LIETUVOS RESPUBLIKOS

CIVILINIO PROCESO KODEKSO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMERCINIO ARBITRAŽO ĮSTATYMO NR. I-1274 9, 41 IR 50  STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.183 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO NR. I-599 15 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTŲ

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys. Įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo, taip pat kartu teikiami Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo Nr. I-1274 9, 41 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.183 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 15 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektai (toliau kartu – Įstatymų projektai) parengti siekiant tobulinti civilinį procesą atsižvelgiant į teisės praktikų identifikuotas atskirų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) bei kitų įstatymų normų taikymo praktikoje problemas, užtikrinti veiksmingesnį atskirų CPK nuostatų taikymą, taip pat atsisakyti teismams nebūdingų funkcijų, kai kurias teismo atliekamas funkcijas perduodant pagal kompetenciją spręsti notarams, antstoliams ir tokiu būdu sudarant galimybę teismams daugiau dėmesio skirti tiesioginėms funkcijoms – ginčų nagrinėjimui ir teisingumo vykdymui.

Kylančias praktines civilinio proceso reguliavimo problemas nurodė praktikai: teisėjai, advokatai, kitų suinteresuotų institucijų, delegavusių narius į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1R-55 sudarytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso priežiūros komitetą, atstovai.

Teismų savivaldos institucija – Teisėjų taryba, taip pat Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius nurodė bylų dėl tėvų valdžios apribojimo reguliavimo tobulinimo poreikį. Šiuo metu priimant sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu teismo sprendimu privaloma skirti vaikui globą (rūpybą), todėl, kai toje pačioje byloje dėl tėvų valdžios apribojimo yra nustatoma globa (rūpyba), paskiriami globėjai (rūpintojai), kurie vėliau gali tapti vaiko įtėviais, nėra sudarytos pakankamos prielaidos užtikrinti būsimų vaikų įtėvių duomenų konfidencialumą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius nurodė, kad kai kuriais atvejais vaiko globėjais (rūpintojais) paskiriami asmenys, įrašyti į norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, sąrašą, kurie vėliau tampa vaiko įtėviais. Tokiu būdu būsimų įtėvių duomenis gali sužinoti vaiko biologiniai tėvai ir nėra užtikrinamas būsimo įvaikinimo konfidencialumas.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė poreikį tobulinti prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimo teisinį reguliavimą, kadangi šiuo metu teisinis reguliavimas nėra aiškus ir pakankamas. Taip pat Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, siekdama įgyvendinti Valstybės kontrolės 2014 m. gegužės 23 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-40-1-6 „Viešojo intereso gynimo organizavimas“ pateiktas rekomendacijas, pasiūlė rengti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimus, numatant prokurorams viešojo intereso gynimo srityje įgaliojimus reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų jų veiklos srityse ne tik spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo, bet ir informuoti prokuratūrą apie priimtų sprendimų šioje srityje vykdymo rezultatus.

2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK nuostatos, reglamentuojančios grupės ieškinio bylų nagrinėjimo ypatumus. Teisėjų taryba nurodė, kad grupės ieškinio bylų nagrinėjimo teisinis reguliavimas turėtų būti tikslinamas, pašalinant tam tikrus akivaizdžius teisinio reguliavimo neaiškumus, kurie nurodyti toliau šiame aiškinamajame rašte.

Lietuvos advokatūra nurodė poreikį spręsti nekokybiško atstovavimo civiliniame procese problemą, kai teisines paslaugas, pasinaudodami nustatytu teisiniu reguliavimu, teikia nepakankamai kvalifikuoti asmenys. Tokį poreikį indikavo teismų atstovai, pabrėždami, kad profesionalus teisinis atstovavimas yra svarbi efektyvios teisingumo sistemos prielaida, tinkamo asmens teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo sąlyga. Poreikiui keisti CPK nuostatas, reglamentuojančias atstovavimą civiliniame procese, taip pat pritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1R-55 sudaryto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso priežiūros komiteto nariai: įvairių instancijų teismų teisėjai, advokatai, kitų institucijų atstovai.

Lietuvos bankų asociacija nurodė praktinę problemą, kad pagal dabar galiojančias CPK nuostatas, jei įkeistas turtas neparduodamas iš antrųjų varžytynių ir hipotekos kreditorius atsisako perimti įkeistą turtą, pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Galiojantis teisinis reguliavimas nenumato išimčių dėl hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų ir tai sudaro nepalankias sąlygas hipotekos kreditoriams realizuoti įkeistą turtą.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmenys piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, sistemingai teikia nepagrįstus ieškinius, elgiasi nesąžiningai, vilkina bylų nagrinėjimą, dėl to pažeidžiami byloje dalyvaujančių asmenų interesai. Atsižvelgiant į tai, teismų atstovai nurodė poreikį CPK nustatyti papildomas priemones prieš piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Siekiant suteikti teismui papildomus instrumentus užtikrinti civilinio proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, teismų atstovai pasiūlė įtvirtinti sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutą.

Tiek teismų, tiek advokatūros atstovai nurodė poreikį tikslinti žyminio mokesčio reglamentavimą, skatinant asmenis naudotis alternatyviais ginčų sprendimo būdais (ikiteismine tvarka, tarpininkavimu, arbitražu, teismine mediacija ir kt.), taip pat siekiant daugiau kompensuoti valstybės patiriamas teisingumo įgyvendinimo sąnaudas. Europos Komisijos paskelbtoje Europos Sąjungos teisingumo rezultatų suvestinėje (angl. 2015 EU Justice Scoreboard) nurodoma, kad nuo 2010 metų gaunamų bylų skaičius Lietuvos teismuose nuolat augo ir 2013 metais 100 gyventojų teko 10 bylų – Lietuva patenka į Europos Sąjungos valstybių dešimtuką, kuriose gauta daugiausia bylų. Lietuvai būdingas stiprėjantis bylinėjimosi mentalitetas, todėl valstybė turėtų skatinti alternatyvius ginčo sprendimo būdus. Be to, pastebėtas reiškinys, kad ginčuose, kuriuose asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dažnai bylinėjasi tie patys asmenys, neturėdami jokio pagrįsto teisinio intereso, o tai reikalauja daug žmogiškųjų išteklių, laiko, finansinių sąnaudų bei yra nesuderinama su teisės kreiptis į teismą teisinės gynybos paskirtimi. Atsižvelgiant į tai, matytina, kad dabartinis žyminio mokesčio reglamentavimas ne visuomet atitinka jo paskirtį, neskatina šalių naudotis neteisminių ginčų sprendimo būdais, priešingai – skatina bylinėjimosi mentalitetą (pavyzdžiui, ypatingosios teisenos bylose yra numatytas 41 euro dydžio žyminis mokestis, o už itin sudėtingų ginčų, kylančių iš nuomos teisinių santykių, nagrinėjimą – 82 eurų ir pan.). Be to, praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai yra piktnaudžiaujama teise dėl bankroto bylos iškėlimo kitam asmeniui, siekiant iš rinkos pašalinti konkuruojantį asmenį arba padaryti spaudimą mokiai įmonei dėl ginčijamo reikalavimo įvykdymo. Nedideli žyminio mokesčio dydžiai atitinkamų kategorijų bylose nesudaro reikiamų prielaidų realizuoti prevencinę žyminio mokesčio funkciją ir (arba) yra neadekvatūs ginčo pobūdžiui ir su juo susijusioms teismų veiklos sąnaudoms. CPK numato labai ilgą ir kartais nemotyvuotą sąrašą atvejų, kai tam tikri asmenys atskirų kategorijų ginčuose yra apskritai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (pavyzdžiui, žyminis mokestis yra nemokamas už ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo). Tačiau neretai tokie ginčai yra išimtinai susiję su privačių interesų, o ne su silpnesnės šalies teisių apsauga. Be to, teismų praktikoje jau keliolika metų taip pat susiduriama su reiškiniu, kai tie patys asmenys reiškia pakartotinius, susijusius ieškinius, kurie beveik visais atvejais a priori yra akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau formaliai turi būti priimami ir nagrinėjami. Tokie ieškiniai dažniausiai būna neapmokestinami žyminiu mokesčiu, nes jie reiškiami dėl žalos atlyginimo valstybei ar valstybės institucijų atžvilgiu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šie ieškiniai labai apsunkina teismų sistemos darbą, nepagrįstai didina teisėjų darbo krūvį, užtęsia kitų civilinių bylų nagrinėjimą, reikalauja didelių finansinių valstybės resursų, taip pat per se diskredituoja pačią teisę į teisminę gynybą, pažeidžia kitų byloje dalyvaujančių asmenų teises, nes jie be pakankamo pagrindo įtraukiami į civilinį procesą ir turi jame dalyvauti, patirti laiko ir kitas sąnaudas. Be to, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis įtraukia į civilinį procesą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis, kurie dėl to paprastai patiria bylinėjimosi išlaidų. Tačiau nesąžiningi civilinio proceso dalyviai, pralaimėję bylą, ne visada noriai atlygina bylinėjimosi išlaidas, vengia arba negali jų sumokėti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Projektas) parengimą taip pat paskatino proceso teisės požiūriu ydinga CPK 423² straipsnio 3 dalies taikymo praktika, kai teismai viešuosiuose pirkimuose kylančius ginčus nagrinėja iš esmės, nors nenustato taip veikti CPK 423² straipsnio 3 dalyje įtvirtinto būtinojo pagrindo ar nekonstatuoja savo teisės ex officio dėl to pasisakyti. Tai lemia tokias situacijas, kuriose pirkimų sąlygų teisėtumas kvestionuojamas vėlesnėse viešųjų pirkimų stadijose, kai perkančioji organizacija, remdamasi pirkimo sąlygomis, kurių tiekėjai neginčijo iš karto, kai apie jas sužinojo ar turėjo sužinoti, jau yra priėmusi atitinkamus sprendimus (pavyzdžiui, nustačiusi konkurso laimėtojus). Tai daro neigiamą poveikį viešųjų pirkimų operatyvumui, trukdo laiku įgyvendinti visuomenei svarbius projektus ir kt. CPK 423² straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo problematiką savo nutartyse yra atskleidęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).

Projektu galiojančios CPK 591, 593, 596, 667 ir 744 straipsnių nuostatos tikslinamos įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo“ (toliau – Priemonės), 353 punktą „Persvarstyti teismų funkcijas, nustatytas nebūdingas jiems funkcijas perduoti notarams, antstoliams ar kitoms institucijoms, kartu užtikrinti tinkamą šių funkcijų atlikimą“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintą Teismams nebūdingų funkcijų peržiūros įgyvendinimo priemonių planą (toliau – Priemonių planas). Projekte siūlomais šių straipsnių pakeitimais siekiama atsisakyti teismams nebūdingų funkcijų, kai kurias teismo atliekamas funkcijas perduoti pagal kompetenciją spręsti notarams, antstoliams, tokiu būdu sudarant galimybę teismams daugiau dėmesio skirti tiesioginėms funkcijoms – ginčų nagrinėjimui ir teisingumo vykdymui. Priemonių plano 8, 9, 10  punktuose numatyta atsisakyti teismo pareigos priimti sprendimus dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo; atsisakyti išimtinės teismo teisės nustatyti skolininko turto dalį, esančią bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nesant ginčo; atsisakyti tvirtinti teisėjo rezoliucija antstolio patvarkymą pradėtus vykdymo veiksmus tęsti kito antstolio veiklos teritorijoje, parengti minėtus pasiūlymus įgyvendinančius įstatymų projektus.

Projektu taip pat įgyvendinamas Priemonių 360 punktas, pagal kurį numatyta analizuoti ir vertinti civilinį procesą, siekiant sudaryti sąlygas paprasčiau ir efektyviau spręsti teisinius ginčus.

Projektu taip pat siekiama sutrumpinti vykdymo procesą, užtikrinant vykdymo proceso ekonomiškumą ir veiksmingumą, taip pat užtikrinti tinkamą į 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 606/2013 dėl apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose (toliau – Reglamentas (ES) 606/2013) taikymo sritį patenkančių civilinės apsaugos priemonių vykdymą Lietuvos Respublikoje.

2. Įstatymų projektų iniciatoriai ir rengėjai.

Įstatymų projektus parengė Teisingumo ministerija. Kai kurių Įstatymų projektų nuostatų parengimą inicijavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1R-55 sudaryto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso priežiūros komiteto nariai, Teisėjų taryba, Lietuvos advokatūra, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos bankų asociacija.

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai.

