LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

VI (PAVASARIO) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 272

STENOGRAMA

 

2019 m. kovo 28 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS

 

 

 

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, ger­bia­mi sve­čiai, pra­de­da­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2019 m. ko­vo 28 d. po­sė­dį. (Gon­gas) Re­gist­ruo­ja­mės.

Už­si­re­gist­ra­vo 98 Sei­mo na­riai.

 

10.01 val.

Se­niū­nų su­ei­gos pa­tiks­lin­tos 2019 m. ko­vo 28 d. (ket­vir­ta­die­nio) po­sė­džių darbotvarkės tvir­ti­ni­mas

 

Dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Ger­bia­mi ko­le­gos, Se­niū­nų su­ei­ga dar­bo­tvarkei pri­ta­rė. Ar tu­rė­tu­mė­te ki­tų pa­siū­ly­mų? P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (MSNG*). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, man at­ro­do, ka­dan­gi šian­dien NATO die­nos mi­nė­ji­mas, aš siū­ly­čiau įtrauk­ti į dar­bo­tvarkę re­zo­liu­ci­ją dėl siū­ly­mo, kad Ame­ri­kos pre­zi­den­tui D. Tram­pui bū­tų su­teik­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­ja. Aš ma­nau, kad tik­rai la­bai gra­žus mo­men­tas.

PIRMININKAS. Siū­ly­mai dėl dar­bo­tvarkės yra frak­ci­jos var­du. Jūs ne­siū­lo­te frak­ci­jos var­du. J. Raz­ma. Pra­šau.

J. RAZMA (TS-LKDF). Aš dėl men­ko for­ma­lu­mo. Se­niū­nų su­ei­go­je su­ta­rė­me ir yra įra­šy­ta, kad bus pa­teik­tos Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to iš­va­dos dėl ma­no pro­jek­tų prieš­ta­ra­vi­mo Kon­sti­tu­ci­jai, bet for­ma­liai rei­kė­tų įra­šy­ti ir pa­čius pro­jek­tus. Nors įsi­vaiz­duo­ja­me, kad Sei­mas tik­riau­siai pri­tars ko­mi­te­to iš­va­dai, bet te­oriš­kai ga­li ir ne­pri­tar­ti, nes iš­va­dų pa­tei­ki­mas yra įra­šy­tas, o pa­tys pro­jek­tai nė­ra įra­šy­ti, kai dėl ki­tų pro­jek­tų, ku­rie ir­gi prieš­ta­rau­ja Kon­sti­tu­ci­jai, yra ki­taip, jie yra įra­šy­ti į dar­bo­tvarkę.

PIRMININKAS. Ne­pri­ta­rus iš­va­doms, pro­jek­tai ir bū­tų įra­šy­ti pri­ta­riant 29 Sei­mo na­riams. Dau­giau dėl dar­bo­tvarkės pa­siū­ly­mų ne­ma­tau. Ger­bia­mi ko­le­gos, ar ga­li­me pri­tar­ti dar­bo­tvarkei ben­dru su­ta­ri­mu? Bal­suo­ja­me. Ge­rai.

Bal­sa­vo 101 Sei­mo na­rys: už bal­sa­vo 100, prieš ir su­si­lai­kiu­sių nė­ra. Dar­bo­tvarkė pa­tvirtin­ta.

 

10.03 val.

NATO svar­ba Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui 15 me­tų na­rys­tės kon­teks­te

 

Ger­bia­mi ko­le­gos, šian­dien mi­ni­me Lie­tu­vos įsto­ji­mo į NATO 15-ąsias me­ti­nes ir ap­tar­si­me NATO svar­bą Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui 15 me­tų na­rys­tės kon­teks­te. Svei­ki­nu sve­čius, svei­ki­nu ger­bia­mus am­ba­sa­do­rius, ka­riš­kius, at­vy­ku­sius į šią mū­sų po­sė­džio da­lį.

Kvie­čiu pra­ne­šė­ją – NATO ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus pa­dė­jė­ją vie­šo­sios di­plo­ma­ti­jos klau­si­mais am­ba­sa­do­rių Ta­ka­ną Il­de­mą.

 

NATO ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus pa­dė­jė­jo vie­šo­sios di­plo­ma­ti­jos klau­si­mais ambasado­riaus Ta­ka­no Il­de­mo kal­ba

 

T. ILDEMAS. Ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jai, Sei­mo na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos, ge­ne­ro­lai, po­nios ir po­nai.

Man di­de­lė gar­bė čia šian­dien kar­tu su ju­mis mi­nė­ti jū­sų na­rys­tės NATO 15-me­tį. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ja nu­ma­to, kad tu­ri bū­ti už­tik­rin­ta ša­lies ne­pri­klau­so­my­bė ir sau­gu­mas, pi­lie­čių ge­ro­vė, jų pa­grin­di­nės lais­vės ir tei­sės. Tai yra tas pa­ža­das, ku­rio pa­grin­du Lie­tu­va įsto­jo į NATO, siek­da­ma stip­rin­ti sta­bi­lu­mą, sau­gu­mą re­gio­ne ir vi­so­je Eu­ro­po­je.

1989 me­tais dar ta­da pa­da­ly­to­je Vo­kie­ti­jo­je Pre­zi­den­tas kal­bė­jo apie tai, jog Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je tū­no no­ras siek­ti lais­vės. Tas no­ras la­biau­siai bu­vo ma­ty­ti Lie­tu­vo­je, kai Lie­tu­va 1990 me­tais pa­si­skel­bė ne­pri­klau­so­ma nuo So­vie­tų Są­jun­gos. Dar po me­tų drą­sio­mis pa­stan­go­mis bu­vo pa­ro­dy­tas no­ras iš­si­lais­vin­ti tai­kiai. Taip Lie­tu­va ga­liau­siai ta­po lais­va ir de­mo­kra­tine vals­ty­be ir pri­si­jun­gė prie Jung­ti­nių Tau­tų.

Pir­ma­sis Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jos ne­ofi­cia­lus vi­zi­tas NATO būs­ti­nė­je, po jo se­kė dar ke­le­tas, taip pat Va­šing­to­no su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas 2004 me­tais – tai bu­vo me­tai, per ku­riuos Lie­tuva ėjo sun­kiu ke­liu, ta­čiau tą ke­lią ji įvei­kė ir NATO di­džiuo­ja­si, kad ši ša­lis pri­si­jun­gė prie NATO.

Nuo ta­da Lie­tu­va ne kar­tą tiek žo­džiais, tiek dar­bais įro­dė, kad tai yra stip­ri ir įsi­pa­rei­go­jan­ti są­jun­gi­nin­kė. Pra­ėju­siais me­tais jūs įsi­pa­rei­go­jo­te 2,5 % BVP skir­ti gy­ny­bai iki 2030 me­tų. Tai svar­bus įsi­pa­rei­go­ji­mas, ku­ris bu­vo pa­rem­tas vi­sų par­la­men­te at­sto­vau­jan­čių po­li­ti­nių par­ti­jų. Nuo pat na­rys­tės pra­džios jūs įgy­ven­di­no­te sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus da­ly­vau­da­mi mi­si­jo­se Af­ga­nis­ta­ne ir ki­to­se mi­si­jo­se, pa­dė­da­mi NATO są­jun­gi­nin­kėms vyk­dy­ti ki­tas mi­si­jas ki­tuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se.

Tai tau­ta, ku­ri drą­siai ko­vo­jo už tei­sę ap­si­spręs­ti, ku­ri dėl to su­dė­jo ne­ma­žai au­kų, to­dėl Lie­tu­va pui­kiai su­pran­ta, kaip svar­bu, kad val­džia bū­tų de­mo­kra­tiška, ne­ti­ro­niš­ka. Kar­tu su ki­to­mis są­jun­gi­nin­kė­mis jūs taip pat smer­kia­te ne­tei­sė­tą Kry­mo anek­si­ją, re­mia­te Uk­rai­ną. Lie­tu­va ge­riau ne­gu ki­tos ša­lys su­pran­ta, koks yra svar­bus tvir­tas at­gra­sy­mas ir pra­smin­gas dia­lo­gas su Ru­si­ja. Ma­ty­da­mi be­si­tę­sian­čią ag­re­si­ją kai­my­nys­tė­je, jūs taip pat sie­kia­te stip­rin­ti Al­jan­są, nes mes ne­ga­li­me ir ne­tu­rė­tu­me su­si­tai­ky­ti su tuo, jog bū­tų pa­žei­džia­mos tarp­tau­ti­nės nor­mos ir įsi­pa­rei­go­ji­mai. Tuo pat me­tu mes ne­ga­li­me ir ne­tu­rė­tu­me ig­no­ruo­ti to, kad Ru­si­ja yra mū­sų kai­my­nė.

Lie­tu­va at­lie­ka la­bai svar­bų vaid­me­nį NATO sie­kiant įgy­ven­din­ti at­gra­sy­mą. Vi­soms Bal­ti­jos vals­ty­bėms yra už­tik­ri­na­ma Oro po­li­ci­jos mi­si­ja, ku­rią jūs taip pat pa­lai­ko­te. Čia, Vil­niu­je, vei­kia NATO Ener­ge­ti­nio sau­gu­mo kom­pe­ten­ci­jos cen­tras. Nuo 2015 me­tų Vil­nius taip pat ta­po na­mais vie­nam iš še­šių NATO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­tų. Tai yra tie ka­ri­niai da­li­niai, ku­rie pa­de­da kri­zės me­tu už­tik­rin­ti grei­tą NATO pa­jė­gų dis­lo­ka­vi­mą, taip pat pa­ra­mą tiek NATO, tiek ša­lies ka­ri­nėms pa­jė­goms. Tai la­bai svar­bu, kai mes kal­ba­me apie tvir­tą są­jun­gi­nin­kę.

Pra­ėju­siais me­tais jūs pa­mi­nė­jo­te dve­jus me­tus nuo to mo­men­to, kai Lie­tu­vo­je bu­vo dis­lo­kuo­tos prie­ša­ki­nės pa­jė­gos. Su tuo jus taip pat svei­ki­nu. Tai taip pat yra vie­nas iš sėk­min­go ben­dra­dar­bia­vi­mo Al­jan­se pa­vyz­džių. Tai, be abe­jo, yra mū­sų, pri­iman­čių­jų ša­lių, pa­stan­gų dė­ka. Tai yra pa­stan­gos, ku­rias jūs gar­bin­gai vyk­do­te. Kar­tu jūs siun­čia­te ži­nią, jog NATO lai­ko­si so­li­da­ru­mo prin­ci­pų, siek­da­ma gin­ti vie­na ki­tą ag­re­si­jos aki­vaiz­do­je. Šių die­nų pa­sau­ly­je tai yra svar­biau ne­gu bet ka­da anks­čiau.

2019 me­tai yra svar­būs dau­ge­liui są­jun­gi­nin­kių. Taip pat mi­nė­si­me 20-me­tį, kai Če­ki­ja, Veng­ri­ja, Len­ki­ja, Lie­tu­va, Slo­va­ki­ja, Es­ti­ja, Bul­ga­ri­ja, Kro­a­ti­ja, Lat­vi­ja pri­ėmė spren­di­mą, nu­lė­mu­sį jų at­ei­tį. Taip pat me­tai, kai Šiau­rės Ma­ke­do­ni­ja ga­li pri­si­jung­ti prie mū­sų, dar ki­tos ša­lys – Bos­ni­ja ir Her­ce­go­vi­na, Gru­zi­ja ir Uk­rai­na ga­li ženg­ti žings­niu ar­čiau link Al­jan­so. Tai­gi šie me­tai yra svar­būs ir vi­sam Al­jan­sui.

