PASIŪLYMAS
DĖL Lietuvos RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 8, 9, 18, 21 IR 36 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIIP-4678
2020-03-30
Vilnius
|
Eil. Nr. |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
||
|
1. |
2 |
21 |
|
Argumentai:
Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės. Pažymėtina, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą dar 2014 m. paskelbtoje išvadoje atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisėje nėra įtvirtinto skirtumo tarp priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. EŽTT su tuo susijusioje byloje prieš Suomiją priminė, kad priverstinis gydymas yra rimtas įsikišimas į žmogaus fizinę neliečiamybę, todėl privalo būti grindžiamas teisės aktais. Šioje byloje nagrinėjant nacionalinius teisės aktus teismas pastebėjo, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė apskųsti paskirto gydymo, todėl vertino šį faktą kaip teisinių pagrindų nebuvimą ir pripažino 8 EŽTK straipsnio pažeidimą. Taigi, priverstinis gydymas yra vienas iš asmens privatumo apribojimų, todėl toks sprendimas turi būti teisėtas ir teisingas. Ir turi būti numatyta galimybė jį apskųsti nuo pat jo pražios. Taip pat pacientams turi būti suteikta galimybė laisvai išreikšti savo sutikimą gydytis, o priverstinė hospitalizacija neturi to paneigti. Taigi, kiekvienas asmuo, kuris geba priimti sprendimą, nesvarbu jis yra hospitalizuotas priverstinai ar ne, turi teisę išreikšti gydymo atsisakymą, o nukrypimai nuo šio reikalavimo privalo būti paremti įstatymais. Lietuvoje priverstinis gydymas gali būti taikomas iš karto po priverstinės hospitalizacijos, tačiau tokia praktika yra ne visose valstybėse. Esant situacijai, kai priverstinė hospitalizacija ir priverstinis gydymas yra neatskirti, galima susidurti su atvejais, kai priverstinai hospitalizuotas asmuo, o teismas gali nesuteikti leidimo priverstinai hospitalizuoti ar gydyti asmenį toliau, nes toks sprendimas priimtas remiantis subjektyvia vieno gydytojo nuomone, o ne objektyviais kriterijais. Bet svarstomame projekte kaip tik tokia galimybė ir yra neeliminuota. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodoma, kad priverstinė hospitalizacija gali vykti jei yra reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Lietuvoje teismas gali skirti priverstinio hospitalizavimo terminą iki 1 mėnesio. Praėjus 1 mėnesiui, teismas terminą gali pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Užkrečiamųjų ligų įstatyme buvo ir yra numatytas 7 dienų laikotarpis, tačiau karantino atveju jis eliminuojamas. Keltinas klausimas, ar karantino laikotarpiu nustoja veikti teisinės valstybės principai, susirgę žmonės praranda savo teises? Todėl manytina, kad tokia nuostata yra ydinga. Valstybės turėtų užtikrinti, kad pacientų būklė būtų vertinama objektyviai, nesiremiant subjektyviu požiūriu (t.y. vieno žmogaus „komisijos“ sprendimu) į ligonį. Kadangi priverstine hospitalizacija suvaržoma viena pagrindinių žmogaus teisių – teisė į asmens laisvę, tai turėtų būti kraštutinė priemonė ir taikoma tik esant akivaizdžiam ir realiam pagrindui. Priverstinio hospitalizavimo procese turėtų aktyviai dalyvauti ir asmuo, kurį siekiama hospitalizuoti. Prievartos taikymas visuomet išliks probleminė sritis. Priimti sprendimai susiję su kito asmens teisėmis, kurie įgyvendinami prieš kito žmogaus valią privalo būti atidžiai stebimi ir kontroliuojami, nes neteisingai priimtas sprendimas gali lemti tolimesnę žmogaus gyvenimą. Todėl manytina, kad nėra pagrindo tvirtinti papildomą, supaprastintą prievartinę hospitalizaciją karantino laikotarpiu. Juk gydymo kokybės tai neturėtų objektyviai pagerinti. Tai, kad yra sprendžiamas su asmens laisve susijęs klausimas turėtų įpareigoti valstybes išaiškinti visas aplinkybes ir tinkamai įvertinti žmogaus būseną, o tą padaryti be asmens pozicijos išklausymo yra sudėtinga. Taip pat žmogui turi būti suteikta teisė apskųsti priimtą sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos. Todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 21 dalį
Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip: „21. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmenys, kuriems paskirtas būtinais hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas ar jų atstovai turi teisę bet kuriuo metu skųsti teismui sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas
ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl
jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo
izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl
būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis
gydytojas. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo
paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis
hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių
datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo
sprendimo ne ilgiau kaip
|
|
2. |
2 |
5 |
|
Argumentai: Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1.
Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo
tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo
hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja
atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie
Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros
tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys.
|