LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENOS IR
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADO
adolfo ramanausko-vanago 100-ųjų gimimo metinių
IŠKILMINGO MINĖJIMO

STENOGRAMA

 

2018 m. kovo 11 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Č. V. STANKEVIČIUS

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji, šven­čia­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną ir mi­ni­me Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui kar­tu pir­mi­nin­kau­ja Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Čes­lo­vas Vy­tau­tas Stan­ke­vi­čius.

Skel­biu iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS). Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai ir sve­čiai, Lie­tu­va ne­se­niai šven­tė sa­vo Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį.

Šian­dien šven­čia­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną. Džiau­gia­mės, kad su mu­mis kar­tu šven­čia ir sve­čiai: Es­ti­jos Res­pub­li­kos Ry­gi­ko­go Pir­mi­nin­kas Ei­kis Ne­sto­ras (Plo­ji­mai), Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos Pir­mi­nin­kė Ina­ra Mur­nie­cė (Plo­ji­mai), Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas Ma­re­kas Kuch­cins­kis (Plo­ji­mai), Is­lan­di­jos Res­pub­li­kos Al­tin­go Pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas Gud­jo­nas S. Brjan­so­nas (Plo­ji­mai), taip pat bu­vęs už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Jo­nas Ha­ni­bal­so­nas (Plo­ji­mai), Ai­ri­jos ir Vo­kie­ti­jos par­la­men­tų na­riai. (Plo­ji­mai)

Kvie­čia­me tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį.

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba

 

V. PRANCKIETIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, gar­būs šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai, ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės, šian­dien esa­me čia ir svei­ki­na­me Lie­tu­vos žmo­nes su de­mo­kra­tijos šven­te, svei­ki­na­me vie­ni ki­tus. Šian­dien kal­bu čia svei­kin­da­mas Lie­tu­vą ir su jos did­vy­rio A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gi­mi­mo me­ti­nė­mis.

No­rė­čiau pa­kvies­ti už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­ju­sių ir gy­vy­bes pa­au­ko­ju­sių bei vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bę kū­ru­sių sig­na­ta­rų at­mi­ni­mą pa­gerb­ti ty­la.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju.

Daug drą­sos tu­rė­jo Są­jū­džio žmo­nės prieš 30 me­tų pra­dė­ję pa­ma­žu, bet nuo­sek­liai ir kryp­tin­gai veik­ti. Jų dė­ka šian­dien šio­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je šven­čia­me reikš­min­gą Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tą, esa­me už­tik­rin­ti ir lais­vi reikš­da­mi sa­ve. Lais­vi nuo pri­mes­to mąs­ty­mo ir me­lo, nuo sve­ti­mos ir ne­pri­im­ti­nos kon­tro­lės, lais­vi nuo bai­mės.

Pra­ėjo 30 me­tų nuo už­gui­tos vi­suo­me­nės sam­pra­tos vir­smo. Na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir NATO mums pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je su­tei­kė ga­li­my­bę sė­dė­ti prie sta­lo kar­tu su ga­lin­giau­sio­mis vals­ty­bė­mis ir da­ly­vau­ti pri­imant spren­di­mus ly­gio­mis tei­sė­mis. Da­bar jau ro­do­me ke­lią ki­toms vals­ty­bėms, ku­rių li­ki­mas ne­le­pi­no. Esa­me sėk­min­gos trans­for­ma­ci­jos pa­vyz­dys ir sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­ja­mės.

Tu­rė­jo­me su­mo­kė­ti ne­ma­žą 1990 me­tų ko­vo 11-ąją pa­skelb­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo kai­ną.

Kiek daug drą­sos tu­rė­jo lais­vės ko­vo­to­jai, ku­rie ve­dė mus į Ne­pri­klau­so­my­bę. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas per šal­tį, tam­są ir mir­tį ve­dė tau­tie­čius į lais­vę. Tai bu­vo ly­de­ris. Tai bu­vo šimt­me­čio žmo­gus.

Mi­nė­da­mi Vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, pa­si­ra­šė­me Šimt­me­čio de­kla­ra­ci­ją, lin­kė­da­mi Lie­tu­vai am­ži­nai iš­sau­go­ti vals­ty­bę, ne­pri­klau­so­my­bę ir de­mo­kra­tiją. Da­bar tai kiek­vie­no iš mū­sų at­sa­ko­my­bė.

Nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos, įvai­rių nau­jie­nų srau­tai ir ma­žė­jan­ti pa­gar­ba žmo­gui gun­do pa­mirš­ti tik­rą­sias ver­ty­bes ir pa­si­klys­ti kas­die­nių veik­lų tin­kluo­se.

Lin­kiu sem­tis iš pirm­ta­kų drą­sos ir stip­ry­bės bei kur­ti tei­sin­gą ir są­ži­nin­gą, lais­vą ir ne­pri­klau­so­mą de­mo­kra­tinę vals­ty­bę. Sau­go­ki­me vals­ty­bę, sau­go­ki­me vie­nas ki­tą. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Es­ti­ja, Lat­vi­ja ir Lie­tu­va – Bal­ti­jos se­sės. Džiau­gia­mės iš­ėję į Bal­ti­jos ke­lią ir at­kū­rę sa­vo vals­ty­bių Lais­vę.

Kvie­čiu tar­ti svei­ki­ni­mo žo­dį Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos Pir­mi­nin­kę Ina­rą Mur­nie­cę. (Plo­ji­mai)

 

Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos Pir­mi­nin­kės Ina­ros Mur­nie­cės kal­ba

 

I. MURNIECĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, po­nios ir po­nai, mie­li drau­gai, ko­le­gos, mie­li bi­čiu­liai! Man be ga­lo ma­lo­nu ir di­de­lė gar­bė da­ly­vau­ti čia, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo mi­nė­ji­me. Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos var­du ir Lat­vi­jos žmo­nių var­du leis­ki­te jus nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti.

Pri­si­me­nu 1990 me­tų ko­vo 11-ąją, kai lie­tu­vių drą­sa ir ryž­tas ko­vo­ti už lais­vę įkvė­pė ir mus Lat­vi­jo­je. Vil­niu­je, Tech­no­lo­gi­jos mu­zie­ju­je, ga­li­ma ras­ti laiš­ką, pri­me­nan­tį Ko­vo 11-ąją. Tai Ja­nio iš Lie­po­jos laiš­kas Vy­tau­tui, gy­ve­nan­čiam Vil­niu­je. Ja­nis ra­šė: „Ger­bia­mas Vy­tau­tai, svei­ki­nu Jus ir Jū­sų tau­tą su Ko­vo 11-ąja. Tai yra tie­siog nuo­sta­bu, jūs esa­te pir­mie­ji tą pa­da­rę.“

Tik da­bar ga­li­me su­vok­ti, ko­kia nuo­sta­bi tai iš tik­rų­jų bu­vo die­na. Tik da­bar ga­li­me iš tik­rų­jų įver­tin­ti, ko­kia yra gar­bė tu­rė­ti ir sau­go­ti šią iš­ko­vo­tą Ne­pri­klau­so­my­bę. Sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti Ko­vo 11-osios šven­tę be Vy­tau­to Land­sber­gio šio­je is­to­ri­nė­je sa­lė­je. Tad lin­ki­me jam kuo di­džiau­sios svei­ka­tos ir kuo grei­čiau pa­sveik­ti.

Šie­met lai­ko­tar­pis nuo Va­sa­rio 16-osios iki Ko­vo 11-osios yra ypa­tin­gas – jū­sų na­cio­na­li­nės vė­lia­vos ple­vė­suo­ja ne tik ant kiek­vie­no na­mo, bet ir jū­sų šir­dy­se, nes šie­met jūs šven­čia­te ir Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Vi­soms Bal­ti­jos vals­ty­bėms ir Len­ki­jai to­kia pro­ga ke­lia di­džiu­lį pa­si­di­džia­vi­mą, tai vi­suo­met pa­brė­žia mū­sų vals­ty­bių ry­šius.

Mū­sų vals­ty­bių li­ki­mai yra su­sie­ti Bal­ti­jos vie­ny­bės dva­sia, Są­jū­džio, Tau­tos fron­to, (…) dva­sia įkve­pia mū­sų žmo­nes. Pri­rei­kus mū­sų tau­tos pa­kar­to­tų tą pa­tį ke­lią, ku­rį nu­ė­jo­me. Mes pri­va­lo­me sem­tis pa­tir­ties iš pra­ei­ties, kur­da­mi sa­vo at­ei­tį.

Mū­sų vals­ty­bės yra lais­vės fron­to li­ni­jo­je, tad tu­ri­me su­jung­ti, su­vie­ny­ti sa­vo jė­gas. Mū­sų vie­ny­bė taip pat pa­si­reiš­kė ir Bal­ti­jos Asam­blė­jo­je. Tu­ri­me dirb­ti iš­vien, bū­tent taip ir reiš­kia­me kon­ku­ren­ci­ją tarp mū­sų. Svar­bu ne tik ties­ti ke­lius tarp mū­sų ša­lių ir įgy­ven­din­ti ben­drus gy­ny­bos, ener­ge­ti­kos pro­jek­tus, sie­nos ap­sau­gos pro­jek­tus, ne ką ma­žiau svar­bu de­monst­ruo­ti at­sa­ko­my­bę bei ben­drą po­li­ti­nę va­lią. Mes vis dar tu­ri­me daug ką nu­veik­ti. Mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mas su­da­ro ga­li­my­bę mums vi­siems aug­ti kles­tin­čio­je, vie­nin­go­je Eu­ro­po­je.

Mie­li bi­čiu­liai, lin­kiu bran­gin­ti iš­ko­vo­tą lais­vę, lin­kiu nau­jų pa­sie­ki­mų ku­riant sėk­min­gą Lie­tu­vą. Die­ve, lai­mink Lie­tu­vą! Svei­ki­nu su Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ju Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos Pir­mi­nin­kei.

Lie­tu­va vi­sa­da liks dė­kin­ga de­mo­kra­tinių vals­ty­bių va­do­vams ir pa­sau­lio žmo­nėms, pa­lai­kiu­siems mū­sų sie­kį kur­ti ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­ei­tį.

Kvie­čiu tar­ti svei­ki­ni­mo žo­dį Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką po­ną Ma­re­ką Kuch­cins­kį. (Plo­ji­mai)

 

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko Ma­re­ko Kuch­cins­kio kal­ba

 

M. KUCHCINSKIS. La­bai jums ačiū. Po­ne Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ke, po­nia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, po­ne prem­je­re, ger­bia­mie­ji Bal­ti­jos ša­lių sei­mų pir­mi­nin­kai, Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos eks­ce­len­ci­jos, ger­bia­mi de­le­ga­tai, eks­ce­len­ci­jos Sei­mo na­riai, po­nios ir po­nai, 1990 m. ko­vo 11 d. – tai die­na, ka­da bu­vo su­grą­žin­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė, ka­da bu­vo pa­skelb­ta Ne­pri­klau­so­my­bės de­kla­ra­ci­ja. Tai yra mums vi­siems džiu­gi die­na. Mes tuo­met kal­bė­jo­me: „Te­gy­vuo­ja Lie­tu­va!“ O ma­no tau­tie­čiai anuo­met taip pat bu­vo Vil­niaus gat­vė­se, ir tą džiaugs­mą ly­dė­jo taip pat ir ki­tas jaus­mas – bū­tent bū­ti­nu­mas bū­ti bu­driems, nes ki­to­se Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­ly­se dar iš­li­ko re­ži­mas, jis ir to­liau bu­vo pa­vo­jin­gas. Tuometis at­sa­kas į Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo so­vie­ti­niai tan­kai Vil­niaus gat­vė­se, ta­čiau Lie­tu­va nu­ga­lė­jo.