Ki­tą sa­vai­tę taip pat mi­nė­si­me 70-me­tį nuo Va­šing­to­no su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo ir Šiau­rės At­lan­to su­tar­ties or­ga­ni­za­ci­jos įstei­gi­mo. Kon­flik­tai bu­vo tas da­ly­kas, su ku­riuo mums di­dži­ą­ją da­lį Eu­ro­pos is­to­ri­jos te­ko su­si­dur­ti. Per 70 pas­ta­rų­jų me­tų ry­šys tarp Eu­ro­pos ir Šiau­rės Ame­ri­kos su­stip­rė­jo, Al­jan­sas ta­po stip­riau­sias pa­sau­ly­je. Mus vie­ni­ja ben­dros ver­ty­bės, ben­dri tiks­lai. Kar­tu mes sie­kia­me už­kirs­ti ke­lią kon­flik­tams ir už­tik­rin­ti tai­ką dau­giau nei 1 mlrd. gy­ven­to­jų. Mes lai­ko­mės prin­ci­po, kad iš­puo­lis prieš vie­ną są­jun­gi­nin­kę reiš­kia iš­puo­lį prieš vi­są Al­jan­są. Šis ry­šys už­tik­ri­na mums sau­gu­mą ir tai, jog ga­li­me gy­ven­ti tai­ko­je.

NATO už­tik­ri­na sau­gu­mą mū­sų ša­lims ir mū­sų pi­lie­čiams, nuo­lat pri­si­tai­ky­da­ma nuo nau­jų sau­gu­mo iš­šū­kių. Pir­muo­sius 40 me­tų NATO už­tik­ri­no, kad su­stab­dy­tų so­vie­tų ag­re­si­ją, 10 de­šimt­me­ty­je mes taip pat pri­si­dė­jo­me prie to, kad iš­veng­tu­me, už­kar­dy­tu­me ke­lią kon­flik­tams Bal­ka­nuo­se. Po rug­sė­jo 11-osios įvy­kių NATO taip pat pri­si­dė­jo prie mi­si­jų Af­ga­nis­ta­ne, jų tiks­las bu­vo mo­ky­ti vie­tos pa­jė­gas tam, kad šios ne­leis­tų te­ro­riz­mui kles­tė­ti jo­se.

Šian­dien mums ten­ka su­si­dur­ti su ne­prog­no­zuo­ja­ma sau­gu­mo si­tu­a­ci­ja, taip pat su griež­tes­ne Ru­si­jos po­zi­ci­ja, ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo iš­šū­kiais, ne­sta­bi­lu­mu Šiau­rės Ry­tų Af­ri­ko­je ir nuo­la­ti­ne te­ro­riz­mo grės­me. NATO, at­si­žvelg­da­ma į šiuos iš­šū­kius, taip pat sie­kia ženg­ti žin­gs­nį į prie­kį, kad įveik­tų šiuos iš­šū­kius. Mes su­stip­ri­no­me NATO pa­jė­gų ma­to­mu­mą Juo­do­sios jū­ros re­gio­ne, su­stip­ri­no­me mū­sų pa­jė­gų pa­si­ren­gi­mą ir at­spa­ru­mą ki­ber­ne­ti­nėms ir hib­ridi­nėms grės­mėms, bet tuo pat me­tu pa­lai­ko­me dia­lo­gą su Ru­si­ja. Mes taip pat su­stip­ri­no­me ko­vą su te­ro­riz­mu, pri­si­dė­da­mi prie pa­sau­lio ko­a­li­ci­jos, ko­vo­jan­čios su Is­la­mo vals­ty­be. Mes ir to­liau ben­dra­dar­biau­ja­me su Eu­ro­pos Są­jun­ga. Tas ben­dra­dar­bia­vi­mas taip pat yra pa­sie­kęs nau­ją be­pre­ce­den­tį ly­gį. Mes taip pat esa­me pa­si­ren­gę pri­im­ti nau­jas na­res ir to­liau ke­ti­na­me stip­rin­ti ko­lek­ty­vi­nę gy­ny­bą, o tai yra mū­sų kles­tė­ji­mo pa­grin­das.

Nuo 1949 me­tų NATO na­rių skai­čius iš­au­go dvi­gu­bai. Ne­tru­kus 29 na­rių Al­jan­sas taps 30 na­rių Al­jan­su. Tai lais­vų ša­lių, kles­tin­čių eko­no­mi­kų Al­jan­sas. NATO plėt­ra nie­kuo­met ne­bu­vo leng­vas pro­ce­sas, tai rei­ka­lau­ja po­li­ti­nės drą­sos, vi­zi­jos ir už­si­spy­ri­mo tam, kad bū­tų įgy­ven­di­na­mos su­dė­tin­gos re­for­mos ir spren­džia­mi is­to­ri­niai ne­su­ta­ri­mai su kai­my­nais. Vi­sa tai vyks­ta sie­kiant ge­res­nės at­ei­ties.

To­kia at­vi­ra po­li­ti­ka le­mia tai, kad kiek­vie­na vals­ty­bė ga­li pa­ti ap­si­spręs­ti, pa­ti pri­im­ti spren­di­mus, ne­pri­klau­so­mai nuo kai­my­nių įta­kos, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ko­kio dy­džio yra kai­my­ni­nės vals­ty­bės. Tai taip pat yra nu­ma­ty­ta mū­sų su­tar­ty­je. NATO plėt­ra taip pat už­tik­ri­no kles­tė­ji­mą, da­li­ji­mą­si nuo­mo­nė­mis, pa­jė­gu­mų stip­ri­ni­mą, ak­ty­ves­nes pa­stan­gas, ak­ty­ves­nę veik­lą, nau­jas mi­si­jas. Bū­tent to­dėl NATO var­tai vi­suo­met yra at­vi­ri bet ku­riai Eu­ro­pos tau­tai, ku­ri re­mia NATO ver­ty­bes, vals­ty­bei, ku­ri ga­li pri­si­dė­ti prie mū­sų sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mo tiks­lų.

2019-ie­ji yra me­tai, ku­riais mes tu­ri­me pa­mi­nė­ti tuos NATO pa­sie­ki­mus, ta­čiau ne­rei­kė­tų per­ne­lyg gi­liai žvelg­ti į pra­ei­tį. Vi­suo­met rei­kia žvelg­ti į at­ei­tį, ir tai yra dar vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl NATO bu­vo to­kia sėk­min­ga or­ga­ni­za­ci­ja. Šia­me be­si­kei­čian­čia­me pa­sau­ly­je mes ir to­liau ku­ria­me ino­va­ci­jas ir sie­kia­me pir­mau­ti šio­je sri­ty­je, da­li­ja­mės naš­ta ir taip pat esa­me pa­sie­kę ne­ma­žai pa­žan­gos, kai kal­ba­me apie in­ves­ta­vi­mą į gy­ny­bos pa­jė­gu­mus.

Tai­gi, NATO ne­tru­kus mi­nės sa­vo 70-me­tį, ir ki­tą sa­vai­tę Va­šing­to­ne su­si­ti­kę mi­nist­rai taip pat pa­mi­nės šią pro­gą. Ži­nau, kad mes šios die­nos iš­šū­kius įveik­si­me ly­giai taip pat, su to­kia pa­čia drą­sa kaip ir iki šiol.

Pa­sau­lis kei­čia­si, kei­čia­si ir NATO, ta­čiau kai ku­rie da­ly­kai iš­lie­ka ne­kin­tan­tys, o tai yra mū­sų įsi­pa­rei­go­ji­mas vie­na ki­tai, nes tai su­tei­kia mums jė­gų įveik­ti bet ko­kius mus ski­rian­čius skir­tu­mus ir bet ko­kius iš­šū­kius. Mes pa­si­kliau­ja­me sa­vo vie­ny­be, sa­vo ver­ty­bė­mis, ir bū­tent dėl to NATO ir to­liau iš­liks sta­bi­lu­mo ker­ti­niu ak­me­niu.

To­dėl man di­džiu­lė gar­bė per­duo­ti Lie­tu­vai ir lie­tu­viams kuo di­džiau­sius lin­kė­ji­mus NATO var­du. Ir to­liau ti­ki­mės su ju­mis to­kio pa­ties glau­daus ben­dra­dar­bia­vi­mo at­ei­ty­je. Dar kar­tą dė­ko­ju už pa­kvie­ti­mą. Man tik­rai bu­vo di­de­lė gar­bė šian­dien da­ly­vau­ti šia­me po­sė­dy­je. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju NATO ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus pa­dė­jė­jo vie­šo­sios di­plo­ma­ti­jos klau­si­mais am­ba­sa­do­riui Ta­ka­nui Il­de­mui.

Kvie­čiu Mi­nist­rą Pir­mi­nin­ką Sau­lių Skver­ne­lį tar­ti žo­dį.

 

Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko Sau­liaus Skver­ne­lio kal­ba

 

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai, mi­nint 15-ąsias na­rys­tės NATO, Al­jan­se, me­ti­nes, no­rė­tų­si kal­bą pra­dė­ti žo­džiais: esa­me vi­siš­kai sau­gūs. De­ja, šian­dien to iš­tar­ti dar ne­ga­li­me. Ga­li­me sa­ky­ti, šian­dien esa­me sau­gūs kaip nie­ka­da anks­čiau.

Mū­sų di­džio­ji kai­my­nė nuo­sek­liai lau­žo tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pus, už­gro­bia su­ve­re­nių vals­ty­bių te­ri­to­ri­jas ir at­vi­rai grū­mo­ja Va­ka­rų pa­sau­liui, mū­sų ben­droms ver­ty­bėms. Šian­die­ni­nė­je re­a­ly­bė­je me­las, ko­rup­ci­ja, kir­ši­ni­mas ir mū­sų pa­čių sil­pny­bės tam­pa ne­drau­gų gin­klais, o mo­der­nio­sios tech­no­lo­gi­jos lei­džia nu­si­tai­ky­ti į pa­žei­džia­miau­sias mū­sų vie­tas.

Ru­si­jos veiks­mai prieš Sa­kart­ve­lą ir Uk­rai­ną, ban­dy­mai pa­veik­ti Va­ka­rų vals­ty­bių de­mo­kra­tinius pro­ce­sus pa­ža­di­no mū­sų vi­suo­me­nes ir mū­sų po­li­ti­kus. Tik po šių su­krė­ti­mų su­vo­kė­me, kad il­gus me­tus ig­no­ruo­tas 2 % BVP gy­ny­bai su­si­ta­ri­mas, nors ir ne­ra­šy­tas, bet re­a­liai ir ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­ja ir nu­brė­žia tik mi­ni­ma­lias in­ves­ti­ci­jų į mū­sų vi­sų sau­gu­mą ri­bas.

Džiau­giuo­si, kad mū­sų Vy­riau­sy­bė dve­jais me­tais anks­čiau, nei bu­vo su­tar­ta, įvyk­dė vi­sus įsi­pa­rei­go­ji­mus sa­vo pi­lie­čiams – pir­miau­sia sau pa­tiems ir sa­vo part­ne­riams.

Pas­ta­ra­ja­me ma­no ir NATO ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus su­si­ti­ki­me, kai jau bu­vo­me su­ra­dę spren­di­mus, kaip pa­siek­ti 2 %, Lie­tu­vos pa­si­rink­tas ke­lias di­din­ti iš­lai­das gy­ny­bai, ne­pai­sant spar­taus ša­lies ben­drojo vi­daus pro­duk­to au­gi­mo, bu­vo ne kar­tą įvar­dy­tas kaip pa­vyz­dys ki­toms NATO part­ne­rėms. Na­tū­ra­lu, kad ir to­liau ne­ga­li­me su­sto­ti.

