LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

ekonomikos KOMITETAS

 

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I- 657 PAPILDYMO 61 STRAIPSNIU

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-3329

 

2024-05-22 Nr. 108-P-31

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius, Komiteto nariai Andrius Bagdonas, Andrius Kupčinskas, Deividas Labanavičius, Laima Mogenienė, Ieva Pakarklytė, Jonas Pinskus, Paulius Saudargas, Lukas Savickas, Mindaugas Skritulskas.

Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė.

Kviestieji asmenys (pasisakę nuotoliniame posėdyje): Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisėkūros politikos grupės vyresnysis patarėjas Algos Baležentis, Lietuvos kredito valdymo įmonių asociacijos (LKVIA) vadovas Marius Šlepetis.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-12-01

1

 

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

Projekto 1 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 61 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti vartotojo skolos administravimo perleidimo trečiajam asmeniui ribojimus įtvirtinant, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas galėtų perleisti vartotojo skolos administravimą trečiajam asmeniui tik po to, kai pats būtų kreipęsis į vartotoją dėl skolos sumokėjimo bent du kartus, ir nuo pirmo kreipimosi būtų praėję ne mažiau kaip 60 dienų, o nuo antrojo kreipimosi – ne  mažiau kaip 30 dienų. Taigi projektu yra siekiama reglamentuoti skolos administravimo perleidimą, t. y. atvejus, kai tretieji asmenys kreditoriaus naudai vykdo neteisminio išieškojimo veiksmus. Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, siūloma nustatyti, kad ūkinę veiklą vykdantis kreditorius, siekdamas savo reikalavimo teisės įgyvendinimo, 60 dienų nuo pirmojo kreipimosi į vartotoją dėl skolos grąžinimo, teisę į jam priklausančių lėšų atgavimą galėtų vykdyti tik savarankiškai, t. y. ūkinės veiklos subjektui yra apribojama jo teisė pasirinkti, kaip jam vykdyti ūkinę veiklą ir įgyvendinti savo teises – savarankiškai (pasitelkiant ūkinės veiklos subjekto darbuotojus) ar rinkoje perkant išorės ūkio subjektų paslaugą. Pažymėtina, kad abejotinas tokio projektu siūlomo teisinio reglamentavimo atitikimas ūkinės laisvės ir proporcingumo principams. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad skolų išieškojimo įmonės dažnai „veikia nesąžiningai ir (ar) klaidinančiai vartotojų atžvilgiu, jiems pateikdamos niekuo nepagrįstas skolos administravimo išlaidas, kurios gali viršyti ir pačią skolą, o vartotojai, jausdami spaudimą, sumoka ne tik skolą, bet ir nurodytas administravimo išlaidas“, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas šios problemos nesprendžia, nes nenustato jokių skolos administravimo išlaidų ar neteisminio skolos išieškojimo maksimalių dydžių ar ribojimų juos taikyti. Projekto nuostatomis aiškinamajame rašte paminėta problema yra atidedama laike, papildomai apsunkinant ūkio subjekto (kreditoriaus) ūkinės veiklos vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad skolinio įsipareigojimo administravimo perleidimas iš esmės neturi jokios įtakos skolininko teisėms, nes pastarajam ir po skolos administravimo perleidimo išlieka teisė reikšti kreditoriui visus atsikirtimus, įskaitant kylančius iš vartotojų teisių apsaugą užtikrinančių normų.

Nepritarti

Projekto 1 straipsnį, kuriuo keičiamas įstatymas papildomas 61 straipsniu, pakeisti iš jį išdėstyti taip:

„61 straipsnis. Skolų, kylančių iš vartojimo sutarčių, neteisminio išieškojimo ypatumai

„1. Pardavėjas ir (ar) paslaugų teikėjas gali perleisti vartotojo skolos neteisminį išieškojimą ar skolos reikalavimo teisę asmeniui, teikiančiam kreditoriui neteisminio skolų išieškojimo paslaugas (toliau – skolų išieškojimo paslaugų teikėjas) tik po to, kai pats yra kreipęsis į vartotoją dėl skolos sumokėjimo bent vieną kartą ir nuo tokio kreipimosi dienos yra praėję ne mažiau kaip 30 dienų.

