LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2020 m. sausio 13 d.

 

Pir­mi­nin­kau­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. PRANCKIETIS
ir Sei­mo na­rys A. VINKUS

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mi iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai! Kar­tu pir­mi­nin­kau­ja Sei­mo na­rys, Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Vin­kus.

Skel­bia­me iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą, ku­rio me­tu ir bus įteik­ta Lais­vės pre­mi­ja.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vyriausiasis specialistas). Jo Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS (A. VINKUS). Kvie­čia­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Bran­gūs Lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, Lais­vės ko­vo­to­jai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, ger­bia­ma­sis Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, ger­bia­mi Sei­mo Pir­mi­nin­kai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės ir sve­čiai.

Kai va­ka­rai anks­tė­ja, vis džiu­giau su­tin­ka­me kiek­vie­ną ry­tą. Die­nos il­gė­ja šian­die­nos žmo­nėms, bet prieš 29-erius me­tus die­na ne­be­pra­švi­to ir su­stin­go 14-ai did­vy­rių: Lo­re­tai Asa­na­vi­čiū­tei, Vir­gi­ni­jui Drus­kiui, Da­riui Ger­bu­ta­vi­čiui, Ro­lan­dui Jan­kaus­kui, Ri­man­tui Juk­ne­vi­čiui, Al­vy­dui Ka­na­pins­kui, Al­gi­man­tui Pet­rui Ka­vo­liu­kui, Vy­tau­tui Kon­ce­vi­čiui, Vi­dui Ma­ciu­le­vi­čiui, Ti­tui Ma­siu­liui, Al­vy­dui Ma­tul­kai, Apo­li­na­rui Juo­zui Po­vi­lai­čiui, Ig­nui Ši­mu­lio­niui, Vy­tau­tui Vait­kui.

Pa­gerb­ki­me jų au­ką ty­la.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Iš­au­šu­si il­gė­jan­ti die­na bu­vo tuš­čia ir ne­tei­kian­ti džiu­ge­sio. Bet ar ga­li­ma džiaug­tis, kai ta­vo lais­vę ką tik api­py­lė krau­ju ir su­ma­lė tan­kų vikš­ruo­se? Su­si­do­ro­jo su gy­nė­jais, bu­vu­siais be gin­klo, be pyk­čio, tik su sie­kiu bū­ti sa­vo tei­sė­tai pa­siek­to­je lais­vė­je.

Kai pil­ki grin­di­niai su­gė­rė jau­nų žmo­nių krau­ją, bu­vo pa­skelb­ta, kad su­žeis­tie­siems rei­kia gy­vy­bės, rei­kia krau­jo. Ati­da­vė­me da­lį sa­vęs ko­vo­ju­siems prie štur­muo­ja­mų pa­sta­tų ir ne­va­di­no­me to au­ka, va­di­no­me tai gy­vy­be. Gy­vy­be dau­giau kaip 700 su­žeis­tų žmo­nių. Gar­bė Jums, gy­nė­jai!

Ir vi­si, ku­rie su­pra­to Sau­sio 13-ąją, ga­li liu­dy­ti, kad gy­ve­ni­mas sky­rė­si iki tos nak­ties ir po jos. Tai bu­vo ri­ba, tai bu­vo lū­žis, lū­žis mū­sų tau­tos is­to­ri­jo­je. Tai bu­vo vir­smas mū­sų vi­suo­me­nė­je.

Tą die­ną, tą il­gė­jan­čią die­ną vie­ni Lie­tu­vos vai­kai ėjo gin­ti lais­vės, ki­ti – ma­ži vai­kai – li­ko žais­ti na­muo­se, o mo­ti­nos už­tik­ri­no rū­pes­tį, sau­gu­mą ir kryp­tin­gą su­pra­ti­mą, kad už­au­gę tęs­tų – kur­tų lais­vą lais­vų pi­lie­čių ša­lį. Ta­da dar ne vi­si su­pra­to, kiek daug pa­kei­tė ši kru­vi­na nak­tis, kaip vis­kas po jos pa­si­keis ir kad ne­rei­ka­lin­gų au­kų ne­bu­vo.

Lais­vės sie­ki­mas, kaip kiek­vie­na aud­ra, tu­ri pra­džios ver­pe­tą, o žmo­nių ap­si­spren­di­mas – lyg vai­sius, ku­ris sa­vo lai­ku su­bran­din­tas nu­krin­ta ant že­mės ir iš­bars­to sėk­las.

Lais­vės sėk­lo­mis pa­bu­do prie­spau­dos iš­var­gin­ti su­ki­lė­liai ir po­ka­rio did­vy­riai, ku­riuos gar­bin­gai pa­lai­do­jo­me pra­ėju­siais me­tais. Mus mo­kė vi­sų kar­tų Lais­vės ko­vo­to­jai, ku­riems šian­dien sta­to­me pa­min­klus, įver­ti­na­me vals­ty­bi­niais žen­klais.

Vi­sa­da yra ki­tas pa­si­rin­ki­mas. Vi­sa­da yra ly­ges­nis ke­lias. Bet už tai mes ir dė­ko­ja­me gy­nė­jams, kad jie rin­ko­si pras­min­gą kryp­tį, pras­min­gą gy­ve­ni­mą ir pras­min­gą bū­tį to­mis die­no­mis ir tą nak­tį.

Šią il­gė­jan­čią die­ną rin­ko­mės ir ren­ka­mės prie lau­žų, ke­lia­me vė­lia­vas ir vie­ni­ja­mės pri­si­mi­ni­mams. Te­gul ši die­na bū­na taip pras­min­ga mū­sų ka­len­do­riuo­se, kaip Va­sa­rio 16-oji ir Ko­vo 11-oji. Lais­vės gy­nė­jų die­na te­gul bū­na lais­va, te­gul ši die­na bū­na lais­va, kai pa­sa­ko­ja­ma au­gan­tiems apie am­ži­nin­kus did­vy­rius, kad kiek­vie­no lie­tu­vio mei­lė Tė­vy­nei tap­tų ša­ke­le tvir­tai su­au­gu­sio vai­ni­ko, ku­ris va­di­na­si Lie­tu­va. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (A. VINKUS). Dė­ko­ja­me ger­bia­mam Sei­mo Pir­mi­nin­kui. Šian­dien mi­ni­me vie­ną reikš­min­giau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tų, kai bu­vo ap­gin­ta at­kur­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė. Nors pra­bė­go 29 me­tai, Sau­sio 13-oji vi­sa­da iš­liks kaip vie­ny­bės ir per­ga­lės die­na, o žu­vu­sių­jų did­vy­rių ar­ti­mie­siems ir skaus­mo die­na.

Tuo me­tu mo­ra­li­nis ap­si­spren­di­mas, ne­pa­pras­tas ryž­tas, mei­lė sa­vo Tė­vy­nei ir jos Lais­vei pa­dė­jo nu­ga­lė­ti daug stip­res­nį prie­šą, at­rem­ti vyk­do­mą so­vie­tų ag­re­si­ją.

Žo­dį tars lais­vę gy­nęs ir sun­kiai prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to su­žeis­tas Ro­ber­tas Gra­daus­kas. To­mis le­mia­mo­mis Lie­tu­vai die­no­mis Ro­ber­tas stu­di­ja­vo Kau­ne, iš­lai­kęs eg­za­mi­ną, sku­biai grį­žo į Vil­nių gin­ti sa­vo bran­gios Tė­vy­nės. Pra­šom.

 

Lais­vę gy­nu­sio ir sun­kiai prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to su­žeis­to Ro­ber­to Gradausko kal­ba

 

R. GRADAUSKAS. La­ba die­na, la­ba die­na, ger­bia­mas Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi mi­nist­rai, gar­būs sve­čiai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji. Taip, tą lem­tin­gą nak­tį man bu­vo 21 me­tai. Da­bar mes tu­ri­me 29 me­tus, pra­ėju­sius po tų įvy­kių. Ką no­rė­čiau pa­sa­ky­ti? No­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad daug gra­žaus, įvai­raus lai­ko pra­bė­go, mū­sų vals­ty­bės ke­lias bu­vo vin­giuo­tas, bet tai bet ku­riuo at­ve­ju bu­vo mū­sų nu­ei­tas ke­lias, Lie­tu­vos žmo­nių, tai yra ne oku­pan­tų nu­ves­tas, o mū­sų pa­čių nu­ei­tas, ne­svar­bu kaip, bet tai bu­vo mū­sų žings­niai.

