LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196
2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMo PROJEKTO NR. XIVP-430(2)

2021-12- 15 Nr. 102-P-36

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinės Armonaitės pavaduotojas Vytautas Raskevičius, Irena Haase, Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Navickas, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Kviestieji asmenys: TD vyresnioji patarėja Viktorija Staugaitytė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, VRM Migracijos politikos grupės patarėjos Daiva Vežikauskaitė, Daiva Vežikauskienė, advokatas Dainius Ambrazaitis.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-06-02				Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. Projektu siūloma Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ įtvirtinti šiame įstatyme vartojamą sąvoką „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ ir ją apibrėžti kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“; kartu kitame sakinyje siūloma nustatyti išimtį, pagal kurią ši sąvoka neapimtų „asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“. Pagal Pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (2 straipsnio 17 dalis, 9 straipsnis). Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad praktikoje asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užkraunama neproporcingai didelė įrodinėjimo našta, reikalaujant įrodyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs; dėl ribotų išlikusių archyvų duomenų, nenuoseklios ir decentralizuotos piliečių asmens dokumentų registracijos tarpukariu tvarkos, neišlikusių tarpukario Lietuvos Respublikos gyventojų surašymų duomenų, kitų istorinių aplinkybių tai įrodyti neretai gali būti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiama palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Teisės departamento specialistų nuomone, siekiant projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo turėtų būti ne apibrėžiama „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ sąvoka, o koreguojamas pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymo teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas jos tęstinumo principu, kurį taikant yra svarbus šios pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. faktas (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d.nutarimus, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą). Atsižvelgiant į tai, „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę subjektas, negali būti suprantamas ir aiškinamas kitaip kaip asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo 1940 m. birželio 15 d. Ši sąvoka tiek kalbiniu, tiek teisiniu požiūriu yra pakankamai aiški, ir jos apibrėžti nėra poreikio. Tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Kokiais įrodymais remiantis šis faktas nustatomas, kaip paskirstoma įrodinėjimo našta, yra ne subjekto, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžties, o šios teisės įgyvendinimo reguliavimo dalykas. Kitaip tariant, Teisės departamento specialistų nuomone, projekte pateiktą siūlymą (kurio esmė ta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą būtų laikoma, jog tas asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę) reikėtų įgyvendinti ne Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, o koreguojant šio įstatymo nuostatas, kuriomis reguliuojama pilietybės atkūrimo tvarka (be kita ko, 38 straipsnį, kuriame nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti šią pilietybę). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, Teisės departamento specialistų nuomone, neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs (Teisės departamento specialistų nuomone, neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs), bet reikėtų aiškiai reglamentuoti ir tai, kokį dokumentą turėtų pateikti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo siekiantis pareiškėjas, įrodydamas tą faktą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo.	Nepritarti	Pritartina Vyriausybės išvados tai daliai, kuria iš esmės pritariama dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą ir kad įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas. Kiekvienu atveju, priimant sprendimą atkurti arba neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, turintiems ir neatsisakantiems kitos valstybės pilietybės, vertinamos individualios aplinkybės. Dėl TD nuomonės, kad neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs, vertinant ją istoriniu aspektu pažymėtina, kad pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Klausymų metu diskutuota, kad ši sąvoka patikslintų pilietybės atkūrimo sąlygas ir šiuo patikslinimu būtų suformuluota aiški nuomonė, kad priimant sprendimus, reikėtų atsižvelgti į pilietybės netekimo faktą, kuris būtų pagal numatytus reikalavimus atitinkamai įformintas. Diskutuota ir tuo aspektu, kad jeigu šią pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl jos netekimo, tai ar būtų galima laikyti, kad asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2.	Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė 2021-06-03				Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2) atitiktį Europos Sąjungos teisei pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų neturime.	Atsižvelgti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Faina Kukliansky lobistė 2021-05-12				Pastaruoju metu asmenys, siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę susiduria su dirbtinais sunkumais, kuriuos čia norėčiau labai trumpai aptarti ir pateikti pasiūlymus:  Pažeidžiamas gerojo administravimo principas, įtvirtintas LR Viešojo administravimo įstatymo 3 str.  Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 3K-112 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3K-319 „Dėl Klientų aptarnavimo Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2021-04-30, Nr. 2021-09311) nenumatytas atstovavimo institutas, o migracijos departamentas viešojo administravimo procedūrą atkuriant pilietybę pradeda tik pareiškėjui asmeniškai pateikus elektroninį dokumentą, kurio atstovas pateikti negalės. Tokia tvarka iš esmės pablogina pareiškėjo padėtį, nes jis negali naudotis atstovo (kvalifikuoto advokato) pagalba. Ko gero tai vienintelė valstybės teikiama paslauga, kurioje advokatui neleidžiama realizuoti savo profesinių pareigų, o asmeniui naudotis advokato pagalba. Tuo tarpu, pareiškimų pateikimo ir dokumentų pateikimo procedūra darosi vis labiau komplikuota. Darbuotojų telefonai nenurodomi, o pareigūnai, kurių telefonai nurodomi, neatsiliepia arba neturi pakankamos kvalifikacijos atsakyti į klausimus. Vietoj to, kad palengvintų asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę administracinę procedūrą, ji yra apsunkinate, ir dargi panaikinant atstovo, dažniausiai kvalifikuoto advokato, institutą atkuriant pilietybę. Migracijos departamentas nėra strateginio pobūdžio slapta organizacija. Jos tikslas vykdyti viešojo administravimo procedūras ir padėti pareiškėjui, o ne slapstytis nuo jo. Didžioji dauguma pareiškėjų yra užsieniečiai, ambasados yra perkrautos arba nepriima pareiškėjų, jiems pakankamai sunku esant tokiems asmenų aptarnavimo standartams pasiekti rezultatų norint atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nors tokią teisę jie turėtų.  Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 migracijos departamentas sprendžia, kad asmuo, kuris paliko Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., nekreipdamas dėmesio į aplinkybę, kad jų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą, neturi teisės į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Taip formuojama ir teismų praktika. Nei migracijos departamentas, nei teismai nekreipia jokio dėmesio į pilietybės „nustojimo“ arba netekimo privalomas procedūras, tuo pažeisdami įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principą. Dažni sprendimai remiasi prielaidomis ir tik todėl, kad nėra dokumento, galinčio įrodyti, kad asmuo būtent 1940 m. birželio 15 d. asmuo buvo Lietuvos pilietis. Tokio dokumento neišduoda ir archyvas. Lietuvos centrinis archyvas gali išduoti pažymą tik apie tai, kad yra žinių apie asmens pilietybės netekimą, jeigu toks dokumentas saugomas archyve. Sutinku, kad pareiškėjui tenka įrodinėjimo našta, kad jis ar jo bočiai buvo Lietuvos piliečiais, bet tai, kad jis neteko pilietybės įstatymo nustatyta tvarka privalo įrodyti institucija, vykdanti viešąjį administravimą ir tokiu būdu nustatanti juridinį faktą, t.y. migracijos departamentas. Migracijos departamentas reikalauja dokumento, kuris neegzistuoja. Tai, kad asmuo neteko Lietuvos pilietybės, nesant tai įrodančio dokumento, yra tik prielaida. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“. Šiuo metu veikianti LR Pilietybės įstatymo redakcija turi būti peržiūrėta ir patobulinta taip, kad asmenys, kurie siekia atkurti Lietuvos pilietybę ir valstybės tarnautojai konstatuojantys, kad asmuo turi teisę į Lietuvos Pilietybės atkūrimą arba jos neturi, nesusidurtų su įstatymų dviprasmybėmis ir galėtų teisingai, protingai ir sąžiningai spręsti kiekvieno asmens pareiškimą. Todėl, manyčiau, kad įstatymą reikėtų papildyti šiuo straipsniu: 71. Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo – asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, netekusių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, kai jų atžvilgiu priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą.	Pritarti iš dalies	Siūlomas komitete patobulintas projekto iniciatorių variantas. „Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi: „1¹.Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Faina Kukliansky

