo­liu­ci­jos nuo­sta­ta, kad ne­del­siant rei­kia pra­dė­ti tarp­tau­ti­nį ty­ri­mą. Tiek to, mums la­biau rū­pi du­jos. Tos re­zo­liu­ci­jos es­mė – orien­tuo­ti bū­tent Vo­kie­ti­ją, kad ji pri­im­tų spren­di­mus, su­si­ju­sius su „Nord Stre­am 2“ pro­jek­to at­si­sa­ky­mu. Bet vis dėl­to, jei­gu mes kal­ba­me apie tai, kad yra kaip pa­sek­mė re­a­guo­jant į gar­saus Ru­si­jos di­si­den­to ap­nuo­di­ji­mą, gal bū­tų bu­vę tei­sin­giau, jei­gu bū­tų at­si­ra­dęs punk­tas ir pa­ra­gi­ni­mas Jung­ti­nėms Ame­ri­kos Vals­ti­joms aiš­kiau re­a­guo­ti į ši­tą įvyk­dy­tą nu­si­kal­ti­mą žmo­niš­ku­mui, sa­ky­čiau. Šiuo at­ve­ju D. Tram­pas ap­si­ri­bo­jo tuo, kad jis ne­tu­ri duo­me­nų, kad jį ap­nuo­di­jo, o bū­tent aukš­tas ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­rei­gū­nas sa­ko, na, taip, rei­kia pa­trauk­ti už tai at­sa­ko­my­bėn ir pa­ra­gin­ti, kad Ru­si­ja tai pa­da­ry­tų. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kad V. Pu­ti­nas ini­ci­juo­tų ty­ri­mą sa­vo at­žvil­giu. Ta­da, kai at­si­ran­da to­kia dvi­pras­my­bė, aiš­ku, tai ap­nuo­gi­na mū­sų iš­skai­čia­vi­mus.

Aš tik­rai bal­suo­siu už tą re­zo­liu­ci­ją, bet vis tiek no­rė­tų­si, kad mes su­ba­lan­suo­tu­me to­je re­zo­liu­ci­jo­je ir sa­vo in­te­re­sus, ir tą to­kį tarp­tau­ti­ne pras­me žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo in­te­re­są.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Ger­bia­mas Ž. Pa­vi­lio­nis.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai pri­tar­čiau šiai re­zo­liu­ci­jai, ka­dan­gi da­bar Vo­kie­ti­ja iš tik­rų­jų yra ta­ko­skyroje. Bū­tent tos ly­de­rys­tės, kaip ir sa­kė L. Kas­čiū­nas, Ber­ly­nui la­bai rei­kia, nes ki­tą sa­vai­tę šie klau­si­mai, na, ne­tie­sio­giai „Nord Stre­am“, bet bū­tent re­ak­ci­ja į tai, kas vyks­ta Ry­tuo­se ir Bal­ta­ru­si­jo­je, bus svars­to­ma aukš­čiau­siu ly­giu. Toks ma­žas, bet, aš ma­nau, toks svar­bus pa­ska­ti­ni­mas iš mū­sų, aš ma­nau, gal ir pa­dė­tų la­šas po la­šo Ber­ly­nui ap­si­spręs­ti ju­dė­ti ar­čiau mū­sų.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Vi­sos nuo­mo­nės pa­sa­ky­tos. Ger­bia­mi ko­le­gos, kas už tai, kad pri­im­tu­me šią re­zo­liu­ci­ją be pa­tai­sų, pra­šo­m bal­suo­ti.

 

Šios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas

 

Už­si­re­gist­ra­vo 48, bal­sa­vo 48: už – 47, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 1. Re­zo­liu­ci­ja yra pri­im­ta. (Gon­gas)

Ger­bia­mi ko­le­gos, pra­šau ei­lės tvar­ka.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Aš la­bai trum­pai. Dė­ko­da­mas ko­le­goms už pa­laiky­mą…

PIRMININKAS. Į mik­ro­fo­ną.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). …dė­ko­da­mas už bal­sa­vi­mą no­riu tik P. Urb­šiui pa­sa­ky­ti vie­ną da­ly­ką. Ame­ri­ka tai­ko sank­ci­jas kom­pa­ni­joms, ku­rios da­ly­vau­ja „Nord Stre­am“ pro­jek­te, nors tai nė­ra tie­sio­giai su­si­ję su A. Na­val­nu, bet jau dėl „Nord Stre­am“ Ame­ri­ka da­ro daug. Tu­rė­ki­me tai gal­vo­je.