Šiuo metu CPK 49 straipsnyje yra numatyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti, tačiau tiesiogiai nėra nurodyta, kad prokuroras galėtų įstoti į jau parsidėjusį procesą, taip pat nėra reglamentuota, kokia tvarka teismas galėtų inicijuoti prokuroro įstojimą į prasidėjusį procesą. CPK yra numatyta daug atvejų, kada teismas, siekdamas viešojo intereso gynimo, gali veikti savo iniciatyva: rinkti įrodymus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, peržengti apeliacinio ar kasacinio skundo ribas. Šiuo metu CPK yra reglamentuota, kad teismas, spręsdamas klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir to nesiėmus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, savo iniciatyva turi teisę pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, taip pat panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Toks teisinis reguliavimas pernelyg išplečia teismo funkcijas viešojo intereso gynimo srityje ir riboja rungtyniškumo principo taikymą, nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu, pagrindinis subjektas, kuriam suteikti įgaliojimai veikti viešojo intereso gynimo srityje, yra prokuroras.

Galiojančio CPK 51 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – kita institucija, tačiau Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5¹ straipsnyje yra įtvirtintos aiškesnės nuostatos dėl valstybės atstovavimo.

CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai tam tikri asmenys, neturėdami advokato, advokato padėjėjo statuso, bet siekdami teikti teisines paslaugas teismuose, įsteigia asociacijas, kuriose sujungiami asmenys, įvairiose teisinių santykių srityse atstovaujantys asmenims teismuose. Tokiu atveju bylą asociacijos narių vardu veda asociacijos vienasmenis organas, net ir neturintis teisinio išsilavinimo arba asociacijos darbuotojas teisininkas (turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą). Minėtos asociacijos su savo nariais sudaro atlygintines teisinių paslaugų sutartis ir atstovaudamos teismuose faktiškai gina ir įgyvendina ne viešuosius asociacijos ir jos narių interesus, bet užsiima atlygintina ūkine komercine veikla su savo nariais. Ši praktika neatitinka asociacijų tikslo ir asociacijos tampa ne narių interesų apjungimo, koordinavimo ir gynimo forma, kaip tai numatyta Asociacijų įstatyme, bet priedanga vykdyti komercinę teisinių paslaugų veiklą tarp formalių asociacijos narių ir jos vadovų ar su jais susijusių asmenų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu išaiškino, kad „kai asociacijos įstatuose vienu iš jos veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme, sudarantis prielaidas jai būti savo nario – fizinio asmens – atstovu teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015).

Galiojančio CPK 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir CPK 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Pažymėtina, kad nurodytos galiojančios nuostatos paskirtis yra sudaryti galimybę kartu su teisines paslaugas teikiančiais subjektais leisti atstovauti ir specialių neteisinių žinių turintiems subjektams (pavyzdžiui, buhalteriams, statybos ekspertams ir kt.), o ne sudaryti sąlygas kartu su advokatais teismo procese dalyvauti kitiems teisininkams. Tačiau praktikoje, remiantis aptariama norma, kartu su juridinio asmens vienasmeniu valdymo organu, kuriam nekeliamas teisinio išsilavinimo reikalavimas, bylose siekia dalyvauti teisininkai, nesantys juridinio asmens darbuotojais, be to, sudaromos prielaidos, kad atstovu pagal pavedimą apskritai būtų ne teisininkas (kartu su juridinio asmens vadovu). Tokiu būdu neužtikrinamas profesionalus ir kvalifikuotas atstovavimas, o juridiniai asmenys atsiduria tam tikra prasme palankesnėje padėtyje nei fiziniai asmenys, nes pastarųjų atstovais pagal pavedimą paprastai gali būti tik advokatai (advokatų padėjėjai), o kiti teisininkai iš esmės gali atstovauti tik būdami artimaisiais fizinio asmens giminaičiais.

CPK 56 straipsnyje nėra numatyta galimybė juridiniams asmenims atstovauti su jais susijusius juridinius asmenis arba aukštesnėms valstybės institucijoms atstovauti žemesnes suinteresuotas institucijas, nors, siekiant taupyti atstovavimui teisme skiriamas lėšas, praktikoje yra tokio atstovavimo poreikis.

CPK 80, 425, 434, 441¹⁶ straipsniuose nurodyti žyminio mokesčio dydžio nustatymo būdai ir dydis sumų, mokėtinų už tam tikrus procesinius veiksmus. CPK 83 straipsnyje yra pateikiamas sąrašas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio bei pagrindas ir sąlygos asmeniui teikti prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio − nuo žyminio mokesčio, be kita ko, atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas). CPK 87 straipsnis numato žyminio mokesčio grąžinimo atvejus ir tvarką, tačiau CPK nenumato galimybės asmenį, kuris pagal CPK ar kitus įstatymus yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, įpareigoti sumokėti šį mokestį. Užstatas bylinėjimosi išlaidoms atlyginti galimas tik bylose su tarptautiniu elementu  (CPK 794–798 straipsniai).  Žyminio mokesčio paskirtis – iš dalies padengti teismo atliekamų veiksmų ar išduodamų procesinių dokumentų išlaidas ir tokiu būdu perkelti dalį valstybės teikiamų teisingumo vykdymo paslaugų sąnaudų byloje dalyvaujantiems asmenims. Be to, žyminis mokestis atlieka prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme ar bylinėjimosi vilkinimo, yra viena iš priemonių skatinti naudotis alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Taigi, pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas žyminio mokesčio dydis, yra konkretaus ginčo pobūdis ir jo suponuojamos tikėtinos teismo veiklos apimtys, alternatyvių ginčų sprendimo būdų egzistavimas, nepagrįstų reikalavimų tikimybė atitinkamos kategorijos byloje ir nesąžiningų reikalavimų galimos neigiamos pasekmės visuomenei ar byloje dalyvaujantiems asmenims (pvz., vykdant svarbius investicinius projektus viešųjų pirkimų ar kitais būdais).

CPK 123 straipsnyje reglamentuota procesinių dokumentų įteikimo dalyvaujantiems byloje asmenims tvarka fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje, tačiau tam tikrais atvejais asmens nepavyksta rasti asmeniškai ir nėra galimybių efektyviai įteikti procesinius dokumentus kitiems šiame straipsnyje nurodytiems asmenims, todėl yra poreikis numatyti papildomas priemones procesiniams dokumentams įteikti.

CPK 162² straipsnyje, reglamentuojančiame bylos nagrinėjimo atidėjimą, numatyta, kad svarbiomis neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastimis nelaikomi atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai, be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose. Nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro galimybių pačiam teismui spręsti dėl neatvykimo priežasčių svarbumo, nors būtent teismas, įvertinęs konkrečias aplinkybes, galėtų objektyviai nuspręsti, ar asmuo neatvyko į bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių. Analogiškas teisinis reguliavimas yra nustatytas CPK 246, 247 straipsniuose.

CPK 261 straipsnis numato dalinio sprendimo priėmimo galimybę ir nereikalauja, kad apie ketinimą priimti dalinį sprendimą byloje dalyvaujantys asmenys turi būti iš anksto informuojami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų ieškovo pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį. Sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai yra pakankamai savarankiški, reikėtų atsižvelgti į tai, ar kiekvienas ieškovo pareikštas reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskirose bylose ir tose bylose teismas galėtų priimti galutinį sprendimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2005). Tai reiškia, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys iš esmės neturi galimybių išvengti kartais ilgai užtrunkančio ir papildomų bylinėjimosi išlaidų reikalaujančio įrodymų rinkimo (pvz., ekspertizės) ar kitų procesinių veiksmų, kuriais siekiama nustatyti galbūt tenkintino reikalavimo dydį, nors išsprendus klausimą dėl ieškinio pagrindo, gali paaiškėti, kad atsakovas apskritai neprivalo atsakyti pagal pareikštą reikalavimą. Teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutas Lietuvos civilinio proceso teisėje nėra įtvirtintas.

CPK 285-289 straipsniuose reglamentuotas sprendimo už akių priėmimas. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Kai byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Taigi, kai yra pateikti abiejų šalių įrodymai, formalus įrodymų vertinimas yra neįmanomas ir negalima priimti sprendimo už akių, nors asmuo nedalyvauja bylos nagrinėjime be svarbių priežasčių, tai sudaro galimybę vilkinti bylos nagrinėjimą, riboja civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Be to, galiojančios CPK nuostatos dėl sprendimo už akių priėmimo nėra suderintos tarpusavyje, pavyzdžiui, CPK 227 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai šalis be svarbių priežasčių per teismo nustatytą terminą nepateikia paruošiamojo dokumento (dubliko, tripliko), teismas kitos šalies prašymu turi teisę priimti sprendimą už akių, CPK 230 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl neatvykusios į parengiamąjį posėdį šalies, kuriai yra tinkamai pranešta, ir atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių, tačiau CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos leidžia priimti sprendimą už akių tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai.

 CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, procesas gali būti atnaujinamas,  jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte papildomai numatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pateikti prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytais pagrindais dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų (nutarčių). Atsižvelgiant į proceso atnaujinimo, kaip išimtinio teismų sprendimų peržiūrėjimo instituto, pobūdį, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta papildoma teisė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikti prašymus atnaujinti procesą ne tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (tokia teisė įtvirtinta visiems subjektams), bet ir dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimų laikytina pertekline. Be to, šiuo metu CPK 368 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta išimčių dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Tokiais atvejais taikomas bendras penkerių metų prašymo padavimo naikinamais terminas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas, Europos Žmogaus Teisių Teismui išbraukus peticiją iš bylų sąrašo taikaus susitarimo ar vienašalės deklaracijos, kuriuose pripažįstamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas, pagrindu.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.183 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą. Analogiška nuostata yra įtvirtinta CPK 407 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 499 straipsnio 2 punkto nuostatomis, pareiškime dėl vaiko globėjo ar rūpintojo skyrimo turi būti nurodomi duomenys apie asmenį, kurį rekomenduojama skirti globėju ar rūpintoju. Tuo pačiu teismo sprendimu apribojant tėvų valdžią ir skiriant globėją (rūpintoją), globėjo ar rūpintojo duomenys yra toje pačioje civilinėje byloje. Su civilinės bylos duomenimis turi teisę susipažinti visi dalyvaujantys byloje asmenys, taigi, ir vaiko biologiniai tėvai.

CPK 423² straipsnyje nustatyta, kad tiekėjas, prieš kreipdamasis į teismą, turi laikytis Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, kai įstatymų nustatytais pagrindais atsisakoma nagrinėti tiekėjo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, tiekėjas gali kreiptis į teismą pareikšdamas ieškinį dėl ginčo esmės ir nurodyti priežastis, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi. Teismas, pripažinęs, kad ieškovo nurodyti argumentai yra pagrįsti, nagrinėja bylą iš esmės. Šiame kontekste taip pat aktuali bendra CPK 293 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, teismas nutraukia bylą.

CPK reglamentuojant teismo įsakymo priėmimo tvarką, šiuo metu nėra nustatyta apribojimų dėl teismo įsakymo išdavimo, kai kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ar kai prašoma priteisti itin didelius delspinigius. Toks teisinis reguliavimas neužtikrina pakankamos skolininko interesų apsaugos. Taip pat CPK yra įtvirtintos priemonės, kurios riboja teismo įsakymo, kaip veiksmingos ir greitos procesinės teisių gynimo priemonės, efektyvumą: numatyta galimybė tikslinti skolininko gyvenamąją vietą, taikyti trūkumų šalinimo institutą.

CPK 441¹³ straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad grupės narys individualų apeliacinį skundą gali paduoti per trisdešimt dienų po to, kai pasibaigė grupės apeliacinio skundo padavimo terminas, įskaitant teismo atidėtą sprendimo įsiteisėjimo terminą (jeigu šis buvo nustatytas). Ši nuostata įtvirtinta klaidingai ir nepagrįstai riboja grupės nario teisę į apeliaciją individualaus apeliacinio skundo atveju. Pažymėtina, kad, remiantis CPK 261¹ straipsniu, jeigu grupės ieškinyje yra reiškiami individualaus pobūdžio turtiniai grupės narių reikalavimai, grupės ieškinio bylą nagrinėjantis teismas priima visiems grupės nariams bendrą sprendimą dėl grupės narius vienijančių faktinių aplinkybių grupės ieškinio byloje – tarpinį sprendimą. Remdamasis įsiteisėjusiu tarpiniu sprendimu grupės ieškinio byloje, teismas išsprendžia kiekvieno grupės nario individualaus pobūdžio turtinius reikalavimus ir priima individualius sprendimus kiekvienam grupės nariui. Taigi, tik įsiteisėjus tarpiniam sprendimui teismas apskritai imasi nagrinėti grupės narių individualaus pobūdžio reikalavimus, todėl yra klaidinga nuo tarpinio sprendimo įsiteisėjimo pradėti skaičiuoti individualaus apeliacinio skundo padavimo terminą.

