|
1.
|
Lietuvos Respublikos Prezidentas
2020-04-17 dekretas
Nr. 1K-270
|
|
|
|
1 straipsnis.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi, grąžinu
Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos
civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28
straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 301 straipsniu
įstatymą Nr. XIII-2841 (toliau – ir CSĮ pakeitimo įstatymas) bei su šiuo
įstatymu susijusius Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo Nr.
IX-938 28 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2842 (toliau – ir NPĮ
pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos
įstatymo Nr. I- 657 40 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr.
XIII-2843 (toliau – ir VTAĮ pakeitimo įstatymas) dėl šių motyvų:
1)
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad
konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo
grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; konstitucinis
teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis
daug tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje
konstatuota, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai
susijęs ir su konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis
(Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
2)
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas
privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma,
sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai
reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2009 m.
spalio 8 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją riboti
asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini
demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves
ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius
tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
bei yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo
2008 m. kovo 15 d., 2010 m. vasario 26 d., 2018 m. gruodžio 21 d.
nutarimai).
3)
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę
veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra
įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus
ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d.
nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir
visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės
veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės,
bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties
ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, su juo susijusių asmenų
gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2009 m.
kovo 2 d. nutarimas). Ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti
ar pateisinti ir tokio reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir
teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti,
ūkio subjektams sudaromos nepalankios, nevienodos sąlygos, varžoma jų
iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m.
balandžio 9 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
4)
CSĮ pakeitimo įstatymo 3, 4 ir 10 straipsniuose numatyti Lietuvos Respublikos
civilinės saugos įstatymo (toliau – ir CSĮ) pakeitimai, NPĮ pakeitimo
įstatyme numatyti Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo
(toliau – ir NPĮ) pakeitimai ir VTAĮ pakeitimo įstatyme numatyti Lietuvos
Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) pakeitimai
iš esmės yra susiję su galimybe valstybės valdžios institucijų sprendimais
nustatyti tam tikrų prekių ar paslaugų pardavimo ar tiekimo apribojimus.
Šiame kontekste aktualu tai, ar šiuose įstatymuose įtvirtintas atitinkamas
ūkinės veiklos laisvės ribojimus numatantis teisinis reglamentavimas yra
būtinas konstituciškai svarbiems tikslams pasiekti.
5)
CSĮ pakeitimo įstatymo 3 ir 4 straipsniais keičiami atitinkamai CSĮ 9 ir 11
straipsniai, numatant, kad paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją
situaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija
galėtų siūlyti Vyriausybei, o Vyriausybė galėtų nustatyti gyventojams, valstybės
ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio
subjektams ūkinės veiklos laisvės apribojimus, būtinų prekių ir (ar) paslaugų
maksimalias didmenines ir (ar) mažmenines kainas ir kitus būtinus šių prekių
ir (ar) viešųjų ir administracinių paslaugų pardavimo ar teikimo apribojimus.
6)
CSĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsniu CSĮ papildomas 301 straipsniu,
kuriame numatyta prekybos ir paslaugų ribojimų taikymo valstybės lygio
ekstremaliosios situacijos metu tvarka. Remdamasi šia tvarka, Vyriausybės
ekstremalių situacijų komisija galėtų nustatyti būtinų prekių ir (ar)
paslaugų sąrašą ir pavesti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
stebėti jų kainų ir prieinamumo pokyčius. Nustačiusi šių prekių ar paslaugų
trūkumą arba piktnaudžiavimą nustatant jų kainas, Valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba apie tai nedelsdama informuotų Vyriausybės ekstremalių
situacijų komisiją, kuri galėtų teikti siūlymą Vyriausybei dėl poreikio
nustatyti įvairius atitinkamus ūkinės veiklos apribojimus, įskaitant
maksimalių didmeninių ir (ar) mažmeninių kainų nustatymą, taip pat prekių
išvežimo ir (ar) eksporto iš Lietuvos Respublikos laikiną draudimą, pardavimo
ribojimą. Vyriausybė, gavusi tokį siūlymą ir Lietuvos Respublikos
konkurencijos tarybos nuomonę, nuspręstų dėl konkrečių ribojimų nustatymo.
Pagal CSĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsniu CSĮ papildomo 301 straipsnio
4 dalį ir VTAĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsniu keičiamo VTAĮ 40 straipsnio 1
dalį Vyriausybės nustatytų ribojimų laikymosi priežiūrą atliktų ir už jų
pažeidimus sankcijas taikytų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
7)
NPĮ pakeitimo įstatymu keičiamas NPĮ 28 straipsnis numatant papildomą
nepaprastosios padėties atveju galimą taikyti nepaprastąją priemonę –
gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms
įstaigoms ir ūkio subjektams būtinų prekių ir (ar) paslaugų maksimalių
didmeninių ir (ar) mažmeninių kainų bei šių prekių kitų pardavimo ar teikimo
būtinų apribojimų nustatymą įstatymų nustatyta tvarka.