lobistė

2021-05-12

Pastaruoju metu asmenys, siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę susiduria su dirbtinais sunkumais, kuriuos čia norėčiau labai trumpai aptarti ir pateikti pasiūlymus:

 Pažeidžiamas gerojo administravimo principas, įtvirtintas LR Viešojo administravimo įstatymo 3 str.

 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 3K-112 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3K-319 „Dėl Klientų aptarnavimo Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2021-04-30, Nr. 2021-09311) nenumatytas atstovavimo institutas, o migracijos departamentas viešojo administravimo procedūrą atkuriant pilietybę pradeda tik pareiškėjui asmeniškai pateikus elektroninį dokumentą, kurio atstovas pateikti negalės. Tokia tvarka iš esmės pablogina pareiškėjo padėtį, nes jis negali naudotis atstovo (kvalifikuoto advokato) pagalba. Ko gero tai vienintelė valstybės teikiama paslauga, kurioje advokatui neleidžiama realizuoti savo profesinių pareigų, o asmeniui naudotis advokato pagalba. Tuo tarpu, pareiškimų pateikimo ir dokumentų pateikimo procedūra darosi vis labiau komplikuota. Darbuotojų telefonai nenurodomi, o pareigūnai, kurių telefonai nurodomi, neatsiliepia arba neturi pakankamos kvalifikacijos atsakyti į klausimus.

Vietoj to, kad palengvintų asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę administracinę procedūrą, ji yra apsunkinate, ir dargi panaikinant atstovo, dažniausiai kvalifikuoto advokato, institutą atkuriant pilietybę.

Migracijos departamentas nėra strateginio pobūdžio slapta organizacija. Jos tikslas vykdyti viešojo administravimo procedūras ir padėti pareiškėjui, o ne slapstytis nuo jo. Didžioji dauguma pareiškėjų yra užsieniečiai, ambasados yra perkrautos arba nepriima pareiškėjų, jiems pakankamai sunku esant tokiems asmenų aptarnavimo standartams pasiekti rezultatų norint atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nors tokią teisę jie turėtų.

 Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 migracijos departamentas sprendžia, kad asmuo, kuris paliko Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., nekreipdamas dėmesio į aplinkybę, kad jų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą, neturi teisės į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Taip formuojama ir teismų praktika. Nei migracijos departamentas, nei teismai nekreipia jokio dėmesio į pilietybės „nustojimo“ arba netekimo privalomas procedūras, tuo pažeisdami įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principą. Dažni sprendimai remiasi prielaidomis ir tik todėl, kad nėra dokumento, galinčio įrodyti, kad asmuo būtent 1940 m. birželio 15 d. asmuo buvo Lietuvos pilietis. Tokio dokumento neišduoda ir archyvas. Lietuvos centrinis archyvas gali išduoti pažymą tik apie tai, kad yra žinių apie asmens pilietybės netekimą, jeigu toks dokumentas saugomas archyve. Sutinku, kad pareiškėjui tenka įrodinėjimo našta, kad jis ar jo bočiai buvo Lietuvos piliečiais, bet tai, kad jis neteko pilietybės įstatymo nustatyta tvarka privalo įrodyti institucija, vykdanti viešąjį administravimą ir tokiu būdu nustatanti juridinį faktą, t.y. migracijos departamentas. Migracijos departamentas reikalauja dokumento, kuris neegzistuoja. Tai, kad asmuo neteko Lietuvos pilietybės, nesant tai įrodančio dokumento, yra tik prielaida.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“.

Šiuo metu veikianti LR Pilietybės įstatymo redakcija turi būti peržiūrėta ir patobulinta taip, kad asmenys, kurie siekia atkurti Lietuvos pilietybę ir valstybės tarnautojai konstatuojantys, kad asmuo turi teisę į Lietuvos Pilietybės atkūrimą arba jos neturi, nesusidurtų su įstatymų dviprasmybėmis ir galėtų teisingai, protingai ir sąžiningai spręsti kiekvieno asmens pareiškimą.

Todėl, manyčiau, kad įstatymą reikėtų papildyti šiuo straipsniu:

71. Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo – asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, netekusių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, kai jų atžvilgiu priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą.

Pritarti iš dalies

Siūlomas komitete patobulintas projekto iniciatorių variantas.

„Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:

„1¹.Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Lietuvos Respublikos vyriausybė 2021 -11- 10 Nr. 923				Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2021 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. SV-S-140 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ (toliau – įstatymo projektas) tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, tačiau, sprendžiant dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, atsižvelgti į šiuos aspektus: 1. Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą nauja sąvoka: „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“ Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos Respublikoje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos Respublikoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutą, kuris reglamentuotas šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad lingvistinis ir sisteminis Pilietybės įstatymo normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos Respublikos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 27 ir 32 punktai). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atkūrimą, o ne išdėsto sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta. Pilietybės įstatyme įtvirtintas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas reiškia, kad tam, jog asmuo galėtų pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (jo palikuonis) išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir būti Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 23 punktas). 1922 m. birželio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildyme 6 paragrafu buvo nustatyta, kad „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus“. Abejotina ir nėra argumentų teigti, kad asmenys, kurie užsienyje buvo natūralizavęsi ir įstatymas jų neįpareigojo išsiimti Lietuvos Respublikos pasų, galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo įtvirtinti atvejai, kada Lietuvos Respublikos pilietis netekdavo Lietuvos Respublikos pilietybės; visi šie atvejai susiję su kitos valstybės pilietybės įgijimu. Tik vidaus reikalų ministro leidimu Lietuvos Respublikos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, galėjo pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę; pagal šio įstatymo 26 straipsnį, pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro pasiūlymu. Tarpukario Lietuvos teisės aktuose taip pat buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1938 m. Lietuvos Konstitucija, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Todėl įstatymo projekte siūlomos nuostatos neturėtų išplėsti tarpukario Lietuvos teisės taikymą suteikiant teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiais laikant net ir tuos asmenis, kurie pripažinti praradusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. dėl a) kitos valstybės pilietybės įgijimo ar b) ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo. Taigi, įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, tačiau ji išplėstų asmenų, galinčių kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir neatsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, grupę. Taip pat įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta, ar galimas Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas (dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo ar ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo) turėtų būti siejamas su valdžios institucijų priimtais sprendimais asmens atžvilgiu ir ar tokia sąlyga neprieštarautų Pilietybės įstatyme įtvirtintam Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutui, kurio tikslas – atkurti ypatingą asmens ryšį su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, o ne išdėstyti sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta. 2. Įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, ar įstatymo projektas neišplėstų 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Respublikos konstitucijų nuostatų dėl pilietybės, jeigu pilietybė būtų atkuriama asmeniui (jo palikuoniui), kuris būtų įgijęs kitos valstybės pilietybę, nors pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas asmuo negalėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu. 3. Pagal įstatymo projektą išskiriami asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, tačiau įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, kaip įstatymų leidėjui reikėtų pasielgti dėl tų asmenų, kurių atžvilgiu nebuvo priimti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo vien dėl to, kad informacija apie įgytą kitos valstybės pilietybę to meto Lietuvos Respublikos institucijoms nebuvo žinoma, ar dėl kitų priežasčių, ir ar jų palikuonys galėtų pasinaudoti teise tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, nepaisant to, kad jų protėviai galėtų būti pripažinti netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės. 4. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra tikslių duomenų, ar valstybės archyvuose yra išlikę visi duomenys apie asmenų pilietybę ar apie jos netekimą (panaikinimą) (kai kuriais atvejais išlikusios asmenų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) bylos, valstybės institucijų susirašinėjimai iki 1940 m. birželio 15 d. pilietybės klausimais ir pan., kur asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę tam tikru laikotarpiu, vėliau nurodomi kaip svetimšaliai ar netekę Lietuvos Respublikos pilietybės asmenys). Todėl įstatymų leidėjas turėtų įsivertinti, ar įstatymo projekto tikslas siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiektas, nes šiuo teisiniu reguliavimu nenustatomas aiškus Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymas, taip pat ar tokiu reguliavimu būtų užtikrinamas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas.	Pritarti iš dalies	Pritarti Vyriausybės nutarimo daliai „iš esmės pritarti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą“ ir kad įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas. Klausymų metu buvo visapusiškai analizuojami Vyriausybės išvadoje pateikti aspektai dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, ir atsižvelgiant į projektu siūlomo reguliavimo tikslą, kuriam Vyriausybė pritaria, aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, bet Vyriausybei nepasiūlius alternatyvaus teisinio reguliavimo šiam tikslui pasiekti, siūlomas atsižvelgiant į redakcinius ir teisės aktui keliamus reikalavimus, komiteto patobulintas iniciatorių variantas. Kadangi sąvokos dėstomos pagal abėcėlę, tai šiuo atveju reikėtų pildyti 1¹dalimi, todėl siūloma projekto variantą išdėstyti taip: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi: „1¹.Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos Respublikos vyriausybė

2021 -11- 10 Nr. 923

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2021 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. SV-S-140 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ (toliau – įstatymo projektas) tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, tačiau, sprendžiant dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, atsižvelgti į šiuos aspektus:

1. Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą nauja sąvoka: „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“

Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos Respublikoje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos Respublikoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutą, kuris reglamentuotas šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad lingvistinis ir sisteminis Pilietybės įstatymo normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos Respublikos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 27 ir 32 punktai). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atkūrimą, o ne išdėsto sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta. Pilietybės įstatyme įtvirtintas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas reiškia, kad tam, jog asmuo galėtų pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (jo palikuonis) išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir būti Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d.

Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 23 punktas).

1922 m. birželio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildyme 6 paragrafu buvo nustatyta, kad „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus“. Abejotina ir nėra argumentų teigti, kad asmenys, kurie užsienyje buvo natūralizavęsi ir įstatymas jų neįpareigojo išsiimti Lietuvos Respublikos pasų, galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo įtvirtinti atvejai, kada Lietuvos Respublikos pilietis netekdavo Lietuvos Respublikos pilietybės; visi šie atvejai susiję su kitos valstybės pilietybės įgijimu. Tik vidaus reikalų ministro leidimu Lietuvos Respublikos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, galėjo pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę; pagal šio įstatymo 26 straipsnį, pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro pasiūlymu.

Tarpukario Lietuvos teisės aktuose taip pat buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1938 m. Lietuvos Konstitucija, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Todėl įstatymo projekte siūlomos nuostatos neturėtų išplėsti tarpukario Lietuvos teisės taikymą suteikiant teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiais laikant net ir tuos asmenis, kurie pripažinti praradusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. dėl a) kitos valstybės pilietybės įgijimo ar b) ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo.

Taigi, įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, tačiau ji išplėstų asmenų, galinčių kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir neatsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, grupę.

Taip pat įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta, ar galimas Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas (dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo ar ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo) turėtų būti siejamas su valdžios institucijų priimtais sprendimais asmens atžvilgiu ir ar tokia sąlyga neprieštarautų Pilietybės įstatyme įtvirtintam Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutui, kurio tikslas – atkurti ypatingą asmens ryšį su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, o ne išdėstyti sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.

2. Įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, ar įstatymo projektas neišplėstų 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Respublikos konstitucijų nuostatų dėl pilietybės, jeigu pilietybė būtų atkuriama asmeniui (jo palikuoniui), kuris būtų įgijęs kitos valstybės pilietybę, nors pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas asmuo negalėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu.

3. Pagal įstatymo projektą išskiriami asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, tačiau įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, kaip įstatymų leidėjui reikėtų pasielgti dėl tų asmenų, kurių atžvilgiu nebuvo priimti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo vien dėl to, kad informacija apie įgytą kitos valstybės pilietybę to meto Lietuvos Respublikos institucijoms nebuvo žinoma, ar dėl kitų priežasčių, ir ar jų palikuonys galėtų pasinaudoti teise tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, nepaisant to, kad jų protėviai galėtų būti pripažinti netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės.

4. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra tikslių duomenų, ar valstybės archyvuose yra išlikę visi duomenys apie asmenų pilietybę ar apie jos netekimą (panaikinimą) (kai kuriais atvejais išlikusios asmenų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) bylos, valstybės institucijų susirašinėjimai iki 1940 m. birželio 15 d. pilietybės klausimais ir pan., kur asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę tam tikru laikotarpiu, vėliau nurodomi kaip svetimšaliai ar netekę Lietuvos Respublikos pilietybės asmenys). Todėl įstatymų leidėjas turėtų įsivertinti, ar įstatymo projekto tikslas siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiektas, nes šiuo teisiniu reguliavimu nenustatomas aiškus Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymas, taip pat ar tokiu reguliavimu būtų užtikrinamas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas.

Pritarti iš dalies

Pritarti Vyriausybės nutarimo daliai „iš esmės pritarti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą“ ir kad įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas.

Klausymų metu buvo visapusiškai analizuojami Vyriausybės išvadoje pateikti aspektai dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, ir atsižvelgiant į projektu siūlomo reguliavimo tikslą, kuriam Vyriausybė pritaria, aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, bet Vyriausybei nepasiūlius alternatyvaus teisinio reguliavimo šiam tikslui pasiekti, siūlomas atsižvelgiant į redakcinius ir teisės aktui keliamus reikalavimus, komiteto patobulintas iniciatorių variantas. Kadangi sąvokos dėstomos pagal abėcėlę, tai šiuo atveju reikėtų pildyti 1¹dalimi, todėl siūloma projekto variantą išdėstyti taip:

„1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas

Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Žmogaus teisių komitetas 2021-11-18				*	iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr. XIVP-430(2) ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti.	Pritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Žmogaus teisių komitetas

2021-11-18

iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr. XIVP-430(2) ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti.

Pritarti

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti komiteto patobulintam projekto XIVP-430(3) variantui ir komiteto išvadoms.

8. Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 1, susilaikė – 2.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras

Komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė