LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

TEISĖS IR TEISĖTVARKOS KOMITETAS

 

PAGRINDINIO KOMITETO PAPILDOMA IŠVADA (1)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRANEŠĖJŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. XIII-804 PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-659(2)

 

2021-12-01 Nr. 102-P-34

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Irena Haase, Andrius Navickas, pavaduojantis Gabrielių Landsbergį, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai: Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus vadovė Radvilė Masiulionienė, Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė Dovilė Baroli, Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus atstovai: vyriausiasis prokuroras Raimondas Petrauskas, vyriausiojo prokuroro padėjėja Gintarė Bliujienė.

 

2. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados ir kitų ekspertų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-12-24

2

13

 

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje jau yra nurodytas pilnas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pavadinimas, todėl keičiamo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodant šio teisės akto pavadinimą žodžių „Lietuvos Respublikos” vartoti nereikia.

Pritarti

 

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-12-24

3

5

 

 

2. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje žodis „pobūdžio” keistinas į žodį „dėl”.

Pritarti

 

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-12-24

11

4,

5,

6

 

 

3. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4-6 dalyse vartojama formuluotė „neigiamo poveikio padariniai” turėtų būti tikslinama, kadangi žodžio „poveikis” reikšmė savyje talpina ne tik veikimą, bet ir šio veikimo rezultatą (t. y. padarinius)[1]. Galbūt tikslesnė konstrukcija būtų „neigiamo poveikio priemonėmis sukelti padariniai”. 

Pritarti iš dalies

Formuluotę „neigiamo poveikio padariniai“ tikslinti į „neigiamo poveikio priemonių nulemti padariniai“.

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-12-24

15

 

 

 

4. Keičiamo įstatymo 15 straipsnyje numatoma, kad pranešėjai, dalyvavę darant pažeidimus ir apie tai šio įstatymo nustatyta tvarka pranešę kompetentingai institucijai, teisės aktų nustatyta tvarka gali būti atleidžiami nuo atsakomybės už dalyvavimą darant šiuos pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, jog pranešėjų atleidimas nuo atsakomybės yra reglamentuojamas, be kita ko, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 211 straipsnyje. Jame kaip viena iš būtinųjų pranešėjo atleidimo nuo administracinės atsakomybės sąlygų numatyta tai, jog pranešėju pripažintas asmuo, padaręs administracinį nusižengimą, atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės tik tuo atveju, jeigu jis aktyviai padėjo išaiškinti kito asmens padarytą administracinį nusižengimą. Vadinasi, į ANK 211 straipsnio taikymo sritį nepatenka atvejai, kai pranešėjas, padaręs administracinį nusižengimą, aktyviai padeda išaiškinti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Manytina, jog tai yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti ištaisyta ateityje parengiant atitinkamą ANK 211 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą.

Pritarti

 

5.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-12-24

2 (P)

 

 

 

5. Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, 112 punktu, teikiamame įstatymo projekte Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų pavadinimai turėtų būti rašomi be žodžių „Lietuvos Respublikos”.

Pritarti

 

3. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo narys

Raimundas Lopata

2021-11-22

6

11

3

(N)

 

Argumentai:

Pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) 6 straipsnio 11 dalies nuostatas, kompetentingai institucijai įtvirtinama galimybė priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso panaikinimo tik šiais dviem atvejais:

·     yra pranešėjo prašymas panaikinti pranešėjo statusą (6 str. 11 d. 1 p.);

·     paaiškėjus, kad pranešėjas pranešime tyčia pateikė melagingą informaciją apie pažeidimą (6 str. 11 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į numatomą reglamentavimą, darytina išvada, kad pranešėjo statusas yra suteikiamas „visam gyvenimui“ ir pranešėjo statuso panaikinimas nenumatytas net ir tais atvejais, kai asmuo piktnaudžiauja ar neproporcingai naudojasi jam suteiktu pranešėjo statusu.

Siūloma nustatyti papildomą pagrindą sprendimui dėl pranešėjo statuso panaikinimo priimti.