2. Pardavėjas ir (ar) paslaugų teikėjas privalo aiškia ir suprantama kalba suteikti vartotojui pranešimu popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje šią teisingą, tikslią ir neklaidinančią informaciją apie:

1) reikalavimo teisės ir vartotojo prievolės pagrindą;

2) skolos sumą, įskaitant pagrindinės skolos sumą, palūkanas, netesybas ir kitas pagal sutartį ar įstatymus mokėtinas sumas, kai jų reikalaujama;

3) skolos grąžinimo terminą, po kurio vartotojo skolos neteisminis išieškojimas ar skolos reikalavimo teisė bus perduota skolų išieškojimo paslaugų teikėjui;

4) skolų išieškojimo paslaugų teikėjo fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą ir telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ir (ar) kitas ryšio priemones, kurios leistų vartotojui greitai susisiekti su skolų išieškojimo paslaugų teikėju ir veiksmingai su juo bendrauti, jeigu skolos grąžinimo terminas būtų pradelstas;

5) vartotojo asmens duomenis, kurie bus perduoti skolų išieškojimo paslaugų teikėjui, ir šių duomenų perdavimo teisinį pagrindą.“

 

Projektu siekiama įtvirtinti vartotojų teisę būti tinkamai informuotiems apie numatomą vartotojo skolos neteisminio išieškojimo ar skolos reikalavimo teisės perleidimo datą bei dėl to galimai atsirasiančias papildomas skolos administravimo perleidimo išlaidas. Įstatyme apibrėžus aiškų terminą, kuriam pasibaigus pardavėjas ir/ar paslaugos teikėjas galės perleisti vartotojo skolos neteisminį išieškojimą ar skolos reikalavimo teisę asmeniui, teikiančiam kreditoriui neteisminio skolų išieškojimo paslaugas, vartotojai turės aiškiai apibrėžtą galimybę laike apskritai išvengti skolos administravimo ar neteisminio skolos išieškojimo išlaidų.

Pabrėžtina, kad šiuo metu Lietuvoje atskiru teisiniu aktu nėra reglamentuota skolų administravimo ir išieškojimo veiklą vykdančių įmonių  (toliau - skolų išieškojimo įmonės) veikla, nors  skolų išieškojimo įmonės turi didžiulį poveikį vartotojams. Joks teisės aktas nereglamentuoja, kada ir kaip  pardavėjas ir/ar  paslaugos teikėjas gali perduoti vartotojo skolos neteisminį išieškojimą ar skolos reikalavimo teisę trečiajam asmeniui. Todėl dažnai skolų išieškojimo įmonės veikia nesąžiningai ir/ar klaidinančiai vartotojų atžvilgiu, jiems pateikdamos niekuo nepagrįstas skolos administravimo išlaidas, kurios gali viršyti ir pačią skolą, o vartotojai, jausdami spaudimą, sumoka ne tik skolą, bet ir nurodytas administravimo išlaidas. Tuo tarpu pardavėjai ir/ar paslaugos teikėjai, taupydami žmogiškuosius išteklius ir patys neįdėję jokių pastangų išsiieškoti skolą iš vartotojo, bei nesilaikydami jokių terminų, perduoda jos administravimą skolų išieškojimo įmonei, dažnai net neinformuodami jo apie tai. Taigi, vartotojas sužino apie skolos perdavimą trečiajam asmeniui, tik gavęs iš jo  grasinančio pobūdžio laišką.

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-12-01

 

 

 

Abejotina, ar projektu siūlomos nuostatos yra keičiamo įstatymo reguliavimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, skolų išieškojimo įmonių ne teismo tvarka veikla patenka į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) taikymo sritį[1], t. y. Direktyva 2005/29/EB turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Atsižvelgus į tai, kad minėta Direktyva 2005/29/EB yra įgyvendinta Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymu, manytina, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas labiau atitiktų šio įstatymo taikymo sritį.