Ką aš šian­dien ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti sa­vo sū­nui, ku­riam da­bar ir­gi yra 21 me­tai? Aš jam tar­čiau: pa­­žiū­rė­k žu­vu­sių­jų gi­mi­mo me­tus, kiek jiems me­tų bu­vo ta­da, 1991 m. sau­sio 13 d. – 22, 28, 17, 24, 21, 17, 24, 21, 20. At­si­pra­šau, tru­pu­tį jau­di­nuo­si dėl to, kad ne­su pra­tęs kal­bė­ti. Ką reiš­kia tas mū­sų vals­ty­bės nu­ei­tas ke­lias – 29 me­tai ir tos ver­ty­bės, ku­rios bu­vo da­bar ir ko mums rei­kia šian­dien. Mes rin­ko­mės Sau­sio 13-ąją kiek­vie­nas at­ski­rai tu­rė­da­mas sa­vo kaž­kokį mo­ty­vą. Kaž­kas na­muo­se gal­vo­jo apie Lie­tu­vą, bu­vo min­ti­mis apie lais­vę, kaž­kas sa­vo min­tis re­a­li­za­vo žo­džiu, tie žo­džiai kaž­ką pa­drą­si­no, kaž­kas pa­drą­sin­tas at­va­žia­vo prie Vil­niaus, kaž­kas at­va­žia­vo prie Kau­no. Sau­sio nak­tį vi­sa tai – tau­tos ben­dra min­tis, ben­dros pa­stan­gos iš­si­lie­jo tuo, kuo mes ta­po­me, tai yra at­va­žia­vo tan­kai ir tau­ta su­sto­jo prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to kaip vie­nas kū­nas. Mes sto­vė­jo­me taip, tar­si vie­nas ki­tą jaus­tu­me kaip sa­vo kū­no da­lį. Su­si­ki­bo­me ran­ko­mis ir min­ties pa­si­trauk­ti kaž­kur į šo­ną ne­bu­vo. At­va­žia­vo tan­kai, iš­si­ri­kia­vo prieš mus, di­de­lis va­rik­lių gaus­mas už­mu­šė vi­sas min­tis. Jau­ti, kaip po ko­jo­mis dre­ba že­mė, ma­tai iš­si­ri­kia­vu­sius ka­rei­vius ir ne­tu­ri jo­kių min­čių, kad tu iš čia ga­li iš­ei­ti svei­kas ar dar kaip nors pa­si­trauk­ti, prie­ky­je ta­vęs yra prie­šas, už ta­vęs – žmo­nių vil­tis, ta, ku­rią tau su­tei­kia vi­si Lie­tu­vos žmo­nės. Tuo me­tu ne­ga­li pa­si­trauk­ti, tie­siog lau­ki, sto­vi ir tu­ri at­lik­ti tai, ką ti­kie­si pa­da­ry­ti ir ko iš ta­vęs ti­ki­si.

Ką mes ga­li­me pa­sa­ky­ti da­bar­ti­niam jau­ni­mui, sa­vo jau­nuo­liams? Mu­mis tuo me­tu pa­si­ti­kė­jo, mes sau­sio 13 dieną prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, prie Ko­nars­kio at­sto­vė­jo­me, nepa­si­trau­kė­me, mes da­vė­me aiš­kų įro­dy­mą, kaip bus, jei­gu kaž­kas iš­drįs pul­ti mū­sų par­la­men­tą. Aš ti­kiuo­si, kad par­la­men­te bu­vę žmo­nės ir­gi ga­lė­jo pui­kiau­siai jaus­ti tą tau­tos pa­lai­ky­mą ir ži­no­ti, kad nie­kas nepa­si­trauks, jei­gu čia at­va­žiuos. Žmo­nės bu­vo pa­si­ren­gę mir­ti ne tik už Tė­vy­nę, bet ir už jus, esan­čius sa­lės vi­du­je. Tai bu­vo tau­tos spren­di­mas ir jis bu­vo la­bai aiš­kus.

Vie­ny­bė ir mū­sų su­si­tel­ki­mas bu­vo rak­tas į to­li­mes­nius įvy­kius ir tai, ką mes pa­sie­kė­me ir tu­ri­me šian­die­n. Tarp­tau­ti­nė is­to­ri­ja ro­do, kad blo­gis nie­kur ne­din­go – tan­kai pa­si­trau­kė, bet in­te­re­sai, pik­tų vals­ty­bių kės­lai iš­li­ko. Pa­si­žiū­rė­ki­te: Gru­zi­ja bu­vo prieš Sau­sio 13-ąją, Gru­zi­ja bu­vo po Sau­sio 13-osios, ki­ti įvy­kiai, Uk­rai­na. Im­ki­me net­gi Sau­sio 13-osios nak­tį Ira­ką. Kiek ka­rų per tą 29 me­tų lai­ko­tar­pį per­ėjo per Ira­ką. Tai pa­sau­lis vel­ka sa­vo pyk­tį, am­bi­ci­ja­s, im­pe­ria­lis­ti­ne­s už­gai­da­s už­im­ti, at­im­ti, o sa­vy­bės, ku­rios lei­džia mums iš­lik­ti ne­pri­klau­so­miems ir lais­viems, iš­lie­ka iki šiol. Tai yra lais­vės troš­ki­mas, drą­si sva­jo­nė drą­siai siek­ti ir, svar­biau­sia, pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu taip, kaip mes pa­si­ti­kė­jo­me Sau­sio 13-ąją su­sto­ję, su­si­ka­bi­nę ran­ko­mis vie­nas su ki­tu, taip, kaip mes ti­kė­jo­me esan­čiais čia, sa­lė­je, kad mes sto­vi­me ne tik dėl Lie­tu­vos ir dėl jū­sų – mes vi­si sto­vi­me dėl to pa­ties.

Ly­giai tų pa­čių sa­vy­bių rei­kia ir da­bar­ti­niam jau­ni­mui, ir mums, žiū­rin­tiems į mū­sų jau­ni­mą. Aš pa­sa­ky­čiau jau­nuo­liui ar­ba sū­nui, ku­riam da­bar ir­gi 21 me­tai, kaip sa­kiau prieš tai, kad aš pa­si­ti­kiu ta­vi­mi, pa­si­ti­kiu, kad tu ap­gin­si Lie­tu­vą, tu ją kur­si, ją puo­se­lė­si ir vys­ty­si taip, kad mes ta­vi­mi ir ju­mis, jau­no­ji kar­ta, ga­lė­tu­me di­džiuo­tis. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me lais­vės gy­nė­jui Ro­ber­tui Gra­daus­kui.

Šiais me­tais švę­si­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo tris­de­šimt­me­tį. Ke­lias į Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą bu­vo sun­kus ir il­gas. Par­ti­za­nai, po­li­ti­niai ka­li­niai, re­zis­ten­tai, po­grin­di­nės spau­dos pla­tin­to­jai ir vi­si my­lin­tys lais­vę ko­vo­jo prieš so­vie­tų oku­pa­ci­ją ir gin­klu, ir žo­džiu. Mi­nė­da­mi šią su­kak­tį, pri­si­me­na­me ir tuos žmo­nes, ku­rių dė­ka bu­vo iš­sau­go­tas lais­vas žo­dis ir ti­kė­ji­mas.

2019 me­tai bu­vo ypa­tin­gi. Mū­sų ar­ki­vys­ku­pas eme­ri­tas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus bu­vo pa­skir­tas kar­di­no­lu.

Kvie­čia­me 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Jo Emi­nen­ci­ją kar­di­no­lą Si­gi­tą Tam­ke­vi­čių. (Plo­ji­mai)

 

2013 metų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to Jo Emi­nen­ci­jos kar­di­no­lo Si­gi­to Tam­ke­vi­čiaus kal­ba

 

S. TAMKEVIČIUS. Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Pre­zi­den­te, Eks­ce­len­ci­jos už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke, prem­je­re, Sei­mo na­riai, mi­nist­rai ir vi­si gar­būs šios šven­tės da­ly­viai, ypač lais­vės ko­vo­to­jai!