Šian­dien at­ve­žu iš Len­ki­jos svei­ki­ni­mus ir so­li­da­ru­mo žo­džius. Lie­tu­vos grį­ži­mas į su­ve­re­nių vals­ty­bių šei­mą mums tu­ri mil­ži­niš­ką reikš­mę. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad tai bu­vo trium­fas – tai bu­vo So­li­da­ru­mo ir Są­jū­džio trium­fas, dvie­jų di­de­lių vi­suo­me­ni­nių ju­dė­ji­mų trium­fas, jie per­žen­gė mū­sų vals­ty­bių sie­nas.

8–9 de­šimt­me­ty­je abi tau­tos pra­dė­jo pro­ce­są, ku­ris tu­rė­jo eu­ro­pi­nę reikš­mę ir dau­ge­liu as­pek­tų pa­sau­li­nę reikš­mę. Jo tą­sa bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mas ir mū­sų vals­ty­bių prisi­jun­gi­mas prie Šiau­rės At­lan­to al­jan­so, o vė­liau prie Eu­ro­pos Są­jun­gos. Mes, pri­si­min­da­mi ben­drą is­to­ri­ją, tu­ri­me pa­minė­ti mū­sų abie­jų tau­tų kū­ri­nį, prieš 450 me­tų su­dary­tą Liub­li­no uni­ją. Ir dar ankstesnį Lie­tu­vos krikš­tą, ku­ris įve­dė Lie­tu­vą į ti­kė­ji­mo ben­dri­ją ir ver­ty­bių ben­dri­ją. Len­kai ir lie­tu­viai, va­do­vau­da­mie­si prin­ci­pu – lais­vi su lais­vais, ly­gūs su ly­giais, 1569 me­tais su­da­rė ly­gia­tei­sę są­jun­gą – Abie­jų Tau­tų Respubliką ir ta­po tam tik­ra pras­me Eu­ro­pos Są­jun­gos pra­di­nin­kais. To­kiu bū­du jie su­kū­rė mo­der­nų par­la­men­ta­riz­mą, ku­ris šian­dien gy­vuo­ja Len­ki­jos Sei­me ir Lie­tu­vos Sei­me.

Abie­jų Tau­tų Respublikos dau­ge­lio sri­čių suklestėjimą atspindėjo ne tik­tai ge­og­ra­fi­niai, po­li­ti­niai pa­ra­met­rai, to­kie kaip di­džiu­lė te­ri­to­ri­ja, jė­ga, po­li­ti­nė reikš­mė anuo me­tu, ne ma­žiau bu­vo svar­bu ver­ty­bės, įsi­šak­ni­ju­sios krikš­čio­ny­bė­je – to­le­ran­ci­ja, po­li­ti­nės lais­vės, pliu­ra­liz­mas, skir­tas vi­so­kioms et­ni­nėms gru­pėms. Ben­dra vals­ty­bė da­vė tuo­met pa­sau­liui ir Baž­ny­čiai šven­tus žmo­nes, to­kius kaip šven­to­ji Jad­vy­ga ir šven­ta­sis Ka­zi­mie­ras. Epo­chos mas­to veiks­mas bu­vo ben­dro par­la­men­to pri­im­ta Ge­gu­žės 3-io­sios Kon­sti­tu­ci­ja, ku­ri nu­sta­tė nau­jos, mo­der­nios Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bės pa­grin­dus. Tai bu­vo pir­ma ­ra­šy­tinė Kon­sti­tu­ci­ja vi­soje Eu­ro­po­je. Ta ben­dra is­to­ri­ja su­da­rė si­tu­a­ci­ją, kad Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ben­dri­ja gyvuoja to­liau, nors, aiš­ku, ki­to­kios for­mos – kaip Eu­ro­pos valstybių sąjunga.

Mo­der­nio­je šių die­nų Eu­ro­po­je su­si­for­ma­vo nau­jas ben­dra­dar­bia­vi­mo ti­pas ir jis ati­tin­ka lai­ko rei­ka­la­vi­mus. Tai ben­dri­jos, ku­rio­se mes ne­pra­ran­da­me mū­sų vals­ty­bin­gu­mo, mū­sų is­to­ri­nio ypa­tin­gu­mo, bet ieš­ko­me ke­lių su­stip­rė­ti di­de­lė­se tarp­tau­ti­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se kaip Šiau­rės At­lan­to al­jan­sas ir Eu­ro­pos Są­jun­ga. To­kio ben­dra­dar­bia­vi­mo pa­vyz­džių yra daug. Tai yra ben­dros mi­si­jos, skirtos ka­ri­nei gy­ny­bai ir mū­sų pi­lie­čių sau­gu­mui už­tik­rin­ti. Tai yra są­jun­ga, su­si­ju­si su Ry­tų po­li­ti­ka, taip pat ener­ge­ti­nio sau­gu­mo di­de­li in­fra­struk­tū­ri­niai pro­jek­tai, to­kie kaip „Via Bal­ti­ca“, „Via Car­pa­tia“, Rail Bal­ti­ca“, siekiant stabiliai sujung­ti mus su kito­mis Eu­ro­pos da­li­mis – Va­ka­rų ir Pie­tų da­li­mis.

Bet prieš mus daug iš­šū­kių – rei­kia rem­ti tuos rei­ka­lus, ku­rie su­si­ję su len­kais Lie­tu­vo­je, lie­tu­viais Len­ki­jo­je, juos lai­ko­me di­džiau­sia mū­sų bran­ge­ny­be, mū­sų ben­dro pa­vel­do bran­ge­ny­be. Tuos rei­ka­lus mes no­ri­me ap­tar­ti atgaivin­da­mi Par­la­men­ti­nės Asam­blė­jos – Len­ki­jos Respublikos Sei­mo ir Se­na­to ir Lie­tu­vos Respublikos Sei­mo narių asamblėjos darbą.

