LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-02-20 Nr. XIIIP-1596
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamo projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnyje apibrėžiamas sąvokos „lygiavertės pareigos“ turinys, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekte apibrėžiant valstybės tarnautojo statuso ypatumus šalia minėtosios sąvokos taip pat vartojamos ir „aukštesnių pareigų“ bei „žemesnių pareigų“ sąvokos. Siekiant teisės akto nuostatų dėstymo nuoseklumo bei aiškumo, svarstytina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnyje neturėtų būti apibrėžtos ir aukščiau minėtosios sąvokos. Taip pat siūlome nurodyti, kad šioje dalyje minimos įstaigos vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupės yra nustatytos šio Įstatymo 1 priede. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį reikėtų patikslinti, nes dabartinė jos redakcija suponuoja, kad pakaitinis valstybės tarnautojas gali būti priimtas į bet kokias valstybės tarnautojo pareigas (įskaitant ir įstaigos vadovo). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, pakaitiniai valstybės tarnautojai gali būti priimami tik į politinio (asmeninio) pasitikėjimo bei karjeros valstybės tarnautojų pareigas.
2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje „politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo“ sąvoka apibrėžiama ydingai. Šią valstybės tarnautojų kategoriją apibrėžiant tik per juos į pareigas priimančius subjektus – valstybės politikus bei kolegialias valstybės institucijas, bei nurodant, kad jie gali būti priimami ir „kituose įstatymuose nustatytam laikui“, nenustatomi jokie esminiai skiriamieji požymiai nuo karjeros valstybės tarnautojų, kurie į pareigas taip pat gali būti skiriami minėtųjų subjektų sprendimu ir įstatymuose nustatytai kadencijai (pvz., Vyriausybės atstovas Europos žmogaus teisių teisme). Be to, ne visi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai į pareigas priimami valstybės politiko ar kolegialios institucijos sprendimu (pvz. Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus į pareigas priima įstaigos vadovas – Seimo kancleris, Respublikos Prezidento institucijoje – gali priimti Respublikos Prezidento įgaliotas asmuo) ar pasirinkimu (Seimo frakcijos referentai nesiejami nei su konkretaus valstybės politiko, nei su kolegialios institucijos, kuria frakcija nelaikytina, pasirinkimu). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad ir toliau įstatyme su šia sąvoka vartojama skirtinga terminija – nurodomi ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją „pasirinkę“, ir „į pareigas priėmę/priimantys“ subjektai.
3. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, apibrėžiančioje „statutinio valstybės tarnautojo“ sąvoką, nėra aiškūs papildomos šį statusą lemiančios sąlygos „valstybės tarnautojas <...> ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu“ (čia ir toliau – išskirta mūsų) turinys ir tikslas. Tokia nuostata yra neaiški dėl kelių priežasčių. Pirma, ji suponuoja, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas, kurio statusą nors ir reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, neturi viešojo administravimo įgaliojimų jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, jis negalės būti laikomas statutiniu valstybės tarnautoju. Antra, ši nuostata suponuoja ir tai, kad karjeros tarnautojai, kuriems būtų suteikti viešojo administravimo įgaliojimai jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu (pvz., aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai), turėtų būti laikomi statutiniais valstybės tarnautojais. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti nuostatos „ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu“. kaip perteklinės bei klaidinančios.
4. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje Seimo Pirmininko kaip valstybės politiko išskyrimas iš Seimo narių yra prasmingas. Pažymėtina, kad Seimo Pirmininku išrinktas asmuo nepraranda savo kaip Seimo nario statuso, tiesiog įgyja tam tikrus Seimo statute nustatytus įgaliojimus. Todėl jo išskyrimas kaip atskiros kategorijos valstybės politiko nėra tikslingas. Analogiška pastaba pareikština ir dėl savivaldybių merų pavaduotojų, kuriais skiriami savivaldybės tarybos nariai, išskyrimo.
5. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pirmą kartą vartojamą politiko pareigybę reikėtų įvardinti jo statusą atitinkančiu terminu „savivaldybės tarybos narys – meras“ ir pateikti toliau įstatyme vartojamą santrumpą „savivaldybės meras“.
6. Atsižvelgiant į tai, kad fizinis asmuo eina ne valstybės tarnybos, o valstybės tarnautojo pareigas, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje vietoj formuluotės „einantis valstybės tarnybos pareigas“ reikėtų įrašyti formuluotę „einantis pareigas valstybės tarnyboje“.
7. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatos siūlytina atsisakyti kaip perteklinės, nes terminas „statusas“ ir reiškia „asmens teisinę padėtį“. Todėl ši nuostata yra idem per idem pobūdžio.
8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, apibrėžiančioje sąvokos „valstybės tarnyba“ turinį, išskiriama, kad valstybės tarnyba nelaikoma profesinė veikla valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, kuria vykdomos ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijos. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra esminė (ir iš esmės vienintelė) sąlyga, įgalinsianti asmenis, dirbančius valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, priskirti arba valstybės tarnautojų, arba darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, kategorijai, manytume, kad būtent įstatyme turėtų būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti kriterijai, apibrėžiantys kokios funkcijos ar veikla institucijose ir įstaigose yra laikoma „ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio“.
9. Projekte, pradedant keičiamo įstatymo 2 straipsniu, tam pačiam subjektui įvardinti naudojama dvejopa terminija – „priimantis į pareigas“ ir „priėmęs į pareigas“. Terminija vienodintina pasirenkant pirmąjį, abstraktesnį ir logikos požiūriu tinkamesnį terminą, reiškiantį subjektą, turintį teisę priimti į tam tikras pareigas, nes „priėmęs į pareigas“ suponuotų ne teisės turėjimą, bet konkretų vadovą (ar kolegialią instituciją), kuris priėmė į pareigas konkretų valstybės tarnautoją.
10. Nėra aišku, koks yra skirtumas tarp keičiamo įstatymo 3 straipsnyje išskiriamų „valstybės tarnybos“ ir „valstybės tarnautojų profesinės veiklos“ principų grupių, nes projekto sąvokų logikos prasme šios grupės yra identiškos. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje „valstybės tarnyba“ ir yra apibrėžiama kaip „<...> pareigas einančių asmenų <...> profesinė veikla <...>“.
11. Keičiamo įstatymo 3 straipsnyje siūloma nustatyti pagrindinius valstybės tarnybos principus bei valstybės tarnautojų profesinės veiklos principus. Abi principų grupės dėstomos nevienodai: valstybės tarnautojų veiklos principų turinys yra atskleidžiamas atskiruose 3 straipsnio 2 dalies punktuose, tuo tarpu valstybės tarnybos principai 3 straipsnio 1 dalies punktuose tik išvardijami, plačiau neatskleidžiant jų turinio. Atsižvelgiant į tai, jie gali būti suprantami ir vertinami tik lingvistiškai, t.y. remiantis tiesioginėmis lietuvių kalbos žodžių reikšmėmis, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip stokojantis teisinio aiškumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pvz., 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateikiamas atvirumo principo ar 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte pateikiamas kūrybingumo principo apibrėžimas grindžiamas vertinamojo pobūdžio kriterijais, todėl nepritaikomas praktikoje. Nėra aišku kas tai yra „kitoks požiūris“, kas yra „pozityvi iniciatyva“, „dialogas“, „naujovės“. Taip pat nėra aišku, kokiais konkrečiai veiksmais ir sprendimais valstybės tarnautojas įgyvendintų šiuos principus.
12. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje, 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 31 straipsnio 5 dalyje prieš žodį „veiklos“ įrašytinas žodis „profesinės“.
13. Nėra aišku, kuo skiriasi viešumo kaip valstybės tarnybos principo, numatyto keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, turinys, nuo šio straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto viešumo kaip valstybės tarnautojo profesinės veiklos principo turinio.
14. Siekiant teisinio aiškumo, reikėtų arba atskleisti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte vartojamos formuluotės „su valstybės tarnautoju susiję asmenys“ turinį, arba nurodyti įstatymą, kuriame apibrėžiamas tokios formuluotės turinys taip pat suprantamas ir šiame įstatyme.
15. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte brauktinas perteklinis žodis „tyčinio“, nes jau nusikaltimo sunkumo laipsnio (labai sunkus, sunkus, apysunkis, nesunkus) nurodymas suponuoja, kad tai yra tyčinis, o ne neatsargus nusikaltimas. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad siūloma 1 punkto (o taip pat ir šios dalies 2-4 punktų) formuluotė neapima, mūsų nuomone, analogijų su laidavimu turinčių atvejų, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka nors ir pripažintas kaltu dėl apysunkio ar nesunkaus nusikaltimo padarymo, teismo sprendimu atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam ir nukentėjusiajam susitaikius (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnis).
16. Atkreipiame dėmesį, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnyje, reglamentuojančiame įstatymo sąvokas, apibrėžiant sąvokos „korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos“ turinį, nurodomos ne tik konkrečios veikos, bet ir apibrėžiami konkretūs požymiai, įgalinantys tam tikras veikas priskirti prie turinčių korupcinio pobūdžio, siūlome keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte vietoj žodžių „nurodyto Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme“ įrašyti žodžius „kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme“. Analogiško turinio pastaba taikytina ir šio straipsnio 2 dalies 4 punktui.
17. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma naudoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo santrumpą – Korupcijos prevencijos įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, kad jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir atskirai nenurodant trumpinio. Analogiško turinio pastaba taikytina ir kitoms įstatymo projekto nuostatoms, kuriose vartojami pilni įstatymų ar institucijų pavadinimai, t.y. antrą kartą vartojant minėtus pavadinimus žodžių „Lietuvos Respublikos“ vartoti nebereikia.
18. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 7 punkte asmens nelaikymo esančiu nepriekaištingos reputacijos pagrindu yra tai, kaip jis buvo „atleistas iš skiriamų“ (pareigų) arba „pašalintas iš renkamų pareigų“. Nėra aišku, kodėl iš šio pagrindo eliminuoti atvejai, kai asmuo buvo pašalintas (o ne atleistas) iš skiriamų pareigų. Pažymime, kad Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta, kad „ <...> Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, <...> šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas <...> gali pašalinti iš užimamų pareigų“. Konstitucijoje minimi teisėjai yra skiriami, o ne renkami, todėl asmenys, pašalinti iš minėtų pareigų, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą būtų laikomi esančiais nepriekaištingos reputacijos.
19. Svarstytinas keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, pagal kurią asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei jis bet kada praeityje buvo įstatymų uždraustos organizacijos narys, pagrįstumas. Atkreipiame dėmesį, kad net labai sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, asmens nepriekaištingos reputacijos reikalavimui būtų taikomas senaties terminas, tuo tarpu buvimas uždraustos organizacijos nariu, nepaisant nei narystės pobūdžio, trukmės, laikotarpio, praėjusio nuo narystės pasibaigimo, laikomas negrįžtamas teisines pasekmes turinčiu juridiniu faktu.
20. Derinant keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 31 straipsnio 6 dalies 11 punkto nuostatas tarpusavyje, 4 straipsnio 3 dalies nuostata turėtų būti dėstoma kaip valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens pareiga, o ne kaip traukimą atsakomybėn lemianti sąlyga, t.y. vietoj žodžių „valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo atsako“ reikėtų įrašyti žodžius „valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo privalo užtikrinti“. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nėra aišku, kaip būtų įgyvendinama nuostata dėl atsakomybės, kai valstybės tarnautojas į pareigas priimamas kolegialios institucijos, pvz. Vyriausybės, sprendimu.
21. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies antrasis sakinys nustato teisėsaugos, kontrolės ir kitoms institucijoms, įstaigoms ir įmonėms pareigą pateikti apie asmenį turimą informaciją, būtiną nustatyti atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Tačiau tuo pačiu nustatoma, kad išimtį iš šios taisyklės gali nustatyti bet kokios galios kitas teisės aktas. Atkreipiame dėmesį, kad pagal šią normą galima situacija, kad bet kuri institucija gali priimti teisės aktą, nustatantį kitokias turimos minėtos informacijos teikimo ar net neteikimo sąlygas. Siekiant išvengti galimo netinkamo įstatymo taikymo, siūlome nustatyti, kad išimtis iš šios taisyklės gali nustatyti ne bet kokios galios teisės aktai, o būtent įstatymai.
22. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis tikslintina, nes, mūsų nuomone, jokie privatūs juridiniai asmenys, o taip pat ir viešieji juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė kaip savininkas ar dalyvis neturi valdymo kontrolės, neturi pareigos teikti jų turimą informaciją apie į valstybės tarnybą priimamų asmenų asmens duomenis.
23. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja šio straipsnio 4 dalies 10 punktui, t.y. nors 1 dalyje nustatyta imperatyvi nuostata, kad šis įstatymas be išlygų taikomas visiems valstybės tarnautojams, 4 dalies 10 punkte nurodoma, kad įstatymas netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams, nors keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodoma, kad „Statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas <...>‘.
24. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse reikėtų aiškiau nurodyti įstatymo taikymo santykį šiose dalyse nurodytų Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriamų įstaigų vadovų bei valstybės pareigūnų ar valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkų bei narių požiūriu, t.y. reikėtų arba aiškiai nurodyti, kad jų atžvilgiu įstatymas netaikomas, išskyrus įstatymo 36 ir 37 straipsnius, arba aiškiai nustatyti kitokias įstatymo taikymo taisykles.
