|
Eil. Nr.
|
Siūloma keisti
|
Pasiūlymo turinys
|
|
str.
|
str. d.
|
p.
|
|
1.
|
Įstatymo pakeitimo projekto pavadinimą
|
Argumentai:
Sąvoką
„genocidas“ pavadinime būtina palikti, nes niekas nepaneigs, kad Sovietų
Rusija, o vėliau SSRS siekė okupuoti, o vėliau – tam pavykus – vykdyti
genocidą prieš Lietuvos gyventojus (žudymai ir kankinimai, priverstiniai
trėmimai į Sibirą, egzekucijos ir nužudytųjų demonstracijos viešose vietose,
brutalios priemonės kovose prieš Lietuvos partizanus ir vėliau). Be to, nacių
vykdytas Lietuvos gyventojų (daugiausiai žydų) žudymas-holokaustas
(1941-1944) yra genocidas.
2019 m. kovą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre (Prancūzija) paskelbė
sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą. Teismas pripažino, kad
Lietuvos teismai teisėtai nuteisė pareiškėją prisidėjus vykdant genocidą
prieš Lietuvos partizanus – A. Ramanauską „Vanagą“ ir jo sutuoktinę B.
Mažeikaitę „Vandą“. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjo S. Drėlingo byloje Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas detaliai pagrindė, kad Lietuvos partizanai „buvo
reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis”.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad SSRS represijos
buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį,
apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.
Pagal Jungtinių
Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1948 12 09 priimtą Konvenciją dėl kelio
užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (kaip tarptautinė sutartis
įsigaliojo 1951, iki 2004 ratifikavo 135 valstybės; Lietuva prisijungė 1992),
genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visą (ar dalį) tautą,
etninę, rasinę ar religinę grupę – jų narių žudymas, sunkus kūno ar psichikos
žalojimas, gyvenimo sąlygų kūrimas siekiant sunaikinti šias grupes (ar jų
dalį), priemonių, kuriomis siekiama mažinti jų vaikų gimstamumą, taikymas
arba prievartinis jų vaikų priskyrimas kitai grupei.
Be to, dabartinio
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro reforma neturėtų
siaurinti istorinių tyrimų spektro, apsiribojant 1939-1991 m. Lietuvos
valstybės totalitarinių režimų okupacijos ir rezistencijos laikotarpiu.
Siūloma palikti
dabar galiojantį Lietuvos Respublikos Gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimų centro pavadinimą. Lietuva per savo nepriklausomybės laikotarpį XX
amžiuje buvo okupuota ne tik totalitarinių režimų. Būtent 1918-1923 metų
Lietuvos nepriklausomybės kovos, vėliau įvykusi 1920-1939 metų Vilniaus
krašto okupacija privalo išlikti Centro tyrimų objektu. Šios kovos yra
Lietuvos valstybės istorijos, tautinio pasididžiavimo, rezistencijos ir
tapatybės politikos dalis.
Pasiūlymas:
Pakeisti
Įstatymo pakeitimo projekto pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikos Totalitarinių
okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro įstatymas“
|
|
2.
|
1
|
|
|
Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo pakeitimo
projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas
reglamentuoja Lietuvos Respublikos Totalitarinių okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro veiklą,
nustato jo uždavinius, funkcijas, teisinę padėtį, struktūrą ir darbo
organizavimą.
|
|
3.
|
2 straipsnio pavadinimą
|
Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo pakeitimo
projekto 2 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. Lietuvos Respublikos
Totalitarinių okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras“
|
|
4.
|
2
|
1
|
|
Argumentai
Lietuvos
respublikos kovoje už savo Laisvę ir Nepriklausomybę, 1918-1923 metais būta
daug sunkių momentų, kovos, rezistencijos. Atsikuriančiai Lietuvos valstybei
teko kovoti su Sovietų Rusijos vadovaujamais bolševikais, Bermonto Avalovo
kolčiakininkais – bermontininkais, Želigovskio “maištininkų” daliniais,
įvairiais perversmininkais ir plėšikaujančiais susibūrimais. Didelę reikšmę
Lietuvos gynyboje suvaidino ir partizanai, šauliai, pogrindžio organizacijos
okupuotose teritorijose, todėl centro darbas neabejotinai turi apimti ir šį
laikotarpį. Lietuvos rezistentai aiškiai suvokė savo kovos tęstinumą. Taip
pat paminėtinos ir kruvinos kovos demarkacinėje zonoje, palikusios daug randų
ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.
1918-1923 metai
– Lietuvos rezistencijos laikotarpis ir šiandienos įvykių Ukrainoje analogas,
kurio metu siekta ištrūkti iš okupacinių pančių, ginklu kovoti dėl
nepriklausomos Lietuvos. Šis karinės rezistencijos ir pasididžiavimo savo
valstybės herojais laikotarpis negali būti užmirštas. Šio laikotarpio tyrimai
ir jų rezultatai vienareikšmiškai yra būtini ne tik siekiant atskleisti
nepriklausomybės kovų detales, bet ir stiprinant tautinę tapatybę,
pasididžiavimą Tautos darbais.