PIRMININKAS. Ger­bia­mas V. Juo­za­pai­tis. Vy­tau­tai, pra­šau.

V. JUOZAPAITIS (TS-LKDF). Aš tik no­rė­jau at­kreip­ti dak­ta­ro S. Tu­mė­no dė­me­sį, kad jei­gu jau tik­rai pai­so­me lie­tu­vių kal­bos gry­nu­mo, tai lau­kiu iš jū­sų pa­sta­bos, kad ne­bū­tų var­to­ja­ma ben­dra­tis po „kad“. Tie­siog mums vi­siems de­rė­tų ži­no­ti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ger­bia­mas P. Urb­šys.

P. URBŠYS (MSNG). Aš su­tin­ku su ger­bia­mu L. Kas­čiū­nu, kad iš tik­rų­jų tik Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų dė­ka yra su­sto­ju­si to du­jo­tie­kio sta­ty­ba, bet jei­gu mums, kaip mi­nė­jau, rū­pi ir žmo­gaus tei­sės, ir įvyk­dy­ti nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui, mes vis dėl­to tu­rė­tu­me at­kreip­ti Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų dė­me­sį, kad ji tu­rė­tų iš­gry­nin­ti sa­vo po­zi­ci­ją.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me už pa­reikš­tas nuo­mo­nes, ger­bia­mi ko­le­gos, už pri­im­tą re­zoliu­ci­ją.

 

16.01 val.

Sei­mo rin­ki­mų įsta­ty­mo Nr. I-2721 38 straips­nio 3 da­lies pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIIIP-5000(2) (pa­tei­ki­mas)

 

Skel­biu ki­tą dar­bo­tvarkės klau­si­mą – Sei­mo rin­ki­mų įsta­ty­mo 38 straips­nio 3 da­lies pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-5000. Kvie­čiu į tri­bū­ną pra­ne­šė­ją ger­bia­mą G. Land­sber­gį. Ar Rad­vi­lė? Kas ei­na?

Ei­na R. Mor­kū­nai­tė-Mi­ku­lė­nie­nė. Pra­šom.

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke. Tai yra pro­jek­tas, su ku­riuo jūs jau esa­te tu­rė­ję ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti anks­tes­nė­se se­si­jo­se. Šio pro­jek­to tiks­las – su­teik­ti dau­giau aiš­ku­mo apie kan­di­da­tus į Sei­mą ar ki­tas ins­ti­tu­ci­jas, jų rin­ki­mi­nė­je an­ke­to­je nu­ro­dant pa­pil­do­mą in­for­ma­ci­ją, ar kan­di­da­tas per pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus yra pri­pa­žin­tas Vy­riau­sio­sios tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­jos kal­tu dėl tam tik­rų nu­si­žen­gi­mų. Ma­no­me, kad tai pa­di­din­tų pi­lie­čių in­for­muo­tu­mą ir su­teik­tų ge­res­nes ga­li­my­bes ap­si­spręs­ti.

Pra­ei­tą kar­tą, ka­da bu­vo teik­tas šis pro­jek­tas, bu­vo pa­sta­bų, kad čia rin­ki­mų lai­ko­tar­pis. Esa­me pa­tai­sę, kad tai ga­lio­tų nuo ki­tų rin­ki­mų. Taip pat at­si­žvelg­da­mi į pa­sta­bas dėl to, už ko­kį lai­ko­tar­pį tu­rė­tų bū­ti pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja, pa­ko­re­ga­vo­me, kad tu­rė­tų bū­ti pas­ta­rie­ji tre­ji me­tai, kaip nu­ma­to ki­ti tei­sės ak­tai.

PIRMININKAS. Pa­tei­ki­mas toks. No­ri jū­sų klaus­ti ger­bia­mas S. Jo­vai­ša.

S. JOVAIŠA (TS-LKDF). Ačiū. Ger­bia­ma ko­le­ga, ko­dėl tre­ji me­tai? Ko­dėl ne ap­skri­tai, jei­gu žmo­gus bu­vo pa­žy­mė­tas VTEKʼo, tai jis ga­lė­tų vi­sai drą­siai pa­ra­šy­ti, kad taip ir at­si­ti­ko. Bū­tų pri­mi­ni­mas jam pa­čiam, ei­nan­čiam kan­di­da­tuo­ti į aukš­tus vals­ty­bės lyg­me­nis.