Pasiūlymas:

Papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 11 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip:

„3) nustatoma, kad pranešėjo pateikta informacija, dėl kurios pateikimo jam buvo suteiktas pranešėjo statusas, nepasitvirtino.“

Nepritarti

 

Generalinės prokuratūros atstovai nurodė, kad iš praktikos matyti, kad asmeniui pasiryžti pateikti informaciją apie pažeidimą yra labai sunku. Informaciją dažnai teikia žemiausių grandžių darbuotojai, kurie nėra tikri, ar tikrai pažeidimas padarytas.

Todėl įtvirtinus Seimo nario siūlomą normą, tai dar labiau atgrasytų žmones pranešti. Kyla klausimas, koks apsaugos priemonių tikslas, jei prieš pranešusį asmenį būtų taikomi atsakomieji veiksmai nepasitvirtinus pateiktai informacijai. Toks reglamentavimas neatitiktų Direktyvos (ES) 2019/1937 tikslo - užtikrinti asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, aukšto lygio apsaugą.

2.

Seimo narys

Raimundas Lopata

2021-11-22

6

12

(N)

 

 

Argumentai:

Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, prieš informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį ar pranešėją dėl tokios informacijos pateikimo nuo šios informacijos pateikimo dienos draudžiama imtis, grasinti imtis ir bandyti imtis neigiamo poveikio priemonių: laikinai nušalinti jį nuo pareigų, atleisti iš darbo ar tarnybos, sustabdyti paaukštinimą, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, nepakeisti terminuotos darbo sutarties į neterminuotą darbo sutartį, kai darbuotojas turi teisėtų lūkesčių, kad jam bus pasiūlytas nuolatinis darbas, nepratęsti terminuotos darbo sutarties arba tokią sutartį nutraukti anksčiau laiko, bauginti, imtis prievartos, priekabiauti, atskirti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sustabdyti mokymus, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką arba nepagrįstai pavesti vykdyti papildomas užduotis ar perduoti jas vykdyti kitiems asmenims, kelti abejones dėl kompetencijos, neigiamai vertinti veiklos rezultatus arba teikti neigiamą atsiliepimą apie darbuotoją, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims, dėl kurios ateityje asmuo gali nerasti darbo tame sektoriuje ar pramonės šakoje, panaikinti teisę dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija, skirti ar taikyti bet kokias drausmines priemones ar kitas sankcijas, įskaitant finansines sankcijas, daryti žalą, įskaitant žalą asmens reputacijai, ypač socialiniuose tinkluose, arba finansinius nuostolius, įskaitant verslo praradimą ir pajamų praradimą, nutraukti prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartį ankščiau laiko, panaikinti licencijos ar leidimo galiojimą, siųsti pas psichiatrus ar kitos srities gydytojus arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones.

Pažymėtina, kad kompetentinga institucija neinformuoja ir neturi pareigos informuoti įstaigos apie pranešėjo pateiktą informaciją, todėl įstaiga nežino ir neturi galimybės sužinoti dėl kokios informacijos pateikimo asmuo kreipėsi į kompetentingą instituciją.

Praktikoje gali pasitaikyti, o ir pasitaiko atvejai, kai pranešėjo statusas tampa piktnaudžiavimo ar neproporcingo naudojimosi priemone: asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės už savo padarytus pažeidimus, kreipiasi į kompetentingą instituciją dėl, pvz., neva „įstaigoje vykdomo mobingo“ ir jam yra suteikiamas pranešėjo statusas. Manytina, kad informaciją apie patiriamą mobingą, siekiančiam išvengti atsakomybės už savo paties padarytus pažeidimus ir nepagrįstai naudotis pranešėjo statusu, asmeniui pateikti pakankamai saugu, kadangi tokia informacija vertintina kaip subjektyvus vidinis išgyvenimas, dėl kurios pateikimo, tikėtina, jog nebus nustatyta, kad melaginga informacija apie pažeidimą pateikta tyčia (Įstatymo projekto 6 str. 11 d. 2 p.). Taip pat manytina, kad tokiu atveju vadovaujantis Įstatymo projekto 3 straipsnio 4 dalimi, informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui dėl informacijos pateikimo neatsirastų ir jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto.