Nepritarti

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo
121 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad vartotojų teisės, įtvirtintos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme, neturi poveikio kitų vartotojų teisių, kurios nustatytos Civiliniame kodekse ir Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, įgyvendinimui. Atsižvelgus į paminėta, taip pat į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 121 straipsnio 2 dalyje  įtvirtintą galimybę vartotojams, nukentėjusiems nuo nesąžiningos komercinės veiklos, pateikti atitinkamą reikalavimą ginti savo teises Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, manytina, kad projekto nuostatų įtvirtinimas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme yra laikytinas pagrįstu. 

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-12-01

2

 

 

Pažymėtina, jog projektu nesiūloma nustatyti, kaip būtų užtikrintas projektu siūlomų nuostatų įgyvendinimas, nesiūloma nustatyti jokių pasekmių, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nesilaikytų projekte siūlomų nustatyti reikalavimų. Svarstytina, ar projektas neturėtų būti papildytas nuostatomis, nustatančiomis pardavėjo ir paslaugų teikėjo atsakomybę už nustatytų reikalavimų nesilaikymą.

Pritarti

I. Projektą papildyti nauju antru straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„2 straipsnis. 40 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 40 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už Reglamento (ES) 2018/302 3, 4 straipsniuose ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Reglamento (ES) 2017/1128 3 straipsnyje, Civilinio kodekso 6.2285 straipsnio 5 dalyje, 6.2286 straipsnio 1 dalyje, 6.2287 straipsnio 1 dalyje, 6.2288 straipsnio 2–6 dalyse, 6.2289 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 6.22810 straipsnio 1, 9 ir 10 dalyse, 6.22811 straipsnio 2, 6–12 dalyse, 6.22812 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 6.22816 straipsnio 1 dalyje, 6.22820 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 6.22823 straipsnio 11, 12 ir 13 dalyse, 6.353 straipsnio 8 dalyje, 6.359, 6.3591 straipsniuose, 6.364 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.369 straipsnio 3, 7–13 dalyse, 6.370 straipsnio 4–9 dalyse, taip pat šio įstatymo 61 ir 441 straipsnyjeiuose nurodytų reikalavimų (draudimų) nesilaikymą verslininkui gali skirti nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių eurų baudą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už Reglamento (ES) Nr. 524/2013 14 straipsnyje, šio įstatymo 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymą verslininkui gali skirti nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų baudą. Tais atvejais, kai pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už šioje dalyje nurodytus pažeidimus verslininkui gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos.“

 

II. Projekto pavadinimą papildyti ir jį išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-657 40 straipsnio pakeitimo ir PAPILDYMO 61 STRAIPSNIU ĮSTATYMAS“.

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-12-01

 

 

 

Atsižvelgus į projektu teikiamo siūlymo taikymo mastą ir į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija formuoja valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Pritarti

Vyriausybės išvada gauta (2024-04-03 Nutarimas Nr. 227).

5.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė
2023-12-14

 

 

 

Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 papildymo 6(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIVP-3329 atitiktį Europos Sąjungos teisei, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus.

Atkreipiame dėmesį, jog 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB preambulėje ir 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vartotojas neturėtų atsidurti mažiau palankioje padėtyje ir  turėtų būti tinkamai informuojamas, kai kredito sutartis perleidžiama trečiajai šaliai.

Pažymėtina, jog 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2167 dėl kredito administratorių ir kredito pirkėjų, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES 10 straipsnis reglamentuoja santykius su skolininku, pranešimo apie perleidimą ir vėlesnės komunikacijos tvarką neveiksnios kredito sutarties atveju. Atkreiptinas dėmesys, jog Direktyvos (ES) 2021/2167 10 straipsnio 2 dalis įtvirtina pareigą valstybėms narėms užtikrinti, kad perleidus kreditoriaus teises pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačią neveiksnią kredito sutartį kredito pirkėjui ir visada prieš pirmą skolų išieškojimą, taip pat bet kuriuo metu paprašius skolininkui, kredito pirkėjas arba subjektas nurodytas minėtos Direktyvos (ES) 2021/2167 2 straipsnio 5 dalies punkto i arba ii papunktyje ir paskirtas vykdyti kredito administratoriaus veiklą, arba kredito administratorius pateiktų Direktyvos (ES) 2021/2167 10 straipsnio 2 dalies a-i punktuose nurodytą minimalią informaciją.