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Aš bū­čiau už, bet, kaip su­pran­tu, pa­gal VTEKʼo veik­lą re­gu­liuo­jan­čius įsta­ty­mus po tre­jų me­tų su­ei­na se­na­tis, to­dėl tur­būt ne­bū­tų tei­siš­kai įma­no­ma.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Ačiū pra­ne­šė­jai. Ger­bia­mi ko­le­gos, ar mes po pa­tei­ki­mo ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je)

Mo­ty­vai. Pra­šau. P. Urb­šys – prieš.

P. URBŠYS (MSNG). Tik­rai, mes no­ri­me bū­ti šven­tes­ni už pa­tį po­pie­žių, nes mes da­bar no­ri­me įtvir­tin­ti nuo­sta­tą, kad jei­gu per tre­jus me­tus bu­vo pri­pa­žin­tas vie­šų­jų ir pri­va­čių in­tere­sų pa­žei­di­mas, tai ši­tam žmo­gui ap­ri­bo­ja­ma ga­li­my­bė kan­di­da­tuo­ti. Mes to­kiu bū­du VTEKʼo… Pra­šau? Aš skai­tau kan­di­da­to į Sei­mą an­ke­tą, iš­kė­lęs… kad bū­tų nu­ro­dy­ta in­for­ma­ci­ja. Kal­ba­ma apie tai, kad bū­tų nu­ro­dy­ta in­for­ma­ci­ja. Tik­rai aš at­si­i­mu prieš, esu už. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKAS. Ačiū. Su­pra­to­me, bet, ma­tyt, ne­su­pra­to­me. Dar E. Pu­pi­nis. Gal ga­na? Aš iš­jun­giau mik­ro­fo­ną. Bu­vo vie­nas už­si­ra­šy­mas, da­bar sku­ba­ma at­sa­ky­ti. Gal bal­suo­ja­me? Ger­bia­mi ko­le­gos, po pa­tei­ki­mo. Pra­šom. Kas pri­ta­ria­te, bal­suo­ja­te už, kas tu­ri­te ki­tą nuo­mo­nę, bal­suo­ja­te ki­taip.

Už­si­re­gist­ra­vo 47 Sei­mo na­riai, bal­sa­vo 47: už – 31, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 16. Po pa­tei­ki­mo įsta­ty­mo pro­jek­tui pri­tar­ta.

Pa­grin­di­niu ko­mi­te­tu siū­lo­mas ko­mi­te­tas – Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­tas. Svars­ty­si­me spa­lio 20 die­ną. Ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Ačiū, pri­tar­ta.

 

16.05 val.

Sei­mo sa­vai­tės (2020-09-28–2020-10-02) – 2020 m. rug­sė­jo 29 d. (ant­ra­die­nio) ir spalio 1 d. (ket­vir­ta­die­nio) po­sė­džių dar­bo­tvarkės pa­tei­ki­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

Dar­bo­tvarkės re­zer­vi­nis klau­si­mas – Sei­mo sa­vai­tės, pra­si­de­dan­čios rug­sė­jo 28 die­na, po­sė­džių dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Pra­ne­šė­ja – ger­bia­ma pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja R. Baš­kie­nė.

R. BAŠKIENĖ (LVŽSF). Dė­ko­ju, ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Mie­li ko­le­gos, ki­tą sa­vai­tę – dvi po­sė­džių die­nos. Po to dar še­šios po­sė­džių die­nos. Ir ta­da jau…

PIRMININKAS. Ir taip to­liau.

R. BAŠKIENĖ (LVŽSF). Li­ko daug, bet da­bar dvi ki­tos sa­vai­tės po­sė­džių die­nos. Pri­ėmi­mai, svars­ty­mai, ku­rie jau su­grį­žo iš ko­mi­te­tų. Su COVID-19 nau­jo­jo pli­ti­mo grės­me ir jo val­dy­mu su­si­ję įsta­ty­mai, ener­ge­ti­kos, at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių, spor­to ir daug ki­tų, ku­riuos tei­kia mi­nist­rai. Pre­zi­den­to Švie­ti­mo įsta­ty­mas ir Sei­mo na­rių įsta­ty­mai, ku­rie, be­je, su­si­ję su jau tei­kia­mais gal­būt ir Vy­riau­sy­bės. Tas pa­čias te­mas lie­čian­čius įsta­ty­mų pro­jek­tus su­jung­si­me. Trum­pai tiek. Tie­siog nu­si­tei­ki­me dar la­bai ak­ty­viai dirb­ti.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me, Ri­mu­te, bet no­ri jū­sų pa­klaus­ti. P. Urb­šys. Pra­šau.