Gi­liai at­min­ty­je įsi­rė­žė vaiz­das, ku­rį Sau­sio 13-osios ry­tą, au­ko­da­mas Mi­šias, ma­čiau per Sei­mo ko­ri­do­riaus lan­gą. Vie­ni vy­rai ne­šė ar­ma­tū­rą ir sta­tė ba­ri­ka­das, o ki­ti karš­tai mel­dė­si, nes vi­siems bu­vo aiš­ku, kad mū­sų lais­vę ga­li ap­gin­ti tik Die­vas.

Sau­sio 13-oji li­ko kaip mū­sų tau­tos Gol­go­ta, ta­čiau ji yra mū­sų tau­tos pa­si­di­džia­vi­mas – su Die­vo pa­gal­ba ap­gy­nė­me lais­vę. Šian­dien į Sau­sio 13-ąją žvel­gia­me iš 29 me­tų per­spek­ty­vos ir ban­do­me ana­li­zuo­ti sa­vo ap­si­spren­di­mus ir ryž­tą bet ko­kia kai­na ap­gin­ti sa­vo lais­vę.

Oku­pan­tas mus pa­ver­gė fi­ziš­kai ir mes ne­tu­rė­jo­me jė­gų jam pa­si­prie­šin­ti, ta­čiau jam rū­pė­jo pa­verg­ti ir mū­sų dva­sią. Bet to pa­da­ry­ti jam ne­pa­si­se­kė. Ne­gel­bė­jo ir ga­lin­gas rep­re­si­nės KGB struk­tū­ros bei so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos apa­ra­tas, tu­rė­jęs tiks­lą, kad mes pa­mir­šę Die­vą ir Tė­vy­nę šlo­vin­tu­me sa­vo pa­ver­gė­jus. Jis ne­pa­jė­gė pa­verg­ti lie­tu­vio są­mo­nės ir už­da­ry­ti ją į dva­si­nį la­ge­rį.

Per 17 eg­zis­ta­vi­mo me­tų po­grin­džio lei­di­niai „Kro­ni­ka“ ir „Auš­ra“ už­fik­sa­vo dau­gy­bę per­se­kio­ji­mo ir ko­vos už lais­vę fak­tų: en­gia­mą Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, bet ir vei­kian­čią po­grin­dy­je, nio­ko­ja­mą Kry­žių kal­ną, bet ir slap­ta te­nai at­sta­to­mus kry­žius, teis­mus bei la­ge­rius už tie­sos žo­dį, bet ir ryž­tą ne­iš­duo­ti tie­sos, pri­si­i­mant kry­žiaus da­lią.

Są­jū­dis ir Sau­sio 13-oji tu­rė­jo la­bai gi­lias šak­nis, jų ne­pa­jė­gė pa­kirs­ti jo­kia prie­spau­da. Pa­čios gi­liau­sios šak­nys bu­vo krikš­čio­niš­ka­sis lie­tu­vio ti­kė­ji­mas, stip­ri­nęs mū­sų par­ti­za­nus ir ne­gin­kluo­tos ko­vos da­ly­vius. Po­pie­žius Pran­ciš­kus, lan­ky­da­ma­sis Lie­tu­vo­je, ne­at­si­tik­ti­nai ra­gi­no tas šak­nis la­bai bran­gin­ti.

Lais­vė yra Die­vo do­va­na, ku­rią rei­kia bran­gin­ti ir kas­dien gin­ti. Lais­vas yra ne tas, ku­ris kar­tais el­gia­si tar­si ne­tu­rė­da­mas gal­vos, bet tas, ku­ris bran­gi­na tie­są ir žvel­gia į žmo­nes ne kaip į kon­ku­ren­tus ar, dar blo­giau, kaip į daik­tus, ku­riais ga­li­ma pa­si­nau­do­ti, bet kaip į bro­lius ir se­se­ris, ku­riems ne tik ga­li­ma, bet ir rei­kia pa­si­tar­nau­ti.

Per 29 me­tus mes ši­to­kį su­vo­ki­mą kaž­kiek pra­ra­do­me, nes per daug įti­kė­jo­me į Ma­mo­nos ga­lią, o tik­ra­sis ti­kė­ji­mas ap­sil­po. Pi­ni­gas bei tur­tas daug kam yra ta­pęs tie­siog sta­bu, ku­riam mel­džia­ma­si. Dėl to šian­dien dau­ge­lis, užuot sta­tę Lie­tu­vą, ge­ba vien kal­tin­ti, kad ki­ti jos ne­sta­to.

Dau­ge­lis lin­kę de­juo­ti dėl val­di­nin­kų ne­są­ži­nin­gu­mo, ko­rup­ci­jos ir abe­jin­gu­mo pa­pras­tam žmo­gui, ta­čiau Die­vo ne­bi­jan­tys ir sa­vo ar­ti­mo ne­my­lin­tys žmo­nės at­si­ra­do ne­at­si­tik­ti­nai. Mes pa­tys juos iš­siug­dė­me. Sa­vo jau­nys­tė­je jie ma­tė, kaip tė­vai vo­gė iš ko­lū­kių ir ga­myk­lų, ma­tė, kaip jie veid­mai­nia­vo, net ko­la­bo­ra­vo su Lie­tu­vos pa­ver­gė­jais. To­dėl dau­ge­liui tė­vų ir se­ne­lių rei­kė­tų da­ry­ti at­gai­lą už vai­kus ir anū­kus, ku­rie šian­dien gar­bi­na ne Die­vą, bet pi­ni­gus ir sa­vo in­te­re­sus iš­ke­lia aukš­čiau už ben­drą­jį vi­suo­me­nės gė­rį.

Lie­tu­vo­je tik tuo­met taps švie­siau, kai mes vi­si – dva­siš­kiai ir pa­sau­lie­čiai, val­džios žmo­nės ir ei­li­niai pi­lie­čiai – pri­si­im­si­me at­sa­ko­my­bę už Tė­vy­nės at­ei­tį, kai bent ban­dy­si­me keis­tis į ge­ra, ša­lin­da­mi iš sa­vo šir­džių pyk­tį ir vie­ni ki­tų nie­ki­ni­mą. Esu gi­liai įsi­ti­ki­nęs, kad šian­dien mal­da ne ma­žiau rei­ka­lin­ga kaip anuo­met prieš 29 me­tus Sau­sio 13-ąją.

Te­lai­mi­na Die­vas Lie­tu­vą! Te­lai­mi­na vi­sus ku­rian­čius Lie­tu­vos at­ei­tį! Ačiū. (Plo­ji­mai)

 

Liu­das Mi­ka­laus­kas at­lie­ka dai­ną „Šau­kiu aš tau­tą“.

 

PIRMININKAS. Tai bu­vo Liu­das Mi­ka­laus­kas.

Prieš de­vy­ne­rius me­tus bu­vo įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja. Kvie­čiu Sei­mo na­rę, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę Rad­vi­lę Mor­kū­nai­tę-Mi­ku­lė­nie­nę.

 

Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Rad­vi­lės Mor­kū­nai­tės-Mikulėnie­nės kal­ba

 

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai, šie­met švę­si­me bran­gią su­kak­tį – Ko­vo 11-osios Lie­tu­vai 30. Ap­gy­nė­me ją prieš 29 me­tus – vi­sa­da bū­si­me dė­kin­gi tiems, ku­riems ta die­na bu­vo pas­ku­ti­nė, nie­ka­da ne­pa­mir­ši­me ir pa­sa­ko­si­me vai­kams, koks ste­buk­las tuo­met įvy­ko. No­ri­me, kad mū­sų vals­ty­bė bū­tų gy­va, kad ji aug­tų, gy­ven­tų ir iš­lik­tų. Mes pa­žįs­ta­me iš­orės prie­šus – il­gus šimt­me­čius ten be­veik nie­kas ne­si­kei­čia. Lai­mei, esa­me dar la­biau bud­res­ni ir be­si­sten­gian­tys stip­rin­ti sa­vo gy­ny­bą ir at­spa­ru­mą. Mes ži­no­me ir prie­šus vi­du­je – pa­si­tai­kan­tis abe­jin­gu­mas, go­du­mas, at­jau­tos sty­gius, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ap­link esan­čiais. Tai truk­do mū­sų vals­ty­bei tap­ti sėk­min­ges­nei. Mums rei­kia stip­res­nės ko­vos dva­sios ir ti­kė­ji­mo, kad kiek­vie­nas ga­li­me pri­si­dė­ti prie lai­mė­ji­mo, nes iš vi­suo­me­nės, ku­rio­je pra­de­da tarp­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, la­bai leng­va at­im­ti Vals­ty­bę. Per oku­pa­ci­ją Lie­tu­va iš­sau­go­jo vals­ty­bin­gu­mo sva­jo­nę, nes bu­vo drą­sių, ryž­tin­gų, kraš­tą ir jos žmo­nes my­lin­čių žmo­nių. Al­bi­nas Ken­tra bu­vo vie­nas tų, ku­ris ne­pra­ra­do ti­kė­ji­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo Lie­tu­vos pra­ei­ti­mi ir at­ei­ti­mi.