25. Siekiant keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų nuoseklumo, šioje dalyje siūlome arba atsisakyti perteklinės nuostatos dėl įstatymo be išlygų taikymo Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui, arba nustatyti įstatymo taikymo sąlygas ir Vyriausybės kanceliarijos kancleriui. Taip pat siūlome šioje dalyje pirma dėstyti bendrąsias nuostatas dėl įstatymo taikymo be išlygų kanclerių atžvilgiu (su tam tikromis išlygomis Seimo kanclerio atžvilgiu), o po to specialiąsias įstatymo taikymo išimtis kitų Seimo, Respublikos Prezidento bei Vyriausybės skiriamų institucijų vadovų ir valstybės pareigūnų atžvilgiu.
26. Siekiant išvengti galimos įstatymų kolizijos, siūlytina keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje arba aiškiai nurodyti, kurios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos būtų netaikomos Seimo kancleriui, arba nustatyti Seimo statuto viršenybę šio įstatymo atžvilgiu, t.y. nurodyti, kad šis įstatymas taikomas tiek, kiek jo statuso nereguliuoja Seimo statutas.
27. Keičiamo įstatymo 6 straipsnyje vietoj žodžių „nereglamentuoti šiame įstatyme“ įrašytini žodžiai „nereglamentuoja šis įstatymas“.
28. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje reikėtų nurodyti, kad minimos 10 valstybės tarnautojų pareigybių grupių yra nurodytos šio įstatymo 1 priede. Tuo tarpu 7 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį reikėtų redaguoti, nes įstatymo priedas ne pats priskiria koeficientus grupėms, o koeficientai grupėms yra priskirti įstatymo 1 priede. Atitinkamai tikslintinas ir šios dalies trečiasis sakinys. Taip pat pažymėtina, kad dėstant nuorodą į konkretų įstatymo priedą, ji dėstoma ne kaip nuoroda į įstatymą, skliausteliuose nurodant priedo numerį, o kaip nuoroda į šį priedą, t.y. vietoj nuorodos į „įstatymą (1 priedas) turėtų būti pateikiama nuoroda į „įstatymo 1 priedą“.
29. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje bei 8 straipsnio 1 dalyje nustatomos tokios institucijų kategorijos kaip „Seimui atskaitingos institucijos“ bei „Respublikos Prezidentui atskaitingos institucijos“. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės institucijų atskaitingumo atstovaujamajai institucijai ar valstybės vadovui turinys ir forma galiojančiuose įstatymuose nėra aiškiai apibrėžti, todėl toks įstatyminis reguliavimas gali sukelti praktinių taikymo problemų. Pažymėtina, kad nėra aišku, ar valstybės institucijų atskaitingumą suponuotų Seimo ar Respublikos Prezidento teisė skirti ir atleisti šių institucijų vadovus (ar kolegialios institucijos vadovą), ar pareiga teikti metines institucijų veiklos ataskaitas, ar, vis dėlto, abu ar kiti atskaitingumą lemiantys požymiai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo bei tinkamo įstatymo nuostatų taikymo, siūlytina teikiamame projekte apibrėžti „atskaitingos institucijos“ sąvoką ar nurodyti aiškius valstybės institucijų atskaitingumą Seimui ar Respublikos Prezidentui lemiančius kriterijus.
30. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje bei 8 straipsnio 1 dalyje minima Respublikos Prezidento institucija ir siūloma nustatyti, kad Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo tvirtina didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičių šioje institucijoje. Pažymėtina, kad tokio viešojo juridinio asmens, kaip Respublikos Prezidento institucija, Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Respublikos Prezidento institucija paprastai suprantama kaip vienasmenio valstybės vadovo – valstybės politiko pareigos. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas padeda ir Respublikos Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą atlieka valstybės įstaiga – Respublikos Prezidento kanceliarija. Atsižvelgiant į tai, formuluotė „Respublikos Prezidento institucijoje“ tikslintina ir derintina su Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytu reguliavimu.
Terminas „Respublikos Prezidento institucija“ vartojamas ir 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kurio redakciją taip pat reikėtų tikslinti.
31. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies formuluotė „šioje dalyje nenurodytų valstybės institucijų ir įstaigų“ ydinga. Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, reikėtų nurodyti konkrečias institucijas ir įstaigas arba duoti nuorodą, kur tokios institucijos ir įstaigos yra numatytos.
32. Derinant projekto nuostatas su Biudžetinių įstaigų įstatymu, įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalies paskutiniajame sakinyje vietoj žodžių „su steigėju“ įrašytini žodžiai „su savininkės teises ir pareigas įgyvendinančia institucija“.
33. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas su Mokslo ir studijų įstatymu, 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte po žodžio „aukštąjį“ įrašytini žodžiai „aukštąjį universitetinį arba aukštąjį koleginį“.
34. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje brauktini žodžiai „be to“.
35. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies pirmasis ir antrasis sakiniai nedera tarpusavyje, nes pirmame sakinyje kalbama apie specialiuosius reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o antrasis sakinys jau suponuoja, kad į pareigas su tokiais specialiaisiais reikalavimais būtų priimami ir asmenys, kuriems suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Atkreipiame dėmesį, kad teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, turintys asmenys neturi teisės dirbti ar susipažinti su aukštesne slaptumo žymą turinčia informacija, todėl tokios teisės turėjimas negali būti laikomas sąlyga, atitinkančia reikalavimą turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
36. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose yra išskiriamos Seimo kanceliarija, Vyriausybės kanceliarija bei Respublikos Prezidento kanceliarija, nurodant, kad šiose įstaigose į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių įstaigų kancleriai, kai šios dalies 5 punkte yra įtvirtinta bendroji norma, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių institucijų ir įstaigų vadovai. Kitaip sakant ir minėtųjų trijų valstybės įstaigų atveju į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių įstaigų vadovai.
37. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės kanceliarijoje yra tik vienas įstaigos vadovas – Vyriausybės kancleris, keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 6 punkte reikėtų nurodyti, kad Ministras Pirmininkas į pareigas priima ne įstaigos vadovus Vyriausybės kanceliarijoje, o tiesiog – Vyriausybės kanclerį.
38. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad kitus Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus į pareigas priima Seimo kancleris šio įstatymo 12 straipsnyje ir Seimo statute nustatyta tvarka, tačiau Seimo statute jokia speciali Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojų priėmimo tvarka nenustatyta, o tik įvardijami pareigybių pavadinimai bei kai kurių iš jų skaičius, todėl aptariamos keičiamo įstatymo nuostatos redakcija tikslintina.
39. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, 10 straipsnio 4 dalyje reikėtų nurodyti ir Seimo statute nustatytų specialių Seimo kanclerio priėmimo sąlygų viršenybę šio įstatymo atžvilgiu.
40. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nuostatos, nustatančios, kad priėmimą į valstybės tarnautojų pareigas Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja Vyriausybės įgaliota institucija, nedera su šio straipsnio 1-3 dalių nuostatomis, kurios suponuoja, kad daugelio valstybės tarnautojų (įstaigos vadovų, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų) priėmimą į pareigas organizuoja ne Vyriausybės įgaliota institucija, o patys juos į pareigas priimantys asmenys.
41. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, lyginant su galiojančia Valstybės tarnybos įstatymo 11 dalies redakcija, nebelieka nuostatos „Jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Pastebėtina, kad priėmus siūlomą pakeitimą, tokia lengvata liktų įtvirtinta Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į tai, siūlytina derinti įstatymų nuostatas. Be to, manytume, kad jeigu tokia lengvata išliktų, ji turėtų būti numatoma Valstybės tarnybos įstatyme.
42. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje konkurso skelbimas siejamas tik su valstybės tarnautojo pareigų atsilaisvinimu, t.y. kalbama tik apie jau egzistavusią pareigybę. Todėl lieka neaišku, ar čia nustatyta taisyklė būtų taikoma ir naujai įsteigtai pareigybei.
Analogiška pastaba išsakytina keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatai, kuri neapima naujos įstaigos ir, atitinkamai, naujos įstaigos vadovo pareigybės.
43. Keičiamo įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalyje pateikta netiksli nuoroda į įstatymo 48 straipsnio 10 dalį, nes minėtoje dalyje nenustatyti jokie atvejai ir tvarka, pagal kurią i karjeros valstybės tarnautojų pareigas asmenys gali būti priimami ir be konkurso, o tik išdėstyta blanketinio turinio nuostata.
44. Nėra aišku, kokio pobūdžio atsakomybė būtų taikoma valstybės politikui ar kolegialios valstybės institucijos vadovui, pvz., Ministrui Pirmininkui, už keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos užtikrinti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atitiktį įstatymo 4 ir 9 straipsniuose nustatytiems reikalavimams nevykdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės politikams negalės būti taikomos tarnybinės atsakomybės priemonės, numatytos įstatymo projekto 31 straipsnyje (jos galėtų būti taikomos tik įstaigų vadovams – valstybės tarnautojams, priimantiems į pareigas valstybės tarnautojus). Todėl ši 12 straipsnio 2 dalies nuostata vertintina kaip deklaratyvi.
45. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje prieš žodžius ir skaičių „likus 6 mėnesiams“ įrašytini žodžiai „ne vėliau kaip“, nes dėl objektyvių priežasčių paskelbti konkursą likus lygiai 6 mėnesiams iki kadencijos pabaigos gali būti tiesiog neįmanoma.
46. Siekiant struktūrinio keičiamo įstatymo 14 straipsnio dėstymo nuoseklumo, šio straipsnio 1 dalis dėstytina po bendrosios nuostatos, nustatančios pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas pagrindus, t.y. iš pradžių turėtų būti dėstomos bendrosios nuostatos dėl pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimo pagrindų, o tik paskui nuostatos dėl pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimo į atitinkamai pakaitinių karjeros valstybės tarnautojų bei pakaitinių politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas tvarkų.
47. Keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 10 punkto konstrukcija leidžia valstybės tarnautojui naudoti tarnybos (darbo) laiką kitiems tikslams, jei dirbamas kitas darbas turint keičiamo įstatymo 17 straipsnio nustatyta tvarka išduotą leidimą. Svarstytina, ar analogiškos sąlygos neturėtų būti nustatytos ir funkcijoms, atliekamoms 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto a, c ir d papunkčiuose numatytais pagrindais.
48. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu siūloma suteikti valstybės tarnautojui teisę gauti darbo užmokestį, įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą „už darbą pagal sutartis, sudarytas su rinkimų, referendumo ir kitomis komisijomis (tarybomis)“. Jei turima mintyje darbo sutartis su čia nurodytais subjektais ir šios sutarties pagrindu gaunamas darbo užmokestis, tokia sutartis būtų sudaroma ir užmokestis gaunamas vadovaujantis bendrosiomis keičiamame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, o teisė būti rinkimų, referendumo ir kitų komisijų tarybų nariu (bei gauti už tai atlyginimą) jau yra nustatyta 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje. Todėl aptariamos keičiamo įstatymo nuostatos atsisakytina kaip perteklinės.
49. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 papunktyje, atsižvelgiant į Socialinio draudimo pensijų įstatyme (2018 m. sausio 1 d. redakcija) vartojamas sąvokas, brauktinas perteklinis žodis „valstybinio“.
50. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „ar įstatymo nustatytai kadencijai“ siūlome įrašyti žodžius „kituose įstatymuose nustatytai kadencijai“, nes paties keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi įstaigos vadovai į pareigas priimami 4 metų kadencijai, todėl palikus esamą formuluotę, tai suponuotų, kad valstybės tarnautojų teise – atkurti įstaigos vadovo statusą, negalėtų iš esmės pasinaudoti joks įstaigos vadovas, nes visiems jiems Valstybės tarnybos įstatymu yra nustatyta 4 metų kadencija. Atitinkamai tikslintinos ir kitos įstatymo projekto nuostatos, numatančios „įstatymo nustatytą kadenciją“.
51. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje apibrėžiami atvejai, kuriems esant užkertamas kelias valstybės tarnautojui atkurti valstybės tarnautojo statusą, svarstytina, ar nereikėtų aiškiau apibrėžti atvejų, kada laikoma, kad valstybės tarnautojų įgaliojimai nutrūko dėl priežasčių, susijusių su „netinkamu pareigų vykdymu“. Atkreiptinas dėmesys, kad netinkamas pareigų vykdymas paprastai suponuoja tarnybinės atsakomybės taikymą, tačiau šios dalies formuluotė sudaro prielaidų teigti, kad įgaliojimų nutrūkimas dėl netinkamo pareigų vykdymo bei įgaliojimų nutrūkimas dėl tarnybinių nuobaudų yra du skirtingi pagrindai.
52. Svarstytinas keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, numatančios, kad teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo statusą turi asmuo, kuris dėl darbo užsienio valstybės institucijoje savo noru atsistatydina iš pareigų, pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia formuluotė suponuoja, kad net ir tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautojas atsistatydina dėl darbo, pavyzdžiui, bet kurios Europos Sąjungai nepriklausančios valstybės Užsienio reikalų ministerijoje, jam pabaigus tarnybą šioje užsienio valstybės institucijoje paliekama teisė atkurti valstybės tarnautojo statusą Lietuvos Respublikoje. Analogiško turinio pastaba taikytina ir šios dalies 3 punktui, kuriame kaip pagrindas atkurti valstybės tarnautojo statusą yra atsistatydinimas iš pareigų dėl sutuoktinio darbo užsienyje (pavyzdžiui, statybų bendrovėje Moldovos Respublikoje). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkto pirmojoje dalyje kalbama apie išvykimą kartu su priimtu, perkeltu, paskirtu arba išrinktu darbui užsienyje sutuoktiniu, o antrojoje – tik apie perkėlimo laikotarpio pabaigą. Todėl vertinant šių nuostatų tarpusavio santykį, nėra iki galo aiškus tikrasis šių normų turinys. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgiant į tai, kad visose keičiamo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies nuostatose kalbama apie tos pačios kategorijos asmenis bei jų teisės atkurti valstybės tarnautojų statusą įgyvendinimą, siūlome vartoti tą pačią šiuos asmenis apibrėžiančią formuluotę, t.y. vartoti arba formuluotę „šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodyti asmenys“, arba formuluotę „asmenys, siekiantys atkurti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo statusą“.
53. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, pagal kurią profesinių sąjungų atstovams jų veiklai būtų skiriama iki 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnesį ir už šį laiką būtų mokamas darbo užmokestis. Pastebėtina, kad Darbo kodekso 168 straipsnio 1 dalyje profesinių sąjungų atstovams jų pareigoms atlikti yra garantuojama ne mažiau kaip šešiasdešimt darbo valandų per metus. Svarstytina, ar keičiamame įstatyme siūlomas įtvirtinti reguliavimas neturėtų būti derinamas su Darbo kodekso nuostatomis arba jo apskritai atsisakyta.
54. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio nuostatos stokoja nuoseklumo – šio straipsnio 1 dalyje nustatoma valstybės tarnautojo teisė dirbti bet kokiame subjekte už darbo užmokestį ar atlyginimą, tuo tarpu 2-5 dalys nurodo tik darbą pagal darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje siūlytina išbraukti žodžius ,,ir atlyginimą“ (kadangi visas keičiamo įstatymo 17 straipsnis reguliuoja valstybės tarnautojo teisę dirbti kitą darbą tik pagal darbo sutartį, pagal kurią mokamas darbo užmokestis). Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, 17 straipsnio 5 dalyje vietoje žodžio „teismui“ įrašytini žodžiai „Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo“.
55. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato besąlyginę valstybės tarnautojo prievolę tobulinti kvalifikaciją. Kadangi kvalifikacijos tobulinimo tvarką pavedama nustatyti Vyriausybei nenustatant įstatyme jokių kvalifikacijos tobulinimo kriterijų, įmanoma situacija, kad minėta prievolė galėtų būti įgyvendinama tik rinkoje siūlomomis mokamomis priemonėmis. Kadangi šios valstybės tarnautojo prievolės finansavimas iš institucijos ar įstaigos lėšų numatomas tik kaip galimybė, visas šis straipsnis vertintinas kaip nepagrįstai bloginantis valstybės tarnautojų padėtį nustatant su jo statusu susijusią prievolę, galinčią pareikalauti papildomų finansinių sąnaudų.
56. Nors analogiškas terminas nustatytas dabar galiojančioje keičiamo įstatymo redakcijoje, siūlytina svarstyti, ar keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytas 17 kalendorinių dienų terminas yra objektyviai pagrįstas ir būtinas, atsižvelgiant į tai, kad galiojančiuose įstatymuose panašaus pobūdžio terminai nustatomi dažniausiai siejant juos su kitokia trukme – 14 kalendorinių dienų, 15 kalendorinių dienų, dviem savaitėmis ir pan.
57. Keičiamo įstatymo 20 straipsnyje siūlytina nustatyti ne tik per kiek laiko laimėjusio konkursą valstybės tarnautojo prašymas perkelti į kitas pareigas turi būti patenkintas, bet ir per kiek laiko nuo konkurso laimėjimo toks prašymas turi būti pateiktas. Priešingu atveju atsirastų teisinis neapibrėžtumas bei galimybė piktnaudžiauti įgyta teise prašyti perkelti į laimėtas pareigas.
58. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies formuluotė „toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje“ yra ydinga. Pažymėtina, kad formaliai valstybės institucijos ir įstaigos yra toje pačioje vietoje (pagal buveinės adresą), o skirtingose gyvenamosiose vietovėse gali būti institucijos ar įstaigos padaliniai arba konkreti valstybės tarnautojo tarnybos vieta gali skirtis nuo gyvenamosios vietovės, kurioje esančiu adresu registruota valstybės institucija ar įstaiga.
59. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje dėstomas pavyzdinis bei nebaigtinis valstybės institucijų ir įstaigų sąrašas „Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Seimo kanceliarijoje, Vyriausybės kanceliarijoje ar kitoje valstybės institucijoje“ yra perteklinis ir netikslingas.
60. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakciją siūlytina patikslinti, aiškiai nurodant, kad ši nuostata netaikytina įstaigos vadovui, priimtam į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu.
61. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies loginė struktūra tikslintina – sąlyga laikinam valstybės tarnautojo perkėlimui turėtų būti atitikimas ne jo (esamos) pareigybės, o pareigybės, į kurią jis perkeliamas, specialiesiems reikalavimams.
Analogiškai tikslintina ir keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalis.
62. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (ar kitose įstatymo projekto nuostatose) reikėtų aptarti atvejus, kada valstybės tarnautojas, uždraudus jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesutinka patikrinimo laikotarpiui laikinai būti perkeltas į kitas pareigas (galbūt tikslinga papildyti keičiamo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų pagrindą).
63. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis pildytina, reglamentuojant atvejus, sąlygas ar tvarką, kada pagal šio straipsnio 1 ir 3 dalis perkeltas valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ilgiau nei trejus metus.
64. Pagal keičiamo įstatymo 25 straipsnio nuostatas įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų vertinimą vykdytų tik jų vadovai (5 dalis), o vertinimo komisijos teiktų į pareigas priimančiam asmeniui išvadą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, tik gavusios į pareigas priimančio asmens prašymą arba valstybės tarnautojo, nesutinkančio su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu, kreipimąsi. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas nešališkumo ir skaidrumo principų aspektu. Juolab, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo 14 straipsnio 10 dalies nuostatas analogišką pagal darbo sutartis dirbančių asmenų veiklos vertinimą tiesioginis vadovas atlieka kartu su biudžetinės įstaigos darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis, t.y. profesinėmis sąjungomis. Todėl keičiamo įstatymo 25 straipsnio nuostatose siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nustatantis blogesnę valstybės tarnautojų padėtį (palyginus su dirbančiaisiais pagal darbo sutartis asmenimis).
65. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 25 straipsnio 9 dalis neturėtų būti papildyta punktu, numatančiu galimybę karjeros valstybės tarnautoją, kurio kasmetinė tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai, perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nes gali būti situacijų, kada tiesiog objektyviai pareiginės algos koeficientas negalėtų būti sumažintas net 0,5 (jei iki tarnybinės veiklos vertinimo jam jau ir taip būtų nustatytas minimalus tai pareigybei taikomas koeficientas).
66. Siekiant teisinio aiškumo bei tikrumo reglamentuojant valstybės tarnautojo statusą bei santykį su tiesioginiu vadovu, keičiamo įstatymo 25 straipsnio 10 dalis pildytina nuostata, nustatančia, kokiais pagrindais (motyvais) tiesioginis vadovas gali siūlyti atlikti neeilinį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą.67. Keičiamo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad viena sudėtinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalių yra apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Kaip ši darbo užmokesčio sudėtinė dalis apskaičiuojama, nenustatyta, tikriausiai preziumuojant, kad būtų taikomos Darbo kodekso nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Darbo kodekso 144 straipsnį, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą mokamas pusantro ar dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Tačiau keičiamo įstatymo 26 straipsnyje darbo užmokesčio struktūra apibrėžta kitaip nei Darbo kodekso 139 straipsnyje, todėl neaišku, kaip turėtų būti apskaičiuojamas apmokėjimas už minėtą darbą.
67. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje reikėtų nurodyti konkretų įstatymo priedą, kuriame yra nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai.
68. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Vertinant šios imperatyvios nuostatos turinį, nėra aiškus jos praktinis įgyvendinimas bei iš to galinčios kilti teisinės pasekmės. Atkeiptinas dėmesys, kad Seimas, vykdydamas savo konstitucines įstatymų leidybos funkcijas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai. Seimo, kaip kolegialios institucijos, savo įgaliojimus įgyvendinančio visiems Tautos atstovams laisvai balsuojant dėl visų Seime svarstomų klausimų, sprendimas negali būti varžomas ar ribojamas išankstinių trečiųjų subjektų priimamų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad ir minėtu klausimu, t.y. dėl nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygto bazinio dydžio, Seimas balsuos laikantis tų pačių procedūrų bei tvarkos, kaip ir dėl bet kurio kito jo priimamo teisės akto, todėl balsavimo rezultatai gali būti įvairūs, įskaitant ir sprendimą nepatvirtinti sulygto bazinio dydžio. Be to, Seimas, remdamasis laisvo Seimo nario mandato principu, galėtų nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą dydį pakeisti, t.y. patvirtinti kitokį, nei sulygtasis. Darbo kodekso 192 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kolektyvinė sutartis yra dvišalė, bei tai, kad nacionalinės kolektyvinės sutarties šalimis yra viena ar kelios nacionalinės profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios nacionalinės darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. Iš nurodytų Darbo kodekso nuostatų akivaizdu, kad Seimas nebūtų nacionalinės kolektyvinės sutarties šalimi, tačiau turėtų teisę, tvirtindamas pareiginės algos bazinį dydį, šios sutarties turinį pakeisti. Mūsų nuomone, tai paneigtų kolektyvinių sutarčių esmę ir prasmę, bendruosius sutarčių sudarymo principus. Jei daroma prielaida, kad Seimas tiesiog tvirtins nacionalinės kolektyvinės sutarties šalių jau sulygtą dydį, pažymėtina, kad tokiu atveju parlamentinė procedūra neturėtų prasmės. Todėl siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nelogiškas ir nepagrįstas.
69. Siekiant suderinti įstatymo projekto nuostatas tarpusavyje, keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis papildytina ir nuostatomis, kada pareiginė alga nustatoma, ją keliant ar mažinant valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus labai gerai arba nepatenkinamai.
70. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 40 straipsnyje nustatytą ne viso darbo laiko apskaičiavimo reguliavimą, siūlytina keičiamo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „valstybės tarnautojo ar įstaigos darbo grafiką“ įrašyti žodžius „valstybės tarnautojui nustatytą darbo laiko normą“. Be to, šią dalį reikėtų patikslinti ir aiškiau apibrėžti, koks darbo laikas įskaitomas (ar neįskaitomas) į dirbtų valandų skaičių, pvz., viršvalandžiai, darbas poilsio dienomis ir švenčių dienomis.
71. Nėra aišku, ar keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje turima omenyje tai, kad priemoka už pavadavimą negali būti skiriama ilgesniam kaip 6 mėnesiui per kalendorinius metus laikotarpiui, ar, vis dėlto, turima omenyje tai, kad per visą valstybės tarnautojo tarnybos tam tikroje institucijoje ar įstaigoje laiką priemoka už pavadavimą negali būti skiriama ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.
72. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo VI skyrius pildytinas nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės tarnautojų darbo apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.
73. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 25 straipsnį, reglamentuojantį valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą, 29 straipsnyje, kuriuo siūloma nustatyti valstybės tarnautojų skatinimą, tikslintina vartojama terminologija ir įvardytinas įstaigų vadovų (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų į karjeros valstybės tarnautojų pareigas, skatinimas. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata tikslintina, nes ji suponuoja, kad, pavyzdžiui, savivaldybės meras gali skatinti valstybės tarnautojus, kuriuos į pareigas priima Vyriausybė.
74. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoje skaičių „1-2“ įrašytini skaičiai ir žodis „1 arba 2“.
75. Keičiamo įstatymo 31 straipsnio 5 dalies nuostatos „arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos principams“ yra perteklinės, nes valstybės tarnautojo pareigos nustatomos keičiamo įstatymo 15 straipsnyje, veiklos principai – 3 straipsnyje, o keičiamo įstatymo pažeidimas jau yra laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu pagal ankstesnes šio punkto nuostatas.
76. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje dėstomas beveik baigtinis šiurkščių pažeidimų sudėčių sąrašas, svarstytinas šio straipsnio 5 dalies, kurioje bendrai apibrėžiami šiurkštaus pažeidimo požymiai, tikslingumas. Galbūt tikslinga šios dalies nuostatas dėstyti šio straipsnio 6 dalies 12 punkte, numatančiame bei apibrėžiančiame ir kitus galimus šiurkščius pažeidimus, neišvardintus šios dalies 1-11 punktuose.
77. Keičiamo įstatymo 32 straipsnis tikslintinas aiškiai nurodant subjektą, kurio sprendimu pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Šis asmuo nurodomas straipsnio 2 dalies 2 punkte (jam nustatoma pareiga priimti sprendimą dėl nusižengimo), tačiau apibrėžiant pačią tyrimo pradžią, nurodoma subjektų iniciatyva, o ne sprendimas (1 dalis), informacijos gavimas kaip tyrimo pradžios pagrindas (1, 2 dalys), o konkretus subjektas ir jo sprendimas nėra įvardijami.
78. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje bei 38 straipsnio 3 dalyje prieš žodžius „Seimo Pirmininko“ įrašytinas žodis „atitinkamai“.
79. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje vartojama buitinio pobūdžio formuluotė „iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą“ keistina procesinėse teisės normose vartojamais terminais. Juolab, kad aptariamoje keičiamo įstatymo nuostatoje vartojami ir terminai „baudžiamasis procesas“, „administracinio nusižengimo teisena“.
80. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatytas baigtinis lengvinančių aplinkybių sąrašas. Šiame kontekste kaip pavyzdinis reguliavimas pateiktinas Administracinių nusižengimų kodekso 35 straipsnio 2 dalis ir BK 59 straipsnio 2 dalis.
81. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kaip tarnybinę atsakomybę lengvinanti aplinkybė, traktuotina tai, kad „tarnybinį nusižengimą padarė moteris dėl nėštumo“ (išskirta – mūsų). Nors analogiška nuostata yra galiojančioje keičiamo įstatymo redakcijoje, siūlytina keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punktą tikslinti, nes pagal išdėstytą formuluotę galima suprasti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis subjektas turėtų nustatyti priežastinį ryšį tarp nusižengimo (veikos) ir nėštumo. Kažin, ar tai realu ir vykdoma praktiškai. Labiau tikėtina, kad pats nėštumo faktas yra vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė, o priežastinis ryšys nėra nustatinėjamas. Todėl siūlytina aptariamą projekto nuostatą formuluoti taip: tarnybinį nusižengimą padarė nėščia valstybės tarnautoja.
82. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė „tarnybinis nusižengimas padarytas pažeidžiant viešąjį interesą“ savo logine konstrukcija reiškia, kad ji taikoma visiems be išimties tarnybiniams nusižengimams. Kaip jau buvo minėta, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, viešieji interesai apibrėžiami kaip „visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“, taigi bet koks tarnybinis nusižengimas gali būti padaromas tik pažeidžiant viešąjį interesą.
83. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimus dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima pats įstaigos vadovas, nėra aiškus keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies, pagal kurią sprendimą priėmusio asmens padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio sprendimą priėmusio asmens žalos atlyginimo, įgyvendinimas. Manytume, kad tokiu atveju ne pati įstaiga, kurios vadovas priėmė neteisėtą sprendimą neleisti tarnautojui dirbti kito darbo, o įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo (ar jo įgaliotas asmuo) turi regreso tvarka reikalauti iš įstaigos vadovo žalos atlyginimo.
84. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas atlygina materialinę žalą tik tuo atveju, jeigu jis ją padarė atlikdamas viešojo administravimo veiklą. Kitaip sakant, įstatymo projektas nereguliuoja atvejų, kai valstybės tarnautojas institucijai ar įstaigai padarytų materialinę žalą ne vykdydamas viešojo administravimo funkcijas, o padėdamas valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims vykdyti jiems nustatytas funkcijas.
85. Siekiant teisinio aiškumo, siūlome keičiamo įstatymo 35-37 straipsniuose nurodyti, kokio įstatymo nustatyta tvarka valstybės tarnautojų ir įstaigų ginčai dėl materialinės žalos atlyginimo nagrinėjami teisme.
86. Manytume, kad keičiamo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies paskutiniajame sakinyje turėtų būti pateikiama nuoroda ne į įstatymo 36 straipsnio 4-7 dalis, o į 36 straipsnio 3-6 dalis, nes būtent šiose dalyse reglamentuojama žalos atlyginimo išieškojimo tvarka.
87. Svarstytina, kodėl keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra nustatyta, kad į nušalinimo terminą neįskaitomas valstybės tarnautojo nedarbingumo ar atostogų laikas, kaip tai numatyta šios dalies 1 punkte, kuriame reglamentuojama iš esmės analogiškas nušalinimo nuo pareigų pagrindas.
88. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje nėra įtvirtinta deleguotoji įstatymų leidyba, todėl nėra aiškus keičiamo įstatymo 39 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, turinys. Pažymėtina, kad nors ir Vyriausybei indeksavus šį dydį, tam, kad šis naujas indeksuotas dydis būtų taikomas, jis turi būti įtvirtintas įstatyme. Atsižvelgiant į tai, minėtoji nuostata tikslintina.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nėra aišku, ar šis delspinigių dydis vienkartinis, o jei ne – už kokį laikotarpį taikomas (dieną, savaitę, mėnesį ar pan.).
89. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą yra mokamos ligos išmokos, siūlytina patikslinti keičiamo statuto 46 straipsnio 1 dalį ir vietoje žodžių ,,ligos pašalpos“ įrašyti žodžius ,,ligos išmokos“.
90. Keičiamo įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui, jei jis atleidžiamas pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimams, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama, jei jis ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę jį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos kadencijos trukmės. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visų valstybės politikų ar kolegialių valstybės institucijų įgaliojimai siejami su apibrėžtos trukmės kadencija (Vyriausybė, Ministras Pirmininkas, ministrai), todėl siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip ydingas šiuo aspektu. Be to, pažymėtina, kad valstybės politikų ir kolegialių valstybės institucijų kadencijų (įgaliojimų) trukmė yra skirtinga, todėl pagal siūlomą teisinį reguliavimą de facto ilgiau ėjęs pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas tokios garantijos neįgytų, tačiau į ją turėtų teisę trumpiau pareigas ėjęs tarnautojas (pavyzdžiui, Respublikos Prezidento patarėjas ir mero patarėjas).
91. Siūlytina suderinti keičiamo įstatymo 48 straipsnio 2 dalį su Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame numatytos šios dvi studijų formos: nuolatinės studijos ir ištęstinės studijos (dieninės studijų formos Mokslo ir studijų įstatymas nebenumato).
92. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 48 straipsnio 7 dalyje turėtų būti aiškiau atskleistas terminuotos darbo sutarties dėl mentorystės institutas.
93. Keičiamo įstatymo 48 straipsnio 8 dalyje vietoj santrumpos „MMA“ vartotina pilna formuluotė – „minimalių mėnesinių algų“.
94. Keičiamo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje reikėtų patikslinti, koks terminas čia turimas mintyje – 7 kalendorinių dienų ar 7 darbo dienų, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į šio straipsnio 4 dalies nuostatą, kurioje terminai apibrėžiami aiškiai (14 kalendorinių dienų, 3 darbo dienos).
95. Keičiamo įstatymo 50 straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija tikriausiai taikytina ne tik valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką (vaikus) iki trejų metų, bet ir tarnautojui, auginančiam tokio amžiaus įvaikį (įvaikius) (atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 41 ir 48 straipsniais siūlomą reguliavimą, pagal kurį vaikai ir įvaikiai traktuojami vienodai).
96. Keičiamo įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad Valstybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie „asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų <...> už pareigūno vardo pažeminimą“ diskutuotina. „Valstybės tarnautojo“ ir „pareigūno“ sąvokos nėra tapačios ir apima skirtingus subjektų ratus, todėl nėra aišku, ar siekiama kaupti duomenis tik apie tuos pareigūnus, kurie atleidimo metu turėjo valstybės tarnautojo statusą, ar apie visus pareigūnus, kurie, ir nebūdami valstybės tarnautojais, buvo atleisti iš pareigų šiuo pagrindu.
97. Pagal keičiamo įstatymo 1 priedą toms pačioms karjeros valstybės tarnautojų grupėms priskirtinos ir vadovų, ir neturinčių vadovavimo funkcijų valstybės tarnautojų pareigybės: teismo kancleris ir vyriausiasis patarėjas – 4 grupei, skyriaus, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas ir vyresnysis patarėjas – 6 grupei, skyriaus vedėjas, kuris yra kitame struktūriniame padalinyje, ir patarėjas – 7 grupei. Priskyrimas tai pačiai pareigybių grupei reiškia, kad šiems tarnautojams taikytini tie patys pareiginės algos koeficientai (jų intervalai). Maža to, atsižvelgiant į pareiginės algos nustatymo taisykles, neaiškiai reglamentuojamą karjeros sistemą, galimos situacijos, kai tiesioginiam vadovui būtų nustatytas mažesnis pareiginės algos koeficientas nei, pavyzdžiui, jo vadovaujamame padalinyje dirbančiam valstybės tarnautojui. Svarstytina, ar tokia sistema yra objektyvi ir pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad vadovai yra atsakingi už vadovaujamų padalinių valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą ir jos rezultatus.