Jei­gu prieš 15 me­tų bū­tu­me pra­dė­ję at­sa­kin­gai in­ves­tuo­ti į sa­vo sau­gu­mą, šian­dien mū­sų gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų pa­dė­tis bū­tų bu­vu­si vi­siš­kai ki­to­kia. Dėl to tik­rai ga­liu su­pras­ti mū­sų part­ne­rių Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se pa­si­pik­ti­ni­mą dėl per men­ko Eu­ro­pos įsi­pa­rei­go­ji­mo į vi­so Al­jan­so pa­jė­gu­mus. Ne­ga­li­me vien rei­ka­lau­ti iš part­ne­rių – pri­va­lo­me ir pa­tys žen­kliai ir re­a­liai pri­si­dė­ti prie vi­sų mū­sų sau­gu­mo.

Per tuos 15 me­tų vi­sa­da bu­vo­me pa­si­ren­gę pri­si­dė­ti prie są­jun­gi­nin­kų tarp­tau­ti­nių ope­ra­ci­jų, ne­šan­čių tai­ką ir de­mo­kra­tiją, skir­tų žmo­gaus tei­sėms ap­gin­ti ten, kur to la­biau­siai rei­kė­jo. Ir to­liau mū­sų gin­kluo­to­sios pa­jė­gos tu­ri ak­ty­viai da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se ope­ra­ci­jo­se ir taip už­tik­rin­ti NATO, Al­jan­so, pa­grin­di­nį – so­li­da­ru­mo prin­ci­pą, taip pat už­tik­rin­ti tin­ka­mą ko­vi­nę pa­tir­tį. Mi­si­jų pla­na­vi­mas pri­va­lo už­tik­rin­ti sva­rų in­dė­lį į Al­jan­są. Tik lai­ku at­ei­da­mi į pa­gal­bą part­ne­riams ga­li­me ti­kė­tis ir jų pa­ra­mos.

Pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus daug te­ko ben­drau­ti su mū­sų ka­riuo­me­nės vy­rais ir mo­te­ri­mis. Di­džiuo­juo­si jų drą­sa, pa­si­ren­gi­mu ir lo­ja­lu­mu vals­ty­bei. Tai di­dis ver­ty­bi­nis pa­vyz­dys mū­sų vai­kams ir jau­ni­mui.

Šie­met mi­ni­me ne tik Lie­tu­vos na­rys­tės NATO 15 me­tų su­kak­tį, grei­tai mi­nė­si­me ir pa­ties Al­jan­so 70-me­tį. Ne­pai­sy­da­mi vi­sų iš­ban­dy­mų, įtam­pos kurs­ty­mo, ap­si­žo­džia­vi­mų ir vi­di­nių gin­čų, pri­va­lo­me už­tik­rin­ti mū­sų tvir­ty­bę ir vie­ny­bę. Ti­kiu, kad tik­rai ga­li­me tai pa­da­ry­ti.

Ga­liu už­tik­rin­ti – šian­die­ni­nė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bė pri­si­dės vis­kuo, kuo ga­lės, kad ša­lies ir vi­so Al­jan­so sau­gu­mas bū­tų už­tik­rin­tas. Net ir sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis ne­pa­mirš­ki­me, dėl ko pra­dė­jo­me ei­ti trans­at­lan­ti­niu ke­liu, nes tai yra vie­nin­te­lis ke­lias.

Gra­žios šven­tės ir dar­naus ben­dro dar­bo vi­sų mū­sų žmo­nių sau­gu­mo la­bui! Ačiū. (Ploji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui. Sto­ji­mo į NATO me­tu kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ru bu­vo G. Kir­ki­las. Kvie­čiu jį pa­si­da­lin­ti min­ti­mis.

 

Sto­ji­mo į NATO me­tu kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ro Ge­di­mi­no Kir­ki­lo kal­ba

 

G. KIRKILAS (LSDDF). Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mi ka­ro ata­šė, Sei­mo na­riai, svei­ki su­si­rin­kę į šį svar­bų 15 me­tų na­rys­tės NATO mi­nė­ji­mą.

Įsto­ji­mas į Šiau­rės Al­jan­są – ker­ti­nis Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo pa­sie­ki­mas sau­gu­mo as­pek­tu per vi­są ša­lies is­to­ri­ją. Tai ga­na aki­vaiz­du, be­veik ne­gin­čy­ti­na, tam pri­ta­ria ne tik mū­sų ša­lies, bet ir už­sie­nio is­to­ri­kai, moks­li­nin­kai bei eks­per­tai. Ir tai yra vi­sų, pa­brė­žiu, ša­lies po­li­ti­nių par­ti­jų, ly­de­rių, bu­vu­sių ir esa­mų vals­ty­bės va­do­vų nuo­pel­nas.

„Ka­ri­niu po­žiū­riu Bal­ti­jos ša­lys nie­ka­da ne­bu­vo to­kio sau­gios“, – ne­se­niai pa­sa­kė Eu­ro­pos po­li­ti­kos ana­li­zės cen­tro eks­per­tas, ži­no­mas žur­na­lis­tas, kny­gos „Nau­jas Šal­ta­sis ka­ras“ au­to­rius E. Lu­ka­sas, ir tai tie­sa.

NATO, ži­nia, ne­ap­si­ri­bo­ja tik ko­lek­ty­vi­nės gy­ny­bos 5 straips­nio ga­ran­tu sa­vo na­riams. Al­jan­so vaid­muo pa­sau­ly­je daug pla­tes­nis: tai ir sta­bi­lu­mas, de­mo­kra­tija, tai ir bran­duo­li­nio, che­mi­nio, bio­lo­gi­nio gin­klo plėt­ros ap­ri­bo­ji­mas bei už­kar­dy­mas, ko­va su te­ro­riz­mu. O tai ypač svar­bu ma­žes­nėms ša­lims, to­kioms kaip Lie­tu­va ar ki­tos Bal­ti­jos vals­ty­bės, ir ne tik joms.

Lie­tu­vai 15 me­tų na­rys­tė Al­jan­se bu­vo itin nau­din­ga vi­sais as­pek­tais. Mes ta­po­me vi­sa­ver­čiais Va­ka­rų ben­dri­jos na­riais. Tai tam tik­ra pras­me pa­leng­vi­no net ir įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą, o jos na­rys­tės to­kią pat 15 me­tų su­kak­tį taip pat mi­nė­si­me šie­met, šiek tiek vė­liau. Tai bu­vo ir yra nau­din­ga eko­no­mi­niu as­pek­tu, nes NATO na­rė už­sie­nio in­ves­tuo­to­jų aky­se, su­pran­ta­ma, yra daug pa­trauk­les­nė nei ša­lis, to­kiai sau­gu­mo zo­nai ne­pri­klau­san­ti. Ir tai pa­tvir­ti­no vi­sa 15, o gal ir dau­giau me­tų ša­lies ūkio pa­tir­tis.

Ta­čiau svar­biau­sia – su­kur­ti gy­ny­bi­niai pa­jė­gu­mai, są­vei­ka su ka­ri­niais Al­jan­so da­li­niais ir pa­ga­liau to­kia Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė, ku­ri ge­bė­tų tap­ti „spran­giu kąs­niu“, anot to pa­ties E. Lu­ka­so, ga­li­mam ag­re­so­riui.

Ger­bia­mi ko­le­gos, sve­čiai, vie­nas pir­mų­jų sėk­min­gų Lie­tu­vos ir NATO są­vei­kos re­zul­ta­tų yra Oro po­li­ci­jos mi­si­ja, sėk­min­gai vei­kian­ti nuo pir­mų­jų mū­sų na­rys­tės Al­jan­se me­tų. Kaip ži­no­me, Lie­tu­va ir ki­tos Bal­ti­jos vals­ty­bės kol kas ne­tu­ri to­kių pa­jė­gu­mų, jų įsi­gi­ji­mas kai­nuo­tų la­bai bran­giai, to­dėl mū­sų NATO part­ne­riai to­kį sty­gių kom­pen­suo­ja sa­vais ir tuo lei­džia mū­sų ka­riuo­me­nei for­muo­tis to­liau, grei­čiau plė­to­ti ki­tus pa­jė­gu­mus. Oro po­li­ci­jos mi­si­jo­je jau da­ly­va­vo di­des­nė NATO na­rių ša­lių da­lis, jau 17, o gal jau ir dau­giau. Tai ro­do la­bai pla­tų Al­jan­so so­li­da­ru­mo ly­gį, nors pra­džia bu­vo ne­leng­va, mū­sų re­gio­no sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mo svar­bą ir mū­sų ka­rių ge­bė­ji­mą są­vei­kau­ti, už­tik­rin­ti tin­ka­mą pri­iman­čios ša­lies pa­ra­mą.

Per pen­kio­li­ka na­rys­tės me­tų, ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai ir sve­čiai, mes įgi­jo­me daug ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties są­vei­kau­da­mi ir veik­da­mi kar­tu su Al­jan­so part­ne­riais. Pa­si­nau­do­da­mi ge­ra­no­riš­ka Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, Pran­cū­zi­jos, Vo­kie­ti­jos, Nor­ve­gi­jos, Da­ni­jos, Ita­li­jos, ki­tų Al­jan­so ša­lių pa­ra­ma, ne tik pa­ruo­šė­me daug aukš­to ly­gio NATO ka­ri­nin­kų, bet ir su­ge­bė­jo­me su­kur­ti nau­ją pa­jė­gų rū­šį, ko­kios anks­čiau nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me. Pa­vyz­džiui, įstei­gė­me spe­cia­li­ą­sias pa­jė­gas, ku­rios šiuo me­tu pa­gal pa­si­ruo­ši­mo ly­gį ir re­a­lius ko­vi­nius pa­sie­ki­mus yra vie­nos ge­riau­sių iš Al­jan­so ša­lių. Lie­tu­va pel­ny­tai ga­li jo­mis di­džiuo­tis.

Mes ga­li­me di­džiuo­tis ir tais sa­vo ka­riais, ku­rie gar­bin­gai at­lai­kė vi­sus ka­ri­nius iš­ban­dy­mus, da­ly­vau­da­mi ne­leng­vo­se, o daž­nai ir la­bai pa­vo­jin­go­se tai­kos pa­lai­ky­mo ir ki­to­kio­se mi­si­jo­se Af­ga­nis­ta­ne, Ira­ke, Bal­ka­nuo­se, dau­ge­ly­je Af­ri­kos ša­lių. Vė­liau pa­ci­tuo­siu ge­ne­ro­lą Gin­tau­tą Zen­ke­vi­čių, be­je, pir­mo­sios Lie­tu­vos va­do­vau­tos Af­ga­nis­ta­no Go­ro pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pės pir­mą­jį va­dą. Prieš 14 me­tų man, tuo­me­ti­niam kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rui, te­ko pri­im­ti spren­di­mą iš­siųs­ti į kal­nuo­tą­jį Go­rą pir­muo­sius Lie­tu­vos ka­rius, ku­riems va­do­va­vo tuo­met dar pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Gin­tau­tas Zen­ke­vi­čius. Ir tai bu­vo di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Juk tuo­met bu­vo dar tik me­tai, kai ta­po­me NATO na­riais, be­veik ne­tu­rė­jo­me tin­ka­mos pa­tir­ties, o ypač vei­ki­mo kal­nuo­to­je vie­to­vė­je, sti­go amu­ni­ci­jos, trans­por­to, ry­šio prie­mo­nių. Iš es­mės mū­sų va­do­vau­ja­mos Pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pės sėk­mę nu­lė­mė ke­li veiks­niai: mū­sų ka­rių pa­si­šven­ti­mas, mo­ty­va­ci­ja, ka­ri­nis meist­riš­ku­mas pir­miau­sia.