Užsitikrinęs pranešėjo statusą, asmuo įgyja teisę manipuliuoti ir neproporcingai naudotis jam suteiktu statusu. Asmuo dėl kiekvieno jo atžvilgiu atliekamo teisėto tyrimo turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją, kad tyrimai vykdomi dėl jam suteikto pranešėjo statuso. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 10 straipsnio 4 dalį, ginčo atveju, būtent darbdavys turi įrodyti, kad informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo neigiamų padarinių patyrė ne dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo (nepaisant to, kad darbdavys gali nežinoti kokia informacija apie galimą pažeidimą buvo pateikta).

Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tais atvejais, jei pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtintų, įstaiga apie tai nebūtų informuojama, o asmeniui suteiktas pranešėjo statusas ir toliau liktų galioti. Pažymėtina, kad neteikiant informacijos apie įstaigos atžvilgiu atliekamą tyrimą, nėra užtikrinama įstaigos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą bei teisė susipažinti su bylos medžiaga. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir priėmusi su tuo susijusius sprendimus arba gavusi informaciją apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus iš kitos pranešimą nagrinėjusios institucijos, apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, praneša informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui. Įstaigai tokia informacija neteikiama, todėl įstaiga, neturėdama informacijos nei apie „menamą“ pažeidimą, nei apie tai, dėl kokios informacijos pateikimo asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, tampa „silpnesniąja puse“ ir neturi galimybės (arba jos yra labai apsunkinamos) tinkamai įgyvendinti savo pareigų, pvz., atlikdama tyrimus ir taikydama tarnybines ar drausmines nuobaudas dėl paties pranešėjo padarytų pažeidimų.

Pažymėtina, kad pranešėjo statusas negali būti naudojamas siekiant išvengti atsakomybės už  neteisėtus veiksmus. Pranešėjų teisės turi būti ginamos, tačiau tuo pačiu negali būti pažeidžiamos ir kitos imperatyviosios nuostatos, užtikrinančios teisingą tyrimų atlikimą. Apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemonės, kai neproporcingai stipriai apribojami ir apsunkinami įstaigos veiksmai ginant kitus visuomenės ar įstaigos teises ir teisėtus interesus, paneigia pamatinius protingumo ir proporcingumo principus.

Siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai atlikus tyrimą pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtina, įstaiga būtų informuojama apie priimtą sprendimą per 2 darbo dienas.

Pasiūlymas:

Papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnį 12 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„12. Kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir nustačiusi, kad pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtino, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoja įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją.

Nepritarti

 

Kompetentinga institucija neinformuoja ir neturi pareigos informuoti įstaigos apie pranešėjo pateiktą informaciją, kadangi tai sukeltų pavojų asmeniui susijusiam su pranešimu ir jam kiltų pavojus dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo. Todėl, siekiant užtikrinti asmens susijusio su pažeidimu apsaugą, toks siūlymas yra ne tik perteklinis, bet ir neužtikrinantis asmenų apsaugos pagal Direktyvą (ES) 2019/1937, kurioje nėra numatyta išimtis pranešti įstaigai, dėl kurios darbuotojo buvo atliekama pažeidimo procedūra.

Dabartinis pranešėjo statuso suteikimo reglamentavimas neriboja Direktyvos (ES) 2019/1937 nuostatų, o kaip tik užtikrina, jog visi asmenys, pateikę informaciją apie pažeidimą, nepiktnaudžiautų pranešėjams teikiamomis garantijomis pagal PAĮ (garantuojama teisinė pagalba, atleidimas nuo atsakomybės ir pan.).