Prieš 15 me­tų sau­sio 12 die­nos va­ka­re ėjom su bi­čiu­liais Vil­niu­je To­to­rių gat­ve, kur at­ver­tos pa­sta­to du­rys kvie­tė už­ei­ti vi­dun. Ant be­to­ni­nių grin­dų ir tarp pli­kų sie­nų bū­ria­vo­si žmo­nės. Čia Al­bi­nas Ken­tra bu­vo įren­gęs sa­vo vi­de­o­ar­chy­vų per­žiū­rą, skir­tą Sau­sio 13-ajai. Taip pir­mą kar­tą Miš­ko bro­lių na­muo­se su­ti­kau ger­bia­mą Al­bi­ną, ku­ris nu­ste­bi­no sa­vo ener­gija, sklan­džiu ir tiks­liu pa­sa­ko­ji­mu. Jis mi­nė­jo, kaip to­mis die­no­mis an­glų kal­ba jam te­ko duo­ti in­ter­viu už­sie­nio žur­na­lis­tams apie Ru­si­jos ag­re­si­ją Lie­tu­vo­je. Pa­sa­ko­jo, kad jo fil­muo­ti kad­rai per ži­nių tar­ny­bas ap­skrie­jo pa­sau­lį. To­kia bu­vo ma­no pir­mo­ji pa­žin­tis su Al­bi­nu Ken­tra. Šio­je sa­lė­je yra žmo­nių, ku­rie jį kaip bi­čiu­lį ir ben­dra­žy­gį pa­žįs­ta kur kas il­giau. Ko­mi­si­jai pa­skel­bus, kad jis tam­pa Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tu su­lau­kiau daug džiaugs­mo ir svei­ki­ni­mo ži­nu­čių. Tai ir jo kraš­tie­čiai ši­la­liš­kiai, ir aka­de­mi­nės ben­druo­me­nės ben­dra­dar­biai, ir Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rai.

Al­bi­nas gi­mė 1929 me­tais Gūb­rių kai­me, Ši­la­lės apy­lin­kė­se, Onos ir Juo­za­po šei­mo­je. Juo­za­pas bu­vo tų lai­kų ino­va­ty­vus ūki­nin­kas, taip pat jis tu­rė­jo no­rą, kad Ši­la­lė tap­tų mū­ri­niu mies­te­liu, to­dėl sa­vo lė­šo­mis nu­pir­ko že­mės skly­pą, ku­ria­me bu­vo mo­lio, tin­ka­mo ply­toms ga­min­ti. Ma­ma, gi­mu­si Či­ka­go­je, bu­vo šei­mos šer­dis, ji įvai­ria­pu­siš­kai ug­dė ne tik sa­vo, bet ir kai­my­nų vai­kus. Pa­vyz­džiui, reng­da­vo li­te­ra­tū­ri­nes po­pie­tes, kur bu­vo skai­to­mi Va­ka­rų Eu­ro­pos ra­šy­to­jų kū­ri­niai. Jai la­bai svar­bi bu­vo Lie­tu­vos is­to­ri­ja, ir, sa­vai­me su­pran­ta­ma, Lie­tu­vos at­ei­tis. To­dėl la­bai są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko ne pa­si­trauk­ti iš Lie­tu­vos, o pa­si­lik­ti ir gin­ti ją nuo oku­pa­ci­jų. Pa­si­prie­ši­ni­me da­ly­va­vo vi­sa šei­ma: ke­tu­ri sū­nūs ta­po par­ti­za­nais, dvi duk­ros ir pa­ti ma­ma – ry­ši­nin­kė­mis. Al­bi­nas bu­vo jau­niau­sias, 16 me­tų da­vė prie­sa­ką Ši­la­lės miš­kuo­se, ly­gia­vo­si į sa­vo bro­lį Jo­ną Ken­trą-Rū­te­nį. Jis bu­vo Bu­ti­gei­džio rink­ti­nės va­das, Že­mai­čių apy­gar­dos šta­bo na­rys. Gar­sė­jo kaip griež­tas ir tei­sin­gas par­ti­za­nas. Vi­sos šei­mos li­ki­mas niū­rus. Al­bi­nas Ken­tra so­vie­tų kaip ne­pil­na­me­tis bu­vo nu­teis­tas 10 me­tų la­ge­rio. Už Ura­lo kal­nų iš Ka­ra­ba­so į Spas­ko la­ge­rį su ki­tais ka­li­niais bu­vo ke­lias die­nas va­ro­mas pės­čio­mis. Šia­me la­ge­ry­je ka­lė­jo ru­sų ra­šy­to­jas Alek­san­dras Sol­že­ny­ci­nas, įvai­rių tau­ty­bių in­te­li­gen­tai – di­plo­ma­tai, moks­li­nin­kai, gy­dy­to­jai, kul­tū­ros žmo­nės.

Iš la­ge­rio Al­bi­nas per klai­dą iš­ėjo ki­ta pa­var­de, to­dėl ga­lė­jo įsto­ti ir baig­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­tą – an­glų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros stu­di­jas. Čia pra­si­dė­jo ki­to­kia jo ko­va. Įkū­rė an­glų kal­bos au­dio­vi­zu­a­li­nį cen­trą, ku­ria­me stu­den­tai ga­lė­jo mo­ky­tis už­sie­nio kal­bų, klau­sy­tis lais­vo­jo pa­sau­lio ra­di­jo lai­dų. Tai bu­vo pa­si­prie­ši­ni­mo veik­la prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją, sie­kis tin­ka­mai iš­mo­ky­ti stu­den­tus už­sie­nio kal­bų, ati­da­ry­ti lan­gą į Va­ka­rų pa­sau­lį ir bent trum­pam iš­va­duo­ti iš so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos. Uni­ver­si­te­to lai­ko­tar­pis žy­mi ir pa­stan­gas įtvir­tin­ti Lie­tu­vos kul­tū­rą. Al­bi­no už­si­spy­ri­mo ir su­ma­nu­mo dė­ka po­grin­di­niais bū­dais ge­riau­siais lie­tu­vių dai­li­nin­kų dar­bais bu­vo iš­puoš­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­tas. Tai iš­li­kę iki mū­sų die­nų.

Al­bi­ną Ken­trą – žmo­gų su ka­me­ra – ma­to­me be­veik vi­suo­se is­to­ri­nės at­min­ties ren­gi­niuo­se. Bet ne ant sce­nos, sa­kan­tį kal­bas, nors pa­sa­ky­ti jis tik­rai tu­ri ką. Ma­to­me jį su vaiz­do ka­me­ra ku­rian­tį ar­chy­vą Lie­tu­vai. Fik­suo­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros įvy­kius pra­dė­jo dau­giau nei prieš pen­kias­de­šimt me­tų, jo dė­ka yra pui­kios me­džia­gos iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to 400-ųjų me­tų pa­mi­nė­ji­mo.

Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui dau­gu­ma su­si­bū­ri­mų, mi­tin­gų, ve­du­sių į Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę, yra iš­sau­go­ti Al­bi­no vi­de­o­juos­to­se. Su­kaup­ta virš 20 tūks­t. va­lan­dų fil­muo­tos me­džia­gos. Sau­sio 13-osios iš­va­ka­rė­se už­fik­suo­tas Spau­dos rū­mų štur­mas iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų pa­sie­kė vi­są pa­sau­lį. Tai bu­vo itin svar­bus dar­bas, kaip ir jo krei­pi­mai­si į Va­ka­rų vals­ty­bių va­do­vus. Pui­kiai mo­kė­da­mas ke­le­tą už­sie­nio kal­bų, dėl Lie­tu­vos lais­vės rei­ka­lo jis ra­šė laiš­kus Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Vo­kie­ti­jos, Ja­po­ni­jos va­do­vams, iš jų ga­vo ir at­sa­ky­mus.