An­tra, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pa­gal­ba, ku­riant in­fra­struk­tū­rą, pa­lai­ky­mą, ap­mo­kant ka­rius. Ir tre­čia, ki­tų ša­lių, taip pat ir ne Al­jan­so na­rių, drau­giš­kų Lie­tu­vai, da­ly­va­vi­mas pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pė­je kar­tu su mu­mis.

Šian­dien jau ge­ne­ro­las Gin­tau­tas Zen­ke­vi­čius pa­grįs­tai sa­ko, ci­tuo­ju: „Mes esa­me ly­gūs su ki­to­mis NATO na­rė­mis, mes esa­me ko­le­gos. Mes ju­da­me to­je pa­čio­je gat­vė­je, mes kei­čia­mės in­for­ma­ci­ja, dir­ba­me kar­tu. NATO prie­ša­ki­nių pa­jė­gų ko­vi­nės gru­pės ba­ta­lio­no va­das Lie­tu­vo­je yra vo­kie­tis, gru­pės struk­tū­ro­je yra vo­kie­čių, olan­dų, nor­ve­gų, bel­gų, če­kų, kro­a­tų. Šis ba­ta­lio­nas pa­val­dus mū­sų bri­ga­dos va­dui lie­tu­viui ir nė­ra jo­kių kon­flik­tų, jo­kių skun­dų. O Kaz­lų Rū­do­je ste­bė­jau mo­ky­mus, kur bu­vo vyk­do­ma pa­ra­ma iš oro, o lie­tu­viai va­do­va­vo ame­ri­kie­čių bom­bo­ne­šiams, kar­tu bu­vo ir JAV, nor­ve­gų ka­riai, mes jau esa­me ly­gūs.“

Ger­bia­mi ko­le­gos, sve­čiai, dvi­ša­lis Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ri­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas šia­me ge­o­po­li­ti­nia­me taš­ke ne­abe­jo­ti­nai taip pat tu­ri ypa­tin­gą stra­te­gi­nę reikš­mę ir var­gu ar tai įma­no­ma per­ver­tin­ti. Ta­čiau kai mes, po­li­ti­kai, šia­me kon­teks­te ne­su­ge­ba­me iš­spręs­ti ga­na smul­kių abie­jų ša­lių tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mų, to­kių kaip, pa­vyz­džiui, pa­var­džių ra­šy­mas, tai at­ro­do ne tik keis­ta bet ir ne­at­sa­kin­ga. Jau ne­kal­bant apie vi­siems mums ge­rai ži­no­mas is­to­ri­jos pa­mo­kas, kuo­met tiek Len­ki­ja, tiek Lie­tu­va dėl ne­su­ta­ri­mų, nesu­si­pra­ti­mų, ne­ben­dra­dar­bia­vi­mo pra­lai­mė­da­vo ge­o­po­li­ti­nių iš­šū­kių aki­vaiz­do­je. Šiuo me­tu mes pri­va­lo­me vi­sais įma­no­mais bū­dais pa­lai­ky­ti Len­ki­ją, su ku­ria mus sie­ja ir ben­dri gy­ny­bos pla­nai, sie­kian­čią di­des­nio JAV ka­ri­nio bu­vi­mo šia­me re­gio­ne. Jei tai pa­vyk­tų, o kai­my­nai ir Al­jan­so part­ne­riai len­kai tam tiks­lui tel­kia di­džiu­les pa­stan­gas, šio re­gio­no sau­gu­mo si­tu­a­ci­ja pa­si­keis­tų į ge­rą­ją pu­sę kar­di­na­liai. Tai ir yra mū­sų ben­dras in­te­re­sas.

Ne ma­žiau svar­bus ben­dra­dar­bia­vi­mas su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja, ku­ris vyks­ta jau se­niai, ta­čiau, įsto­jus vi­soms trims Bal­ti­jos vals­ty­bėms, įgi­jo dar aukš­tes­nę ko­ky­bę. Ma­no po­žiū­riu, ga­lė­tu­me šį ben­dra­dar­bia­vi­mą in­ten­sy­vin­ti, mė­gin­ti, pa­vyz­džiui, la­biau ko­o­pe­ruo­tis at­lik­da­mi bran­gius įsi­gi­ji­mus, gal­būt ki­tais klau­si­mais.

Stra­te­gi­nis mū­sų in­te­re­sas, ger­bia­mi ko­le­gos, yra sėk­min­ga Ry­tų part­ne­rys­tė. Sa­kart­ve­lo ir Uk­rai­nos – vi­sų pir­ma, nors, ti­kiu, at­ei­ty­je prie eu­ro­at­lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos ar­tės ir ki­tos Ry­tų part­ne­rys­tės ša­lys. Ne­se­niai NATO ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius Jen­sas Stol­ten­ber­gas dar kar­tą už­tik­ri­no, jog Sa­kart­ve­las tik­rai pri­si­jungs prie Al­jan­so. Ci­tuo­ju: „Gru­zi­ja bū­ti­nai taps mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­re ir mū­sų ly­de­riai sten­gia­si, kad tai įvyk­tų kiek įma­no­ma grei­čiau.“ Nors tai jau ne pir­mas pa­ža­das, dėl įvai­rių ap­lin­ky­bių kol kas ne­įvyk­do­mas, ta­čiau ti­kiu, kad anks­čiau ar vė­liau, ir to lin­kiu Sa­kart­ve­lui, tai įvyks. Sa­kart­ve­lo vi­suo­me­nė, po­li­ti­kai ir ka­riš­kiai to­kį pa­si­ry­ži­mą de­monst­ruo­ja, jų in­dė­lis į NATO veik­lą jau da­bar yra žen­klus, daž­nai net di­des­nis nei esa­mų Al­jan­so na­rių, ypač tarp­tau­ti­nė­se mi­si­jo­se.

Uk­rai­na, nors ir ka­riau­jan­ti ša­lis, sun­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis taip pat žen­gia šiuo ke­liu. Spar­čiai mo­der­ni­zuo­ja­ma ša­lies ka­riuo­me­nė, są­vei­kau­ja­ma ir ben­dra­dar­biau­ja­ma su NATO. Ne­se­niai Uk­rai­nos par­la­men­tas įra­šė į ša­lies Kon­sti­tu­ci­ją sie­kį tap­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO na­re. Pre­zi­den­to Pet­ro Po­ro­šen­kos siū­ly­mą šį eu­ro­at­lan­ti­nį tiks­lą įtei­sin­ti ša­lies pa­grin­di­nia­me įsta­ty­me pa­lai­kė kon­sti­tu­ci­nė par­la­men­to dau­gu­ma. Tai tu­rės vyk­dy­ti ir nau­ja­sis pre­zi­den­tas, ir par­la­men­tas. Nors Uk­rai­nai dar rei­kės pa­da­ry­ti daug re­for­mų, vis tiek ji šiuo ke­liu jau pa­ju­dė­jo, pir­mą­kart sa­vo is­to­ri­jo­je – re­a­liai. Lie­tu­va, nuo­šir­di Uk­rai­nos rė­mė­ja, ne­abe­jo­ju, prie to pri­si­dės vi­so­mis iš­ga­lė­mis ir to­dėl, kad eu­ro­at­lan­ti­nės de­mo­kra­tijos plėt­ra yra ir mū­sų stra­te­gi­nis in­te­re­sas.

Ger­bia­mi ko­le­gos, sve­čiai, grįž­tant prie Lie­tu­vos rei­ka­lų bū­ti­na pa­brėž­ti, jog mū­sų ka­riuo­me­nės in­dė­lis į NATO sau­gu­mą be­veik vi­suo­met bu­vo ge­ro­kai di­des­nis nei tin­ka­mas fi­nan­sa­vi­mas, ku­rį pir­mą­kart pa­sie­kė­me tik pra­ėju­siais me­tais. Prieš ge­ro­ką de­šimt­me­tį lie­tu­vių kil­mės kon­gres­me­nas Jo­nas Šim­kus, ver­tin­da­mas Lie­tu­vos in­dė­lį į NATO, yra vaiz­din­gai pa­sa­kęs, jog Lie­tu­vos in­dė­lis į NATO daug di­des­nis nei mū­sų ša­lies kraš­to ap­sau­gos biu­dže­tas, ypač tuo me­tu, pri­si­min­ki­me. Tu­rė­da­mas gal­vo­je sėk­min­gas mū­sų ka­riuo­me­nės tarp­tau­ti­nes tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jas, kon­gres­me­nas pa­brė­žė, jog il­gą lai­ką dar to­li ne­pa­sie­kus 2 % nuo ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to fi­nan­sa­vi­mo ša­lies ka­riai tai sa­vo­tiš­kai kom­pen­sa­vo sa­vo drą­sa, ka­ri­niu meist­riš­ku­mu, pa­si­šven­ti­mu stip­rin­da­mi ben­drą NATO gy­ny­bą ir so­li­da­ru­mą.

Ta­čiau, ne­pai­sant pa­sie­ki­mų, ša­lies po­li­ti­nių jė­gų kon­sen­su­sas gy­ny­bos, sau­gu­mo ir už­sie­nio po­li­ti­kos sri­ty­je te­be­lie­ka ir bus itin gy­vy­biš­kai svar­bus. Pir­ma, to­dėl, kad ti­ki­mės, jog Al­jan­so ka­riai mums pa­dės už­tik­rin­ti šio re­gio­no gy­ny­bą, o tam bū­ti­nas ir mū­sų pa­čių in­dė­lis ir tik da­ly­va­vi­mo mi­si­jo­se ne­be­už­ten­ka, jau ne­kal­bant apie ryš­kė­jan­čias vi­di­nes NATO pro­ble­mas, be­si­kei­čian­tį Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų vaid­me­nį, ku­ris sig­na­li­zuo­ja, jog mums, eu­ro­pie­čiams, teks pri­si­im­ti di­des­nę naš­tą Al­jan­se, nei bu­vo lig šiol.

An­tra, to­dėl, kad sau­gu­mo ir už­sie­nio po­li­ti­kos as­pek­tai yra itin glau­džiai su­si­ję. Daž­nai gin­čy­da­mie­si dėl de­ta­lių, iš­pūs­da­mi ne­es­mi­nes pro­ble­mas, ne­pra­ras­ki­me pa­grin­di­nių tiks­lų, ma­ty­ki­me vi­są po­li­ti­kos lau­ką.

Ir tre­čia, gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mas ir pa­jė­gu­mų pla­na­vi­mas tu­ri bū­ti il­ga­lai­kis, pa­ti­ki­mas mū­sų part­ne­riams. Ne­ma­žai klau­si­mų ir iš­šū­kių iš­kils ir jau dis­ku­tuo­ja­ma pa­čio­je Ben­dri­jo­je, Eu­ro­pos Są­jun­go­je dėl gy­ny­bos, sau­gu­mo, gin­kluo­tės ir ki­tų klau­si­mų.

To­dėl, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, mi­nė­da­mi mū­sų ša­lies na­rys­tės NATO 15 me­tų su­kak­tį, pa­grįs­tai džiaug­da­mie­si pa­sie­ki­mais, pri­va­lo­me ir to­liau už­tik­rin­ti il­ga­lai­kį vi­sų po­li­ti­nių jė­gų, esa­mų ir bū­si­mų ly­de­rių kon­sen­su­są gy­ny­bos, sau­gu­mo ir už­sie­nio po­li­ti­ko­je. Tai, kaip jau mi­nė­jau, gy­vy­biš­kas Lie­tu­vos in­te­re­sas.