Taip pat no­ri­me įsi­trauk­ti į par­la­men­ti­nį Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ben­dra­dar­bia­vi­mą. Tai yra mū­sų lai­kų sig­num tem­po­ris par­la­men­ti­nės veik­los vi­sa­me pa­sau­ly­je, ypač mūsų Eu­ro­pos da­ly­je. To­dėl mes šian­dien Vil­niu­je Lie­tu­vos par­la­men­tui siū­lo­me su­stip­rin­ti par­la­men­ti­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą su vi­so­mis Bal­ti­jos ša­li­mis. Vi­sos Vi­du­rio Eu­ro­pos mak­ro­re­gio­ni­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas yra svar­bus, to­dėl mes steng­si­mės tai da­ry­ti ir kvie­si­me Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos par­la­men­tų pir­mi­nin­kus šių metų lie­pos mė­ne­sį į Var­šu­vą kartu pa­si­tar­ti dėl Eu­ro­pos ir vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­ties.

Po­ne Pir­mi­nin­ke, bai­giant leis­ki­te man pa­ci­tuo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­no žodžius:

Te­gul sau­lė Lie­tu­voj

Tam­su­mas pra­ša­li­na,

Ir švie­sa, ir tie­sa

Mūs žings­nius te­ly­di.

Lai­mink, Die­ve, Len­ki­ją! Lai­mink, Die­ve, Lie­tu­vą! Lai­mink, Die­ve, visą Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pą! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kui.

Šiais me­tais mi­ni­me ir Są­jū­džio 30-me­tį. Tie­sos sa­ky­mas ir ryž­tas at­kur­ti lais­vą Lie­tu­vą nu­tie­sė ke­lią į Ko­vo 11-ąją.

Prieš dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus, ir­gi sek­ma­die­nį, šio­je sa­lė­je 124 Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai iš­reiš­kė lie­tu­vių tau­tos va­lią ir at­kū­rė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę.

Žo­dį tars Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Čes­lo­vas Vy­tau­tas Stan­ke­vi­čius. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, Lietuvos Respublikos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-Atkuriamojo Seimo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo Čes­lo­vo Vy­tau­to Stan­ke­vi­čiaus kal­ba

 

Č. V. STANKEVIČIUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, po­ne Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, aukš­tie­ji už­sie­nio vals­ty­bių at­sto­vai, ger­bia­mi iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai. Mi­nė­da­mi pir­mo­jo XX am­žiu­je Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 1918 me­tais šimt­me­čio ju­bi­lie­jų, šian­dien mi­ni­me 28-ąsias me­ti­nes nuo jos ant­ro­jo at­kū­ri­mo 1990 me­tais.

1920 me­tais ga­lu­ti­nai at­kur­ta ir ne­pri­klau­so­my­bės ko­vo­se nuo iš­orės prie­šų ap­gin­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­ka gy­va­vo vos 20 me­tų. 1940 me­tais So­vie­tų Są­jun­gai Lie­tu­vą oku­pa­vus ir anek­sa­vus, vi­si Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­grin­dai bu­vo lik­vi­duo­ti ir pa­keis­ti su­ro­ga­ti­nės Lie­tu­vos TSR fik­ty­viais atri­bu­tais. Žy­mi tau­tos da­lis bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą ar įka­lin­ta ka­lė­ji­muo­se, o li­ku­si vi­suo­me­nė so­vie­ti­zuo­ja­ma sie­kiant pa­vers­ti lie­tu­vių tau­tą „ta­ry­bi­ne liau­di­mi“.

So­vie­tų Są­jun­gai an­trą kar­tą oku­pa­vus Lie­tu­vą, jau per pir­muo­sius dve­jus me­tus 30 tūkst. Lie­tu­vos pi­lie­čių sto­jo į gin­kluo­tą ko­vą su oku­pan­tais, siek­da­mi at­kur­ti Ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­ba bu­vo aukš­čiau­sioji vie­nin­te­lė tei­sė­ta Lie­tu­vos val­džia. Jos 1949 me­tų va­sa­rio 16-osios De­kla­ra­ci­ja bu­vo lai­ki­nuo­sius at­kur­si­mos vals­ty­bės kon­sti­tu­ci­nius prin­ci­pus nu­sta­tęs Lie­tu­vos įsta­ty­mas. Tarp De­kla­ra­ci­ją pa­si­ra­šiu­sių par­ti­za­nų pa­jė­gų va­dų bu­vo ir Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas. Per par­ti­za­ni­nio ka­ro de­šimt­me­tį ko­vo­se su oku­pan­tais žu­vo 20 tūkst. ko­vo­to­jų. Oku­pa­ci­niam re­ži­mui nuo­lat prie­ši­no­si ir ci­vi­liai re­zis­ten­tai, puo­se­lė­ję Tau­tos ver­ty­bes ir vil­tį at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bę.

Prieš 30 me­tų nu­sil­pus Ru­si­jos so­vie­ti­nei im­pe­ri­jai, iš 1918 me­tais at­kur­tos Res­pub­li­kos at­min­ties ir per oku­pa­ci­ją iš­sau­go­tų tau­tos gy­vas­ties šak­nų 1988 me­tų bir­že­lį ki­lo ir su­kles­tė­jo Lie­tu­vos Są­jū­dis. Jis pa­ska­ti­no at­si­kvo­šė­ti ir prie oku­pa­ci­nio re­ži­mo lin­ku­sius pri­si­tai­ky­ti Lie­tu­vos žmo­nes.