8)
Pažymėtina, kad galiojančiu CSĮ ir NPĮ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra
numatyta, jog valstybės lygio ekstremaliosios padėties ar nepaprastosios
padėties atveju galėtų būti nustatyti tokio pobūdžio ūkinės veiklos laisvės
ribojimai, įskaitant susijusius su tam tikrų prekių ar paslaugų maksimalių
didmeninių ir (ar) mažmeninių kainų nustatymu ar prekių išvežimo ir (ar)
eksporto laikinu draudimu.
9)
Iš Aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr.
VIII-971 8, 9, 11 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 301 straipsniu
įstatymo, Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo Nr. IX-938 28
straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių
apsaugos įstatymo Nr. I-657 40 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų galima
suprasti, kad įstatymų pakeitimais siekiama apsaugoti vartotojus ir kitus
asmenis nuo galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo pasinaudojant ekstremaliąja
situacija, kai staigiai padidėja tam tikrų būtinų prekių ar paslaugų
paklausa, pasireiškia jų trūkumas, didėja jų kainos.
10)
Pabrėžtina, jog šie siekiai ir juos lėmusios priežastys nepateisina ir
nepagrindžia būtinybės CSĮ pakeitimo įstatyme numatyti galimybę Vyriausybei
valstybės lygio ekstremaliosios situacijos atveju nustatyti tam tikrų prekių
ar paslaugų pardavimo ar teikimo apribojimus, įskaitant maksimalias
didmenines ir (ar) mažmenines kainas, prekių išvežimo ir (ar) eksporto iš
Lietuvos Respublikos laikinus draudimus. Tokie ribojimai savaime neišspręstų
pagrindinės problemos, su kuria galėtų susidurti vartotojai ir kiti asmenys,
– būtinų prekių ar paslaugų trūkumo ar riboto prieinamumo, jei dėl
susidariusios situacijos reikšmingai padidėja jų poreikis, kuris gali lemti
ir jų kainų augimą, kokybės prastėjimą.
11)
Visuotinai pripažįstami rinkos veikimo dėsniai patvirtina, kad tokių
tiesiogiai ūkinės veiklos laisvę ribojančių priemonių taikymas gali ne tik
neužtikrinti vartotojų ir kitų asmenų poreikių gauti būtinas prekes ar
paslaugas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos atveju, tačiau gali
lemti reikšmingas neigiamas pasekmes tiek tiesiogiai vartotojams, tiek
bendrai Lietuvos ekonomikai. Vien siekiant administracinėmis priemonėmis
nustatyti ir išlaikyti tinkamą maksimalių kainų lygį (į kurį, jei jis būna
nustatytas, paprastai orientuojasi ūkio subjektai), atsirastų būtinybė
periodiškai atlikti sudėtingą ir reikšmingų administracinių sąnaudų
reikalaujančią atitinkamų prekių ar paslaugų rinkos ir kaštų analizę, kuri
lemtų papildomas viešąsias sąnaudas, tačiau, tikėtina, nebūtų tiksli.
Vartotojai galėtų patirti finansinę žalą, mokėdami kainas, kurios remiasi
nepagrįstai didelėmis nustatytomis maksimaliomis kainomis, lyginant su
mažesnėmis kainomis, kurios galėtų nusistovėti įprastomis rinkos sąlygomis
padidėjus pasiūlai ar sumažėjus paklausai. Maksimalių kainų nustatymas ir
pats gali lemti atitinkamų prekių ar paslaugų pasiūlos sumažėjimą, nes
nustatytos maksimalios kainos nebūtinai padengtų visas ūkio subjektų, ypač
smulkesnių, patiriamas sąnaudas, susijusias su atitinkamų prekių ar paslaugų
gamyba ir (ar) tiekimu, ir tokie ūkio subjektai būtų labiau suinteresuoti
vykdyti prekybą užsienyje ir (ar) mažinti savo prekių ar paslaugų kokybę.
Sumažėjus ūkio subjektų, suinteresuotų parduoti būtinas prekes ar paslaugas
atsižvelgiant į nustatytas maksimalias kainas, skaičiui, gali būti dar
sudėtingiau arba net neįmanoma užtikrinti pakankamą šių prekių ar paslaugų
pasiūlą ir prieinamumą vartotojams. Jei būtų siekiama būtinų prekių ar
paslaugų pasiūlą užtikrinti taikant prekių išvežimo ir (ar) eksporto
ribojimus, gali būti sudarytos prielaidos pažeisti laisvą prekių ir paslaugų
judėjimą Europos Sąjungoje, kurį Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti. Be
to, atsiradus prekių ar paslaugų trūkumui ir esant nustatytiems reikšmingiems
ūkinės veiklos laisvės apribojimams, sudaromos neteisėtos veiklos parduodant
atitinkamas prekes ar paslaugas paskatos.