Tai ne­bus leng­va, nes į šį mū­sų sun­kiai iš­sau­go­mą kon­sen­su­są hib­ri­di­nio ka­ro, apie ku­rį tiek daug kal­ba­ma, strė­lės ir yra dau­giau­sia krei­pia­mos. Su­pran­ta­ma, jų ypač dau­gė­ja Pre­zi­den­to, ki­tų rin­ki­mų lai­ko­tar­piu. Šio keis­to ka­ro strė­lės nė­ra vi­sa­da leng­vai at­pa­žįs­ta­mos, nes daž­niau­siai at­skren­da to­kių po­pu­lia­rių ir iš pir­mo žvilgs­nio ne­kal­tų idė­jų pa­vi­da­lu, kaip „su kuo ka­riau­sim“, „ką pul­sim“, „ar mus kas puls“ ir pa­na­šiai. Ne­pra­ras­ki­me, ger­bia­mi ko­le­gos, ke­lio dėl ta­ke­lio, ne­pra­ras­ki­me bud­ru­mo, sa­vi­tar­pio su­si­klau­sy­mo ir vie­nas ki­to gir­dė­ji­mo, nes ga­li­ma ag­re­si­ja at­gra­so­ma ne ko­kia nors kad ir la­bai griež­ta re­to­ri­ka, o tik re­a­liu pa­si­ruo­ši­mu ap­si­gin­ti kar­tu su NATO part­ne­riais.

Su 15 me­tų su­kak­ti­mi Al­jan­se! Jis šie­met ba­lan­džio 4-ąją, be­je, žy­mės jau 70-ies me­tų ju­bi­lie­jų. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Ge­di­mi­nui Kir­ki­lui ir kvie­čiu pra­ne­ši­mą per­skai­ty­ti Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to pri­mi­nin­ką Vy­tau­tą Ba­ką.

 

Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Ba­ko kal­ba

 

V. BAKAS (LVŽSF). Ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, ger­bia­mi am­ba­sa­do­riai, gar­būs sve­čiai.

Mi­ni­me Lie­tu­vos na­rys­tės NATO 15-ųjų me­ti­nių su­kak­tį. Ti­kiuo­si, tei­sin­gai įvar­dy­siu, kad ta pro­ga mū­sų sau­gu­mas tam­pa mū­sų na­cio­na­li­nės po­li­ti­kos DNR da­li­mi. Ši die­na reikš­min­ga ne tik mums. Kar­tu su mu­mis 15-ąsias na­rys­tės me­ti­nes mi­ni Bul­ga­ri­ja, Es­ti­ja, Lat­vi­ja, Ru­mu­ni­ja, Slo­va­ki­ja ir Slo­vė­ni­ja. Mū­sų kai­my­nė Len­ki­ja, kar­tu Če­ki­ja ir Veng­ri­ja šven­čia na­rys­tės 20-me­tį, o Al­ba­ni­ja ir Kro­a­ti­ja 10-me­tį. Kar­tu vi­sas Al­jan­sas mi­ni Šiau­rės At­lan­to su­tar­ties or­ga­ni­za­ci­jos įkū­ri­mo 70-me­tį.

Šie ju­bi­lie­jai nė­ra vien sim­bo­li­nės da­tos. Jie ro­do la­bai svar­bų da­ly­ką – tai, kad NATO du­rys yra at­vi­ros vi­soms Eu­ro­pos vals­ty­bėms, kad Al­jan­sas nuo­lat au­ga ir stip­rė­ja. Prieš dve­jus me­tus jo na­re ta­po Juod­kal­ni­ja, o prieš dvi sa­vai­tes Lie­tu­vos Sei­mas čia, šio­je sa­lė­je, ra­ti­fi­ka­vo Šiau­rės Ma­ke­do­ni­jos įsto­ji­mą. Mes to­kiu bū­du de­monst­ruo­ja­me sa­vo tvir­tą pa­ra­mą NATO at­vi­rų du­rų po­li­ti­kai. Ti­kiu, kad at­eis die­na, kai NATO na­rė­mis taps Sa­kart­ve­las ir Uk­rai­na, nors dar daug tu­ri­me iš­vien nu­veik­ti, kad sto­ji­mo pro­ce­sas pra­si­dė­tų.

Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad įsto­jo­me į sėk­min­giau­sią is­to­ri­jo­je NATO, ku­ri jau sep­ty­nis de­šimt­me­čius už­tik­ri­na sa­vo na­riams tai­ką ir sau­gu­mą. Kar­tu ju­bi­lie­jai su­tei­kia pro­gą pri­si­min­ti pra­ei­tį ir pa­žvelg­ti į at­ei­tį, į nū­die­nos iš­šū­kius, su ku­riais su­si­du­ria Al­jan­sas, tiek iš­ori­nius, tiek vi­di­nius.

Žlun­ga ne tik dik­ta­tū­ros, žlun­ga ir de­mo­kra­tijos, jei­gu nė­ra va­lios jų gin­ti. Gin­ti tu­ri­me ne tik sie­nas, ne tik tai, kas tu­ri daik­ti­nę iš­raiš­ką. Ver­ty­bės taip pat tu­ri bū­ti gi­na­mos, nes jos yra mū­sų va­ka­rie­tiš­kos vi­suo­me­nės pa­ma­tas, jos yra kli­jai, štai 70 me­tų iš­lai­kan­tis ir to­liau be­si­ple­čian­tį Al­jan­są.

Ga­li­me pa­grįs­tai di­džiuo­tis Lie­tu­va, di­džiuo­tis sa­vo tau­ta, sa­vo žmo­nė­mis, ku­rie tai su­pran­ta. Vi­sa, ką da­ro­me gy­ny­bos sri­ty­je, sau­gu­mo sri­ty­je in­ves­tuo­da­mi į pa­jė­gu­mus, mū­sų ka­rių pa­si­ren­gi­mą yra ne tam, kad ka­riau­tu­me. Ka­ro ga­li­ma iš­veng­ti tik tuo­met, kai pi­lie­čiai pa­ro­do va­lią gin­ti sa­vo vals­ty­bę. Džiau­giuo­si, kad au­ga sa­va­no­rių gre­tos, kad šauk­ti­nių vie­tas už­pil­do sa­va­no­riš­kai pa­rei­gą tė­vy­nei pa­si­ry­žę įvyk­dy­ti jau­nuo­liai. Ga­li­me pa­grįs­tai di­džiuo­tis, kad pa­rei­ga ap­gin­ti sa­vo tė­vy­nę, kaip mi­nė­jau, tam­pa mū­sų DNR da­li­mi. Džiu­gu, kad tu­ri­me ben­drą su­vo­ki­mą ir no­rą in­ves­tuo­ti į gy­ny­bą, ir čia kal­ba­ma ne tik apie 2 % nuo BVP, bet ir apie re­sur­sus, bū­ti­nus įsi­gy­ti ir iš­lai­ky­ti pa­jė­gu­mus, bū­ti­nus šių die­nų grės­mėms at­rem­ti.

Bran­dą de­monst­ruo­ja­me ta­da, kai ski­ria­me tiek, kiek rei­kia, nes tai yra in­ves­ti­ci­ja ir į mū­sų vals­ty­bės, mū­sų vai­kų at­ei­tį, į mū­sų vi­sų pi­lie­čių ge­ro­vę, į mū­sų kul­tū­rą, į mū­sų vals­ty­bės pa­ma­tus. Vi­sa tai ga­li tarp­ti ir kles­tė­ti tik sau­gio­je ap­lin­ko­je, jei­gu esa­me tvir­tai pa­si­ry­žę tai gin­ti.

Kry­mo oku­pa­ci­ja ir anek­si­ja ir Ru­si­jos ag­re­si­ja Uk­rai­no­je pri­ver­tė iš nau­jo įver­tin­ti sau­gu­mo grės­mes ir im­tis sku­baus at­sa­ko. Tas at­sa­kas bu­vo ras­tas NATO vir­šū­nių su­si­ti­ki­muo­se Vel­se, Var­šu­vo­je ir Briu­se­ly­je pri­im­ti es­mi­niai spren­di­mai dėl at­gra­sy­mo ir gy­ny­bos stip­ri­ni­mo, re­gio­ne dis­lo­kuo­ti NATO Prie­ša­ki­nių pa­jė­gų ba­ta­lio­nai. Len­ki­jo­je – JAV, Es­ti­jo­je – Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, Lat­vi­jo­je – Ka­na­da, o Lie­tu­vo­je – Vo­kie­ti­ja pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bę sto­ti į prie­ša­ki­nes at­gra­sy­mo li­ni­jas. Esa­me dė­kin­gi šių vals­ty­bių žmo­nėms, jų ly­de­riams, taip pat vi­siems ki­tiems są­jun­gi­nin­kams, ku­rie ro­ta­ci­jos bū­du bu­di NATO Prie­ša­ki­nių pa­jė­gų ba­ta­lio­nuo­se ry­ti­nia­me Al­jan­so flan­ge. NATO dar kar­tą įro­dė, kad ko­lek­ty­vi­nės gy­ny­bos įsi­pa­rei­go­ji­mai yra ne­kves­tio­nuo­ti­ni.

Ta­čiau ne­ga­li­me su­sto­ti ties tuo, kas pa­da­ry­ta. Tin­ka­mam at­sa­kui už­tik­rin­ti NATO pri­va­lo stip­rin­ti ir su tuo su­si­ju­sius pa­jė­gu­mus, ypač oro gy­ny­bos sri­ty­je. Šių die­nų iš­šū­kiai tu­ri at­si­spin­dė­ti NATO gy­ny­bos pla­nuo­se.

Ta­pu­si Al­jan­so na­re, Lie­tu­va ne­bu­vo vien tik sau­gu­mo ga­ran­ti­jų var­to­to­ja. Lie­tu­vos ka­riai da­ly­va­vo fak­tiš­kai vi­so­se NATO ope­ra­ci­jo­se ir mi­si­jo­se. Mū­sų ša­lis pri­si­ė­mė ne­leng­vus įsi­pa­rei­go­ji­mus va­do­vau­ti Af­ga­nis­ta­no Go­ro pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pei. Mū­sų Spe­cia­lių­jų ope­ra­ci­jų pa­jė­gos įne­šė Lie­tu­vos in­dė­lį mū­šio lau­ke Af­ga­nis­ta­ne ir yra itin aukš­tai ver­ti­na­mos mū­sų są­jun­gi­nin­kų.

Esa­me ir bū­si­me tie, ku­rie vie­ny­bės siek­si­me ne tik na­muo­se, bet ir NATO, nes NATO tu­ri pras­mę tik ta­da, kai ge­ba­me bū­ti vie­nin­gi, kai ga­li­me pa­de­monst­ruo­ti ko­lek­ty­vi­nę va­lią ap­si­gin­ti. Nie­kam ne­tu­ri kil­ti min­tis, kad mū­sų, lie­tu­vių, ne­bū­tų pie­ti­nė­se Al­jan­so ša­ly­se, jei ten kil­tų pa­vo­jus. Ly­giai taip pat nie­kam ne­tu­ri kil­ti min­tis, kad Lie­tu­va ar ki­tos mū­sų re­gio­no ša­lys ne­lai­mės aki­vaiz­do­je bus pa­lik­tos vie­nos.

Įvy­kiai Uk­rai­no­je pa­ro­dė, kad bū­tent taip ir yra. Juk pir­mo­sio­mis ag­re­si­jos Uk­rai­no­je die­no­mis Lie­tu­vo­je nu­tū­pė pa­pil­do­mi nai­kin­tu­vai, o ne­tru­kus vi­so­se tri­jo­se Bal­ti­jos ša­ly­se ir Len­ki­jo­je įsi­kū­rė jung­ti­nės są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos, de­monst­ruo­jan­čios, kad prin­ci­pas „Vi­si už vie­ną ir vie­nas už vi­sus“ yra ir bus es­mi­niu lais­vę ir ver­ty­bes bran­gi­nan­čių, į Šiau­rės At­lan­to Su­tar­ties Or­ga­ni­za­ci­ją su­si­jun­gu­sių ša­lių kel­ro­džiu.