P. URBŠYS (MSNG). Aš no­rė­jau jū­sų pa­klaus­ti, ar bū­tų ga­li­ma įtrauk­ti į dar­bo­tvarkę nu­ta­ri­mus dėl 2021 me­tų pa­skel­bi­mo Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos me­tais, nes yra re­gist­ruo­tas toks pro­jek­tas, gal­būt į ant­ra­die­nio dar­bo­tvarkę. O į ket­vir­ta­die­nio – yra tik­rai la­bai ak­tu­a­lus pro­jek­tas, su­si­jęs su nu­ta­ri­mu dėl 1990–1991 me­tų Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jo var­do.

R. BAŠKIENĖ (LVŽSF). Taip, at­sa­kau. Į ket­vir­ta­die­nio dar­bo­tvarkę pas­ku­ti­nis jū­sų mi­nė­tas Sei­mo nu­ta­ri­mas yra įtrauk­tas, tik­tai Tei­sės de­par­ta­men­to ra­šo, kad tai ga­li prieš­ta­rau­ti Kon­sti­tu­ci­jai, ir Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas pa­sa­kys, ar tai iš tik­rų­jų yra prie­žas­tis. Į dar­bo­tvarkę yra įtrauk­tas. Dėl Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos me­tų, iš tik­rų­jų ga­li­ma bū­tų gal­būt ir įtrauk­ti, jei­gu drau­gi­ja pra­šo ir jei­gu Sei­mas ne­pri­eš­ta­rau­ja, pa­tei­ki­mą ga­li­me da­ry­ti, o ko­mi­si­ja, ku­ri at­sa­kin­ga už me­tų pa­skel­bi­mą, svars­ty­tų ir pri­im­tų spren­di­mą, ir siū­ly­tų Sei­mui iš­va­dą.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ger­bia­ma­jai už pa­teik­tą ki­tos sa­vai­tės dar­bo­tvarkę. Ar ga­li­me su­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Ačiū, pri­tar­ta.

 

16.07 val.

Sei­mo na­rių pa­reiš­ki­mai

 

Da­bar ki­tas dar­bo­tvarkės klau­si­mas – Sei­mo na­rių pa­reiš­ki­mai. Ger­bia­mas A. Ma­tu­las. Pra­šau. Ruo­šia­si T. To­mi­li­nas.

A. MATULAS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, ei­nant į tri­bū­ną ko­le­gos sa­ko, gal ne­da­ryk to, gal nė­ra lai­ko, no­ri­me na­mo. Bet vis dėl­to aš no­riu iš­reikš­ti sa­vo, ko­le­gos R. Mar­ti­nė­lio ir tik­riau­siai ki­tų me­di­kų su­si­rū­pi­ni­mą, kad Lie­tu­vo­je to­liau de­da­si bai­siai ne­gra­žūs ir ne­ge­ri da­ly­kai.

Štai yra pa­tvir­ti­na­mi nau­ji kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šai, ku­rie įsi­ga­lio­jo nuo lie­pos 1 die­nos, da­bar nuo spa­lio 1 die­nos. Iki tol Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ir pats A. Ve­ry­ga de­kla­ruo­da­vo, kad jų tiks­las – į są­ra­šą įtrauk­ti kuo dau­giau veik­lių­jų me­džia­gų, o štai da­bar mes ma­to­me at­virkš­čią ten­den­ci­ją: tiek nau­ja­me lie­pos 1 die­nos są­ra­še, ku­ris da­bar ga­lio­ja, tiek są­ra­še, ku­ris įsi­ga­lios nuo spa­lio 1 die­nos, ne­be­li­ko 47 vais­tų. Mo­der­nių, šiuo­lai­ki­nių vais­tų nuo įvai­rių li­gų: hi­per­ten­zi­jos, aler­gi­jos, dia­be­to, dep­re­si­jos ir pa­na­šiai, – jie iš­brauk­ti iš kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šo. Pro­ble­ma ta, kad iš­brau­kus tuos vais­tus są­ra­šuo­se jau ne­lie­ka tų veik­lių­jų me­džia­gų. Va­di­na­si, gy­dy­to­jai, ku­rie… Yra Li­go­nių ka­sos di­rek­to­riaus įsa­ky­mas, kad jei­gu pa­gal iš­ra­šy­tus re­cep­tus bus iš­duo­ti ši­tie vais­tai, kom­pen­suo­ti tu­rės ar­ba gy­dy­to­jas, ar­ba vais­ti­nė, iš­da­vu­si ši­tuos vais­tus. De­ja, jūs įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek ga­li kai­nuo­ti gy­dy­to­jams pa­stan­gų šian­dien, COVID epi­de­mi­jos me­tu, kiek ga­li kai­nuo­ti žmo­nėms svei­ka­tos pa­rink­ti, su­de­rin­ti, pa­skir­ti nau­ją gy­dy­mą. Aš krei­piuo­si gal­būt į vals­ty­bės va­do­vus, gal­būt į Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­tą, į ko­mi­te­to pir­mi­nin­kę, klaus­da­mas, kiek tai ga­li tęs­tis? Kiek ga­li tęs­tis toks žmo­nių nie­ki­ni­mas?