CPK 441¹³ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl grupės ieškinio byloje priimto bendro sprendimo arba dėl tarpinio sprendimo teismui paduodamas per teismo atidėtą sprendimo įsiteisėjimo terminą, kuris teismo sprendimu gali būti atnaujintas. Pastebėtina, kad CPK 441¹³ straipsnio 3 dalyje numatytas bendro arba tarpinio sprendimo dėl grupės ieškinio įsiteisėjimo atidėjimas, o vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, atidėtas terminas gali būti atnaujintas. Vadovaujantis CPK 78 straipsnio 3 dalimi, paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti paduodamas ir apeliacinis skundas, tuo tarpu termino atidėjimas būtent ir yra skirtas apeliaciniam skundui parengti. CPK 441¹³ straipsnio 5 dalyje taip pat numatytas nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (jau minimas ne prašymas atidėti sprendimo įsiteisėjimo terminą), apskundimas. Taip pat nėra aiškus CPK 441¹³ straipsnio 5 dalies nuostatų santykis su to paties straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad grupės apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas. Atsižvelgiant į nurodytus neaiškumus ir siekiant teisinio reguliavimo nuostatų suderinamumo tarpusavyje, tikslinga tobulinti CPK 441¹³ straipsnio 5 dalį, šioje dalyje reglamentuojant galimybę, esant svarbioms priežastims, teismo sprendimu pratęsti grupės ieškinio byloje priimto bendro sprendimo arba tarpinio sprendimo įsiteisėjimo terminą.

CPK 441¹⁴ straipsnyje numatyta, kad kasaciniam procesui grupės ieškinio byloje mutatis mutandis taikomos CPK 441¹³ straipsnio nuostatos ir bendrosios kasacinio proceso taisyklės. Tačiau pažymėtina, kad ne visos CPK 441¹³ straipsnio nuostatos, skirtos apeliacinio proceso reguliavimui, gali būti  taikomos kasaciniame procese, pavyzdžiui, negalėtų būti taikomos grupės nariams apeliaciniame procese numatytos papildomos procesinės teisės. Kasaciniame procese negali būti užtikrinama papildoma procesinė grupės narių teisė prašyti atidėti teismo sprendimo įsiteisėjimą naujam grupės atstovui paskirti ir apeliaciniam skundui paduoti, kadangi kasacine tvarka skundžiami jau įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo sprendimai.

Galiojančio CPK 590 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal skolininko gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Pagal Reglamento (ES) 606/2013 nuostatas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduotoje pažymoje nustatytas civilinės apsaugos priemones antstolis vykdys, vadovaudamasis CPK nustatytomis vykdymo proceso taisyklėmis, todėl praktikoje gali būti atvejų, kai antstolis, vykdantys pažymoje nustatytas civilinės apsaugos priemones, bus Vilniuje, o išieškotojas – asmuo, kurio prašymu tos apsaugos priemonės taikomos, bus Klaipėdoje, ir antstoliui bus sunku kontroliuoti, ar skolininkas laikosi jam nustatytų įpareigojimų išieškotojo atžvilgiu.

CPK 591 straipsnyje, reguliuojančiame vykdymo veiksmų atlikimą kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, numatyta galimybė pradėtus vykdymo veiksmus tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai įvykdyti sprendimą. Šiuo atveju antstolis surašo motyvuotą patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Šį patvarkymą rezoliucija turi patvirtinti apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas. Tuo atveju, kai yra realus pavojus, kad išieškomas turtas gali būti paslėptas, antstolis gali tęsti pradėtus vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje be teisėjo leidimo, tačiau ne vėliau kaip kitą darbo dieną po veiksmų atlikimo apie tai privalo raštu pranešti teisėjui. Visais atvejais apie vykdymo veiksmus, atliktus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, antstolis per tris darbo dienas nuo tų veiksmų atlikimo dienos turi raštu pranešti tam antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje veiksmai buvo atlikti.

Vykdymo veiksmų atlikimą kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje reguliuojančiame CPK 591 straipsnyje be antstolio patvarkymo, kurį rezoliucija tvirtina teisėjas, numatyti formalaus pobūdžio pranešimai teisėjui, antstoliui, kurie jokių teisinių pasekmių vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims nesukelia ir įtakos konkurencijos sąlygų pažeidimams (antstolių interesų vertinimo aspektu) neturi. Paprastai kiekvienoje antstolių aptarnaujamoje teritorijoje veiklą vykdo keli antstoliai ir pranešimai siunčiami visiems toje teritorijoje veiklą vykdantiems antstoliams. Atsižvelgus į tai, kad vykdymo procesas vyksta skolininko sąskaita, pranešimų siuntimo išlaidos nustatyta tvarka išieškomos iš skolininko.

CPK 596 straipsnis reguliuoja teisių perėmimą vykdymo procese, kuris tampa aktualus mirus fiziniam asmeniui (išieškotojui, skolininkui), juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais. Šis straipsnis nustato, kad išieškotoją ar skolininką įstatymų numatytais atvejais pakeičia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, o tais atvejais, kai vykdymas atliekamas ne teismo išduoto vykdomojo dokumento pagrindu, išieškotoją ar skolininką pakeičia antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismas. Praktikoje teismui nagrinėjant teisių perėmimo vykdymo procese klausimus ne visada kyla ginčai, todėl nėra būtinybės visais atvejais šį klausimą nagrinėti teisme. 

CPK 667 straipsnis reguliuoja skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą teismo nutartimi. Jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Jei per antstolio nustatytą terminą toks prašymas nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Pakartotinai nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus galima ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po išieškojimo iš to turto nutraukimo dienos. Nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai turto bendrasavininkiai (sutuoktiniai) turi tikslą bendru sutarimu ir kuo greičiau nustatyti skolininkui tenkančią turto dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, į kurią antstolis galėtų nukreipti išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Taip pat nemažai atvejų, kai pagal vykdomuosius dokumentus iš skolininko išieškomos pinigų sumos ir teismo priteistos palūkanos (netesybos, delspinigiai), kurie skaičiuojami nuo vykdomajame dokumente nurodytos datos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir tokiu atveju kuo greitesnis skolininko turto dalies nustatymas ypač aktualus skolininkui, siekiant, kad atitinkamai būtų mažesnės palūkanos. CK 3.100 straipsnyje įtvirtinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai. Sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 7 punktas). Šį susitarimą gali patvirtinti notaras, vadovaudamasis bendraisiais įstatyme nustatytais sandorių tvirtinimo pagrindais ir išduoti nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimą (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 3 punktas).

Galiojančio CPK 723 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą, kuris neparduotas iš antrųjų varžytynių, arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas grąžinamas skolininkui. CPK 723 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Šiuo metu CPK nėra nustatytų išimčių dėl CPK 723 straipsnio 3 dalyje numatyto apribojimo netaikymo hipotekos kreditoriams. Pastebėtina, kad iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusio CPK 558 straipsnio, reguliavusio pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimą ir tenkinimą, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, 5 dalyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai įkeistas daiktas neparduotas iš antrųjų varžytynių ir neperduotas hipotekos kreditoriaus nuosavybėn, hipotekos teisėjas hipotekos kreditoriaus prašymu gali perduoti šį daiktą jam (hipotekos kreditoriui) administruoti ir tai neužkerta kelio hipotekos kreditoriui pakartotinai kreiptis dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Ši taisyklė buvo išimtis CPK 723 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, taikoma hipotekos kreditoriams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-85/2015, kurioje buvo išsamiai išnagrinėtas CPK 723 straipsnio 3 dalies taikymo, vykdant išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, klausimas, vadovaujantis galiojančiu teisniu reguliavimu, konstatavo, kad vadovaujantis hipotekos instituto principais, inter alia hipotekos kreditoriaus turimos daiktinės teisės absoliutumu, jo privilegijuota padėtimi prieš kitus kreditorius, greito ir efektyvaus hipotekos kreditoriaus reikalavimo realizavimo principu, vykdant priverstinį išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, hipoteka įkeisto turto nerealizavus antrosiose varžytynėse, netaikoma CPK 723 straipsnio 3 dalies norma, pagal kurią, neįvykus antrosioms varžytynėms ir kreditoriui neperėmus turto, pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui, ir išieškojimas pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą gali būti atnaujintas šio veiksmo neribojant vienerių metų terminu.

CPK 744 straipsnis reguliuoja skolininko turto administravimo tvarką. Antstolis, pradėdamas išieškojimą vykdyti skolininko turto administravimu ir iš to gautų pajamų nukreipimu skolai padengti, kreipiasi į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą, prašydamas nustatyti skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarką, išskyrus išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu įkeisto turto atvejus. Teismas skolininko turto administravimo tvarką nustato vadovaudamasis CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus (kito asmens turto administravimas) nuostatomis. CPK 744 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto išieškojimo metu įkeisto turto administravimas nustatomas antstolio patvarkymu. Šiuo atveju hipotekos ar įkeitimo turto administratorius veikia vadovaudamasis paprastąjį turto administravimą reglamentuojančiomis CK nuostatomis ir turi paprastąjį turto administravimą atliekančio administratoriaus teises, pareigas ir atsakomybę. Skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų panaudojimas išieškojimui padengti yra CPK 624 straipsnio 7 punkte numatyta priverstinio vykdymo priemonė. Vykdymo procese priverstinio vykdymo priemones parenka ir taiko antstolis, priimdamas atitinkamus patvarkymus, tuo tarpu CPK 744 straipsnio 7 punkte numatytos priverstinio vykdymo priemonės savarankiškas taikymas antstoliui ribojamas, nors hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto išieškojimo metu įkeisto turto administravimas nustatomas antstolio patvarkymu. 

Šiuo metu Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, vykdomas nuo jo įsiteisėjimo CPK nustatyta tvarka, tačiau nenumatyta, į kokį teismą suinteresuotas asmuo turėtų kreiptis dėl vykdomojo dokumento (vykdomojo rašto) pagal arbitražo teismo sprendimą išdavimo. Pažymėtina, kad vykdytinas dokumentas, vadovaujantis CPK nuostatomis, negali būti prilyginamas vykdomajam dokumentui, todėl vykdytino dokumento atveju yra būtinas vykdomojo rašto išdavimas. Pagal kitas galiojančias Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas taip pat nėra aišku, kuris Lietuvos Respublikos teismas galėtų išduoti vykdomąjį raštą arbitražo teismo sprendimo pagrindu, tokios situacijos taip pat nėra reglamentuotos CPK. Galiojančio Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje yra numatyta, kad Vilniaus apygardos teismas teikia pagalbą arbitražo procese dėl konkrečių Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje nurodytų veiksmų atlikimo, tačiau detaliau nėra reglamentuota, kokia tvarka šie klausimai sprendžiami. CPK 24 straipsnyje yra įtvirtintas bylos priskyrimo teismui prioriteto principas ir nėra numatyta šio principo išimčių.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad aukštesnysis prokuroras, gavęs skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, gali jį nagrinėti pats arba pagal Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus perduoti nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui. Prokuroro priimtą proceso sprendimą gali išnagrinėti tik vienas aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą. Prokuratūros įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė skųsti teismui aukštesniojo prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, taip pat nėra numatyta tokios apskundimo tvarka, tačiau asmenys, vadovaudamiesi teisės kreiptis į teismą principu, šiuos nutarimus skundžia teismams, tai sąlygoja teisinį neapibrėžtumą.

4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.

Dėl viešojo intereso gynimo civiliniame procese

Projektu siūloma patikslinti viešojo intereso gynimo civiliniame procese tvarką. CPK 49 straipsnyje siūloma numatyti, kad prokuroras turi teisę ne tik pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti, bet ir įstoti į jau prasidėjusį procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Taip pat, atsižvelgiant į galiojančią Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra, CPK 49 straipsnyje siūloma įtvirtinti, kad prokuroras gina viešąjį interesą CK, CPK, Prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose numatytais atvejais. Siūlomomis nuostatomis būtų užtikrintas CPK nuostatų suderinamumas su galiojančiomis Prokuratūros įstatymo nuostatomis. Siekiant įtvirtinti aiškią viešojo intereso gynimo sistemą civiliniame procese ir, atsižvelgiant į galiojančias Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Prokuratūros įstatymo nuostatas, numatyti, kad pagrindinis subjektas, kuriam suteikti įgaliojimai veikti viešojo intereso gynimo srityje civiliniame procese, yra prokuroras, Projektu siūloma papildyti CPK 49 straipsnio 3 dalį ir numatyti, kad teismas, nagrinėjantis bylą, matydamas, kad joje gali būti reikalinga ginti viešą interesą, iki baigiamųjų kalbų pradžios turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą ir nustatyti prokuratūrai terminą sprendimui dėl įstojimo į procesą priimti.