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad Ru­si­ja yra la­bai ge­rai įval­džiu­si vi­są hib­ri­di­nės ko­vos prie­mo­nių ar­se­na­lą. Ru­si­jos hib­ri­di­nio ka­ro prie­mo­nės ap­ima eko­no­mi­nį ir ener­ge­ti­nį spau­di­mą, in­for­ma­ci­nį, pro­pa­gan­di­nį po­vei­kį, ki­ber­ne­ti­nius iš­puo­lius, įta­kos ir žval­gy­bi­nes ope­ra­ci­jas, to­kias kaip ban­dy­mai or­ga­ni­zuo­ti vals­ty­bės per­ver­smą, sie­kiant su­truk­dy­ti sto­ji­mą į NATO, ar­ba che­mi­nio gin­klo pa­nau­do­ji­mas NATO vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je. Rei­kia ne­pa­mirš­ti ir Krem­liaus kon­tro­liuo­ja­mo ko­rum­puo­to ver­slo skver­bi­mo­si į mū­sų eko­no­mi­kas, ypač stra­te­gi­nius sek­to­rius ir kri­ti­nę in­fra­struk­tū­rą. To­dėl NATO dar­bo­tvarkėje tu­ri at­si­spin­dė­ti at­spa­ru­mo hib­ri­di­nėms grė­s­mėms stip­ri­ni­mas vi­sais ak­tu­a­liais klau­si­mais, tarp ku­rių ypač pa­žy­mė­čiau ener­ge­ti­nį ir ki­ber­ne­ti­nį sau­gu­mą. At­spa­ru­mo hib­ri­di­nėms grės­mėms stip­ri­ni­mas yra ben­dras Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO tiks­las, rei­ka­lau­jan­tis ben­dro grės­mių ver­ti­ni­mo, ben­drų pra­ty­bų, kei­ti­mo­si jaut­ria žval­gy­bi­ne in­for­ma­ci­ja ir ge­res­nio ko­or­di­na­vi­mo.

Lie­tu­va ge­rai ži­no, kas yra Ru­si­jos ener­ge­ti­nis spau­di­mas, ku­rį Krem­lius vyk­do per sa­vo kon­tro­liuo­ja­mas vals­ty­bi­nes mo­no­po­li­nes kor­po­ra­ci­jas, su­kur­tas vi­suo­se ener­ge­ti­kos sek­to­riuo­se, siek­da­mas pa­keis­ti su­ve­re­nių vals­ty­bių ge­o­po­li­ti­nę kryp­tį, to­dėl vi­sa­da rė­mė­me ener­ge­ti­kos klau­si­mo įtrau­ki­mą į NATO dar­bo­tvarkę. Dėl mū­sų ini­cia­ty­vu­mo ir at­kak­lu­mo Lie­tu­vo­je bu­vo įsteig­tas NATO ener­ge­ti­nio sau­gu­mo kom­pe­ten­ci­jos cen­tras, ku­rį bu­vęs NATO ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius An­der­sas Fo­gas Ras­mu­se­nas pa­va­di­no „iš­skir­ti­niais ener­ge­ti­nio sau­gu­mo na­mais“.

Ži­no­me, kad NATO pa­žei­džia­mu­mas ki­ber­ne­ti­nėmis ir in­for­ma­ci­nėmis ata­komis kas­met au­ga. Lie­tu­va taip pat pa­ten­ka į pa­di­din­tos ri­zi­kos vals­ty­bių gru­pę. Vien per 2018 me­tus įvy­ko dau­giau ne­gu 53 tūkst. ki­ber­ne­ti­nių ata­kų, to­dėl svar­bu, kad NATO ki­ber­ne­ti­nę erd­vę yra pri­ly­gi­nu­si ka­ro veiks­mų lau­kui, ku­riam ga­lio­ja Al­jan­so su­tar­ties 5 straips­nis.

Jei­gu mes no­ri­me bū­ti gir­di­mi Al­jan­se, tu­ri­me iš­girs­ti ir mū­sų są­jun­gi­nin­kių su­si­rū­pi­ni­mą dėl joms ak­tu­a­lių sau­gu­mo pro­ble­mų. NATO tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šu­si at­rem­ti įvai­rias grės­mes prie vi­sų Al­jan­so sie­nų, to­dėl svei­ki­na­me NATO „360 laips­nių“ po­žiū­rį į sau­gu­mą.

Lie­tu­va taip pat tu­rė­tų tu­rė­ti to­kį pa­tį po­žiū­rį. Pri­si­me­nu, kai lan­kiau­si Ka­ro aka­de­mi­jo­je, stu­den­tas ma­nęs pa­klau­sė, ko­dėl Lie­tu­vos ka­riai tu­ri bū­ti Af­ri­ko­je. Mes tu­ri­me su­pras­ti, kad vie­nas iš pa­grin­di­nių prin­ci­pų yra so­li­da­ru­mas, to­dėl mes tu­ri­me bū­ti ten, kur rei­ka­lin­ga mū­sų pa­gal­ba.

Pa­si­kliau­da­mi Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų ly­de­rys­te, su­pran­ta­me ir Eu­ro­pos pa­rei­gą pri­si­im­ti di­des­nę at­sa­ko­my­bę už re­gio­no sau­gu­mą. Pri­va­lo­me ras­ti to­kią NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos tar­pu­sa­vio są­vei­kos for­mu­lę, ku­ri pa­dė­tų stip­rin­ti tiek trans­at­lan­ti­nį ry­šį, tiek ir gy­ny­bos pa­jė­gu­mus, są­ži­nin­gai pa­si­da­li­jant sau­gu­mo naš­tą. Ka­ri­nio mo­bi­lu­mo už­tik­ri­ni­mas ga­lė­tų bū­ti pui­kus to­kios są­vei­kos pa­vyz­dys. Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad šio­je sri­ty­je ma­to­me re­a­lią pa­žan­gą, prie ku­rios ak­ty­viai pri­si­de­da ir Lie­tu­va.

At­ei­ty­je taip pat lau­kia daug svar­bių na­mų dar­bų. Kar­tu su spar­čiu mū­sų gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mo di­di­ni­mu tu­ri­me už­tik­rin­ti, kad ša­lies gy­ny­bai ski­ria­mos biu­dže­to lė­šos bū­tų mak­si­maliai efek­ty­viai pa­nau­do­ja­mos. Tiks­lus gy­ny­bos pla­na­vi­mas ir spren­di­mų pri­ėmi­mas gin­k­luo­tės pir­ki­mo pro­ce­se yra itin svar­bus veiks­nys sie­kiant ge­riau­sio re­zul­ta­to ka­riuo­me­nei, to­dėl vie­ni pir­mų­jų re­for­ma­vo­me gin­kluo­tės pir­ki­mo sis­te­mą, at­si­sa­ky­da­mi dau­gy­bės per­kan­čių­jų or­ga­ni­za­ci­jų ir su­kon­cen­truo­da­mi pir­ki­mus ir jų pla­na­vi­mą. Ne ma­žiau svar­bus klau­si­mas yra gy­ny­bai skir­tų lė­šų pa­nau­do­ji­mo par­la­men­ti­nė kon­tro­lė ir, tam tik­ru mas­tu, vi­suo­me­nės prie­žiū­ra.

Ne­tru­kus tu­rė­si­me ap­si­spręs­ti dėl mū­sų ka­riuo­me­nės bū­si­mos prin­ci­pi­nės struk­tū­ros ir dėl pri­va­lo­mo­jo vi­suo­ti­nio šau­ki­mo, tad lau­kia ne­leng­vos dis­ku­si­jos. Ta­čiau vie­na kryp­tis yra aiš­ki – tu­ri­me skir­ti de­ra­mą dė­me­sį mū­sų ka­rių so­cia­li­nėms ga­ran­ti­joms, taip pat ska­tin­ti sa­va­no­riš­ką vi­suo­me­nės įsi­trau­ki­mą į kraš­to gy­ny­bą, di­din­ti vi­suo­me­nės at­spa­ru­mą ir įsi­trau­ki­mą į spren­di­mų pri­ėmi­mą. Stip­ri tau­ta yra vie­nin­ga tau­ta. Ga­li­me tu­rė­ti skir­tin­gas pa­žiū­ras, skir­tin­gus įsi­ti­ki­ni­mus, bū­ti įvai­rūs ir lais­vi, ta­čiau la­bai svar­bu ži­no­ti ir bū­ti pa­si­ry­žus tap­ti vie­nu kū­nu svar­biau­siais – gy­vy­biš­kai svar­biais tau­tai ir vals­ty­bei klau­si­mais, ką pa­da­rė­me Bal­ti­jos ke­ly­je, per Sau­sio ir ki­tus įvy­kius.

Man di­de­lė gar­bė mi­nė­ti šią pro­ga čia, kal­bė­ti iš šios tri­bū­nos. No­riu pa­ci­tuo­ti, pa­si­sko­lin­ti vie­ną iš mū­sų prem­je­ro ci­ta­tų: „Lai su­kaup­ta Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo pa­tir­tis stip­ri­na mū­sų re­gio­ną ir vi­są Eu­ro­pos Są­jun­gą!“ Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Vy­tau­tui Ba­kui. Kvie­čiu Sei­mo de­le­ga­ci­jos NATO Par­la­men­ti­nė­je Asam­blė­jo­je va­do­vę Ra­są Juk­ne­vi­čie­nę.

 

Sei­mo de­le­ga­ci­jos NATO Par­la­men­ti­nė­je Asam­blė­jo­je pir­mi­nin­kės Ra­sos Juknevičie­nės kal­ba

 

R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, mie­li ko­le­gos, sve­čiai ir vi­si ge­ros va­lios žmo­nės, ku­rie mū­sų klau­so­si.

Kai 1949 m. ba­lan­džio 4 d. tūks­tan­čiai lie­tu­vių, lat­vių, es­tų li­po iš gy­vu­li­nių va­go­nų Ja­ku­ti­jo­je, Kras­no­jars­ke, Cha­ba­rov­ske, Oms­ke, Toms­ke, No­vo­si­birs­ke, Ir­kut­ske ir ki­tur šal­to­je Si­bi­ro že­mė­je, ne­ži­no­jo, kad tą pa­čią die­ną Va­šing­to­ne 12 lais­vo­jo pa­sau­lio vals­ty­bių va­do­vų įkū­rė NATO – Šiau­rės At­lan­to su­tar­ties or­ga­ni­za­ci­ją.

Vos še­šios sa­vai­tės iki Va­šing­to­no su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo Mi­nai­čiuo­se, prie Rad­vi­liš­kio, aš­tuo­ni Lais­vės ko­vo­to­jų apy­gar­dų va­dai drėg­na­me bun­ke­ry­je po klė­ti­mi taip pat pri­ėmė do­ku­men­tą, su­ra­šę iš es­mės tuos pa­čius de­mo­kra­tijos ir lais­vės prin­ci­pus, ku­rie yra iš­dės­ty­ti ir Va­šing­to­no su­tar­ty­je.

Nau­jo­jo Al­jan­so na­riai Va­šing­to­ne pa­reiš­kė, kad yra įsi­pa­rei­go­ję gin­ti lais­vę, sau­go­ti ben­drą pa­li­ki­mą ir ci­vi­li­za­ci­ją, va­do­vau­jan­tis de­mo­kra­tijos, in­di­vi­do lais­vės ir įsta­ty­mo vir­še­ny­bės prin­ci­pais. Jie su­ta­rė gin­tis kar­tu, jei ku­ris nors vie­nas bus už­pul­tas gin­klu.