Pažymėtina, kad vadovaujantis Generalinio prokuroro 2018-06-25 įsakymu Nr. I-207 patvirtinto  Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo 27 punktu, Generalinės prokuratūros padalinio prokurorasNustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, prokuroras kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo“, todėl kiekvienu atveju yra nustatinėjamas įstaigos veiksmų pagrįstumas ir įstaiga yra informuojama apie pranešėjams taikomas garantijas.

Atkreiptina, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas bei jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Būtent teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažįstami kaip neigiamo poveikio priemonės. Todėl įžvelgti piktnaudžiavimo pranešėjams suteikiamomis apsaugomis pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pranešėjas, pateikęs informaciją apie pažeidimą, nėra automatiškai atleidžiamas už savo paties padarytus pažeidimus. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 392 straipsnis reglamentuoja pranešėjo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika.

Tik išpildžius visas Lietuvos Baudžiamojo kodekso 392 1 straipsnio sąlygas pranešėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, todėl nėra pagrindo teigti, kad pranešėjas nepagrįstai naudosis pranešėjo statusu ir sieks išvengti atsakomybės už  neteisėtus veiksmus. Ta pati procedūra taikoma ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 211 straipsnį.

Atsižvelgiant į išdėstytą manytina, kad siūlymas nustatyti, kad tais atvejais, kai atlikus tyrimą pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtina, įstaiga būtų informuojama apie priimtą sprendimą per 2 darbo dienas,  neleis pasiekti įstatymo numatytų tikslų – maksimaliai užtikrinti asmenų, pranešančių apie pažeidimus apsaugą.

Seimo narys nurodė, kad jam yra žinomi atvejai, kuomet pranešėjas piktnaudžiauja jam suteiktu statusu. Nėra aišku, kokius atvejus turima omenyje, nes visa informacija apie pranešėjus ir jų veiksmus yra konfidenciali. Pažymėtina, kad jei pranešėjui ir suteiktas statusas, darbdavys jo atžvilgiu gali atlikti visus teisėtus veiksmus (pvz. atlikti tyrimus), jei tai daroma teisės aktų nustatyta tvarka (pvz. pranešėjas netinkamai vykdo savo darbines funkcijas, nesilaiko darbo drausmės ar kt.)

3.

Seimo narys

Raimundas Lopata

2021-11-22

11

4

 

 

Argumentai:

Žr. argumentus, pateiktus dėl antrojo pasiūlymo.

Siūloma nustatyti, kad kompetentingos institucijos išankstiniu vertinimu nustačius, kad pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo, kompetentinga institucija turi ne teisę, o pareigą nurodyti įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai.

Pasiūlymas:

Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą nurodydama pranešėjams taikomas garantijas. Kompetentinga institucija gali nurodytio įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai., jei kompetentingos institucijos išankstiniu įvertinimu pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo.“

Nepritarti

 

Vadovaujantis Generalinio prokuroro 2018-06-25 įsakymu Nr. I-207 patvirtinto Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo 27 punktu, Generalinės prokuratūros padalinio prokuroras „Nustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, prokuroras kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo.“

Manome, kad siūlymas nustatyti terminą įstaigos vadovui, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai, yra nepragrįstas, kadangi pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas bei jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Būtent teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažįstami kaip neigiamo poveikio priemonės, o ne kompetentinga institucija.

4.

Seimo narys

Raimundas Lopata

2021-11-22

11

5

 

 

Argumentai:

Pažymėtina, kad neteikiant informacijos apie įstaigos atžvilgiu atliekamą tyrimą, nėra užtikrinama įstaigos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą bei teisė susipažinti su savo byla. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir priėmusi su tuo susijusius sprendimus arba gavusi informaciją apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus iš kitos pranešimą nagrinėjusios institucijos, apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, praneša informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui. Įstaigai tokia informacija neteikiama, todėl įstaiga, neturėdama informacijos nei apie „menamą“ pažeidimą, nei apie tai, dėl kokios informacijos pateikimo asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, tampa „silpnesniąja puse“ ir neturi galimybės (arba jos yra labai apsunkinamos) tinkamai įgyvendinti savo pareigų, pvz., atlikdama tyrimus ir taikydama tarnybines ar drausmines nuobaudas dėl paties pranešėjo padarytų pažeidimų.