Atsižvelgiant į siūlomą patikslintą viešojo intereso gynimo sistemą civiliniame procese, pagal kurią pagrindinis subjektas, veikiantis viešojo intereso gynimo srityje, būtų prokuroras, taip pat siekiant skatinti rungtyniškumo principo taikymą civiliniame procese, Projektu taip pat siūloma atsisakyti kai kurių teismo funkcijų, ginant viešąjį interesą civiliniame procese: siūloma atsisakyti galimybės teismui savo iniciatyva reikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą taikant laikinąsias apsaugos priemones, savo iniciatyva vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Įrodinėjimo procese siūloma ir toliau išlaikyti teismo teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, tačiau atsisakyti teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliaciniame ir kasaciniame procesų reguliavime siūloma išbraukti nuostatą dėl teismo teisės peržengti apeliacinio ir kasacinio skundų ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, tačiau pabrėžtina, kad siūloma palikti galiojančias CPK nuostatas, pagal kurias apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad siūlomu teisniu reguliavimu nebūtų ribojama viešojo intereso gynimo sistema civiliniame procese, tačiau, kaip minėta, esant poreikiui ginti viešąjį interesą, į civilinį procesą būtų įtraukiamas prokuroras. Pažymėtina, kad tam tikrose bylose, kuriose aiškiai išreikštas viešasis interesas (pavyzdžiui, šeimos bylose), nesiūloma atsisakyti šio metu įtvirtintų teismo įgaliojimų veikti savo iniciatyva ir taip ginti viešąjį interesą.

Priėmus siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus, būtų suteikti platesni įgaliojimai prokurorui ginti viešąjį interesą civiliniame procese, teismui sumažėtų tiesioginių funkcijų ginant viešąjį interesą, o konkrečioje byloje teismui nustačius poreikį ginti viešąjį interesą, į šį procesą būtų įtraukiamas prokuroras, teismui informuojant prokuratūrą apie būtinybę ginti viešąjį interesą. Siūlomi CPK 49 straipsnio pakeitimai taip pat sudarys prielaidas užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, kadangi visi su byla susiję klausimai bus nagrinėjami vienoje byloje, o viešąjį interesą turės galimybę ginti prokuroras, kuris, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra pagrindinis subjektas, kuriam suteikti įgaliojimai veikti viešojo intereso gynimo srityje. Taip pat bus sudarytos geresnės prielaidos civiliniame procese įgyvendinti rungtyniškumo principą.

Dėl atstovavimo civiliniame procese

Projektu siūlomi CPK 51 straipsnio pakeitimai, susiję su valstybės atstovavimu civiliniame procese, taip pat siūlomi CPK 56, 88 straipsnių pakeitimai, susiję su atstovavimu pagal pavedimą civiliniame procese.

Siekiant teisinio aiškumo, CPK 51 straipsnio 4 dalis tikslinama numatant, kad valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų numatytais atvejais – kita institucija, Vyriausybei civiliniame procese atstovauja jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga). Valstybei civiliniame procese taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedimą. Siekiant teisinio aiškumo, šiais siūlomais pakeitimais CPK nuostatos derinamos su galiojančio Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5¹ straipsnio nuostatomis. Taip pat, atsižvelgiant į valstybės atstovavimo civiliniame procese teisinių santykių ypatumus, CPK 51 straipsnis pildomas 7 dalimi, numatant, kad, jeigu teismas, priėmęs ieškinį ar pareiškimą arba bylos nagrinėjimo metu nustato, kad ieškinyje ar pareiškime nurodytas ne tas valstybės atstovas, teismas jį pakeičia. Pastebėtina, kad valstybės atstovo tinkamo nustatymo ir pakeitimo tvarka yra reglamentuota Atstovavimo valstybei ir vyriausybei teismuose taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“, ir Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“.

Siekiant sudaryti platesnes galimybes atstovauti teismuose, kai siekiama atstovauti susijusiems juridiniams asmenims, taip pat siekiant taupyti juridinių asmenų lėšas, skiriamas atstovavimui teismuose, CPK 56 straipsnį siūloma papildyti nauja 4 dalimi ir numatyti susijusių juridinių asmenų atstovavimo civiliniame procese galimybę. CPK 56 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojančiosios ir (ar) patronuojamosios bendrovės. Valstybės institucijoms ar įstaigoms pagal pavedimą turi teisę atstovauti suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos. Pastebėtina, kad kontroliuojančio asmens sąvoka yra vartojama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, patronuojančiosios bendrovės sąvoka vartojama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Nuostata, sudaranti galimybes suinteresuotoms aukštesnėms valstybės institucijoms pagal pavedimą atstovauti kitas valstybės institucijas ar įstaigas, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje.

Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, CPK 56 straipsnio 4 dalyje taip pat siūloma nustatyti, kad šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). Nurodyta formuluotė atitinka galiojančio CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytas formuluotes, reglamentuojančias atstovavimą profesinių sąjungų, asociacijų, kitų viešųjų juridinių asmenų nariams.

Pažymėtina, kad profesionalus teisinis atstovavimas yra svarbi efektyvios teisingumo sistemos prielaida, tinkamo asmens teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo sąlyga. Tačiau, teismų atstovų duomenimis, teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai, pavyzdžiui, remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktu, siekiama apeiti įstatymo nustatytą reikalavimą, kad proceso dalyviams civiliniame procese būtų užtikrintas kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas. Išskyrus tam tikras išimtis (CPK 56 straipsnio 1 dalies 3-5 punktai), fizinių asmenų atstovais teisme pagal pavedimą gali būti advokatai arba advokatų padėjėjai. Vis dėlto tam tikri asmenys, neturėdami advokato, advokato padėjėjo statuso, bet siekdami teikti teisines paslaugas teismuose, įsteigia asociacijas (ar kitus viešuosius juridinius asmenis), kurių tikrasis tikslas nėra asociacijos narių poreikių (interesų) tenkinimas, bet į asociaciją sujungti asmenis, kurie inicijuoja bylas teismuose. Šiuo atveju bylą asociacijos narių vardu gali vesti asociacijos vienasmenis organas, net ir neturintis teisinio išsilavinimo, arba asociacijos darbuotojas teisininkas (turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą). Minėtos asociacijos su savo nariais sudaro atlygintines teisinių paslaugų teikimo sutartis ir atstovaudamos teismuose faktiškai gina ir įgyvendina ne viešuosius asociacijos ir jos narių interesus, bet užsiima atlygintina ūkine komercine veikla su savo nariais. Tai neatitinka asociacijos tikslų, įtvirtintų Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015) šiuo aspektu išaiškino, kad „kai asociacijos įstatuose vienu iš jos veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme, sudarantis prielaidas jai būti savo nario – fizinio asmens – atstovu teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo – asociacijos narys – apmoka tokio pobūdžio asociacijos jam suteiktas paslaugas, tai dėl to jo patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus.“

Atsižvelgiant į tai, keičiamo CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi. Kartu siūloma patikslinti CPK 56 straipsnio 3 dalį taip, kad atstovauti pagal pavedimą paprastai galėtų neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.), kurie dėl turimų specialių žinių padėtų tinkamai ginti byloje dalyvaujančio asmens teises ir įstatymo saugomus interesus.

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-212-219/2015 nurodė, kad „civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą, ir mokėjimo už atstovavimą klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Pagal šią proceso normą fiziniam asmeniui pagal pavedimą teisme gali atstovauti tik su juo susiję artima giminyste, bendra veikla, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nurodyti asmenys. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tik advokatas arba advokato padėjėjas, kaip su atstovaujamu asmeniu kitokiais – ne atstovavimo – teisiniais santykiais nesusiję asmenys, gali būti fizinio asmens atstovais teisme. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios. Tokį atstovavimą gali užtikrinti advokatai ir jų padėjėjai, nes jų teisinė kvalifikacija nustatoma įstatymo nustatyta tvarka: advokatu, jo padėjėju gali tapti tik nustatytus reikalavimus atitinkantis ir egzaminą išlaikęs asmuo; savo veikloje jis privalo laikytis profesinės etikos normų; jis privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos.“

Projektu siūloma papildyti CPK 56 straipsnio 3 dalį dar viena nuostata, pagal kurią į teismo posėdį neatvykus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytiems asmenims, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims ir CPK 55 straipsnyje nurodytiems asmenims (kai atstovaujama juridiniam asmeniui), kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. Taip pat siūloma papildyti CPK 88 straipsnį 3 dalimi, nustatant, kad būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, nurodytomis šio straipsnio 1 dalies 9 punkte, nelaikomos ir šiame skyriuje nustatyta tvarka neatlyginamos išlaidos už teikiamas teisines paslaugas, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų teikiamas teisines paslaugas. Taigi Projektu siūlomais CPK 56, 88 straipsnių pakeitimais iš esmės siekiama įstatyme aiškiai įtvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Advokatūros įstatymo nuostatomis, advokatams keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, kurie patikrinami egzamino metu, profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reikalavimas, nuolatinio profesinės kvalifikacijos tobulinimo reikalavimas, taip pat nustatyta drausminės atsakomybės sistema. Griežti reikalavimai, taikomi advokatų veiklai, sudaro prielaidas užtikrinti profesionalų teisinį atstovavimą asmenims ir kartu užtikrinti efektyvią teisingumo sistemą, tinkamą asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą.

Priėmus siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus, būtų pasiekti tikrieji CPK 56 straipsnio nuostatų dėl atstovavimo civiliniame procese tikslai, kai asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, leidžiama atstovauti subjektams civiliniame procese tik išskirtiniais atvejais, o pagrindiniai subjektai, atstovaujantys civiliniame procese, yra advokatai ir advokatų padėjėjai. Taip pat būtų sudarytos geresnės prielaidos spręsti nekokybiško atstovavimo teismuose problemą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kai pagal CPK 56 straipsnį asmenų atstovais pagal pavedimą teisme esant advokatams, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatomis, yra pagrindiniai subjektai, kuriems suteikta teisė teikti teisines paslaugas ir kurių teikiamoms paslaugoms, siekiant užtikrinti paslaugų kokybę ir profesionalumą, keliami specialūs reikalavimai, kartu teisme atstovauja ir kiti asmenys, teikiantys ne specialių neteisinių žinių reikalaujančias paslaugas, bet teisines paslaugas. Taip pat būtų sudarytos platesnės atstovavimo teismuose galimybės, kai siekiama atstovauti susijusiems juridiniams asmenims, ir būtų taupomos juridinių asmenų lėšos, skiriamos atstovavimui teismuose.

Dėl žyminio mokesčio dydžių, baudų ir kitų skaitmeninių verčių, išreikštų eurais

    Siekiant veiksmingiau panaudoti žyminio mokesčio savybes ir paskirtį, Projektu siūloma peržiūrėti žyminio mokesčio civilinėse bylose dydžius.

Kadangi praktikoje kyla daug ginčų kaip apmokestinti ieškinius dėl nuomos teisinių santykių (ar traktuoti tokį ginčą kaip turtinį ir ieškinį apmokestinti pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ar taikyti CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą), siūloma CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą išbraukti. Siekiant užkirsti kelią nesąžiningam kreditorių naudojimuisi teise pareikšti ieškinį dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, siūloma nustatyti žyminį mokestį už kreditoriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tikėtina, kad bankroto bylų apmokestinimas žyminiu mokesčiu skatins pasinaudoti tinkamesne interesų gynimo priemone – skolos išieškojimu. Tačiau pažymėtina, kad kreditoriui pareiškus pagrįstą reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą ir šiai nutarčiai įsiteisėjus, sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo būtų grąžinamas. Pabrėžtina, kad žyminiu mokesčiu kaip silpnesnė teisinių santykių šalis nebūtų apmokestinami buvę ar esami darbuotojai, taip pat įmonės likvidatorius, savininkas (savininkai) ir vadovai, kuriuos kreiptis dėl bankroto bylos įpareigoja įstatymas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 7 ir 8 straipsniai), valstybės institucijos, kurios kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės gina viešąjį interesą, taip pat kai ieškinys būtų grindžiamas tuo, kad įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Projektu taip pat siūloma apmokestinti žyminiu mokesčiu prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokiu būdu kreipti suinteresuotų asmenų elgesį taip, kad jie teiktų šiuos prašymus tada, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikrai reikalingas, taip pat atlyginti papildomas teismų sistemos sąnaudas dėl šių prašymų nagrinėjimo.