1920-1939 m.
Lietuvos valstybė prarado Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos. Šis
Vilniaus krašto ir Vilniaus – ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės –
okupacinis laikotarpis privalo būti Lietuvos Respublikos okupacijų, gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimų objektu.
Lenkijos
okupacijos metu buvo vykdoma priverstinė polonizacija. uždaromos kultūrinės
ir švietimo įstaigos, naudojamos kitos brutalios-okupacinės priemonės. Iš
pradžių lietuviai už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, draudžiamą spaudą,
tariamą perversmų organizavimą, o vėliau – už antirinkiminę agitaciją ir
atsisakymą balsuoti buvo gaudomi, baudžiami baudomis ir įkalinimu, prievarta
vedami į rinkimus. Vėliau (1921 m. sausį) – priverstinai tremiami į
nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Represinės priemonės atitiko militarinio
režimo pobūdį, kuris dar sugriežtėjo 1921 m. sausį įvedus nepaprastąją
padėtį. Okupaciją įvykdęs L. Želigovskis valdė dekretais, kol galiausiai 1921
m. lapkritį paskelbė 1922 m. sausį įvyksiant „demokratinius rinkimus“. Jų
demokratiškumą geriausiai apibūdina specialus dekretas, numatęs metus
kalėjimo už agitaciją nedalyvauti rinkimuose.
Viešais
pareiškimais, publicistika, visuotiniu „Vilniaus Seimo“ rinkimų boikotu ir
kitais būdais Vilniaus krašto lietuviai skelbė savo nepritarimą įvykdytos
okupacijos padarinių įteisinimui. Tos pačios pozicijos laikėsi ir visos kitos
krašto tautinės mažumos, beveik vieningai nedalyvavusios rinkimuose į „Vilniaus
Seimą“.
Visgi 1922 m.
išrinktas „Vilniaus Seimas“ jau po dviejų mėnesių pasiprašė, kad „Vidurio
Lietuva“ būtų prijungta prie Lenkijos. Lenkija, pati būdama šios
inkorporacijos autore, sutiko, ir Vilnius su visa Pietryčių Lietuva tapo
Lenkijos provincija.
Taigi būtina
toliau tirti ir domėtis 1920 – 1939 m. Vilniaus krašto okupaciniu
laikotarpiu, kuris privalo būti Lietuvos Respublikos okupacijų, gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimų objektu.
Pasiūlymas:
Pakeisti
Įstatymo pakeitimo projekto 2 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Lietuvos Respublikos Totalitarinių
okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras (toliau – Centras) yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų
nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1918-1923 m. Lietuvos
nepriklausomybės kovas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo
vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą
okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo
okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS ir vėliau Rusijos Federacijos vykdytą
agresiją ir jos padarinius, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų
veiksmų teisinį įvertinimą. Centras koordinuoja kitų institucijų atliekamus
šiame įstatyme apibrėžtos srities tyrimo darbus.“
|
|
5.
|
2
|
3
|
|
Pasiūlymas:
Pakeisti
Įstatymo pakeitimo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Centras yra
juridinis asmuo, turintis atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvos banke ir antspaudą
su Lietuvos valstybės herbu bei pavadinimu „Lietuvos Respublikos Totalitarinių
okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras“.
|
|
6.
|
3
|
|
|
Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo
pakeitimo projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. Centro veiklos
teisiniai pagrindai
Centras veikia
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais,
Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos
Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Lietuvos
Respublikos Totalitarinių okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro
nuostatais.“
|
|
7.
|
4
|
|
|
Argumentai:
Lietuvos Respublikos
kovoje už savo Laisvę ir Nepriklausomybę, 1918-1923 metais būta daug sunkių
momentų, kovos, rezistencijos. Atsikuriančiai Lietuvos valstybei teko kovoti
su Sovietų Rusijos vadovaujamais bolševikais, Bermonto Avalovo
kolčiakininkais – bermontininkais, Želigovskio “maištininkų” daliniais,
įvairiais perversmininkais ir plėšikaujančiais susibūrimais. Didelę reikšmę
Lietuvos gynyboje suvaidino ir partizanai, šauliai, pogrindžio organizacijos
okupuotose teritorijose, todėl centro darbas neabejotinai turi apimti ir šį
laikotarpį. Lietuvos rezistentai aiškiai suvokė savo kovos tęstinumą. Taip
pat paminėtinos ir kruvinos kovos demarkacinėje zonoje, palikusios daug randų
ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.
Pasiūlymas:
Pakeisti 4
straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„Centro uždaviniai –
istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, okupacinių režimų
1939–1990 m. vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido ir
pasipriešinimo šiems režimams tyrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų
atminimo įamžinimas, okupacijos padarinių teisinio įvertinimo inicijavimas.