Mi­nai­čių de­kla­ra­ci­jo­je bu­vo įvar­din­tos la­bai pa­na­šios ver­ty­bės: par­ti­za­nų va­dai pa­reiš­kė, kad Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­ba, pri­si­dė­da­ma prie ki­tų tau­tų pa­stan­gų su­kur­ti pa­sau­ly­je tei­sin­gu­mu ir lais­ve pa­grįs­tą pa­sto­vią tai­ką, be­si­re­mian­čią pil­nu­ti­niu įgy­ven­di­ni­mu tik­ro­sios de­mo­kra­tijos prin­ci­pų, pra­šo vi­są de­mo­kra­tinį pa­sau­lį pa­gal­bos sa­vo tiks­lams įgy­ven­din­ti.

Šian­dien bun­ke­rio sig­na­ta­rų sva­jo­nė yra iš­si­pil­džiu­si. Lie­tu­va prieš 15 me­tų ta­po stip­riau­sio de­mo­kra­tiją ir lais­vę pa­sau­ly­je gi­nan­čio Al­jan­so na­re. Ko­va dėl lais­vės ne­bu­vo pra­lai­mė­ta.

Kai 1990 me­tais at­kū­rė­me Ne­pri­klau­so­my­bę, de­mo­kra­tinis pa­sau­lis, nors ir ža­vė­jo­si Lie­tu­vos drą­sa, ta­čiau vy­riau­sy­bių va­do­vai ne­lau­kė mū­sų iš­skės­to­mis ran­ko­mis. Vi­si su di­džiu­lė­mis vil­ti­mis žiū­rė­jo į „pe­rest­roi­kos“ au­to­rių Mi­chai­lą Gor­ba­čio­vą ir dėl mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės sie­kių tu­rė­jo ne­ma­žai bai­mių. Pir­ma­sis is­to­ri­jo­je ne­ofi­cia­lus Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jos, va­do­vau­ja­mos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Land­sber­gio, vi­zi­tas į NATO būs­ti­nę įvy­ko po me­tų, 1991 me­tų ge­gu­žės 31 die­ną. Ka­dan­gi tuo me­tu ne­bu­vo įma­no­ma suor­ga­ni­zuo­ti ofi­cia­laus su­si­ti­ki­mo, Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jos ap­si­lan­ky­mui NATO būs­ti­nė­je tar­pi­nin­ka­vo Da­ni­jos mi­si­ja prie NATO. Ge­ne­ra­li­niu sek­re­to­riu­mi tuo me­tu bu­vo švie­sios at­min­ties iš­ki­lus vo­kie­čių po­li­ti­kas Man­fre­das Vior­ne­ris. Lie­tu­vo­je gi tuo me­tu so­vie­ti­nė ar­mi­ja bu­vo už­gro­bu­si Te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo pa­sta­tą bei Te­le­vi­zi­jos bokš­tą. Pla­tus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės tarp­tau­ti­nis pri­pa­ži­ni­mas at­ėjo tik po tri­jų mė­ne­sių, žlu­gus pu­čui Mask­vo­je.

Ma­nęs daž­nai klau­sia kur nors Uk­rai­no­je ar Sa­kart­ve­le, kaip mums pa­vy­ko įsto­ti į NATO. At­sa­ky­da­ma jiems, vi­sa­da pa­brė­žiu vie­no do­ku­men­to svar­bą. Tai 1993 m. spa­lio 5 d. de­vy­nių po­li­ti­nių par­ti­jų pa­siek­tas su­si­ta­ri­mas ir pa­si­ra­šy­tas krei­pi­ma­sis į Pre­zi­den­tą Al­gir­dą Bra­zaus­ką „Dėl Lie­tu­vos in­teg­ra­vi­mo­si į NATO“. Toks su­si­ta­ri­mas, ku­rį pa­sie­kė la­bai ar­šiai vie­na ki­tą kri­ti­kuo­jan­čios vi­daus po­li­ti­ko­je par­ti­jos, bu­vo svar­bus lū­žis ke­ly­je į NATO. Svar­biau­sia, kad dėl to­kio su­si­ta­ri­mo svar­bos pa­vy­ko įti­kin­ti val­dan­či­ą­ją LDDP, bu­vu­sią Ko­mu­nis­tų par­ti­ją. Šis su­si­ta­ri­mas vė­liau bu­vo svar­biu ar­gu­men­tu NATO na­rėms, o ir vi­daus po­li­ti­ko­je stab­dė Ru­si­jos ban­dy­mus blo­kuo­ti in­teg­ra­ci­jos pro­ce­są per nau­jai iš­ky­lan­čias po­li­ti­nes jė­gas, per ban­dy­mus or­ga­ni­zuo­ti re­fe­ren­du­mą. 

Dar vie­nas ker­ti­nis ak­muo na­rys­tei NATO bu­vo pa­dė­tas 1996 me­tais, kai tuoj po Sei­mo rin­ki­mų bu­vo pri­im­tas nau­jas Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pa­grin­dų įsta­ty­mas. Di­džiau­sią dar­bą čia nu­vei­kė sig­na­ta­ras, o vė­liau kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras Čes­lo­vas Stan­ke­vi­čius. Įsta­ty­mas, iki šiol va­di­na­mas ma­žą­ja Kon­sti­tu­ci­ja, ta­po mū­sų ke­lio į NATO pa­ma­ti­niu do­ku­men­tu.

Man la­bai įstri­go pir­ma­sis ma­no gy­ve­ni­me vi­zi­tas į NATO būs­ti­nę Briu­se­ly­je 1997 me­tais. Skris­da­ma gal­vo­jau, kad man tu­rė­tų pa­vyk­ti jiems vis­ką iš­aiš­kin­ti, ko­dėl mus į NATO tu­ri pri­im­ti ne­del­siant! Juk mū­sų tau­ta tiek ken­tė­jo, jau vien dėl to mes nu­si­pel­nė­me na­rys­tės tuoj pat. Pa­si­tai­kė pro­ga vi­sa tai iš­sa­ky­ti per pie­tus NATO tar­nau­jan­čiam ka­ri­nin­kui iš Ita­li­jos. Jis klau­sė­si ma­nęs ati­džiai ir kiek pa­gal­vo­jęs sa­ko: „O ko­dėl jūs ma­no­te, kad ame­ri­kie­čių, ita­lų ar bri­tų mo­ti­nos tu­rė­tų no­rė­ti leis­ti sa­vo sū­nus žū­ti dėl jū­sų že­mės, kai jūs pa­tys sa­vo gy­ny­bai teiš­lei­džia­te tik tiek, kad vos už­ten­ka vie­nai po­rai ba­tų vie­nam ka­riui per me­tus?“ De­ja, bet po Vy­tau­to Pet­ke­vi­čiaus va­do­va­vi­mo NSGK tuo­met taip ir bu­vo. Man tai bu­vo su­pra­ti­mo apie gy­ny­bą, apie NATO, apie at­sa­ko­my­bę ir so­li­da­ru­mo pa­mo­ka, ir pra­džia.

Kai 1999 me­tais Len­ki­ja, Če­ki­ja ir Veng­ri­ja ta­po NATO na­rė­mis, o mes li­ko­me ne­pa­kvies­ti, rei­kė­jo nau­jos ener­gi­jos tam, kad plėt­ros trau­ki­nys ne­nu­va­žiuo­tų be mū­sų. Tiek Kraš­to ap­sau­gos, tiek Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­joms na­rys­tės NATO sie­kis bu­vo di­džiau­sias pri­ori­te­tas. Rū­pė­jo, kad sa­vo vaid­me­nį su­vai­din­tu­me ir par­la­men­ti­niu lyg­me­niu. Įkū­rė­me NATO rei­ka­lų ko­mi­si­ją. La­bai ak­ty­viai dir­bo mū­sų de­le­ga­ci­ja NATO Par­la­men­ti­nė­je Asam­blė­jo­je. Čia no­riu pri­si­min­ti Vy­tau­tą Du­dė­ną, de­le­ga­ci­jos va­do­vą tuo­met, kai pa­vy­ko įti­kin­ti ki­tų ša­lių par­la­men­ta­rus, kad ir ne NATO ša­lies sos­ti­nė­je – Vil­niu­je ver­ta su­reng­ti pir­mą­ją is­to­ri­jo­je Par­la­men­ti­nės Asam­blė­jos se­si­ją. Ji įvy­ko 2001 me­tais, jau ta­da ir pa­ti da­ly­va­vau, to­dėl ma­čiau, kaip kei­tė­si se­nų­jų na­rių po­žiū­ris į mus.

Jų aki­mis, mes bu­vo­me ne­di­de­lis nuo so­vie­ti­nės Ru­si­jos at­ski­lęs že­mės lo­pi­nė­lis. Ta­čiau, at­vy­kę čia, jie pa­ma­tė va­ka­rie­tiš­kos ar­chi­tek­tū­ros Vil­nių ir tūks­tan­čius žmo­nių, at­ėju­sių pa­svei­kin­ti NATO ir iš­reikš­ti sa­vo no­rą bū­ti su lais­vuo­ju pa­sau­liu. Sve­čiams, pri­pra­tu­siems prie įvai­rių rū­šių an­ti­glo­ba­lis­tų de­monst­ra­ci­jų prieš NATO, tai bu­vo įspū­din­gas reiš­ki­nys.

Ki­ta die­na, man jaus­mais pa­na­ši į Ko­vo 11-ąją, bu­vo 2002 me­tais per is­to­ri­nį Lie­tu­vai NATO Vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Pra­ho­je. Jau ži­no­jo­me, kad Lie­tu­va su­lauks kvie­ti­mo pri­si­jung­ti prie Al­jan­so. Tą die­ną, An­driaus Ku­bi­liaus ini­cia­ty­va, su­gal­vo­jo­me į Sei­mo ka­vi­nę pa­kvies­ti žmo­nių iš Sei­mo, KAMʼo, URMʼo – vi­sus, kam ši die­na vai­ni­ka­vo il­ga­me­tes pa­stan­gas tap­ti NATO na­riais.

Nors vis­kas vy­ko spon­ta­niš­kai, su­si­rin­ko dau­gy­bė žmo­nių. Ste­bė­jo­me te­le­vi­zo­riu­je vi­si drau­ge, kaip tuo­me­ti­nis NATO ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius Džor­džas Ro­bert­so­nas pa­skel­bė, kad Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja, Slo­va­ki­ja, Slo­vė­ni­ja, Ru­mu­ni­ja ir Bul­ga­ri­ja kvie­čia­mos pra­dė­ti de­ry­bas dėl na­rys­tės. Kė­lė­me vy­no tau­res, džiau­gė­mės, svars­tė­me at­ei­ties pla­nus. Pa­me­nu, kaip vie­nas ko­le­ga iš po­li­ti­kos eks­per­tų sa­kė, jog da­bar Lie­tu­vo­je bus la­bai nuo­bo­du gy­ven­ti. Ne­bus jo­kių iš­šū­kių, gy­ven­si­me nuo­bo­džiai lyg koks Liuk­sem­bur­gas.

Eu­fo­ri­ja tru­ko ne­il­gai. Ji ga­lu­ti­nai bai­gė­si po Ru­si­jos ag­re­si­jos prieš Uk­rai­ną 2014 me­tais. Vi­si su­pra­to, kad nuo­bo­du tik­rai ne­bus. Ta­čiau, iš ki­tos pu­sės, Pu­ti­nas pa­ža­di­no NATO ir Al­jan­sas šian­dien vėl su­grį­žo prie sa­vo pa­ma­ti­nių Va­šing­to­no su­tar­ties nuo­sta­tų.