Al­bi­nas Ken­tra yra Miš­ko bro­lių na­mų vie­nas iš kū­rė­jų. Už­sie­nio lie­tu­viai, ki­ti rė­mė­jai au­ko­jo šiam pro­jek­tui lė­šas. Pa­sta­tas pri­kel­tas iš griu­vė­sių, ir la­bai ti­kiuo­si, kad ja­me ga­liau­siai bus ga­li­ma įgy­ven­din­ti gra­žią ir la­bai svar­bią mi­si­ją – įreng­ti at­vi­rą vi­suo­me­nei is­to­ri­nės at­min­ties cen­trą, ku­ria­me bū­tų vaizdo, do­ku­men­tų ar­chy­vas, bib­lio­te­ka.

Šian­dien ši me­džia­ga pa­sau­lio is­to­ri­kams ži­no­ma dė­ka Al­bi­no Ken­tros. Jo­ha­ne­sas Ras­mu­se­nas iš Da­ni­jos, Bal­ti­jos ini­cia­ty­vos ir tin­klo, skir­to vie­ni ki­tų pa­ži­ni­mui tarp ša­lių ir vie­ni­jan­čio 140 mu­zie­jų bei or­ga­ni­za­ci­jų, kū­rė­jas, sa­ko, kad Al­bi­nas Ken­tra yra vie­nas ge­riau­sių sa­vo ša­lies am­ba­sa­do­rių, per ku­rio as­me­ni­nę is­to­ri­ją Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bės su­pra­to Bal­ti­jos ša­lių pa­ty­ri­mus.

Lai­min­ga vals­ty­bė, ku­rio­je yra to­kių žmo­nių kaip Al­bi­nas Ken­tra – darbš­tus, drą­sus, po iš­ban­dy­mų at­si­tie­sęs ir at­ra­dęs sa­vo pa­šau­ki­mą. Jo pa­si­rin­ki­mas skir­ti sa­vo lai­ką Lie­tu­vai ne­bu­vo vien­kar­ti­nis pro­jek­tas, tai yra jo gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė. Lai­min­ga vals­ty­bė, ku­rią gy­nė 1863 me­tų su­ki­lė­liai, Ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų da­ly­viai, par­ti­za­nai, Sau­sio 13-osios lais­vės gy­nė­jai – ne­abe­jin­gi žmo­nės. Jie, jų pa­vyz­dys at­ve­dė į Ko­vo 11-osios Lie­tu­vą.

Už­va­kar per LRT te­le­vi­zi­ją gir­dė­jau už­duo­tą klau­si­mą bra­zi­lei, ku­ri at­va­žia­vo čia mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Jos klau­sė: ko­kia pir­ma min­tis šau­na, kai iš­girs­ta­te „Lie­tu­va“. Ji at­sa­kė – lais­vės ieš­ko­to­jai, lais­vės sie­kian­tys. Tai be­ne gra­žiau­sia ir, ma­nau, taik­liau­sia aso­cia­ci­ja.

Vis svars­to­me, kas ga­lė­tų bū­ti šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos iden­ti­te­tas, at­spir­ties taš­kas. Yra sa­kan­čių, kad ko­vo­jan­ti par­ti­za­nų Lie­tu­va ne­ga­li juo bū­ti, nes vi­sas pa­sa­ko­ji­mas ga­liau­siai bai­gia­si bun­ke­riu, skaus­mu ir ken­tė­ji­mais. Ne­ga­liu pri­tar­ti to­kiai nuo­mo­nei, nes lais­vės ko­vas, kaip ir Sau­sio 13-osios ko­vą, ma­tau kaip ti­kė­ji­mą, drą­są, ver­žlu­mą ir ga­liau­siai per­ga­lę. Ir nuo mū­sų pri­klau­sys, ar mes pa­si­rink­si­me kal­bė­ti tik apie skaus­mą, ar vis dėlto su­pras­da­mi ir už­jaus­da­mi su­ge­bė­si­me ma­ty­ti per­ga­lę ir pa­si­di­džia­vi­mą.

Į per­ga­les ve­da drą­sa, dar­bas ir jaus­mui at­vi­ra šir­dis. 2019-ai­siais Lie­tu­vą džiu­gi­no jos ta­len­tin­gi žmo­nės – nuo Ve­ne­ci­jos liū­tų ir ope­ros sce­nų iki pa­sau­lio plau­ki­mo ba­sei­nų bei smi­gi­nio tai­ki­nių. Ma­nau, kad čia at­si­spin­di tos pa­čios sa­vy­bės, ku­rios ly­dė­jo mus šimt­me­čius: drą­sa – pa­si­prie­šin­ti blo­giui ar­ba pa­keis­ti ką nors ap­link sa­ve; darbš­tu­mas – puo­se­lė­ti žin­gei­du­mą ir ne­pa­si­duo­ti, nors bū­na be ga­lo sun­ku; jaus­mui at­vi­ra šir­dis – už­jaus­ti bei pa­dė­ti sil­pnes­niems, do­va­no­ti ap­lin­ki­niams džiaugs­mą, ge­bė­ti kur­ti.

Ačiū lais­vės gy­nė­jams, ačiū Al­bi­nui Ken­trai, žmo­gui su ka­me­ra, už drą­są, darbš­tu­mą ir at­vi­rą šir­dį. Ačiū už lais­vę, nes tai yra la­bai gra­žus da­ly­kas. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (A. VINKUS). Kvie­čia­me Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį įteik­ti 2019 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui Al­bi­nui Ken­trai Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

Įtei­kia­ma Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lė.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kas įtei­kia Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę lau­re­a­tui Al­bi­nui Ken­trai. (Plojimai)

 

Įtei­kia­mas Lais­vės pre­mi­jos di­plo­mas.

 

Sei­mo na­rė Rad­vi­lė Mor­kū­nai­tė-Mi­ku­lė­nie­nė įtei­kia di­plo­mą Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui Al­bi­nui Ken­trai. (Plo­ji­mai)

 

PIRMININKAS. Ger­bia­mie­ji, pa­svei­kin­ti Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą kvie­čia­me pa­si­bai­gus iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui.

Ma­lo­niai kvie­čia­me 2019 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Al­bi­ną Ken­trą tar­ti žo­dį.

 

2019 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to Al­bi­no Ken­tros kal­ba

 

A. KENTRA. Eks­ce­len­ci­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tai, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, Vy­riau­sy­bės na­riai, lais­vės gy­nė­jai, Lie­tu­vos baž­ny­čios hie­rar­chai ir taip pat vi­si, ku­rie at­si­lan­kė iš ki­tų ša­lių. (Kal­ba an­glų kal­ba)

Dė­ko­ju už tą gra­žią pre­mi­ją, ją ski­riu se­se­rims, bro­liams, šei­mai, Ši­la­lei, Vil­niui, Vil­niaus uni­ver­si­te­tui, Že­mai­ti­jai ir vi­sai Lie­tu­vai. No­riu, kad ji taip ir su­by­rė­tų vi­sur. Šian­die­n mes šven­čia­me Lais­vės die­ną to­dėl, kad mū­sų lais­vės ko­va vi­suo­met bu­vo są­skam­by­je su Tau­tos gies­me, to­dėl mes lai­mė­jo­me tą lais­vės die­ną.

Šian­die­n no­riu, ži­nau, kad daug pri­kal­bė­ta, no­riu trum­pin­ti. Dėl lais­vės au­ko­jo­si daug kil­nių žmo­nių, ypač kai­mo žmo­nių, ku­rie vi­so­mis iš­ga­lė­mis rė­mė Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jus. Dėl to jiems te­ko pa­tir­ti tar­dy­mus, ka­lė­ji­mus, lais­vės ko­vo­to­jai gy­nė kiek­vie­ną Lie­tu­vos že­mės pė­dą. Už ją pa­au­ko­ta daug gy­vy­bių. Ir šian­dien kur mes be­ria­me pa­va­sa­rį ar ru­de­nį, pa­va­sa­rį sė­ja­mą grū­dą už tai, kad mes tai ga­li­me da­ry­ti, o jiems gy­viems nu­mir­ti rei­kė­jo.