98. Nėra aiški keičiamo įstatymo 1 priedo 7 eilutėje minimo skyriaus vedėjo kategorija. Atkreiptinas dėmesys, kad 6 eilutėje minimas skyriaus, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas, o 7 eilutėje – skyriaus, kuris yra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas. Todėl lieka neaišku, kas turima omenyje nurodant trečią skyriaus, kuris nei priklauso, nei nepriklauso kitam struktūriniam padaliniui, vedėjo kategoriją.
99. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 1 priedas neturėtų būti papildytas pareigybėmis, nurodytomis kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Viešojo administravimo įstatymo projekto 11 straipsnyje – valdybos viršininkas; biuro, tarnybos viršininkas.
100. Keičiamo įstatymo 2 priedo 1.1 eilutėje vartojamos skirtingos formuluotės: „Seimo aptarnavimo funkcijų vykdymas“, „pagalba vykdant Respublikos Prezidento funkcijas“, „teismų savivaldos institucijų aptarnavimas“, „pagalba vykdant Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas“. Svarstytina, ar nereikėtų šias formuluotes vienodinti atsižvelgiant į įstatymo projekto 2 straipsnio 11 dalyje siūlomą įtvirtinti formuluotę „<...> kuria vykdomos viešojo administravimo funkcijos ir (arba) padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims vykdyti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijas“.
101. Keičiamo įstatymo 2 priedo 1.2 eilutėje vienas iš valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos veiklos pobūdžių yra numatytas Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimo ir kontrolės funkcijų vykdymas. Pažymėtina, kad Lietuvoje administruojami ne tik Europos Sąjungos struktūriniai fondai, bet ir Europos Sąjungos investiciniai fondai, pavyzdžiui, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas. Svarstytina, ar vienų institucijų (administruojančių Europos Sąjungos struktūrinius fondus) išskyrimas kitų institucijų (administruojančių Europos Sąjungos investicinius fondus) atžvilgiu yra pagrįstas. Visos institucijos, administruojančios Europos Sąjungos fondus, atlieka iš esmės tapačias ir vienodai svarbias funkcijas.
102. Manytume, kad projekto 3 straipsnio 5 dalyje turėtų būti pateikta nuoroda į šiuo metu galiojančio Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalį, nes būtent šioje, o ne 4 dalyje reglamentuojama kompensacijos mokėjimo tvarka.
103. Projekto 3 straipsnio 11 dalyje nurodoma, kad valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos „<...>įvertina šių pareigybių atitiktį šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme apibrėžtai valstybės tarnautojo sąvokai, sudaro šios sąvokos turinio neatitinkančių pareigybių sąrašus<...>“. Siūloma nuostata svarstytina. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareigybių aprašymus (išskyrus įstaigų vadovų) tvirtina įstaigų vadovai, kurie atsako ir už pareigybės aprašymo turinį, todėl valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos sudarymo tikslas neaiškus. Jeigu šios dalies nuostatas būtų nuspręsta įtvirtinti, siūlytina nustatyti, kad valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisija peržiūri ne valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus, o valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir/ar funkcijas.
104. Projekto 3 straipsnio 12 dalyje siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas keliais aspektais. Neaišku, kas ir kokia tvarka nustatys, kad vienos pareigybės funkcijos yra to paties pobūdžio kaip kitos pareigybės funkcijos. Pažymėtina, kad pareigos užimamos ar asmuo į kitas pareigas perkeliamas, jeigu jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, o ne įvertinus pareigybės funkcijų pobūdį. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisę užimti ar būti perkeltam gali turėti keli valstybės tarnautojai, todėl perkeliant tarnautojus iš vienų pareigų į kitas turi būti laikomasi ir kitų įstatymo nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai siūlomos nuostatos tobulintinos.
105. Projekto 3 straipsnio 13 dalyje vietoje formuluotės „tampa valstybės tarnautojais“ siūlytina vartoti labiau keičiamame įstatyme vartojamą terminologiją atitinkančią formuluotę „įgyja valstybės tarnautojo statusą“.
106. Projekto 3 straipsnio 15 dalies nuostatos yra neaiškios ir neišbaigtos. Siekiama aptarti atvejus, kai iki projekto įsigaliojimo valstybės tarnautojo gauta pareiginė alga su priedu už kvalifikacinę klasę buvo didesnė nei maksimali jo pareigybei nustatyto koeficientų intervalo riba (pagal keičiamo įstatymo 1 priedą). Tokiu atveju siūloma nustatyti individualų koeficientą. Tačiau šio koeficiento nustatymas ir jo taikymas reglamentuojamas prieštaringai. Viena vertus, akivaizdu, kad paisant teisėtų lūkesčių ir darbo užmokesčio nemažinimo principų, individualus koeficientas turėtų būti didesnis nei maksimali koeficientų intervalo riba, tačiau projekte tai aiškiai nepasakoma, nurodoma, kad „valstybės tarnautojui nustatoma pareiginė alga, lygi jo gautai pareiginei algai su priedu už kvalifikacinę klasę, kuri gali nesutapti su <....> 1 priede <...> nustatytais pareiginės algos koeficientais“, kas interpretuotina įvairiai. Kita vertus, šioje projekto nuostatoje, reguliuojant individualaus koeficiento taikymo trukmę, nurodoma, kad individualiai nustatyta pareiginė alga „<...> būtų mokama tol, kol asmuo eis iki šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo eitas valstybės tarnautojo pareigas ir kol šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka jam bus padidinta ar sumažinta pareiginė alga <...>“ (išskirta – mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad aptariamu atveju pareiginė alga ir taip būtų didesnė nei pagal pareigybę priklausančio koeficientų intervalo maksimali riba, bei į keičiamo įstatymo 25 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytą koeficiento didinimo taisyklę aptariamoje projekto 3 straipsnio 15 dalies nuostatoje siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja keičiamo įstatymo 25 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatai ir praktiškai negalės būti taikomas.
107. Projekto 3 straipsnis pildytinas nuostatomis, numatančiomis iki šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo pareigas ėjusių valstybės tarnautojų pareiginių koeficientų, kurie bus taikomi pagal naująją redakciją, nustatymo tvarką (nes projekte aptarti tik tie atvejai, kada gauta pareiginė alga su priedu už kvalifikacinę klasę buvo mažesnė arba didesnė už šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nurodytą atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo ribose esančią didžiausią pareiginę algą).
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Meškienė, tel. (8 5) 239 6089, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
P.Žukauskas, tel. (8 5) 239 6832, el. p. [email protected]