Siekiant spręsti perkančiųjų organizacijų keliamą problemą dėl tiekėjų piktnaudžiavimo  nepagrįstais skundais, kurie užvilkina viešųjų pirkimų procedūras ir stabdo investicinių projektų įgyvendinimą, Projektu taip pat siūloma padidinti žyminį mokestį viešųjų pirkimų bylose. Keičiamo CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad bylose, kuriose ginčijami sprendimai, priimti vykdant viešuosius pirkimus, mokamas žyminis mokestis, kuris turi būti ne didesnis kaip trys šimtai eurų mažos vertės pirkimuose, tūkstantis eurų supaprastintuose pirkimuose (išskyrus mažos vertės pirkimus) ir du tūkstančiai eurų tarptautiniuose pirkimuose. Diferencijuotus žyminio mokesčio dydžius siūloma nustatyti siekiant proporcingumo ir atsižvelgiant į skirtingų pirkimų vertės ribas.

Kita vertus, siekiant skatinti įvaikinimą, Projektu siūloma bylose dėl įvaikinimo atleisti asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Projektu siūloma keisti ir kitus žyminio mokesčio dydžius, kad jie labiau atspindėtų konkrečios bylos kategorijos specifiką.

    Siekiant sumažinti didelį apylinkių teismų darbo krūvį, Projektu taip pat siūloma iki 40000 eurų sumažinti teismingumo ribą, nustatytą CPK 27 straipsnio 1 punkte.

    Projektu su 2007 m. liepos 11 d. Tarybos reglamente 861/2007, nustatančiame Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, nustatyta ieškinio suma derinama CPK 441 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškinio suma.

    Projektu siūloma patikslinti visas CPK nustatytas skaitmenines vertes (žyminių mokesčių, baudų, ieškinio sumų, užstatų), išreikštas eurais. Vienos vertės buvo didinamos, siekiant, kad šalys prisidėtų prie teismų sistemos išlaikymo, kitos – mažinamos, tokiu būdu išlaikant balansą tarp padidintų ir sumažintų rinkliavų, baudų ir kitų įmokų dydžių.

    Priėmus siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus, asmenys būtų skatinami naudotis alternatyviais ginčo sprendimo būdais (ikiteismine tvarka, taikinamuoju tarpininkavimu, arbitražu, teismine mediacija ir kt.), būtų daugiau kompensuojamos valstybės patiriamos teisingumo įgyvendinimo sąnaudos, tokiu būdu išlaikant protingą pusiausvyrą tarp visuomenės narių, kurie bylinėjasi ir kurie ne.

Dėl  piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Projektu siūloma įtvirtinti papildomas priemones prieš piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Siūloma suteikti teismui įgaliojimus pareikalauti, kad asmuo, kuris pagal CPK ar kitų įstatymų nuostatas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, tam tikrais atvejais vis dėlto turėtų jį sumokėti (CPK 83 straipsnio pakeitimai). Tokia sistema jau daugiau kaip dešimt metų gana sėkmingai veikia administracinių bylų teisenoje (žr. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalį). Taip pat siūloma numatyti, kad asmuo, piktnaudžiaujantis savo procesinėmis teisėmis (pvz., dėl sistemingo nesąžiningo procesinio elgesio praeityje, konkrečiu atveju pareikšto reikalavimo nepagrįstumo ar pateiktų įrodymų nepakankamumo, atlikus preliminarų procesinio dokumento įvertinimą), sumokėtų užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti nustatymas pats savaime nepažeidžia asmens teisės į teisminę gynybą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Tolstoy Miloslavsky v. Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 18139/91).

    Pabrėžtina, kad, įtvirtinus siūlomas nuostatas CPK, sąžiningas byloje dalyvaujantis asmuo nepatirtų jokio neigiamo šių nuostatų taikymo poveikio. Be to, tais atvejais, kai asmuo būtų įpareigotas sumokėti žyminį mokestį ar užstatą, tačiau bylą galiausiai laimėtų, žyminis mokestis jam būtų priteistas iš bylą pralaimėjusios šalies, o sumokėtas užstatas grąžintas.

    Priėmus siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus, galimai sumažėtų piktnaudžiavimo, aiškiai nepagrįstų reikalavimų pateikimo atvejų, būtų labiau skatinami alternatyvūs ginčų sprendimo būdai, efektyviau užtikrinami byloje dalyvaujančių asmenų galimi turtiniai praradimai dėl kito byloje dalyvaujančio asmens nesąžiningo procesinio elgesio.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo

Siekiant sudaryti geresnes galimybes efektyviai įteikti procesinius dokumentus, CPK 123 straipsnyje siūloma papildomai numatyti procesinių dokumentų įteikimą, paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Siūloma nustatyti, kad, jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, jį pristatantis asmuo vykdo procesinio dokumento įteikimą fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesinių dokumentų įteikimas būtų vykdomas vieną kartą. Taip pat siūloma nustatyti, kad, jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir pažymi apie tai teismui gražintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju būtų laikomas įteiktu praėjus trisdešimčiai dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

Pastebėtina, kad šiuo metu CPK 123 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad, kai nustatyta tvarka nepavyksta įteikti dokumentų juridiniam asmeniui, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Taigi CPK siūloma įtvirtinti panašias nuostatas dėl procesinių dokumentų įteikimo ir fiziniams asmenims. Fizinių asmenų atveju siūloma nustatyti trisdešimties dienų terminą, po kurio procesiniai dokumentai būtų laikomi įteiktais, atsižvelgiant į tai, kad fizinis asmuo dėl objektyvių aplinkybių (atostogos, komandiruotė ir kt.) gali per trumpesnį terminą nespėti pasitikrinti gautų pranešimų savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Procesinių dokumentų įteikimą siūloma susieti su fizinio asmens deklaruota gyvenamąja vieta, kadangi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje yra numatytas platus fizinių asmenų, kurie privalo deklaruoti gyvenamąją vietą, ratas, o vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsniu, deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, be kita ko, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą. Pabrėžtina, kad tuo pačiu CPK fiziniams asmenims paliekama galimybė teismui nurodyti kitą gyvenamosios vietos ar kitokį procesinių dokumentų įteikimo adresą, o deklaruotos gyvenamosios vietos adresas būtų naudojamas kaip papildoma priemonė procesiniams dokumentams įteikti.

CPK 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys – tik šaliai ar trečiajam asmeniui. Šioje dalyje siūloma nustatyti išimtį ir suteikti teismui teisę netenkinti šalies ar trečiojo asmens prašymo gauti procesinius dokumentus patiems, kai teismas konstatuoja, kad atstovui procesiniai dokumentai bus įteikiami operatyviau. Šiuo pakeitimu siekiama sudaryti sąlygas operatyviau įteikti procesinius dokumentus tik atstovui (pavyzdžiui, kai yra daug dalyvaujančių byloje asmenų), ypač atsižvelgiant į tai, kad atstovą ir atstovaujamąjį sieja pasitikėjimo santykiai, todėl, jei šalis ar trečiasis asmuo pageidautų asmeniškai gauti procesinius dokumentus, šiuos procesinius dokumentus galėtų perduoti atstovas.

Atsižvelgiant į siūlomus CPK 123 straipsnio pakeitimus, taip pat siūloma patikslinti CPK 122, 126 straipsnių nuostatas.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų sąlygas efektyviau įteikti procesinius dokumentus, tai skatintų bylų nagrinėjimo operatyvumo principo įgyvendinimą.

Dėl sprendimo dėl ieškinio pagrindo instituto

Projektu siūloma nustatyti sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutą. Numatoma, kad toks sprendimas būtų galimas, jei kyla ginčas ir dėl ieškinio pagrindo, ir dėl dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiai apibūdintų daiktų kiekio), nes būtent šiuo atveju yra lengviausia atriboti ir atskirai išspręsti ieškinio pagrindo ir dalyko klausimus. Būtinos sąlygos tokiam sprendimui priimti turėtų būti pateiktų įrodymų pagrindu pagrįsta teismo nuomonė, kad byla tokiu būdu bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo būtų galutinis sprendimas šioje ginčo dalyje ir jį būtų galima apskųsti nustatyta tvarka. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ieškinio pagrindo ir nustačius, kad atsakovas turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį, būtų priimamas galutinis sprendimas dėl dydžio, kuriuo ieškinys būtų tenkinamas. Pastarasis procesas galėtų vykti rašytinio proceso tvarka, nes ginčo esmė būtų išspręsta ir liktų tik priteistinos sumos klausimas, o tam ne visada būtų reikalingas žodinis procesas. Kita vertus, šalims prašant, žodinio nagrinėjimo galimybė turėtų būti užtikrinta ir klausimui dėl ieškinio dydžio išspręsti. Tam, kad tiek dalinis sprendimas, tiek sprendimas dėl ieškinio pagrindo turėtų realų civilinio proceso koncentracijos poveikį, Projektu taip pat siūloma nustatyti taisyklę, kad teismas iš anksto informuoja byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklauso šių asmenų nuomonę. Siekiant, kad civilinis procesas būtų aiškus ir nuoseklus, Projektu siūloma nustatyti teismui galimybę priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo (taip pat ir dėl dalinio sprendimo) parengiamojo teismo posėdžio etape (siūlomi CPK 232 straipsnio pakeitimai). Pažymėtina, kad šis institutas yra žinomas užsienio valstybėse (pvz., Vokietijos Civilinio proceso kodekso 304 straipsnis).

    Priėmus siūlomus teisinio reguliavimo pakeitimus, teismui būtų suteikta daugiau galimybių užtikrinti civilinio proceso ekonomiškumą ir koncentraciją šalims ir teismui susitelkiant į vieną iš ginčo elementų, taip pat būtų skatinamas taikus susitarimas. 

Dėl sprendimo už akių priėmimo

Projektu siūloma patikslinti CPK 285, 287, 289 straipsnių nuostatas dėl sprendimo už akių priėmimo. Siūloma išbraukti nuostatą, kad sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai, kadangi tokia nuostata pernelyg ribojanti sprendimo už akių priėmimo galimybes. Taip pat siūloma įtvirtinti, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Pastebėtina, kad formalus įrodymų vertinimas galimas tik tais atvejais, kai vertinami vienos šalies pateikti įrodymai. Vis dėlto siekiant sudaryti sąlygas teismui priimti teisingą sprendimą ir nepriimti sprendimo už akių, taip pat siekiant sudaryti sąlygas apsaugoti neatvykusios (ar procesinio dokumento nepateikusios) šalies interesus, CPK 285 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad teismas atsisako pripažinti aktyviosios šalies nurodytas aplinkybes įvykusiomis, jeigu jos pateikti ir nurodyti įrodymai kelia teismui pagrįstų abejonių. Taigi, jei teismui kiltų pagrįstų abejonių, ar remiantis aktyviosios šalies pateiktais įrodymais priimtas teismo sprendimas būtų teisingas, taip pat, jei teismas pagal byloje esančią medžiagą matytų, kad aktyviosios šalies pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių, teismas galėtų nepriimti sprendimo už akių. Be to, ir toliau liktų galioti CPK 285 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai, kada teismas negali tenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių. Pastebėtina, kad toks siūlomas teisinis reguliavimas atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad „iš Konstitucijos apskritai nekyla draudimas nustatyti tokį civilinio proceso teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civilinės bylos nagrinėjime, atsisako bendradarbiauti nagrinėjant bylą, teismas turėtų įgaliojimus atitinkamą civilinę bylą nagrinėti bei sprendimą priimti ir nedalyvaujant savo valia nusišalinusiai, su teismu nebendradarbiaujančiai proceso šaliai. Priešingai, civilinis procesas turi būti įstatymu reglamentuojamas taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų vilkinti bylų nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir vykdymą, būtų užkirstas kelias civilinio proceso dalyviams (proceso šalims taip pat) piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis, nebūtų pažeistos inter alia proceso šalies, sąžiningai dalyvaujančios nagrinėjant civilinę bylą, teisės. (...) Pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. (...) Teismo konstitucinė priedermė teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą jis negalės teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, jis privalo imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas tokios šalies dalyvavimas nagrinėjant bylą.“

Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, vadovaujantis galiojančio CPK 287 straipsnio 1 dalimi, gali būti paduotas per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos, Projektu keičiamo CPK 285 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo paduoti apeliacinį skundą. Šis terminas būtų suvienodintas su CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, per kurį šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (šiuo atveju nustatytas dvidešimties dienų terminas, skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos), tokiu būdu būtų suderintos normos dėl sprendimo už akių apskundimo (dėl peržiūrėjimo) abiejų šalių atžvilgiu. Tai pat suvienodinus nurodytus terminus būtų suvienodintas sprendimo įsiteisėjimo terminas abiejų šalių atžvilgiu. Taip pat, atsižvelgiant į teismų atstovų siūlymus, siūloma nustatyti, kad sprendimo už akių priėmimas ir paskelbimas gali būti atidėtas ne ilgesniam nei septynių dienų terminui. Siekiant užkirsti kelią nesąžiningos šalies piktnaudžiavimui, CPK 287 straipsnio 3 dalį siūloma papildyti nuostata, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos dėl galimybės atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus yra įtvirtintos galiojančio CPK 142 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje. Siekiant užkirsti kelią bylų vilkinimui ir sudaryti sąlygas greičiau priimti galutinį teismo sprendimą, CPK 289 straipsnyje siūloma nustatyti, kad, jeigu teismas atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės CPK 288 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais, tačiau šalis, dėl kurios yra priimtas sprendimas už akių, neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, jeigu jai yra tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, teismas aktyviosios šalies prašymu išnagrinėja ieškinį pagal byloje esančią medžiagą ir priima sprendimą. Jei aktyvioji šalis nepateiktų prašymo išnagrinėti ieškinį pagal byloje esančią medžiagą, siūloma, kad tokiu atveju teismas turėtų teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, arba, jei prašymo išnagrinėti ieškinį pagal byloje esančią medžiagą nepateikia atsakovas, teismas turėtų teisę palikti ieškinį nenagrinėtą. Pastebėtina, kad analogiški sprendimai yra įtvirtinti galiojančio CPK 246 straipsnyje.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų geresnes sąlygas priimti sprendimą už akių, tokiu būdų užkirsti kelią piktnaudžiavimui, bylų vilkinimui ir skatinti bylų nagrinėjimo operatyvumo principo įgyvendinimą.

