LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS įstatymo Nr. I-1553 2, 9, 35 IR 42 STRAIPSNIŲ pakeitimo įstatymo PROJEKTO
2020-03-26 Nr. XIIIP-4645
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad asmeniu, turėjusiu sąlytį laikomas asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, tačiau šiam asmeniui iki jam atliekant medicininę apžiūrą, ligos simptomai nepasireiškė. Norime pažymėti, kad toks minėtos sąvokos papildymas yra ne tik perteklinis, tačiau ir galimai klaidinantis, nes galiojantis reguliavimas ir taip suponuoja, kad asmeniui, turėjusiam sąlytį, jokie ligos klinikiniai požymiai nepasireiškia. Kitaip sakant, pagal esamą reguliavimą, asmenų, kurie turėjo sąlytį, kategorijai priskiriami asmenys, kurie nei patys serga (t. y. jie nėra ligoniai), kuriems nepasireiškia ligos požymiai (t. y. jie nėra asmenys, kurie įtariami, kad serga), ir kurie nėra užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojai (t. y. jų organizme nėra diagnozuoti ir nustatyti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai). Atsižvelgiant į tai, formuluotė, nustatanti, kad asmenims, kurie turėjo sąlytį, ligos simptomai nepasireiškė iki jiems atliekant medicininę apžiūrą, yra perteklinė bei nederanti su bendraisiais galiojančiame įstatyme įtvirtintais asmenų, susijusių su užkrečiamųjų ligų kontrole ir profilaktika, statuso požymiais. Be to, vietoj žodžių „ligos simptomai“ įrašytini žodžiai „ligos klinikiniai požymiai“.
2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas gali būti taikomi ne tik ligoniams, asmenims, įtariamiems, kad serga, turėjusiems sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojams, tačiau ir asmenims, atvykusiems iš užsienio šalių, kuriose nustatyti tų ligų židiniai ir kurios atsakingos institucijos sprendimu įtrauktos į užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą, bei po medicininio patikrinimo ir epidemiologinio tyrimo pripažintais turėjus sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu. Ši nuostata tikslintina dėl kelių priežasčių. Pirma, manytina, kad sąlyga, nustatanti, jog užsienio valstybėse turi būti nustatyti užkrečiamų ligų židiniai, yra perteklinė, nes jau atsakingos institucijos sprendimas įtraukti valstybę į ligos paveiktų valstybių sąrašą suponuoja, kad tam yra medicininės, epidemiologinės ar kitos būtinos sąlygos. Antra, šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta jokia valstybės institucija, turinti įgaliojimus oficialiai skelbti užkrečiamos ligos paveiktų valstybių sąrašą ir (ar) įtraukti valstybes į jį. Trečia, siūloma nuostata, numatanti, kad hospitalizavimas ir (ar) izoliavimas gali būti taikomas tik asmenims, po medicininio patikrinimo ir epidemiologinio tyrimo pripažintiems turėjus sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, yra perteklinė bei paneigianti patį projekto nuostatos tikslą. Pažymėtina, kad ir pagal šiuo metu galiojantį įstatyminį reguliavimą, būtinasis hospitalizavimas ir (ar) izoliavimas gali būti taikomas visiems asmenims, turėjusiems sąlytį su sergančiu asmeniu, nepriklausomai nuo to, ar sąlytis buvo nustatytas Lietuvoje, ar rizikos grupėje esančioje valstybėje, ar bet kurioje kitoje valstybėje, iš kurios atkeliavo sąlytį turėjęs asmuo. Ketvirta, atsižvelgiant į tai, kad ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus sprendžia bei privalomojo pobūdžio administracinius aktus priima ministras, šioje dalyje vietoj žodžių „Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija ar Vidaus reikalų ministerija“ įrašytini žodžiai „sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su krašto apsaugos ministru, teisingumo ministru ir vidaus reikalų ministru“.
3. Projekto 4
straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 42 straipsnį ir nustatyti, kad Sveikatos
apsaugos ministerija privalo sudaryti nuolat atnaujinamas inventoriaus, vaistų,
įskaitant imunopreparatus, dezinfekcijos medžiagų, diagnostikumų ir terpių,
įrangos ir specialaus transporto atsargas „arba ir sudaryti
skubaus tiekimo sutartis su prekių, vaistų ir kitais tiekėjais, suderinusi
su už valstybės rezervą (valstybės atsargas) atsakinga institucija jei
kitaip nenumato valstybės rezervą (valstybės atsargas) reglamentuojantys teisės
aktai.“ (pažymėti siūlomi pakeitimai). Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Analizuojant teikiamą pasiūlymą pirmiausia pažymėtina, kad pagrindinis ir specialusis įstatymas, reguliuojantis valstybės rezervo, be kita ko, ir medicinos atsargų, kaupimo teisinius santykius yra Valstybės rezervo įstatymas. Todėl teikiant įstatymo pakeitimą, turi būti atsižvelgiama į Valstybės rezervo įstatymo nuostatas.
Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad Valstybės rezervo įstatyme nėra nurodoma „už valstybės rezervą atsakinga institucija“, todėl nuostatos įgyvendinimas galimai būtų neįmanomas. Siūlytina projekto terminologiją derinti su Valstybės rezervo įstatymo terminologija, kad ją būtų įmanoma taikyti praktiškai. Kartu atkreipiame dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimą Nr. 200 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymą“ Sveikatos apsaugos ministerija ir yra paskirta valstybės medicinos atsargų rezervo tvarkytoja.
Be to, pažymėtina, kad Valstybės rezervo įstatyme nenurodomos skubaus tiekimo sutartys, todėl svarstytina, ar keičiamo įstatymo nuostata neturėtų būti derinama su Valstybės rezervo įstatymo nuostatomis, kuriose nurodomos preliminaraus tiekimo sutartys.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad skubių teikimo sutarčių sudarymas iki šiol buvo tik alternatyva apsirūpinimui atsargoms, taigi teigtina, kad įstatymas turėtų būti papildytas įstatymo įgyvendinimo nuostatomis, nustatančiomis terminus, per kuriuos turėtų būti sudarytos skubaus tiekimo sutartys, jei jos nėra sudarytos šiuo metu.
4. Atsižvelgiant į Vyriausybės kompetenciją, nustatytą Valstybės rezervo įstatyme, teigtina, kad dėl įstatymo projekto turi būti gauta Vyriausybės nuomonė.
5. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, įstatyme po straipsnio numerio taškas nededamas.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]