Iš savo pa­tir­ties ma­tė­me, kad Lie­tu­va viena ko­vė­si dėl sa­vo lais­vės, vie­nui vie­na, be jo­kios pa­ra­mos iš sve­tur.

Tru­pu­tį tar­siu ke­le­tą žo­džių apie mū­sų šei­mos ko­vą už lais­vę. Mū­sų šei­mos ko­va už lais­vę pra­si­dė­jo ta­da, kai bro­lis Jo­nas per sa­vo su­konst­ruo­tą ra­di­ją iš­gir­do ir grau­džiai pa­sa­kė: „Al­bi­nuk, ne­bė­ra Lie­tu­vos.“

Tuo­met at­ėjo ki­tos die­nos ir rei­kė­jo ap­si­spręs­ti: trauk­tis į Va­ka­rus ar pa­si­lik­ti Lie­tu­vo­je ir gin­ti ją nuo prie­šų žo­džiu, raš­tu, o pri­rei­kus ir gin­klu. Mū­sų šei­ma ap­si­spren­dė pa­si­lik­ti tė­vy­nė­je ir po so­dy­bos na­mu iš­ka­sė sa­vo pir­mą­jį gy­ny­bi­nį bun­ke­rį.

To­liau mąs­to­me – mes už­au­go­me tarp Že­mai­ti­jos pi­lia­kal­nių. Tuo­met su­pra­to­me, kad tau­ti­nė vals­ty­bė yra di­de­lė ver­ty­bė. Ją nei­gė oku­pan­tai ir vi­saip įro­di­nė­jo, kad Vla­di­mi­ras Le­ni­nas į Lie­tu­vą at­ėjo vi­siems lai­kams. Tie, ku­rie ne­ti­kė­jo, prie­ši­no­si, bu­vo per­se­kio­ja­mi.

Lie­tu­va tuo­met lau­kė ka­ro, bai­siau­sių da­ly­kų, nors per am­žius mel­dė­si – Vieš­pa­tie, ap­sau­gok nuo ka­ro, ma­ro ir ba­do. Tik­tai po­ka­ry­je tarp di­džių­jų vals­ty­bių kon­flik­tų mes ma­tė­me spra­gą, ply­šį iš­si­va­duo­ti.

Prieš sau­sio įvy­kius krei­piau­si į pa­sau­lio vy­riau­sy­bes. Iš vi­sur gau­da­vau at­sa­ky­mus. Pri­mi­nė­me Kry­mo kon­fe­ren­ci­jų pa­sek­mes. Tuo­met svei­kas lie­tu­vio pro­tas ne­ga­lė­jo su­vok­ti, kad kai bu­vo nu­spręs­ta na­ciz­mą iš­rau­ti su šak­ni­mis vi­siems lai­kams, to­ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas So­vie­tų Są­jun­go­je, ku­rio nu­si­kal­ti­mų są­ra­šas bu­vo pra­dė­tas anks­čiau nei Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, bus to­le­ruo­ja­mas, pa­rem­tas, kad su­stip­rė­tų, ir iš­gel­bė­tas nuo griū­ties. Tuo­met ma­tė­me, kad klai­da bu­vo pra­gaiš­tin­ga. Dėl to so­vie­ti­niai re­ži­mai bu­vo prie­var­ta pri­mes­ti ne tik­tai Eu­ro­pai, bet fak­tiš­kai kiek­vie­nam kon­ti­nen­tui. (Plo­ji­mai) Tuo­met gin­kla­vi­mo­si var­žy­bos ta­po bū­ti­nos ir tę­sia­si iki šios die­nos vi­sa­me pa­sau­ly­je.

1954 me­tais grį­žau iš la­ge­rio su do­ku­men­tuo­se iš­kreip­ta pa­var­de – vie­toj pa­var­dės Ken­tra bu­vo įra­šy­ta Klent­va, pa­gal ru­siš­kas rai­des. Tuo­met pa­te­kau į uni­ver­si­te­tą. Dėl iš­kreip­tos pa­var­dės bu­vau ne­su­sek­tas, nes Lais­vės ko­vo­to­jams į aukš­tą­sias mo­kyk­las ne­bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti, bū­da­vo už­ra­kin­tos ke­lio­mis spy­no­mis.

Tuo­met pra­dė­jau ki­tą veik­lą, nes stu­di­juo­da­mas an­glų kal­bą uni­ver­si­te­te pa­ma­čiau, su­pra­tau, jog mo­ko to­kios kal­bos, kad žmo­nės ne­ga­lė­tų su­pras­ti ra­di­jo lai­dų iš lais­vo­jo pa­sau­lio. Kiek­vie­nas žo­dis bu­vo ta­ria­mas at­ski­rai, ne­jun­giant. Tuo­met pa­si­ry­žo­me Vil­niaus uni­ver­si­te­te steig­ti Au­dio­vi­zu­a­li­nį cen­trą, kad žmo­nės iš­mok­tų ne tik ra­šy­ti­nės kal­bos, bet taip pat ir šne­ka­mo­sios. Ir tas eks­pe­ri­men­tas bu­vo sėk­min­gas. Au­dio­vi­zu­a­li­niam cen­trui pro­jek­tuo­ti rei­kė­jo So­vie­tų Są­jun­go­je ne­ga­mi­na­mos elek­tro­ni­nės apa­ra­tū­ros. In­ži­nie­riai, pro­jek­tuo­to­jai pa­dė­jo ir tas cen­tras ta­po, kai bu­vo šven­čia­mas uni­ver­si­te­to ju­bi­lie­jus, ge­riau­siu ne tik So­vie­tų Są­jun­go­je. Už tai jis bu­vo ap­do­va­no­tas auk­so me­da­liu. Taip par­ti­za­ni­nę lais­vės ko­vą pra­tę­siau ki­tu bū­du.

Da­bar pa­mi­nė­siu dar vie­ną dar­bą, at­lik­tą Lie­tu­vai. Bu­vo su­pla­nuo­ta ir bu­vo pra­dė­ta vyk­dy­ti, kad Vil­niaus uni­ver­si­te­tą iš se­nų­jų rū­mų iš­kel­tų į Sau­lė­te­kį. Tam prie­šin­da­mie­si sta­tė­me Au­dio­vi­zu­a­li­nį cen­trą ir ruo­šė­me erd­ves bū­si­miems me­nams. Tuo­met dai­li­nin­kai pa­dė­jo įgy­ven­din­ti šį pro­jek­tą. Tai bu­vo mū­sų žy­mūs dai­li­nin­kai: Sta­sys Eid­ri­ge­vi­čius, Rim­tau­tas Gi­ba­vi­čius, Ša­rū­nas Ši­mu­ly­nas, An­ta­nas Kmie­liaus­kas, Pet­ras Rep­šys, Ra­mu­tė Ja­su­dy­tė, Vy­tau­tas Va­lius, Vi­to­lis Tru­šys, Sta­nis­lo­vas Kuz­ma, Kon­stan­ti­nas Bog­da­nas, Ro­mas Kaz­laus­kas, Pau­lius Lan­tu­chas, Si­mas Na­va­kas ir ki­ti. Jų dar­bai sa­vo dva­sia at­li­ko ty­lio­sios re­zis­ten­ci­jos vaid­me­nį niū­rio­je oku­pa­ci­jos kas­die­ny­bė­je.

Šiuos me­no kū­ri­nius uni­ver­si­te­to sa­lė­se, ves­ti­biu­liuo­se ir au­di­to­ri­jo­se, ga­li­ma lai­ky­ti is­to­ri­ne įžan­ga į Dai­nuo­jan­čią re­vo­liu­ci­ją. Me­tų me­tus juos lan­kė moks­lei­viai ir sve­čiai iš įvai­rių ša­lių. Jie klau­sy­da­vo­si dai­li­nin­kų ir ma­no pa­sa­ko­ji­mų apie tau­tiš­ku­mą, pi­lie­tiš­ku­mą ir ska­ti­ni­mą pa­si­ti­kė­ti sa­vo dva­sia.