      Su sprendimo už akių priėmimu yra susijęs ir asmens neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbumo vertinimas. Kaip minėta, šiuo metu CPK 162² straipsnyje, reglamentuojančiame bylos nagrinėjimo atidėjimą, numatyta, kad svarbiomis neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastimis nelaikomi atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai, be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose. Pažymėtina, kad praktikoje pasitaiko situacijų, kai bylos nagrinėjimo data nustatoma šalims ar jų atstovams jau iš anksto suplanavus atostogas, komandiruotes ir pan., kurių nėra įmanoma atšaukti, todėl ne visais atvejais yra pagrįsta įstatyme įtvirtinta nuostata, kad svarbiomis neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastimis nelaikomi atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai. Atsižvelgiant į Lietuvos advokatūros siūlymus ir siekiant sudaryti galimybes pačiam teismui, įvertinus konkrečias aplinkybes, objektyviai nuspręsti dėl neatvykimo priežasčių svarbumo, vietoj aptarto reguliavimo CPK 162² straipsnyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, dalyvaujančio byloje asmens ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Analogiški teisinio reguliavimo pakeitimai yra siūlomi CPK 246, 247 straipsniuose.

Dėl proceso atnaujinimo

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą procesas civilinėje byloje gali būti atnaujinamas, tik kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, kitaip tariant, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas priima sprendimą, kuriuo konstatuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Tačiau procesas Europos Žmogaus Teisių Teisme gali būti užbaigtas ir Europos Žmogaus Teisių Teismui nagrinėjamą peticiją išbraukiant iš bylų sąrašo taikaus susitarimo ar vienašalės deklaracijos pagrindu. Pastebėtina, kad ir taikiame susitarime, ir vienašalėje deklaracijoje paprastai yra įtraukiamos nuostatos dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo pripažinimo, galimai kylančio iš teismų sprendimų, nutarčių ar nutarimų civilinėse bylose, atitinkamai galimos ir taikaus susitarimo ar vienašalės deklaracijos sąlygos dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo atitaisymo nacionalinėje teisėje, tai tam tikrais atvejais gali reikšti pareiškėjo civilinės bylos atnaujinimo būtinumą. Tačiau pagal galiojantį teisinį reguliavimą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas dėl peticijos išbraukimo iš bylų sąrašo taikaus susitarimo ar vienašalės deklaracijos pagrindu nepatenka į šiuo metu galiojančio CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą bylos atnaujinimo pagrindą. Nesant įstatyminio bylos atnaujinimo pagrindo taikių susitarimų ir vienašalių deklaracijų pagrindu, civilinės bylos atnaujinimo sąlygą įrašius į taikų susitarimą ar vienašalę deklaraciją, kiltų rizika laikyti Vyriausybę pažeidusia valdžių padalijimo principą, atitinkamą sąlygą vertinant kaip vykdomosios valdžios kišimąsi į teismų veiklą. Atsižvelgiant į tai ir siekiant išplėtoti paties Europos Žmogaus Teisių Teismo ypač skatinamą taikių susitarimų ir vienašalių deklaracijų sudarymo praktiką bylose prieš Lietuvą, neabejotinai prisidedančią prie pagrindinio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos subsidiarumo principo stiprinimo, sudarant prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos klausimus išspręsti nacionaliniu lygmeniu, siūloma tarp proceso atnaujinimo pagrindų prie Europos Žmogaus Teisių Teismo konstatuojamų pažeidimų įtraukti ir šio teismo patvirtintas taikos sutartis ir vienašales deklaracijas, kuriose pripažįstamas atitinkamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas.

Kaip minėta, vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte papildomai numatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pateikti prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytais pagrindais dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų (nutarčių). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė proceso stadija ir išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo forma, siūloma atsisakyti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintos papildomos teisės Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikti prašymus atnaujinti procesą ne tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (tokia teisė įtvirtinta visiems subjektams), bet ir dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimų. Pastebėtina, kad vadovaujantis galiojančio CPK 365 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui būtų išlaikyta teisė paduoti prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, tokiais pačiais pagrindais, kaip ir kitiems subjektams.

CPK 368 straipsnio 2 dalyje siūloma suvienodinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus ir nustatyti, kad visiems subjektams ir visais atvejais taikomas vienodas penkerių metų naikinamasis prašymų padavimo terminas. Pažymėtina, kad vis dėlto lieka galioti CPK 368 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti asmenis prašymą atnaujinti procesą pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. CPK 368 straipsnio 2 dalyje taip pat siūloma nustatyti išimtį atvejams, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiais atvejais siūloma netaikyti prašymo atnaujinti procesą padavimo naikinamojo termino. Naikinamojo termino proceso atnaujinimo institute paskirtis yra užtikrinti teisės stabilumą ir skatinti suinteresuotus subjektus inicijuoti proceso atnaujinimą kuo anksčiau, stengtis operatyviai pateikti proceso atnaujinimo sąlygas atitinkantį prašymą jį nagrinėsiančiam teismui. Daugeliu atveju proceso atnaujinimo sąlygos siejamos su proceso dalyvių turima ir galima pateikti nauja informacija, galinčia lemti kitokią bylos baigtį, t. y. egzistuoja tam tikro laipsnio informacijos kontrolės ir valios elementas. Tuo tarpu procesas Europos Žmogaus Teisių Teisme yra proceso dalyviams iš esmės nepavaldi sritis ir naštos jiems dėl naikinamojo termino laikymosi perkėlimas reiškia nuo jų valios visiškai nepriklausančių veiksnių nustatymą kaip lemiantį jų procesines galimybes dėl proceso atnaujinimo. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad procesas Europos Žmogaus Teisių Teisme dažniausiai užtrunka ilgiau nei 5 metus, pavyzdžiui, naujausiose bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo nustatyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, numatančio teisę į nuosavybės apsaugą, pažeidimai, procesas nuo galutinio nacionalinio teismo sprendimo iki Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įsigaliojimo užtruko virš 8 metų: byloje Digrytė-Klibavičienė prieš Lietuvą (Nr. 34911/06) peticija buvo pateikta 2006 m. rugpjūčio 12 d., o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas įsigaliojo 2015 m. sausio 21 d., byloje Paplauskienė prieš Lietuvą (Nr. 31102/06) peticija pateikta 2006 m. liepos 5 d., o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas įsigaliojo 2015 m. sausio 10 d. Be to, pažymėtina, kad bylos Europos Žmogaus Teisių Teismo yra nagrinėjamos prioriteto, o ne chronologine tvarka, yra išskiriamos 7 grupės ir visų pirma Vyriausybei perduodamos svarbiausios bylos, pavyzdžiui, skubios peticijos, kai pareiškėjo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, taip pat prie svarbių bylų priskiriamos bylos, kuriose nagrinėjami visuotinės svarbos klausimai, bei bylos, susijusios su kankinimo ar vergijos uždraudimu. Todėl nuo peticijos pateikimo Europos Žmogaus Teisių Teismui taip pat gali praeiti nemažai laiko, kol byla perduodama Vyriausybei ir imamasi jos nagrinėjimo iš esmės. Pavyzdžiui viena paskutinių Vyriausybei perduotų bylų Wahl prieš Lietuvą (Nr. 43062/08), kurioje nagrinėjamas asmenvardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis oficialiuose dokumentuose klausimas, Vyriausybei perduota praėjus daugiau nei 6 metams – peticiją pareiškėja pateikė 2008 m. liepos 24 d., o Vyriausybei ši byla buvo komunikuota tik 2014 m. gruodžio 16 d. Papildomai pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas yra priėmęs rekomendaciją valstybėms narėms Dėl pakartotinio ar atnaujinto tam tikrų bylų nagrinėjimo nacionalinių lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo Nr. R(2000)2, kuria skatina užtikrinti, kad tais atvejais, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas nustato Konvencijos pažeidimą, būtų atitinkamos galimybės pakartotinai nagrinėti bylą, įskaitant ir bylos atnaujinimą.

Atsižvelgiant į naujausią oficialiai paskelbtą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekstą (Žin., 2011, Nr. 156-7390), CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma patikslinti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pavadinimus.

Dėl bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ir dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo vaikui atskyrimo

Įstatymų projektais siūloma įtvirtinti CPK ir CK pakeitimus, nustatant bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ir globėjo (rūpintojo) paskyrimo vaikui atskirumą. Šiuo metu CK 3.183 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą. Analogiška nuostata yra įtvirtinta CPK 407 straipsnyje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.183 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu siūloma CK 3.183 straipsnio 4 dalyje nustatyti, kad priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato tik vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Analogišką nuostatą siūloma įtvirtinti CPK 407 straipsnyje. CPK 403, 406 straipsniuose siūlomi galiojančių nuostatų patikslinimai, atsižvelgiant į siekiamą numatyti bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ir globėjo (rūpintojo) paskyrimo vaikui atskirumą. Atsižvelgiant į Įstatymų projektais siūlomais pakeitimais siekiamą vieną iš tikslų – užtikrinti būsimų vaikų įtėvių duomenų konfidencialumą, CPK 9 straipsnio 3 dalį siūloma papildyti nuostata, kad bylose dėl vaiko globos ar rūpybos nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo vaikui teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra paskelbiama viešai, taigi siūloma įtvirtinti analogišką reguliavimą kaip ir bylose dėl įvaikinimo. CPK 502 straipsnio 1 dalyje siūloma numatyti, kad byla dėl vaiko nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo ir (ar) globėjo ar rūpintojo paskyrimo nagrinėjama žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje. CPK 496 straipsnyje siūloma nustatyti išimtį, kad teismo sprendimai ir nutartys dėl globos ar rūpybos nustatymo ir panaikinimo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo vaikui nėra vykdomi skubiai. Pažymėtina, kad iki teismo sprendimo dėl globos ar rūpybos nustatymo ir panaikinimo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo vaikui paprastai jau būna nustatyta laikinoji globa, vaikas būna paimtas iš tėvų, todėl nėra poreikio šiuos sprendimus vykdyti skubiai. Vis dėlto, siekiant apsaugoti vaiko interesus, CPK 496 straipsnyje siūloma nustatyti, kad teismo sprendimai dėl tėvų valdžios apribojimo vykdomi skubiai, kadangi tėvų valdžios apribojimo atveju gali atsirasti būtinybė skubiai paimti vaiką iš tėvų ir skubiai perkelti vaiką į naują gyvenamąją vietą. Taip pat, atsižvelgiant į CPK 501, 505, 506 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias pasirengimą bylų dėl globos ar rūpybos nustatymo nagrinėjimui, CPK siūloma papildyti nauju 496¹ straipsniu, kuriame būtų reglamentuota teismo pareiga inicijuoti bylos dėl vaiko nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo vaikui nagrinėjimą, kai teismas priima sprendimą apriboti tėvų valdžią (analogiška pareiga teismui yra reglamentuota jau šiuo metu, kai teismas priima sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu), ir pasirengimas nagrinėti bylą, pradėtą teismo iniciatyva.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų sąlygas apsaugoti būsimų įtėvių duomenis ir užtikrinti būsimo įvaikinimo konfidencialumą, o tuo pačiu užtikrinti vaiko interesų apsaugą.