Atitinkamai pažymime, jog Direktyvos (ES) 2021/2167 minėtas straipsnis įtvirtina pareigą skolininką informuoti pateikiant pranešimą popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje, todėl iš Projekto nuostatų, nėra aišku, ar „tinkamai“ informuotas atitiktų Direktyvoje (ES) 2021/2167 keliamą reikalavimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog ta apimtimi, kiek Projektu reglamentuojamos situacijos pakliūtų į minėtų direktyvų taikymo sritį, kiltų Projekto nuostatų neatitiktis Direktyvos (ES) 2021/2167 ir Direktyvos 2008/48/EB bei jas perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, jog Projekto nuostatomis siekiama įtvirtinti reikalavimus, neatitinkančius direktyvų nuostatų, įskaitant draudimą perleisti kreditoriaus teises 90 dienų, reikalavimą informuoti vartotoją 2 kartus. Taip pat, Projekto 1 straipsniu pildomo 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, kuri turėtų būti pateikiama Vartotojui yra nepakankama ir nedetalizuota, tačiau, ją papildžius pagal Direktyvos (ES)  2021/2167  10 straipsnio 2 dalies a-i punktuose įtvirtintus minimalios informacijos reikalavimus, būtų dubliuojamas jau egzistuojantis reguliavimas, todėl Projektu siūlomas įtvirtinti reglamentavimas turėtų apimti tik minėtų direktyvų nereglamentuojamus klausimus.

Atsižvelgti

Komitetas įstatymo projektą patobulino, atsižvelgdamas į Vyriausybės ir kitus pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė.

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra gauta.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra gauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 227 2024-04-03

 

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1221 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 papildymo 61 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIVP-3329 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – užtikrinti aukštesnį vartotojų teisių apsaugos lygį jų skolų administravimo ir neteisminio išieškojimo srityje, tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą, atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:

Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomo Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 61 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl šių priežasčių:

1.1. Įstatymo projektu pateiktoje Įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti ribojimus pardavėjams ir (ar) paslaugų teikėjams, kaip kreditoriams, perduoti vartotojų skolų administravimą tretiesiems asmenims – skolų išieškojimą vykdantiems asmenims (skolų išieškojimo paslaugų teikėjams). Siūloma, kad pardavėjas ir (ar) paslaugų teikėjas galėtų perleisti vartotojo skolos administravimą trečiajam asmeniui tik po to, kai pats būtų kreipęsis į vartotoją dėl skolos sumokėjimo bent 2 kartus. Pažymėtina, kad tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų ribojama kreditorių konstitucinė ūkinės veiklos laisvė, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra pateikti aiškūs argumentai dėl tokio ribojimo būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo, todėl kelia abejonių siūlomo ribojimo atitiktis nurodytiems principams.

1.2. Siūloma nuostata dėl ribojimo pardavėjams ir (ar) paslaugų teikėjams, kaip kreditoriams, perduoti vartotojų skolų administravimą tretiesiems asmenims gali būti neveiksminga, nes kreditoriai toliau išlaikytų teisę iškart (t. y. netaikant reikalavimo kreiptis bent 2 kartus į vartotoją dėl skolos sumokėjimo) perleisti savo reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, įskaitant skolų išieškojimo paslaugų teikėją. Taigi, Įstatymo projekte numatytas vartotojų dvigubo informavimo mechanizmas praktikoje galėtų būti lengvai apeinamas. Be to, pardavėjai ir (ar) paslaugų teikėjai, siekdami išieškoti skolas, turi teisę kaip kreditoriai kreiptis į teismą dėl vartotojo skolinių įsipareigojimų priteisimo (pavyzdžiui, dėl teismo įsakymo išdavimo), prieš tai nepasitelkdami trečiųjų asmenų. Dėl siūlomo teisinio reguliavimo gali padidėti teismų darbo krūvis, taip pat tokiu atveju vartotojai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje, nes jiems tektų apmokėti kreditorių bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad kreditoriai, išieškodami skolas ne teismo tvarka, irgi gali reikalauti atlyginti neteisminio skolos išieškojimo išlaidas, kaip ir tais atvejais, kai išieškoma, pasitelkus skolų išieškojimo paslaugų teikėją.