Są­jū­džio pra­dė­ta­me žy­gy­je už lais­vą Lie­tu­vą kar­tu su lie­tu­viais da­ly­va­vo ir ki­tų tau­ty­bių Lie­tu­vos žmo­nės. 1988 m. rug­pjū­čio 23 d. Vil­niu­je, Vin­gio par­ke, Są­jū­džio su­šauk­ta­me Didžia­ja­me tau­tos su­si­rin­ki­me per 200 tūkst. žmo­nių pa­rei­ka­la­vo pa­nai­kin­ti Molotovo–Ribentropo pak­to, pa­si­ra­šy­to 1939 me­tais, pa­sek­mes – grą­žin­ti at­im­tą Bal­ti­jos vals­ty­bių Ne­pri­klau­so­my­bę. Ki­tų me­tų rug­pjū­čio 23 die­ną šį rei­ka­la­vi­mą Bal­ti­jos ke­ly­je pa­kar­to­jo ar­ti 2 mln. ran­ko­mis su­si­ki­bu­sių Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos žmo­nių. So­vie­tų Są­jun­gos liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­me to­kį rei­ka­la­vi­mą nuo­sek­liai kė­lė į jį iš­rink­ta Lie­tu­vos de­pu­ta­tų de­le­ga­ci­ja kar­tu su Es­ti­jos ir Lat­vi­jos de­pu­ta­tais. Gruo­džio pa­bai­go­je jie iš­rei­ka­la­vo, kad So­vie­tų Są­jun­ga su­va­žia­vi­mo nu­ta­ri­mu, pasirašytu Michailo Gorbačiovo, 1939 me­tų san­dė­rius su na­cis­ti­ne Vo­kie­ti­ja pri­pa­žin­tų ne­tei­sė­tais ir ne­ga­lio­jan­čiais nuo jų su­da­ry­mo. Tai bu­vo la­bai svar­bus pa­sie­ki­mas.

Są­jū­džio su­va­žia­vi­me iš­rink­tas ne­pri­klau­so­mas de­mo­kra­tiškai vei­kian­tis Są­jū­džio Sei­mas pri­im­da­vo Lie­tu­vai svar­bius nu­ta­ri­mus. Ko­mu­nis­tų par­ti­jos kon­tro­liuo­ja­ma LTSR Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba bu­vo pri­vers­ta keis­ti su­ro­ga­ti­nę LTSR kon­sti­tu­ci­ją ir kon­kre­čiai įtvir­tin­ti jo­je de­kla­ruo­tą ta­ria­mą­jį Lie­tu­vos TSR su­ve­re­ni­te­tą, t. y. są­ly­gi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą, vien tik nuo­la­ti­niu Są­jū­džio spau­di­mu.  Są­jun­gi­nės res­pub­li­kos kon­sti­tu­ci­joje sa­va­ran­kiš­ku­mo So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­ty­je nuo­sta­tas LTSR Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba ga­lė­jo įgy­ven­din­ti be di­džiu­lės ri­zi­kos, nes tai ati­ti­ko Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo pla­ną per­tvar­ky­ti So­vie­tų Są­jun­gą į są­jun­gi­nių res­pub­li­kų fe­de­ra­ci­ją.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad LTSR kon­sti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mai nie­kaip ne­kei­tė oku­puo­tos Lie­tu­vos tei­si­nio sta­tu­so ir ne­bu­vo ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės tei­si­nio at­kū­ri­mo eta­pai, nes iš ne­tei­sės tei­sė ne­at­si­ran­da. Są­jū­dis LTSR sa­va­ran­kiš­ku­mo įtvirtinimo spren­di­mus trak­ta­vo kaip tar­pi­nius po­li­ti­nius pa­sie­ki­mus, ku­rie sil­pni­no Sovietų Sąjungos oku­pa­ci­nį re­ži­mą Lie­tu­vo­je ir kū­rė pa­lan­kes­nes są­ly­gas Sąjūdžio numatytam ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kūrimui.

1990 m. va­sa­rio 24 d. rin­ki­muo­se į LTSR Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą Są­jū­džio kan­di­da­tai da­ly­va­vo va­do­vau­da­mie­si pa­gal rin­ki­mų pro­gra­mą pri­im­tu įsi­pa­rei­go­ji­mu de­mo­kra­tiškai iš­rink­to­je Ta­ry­bo­je pa­skelb­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­tą, pa­nai­kin­ti Lie­tu­vos anek­si­ją ir at­kur­ti Ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos Res­pub­li­ką. Tuo tar­pu Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos pro­gra­mo­je bu­vo nu­ma­ty­ta Lie­tu­vos TSR ins­ti­tu­ci­jų de­ry­bo­mis su So­vie­tų Są­jun­gos cen­tri­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis siek­ti iš jų per­im­ti vals­ty­bi­nių funk­ci­jų vyk­dy­mą ir to­kiu bū­du il­gai­niui „su­kaup­ti“ fak­tiš­ką ne­pri­klau­so­my­bę.

Iš­rink­da­mi Są­jū­džio pro­gra­mai įsi­pa­rei­go­ju­sių de­pu­ta­tų ab­so­liu­čią dau­gu­mą, Lie­tu­vos pi­lie­čiai iš­reiš­kė Tau­tos va­lią, įpa­rei­go­jan­čią de­pu­ta­tus Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je pri­im­ti ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­tą ir Ne­pri­klau­so­my­bę vi­siš­kai įgy­ven­din­ti. Iš­rink­tos Są­jū­džio dau­gu­mos de­pu­ta­tams te­ko vi­sa ri­zi­ka ir at­sa­ko­my­bė nu­spręs­ti, ko­kiu bū­du oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę pa­skelb­ti ir kaip ją įgy­ven­din­ti, iš­ven­giant lem­tin­gų klai­dų.

Per sa­vai­tę iki ko­vo 10-ąją nu­ma­ty­tos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos se­si­jos pra­džios Vy­tau­to Land­sber­gio va­do­vau­ja­mi par­la­men­ti­nės dau­gu­mos de­pu­ta­tai ap­svars­tė ga­li­mus spren­di­mo dėl Ne­pri­klau­so­my­bės re­a­li­za­vi­mo sce­na­ri­jus ir pa­ren­gė Ak­to dėl ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mo bei jį ly­din­čių­jų įsta­ty­mų pro­jek­tus, su­si­ta­rė juos teik­ti pri­im­ti ko­vo 11 die­nos po­sė­dy­je. Tuo me­tu ir pa­gal Ko­mu­nis­tų par­ti­jos pro­gra­mą iš­rink­ti de­pu­ta­tai, nors ir ne­pri­ta­rian­tys ne­ati­dė­lio­ti­nai skelb­ti ne­pri­klau­so­my­bę, taip pat nu­spren­dė bal­suo­ti už pa­reng­tą Ak­tą ir ly­din­čiuo­sius įsta­ty­mus.

