|
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA
Biudžetinė įstaiga, Gedimino pr. 30, LT-01104 Vilnius, tel. (8 5) 266 2984, faks. (8 5) 262 5940, el. p. [email protected], atsisk. sąskaita LT574010051004670211 Luminor Bank AS, banko kodas 40100. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188604955
Lietuvos Respublikos Seimui |
2021-03- |
Nr. |
|
|
Į 2021-02-15 |
Nr. S-2021-798-XIVP-209 |
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO NR. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-209 ATITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI
Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-209 (toliau – Įstatymo projektas) atitiktį Europos Sąjungos teisei, teikiame teisinę išvadą.
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2019 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT44-N13/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas).
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas Nutarimu jau pripažino, jog Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Įstatymo projekto vienas iš tikslų yra užtikrinti Nutarimo įgyvendinimą, atsisakant paskirtų išmokų mokėjimo nutraukimo, kai vaikas ir (arba) pareiškėjas, išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę. Todėl Nutarimo įgyvendinimui aktualus Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su asmens teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir sąlygų. SESV 45 straipsnyje nustatyta, kad ES užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė, kuri gali būti ribojama tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) spręsdamas bylas, susijusias su įvairiomis socialinės apsaugos išmokomis, yra pažymėjęs, kad tokios nacionalinės nuostatos, kuriose numatomos nepalankesnės sąlygos tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas (2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje C‑192/05 Tas‑Hagen ir Tas 31–32 punktai; 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C‑499/06 Nerkowska 32–33 punktai; 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C‑503/09 Stewart 86 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C‑359/13 Martens 33 punktas). Aiškindamas inter alia SESV 21, 45 straipsnių nuostatas, ESTT atitinkamai yra pažymėjęs, jog ES pirminė teisė negali asmeniui garantuoti, kad jo persikėlimas į kitą nei jo kilmės valstybę narę neturės poveikio socialinei apsaugai (inter alia 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C-548/11 Mulders 45 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 40 punktas); nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos tuo atveju, jeigu jomis siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C-104/06 Komisija prieš Švediją 25 punktas, 2010 m. kovo 16 d. sprendimo C-325/08 Olympique Lyonnais 38 punktas, 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje C-475/11 Konstantinides 50 punktas); kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imasi nuo ES teisėje įtvirtinto principo nukrypstančios priemonės, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad šia priemone gali būti užtikrintas nurodyto tikslo įgyvendinimas ir ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje C-73/08 Bressol ir kt. 71 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 54 punktas).
Tačiau vadovaujantis ESTT praktika, tuo atveju, jeigu gyvenamosios vietos reikalavimas nustatytas kaip vienintelė asmens ir valstybės ryšį įrodanti sąlyga, kyla grėsmė, kad atitinkamos išmokos nebus skiriamos asmenims, kurie, nors ir netenkina gyvenamosios vietos reikalavimo, yra pakankamai susiję su tam tikra valstybe nare (pavyzdžiui, kai asmuo yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje gana ilgai gyveno, lankė mokyklą, dirbo arba dėl kitų veiksnių, kaip antai dėl savo šeimos, kalbos mokėjimo, kitų socialinių ar ekonominių ryšių, gali įrodyti sąsają su ta valstybe) (2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 38 punktas).
Todėl atkreiptinas dėmesys, kad nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir yra atsisakoma prievolės vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau paliekamas reikalavimas, kad „duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Gyventojų registras kaupia duomenis tik apie asmenis, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu asmeniui išvykus laikinai ar nuolat gyventi į užsienį, būtų kaupiama tik informacija apie išvykimo vietą (valstybę) ir išvykimo laiką (Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 8 punktas). Taigi, nors reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose yra išbraukiamas, tačiau jis faktiškai lieka.
Taip pat, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punkte yra nustatoma, kad išmoka gali būti skiriama tik vaikui Lietuvos Respublikos piliečiui, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas būtų nutraukiamas, jei „vaikas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos <...>“. Be to, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte pareiškėjui yra panaikinama pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas turėtų būti nutraukiamas tuo atveju, jei „pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos <...>“ (Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamento išvada dėl Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Įstatymo projekto 2 ir 5 straipsnių nuostatos negali būti laikomos tinkamai įgyvendinančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019, inter alia, ta apimtimi, kuria nuostatos neatitinka Europos Sąjungos teisinio reguliavimo.
2. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma numatyti, kad teisę į išmoką turi tik vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau pareiškėjas (vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) gali būti ir užsienietis ir asmuo be pilietybės. Dėl tokio reglamentavimo Vaiko išlaikymo fondo išmoka galėtų būti skiriama tik tokiam tėvui ar motinai, kuris, inter alia, turi kitos ES valstybės narės pilietybę ir yra pasinaudojęs laisvo judėjimo ES teise, tačiau kurio vaikai turi tik Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi siūloma įtvirtinti tiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte niekaip nepagrindžiant tokio siūlymo. Pažymėtina, kad SESV 18 straipsnyje numatyta, kad sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Nors Vaiko išlaikymo fondo skiriamos išmokos nepatenka į ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų taikymo sritį[1], visgi vadovaujantis ESTT praktika valstybės narės net ir tose srityse, kuriose nėra suderinimo ES lygiu ir jos išsaugo savo kompetenciją, įskaitant, socialinės apsaugos sistemų organizavimo sritį (1997 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sodemare ir kt., C‑70/95, 27 punktas; 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stewart, C‑503/09, 75-76 punktai), šia kompetencija turėtų naudotis laikydamosis ES teisės, pirmiausia SESV nuostatų dėl kiekvienam ES piliečiui pripažįstamų pagrindinių teisių (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pusa, C‑224/02, 19 punktas; 2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tas‑Hagen ir Tas, C‑192/05, 22 punktas; 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stewart, C‑503/09, 77 punktas). Remiantis nusistovėjusia ESTT praktika, kiekvienas ES pilietis visose situacijose, patenkančiose į ES teisės taikymo ratione materiae sritį, kurioms, be kita ko, priskirtinos tos, kurios susijusios su laisvės judėti ir apsigyventi valstybės narės teritorijoje įgyvendinimu, kaip tai numato SESV 21 straipsnis, gali remtis SESV 18 straipsniu, draudžiančiu bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės (2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gottwald, C‑103/08, 24-25 punktai; 2014 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dano ir kt., C-333/13, 57-59 punktai).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnis ta apimtimi, kuria siūloma numatyti, kad Vaiko išlaikymo fondo išmokos mokamos tik už vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, prieštarauja Europos Sąjungos nediskriminavimo dėl pilietybės principui.
|
Teisingumo ministrė |
Evelina Dobrovolska |