No­riu pri­min­ti, kad 2018 me­tais bu­vo pa­tvir­tin­ta nau­ja kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų tvar­ka, pa­gal ku­rią kom­pen­suo­ja­mas tik pi­giau­sias vais­tas. Mes ap­skun­dė­me ši­tą tvar­ką Vy­riau­sia­jam ad­mi­nist­ra­ci­niam teis­mui. Vy­riau­sia­ja­me ad­mi­nist­ra­ci­nia­me teis­me by­lą lai­mė­jo­me. Teis­mas pa­sa­kė, kad mi­nist­ras A. Ve­ry­ga vir­ši­jo sa­vo įga­lio­ji­mus, nes ne­ga­lė­jo nu­sta­ty­ti to­kios tvar­kos po­įsta­ty­mi­niu tei­sės ak­tu. Jūs pa­me­na­te, kad bu­vo ban­do­ma pa­teik­ti įsta­ty­mo pro­jek­tą, bet vėl­gi bu­vo pri­tar­ta pa­tai­sai, pa­gal ku­rią, jei­gu gy­dy­to­jas iš­ra­šo mo­der­nes­nį ki­to te­ra­pi­nio po­vei­kio vais­tą, vals­ty­bė kom­pen­suo­tų ma­žiau­sio vais­to kai­ną, jei­gu jau tiek iš­ga­li, bet žmo­gui bū­tų leis­ta pri­mo­kė­ti skir­tu­mą. Val­dan­tie­siems ne­pa­ti­ko, jie iš­trau­kė kor­te­les, ir šian­dien ši­tas įsta­ty­mas ka­bo ore, už jį ne­bu­vo bal­suo­ja­ma. Mes, vi­si 54 Sei­mo na­riai, krei­pė­mės į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą ir Teis­mas pri­ėmė ši­tą by­lą nag­ri­nė­ti. Kol lau­kia­me by­los nag­ri­nė­ji­mo, kaip sa­kiau, vyks­ta to­kie da­ly­kai. Aš ma­nau, kad tai yra ab­so­liu­ti sa­vi­va­lė, to­dėl dar kar­tą krei­piuo­si į ko­mi­te­tą, į vals­ty­bės va­do­vus, kad vis dėl­to ne­leis­tų to­liau ci­niš­kai, cha­miš­kai per­im­ti gy­dy­mo iš me­di­kų, nes iš es­mės da­bar jau ne gy­dy­to­jas spren­džia, ko­kį gy­dy­mą skir­ti.

Dar vie­na pro­ble­ma. Nuo spa­lio 1 die­nos įsi­ga­lio­ja nau­jas hi­per­ten­zi­nių li­gų gy­dy­mo ap­ra­šas, pa­gal ku­rį gy­dy­to­jai bus ver­čia­mi žiū­rė­ti Vals­ty­bi­nės li­go­nių ka­sos tin­kla­lapy­je ir rink­ti pi­giau­sią at­sto­vą far­ma­ko­lo­gi­nė­je gru­pė­je. Va­di­na­si, gy­dy­to­jas, nu­sta­tęs li­gą, tie­siog tu­rės kiek­vie­ną kar­tą ei­ti į VLK tin­klala­pį, rink­ti iš tos gru­pės pi­giau­sią tos gru­pės at­sto­vą ir ta­da pa­skir­ti gy­dy­mą. Ko­le­gos, kur mes ei­na­me?

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos, ant­ro­jo pra­ne­šė­jo – T. To­mi­li­no ne­ma­tau. Nė­ra. Re­gis­t­ruo­ja­mės.

Už­si­re­gist­ra­vo 45 Sei­mo na­riai.

Ger­bia­mi ko­le­gos, šios die­nos po­pie­ti­nį po­sė­dį skel­biu baig­tą. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDDF – Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.