1990 m. ko­vo 11 d. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba slap­tu bal­sa­vi­mu iš­rin­ko Vy­tau­tą Land­sber­gį Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ku, taip pat išrinko tris jo pa­va­duo­to­jus ir Ta­ry­bos sek­re­to­rių, pri­ėmė ki­tus or­ga­ni­za­ci­nius nu­ta­ri­mus.

Ko­vo 11 die­ną Ta­ry­ba pri­ėmė De­kla­ra­ci­ją apie de­pu­ta­tams su­teik­tą Tau­tos at­sto­vų man­da­tą reikšti jos aukščiausią suvereninę galią ir prievolę at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Bū­da­ma Tau­tos at­sto­vy­bė, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba var­di­niu de­pu­ta­tų bal­sa­vi­mu (pa­si­ra­šant bal­sa­vi­mo kor­te­lė­se) 124 bal­sais, 6 de­pu­ta­tams su­si­lai­kius, 22 val. 45 min. pri­ėmė Ak­tą dėl ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mo. Už Ak­tą bal­sa­vę de­pu­ta­tai po jo teks­tu dar ir ben­drai pa­si­ra­šė. Toks vie­nin­gas bal­sa­vi­mas už Ak­tą bu­vo la­bai svar­bi ži­nia Lie­tu­vai ir pa­sau­liui.

Ko­vo 11-osios Ak­tas skel­bė, kad 1918 m. va­sa­rio 16 d. Ne­pri­klau­so­my­bės ak­tas ir Stei­gia­mo­jo Sei­mo 1920 m. ge­gu­žės 15 d. re­zo­liu­ci­ja dėl at­sta­ty­tos Lie­tu­vos de­mo­kra­tinės vals­ty­bės yra Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­sti­tu­ci­nis pa­ma­tas. To­kiu bū­du bu­vo de­kla­ruo­tas 1918 me­tais at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tęs­ti­nu­mas. Nuo ta­da Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios Ak­tai yra ly­gia­ver­čiai ker­ti­niai vals­ty­bės kon­sti­tu­ci­nių pa­ma­tų ak­me­nys.

Ta­ry­ba pri­ėmė įsta­ty­mą dėl tik­ro­jo vals­ty­bės pa­va­di­ni­mo ir Vy­čio her­bo at­kū­ri­mo, taip pat įsta­ty­mą dėl 1938 me­tų Kon­sti­tu­ci­jos ga­lio­ji­mo at­kū­ri­mo ir nu­trau­kė ne­tei­sė­tą LTSR kon­sti­tu­ci­jos su joje re­a­li­zuo­tu sa­va­ran­kiš­ku­mu tai­ky­mą. Vėl su­stab­džiu­si 1938 me­tų Kon­sti­tu­ci­jos ga­lio­ji­mą, Ta­ry­ba pri­ėmė Lai­ki­ną­jį Pa­grin­di­nį Įsta­ty­mą (Lai­ki­ną­ją Kon­sti­tu­ci­ją), ne­tu­rin­tį jo­kių tei­si­nių są­sa­jų su oku­pa­vu­sios vals­ty­bės ne­tei­sė­ta LTSR kon­sti­tu­ci­ja.

1990 metų Ko­vo 11-ąją pra­dė­ju­si re­a­li­zuo­ti vi­są vals­ty­bi­nį su­ve­re­ni­te­tą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba vei­kė kaip At­ku­ria­ma­sis Sei­mas. Priimda­ma įsta­ty­mus ji įtvir­ti­no de­mo­kra­tinės vals­ty­bės san­tvar­ką, jai te­ko vi­sa at­sa­ko­my­bė už de­ry­bas su So­vie­tų Są­jun­ga ir Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja dėl at­kur­tos Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mo ir tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių su­re­gu­lia­vi­mo su­tar­ti­mis. De­ry­boms su jo­mis va­do­va­vo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis, ku­ris bu­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas. Į mi­nė­tų de­ry­bų vals­ty­bi­nes de­le­ga­ci­jas Ta­ry­ba sky­rė de­pu­ta­tus, ku­rie tie­sio­giai jas vyk­dė da­ly­vau­jant Vy­riau­sy­bės na­riams ir eks­per­tams.

Po 1990 me­tų Ko­vo 11-osios Lie­tu­vai te­ko at­lai­ky­ti Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo ul­ti­ma­tu­mus, rei­ka­lau­jan­čius at­šauk­ti, vė­liau – bent įšal­dy­ti Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tą. Tau­tai te­ko at­lai­ky­ti Lie­tu­vos eko­no­mi­nę ir ener­ge­ti­nę blo­ka­dą. 1990 me­tų ru­de­nį pra­si­dė­ju­sio­se Lie­tu­vos ir So­vie­tų Są­jun­gos de­ry­bo­se pre­zi­den­to Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo pa­skir­ta mi­nist­ro pir­mi­nin­ko va­do­vau­ja­ma vals­ty­bi­nė So­vie­tų Są­jun­gos de­le­ga­ci­ja siū­lė de­rė­tis tik dėl Lie­tu­vos sta­tu­so Michailo Gorbačiovo pla­nuo­to­je So­vie­tų Są­jun­gos fe­de­ra­ci­jo­je. Vy­tau­to Land­sber­gio va­do­vau­ja­ma Lie­tu­vos vals­ty­bi­nė de­le­ga­ci­ja su So­vie­tų Są­jun­gos po­zi­ci­ja su­tik­ti ne­ga­lė­jo. Tada So­vie­tų Są­jun­ga 1991 m. sau­sio 13 d. įvyk­dė ka­ri­nę ag­re­si­ją ir ka­ro nu­si­kal­ti­mus Vil­niu­je prieš Lie­tu­vos lais­vę sau­go­ju­sius tai­kius be­gin­klius žmo­nes. Lie­tu­vos pi­lie­čiai ne­pa­bū­go so­vie­tų tan­kų, su­dė­ję krau­jo ir gy­vy­bių au­kas, lai­mė­jo per­ga­lę ir ap­gy­nė Ne­pri­klau­so­my­bę.