Uk­rai­nie­čių Mai­da­nas iš­gel­bė­jo mus, nes stai­gi ata­ka, jei­gu vi­si Eu­ro­po­je ir už At­lan­to, ir to­liau bū­tų gy­ve­nę svai­gi­nan­čio­mis nu­si­gin­kla­vi­mo ir am­ži­nos tai­kos nuo­tai­ko­mis, ga­lė­jo bū­ti nu­tai­ky­ta į mus. Per mus tu­rė­jo bū­ti te­stuo­ja­mas ne­pa­si­ruo­šęs NATO ir Va­ka­rų de­mo­kra­tijų ge­bė­ji­mas ap­si­gin­ti.

Iš­šū­kiai nie­ka­da ne­si­bai­gia.

Šian­dien de­mo­kra­tijos ir lais­vės gy­ni­mo fron­tas ei­na ne tik Ry­tų Uk­rai­no­je, kur ir da­bar, kai mes su ju­mis džiau­gia­mės gra­žia su­kak­ti­mi, gal­būt žu­vo dar vie­nas jau­nas uk­rai­nie­tis.

Šian­dien de­mo­kra­tijos gy­ni­mo fron­tas ei­na per kiek­vie­nus rin­ki­mus Eu­ro­po­je, kai vėl ir vėl rei­kia gin­ti lais­vę. Lais­vę be me­lo, lais­vę be pur­vi­nų Krem­liaus pi­ni­gų.

Vos prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių aš, Re­šo­tų la­ge­rio kan­ki­nio anū­kė, ne­ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, kad sto­vė­siu prieš jus ir kal­bė­siu Lie­tu­vai, mū­sų są­jun­gi­nin­kams ir part­ne­riams Lie­tu­vos įsto­ji­mo į NATO 15-ųjų me­ti­nių pro­ga, o ne­tru­kus da­ly­vau­siu NATO 70-me­čio ren­gi­niuo­se Va­šing­to­ne.

Ačiū vi­siems, ku­rie sva­jo­nę pa­da­rė­te re­a­ly­be. Mes lai­ku su­spė­jo­me į pas­ku­ti­nį pro mū­sų sto­te­lę nu­va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio va­go­ną.

Ta­čiau šian­dien tu­riu nau­jų sva­jo­nių. Aš ti­kiu, kad ru­sai ka­da nors gy­vens de­mo­kra­tiškoje ša­ly­je. Gal aš jau to ne­be­pa­ma­ty­siu, bet gy­vens. Jiems pa­dės Uk­rai­na, ku­ri ma­no sva­jo­nė­se yra sau­gi, va­ka­rie­tiš­ka, stip­ri ša­lis NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Ma­no sva­jo­nė­se yra eu­ro­pie­tiš­ka Gru­zi­ja, Sa­kart­ve­las, ku­rio žmo­nės to nu­si­pel­nė.

Sun­kiai, bet įsi­vaiz­duo­ju at­vi­rus ke­lius drau­gys­tei su kai­my­nais bal­ta­ru­siais, jei šios ša­lies da­bar­ti­nis va­do­vas vie­ną ry­tą nu­bus su min­ti­mis apie at­vi­rą Eu­ro­pai Bal­ta­ru­si­ją, o jos žmo­nės su­voks, kaip svar­bu iš­sau­go­ti jų ša­lį Eu­ro­pos že­mė­la­py­je.

Ma­no sva­jo­nė­se – stip­rus ir ne­pa­ju­di­na­mas ry­šys per At­lan­tą, ku­rio stip­ry­bei te­rei­kia su­pras­ti, jog grės­mės vi­siems tos pa­čios.

Ma­no sva­jo­nė­se – ir ma­no Lie­tu­va, į ku­rią tik­rai su­grįš so­li­di, at­sa­ko­my­be ir iš­ma­ny­mu pa­grįs­ta po­li­ti­ka ir ku­rio­je Va­šing­to­no su­tar­ties bei Mi­nai­čių de­kla­ra­ci­jos pa­grin­di­niai lais­vės prin­ci­pai bus kiek­vie­no į šią sa­lę dirb­ti iš­rink­to žmo­gaus šir­dy­je.

Mes tu­ri­me daug dar­bų, mes vi­sa­da jų tu­rė­si­me daug, nes is­to­ri­ja ne­si­bai­gia nie­ka­da.

Te­sau­go ir to­liau mus Aukš­čiau­sio­jo glo­ba! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Ra­sai Juk­ne­vi­čie­nei. Kvie­čiu NATO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­to Lie­tu­vo­je at­sto­vą pul­ki­nin­ką lei­te­nan­tą Kei­tą Alek­san­de­rį Mu­dį.

 

NATO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­to Lie­tu­vo­je at­sto­vo pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to Kei­to Alek­san­de­rio Mu­džio kal­ba

 

K. A. MUDIS. La­ba die­na ger­bia­mi Sei­mas na­riai, po­nios ir po­nai, Lie­tu­vos žmo­nės. Man la­bai ma­lo­nu šian­dien at­sto­vau­ti NATO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­tui. Aš esu pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Kei­tas Mu­dis iš Ka­na­dos ir gy­ve­nu Lie­tu­vo­je be­veik tre­jus me­tus. Sa­vo kaip ka­ri­nin­ko kar­je­rą pra­dė­jau 1986 me­tais, kai bu­vau dis­lo­kuo­tas NATO Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je. Ma­no ka­ri­nio vie­ne­to tiks­las bu­vo su­reng­ti mo­ky­mus ir pri­rei­kus kar­tu su ki­to­mis NATO są­jun­gi­nin­kė­mis su­stab­dy­ti so­vie­tų įsi­ver­ži­mą į Va­ka­rų Eu­ro­pą. Tuo me­tu vis dar eg­zis­ta­vo ge­le­ži­nė už­dan­ga ir Ber­ly­no sie­na ir ne­įsi­vaiz­da­vau, kad ka­da nors iš­vyk­siu į Ry­tų Eu­ro­pą. O šian­dien štai – gy­ve­nu jū­sų drau­giš­ko­je ir gra­žio­je ša­ly­je. (Plo­ji­mai)

Kaip pro­fe­sio­na­lus ka­rei­vis ne­no­riu ka­ro. Iš tie­sų no­rė­čiau, kad gy­ven­tu­me tai­kia­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me ne­pri­reik­tų ka­ri­nių pa­jė­gų ir po­li­ci­jos, bet taip nė­ra. Ka­dan­gi pri­va­lo­me tu­rė­ti ka­ri­nes pa­jė­gas, kad už­tik­rin­tu­me na­cio­na­li­nį sau­gu­mą, ge­riau­sia in­ves­tuo­ti į auk­š­tą pro­fe­sio­na­lu­mą ir pa­jė­gias ka­ri­nes pa­jė­gas. Ka­ri­nes pa­jė­gas, ku­rios re­mia de­mo­kra­tiją ir pa­de­da ją iš­lai­ky­ti. Sie­kiant to­liau už­tik­rin­ti mū­sų lais­vę, ge­riau­sia vie­ny­tis su pa­na­šiai mąs­tan­čio­mis ša­li­mis, tą ir da­ro NATO na­rės.

Nuo pat NATO įstei­gi­mo jo­kių ka­rų tarp jo na­rių nė­ra bu­vę. Tu­rė­ju­si vos 16 na­rių 1949 me­tais ir iš­au­gu­si iki 29 ša­lių na­rių 2018 me­tais NATO ta­po ga­lin­giau­siu tai­kos ir ko­lek­ty­vi­nės gy­ny­bos Al­jan­su.

Ši tai­kos ir sau­gu­mo era pa­ska­ti­no de­mo­kra­tijos sklai­dą mū­sų ša­ly­se, su­da­rė są­ly­gas puo­se­lė­ti žmo­gaus tei­ses ir pa­dė­jo su­kur­ti eko­no­mi­nę ap­lin­ką, dėl ku­rios pa­di­dė­jo vi­sų mū­sų val­s­ty­bių ge­ro­vė.

Nuo Lie­tu­vos įsto­ji­mo į NATO 2004 me­tais jūs ryž­tin­gai ir at­kak­liai da­ly­va­vo­te NATO veik­lo­je. Per tą lai­ką NATO eks­pe­di­ci­nės pa­jė­gos at­li­ko ope­ra­ci­jas už NATO te­ri­to­ri­jos ri­bų. Pa­ren­gė­te sa­vo ka­rius šiam tiks­lui ir dis­lo­ka­vo­te juos kaip pro­fe­sio­na­lius ka­rei­vius. De­ja, kai ku­riems te­ko už tai su­mo­kė­ti gy­vy­be, bu­vo ir su­žeis­tų­jų. Ta­čiau įro­dė­te sa­vo pa­si­ren­gi­mą vy­k­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mą Al­jan­sui. Po 2014 me­tų įsi­ver­ži­mo į Uk­rai­nos te­ri­to­ri­ją pa­aiš­kė­jo, kad pra­ra­do­me įgū­džius ir ge­bė­ji­mus, rei­ka­lin­gus mū­sų tė­vy­nių ko­lek­ty­vi­nei gy­ny­bai, ku­riuos bu­vo­me įgi­ję per Šal­tą­jį ka­rą.

Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus mo­kė­mės iš nau­jo ir vys­tė­me sa­vo ka­ri­nes pa­jė­gas, kad ga­lė­tu­me ge­riau ap­sau­go­ti sa­vo te­ri­to­ri­ją nuo mo­der­nių ka­ri­nių pa­jė­gu­mų ke­lia­mų grės­mių. Tai bran­giai kai­nuo­jan­tis rei­ka­la­vi­mas, rei­ka­lau­jan­tis il­ga­lai­kio pla­na­vi­mo, stra­te­gi­nio mąs­ty­mo ir fi­nan­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų. Lie­tu­va pra­dė­jo šį pro­ce­są ir jau ėmė­tės iš­skir­ti­nių in­ves­ti­ci­jų įvyk­dy­mo ne tik į sa­vo ka­ri­nius pa­jė­gu­mus, bet ir ge­ba­te pri­im­ti ir pa­rem­ti są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gas, dis­lo­kuo­ja­mas Lie­tu­vo­je mo­ky­mams ir, jei­gu rei­kia, ka­ri­nėms ope­ra­ci­joms. Tai aiš­kiai pa­ro­do Lie­tu­vos įsi­pa­rei­go­ji­mų NATO tvir­tu­mą ir di­džiu­lį in­teg­ra­ci­jos į NATO laips­nį.

Man di­džiu­lė gar­bė šian­dien švęs­ti 15-ąsias Lie­tu­vos na­rys­tės NATO me­ti­nes kar­tu su ju­mis. NATO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­to var­du džiau­giuo­si, kad esa­me pro­fe­sio­na­lūs ka­riai iš 14 skir­tin­gų ša­lių, gy­ve­nan­tys ir dir­ban­tys Lie­tu­vo­je, šios ša­lies ir vi­so Al­jan­so tai­kos ir sau­gu­mo la­bui. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Ačiū, dė­ko­ja­me Kei­tui Alek­san­de­riui Mu­džiui.

Ger­bia­mi ko­le­gos, mi­nė­ji­mą ir šią po­sė­džio da­lį bai­gia­me. Kvie­čiu 11 val. 30 min. rink­tis į Vit­ra­žo ga­le­ri­ją, kur bus ati­da­ro­ma pa­ro­da, skir­ta Če­ki­jos, Len­ki­jos ir Veng­ri­jos na­rys­tės NATO 20-me­čiui. O po to 12 va­lan­dą – vė­lia­vų pa­kė­li­mas. Dė­ko­ju.

Va­ka­ri­nis po­sė­dis – 14 va­lan­dą. Šį po­sė­dį bai­gia­me. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDDF – Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.