Centras taip pat tiria 1918-1923 m. vykusias Lietuvos nepriklausomybės kovas,
1920-1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei
pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą sovietų ir
nacių okupacijų metais, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms
procesus, 1990–1991 m. SSRS ir vėliau Rusijos Federacijos vykdytą agresiją ir
jos padarinius.“
|
|
8.
|
6
|
3
|
|
Argumentai
Siūloma
neatsisakyti ankstesnio teisinio reglamentavimo ir nepritarti Centro valdymo
decentralizacijos siekiui. Reikalingas valstybinis-sisteminis požiūris į
Lietuvos istoriją ir istorijos politiką, todėl Seimas negali šalintis
atsakomybės, kas eis Centro generalinio direktoriaus pareigas ir bus
atsakingas už Centro planus ir veiklos kryptis. Tarybos organizacinis
pobūdis, veiklos ribos ir sudarymo tvarka lemia, kad Taryba de facto
tampa Centrui vadovaujančia struktūra, perimančia Seimo atsakomybes.
Be to, kadangi
Seimas yra atsakingas už Centro generalinio direktoriaus skyrimą ir
atleidimą, logiška, kad LR Vykdomosios valdžios institucijos vadovas, t. y.
Ministras Pirmininkas teikia generalinio direktoriaus kandidatūrą.
Pasiūlymas:
Pakeisti
Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6 straipsnis. Centro
struktūra
3. Centrui
vadovauja generalinis – valstybės pareigūnas. Pretendentus į Centro
generalinio direktoriaus vietą atviros atrankos būdu atrenka Taryba, kuri
savo išvadoje dėl pretendento į laisvą Centro generalinio direktoriaus vietą
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui motyvuotai nurodo vieną ar kelis
asmenis, tinkamiausius būti Centro generaliniu direktoriumi. Centro
generalinį direktorių 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia
Seimas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo negali
eiti Centro generalinio direktoriaus pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš
eilės.“
|
|
9.
|
6
|
12
|
|
Pasiūlymas:
Pakeisti
Įstatymo pakeitimo projekto 6 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip:
„12. Centro
kompetencija, struktūra ir funkcijos nustatomos Lietuvos Respublikos Totalitarinių
okupacijų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro nuostatuose. Šiuos nuostatus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės
atminties komisijos teikimu tvirtina Seimas.“
|
|
10.
|
7
|
1
|
|
Pasiūlymas
Pakeisti
Įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Taryba, jos sudarymas
1. Taryba yra kolegialus
organas, vykdantis Centro patariamąją
ir priežiūros funkcijasą. Taryba veikia Centro naudai,
laikosi įstatymų, Centro nuostatų ir kitų teisės aktų. Taryba sudaroma iš 11
asmenų – visuomenės ir mokslo veikėjų, skiriamų 5 metų kadencijai. Tarybos
narys pareigas eiti gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Tarybą
sudaro: vienas Respublikos Prezidento paskirtas asmuo; du Seimo paskirti
asmenys (vienas skiriamas iš Seimo mažumos pasiūlytų pretendentų, atranką
vykdo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, dalyvaujant
Žmogaus teisių komitetui ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui);
vienas Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirtas asmuo, vienas Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjungos paskirtas asmuo; vienas Lietuvos
gynybinius pajėgumus padedančių stiprinti nevyriausybinių organizacijų
koordinacinės tarybos paskirtas asmuo, vienas Lietuvos muziejų
asociacijos paskirtas asmuo; po vieną paskirtą asmenį iš Vilniaus
Universiteto, Vytauto Didžiojo Universiteto, Klaipėdos Universiteto ir
Lietuvos istorijos instituto. Tarybos nariai skiriami juos skiriančių
institucijų nustatyta tvarka. Tarybos nariai išsirenka ir paprasta visų
Tarybos narių balsų dauguma skiria Tarybos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją.
Tarybos pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas pareigas eiti gali ne daugiau
kaip dvi kadencijas iš eilės.“
|
|
11.
|
8
|
|
|
Pasiūlymas
Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsnį ir jį
išdėstyti taip:
„8 straipsnis. Tarybos kompetencija, atskaitomybė
1. Taryba:
1) svarsto ir
teikia siūlymus Centro ilgalaikiams strateginiams planams ir mokslinių tyrimų
kryptims;
2) teikia rekomendacijas Centrui ir Seimui dėl Centro
veiklos ir valdymo;
3) tvirtina
Centro generalinio direktoriaus teikiamas Centro metines ataskaitas.
Nepritarus Centro metinei ataskaitai, teikia Centro vadovų
prašymu rekomendacijas dėl istorinės atminties tyrimų ir Seimui ar
Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai siūlymus dėl
Centro veiklos gerinimo;
4) teikia siūlymus dėl Centro padalinių vadovų konkursų
reikalavimų;
5) teikia
pasiūlymus dėl Centro biudžeto, esant poreikiui, turi teisę gauti Centro
finansines ataskaitas;
6) skelbia ir
organizuoja atranką į laisvą Centro generalinio direktoriaus vietą;
7) tvirtina
atrankos į laisvą Centro generalinio direktoriaus vietą skelbimo ir
organizavimo tvarką;
2. Taryba kiekvienais metais iki
birželio 1 dienos paskelbia ir pateikia Seimui metinę Centro veiklos
ataskaitą.“
|