12) Rengiant
CSĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo pakeitimus, numatančius galimybę
Vyriausybei taikyti tokio pobūdžio ūkinės veiklos laisvės apribojimus, nebuvo
atliktas išsamus numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. CSĮ
pakeitimo įstatymas taip pat apsiriboja tik bendromis nuostatomis apie tam
tikras papildomas sąlygas ir reikalavimus Vyriausybei sprendžiant dėl
konkrečių ūkinės veiklos apribojimų nustatymo (pavyzdžiui, kad ribojimai
galėtų būti nustatomi tik susidarius valstybės lygio ekstremaliajai
situacijai, kad jie gali būti tik kraštutinė priemonė, kad Vyriausybė turi
laikytis proporcingumo principo, nepažeisti sąžiningos konkurencijos ir ūkio
subjektų lygiateisiškumo). Dėl šių priežasčių nėra aišku, kokiu būdu būtų
užtikrinama, kad, Vyriausybei nusprendus taikyti ūkinės veiklos laisvės
apribojimus, jie iš tikrųjų padėtų išvengti būtinų prekių ar paslaugų trūkumo
ir taip prisidėtų prie valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo
ir jos padarinių šalinimo, o ne lemtų didesnes neigiamas pasekmes
vartotojams, ūkio subjektams ir bendrai Lietuvos ekonomikai.
13) Taigi,
dėl savo galimos reikšmingos neigiamos įtakos visuomeniniams santykiams
maksimalių prekių ar paslaugų kainų nustatymas galėtų būti pateisinamas tik
susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 144
straipsnį įvedus nepaprastąją padėtį, kai būtina taikyti ypatingas –
nepaprastąsias priemones. Visais kitais atvejais tokių ūkinę veiklą
ribojančių priemonių taikymas negali būti pateisinamas, būtina ieškoti kitų,
kuo mažiau ūkinės veiklos laisvę varžančių būdų.
14)
Atsižvelgus į tai manytina, kad nustačius riziką, jog dėl su valstybės lygio
ekstremaliąja situacija susijusių priežasčių gali susidaryti būtinų prekių ar
paslaugų trūkumas arba šios prekės ar paslaugos gali būti ribotai prieinamos
arba visai neprieinamos tam tikrai daliai vartotojų, Vyriausybė privalėtų
imtis priemonių, kurios ne ribotų ūkinės veiklos laisvę, tačiau skatintų ar
palengvintų atitinkamų prekių ar paslaugų tiekimą ir prieinamumą.
Skatinančios priemonės galėtų apimti, pavyzdžiui, administracinių reikalavimų
ūkinei veiklai vykdyti palengvinimą, administracinių procedūrų supaprastinimą,
esant būtinybei – galimybę svarstyti papildomos paramos teikimą būtinas
prekes ar paslaugas tiekiantiems ūkio subjektams ir (ar) socialiai
pažeidžiamiems asmenims. Tokia Vyriausybės pareiga turėtų būti numatyta CSĮ.
15)
Apibendrinus išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CSĮ pakeitimo
įstatymo 3, 4 ir 10 straipsnių bei susijusio VTAĮ pakeitimo įstatymo
nuostatos, kuriose numatyta teisė Vyriausybei valstybės lygio ekstremaliosios
situacijos atveju nustatyti būtinų prekių ir (ar) paslaugų maksimalias didmenines
ir (ar) mažmenines kainas, prekių išvežimo ir (ar) eksporto iš Lietuvos
Respublikos laikinus draudimus, nėra būtinos siekiant išvengti atitinkamų
prekių ar paslaugų trūkumo ar riboto prieinamumo. Todėl šių nuostatų,
galinčių lemti konstituciškai svarbiam tikslui pasiekti nebūtinus ūkinės
veiklos laisvės ribojimus, turėtų būti atsisakoma. Kartu, siekiant sudaryti
sąlygas efektyviai spręsti galimas būtinų prekių ir (ar) paslaugų pasiūlos ir
prieinamumo problemas, siūlytina CSĮ numatyti pareigą Vyriausybei, nustačius
tokią riziką, imtis ūkinę veiklą ir atitinkamų prekių ar paslaugų tiekimą
skatinančių ir prieinamumą didinančių priemonių.
2 straipsnis.
1.
Siūlau pakeisti Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971
2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 301 straipsniu
įstatymo Nr. XIII-2841:
1)
3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. 9
straipsnio pakeitimas
1. Pakeisti 9
straipsnio 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
„11)
nustato abiejų lygių ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarką,
skelbia ir atšaukia valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, skiria valstybės
operacijų vadovą;“.