Dėl privalomos išankstinės viešųjų pirkimų ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo procesinių pasekmių

Galiojančias CPK 423² straipsnio 3 dalies nuostatas siūloma tobulinti atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje identifikuotą netinkamą šių nuostatų taikymo žemesnių instancijų teismuose praktiką, kai byloje nustačius, jog perkančioji organizacija pagrįstai, įstatyme nustatytais pagrindais atsisakė nagrinėti tiekėjo pretenziją, o ieškovo pateiktos priežastys, dėl kurių jis nesutinka su tokiu jos sprendimu, nepagrįstos ir nepakankamos pateisinti termino pretenzijai pateikti praleidimą, byla sprendžiama iš esmės, nors turėtų būti taikomi CPK 293 straipsnio 2 punkte nustatyti procesiniai padariniai – byla nutraukiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015, ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija tokią teismų praktiką, kai teismai nagrinėjo šalių ginčą iš esmės, nors nenustatė taip veikti CPK 423² straipsnio 3 dalyje įtvirtinto būtinojo pagrindo ar nekonstatavo savo teisės ex officio dėl to pasisakyti, vertino kaip proceso teisės požiūriu ydingą ir, be kita ko, klaidinančią tiekėjus dėl jų gynybos pozicijos teismo procese. Atsižvelgiant į tai, Projektu siūloma tikslinti galiojančias CPK 423² straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmiausiai akcentuojant, kad tokiais atvejais, kai įstatymų nustatytais pagrindais atsisakoma nagrinėti tiekėjo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti, teismas nutraukia bylą. Taip pat siūloma pabrėžti, kad tik išimtiniais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškovo nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi, yra pagrįsti, byla nagrinėjama iš esmės.

Manytina, kad tokių nuostatų įtvirtinimas leis tinkama linkme nukreipti teismų praktiką nagrinėjant viešųjų pirkimų bylas, užkirs kelią pavėluotų ieškinių viešųjų pirkimų bylose teikimui, prisidės prie viešųjų pirkimų operatyvumo užtikrinimo.

Dėl teismo įsakymo išdavimo ir dėl dokumentinio proceso

Siekiant apsaugoti asmenų – skolininkų interesus ir užkirsti kelią galimam kreditorių piktnaudžiavimui tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl teismo įsakymo išdavimo, kai kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ar kai prašoma priteisti itin didelius delspinigius, CPK 431 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad CPK XXIII skyriuje, reglamentuojančiame bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jeigu kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ir bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendrai vartojimo kredito kainai taikomų reikalavimų, taip pat jeigu prašomi priteisti delspinigiai (pavėluoto mokėjimo palūkanos) viršija Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytą pavėluoto mokėjimo palūkanų normą arba prašoma priteisti aiškiai nepagrįstas baudas, nepriklausomai nuo to, iš kokių santykių yra kilęs kreditoriaus reikalavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų, o Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Pastebėtina, kad nurodytais atvejais kreditoriai dėl skolos priteisimo galės kreiptis į teismą bendra tvarka, pateikdami ieškinį ir pateikdami jų reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Taip pat yra siūlomas CPK 433 straipsnio pakeitimas, pagal kurį pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikėtų papildomai nurodyti, ar reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties, ir jei taip – nurodyti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą.

Atsižvelgiant į tai, kad CPK XXIII skyriuje nustatytais bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumais siekiama sudaryti sąlygas greitai ir efektyviai patenkinti kreditorių reikalavimus, kai skolininkai nereiškia dėl jų prieštaravimo, Projektu siūlomi konkretūs pakeitimai, kuriais būtų sudarytos geresnės prielaidos teismo įsakymo išdavimo efektyvumui. CPK 431 straipsnio 3 dalyje šiuo metu nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą. Šioje dalyje siūloma atsisakyti nuostatos, kad joje numatytu atveju teismas gali panaikinti teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palikti nenagrinėtą tik prieš tai nustatęs kreditoriui terminą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu. CPK 435 straipsnyje siūloma atsisakyti 4 dalies nuostatos dėl trūkumų šalinimo instituto taikymo, kai paduodamas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo. Tokiu atveju, jei pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo būtų su formos ar turinio trūkumais, teismas atsisakytų priimti pareiškimą, tačiau tai neužkirstų kelio, pašalinus formos ar turinio trūkumus, pakartotinai kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Įstatymo projektu taip pat siūloma pakeisti CPK 439 straipsnio 5 dalies nuostatas, aiškiai numatant, kad tais atvejais, kai skolininkas pareiškia prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo ir kreditorius pareiškia ieškinį, ieškinio priėmimo klausimą sprendžia ir išduotą teismo įsakymą panaikina teismo įsakymą išdavęs teismas. Kreditorius tokiais atvejais ieškinį visada turėtų pateikti teismo įsakymą išdavusiam teismui. Teismo įsakymą išdavęs teismas, jeigu ieškinio suma keistų teismingumą, perduotų bylą pagal teismingumą, o ieškinio priėmimo ir teismo įsakymo panaikinimo klausimą tokiu atveju išspręstų teismas, kuriam perduota byla pagal teismingumo taisykles.

Siekiant dokumentinio proceso efektyvumo didinimo ir teisinio aiškumo, taip pat siūloma keisti CPK 429 straipsnio 2 dalį, numatant, kad tais atvejais, kai nepavyksta įteikti procesinių dokumentų atsakovui ir ieškovas neįvykdo nustatytų reikalavimų (nesumoka reikiamo žyminio mokesčio), kad ieškinys galėtų būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, teismo nutartis, kuria panaikinamas preliminarus sprendimas ir ieškinys paliekamas nenagrinėtas, neskundžiama atskiruoju skundu. Pastebėtina, kad tokia nutartis neužkirstų kelio ieškovui, įvykdžius visas teisės aktuose nustatytas sąlygas, pareikšti ieškinį bendra tvarka, siekiant bylos nagrinėjimo pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų sąlygas geriau apsaugoti skolininkų interesus, efektyviau ir operatyviau nagrinėti bylas dėl teismo įsakymo išdavimo, taip pat greičiau išspręsti dokumentinio proceso pabaigos klausimą, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Dėl grupės ieškinio

Vadovaujantis CPK 261¹ straipsniu, jeigu grupės ieškinyje yra reiškiami individualaus pobūdžio turtiniai grupės narių reikalavimai, grupės ieškinio bylą nagrinėjantis teismas priima visiems grupės nariams bendrą sprendimą dėl grupės narius vienijančių faktinių aplinkybių grupės ieškinio byloje – tarpinį sprendimą. Remdamasis įsiteisėjusiu tarpiniu sprendimu grupės ieškinio byloje, teismas išsprendžia kiekvieno grupės nario individualaus pobūdžio turtinius reikalavimus ir priima individualius sprendimus kiekvienam grupės nariui. Taigi tik įsiteisėjus tarpiniam sprendimui teismas apskritai imasi nagrinėti grupės narių individualaus pobūdžio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Projektu siūloma išbraukti CPK 441¹³ straipsnio 7 dalies nuostatą, kad grupės narys individualų apeliacinį skundą gali paduoti per trisdešimt dienų po to, kai pasibaigė grupės apeliacinio skundo padavimo terminas, įskaitant teismo atidėtą sprendimo įsiteisėjimo terminą (jeigu šis buvo nustatytas). Išbraukus šią nuostatą, grupės narys individualų apeliacinį skundą galės paduoti per CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

Kaip minėta, CPK 441¹³ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl grupės ieškinio byloje priimto bendro sprendimo arba dėl tarpinio sprendimo teismui paduodamas per teismo atidėtą sprendimo įsiteisėjimo terminą, kuris teismo sprendimu gali būti atnaujintas. Pastebėtina, kad CPK 441¹³ straipsnio 3 dalyje numatytas bendro arba tarpinio sprendimo dėl grupės ieškinio įsiteisėjimo atidėjimas, o vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, atidėtas terminas gali būti atnaujintas. CPK 441¹³ straipsnio 5 dalyje taip pat numatytas nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (jau minimas ne prašymas atidėti sprendimo įsiteisėjimo terminą), apskundimas. Siekiant teisinio reguliavimo nuostatų suderinamumo tarpusavyje, CPK 441¹³ straipsnio 5 dalyje siūloma reglamentuoti galimybę, esant svarbioms priežastims, teismo sprendimu pratęsti grupės ieškinio byloje priimto bendro sprendimo arba tarpinio sprendimo įsiteisėjimo terminą.

CPK 441¹⁴ straipsnyje numatyta, kad kasaciniam procesui grupės ieškinio byloje mutatis mutandis taikomos CPK 441¹³ straipsnio nuostatos ir bendrosios kasacinio proceso taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad ne visos CPK 441¹³ straipsnio nuostatos, skirtos apeliacinio proceso reguliavimui, gali būti  taikomos kasaciniame procese, CPK 441¹⁴ straipsnyje siūloma numatyti, kad kasaciniam procesui grupės ieškinio byloje mutatis mutandis taikomos CPK 441¹³ straipsnio 1, 2, 4, 6 ir 7 dalių nuostatos ir bendrosios kasacinio proceso taisyklės. Taip pat siūloma nustatyti, kad nutartis dėl iki kasacinio skundo padavimo termino pabaigos prireikus paduodamų kreipimųsi dėl grupės atstovo pakeitimo priima bendrą sprendimą dėl grupės ieškinio arba tarpinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai užtikrintų teisinį aiškumą ir būtų pašalinti akivaizdūs teisinio reguliavimo, skirto grupės ieškinio bylų nagrinėjimui, trūkumai.

Dėl į Reglamento (ES) 606/2013 taikymo sritį patenkančių civilinių apsaugos priemonių tinkamo vykdymo Lietuvos Respublikoje užtikrinimo

Kaip pirmiau minėta, šiuo metu CPK 590 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal skolininko gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Pagal Reglamento (ES) 606/2013 nuostatas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduotoje pažymoje nustatytas civilinės apsaugos priemones antstolis vykdys vadovaudamasis CPK nustatytomis vykdymo proceso taisyklėmis, todėl praktikoje gali būti atvejų, kai antstolis, vykdantis pažymoje nustatytas civilinės apsaugos priemones, bus Vilniuje, o išieškotojas – asmuo, kurio prašymu tos apsaugos priemonės taikomos, bus Klaipėdoje, todėl antstoliui bus sunku kontroliuoti, ar skolininkas laikosi jam nustatytų įpareigojimų išieškotojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Projektu keičiamo CPK 590 straipsnyje siūloma nustatyti, kad nepiniginio pobūdžio vykdomuosius dokumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolis, išieškotojo prašymu, gali vykdyti pagal skolininko arba išieškotojo gyvenamąją vietą ar kitą jo buvimo vietą.

Dėl teismas nebūdingų funkcijų atsisakymo

Galiojančios redakcijos CPK 591 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas apsunkintas formaliais pranešimais, todėl siūloma supaprastinti vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje procedūrą. Atsižvelgiant į tai, Projekte siūloma nustatyti, kad, tuo atveju, kai realizuojamas skolininko turtas, esantis kito antstolio veiklos teritorijoje, prieš pradedant realizuoti turtą, antstolis turės surašyti motyvuotą patvarkymą, kuris nustatyta tvarka įteikiamas vykdymo proceso šalims ir kitiems vykdymo procese suinteresuotiems asmenims. Šis antstolio patvarkymas būtų skundžiamas bendra tvarka. 

            Projektu keičiamame CPK 596 straipsnyje (teisių perėmimas vykdymo procese) siūloma numatyti galimybę  proceso šalies pakeitimo klausimus išspręsti antstolio patvarkymu. Iškilus ginčui, antstolio patvarkymas, kuriuo keičiama proceso šalis, nustatyta tvarka galėtų būti skundžiamas bendra antstolio procesinių veiksmų apskundimo tvarka. Tokiu būdu iš dalies sumažėtų teismų darbo krūvis, kai nėra ginčo sprendžiant šį klausimą. Tais atvejais, kai vykdomas vykdomasis dokumentas, išduotas byloje pagal grupės ieškinį, Projekte siūloma grupės atstovo pakeitimo klausimą perduoti spręsti teismui, nes grupės pareikštus ieškinius, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja apygardų teismai ir šiuo atveju antstoliui būtų sudėtinga visapusiškai įvertinti asmens tinkamumą būti grupės atstovu. Pažymėtina, kad pagal CPK 441³ straipsnį, apibrėžiantį grupės ieškinio pareiškimo prielaidas ir sąlygas, teismas nustato, ar grupės atstovas tinkamas, todėl Projekte siūloma numatyti teismui teisę vertinti ir spręsti dėl atstovo tinkamumo vykdymo procese, kai vykdomas teismo sprendimas, priimtas pagal grupės asmenų ieškinį. 

