LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GERIAMOJO VANDENS ĮSTATYMO NR. IX-433 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2021-09-22 Nr. XIVP-853

              Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Geriamojo vandens įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi nemokamai pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu“.

Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešojo maitinimo įstaigos joms vandentiekiu patiektą geriamąjį vandenį, už kurį minėtos įstaigos sumoka vandens tiekėjui nustatytą kainą, o patiektas geriamasis vanduo yra viešosios maitinimo įstaigos nuosavybė, privalėtų neatlygintinai, neribotais kiekiais pateikti įstaigų klientams kartu su tiekiamu maistu. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Manytina, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu, pagal kurį savininkas be jo valios privalėtų savo nuosavybę perduoti neatlygintinai kitiems asmenims, nepagrįstai suvaržoma savininko teisė savo nuožiūra ir interesais naudotis jam priklausančiu turtu ir juo disponuoti, o projektu siūlomi nuosavybės teisės ribojimai neatitinka nuosavybės teisės ribojimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Be to, Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Taigi projekto nuostatomis nepagrįstai ribojant viešojo maitinimo įstaigų teisę į nuosavybę, nepagrįstai ribojamos teisės naudoti geriamąjį vandenį vien jų ūkinei veiklai, jų pačių poreikiams tenkinti. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešojo maitinimo įstaigos, kurias įstatymas įpareigotų joms nuosavybės teise priklausantį geriamąjį vandenį neatlygintinai perduoti tretiesiems asmenims, patirtų papildomų išlaidų, kurių valstybė, įstatyme nustatydama tokį įpareigojimą, nekompensuotų, o tokių subjektų ūkinė veikla, mūsų nuomone, būtų nepagrįstai suvaržyta. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Be to, projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais:

Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto įmonėse ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę“; šio straipsnio 3 dalis nustato, kad „Geriamojo vandens naudojimo kitokiems, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, tikslams tvarką nustato kiti teisės aktai“. Pažymėtina, kad pagal aiškinamąjį raštą projektu siūlomų nuostatų tikslas „įtvirtinti viešojo maitinimo įstaigų pareigą klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu nemokamai pateikti geriamąjį vandentiekio vandenį“ Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projektu siūlomos nuostatos atitinka keičiamo įstatymo reguliavimo paskirtį ir tikslą, nurodytus keičiamo įstatymo 1 straipsnyje.

Be to, abejotina, ar projekto nuostatos yra ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio reguliavimo dalykas, nes šis straipsnis reglamentuoja geriamojo vandens naudojimą maisto įmonėse ir visuomeniniuose pastatuose.

Antra, atkreiptinas dėmesy, kad Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia sąvoką „maistas“, kuri suprantama „kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002), 2 straipsnyje“. Šio reglamento 2 straipsnis nustato, kad „Šiame reglamente "maistas" (arba "maisto produktas") – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. "Maistas" – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Nepažeidžiant Direktyvų 80/778/EEB ir 98/83/EB reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos“. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar maisto sąvoka savo turiniu neapima ir geriamojo vandens, tiekiamo vandentiekiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato pateikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų ir visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maisto tvarkymo subjektų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojų ir tiekėjų pareigas ir atsakomybę“. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog projektu siūlomos nuostatos yra būtent Maisto įstatymo reguliavimo dalyku.

Trečia, projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Nuo 2021 m. pradžios įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. <...> Direktyvoje nurodoma, jog turi būti gerinama prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Todėl Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog atsižvelgiant į vandens paskirstymo vietos, regionines ir kultūrines perspektyvas ir aplinkybes, valstybės narės imasi būtinų priemonių pagerinti ar išlaikyti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų priemonių, valstybėms narėms rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį aptarnavimo mokestį siūlyti šį vandenį restoranų, valgyklų bei kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams. Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos iki 2023 m. sausio 12 d“. Atsižvelgiant į šias projekto aiškinamojo rašto nuostatas, nėra aišku, kodėl projektu siūloma nustatyti viešojo maitinimo įstaigoms pareigą kartu su tiekiamu maistu būtent nemokamai klientams pateikti geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, nes, manytina, kad tokio geriamojo vandens pateikimas taip pat turi tam tikras sąnaudas (pavyzdžiui, tokį vandenį viešojo maitinimo įstaigos perka iš geriamojo vandens tiekėjų ir kt.), o iš projekto nuostatų nėra aišku, ar tokios išlaidos viešojo maitinimo įstaigoms būtų kompensuojamos. Be to, nėra aišku, kodėl geriamasis vanduo, tiekiamas vandentiekiu, klientams būtų pateikiamas nemokamai tik kartu su tiekiamu maistu (ar tai reiškia, kad klientui paprašius pateikti tik tokio geriamojo vandens, bet neužsisakius maisto, toks geriamasis vanduo būtų nemokamai nepateikiamas (pateikiamas už mokestį).

2. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punktą „Įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projekto iniciatoriai prie projekto prideda atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos“. Pažymėtina, kad tokia atitikties lentelė prie projekto nėra pateikta.

3. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vyriausybės įstatymo 51 straipsnį Vyriausybė pagal savo kompetenciją yra atsakinga už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą. Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą.

Departamento direktorius                                                                                         Andrius Kabišaitis

N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected]

S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]