1.3. Skolos administravimo perdavimas (sutarties dėl neteisminio skolos išieškojimo paslaugų teikimo sudarymas) iš esmės neturi įtakos vartotojo, kaip skolininko, teisėms, nes ir po skolos administravimo perdavimo kreditorius išlieka tas pats, todėl išlieka vartotojo skolininko teisė reikšti kreditoriui visus atsikirtimus, įskaitant kylančius iš vartotojų teisių apsaugą užtikrinančių teisės normų.

Pritarti iš dalies  

Projektas pakeistas numatant, kad pardavėjas ir/ar paslaugų teikėjas perleisti vartotojo skolos neteisminį išieškojimą ar skolos reikalavimo teisę asmeniui, teikiančiam kreditoriui neteisminio skolų išieškojimo paslaugas galėtų tik po to, kai pats būtų kreipęsis į vartotoją dėl skolos sumokėjimo bent vieną kartą pranešimu popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje ir nuo tokio kreipimosi dienos būtų praėję ne mažiau kaip 30 dienų.

Siūlomu reguliavimu vartotojams įstatymu būtų numatyta, kad per 30 d. terminą pilnai atsiskaičius su pardavėju ir (ar) paslaugų teikėju, skolos administravimo ar neteisminio skolos išieškojimo išlaidos neatsirastų.

2.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 227 2024-04-03

 

 

 

Siūlytina iš esmės peržiūrėti ir tobulinti Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomo Įstatymo 61 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl šių priežasčių:

2.1. Įstatymo projektu pateiktoje Įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad vartotojas turi būti tinkamai informuotas apie jo skolos administravimo perleidimą trečiajam asmeniui, tačiau neapibrėžta, kokiu būdu ir kaip vartotojas turėtų būti informuojamas ir kas būtų laikoma tinkamu informavimu. Taip pat nenurodyta, kuris asmuo turėtų pateikti nurodytą informaciją – pardavėjas, paslaugų teikėjas (kreditorius) ar skolų išieškojimo įmonė (asmuo, vykdantis neteisminio išieškojimo veiksmus).

2.2. Įstatymo projektu pateiktame Įstatymo 61 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad vartotojui turi būti nurodyti vartotojo asmens duomenys, kurie bus perduoti trečiajam asmeniui, bei šių duomenų perdavimo teisinis pagrindas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vartotojo, kaip duomenų subjekto, informavimas reglamentuojamas tiesiogiai taikomame Europos Sąjungos teisės akte – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas) 12, 13 ir 14 straipsniuose. Reglamento 12 straipsnyje numatyta duomenų subjekto teisių įgyvendinimo tvarka (pvz., pagal šio straipsnio 1 dalį duomenų valdytojas duomenų subjektui informaciją turi pateikti glausta, skaidria, suprantama ir lengvai prieinama forma, aiškia ir paprasta kalba; 5 dalyje numatyta, kad ši informacija teikiama nemokamai). Reglamento 13 straipsnyje detaliai nurodyta, kokią informaciją reikia pateikti duomenų subjektui, kai asmens duomenys renkami iš jo, o 14 straipsnyje – kai asmens duomenys gauti ne iš duomenų subjekto (įskaitant duomenų tvarkymo tikslus, bet jais neapsiribojant, duomenų tvarkymo teisinį pagrindą, saugojimo laikotarpį arba, jei tai neįmanoma, kriterijus, taikomus tam laikotarpiui nustatyti). Taigi, Įstatymo projekte pateiktu Įstatymo 61 straipsnio 2 dalies 2 punktu siūloma vartotojui pateikti informacijos apimtis yra pernelyg siaura ir toks informavimas neatitiktų nurodytų Reglamento straipsnių reikalavimų.