Da­bar no­rė­čiau pa­mi­nė­ti vie­ną epi­zo­dą iš 1991 m. sau­sio 11 d. įvy­kių Vil­niu­je. Iš­gir­dau, jog link te­le­vi­zi­jos va­žiuo­ja tan­kai. Ran­ko­se tu­riu vi­de­o­ka­me­rą, bet ne­tu­riu trans­por­to. Pa­ma­tęs An­ta­ną Bu­ro­ką, pa­pra­šau jo pa­si­vy­ti tan­kus. Su­spė­jo­me ir juos pra­len­kė­me. Fil­muo­da­mas su­ti­kau Spau­dos rū­mus puo­lan­čius tan­kus. Iš va­žiuo­jan­čių tro­lei­bu­sų ir au­to­bu­sų iš­li­pę žmo­nės už­pil­dė Spau­dos rū­mų aikš­tę. Bėg­da­mi žmo­nės virš jų gal­vų zvim­biant kul­koms už­sto­jo ke­lią. Žmo­nės bė­go su­stab­dy­ti įė­ji­mą į Spau­dos rū­mus ka­rei­vių, iš­si­ri­kia­vu­sių prieš ant laip­tų su­sto­ju­sius Spau­dos rū­mų gy­nė­jus.

Šian­dien la­bai blo­gai jau­čiuo­si. Tuo me­tu vaiz­das bu­vo toks, epi­zo­das: aš sto­viu prieš Psko­vo di­vi­zi­jos ka­rius, at­stu­mas – po­rą met­rų, ki­to­je pu­sė­je – pa­sta­to gy­nė­jai, dai­nuo­jan­tys žmo­nės, į juos nu­kreip­ti gin­klai, aš tarp jų. Pa­vy­ko… Tai bu­vo toks mū­sų is­to­ri­jos reiš­ki­nys, kad žmo­nės bė­go, o tuo tar­pu ko­vi­nės kul­kos skri­do, zvim­bė virš jų gal­vų. Pa­sau­ly­je to pa­p­ras­tai ne­bū­na, ten, kur sprog­di­na ir šau­do, žmo­nės iš­si­laks­to, o Lie­tu­vo­je bu­vo ki­taip. Ta aki­mir­ka yra jau­di­nan­ti. Kai aš ro­džiau Spau­dos rū­mų puo­li­mą Šiau­liuo­se, įspū­dis mū­sų sie­nų sau­go­to­jams la­kū­nams net su­drė­ki­no vei­dą – ma­čiau aša­ras.

Bai­gė­si lai­kas. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (A. VINKUS). Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me.

 

Vi­si dai­nuo­ja „Il­giau­sių me­tų!“. (Plo­ji­mai)

 

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me 2019 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui Al­bi­nui Ken­trai. Lin­ki­me jums stip­rios svei­ka­tos ir tvir­ty­bės. (Plo­ji­mai)

 

Liu­das Mi­ka­laus­kas at­lie­ka dai­ną „At­min­tį iš­sau­go­kim“. (Plo­ji­mai)

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me so­lis­tui Liu­dui Mi­ka­laus­kui už dai­ną „At­min­tį iš­sau­go­ki­m“. Esa­me at­sa­kin­gi už sa­vo Vals­ty­bę. Lais­vė­je dir­ba­me ir ku­ria­me Lie­tu­vos at­ei­tį.

At­min­ti­nu lai­ku ne­te­ko­me lais­vės gy­nė­jo An­ta­no Sa­ka­laus­ko, ta­čiau is­to­ri­ja tę­sia­si. Kvie­čia­me jo sū­nų Ri­mą Sa­ka­laus­ką, jau­ną­jį vi­de­o­me­ni­nin­ką, tar­ti žo­dį. (Plo­ji­mai)

 

Lais­vės gy­nė­jo An­ta­no Sa­ka­laus­ko sū­naus Ri­mo Sa­ka­laus­ko kal­ba

 

R. SAKALAUSKAS. Svei­ki, ačiū, kad pa­kvie­tė­te. Esu Ri­mas Sa­ka­laus­kas, vi­deo- me­ni­nin­kas, dir­ban­tis te­at­ro sri­ty­je, taip pat su fil­mais, kon­cer­tuo­se. Gi­miau gau­sio­je 7 as­me­nų šei­mo­je. Ma­no tė­vas An­ta­nas Sa­ka­laus­kas – Sau­sio 13-osios ve­te­ra­nas, gy­nė Lie­tu­vos lais­vę Sau­sio 13-ąją. At­si­pra­šau, tru­pu­tį su­si­jau­di­nau. Sau­sio 13-ąją jis bu­dė­jo prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to ir bu­vo sun­kiai su­ža­lo­tas prie­šo tan­kų. Ka­dan­gi dar bu­vau la­bai ma­žas, vos pen­ke­rių me­tų, tą nak­tį ma­žai ir pri­si­me­nu, tie­są sa­kant, ta­čiau ge­ro­kai vė­liau pri­si­me­nu šios die­nos mi­nė­ji­mą, tai yra lau­žai, gy­vy­bės ir mir­ties bė­gi­mas, Te­le­vi­zi­jos bokš­tas.

Ši die­na mū­sų tė­vui ir vi­sai mū­sų šei­mai vi­sa­da bū­da­vo ypa­tin­ga, ji bu­vo ki­to­kia, mes jos la­biau lauk­da­vo­me ne­gu Ka­lė­dų do­va­nų ar Ve­ly­kų, ar dar ko­kios ki­tos šven­tės. Sa­vo šei­mo­je bu­vo­me auk­lė­ja­mi lais­vai, daug dis­ku­tuo­da­vo­me. De­mo­kra­tiškumo prin­ci­pus iš­lai­kė­me iki šiol, tai man yra la­bai bran­gu ir tai yra mū­sų šei­mos ver­ty­bė. Ma­nau, kad mū­sų tė­vams pa­vyko įskie­py­ti pa­trio­tiš­ku­mą, bū­ti nuo­šir­džiam prieš sa­ve ir ki­tus. Iš pen­kių vai­kų ke­tu­rie­se pa­su­ko­me me­nų link. Esu dė­kin­gas Lie­tu­vos vals­ty­bei, kad ga­vau ne­mo­ka­mą ar­ba be­veik ne­mo­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, ga­liu dirb­ti me­no sri­ty­je, nes Lie­tu­vos Res­pub­li­ka ski­ria fi­nan­sa­vi­mą kul­tū­rai, me­no pro­jek­tams ir to­kie ne­pri­klau­so­mi me­ni­nin­kai kaip aš ga­li sėk­min­gai dirb­ti Lie­tu­vo­je, mums ne­rei­kia va­žiuo­ti į An­gli­ją ar kur nors ki­tur, nors tai taip pat nė­ra blo­gai no­rint įgy­ti tam tik­ros pa­tir­ties.

Pra­ėję me­tai Lie­tu­vai bu­vo tik­rai la­bai ge­ri ir pa­sau­liui kul­tū­ros sri­ty­je ta­po­me vėl la­bai įdo­mūs, nes „Auk­si­nis liū­tas“ Ve­ne­ci­jos me­no bie­na­lė­je, ge­riau­sia pa­sau­ly­je di­ri­gen­tė mo­te­ris, ge­riau­sia pa­sau­ly­je ope­ros so­lis­tė. Ryš­kūs tarp­tau­ti­niai Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai stip­ri­na ne tik ša­lies po­zi­ci­jas pa­sau­ly­je, ku­ria po­zi­ty­vų ir at­pa­žįs­ta­mą ša­lies įvaiz­dį, bet ir di­di­na vals­ty­bės pi­lie­čių ti­kė­ji­mą.

Kaip vi­zu­a­laus me­no at­sto­vas, pa­ste­biu ir Lie­tu­vos ki­no pa­žan­gą. Pra­ėju­siais me­tais gar­siai nu­skam­bė­jo „Čer­no­by­lio“ se­ria­lo sėk­mė, „Em­my“ bu­vo no­mi­nuo­ti ir lie­tu­vių kū­rė­jai. Pra­ėju­siais me­tais ir­gi ke­lia­vau ir Eu­ro­pos fil­mų fes­ti­va­liuo­se daž­nai tarp lai­mė­to­jų ma­čiau daug lie­tu­vių fil­mų, tai yra „No­va Li­tu­a­nia“, „Ani­mus Ani­ma­lis“ ir pa­na­šiai. Tai džiu­gu ir įkve­pia.