Po Sau­sio 13-osios at­si­vė­rė ga­li­my­bė Lie­tu­vos ir Ru­si­jos tarp­vals­ty­bi­nius san­ty­kius su­re­gu­liuo­ti de­ry­bo­mis ne su So­vie­tų Są­jun­ga, bet su ta­pu­sia sa­va­ran­kiš­ka Bo­ri­so Jel­ci­no va­do­vau­ja­ma Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja. Pre­zi­den­tas Bo­ri­sas Jel­ci­nas puo­se­lė­jo de­mo­kra­tinės Ru­si­jos vi­zi­ją ir no­rė­jo su Lie­tu­va nu­sta­ty­ti drau­giš­kus san­ty­kius. Sau­sio 13-ąją jis ryž­tin­gai pa­rė­mė So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nės už­pul­tą Lie­tu­vą.

Po ke­le­tą mė­ne­sių tru­ku­sių de­ry­bų 1991 m. lie­pos 29 d. abie­jų vals­ty­bių va­do­vai Vy­tau­tas Land­sber­gis ir Bo­ri­sas Jel­ci­nas pa­si­ra­šė de­ry­bo­mis pa­siek­tą Lie­tu­vos ir Ru­si­jos su­tar­tį dėl tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pa­grin­dų. Ta su­tar­ti­mi Ru­si­ja pri­pa­ži­no So­vie­tų Są­jun­gos 1940 me­tais įvyk­dy­tą Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir anek­si­ją bei bū­ti­ny­bę pa­ša­lin­ti jų pa­sek­mes. Lie­pos 29-osios die­nos su­tar­ti­mi ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos Res­pub­li­ką Ru­si­ja pri­pa­ži­no taip, kaip ją de­kla­ra­vo Ko­vo 11-osios Ak­tas.

Po So­vie­tų Są­jun­gos eg­zis­ta­vi­mo pa­bai­gos Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jai ta­pus vi­sų So­vie­tų Są­jun­gos tei­sių ir pa­rei­gų tę­sė­jai, 1992 m. rug­sė­jo 8 d. Lie­tu­va su Ru­si­ja už­bai­gė de­ry­bas ir su­da­rė su­si­ta­ri­mus dėl grei­to ir tvar­kin­go So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo iš Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos iki 1993 m. rug­sė­jo 1 d.

Parengusi ir tau­tos re­fe­ren­du­mui pa­tei­ku­si nau­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos pro­jek­tą bei pa­sky­ru­si Sei­mo rin­ki­mus, 1992 m. lap­kri­čio 19 d. po­sė­dy­je pri­ėmu­si Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­kū­ri­mo de­kla­ra­ci­ją, Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba už­bai­gė vyk­dy­ti tau­tos įpa­rei­go­ji­mą vi­siš­kai at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bę. Tą die­ną ji sa­vo va­lia bai­gė pu­sę ka­den­ci­jos (985 die­nas) tru­ku­sią At­ku­ria­mo­jo Sei­mo veik­lą.

Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. La­bai gai­la, kad šia­me iš­kil­min­ga­me mi­nė­ji­me ne­ga­li da­ly­vau­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis. Ta­čiau jis at­siun­tė sa­vo vaiz­do svei­ki­ni­mą. Pa­klau­sy­ki­me jo žo­džio.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-Atkuriamojo Seimo Pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Land­sber­gio kal­ba

 

V. LANDSBERGIS. Ma­lo­nūs ko­le­gos, Lie­tu­vos Sei­mo na­riai ir aukš­tie­ji pa­rei­gū­nai, svei­ki­nu jus mū­sų di­de­lės šven­tės – Lie­tu­vos at­gi­mi­mo, pri­si­kė­li­mo ir ant­ro­sios Res­pub­li­kos gim­ta­die­nio pro­ga. Pa­si­da­ly­siu min­ti­mis ne tik apie tai, kas ir kaip anuo­met bu­vo, bet ir apie tai, ko ta­da, 1990-ai­siais, ne­spė­jo­me ap­gal­vo­ti ir su­tvar­ky­ti. Tai lie­ka jau­nes­niems, nes jie tu­rės to­liau ręs­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­ma­tus, kur­ti jos po­li­ti­ką ir kuo šva­res­nę tei­sę.

Tu­riu min­čių bū­tent apie vals­ty­bės tei­sę, fun­da­men­tum reg­no­rum. Ko­vo 11-ąją ga­vo­me pa­rei­gą ir spė­jo­me pri­im­ti pa­grin­di­nį kon­sti­tu­ci­nių vals­ty­bės at­kū­ri­mo įsta­ty­mų pa­ke­tą, ar­ba rin­ki­nį. Vaiz­das bu­vo aiš­kus – va­di­na­mo­ji LTSR yra ne­tei­sė­tas ir ne­tei­si­nis da­ri­nys, oku­pan­tų pri­mes­ta žar­go­niš­ka kli­šė, ne­va So­vie­tų So­cia­lis­ti­nė Res­pub­li­ka, ku­rio­je nė­ra nei rink­tos so­vie­tų val­džios, nei so­cia­liz­mo, nei res­pub­li­kos. Lais­vos vals­ty­bės pa­grin­dai tu­ri bū­ti ki­to­kie: tik­ra res­pub­li­ka su at­skai­tin­ga tau­tai val­džia, lais­vai pa­si­ren­ka­mos ar žmo­niš­kos so­cia­liz­mo for­mos, ar mo­der­naus ka­pi­ta­liz­mo, t. y. lais­vo­sios rin­kos, ben­druo­me­ni­nės for­mos.

Tu­rė­da­mi pa­si­tvir­ti­nę lai­ki­ną­ją po­so­vie­ti­nę Kon­sti­tu­ci­ją, for­ma­liai sa­vą, ne­pri­klau­so­mą, ne­de­rin­tą su jo­kia Mask­va, iš kar­to pra­dė­jo­me reng­ti ir nau­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ją, ku­rią pri­ėmė­me tau­tos re­fe­ren­du­me po pus­tre­čių me­tų, 1992-ųjų spa­lį–­lap­kri­tį. Re­fe­ren­du­mas plius pa­skel­bi­mo pro­ce­dū­ra, nes ga­lio­ja tik pa­skelb­ti įsta­ty­mai.

