2017-03-21

PASIŪLYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO

NR. I-1491 PAKEITIMO ĮSTATYMO

PROJEKTUI NR. XIIP-3750(3)

Eil. Nr.	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys
	str.	str. d.	p.
1.	30	3	4	Argumentai: Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo NR. I-1491 pakeitimo įstatymo projekto NR. XIIP-3750(3) (toliau – Įstatymo projektas) 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo 30 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta galimybė neskelbti apie mažos vertės pirkimą, kai numatoma pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM). Atitinkamai, visi mažos vertės pirkimai, viršijantys numatytą ribą, turi būti vykdomi Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos priemonėmis. Atsižvelgiant į priimtą sprendimą, sudėtingėja viešųjų pirkimų procedūrų vykdymas ir padidėja žmogiškųjų išteklių poreikis perkančiosioms organizacijoms, kadangi bus privaloma kiekvieną tokį pirkimą skelbti viešai (užpildant skelbimo formą, parengiant pirkimo dokumentus pagal Mažos vertės pirkimų tvarkos apraše nustatytus reikalavimus), vykdyti susirašinėjimą su teikėjais per nurodytą sistemą. Toks viešųjų pirkimų procedūrų vykdymas ženkliai padidins skiriamo laiko viešojo pirkimo vykdymui apimtį, pareikalaus papildomų žinių dėl CVP IS sistemos naudojimo. Ši problema ypač aktuali nevyriausybinėms organizacijoms, kultūros ir meno sektoriuje veikiančioms, ypač mažoms, organizacijoms, dauguma kurių įgyvendina savo veiklą tik projektinio finansavimo pagrindu. Dažniausiai tokio tipo įstaigos tampa perkančiosiomis organizacijomis gavus finansavimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto (pavyzdžiui, Lietuvos kultūros taryba), atitinkamai, įgyvendindamos projektus, įstaigos privalo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į savo veiklos pobūdį ir tai, kad tokios įstaigos neturi išteklių viešųjų pirkimų specialisto arba teisininko etato apmokėjimui, kadangi neretai tokio tipo organizacijose dirba 2-3 arba keli žmonės, viešuosius pirkimus turi vykdyti už projekto veiklas atsakingi asmenys, kurie neturi tam pakankamai žinių ir kvalifikacijos. Nurodyta prievolė dėl mažos vertės pirkimų, kai planuojamos pirkimo sutarties vertė viršija 5 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio), skelbimo CVP IS tampa sudėtingai įgyvendinama, atsiranda rizika, kad įstaigos negalės tinkamai vykdyti viešųjų pirkimų per CVP IS, bus uždelsiamas projekto veiklų vykdymas dėl sudėtingo viešųjų pirkimų vykdymo proceso. Taip pat ši problema bus aktuali kitoms kultūros ir meno sektoriuje veikiančioms įstaigoms, kadangi jie dažniausiai taip pat neturi pakankamai specialistų (arba turi vieną specialistą, atliekantį viešuosius pirkimus visai įstaigai). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu dauguma perkančiųjų organizacijų laikosi Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijų, kad apie mažos vertės pirkimą gali neskelbti, kai prekių ar paslaugų pirkimo sutarties neviršija 14 500 Eur be PVM, o darbų  – 43 500 Eur be PVM, taigi, net nustačius 10 000 Eur be PVM ribą, reglamentavimas būtų nustatytas gerokai griežtesnis. Atsižvelgiant į esamus CVP IS pajėgumus ir tai, jog nedidelės vertės pirkimai turėtų būti atliekami paprasčiau (paskelbus pirkimą viešai padidėja pirkimo procedūrų trukmė, didėja administracinė našta), siūlytina 5000 Eur be PVM ribą padidinti iki 10 000 Eur be PVM. Pasiūlymai: 1. Pakeisti Įstatymo projekto 1straipsnyje nauja redakcija dėstomo 30 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: 2. 30 straipsnis. Skelbimas apie pirkimą ir skelbimas apie projekto konkursą „4) kai numatoma pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 5 000 10 000 Eur (penki tūkstančiai dešimt tūkstančių eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio).“
2.	84	9		Argumentai: Šiuo metu dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – viešųjų pirkimų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – viešųjų pirkimų įstatymo projektas) 84 straipsnio 9 dalyje nustatyto privalomo reikalavimo viešinti teikėjų pasiūlymus ir sudarytas pirkimo sutartis susiklosto ydinga situacija kultūros sektoriuje, vykdant kultūros ir meno projektus, kai sudaromos sutartys dėl kultūros ir meno įstaigų paslaugų pirkimo (pavyzdžiui, perkant simfoninio orkestro, dramos ar šokio teatro menines paslaugas). Problema yra aktuali tiek Lietuvoje įsigyjant Lietuvos kultūros ir meno organizacijų paslaugas, tiek vykdant tarptautinius projektus, kai Lietuva įsigyja kultūros ir meno paslaugas iš užsienio valstybėse registruotų juridinių asmenų (pavyzdžiui, bendradarbiaujant