Projektu taip pat siūloma įtvirtinti galimybę skolininkui priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalį nustatyti notarine tvarka tais atvejais, kai dėl turto dalių nustatymo (atidalijimo iš bendrosios nuosavybės) bendrasavininkiai susitaria gera valia. Tais atvejais, kai nėra ginčo, siūloma numatyti galimybę notarui bendra tvarka patvirtinti atitinkamą sutartį, kurios pagrindu nustatomas skolininkui priklausantis turtas, iš kurio galima vykdyti išieškojimą. Tokiu būdu sutrumpėtų vykdymo procesas, sumažėtų jo kaštai (teismo išlaidos ir kt.), iš dalies sumažėtų teismų darbo krūvis (jei nėra ginčo). Be to, Projekte siūloma nustatyti, kad naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką teismas ar notaras nustato tik tuo atveju, jei to prašo išieškotojas, skolininkas ar bendrosios nuosavybės dalyvis (galiojančios redakcijos CPK 667 straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas teismui, nustatant nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu nustatyti ir naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką). Taip pat siūloma atsisakyti draudimo pakartotinai nukreipti išieškojimą į turtą ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po išieškojimo iš to turto nutraukimo dienos. Vadovaujantis CPK 744 straipsniu, skolininko turto administravimo ir iš to gautų pajamų paskirstymo tvarką antstolio prašymu nustato teismas. Projektu siūloma numatyti galimybę šiuos klausimus spręsti antstolio patvarkymu visais atvejais, ne tik hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto išieškojimo metu. Antstolio patvarkymas, kuriuo nustatomas skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų paskirstymo tvarka, būtų skundžiamas bendra, CPK 510 straipsnyje numatyta tvarka.

Kadangi CPK 593 straipsnyje, reguliuojančiame pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu, įtvirtintas pareiškimų dėl skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarkos nustatymas teismo nutartimi, Projektu taip pat siūloma išbraukti CPK 593 straipsnio 2 ir 5 dalyse vartojamus žodžius ,,dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo“.  

Dėl išieškojimo iš turto, kuris yra įkeistas pagal hipotekos taisykles

Kaip minėta, šiuo metu galiojančio CPK 723 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą, kuris neparduotas iš antrųjų varžytynių, arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas grąžinamas skolininkui. CPK 723 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Projektu CPK 723 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti išimtį, kad šioje dalyje nustatytas apribojimas nėra taikomas, kai turtas yra įkeistas pagal hipotekos taisykles. Pažymėtina, kad toks siūlymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. jau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-85/2015), kurioje pažymėta, kad vadovaujantis hipotekos instituto principais, inter alia hipotekos kreditoriaus turimos daiktinės teisės absoliutumu, jo privilegijuota padėtimi prieš kitus kreditorius, greito ir efektyvaus hipotekos kreditoriaus reikalavimo realizavimo principu, vykdant priverstinį išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, hipoteka įkeisto turto nerealizavus antrosiose varžytynėse, netaikoma CPK 723 straipsnio 3 dalies norma.

Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų palankesnes sąlygas hipotekos kreditoriams realizuoti įkeistą turtą ir geriau užtikrintų hipotekos kreditorių interesus.

Dėl kitų CPK pakeitimų

Siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgiant į Lietuvos antstolių rūmų siūlymą, Projektu taip pat siūloma papildyti CPK 593 straipsnį, reglamentuojantį pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu, ir nustatyti, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje numatytus pareiškimus skolininko patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. CPK 593 straipsnio 2 dalyje numatyti klausimai, kylantys iš vykdymo proceso, kuriuos nagrinėja teismas. Kai teismas netenkina tam tikrų antstolio prašymų vykdymo procese, nėra pagrįsta, kad skolininko patirtos bylinėjimosi išlaidos tokiose bylose būtų atlyginamos antstolio, kadangi pagal turinį tai yra vykdymo proceso klausimai, kuriuos privaloma spręsti teismo tvarka.

Siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgiant į galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios, išskyrus konkrečias išimtis, draudžia nukreipti išieškojimą į valstybės iždo bendrąją sąskaitą, CPK 668 straipsnio 2 dalis yra pildoma nuostata, kad vykdant išieškojimą iš valstybės ar biudžetinių įstaigų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į valstybės iždo bendrąją sąskaitą Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatyme nustatytais atvejais.

Dėl Komercinio arbitražo įstatymo pakeitimų

Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo Nr. I-1274 9, 41 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu siūloma Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje nustatyti, kad šio straipsnio 1  dalies 1 punkte nurodytus klausimus, kai Vilniaus apygardos teismas teikia pagalbą arbitražo procese dėl nurodytame punkte numatytų veiksmų atlikimo, Vilniaus apygardos teismas sprendžia supaprastinto proceso tvarka mutatis mutandis taikydamas CPK XXXIX skyriaus nuostatas, taip pat siūloma nustatyti, kad tokių bylų medžiaga yra nevieša. Siūlomais teisinio reguliavimo pakeitimais siekiama suteikti daugiau teisinio aiškumo, kokia tvarka Vilniaus apygardos teismas turėtų spręsti Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1  dalies 1 punkte nurodytus klausimus. Taip pat siekiama užtikrinti bylų medžiagos neviešumą, kadangi, vadovaujantis galiojančio Komercinio arbitražo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, arbitražo procesas yra konfidencialus, taigi, bylos medžiagos konfidencialumą siekiama išlaikyti ir tais atvejais, kai arbitražo procese yra teikiama teismo pagalba.

Siekiant pašalinti teisinio reguliavimo spragas dėl vykdomųjų raštų pagal arbitražo teismo sprendimus išdavimo, siūloma Komercinio arbitražo įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyti, kad, jeigu arbitražo teismo, kurio vieta yra Lietuvos Respublikoje, sprendimas nevykdomas, arbitražo teismo vietos apylinkės teismas šalies prašymu CPK nustatyta tvarka išduoda vykdomąjį raštą. Prašymas išduoti vykdomąjį raštą būtų nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Vykdomųjų raštų pagal arbitražo sprendimus išdavimo funkciją siūloma priskirti apylinkių teismams, siekiant patogumo dėl vykdomojo rašto išdavimo besikreipiantiems asmenims. Taip pat siūloma įtvirtinti pagrindus, kada apylinkės teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Atkreiptinas dėmesys, kad Komercinio arbitražo įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje siūlomi įtvirtinti atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą pagrindai iš dalies sutampa su galiojančio Komercinio arbitražo įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje numatytais atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindais. Taip pat papildomai numatyta, kad apylinkės teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą ir tais atvejais, kai yra pasibaigęs įstatymų nustatytas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminas, išskyrus atvejus, kai šis terminas buvo atnaujintas (CPK 646 straipsnio 6 dalies nuostata). Dėl apylinkės teismo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti duodamas atskirasis skundas. Apylinkės teismo nutartis išduoti vykdomąjį raštą būtų neskundžiama, kadangi vykdomojo rašto išdavimo procese nėra tikrinamas sprendimo pagrįstumas, sprendimo pagrįstumas yra tikrinamas tik tuo atveju, kai yra kilęs ginčas dėl sprendimo. Taigi asmenims išliktų teisė skųsti patį arbitražo teismo sprendimą, kaip yra nustatyta galiojančio Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnyje. Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatyti pagrindai, kada Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas ex officio patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams, t. y. kad ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Taigi, ar ginčas yra arbitruotinas, taip pat, ar arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, yra patikrinama skundo dėl arbitražo sprendimo nagrinėjimo procese.

Atsižvelgiant į CPK 606 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad terminus, per kuriuos gali būti pateikti vykdyti kitų pareigūnų ar institucijų nutarimai, nustato atitinkami įstatymai, taip pat atsižvelgiant į CPK 606 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei siekiant aiškiai reglamentuoti, per kiek laiko gali būti pateikti vykdyti arbitražo teismo sprendimai, keičiamo Komercinio arbitražo įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad arbitražo teismo sprendimai gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo arbitražo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Siekiant didinti arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, efektyvumą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nėra gaunama daug skundų dėl arbitražo teismo sprendimų, Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnį siūloma papildyti nauja 7 dalimi ir nustatyti, kad skundas dėl arbitražo teismo sprendimo Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo skundo priėmimo Lietuvos apeliaciniame teisme dienos. Skundas būtų nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Projektu keičiamame CPK 24 straipsnyje siūloma tais atvejais, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražo tvarka, neteikti prioriteto teismui. Ši nuostata siūloma atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo savanoriškumą ir siekiant, kad šalys laikytųsi sudaryto susitarimo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad arbitražas yra valstybės oficialiai pripažinta alternatyva teismui.

Siūlomais teisinio reguliavimo pakeitimais būtų tobulinamas arbitražo teisinis reguliavimas, pašalintos šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo spragos, didinamas arbitražo proceso teisinis aiškumas, taip pat skatinamas arbitražo proceso patrauklumas, didinamas arbitražo proceso efektyvumas ir atitinkamai, ginčo šalims dažniau renkantis alternatyvų ginčo sprendimo būdą – arbitražą, būtų mažinamas teismų darbo krūvis.

Dėl Prokuratūros įstatymo pakeitimų

Kaip minėta, Prokuratūros įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė skųsti teismui aukštesniojo prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, tačiau asmenys, vadovaudamiesi teisės kreiptis į teismą principu, šiuos nutarimus skundžia teismams, tai sąlygoja teisinį neapibrėžtumą. Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras turi diskrecijos teisę įvertinti, ar egzistavo viešojo intereso pažeidimas, ir spręsti dėl viešojo intereso gynimo poreikio, pakanka, kad šį prokuroro vertinimą patikrintų aukštesnysis prokuroras, o prokuroro nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones neturėtų būti skundžiamas teismui. Atsižvelgiant į tai, Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad prokuroro sprendimas dėl šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje numatyto nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones teismui neskundžiamas.

Siekiant įgyvendinti Valstybės kontrolės 2014 m. gegužės 23 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-40-1-6 „Viešojo intereso gynimo organizavimas“ pateiktas rekomendacijas, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma įtvirtinti papildomą teisę prokurorams reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų per vieną mėnesį nuo sprendimo dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo priėmimo pateikti informaciją prokurorui apie tokio sprendimo vykdymo rezultatus.

Siūlomais teisinio reguliavimo pakeitimais būtų nustatytas aiškesnis teisinis reguliavimas viešojo intereso gynimo srityje, taip pat sudarytos geresnės prielaidos prokuratūrai įgyvendinti priskirtas funkcijas viešojo intereso gynimo srityje.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.

Numatomos teigiamos teisinio reguliavimo pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 dalyje. Priėmus Įstatymų projektus, neigiamų pasekmių nenumatoma.
 
6. Galima priimtų įstatymų įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai.
Tikėtina, kad priimti Įstatymų projektai neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 
 

7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai.

Tikėtina, kad Įstatymų projektai turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kadangi bus sudarytos geresnės prielaidos civilinių ginčų sprendimui, civilinių bylų nagrinėjimui teisme.

 
8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios.
Siekiant inkorporuoti Įstatymų projektus į teisinę sistemą, pakeisti ar panaikinti kitų galiojančių teisės aktų nereikės.
 

            9. Įstatymų projektų atitiktis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, sąvokų ir terminų įvertinimas.

Įstatymų projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos ir Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų.
 

10. Įstatymų projektų atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei.

Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 
 
11. Įstatymų įgyvendinimui reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, juos priimti turintys subjektai.
Įstatymų įgyvendinimui Lietuvos Respublikos teisingumo ministras su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru turėtų nustatyti pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus tvarką ir formą. Atskiroms įstatymų nuostatoms įgyvendinti taip pat reikės priimti Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, pakeitimus. 

12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti.

Įstatymų projektams įgyvendinti nereikės papildomų biudžeto lėšų. Tikėtina, kad dėl kai kurių žyminio mokesčio dydžių didinimo biudžeto lėšos padidės.

13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados.
Įstatymų projektai buvo išnagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1R-55 sudarytame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso priežiūros komitete, kuriame buvo iš esmės pritarta Įstatymų projektų nuostatoms. Be to, dalies Įstatymų projektų nuostatų parengimą inicijavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso priežiūros komitetas.
 
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis.
Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „civilinis procesas“, „teismas“, „arbitražas“, „žyminis mokestis“, „bauda“, „atstovas pagal pavedimą“, „piktnaudžiavimas teise“,  „teismo sprendimas“, „išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka“, „antstolis“, „skolininkas“, „išieškotojas“. 
 
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai.
Nėra.