2.3. Įstatymo projektu pateiktoje Įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kokią informaciją reikia pateikti vartotojui. Šios dalies 3 punkte nurodoma „kita informacija, susijusi su skolos administravimo perdavimu“ nėra teisiškai apibrėžta, todėl neužtikrintų nei teisinio tikrumo ir aiškumo, nei aukšto vartotojų apsaugos lygio. Be to, šioje dalyje nėra nustatyta vartotojo teisė gauti išsamią ir aktualią informaciją, pvz., apie reikalavimo teisės pagrindą, neįvykdytų finansinių įsipareigojimų sumą, neteisminio skolos išieškojimo (administravimo) išlaidų ataskaitą (pagrindimą) ir kita.

Pritarti

Projektas papildytas atitinkamomis nuostatomis
(Žr. prie Vyriausybės 3 pastabos).

3.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 227 2024-04-03

1

 

 

Siekiant teisinio aiškumo ir aukšto vartotojų apsaugos lygio, Įstatymo 61 straipsnį Įstatymo projekto 1 straipsnyje siūloma išdėstyti taip:

„61 straipsnis. Skolų, kylančių iš vartojimo sutarčių, neteisminio išieškojimo ypatumai

1. Asmuo, teikiantis kreditoriui neteisminio skolų išieškojimo paslaugas (toliau – skolų išieškojimo paslaugų teikėjas), išieškodamas ne teismo tvarka skolas, kylančias iš vartojimo sutarčių, privalo aiškia ir suprantama kalba suteikti vartotojui raštu šią teisingą, tikslią ir neklaidinančią informaciją:

1) kreditoriaus fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą ir telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ir (ar) kitas ryšio priemones, kurios leidžia vartotojui greitai susisiekti su kreditoriumi ir veiksmingai su juo bendrauti;

2) skolų išieškojimo paslaugų teikėjo fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą ir telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ir (ar) kitas ryšio priemones, kurios leidžia vartotojui greitai susisiekti su skolų išieškojimo paslaugų teikėju ir veiksmingai su juo bendrauti;

3) skolų išieškojimo paslaugų teikimo kreditoriui teisinį pagrindą;

4) reikalavimo teisės ir vartotojo prievolės pagrindą;

5) skolos sumą, įskaitant pagrindinės skolos sumą, palūkanas, netesybas ir kitas pagal sutartį ar įstatymus mokėtinas sumas, kai jų reikalaujama;

6) apie kreditoriaus išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, ir vartotojo teisę gauti šių išlaidų pagrindimą, jeigu reikalaujama tokių išlaidų atlyginimo;

7) skolos grąžinimo terminą ir galimas jos grąžinimo sąlygas;

8) apie asmens duomenų tvarkymą pagal Reglamento (ES) 2016/679 14 straipsnį šio reglamento nustatyta tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti vartotojų informavimo reikalavimai taikomi mutatis mutandis ir įvykus reikalavimo teisės, kylančios iš vartojimo sutarties, perleidimui, jeigu kiti įstatymai, įgyvendinantys Europos Sąjungos teisės aktus, nenustato kitokių vartotojų informavimo reikalavimų.

3. Skolų išieškojimo paslaugų teikėjai, išieškodami ne teismo tvarka skolas iš vartotojų, turi:

1) veikti garbingai, sąžiningai ir profesionaliai;

2) gerbti ir saugoti vartotojų asmeninę informaciją ir asmens privatumą;

3) etiškai bendrauti su vartotojais.“

Pritarti iš dalies

Pritarti projekto 1 straipsnyje dėstomo 61 straipsnio pavadinimo pakeitimui, o Vyriausybės Nutarime išdėstytas keičiamo įstatymo 61 straipsnio 1-3 dalies formuluotes dėl asmenų, teikiančių kreditoriui neteisminio skolų išieškojimo paslaugas, pernumeruoti projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 61 straipsnio 2-4 dalimis, jas papildyti nuostatomis dėl pardavėjų ir/ar paslaugų teikėjų, taip pat informavimo būdo – pranešimo popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje, ir išdėstyti taip:

„3. Skolų išieškojimo paslaugų teikėjas, išieškodamas ne teismo tvarka skolas, kylančias iš vartojimo sutarčių, privalo aiškia ir suprantama kalba suteikti vartotojui pranešimu popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje šią teisingą, tikslią ir neklaidinančią informaciją apie:

1) kreditoriaus fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą ir telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ir (ar) kitas ryšio priemones, kurios leistų vartotojui greitai susisiekti su kreditoriumi ir veiksmingai su juo bendrauti;

2) skolų išieškojimo paslaugų teikėjo fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą ir telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą ir (ar) kitas ryšio priemones, kurios leistų vartotojui greitai susisiekti su skolų išieškojimo paslaugų teikėju ir veiksmingai su juo bendrauti;

3) skolų išieškojimo paslaugų teikimo kreditoriui teisinį pagrindą;

4) reikalavimo teisės ir vartotojo prievolės pagrindą;

5) skolos sumą, įskaitant pagrindinės skolos sumą, palūkanas, netesybas ir kitas pagal sutartį ar įstatymus mokėtinas sumas, kai jų reikalaujama;

6) išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, ir vartotojo teisę gauti šių išlaidų pagrindimą, jeigu reikalaujama tokių išlaidų atlyginimo;

7) skolos grąžinimo terminą ir galimas jos grąžinimo sąlygas;

8) asmens duomenų tvarkymą pagal Reglamento (ES) 2016/679 14 straipsnį šio reglamento nustatyta tvarka.

4. Šio straipsnio 1-3 dalyse nustatyti vartotojų informavimo reikalavimai taikomi mutatis mutandis ir įvykus reikalavimo teisės, kylančios iš vartojimo sutarties, perleidimui, jeigu kiti įstatymai, įgyvendinantys Europos Sąjungos teisės aktus, nenustato kitokių vartotojų informavimo reikalavimų.

5. Pardavėjai ir (ar) paslaugų teikėjai, taip pat skolų išieškojimo paslaugų teikėjai, išieškodami ne teismo tvarka skolas iš vartotojų, turi:

1) veikti garbingai, sąžiningai ir profesionaliai;

2) gerbti ir saugoti vartotojų asmeninę informaciją ir asmens privatumą;

3) etiškai bendrauti su vartotojais.“

4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 227 2024-04-03

 

 

 

Įstatymo projektu siūlomu teisiniu reguliavimu numatomi reikalavimai (ribojimai) ūkio subjektams, tačiau nėra numatyta, kokių teisinių pasekmių kiltų dėl Įstatymo projekte numatytų reikalavimų nevykdymo, kadangi nei Įstatyme, nei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nenustatyta atsakomybė už siūlomų reikalavimų nesilaikymą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina papildyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jame pateikiant nuorodą ir į Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomą Įstatymo 61 straipsnį. Tokiu atveju verslininkams už nustatytų reikalavimų nesilaikymą būtų galima skirti nuo 500 iki 5 000 eurų baudą.

Pritarti

Atsižvelgiant į Vyriausybės pasiūlymą ir Seimo TD 1 ir 3 pastabas, projektas papildytas nuostatomis dėl pardavėjų ir/ar paslaugų teikėjų, taip pat skolų išieškojimo paslaugų teikėjų atsakomybės (Žr. formuluotes prie Seimo TD 3 pastabos).

5.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 227 2024-04-03

3

 

 

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto įgyvendinimui turės pasirengti visi suinteresuotieji asmenys – kreditoriai, skolų išieškojimo įmonės, priežiūros institucija, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dviejų datų taisykle, pagal kurią teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, siūlytina Įstatymo projekte nustatyti Įstatymo įsigaliojimo datą – 2024 m. lapkričio 1 d.

Pritarti

Projektą papildyti nauju 3 straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja 2024 m. lapkričio 1 d.“

 

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai: nėra.

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

7.1. Sprendimas (pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui ir Komiteto išvadoms.

7.2. Pasiūlymai: nėra.

8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Kazys Starkevičius, Gintautas Paluckas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra pareikšta.

 

PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                         Kazys Starkevičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komiteto biuro patarėja Laura Jasiukėnienė