į Lietuvą atvežami profesionalaus teatro, šokio teatro, muzikos trupes ir pan. iš užsienio valstybės). Viešinant tokias sudarytas sutartis ir atskleidžiant kultūros ir meno paslaugų kainas, yra iškreipiami Lietuvos kultūros ir meno įstaigų konkurenciniai pajėgumai pasaulinėje meno rinkoje, taip pat daroma neigiama įtaka bendradarbiavimo santykiams su užsienio kultūros ir meno įstaigomis. Užsienio šalių operatoriai, turėdami galimybę prieiti prie viešai skelbiamų sutarčių, gali matyti Lietuvos kultūros ir meno organizacijų (pavyzdžiui, teatrų, orkestrų, šokio trupių ir pan.) teikiamų paslaugų kainas ir atitinkamai siūlyti mažesnį atlygį, negu yra mokama kitoms užsienio šalims už analogiškas paslaugas. Kita vertus, dažnai užsienio kultūros ir meno įstaigos taiko Lietuvos valstybei mažesnius negu, pavyzdžiui, Vakarų Europos valstybių sostinėse, kultūros paslaugų įkainius. Šiuo atveju tokių sutarčių viešinimas, kai sutartys yra viešai prieinamos ir su jose nurodyta konfidencialia informacija gali susipažinti tų subjektų operatorių konkurentai iš bet kurios šalies, daro neigiamą įtaką Lietuvos bendradarbiavimo santykiams su užsienio kultūros ir meno įstaigomis, taip pat gali pakenkti pačioms užsienio kultūros ir meno organizacijoms, atsižvelgiant į tai, kad kitos šalys gali naudotis paviešinta informacija dėl mažesnių paslaugų įkainių ir reikalauti šių įstaigų sumažinti paslaugų kainas. Ligšiolinė patirtis rodo, kad šiuo aspektu jautriausi yra partneriai būtent Vakarų šalyse, į kurias Lietuva orientuojasi kultūriškai ir politiškai. Taip pat svarbu pažymėti, kad perkant meninio pobūdžio paslaugas iš užsienio šalių juridinių asmenų, šių paslaugų teikėjų sutartyse dažniausiai yra taikoma konfidencialumo sąlyga (visai sutarties apimčiai), visame pasaulyje laikoma normalia praktika. Sutarties konfidencialumo nesilaikymo atveju daug kultūros ir meno organizacijų nesutinka teikti paslaugų, o tai reiškia, kad kultūros įstaigų, kurių veiklos pagrindas yra meninių renginių įgyvendinimas, veikimas yra komplikuojamas, jų konkurencingumas tarptautinėse rinkose – silpninimas. Įsigaliojus įstatymo projekto 70 straipsnio 3 daliai, kurioje yra nustatyta galimybė nurodytais atvejais sudaryti pirkimo sutartį tiesiogiai su vienu teikėju, sutarčių, sudarytų su kultūros ir meno organizacijomis, viešinimas yra formalus ir neefektyvus, kadangi tarp pačių teikėjų nėra konkurencijos, kai perkančioji organizacija 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka kreipiasi tik į vieną teikėją, pirkimo pasiūlymas nėra pateikiamas (atsižvelgiant į įstatymo projekto 70 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką teikėjas neprivalo pateikti pasiūlymo raštu). Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 84 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: 84 straipsnis. Skirtingų valstybių narių perkančiųjų organizacijų bendrai atliekamas pirkimas „9. Perkančioji organizacija laimėjusio dalyvio pasiūlymą, sudarytą pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ir šių sutarčių pakeitimus, išskyrus informaciją, kurios atskleidimas prieštarautų informacijos ir duomenų apsaugą reguliuojantiems teisės aktams arba visuomenės interesams, pažeistų teisėtus konkretaus tiekėjo komercinius interesus arba turėtų neigiamą poveikį tiekėjų konkurencijai, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pirkimo sutarties ar preliminarios sutarties sudarymo ar jų pakeitimo, bet ne vėliau kaip iki pirmojo mokėjimo pagal jį pradžios Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka turi paskelbti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Šis reikalavimas netaikomas pirkimams, kai pasiūlymas pateikiamas žodžiu arba pirkimo sutartis sudaroma žodžiu, pirkimams, kurie atlikti neskelbiamų derybų būdu (mažos vertės pirkimų atveju – neskelbiant apie pirkimą) esant šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte punkto b ir c papunkčiuose ir 6 dalies 5, 6, 7 punktuose nustatytoms sąlygoms, jeigu jų metu laimėjusiu dalyviu nustatomas fizinis asmuo, ir esant šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje nustatytai sąlygai, taip pat laimėjusio dalyvio pasiūlymo, pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties dalims, kai nėra techninių galimybių tokiu būdu paskelbti informacijos. Tokiu atveju perkančioji organizacija turi sudaryti galimybę susipažinti su nepaskelbtomis laimėjusio dalyvio pasiūlymo, pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties dalimis.“

Teikia

Seimo narys                                                                                        Ramūnas Karbauskis