Siūloma nustatyti pareigą kompetentingai institucijai pateikti teismui sprendimą pripažinti informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį pranešėju, siekiant, kad teismas nagrinėdamas bylą galėtų įvertinti, ar ginčijamas neigiamas poveikis susijęs su informacija apie pažeidimą, dėl kurios asmeniui suteiktas pranešėjo statusas.

Pasiūlymas:

Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas ir šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys dėl patiriamų neigiamo poveikio padarinių gali kreiptis į teismą. Asmuo, kurį su įstaiga sieja tarnybos santykiai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi teisę ginčyti dėl jo priimtą ir neigiamų padarinių keliantį administracinį sprendimą arba kitokį veiksmą ar neveikimą. Ginčo teisme atveju kompetentinga institucija pateikia teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.“

Nepritarti

 

Direktyvoje (ES) 2019/1937 nėra numatyta tokia išimtis pranešti įstaigai, dėl kurios darbuotojo buvo atliekama pažeidimo procedūra. Manytina, kad tai sukels pavojų asmeniui susijusiam su pažeidimus ir jam kils pavojus dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo.

Direktyvos (ES) 2019/1937 16 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, jog „Nukrypstant nuo 1 dalies pranešimo teikėjo tapatybė ir visa kita 1 dalyje nurodyta informacija gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga, nustatyta pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams <...>“. Remiantis minėta nuostata įstatymo projekto rengėjas pagrįstai mano, jog „ <...> asmens duomenys, leidžiantys nustatyti jų tapatybę, gali būti pateikti tik tam asmeniui arba institucijai, kurie nagrinėja informaciją apie pažeidimą.“.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu[2] faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

Todėl informacija apie pranešėją gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 2 dalį, „ <...> Teismas privalo imtis priemonių, kad asmens, kurio konfidencialumas turi būti užtikrintas, tapatybė nebūtų atskleista proceso dalyviams ar kitiems asmenims.“, todėl esant būtinybei užtikrinti pranešėjo konfidencialumą, teismas pats savo nuožiūra nuspręs ar kompetentinga institucija turi pateikti teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.

Pažymėtina, kad, kalbant apie neigiamo poveikio priemones ir apsaugą nuo jų, įstaigai neturėtų būti svarbu, būtent dėl kokios informacijos asmuo pripažintas pranešėju. Įstatyme nurodoma, jog: „Prieš asmenį, pateikusį informaciją apie pažeidimą, dėl tokios informacijos pateikimo nuo šios informacijos pateikimo dienos draudžiama imtis neigiamo poveikio priemonių“. Ši norma niekaip nesuponuoja būtinybės įstaigai žinoti apie kokius pažeidimus įstaigoje asmuo pranešė. Pranešėjų apsaugos įstatyme kalba apie pranešimo pateikimo faktą, bet ne pranešimo turinį. Pranešėjų apsaugos įstatymo 10 straipsnis nustato draudimą imtis neigiamo poveikio priemonių dėl pranešimo pateikimo, todėl visiškai nesvarbu, koks yra pranešimo turinys. 

Pranešimo turinio atskleidimas įstaigai yra visiškai nesuderinamas su pranešėjo apsauga ir atliekamų tyrimų objektyvumu.

Praktikoje dažniausiai pranešėjai praneša apie pažeidimus, kuriuos galimai  yra padarę vadovai, kolegos, todėl praktikoje sunku įsivaizduoti atvejus, kai neigiamas poveikis pranešėjui galėtų būti daromas dėl pažeidimų, kuriuos padarė kiti asmenys.

4. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – nėra, susilaikė – nėra.

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                         (Parašas)                                                                                                      Stasys Šedbaras

 

 

 

 

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė



[1] http://administracinekalba.lki.lt/index.php?antr=i&str=itaka.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo teismo biuletenis „Teismų Praktika“ Nr. 53, 2020.