2. Papildyti 9
straipsnį nauju 18 punktu:
„18) tvirtina
valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro nuostatus;“.
3. Papildyti 9
straipsnį 19 punktu:
„19) paskelbus
valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, gali nustatyti gyventojams,
valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir
ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų
teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos
padariniams šalinti;“.
4. Papildyti 9
straipsnį 20 punktu:
„20) paskelbus
valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir atsiradus su ja susijusiam būtinų
prekių ir (ar) paslaugų trūkumui ar ribotam prieinamumui, privalo imtis šių
prekių ir (ar) paslaugų tiekimą ir prieinamumą didinančių priemonių;“
5. Buvusį 9
straipsnio 18 punktą laikyti 21 punktu.“;
2)
4 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip:
„2. Pakeisti 11
straipsnio 4 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) teikia
Vyriausybei siūlymus dėl valstybės rezervo civilinės saugos priemonių atsargų
naudojimo ekstremaliųjų situacijų metu, taip pat dėl poreikio taikyti šio
įstatymo 9 straipsnio 20 punkte nurodytas priemones;“;
3)
10 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„10 straipsnis. Įstatymo
papildymas 301 straipsniu
Papildyti Įstatymą
301 straipsniu:
„301 straipsnis.
Prekybos ir paslaugų teikimo reguliavimas valstybės lygio ekstremaliosios
situacijos metu
1. Paskelbus
valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, Vyriausybės ekstremalių situacijų
komisija turi teisę nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių
institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams būtinų prekių
ir (ar) paslaugų sąrašą ir pavesti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos
tarnybai stebėti šių prekių ir (ar) paslaugų kainų ir prieinamumo pokyčius.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi šių prekių ir (ar)
paslaugų trūkumą ir (ar) jų prieinamumo kliūtis, nedelsdama apie tai
informuoja Vyriausybės ekstremalių situacijų komisiją. Vyriausybės
ekstremalių situacijų komisija, atsižvelgdama į gautą informaciją, gali
teikti siūlymą Vyriausybei spręsti dėl poreikio imtis šio įstatymo 9
straipsnio 20 punkte nurodytų priemonių.
2. Vyriausybė,
gavusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytą Vyriausybės ekstremalių situacijų
komisijos siūlymą ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nuomonę, turi
teisę šio įstatymo 9 straipsnio 20 punkto pagrindu valstybės lygio ekstremaliosios
situacijos metu imtis konkrečių prekių ir (ar) paslaugų tiekimą ir
prieinamumą didinančių priemonių.
3. Nustatydama šio
straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones, Vyriausybė turi laikytis
proporcingumo principo, nepažeisti sąžiningos konkurencijos ir ūkio subjektų
lygiateisiškumo ir nurodyti maksimalų jų taikymo terminą, ne ilgesnį už
valstybės lygio ekstremaliosios situacijos trukmę. Paskelbus valstybės lygio
ekstremaliąją situaciją gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų, kitų įstaigų ir ūkio subjektų atžvilgiu nustatytas priemones
Vyriausybė turi nedelsdama atšaukti, kai išnyksta priežastys, dėl kurių jos
buvo nustatytos.“.
2.
Siūlau laikyti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.
I-657 40 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2843 nepriimtu.
3 straipsnis.
Pavedu Respublikos
Prezidento vyriausiajam patarėjui Simonui Krėpštai, o jam negalint dalyvauti
– Respublikos Prezidento vyriausiajai patarėjai Jūratei Šovienei, pateikti šį
dekretą Lietuvos Respublikos Seimui.
|
Nepritarti
|
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento 2020 m.
balandžio 17 d. dekreto Nr. 1K-270 1 straipsnio 13 punkte nurodyta, jog
Respublikos Prezidento nuomone, maksimalių prekių ar paslaugų kainų
nustatymas galėtų būti pateisinamas susiklosčius ypatingoms aplinkybėms,
pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 144 straipsnį įvedus nepaprastąją padėtį, kai
būtina taikyti ypatingas – nepaprastąsias priemones. Pagal Nepaprastosios
padėties įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nepaprastoji padėtis įvedama dėl
ekstremalios situacijos ar krizės, kai kyla grėsmė Lietuvos Respublikos
konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai. Manytina, kad jeigu iš esmės
sutinkama, kad tam tikromis ekstremaliomis situacijomis maksimalių kainų ar
kitokių ribojimų nustatymas yra galimas, Vyriausybei turėtų būti suteikti
įgaliojimai operatyviai ir kuo anksčiau reaguoti į tokių situacijų neigiamas
pasekmes, nelaukiant kol pagal Konstituciją ir Nepaprastosios padėties
įstatymą atsiras nepaprastųjų priemonių taikymo galimybė.
|