Sma­gu, kad Lie­tu­vo­je, gre­ta vals­ty­bės struk­tū­rų, pa­ga­liau at­si­ran­da ir pri­va­čių ini­cia­ty­vų, to­kių kaip nau­jai at­si­da­ręs MO mu­zie­jus, me­no pa­ži­ni­mo cen­tras „Tart­le“. Jos pri­si­de­da prie me­no eko­sis­te­mos gy­vy­bin­gu­mo ir me­no rin­kos for­ma­vi­mo. Pri­va­ti me­no rin­ka au­ga. Tai man la­bai ak­tu­a­lu ir aš dėl to la­bai džiau­giuo­si.

Ly­giai taip pat džiu­gu, kad ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je su­kles­tė­jo ne­vy­riau­sy­bi­nis me­no sek­to­rius, at­si­ra­do ga­li­my­bių dirb­ti lais­vai sam­do­mu me­ni­nin­ku. Šian­dien šis ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius su­ku­ria dau­giau sėk­min­gų ir ryš­kių kū­ry­bi­nių pro­duk­tų, ma­to­mų ir tarp­tau­ti­nė­je sce­no­je, nei biu­dže­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų veik­la, daž­nai dar per­se­kio­ja­ma so­vie­ti­nių še­šė­lių.

Aš nuo čia šiek tiek pa­kri­ti­kuo­siu. Iš­dės­čiau la­bai daug ge­rų da­ly­kų, ku­rie ma­ne la­bai džiu­gi­na, bet taip pat no­rė­čiau ir pa­kri­ti­kuo­ti, nes bū­tų ne­tei­sin­ga vien tik vie­no­du pa­to­su apie vis­ką šne­kė­ti.

De­ja, Lie­tu­vos kul­tū­ro­je vis dar įsi­ga­lė­jęs no­men­kla­tū­ri­nis mąs­ty­mas, ka­lė­ji­mo tai­syk­lės, juo­do­ji bu­hal­te­ri­ja (aš pats daž­nai su tuo su­si­du­riu), taip pat va­di­na­mie­ji at­ka­tai, kai ko­le­gai tu­ri su­mo­kė­ti pi­ni­gų at­gal, nes tu gau­ni už­sa­ky­mą. Te­ko su tuo su­si­dur­ti, bet tai, aiš­ku, la­bai sun­ku ir šiek tiek glu­mi­na.

Kar­tais mū­sų di­die­ji sce­nos ko­ri­fė­jai, sta­tan­tys spek­tak­lius apie en­gia­muo­sius, pa­tys tam­pa en­gė­jais ir te­ro­ris­tais sa­vo pa­val­di­nių at­žvil­giu. Aš ne­no­rė­čiau la­bai dra­ma­ti­zuo­ti, bet iš tik­rų­jų tas kli­ma­tas kar­tais bū­na toks. Pa­na­šu, kad pas mus dar šiek tiek yra to Sau­sio 13-osios prie­šo vi­du­je. Ma­nau, kad tas iš­ori­nis prie­šas tam tik­ra da­li­mi įė­jo į mū­sų men­ta­li­te­tą. Daž­nai gir­džiu sa­kant, kad esą jei vy­res­nio­ji kar­ta iš­eis ana­pus, vis­kas čia la­bai gra­žiai iš­si­spręs. Iš tik­rų­jų iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kad pro­ble­mos nie­ka­da neiš­si­spren­džia, o pa­lik­tos sa­vie­i­gai tik dar la­biau su­pū­liuo­ja. Jau­no­ji kar­ta ne­bū­ti­nai bus ge­res­nė už se­ną­ją – tai nė­ra jo­kia tai­syk­lė. Tam, kad ji bū­tų ge­res­nė, su ja tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai dir­ba­ma, ji tu­ri bū­ti ug­do­ma, į ją tu­ri bū­ti in­ves­tuo­ja­ma. Šian­die­nos mo­ki­nys yra ry­to­jaus ver­sli­nin­kas, ry­to­jaus me­ni­nin­kas, ry­to­jaus moks­li­nin­kas.

At­ei­ty­je, ro­bo­ti­zuo­jant ga­my­bą ir pa­slau­gas, įdar­bi­nant vis dau­giau dirb­ti­nio in­te­lek­to, kū­ry­ba ir dar­bas kul­tū­ros sek­to­riu­je taps dar svar­bes­nis, su­kurs di­des­nę da­lį ša­lies BVP – bū­tent dėl to į tai rei­kia in­ves­tuo­ti vals­ty­bei. Tik pro­gre­sy­vios ir pa­žan­gios vals­ty­bės tai su­pran­ta. Aš ti­kiuo­si, kad pro­gre­sy­vi ir pa­žan­gi vals­ty­bė yra ir Lie­tu­va.

Šiuo me­tu iš­gy­ve­na­me dar vie­ną eko­no­mi­nį pa­ki­li­mą: au­ga BVP, at­ly­gi­ni­mai, žmo­nių var­to­ji­mas, ma­to­me – pre­ky­bos cen­truo­se prieš šven­tes ne­įma­no­ma ap­si­pirk­ti, bu­tų par­duo­da­ma vis dau­giau, gat­vė­se vis di­des­ni ir pra­ban­ges­ni au­to­mo­bi­liai. Ta­čiau di­des­niuo­se, pra­ban­ges­niuo­se au­to­mo­bi­liuo­se daž­nai sė­di la­bai su­si­rau­kę, pik­ti žmo­nės. Dėl tų di­de­lių au­to­mo­bi­lių kie­kio kem­ša­si gat­vės, di­dė­ja ap­lin­kos tar­ša ir ava­rin­gu­mas. Jau­nų­jų ves­tu­vės at­ro­do vis pra­ban­ges­nės, ta­čiau dau­giau nei pu­sė tų ves­tu­vių bai­gia­si sky­ry­bo­mis, by­li­nė­ji­mu­si teis­muo­se.

Di­de­lę da­lį mais­to tie­siog iš­me­ta­me, kaip ir mes na­mie, nors dėl tru­pu­tį pi­ges­nių deš­re­lių il­giau­siai gaiš­ta­me vyk­da­mi į sve­čias ša­lis. Žiū­rė­da­mi sa­vo siau­rų in­te­re­sų ir gin­da­mi juos, su­si­skal­do­me, tam­pa­me la­bai leng­vai val­do­mi, ma­ni­pu­liuo­ja­mi di­džių­jų me­di­jos prie­mo­nių, kor­po­ra­ci­jų, so­cia­li­nių tin­klų. Tik ak­ty­vus bu­vi­mas ben­druo­me­nė­je ir tik­rų ry­šių for­ma­vi­mas įga­li­na pi­lie­čius ką nors keis­ti.

Juk jei Sau­sio 13-ąją vi­si bū­tų sė­dė­ję prie so­cia­li­nių tin­klų ek­ra­nų, da­rę as­me­nu­kes, ko­men­ta­vę ar pa­si­ra­ši­nė­ję vir­tu­a­lias pe­ti­ci­jas ir vi­so­kius ki­to­kius da­ly­kus, tai nie­ko ne­bū­tų pa­si­kei­tę. Mes tu­ri­me kur­ti Lie­tu­vą re­a­liais veiks­mais, o ne ko­kiais nors vir­tu­a­liais da­ly­kais. Aš as­me­niš­kai jais ne­ti­kiu. Ačiū ir at­si­pra­šau už… (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Ačiū Ri­mui Sa­ka­laus­kui. Dė­ko­ja­me vi­siems. Lin­kiu svei­ka­tos ir il­gų me­tų Lais­vės gy­nė­jams. Džiau­ki­mės iš­ko­vo­ta Lais­ve.

Lais­vės gy­nė­jų die­nos iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir 2019 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją bai­gia­me. Kvie­čia­me da­ly­vau­ti Lais­vės gy­nė­jų die­nos ren­gi­niuo­se, ki­tuo­se ren­gi­niuo­se.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jo Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas. (Plo­ji­mai)

 

Skam­ba Eu­ri­kos Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“.