Bet kol kas klam­po­jom po se­nas ba­las, ypač vals­ty­bės tei­sės po­žiū­riu. An­tai Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas, su ku­riuo to­liau gy­ve­no­me, nu­ma­tė baus­ti­nus ka­ro nu­si­kal­ti­mus dėl ka­riš­kių veiks­mų prieš ci­vi­lius ka­ro veiks­mų zo­no­je. Taip ra­šė so­vie­ti­nis ko­dek­sas.

Ta­čiau vi­sa oku­puo­tos Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja 50 me­tų bu­vo vie­no­kių ar ki­to­kių ka­ro veiks­mų zo­na – nuo rau­do­no­jo te­ro­ro ir ma­si­nių trė­mi­mų iki Sau­sio 13-osios. O at­kū­rę vals­ty­bę ir veik­da­mi ko­dek­sų sri­ty­je nu­leis­to­mis ran­ko­vė­mis, ne­su­ge­bė­jo­me su­im­ti net Rai­nių miš­ke­lio sa­dis­ti­nių žu­dy­nių or­ga­ni­za­to­riaus. Jis ko­le­gų per­spė­tas pa­si­trau­kė į Ru­si­ją ir ten ra­miai nu­gy­ve­no am­že­lį, gau­da­mas di­de­lę KGB pul­ki­nin­ko pen­si­ją.

Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio 1949 me­tų De­kla­ra­ci­jo­je apie bū­si­mą lais­vą Lie­tu­vą aiš­kiai sa­ko­ma: iš­da­vi­kai at­sa­kys Lie­tu­vos teis­mui. Nors šian­dien tai vei­kian­tis mū­sų vals­ty­bi­nės tei­sės įsta­ty­mas, sis­te­mos da­lis, ne­gir­dė­jau, kad ka­da nors bū­tų juo re­mia­ma­si. Gir­na­pu­sė. Ka­ro nu­si­kal­ti­mai bu­vo to­ta­liai pa­ša­lin­ti iš 1994 me­tų nau­jo­jo Bau­džia­mo­jo ko­dek­so. Kie­no in­te­re­sas? Ar ne­bu­vo įvyk­dy­ta dau­gy­bės ka­ro nu­si­kal­ti­mų? Rei­kė­jo nau­jų rin­ki­mų, kad nau­jas Sei­mo Pir­mi­nin­kas im­tų­si ini­cia­ty­vos už­pil­dy­ti ne­su­vo­kia­mą Bau­džia­mo­jo ko­dek­so spra­gą. Tai bu­vo pa­da­ry­ta 1997 me­tų pra­džio­je.

Blo­giau­sia, kad teis­mų prak­ti­ko­je su­si­jau­kė nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui ir ge­no­ci­das. Kal­tin­tie­ji ir kar­tais net nu­teis­tie­ji už Lie­tu­vos žmo­nių ko­mu­nis­ti­nį ge­no­ci­dą – Lie­tu­va bus be lie­tu­vių, skelb­tas toks tiks­las, ra­do­me ke­lių gin­čy­ti, skelb­ti sa­vo ne­kal­ty­bę so­fis­ti­nių iš­ve­džio­ji­mų me­to­dais. Taip, žu­džiau, ta­čiau tai – ne ge­no­ci­das. So­fis­ti­nės ka­zuis­ti­kos pin­klė­se Lie­tu­va pa­ty­rė ir ne­leis­ti­ną po­li­ti­nį pra­lai­mė­ji­mą. Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas dau­gu­mos bal­sa­vi­mu nu­ta­rė, kad stri­bas V. Va­si­liaus­kas ne­kal­tas dėl ge­no­ci­do, nes Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mas ne­bu­vęs vi­suo­ti­nis tau­tos pa­si­prie­ši­ni­mas. Kaž­ko­kie bū­riai, ku­rių nai­ki­ni­mas, kad ir ta­pus ša­lies iš­da­vi­ku, – men­kes­nis da­ly­kas. V. Va­si­liaus­kas lai­mė­jo prieš su­tri­ku­sią Lie­tu­vą.

Ma­nau, Lie­tu­vos tei­si­nin­kai, kon­sti­tu­ci­nin­kai, ne dok­tri­nų ga­min­to­jai ir gar­bin­to­jai, tu­ri grįž­ti prie šio klau­si­mo. Gal­vo­ki­te, jau­nie­ji, – Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas dar ne Vieš­pats Die­vas.

O kol kas… Kur bu­vo din­gę Ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės – Pir­mo­sios Res­pub­li­kos ko­dek­sai? Jei ne­ga­lė­jo­me re­a­liai su­si­grą­žin­ti jų en bloc, ga­lė­jo­me tai da­ry­ti pa­laips­niui, lai­ky­da­mie­si vals­ty­bės tęs­ti­nu­mo ir pa­gal ši­tą pla­ną. Pa­dir­bė­ki­te, Lie­tu­vos tei­sės is­to­ri­kai, kaip ten klos­tė­si. Pa­dir­bė­ki­te pa­žeis­tų pa­ma­tų tai­sy­to­jai. Gal­būt jūs. Nie­ka­da ne­vė­lu. Ačiū. Sėk­mės jums gy­ve­ni­mo ir tei­sin­gu­mo ke­liuo­se!“ (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Ma­nau, kad to­kiais šil­tais plo­ji­mais mes pa­lin­kė­jo­me su­si­rin­ku­sių var­du Vy­tau­tui Land­sber­giui stip­ry­bės ir grei­čiau pa­sveik­ti.

PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS). Švęs­da­mi Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną mes mi­ni­me ir Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­do, 1949 m. va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos de­kla­ra­ci­jos sig­na­ta­ro Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes.

Lie­tu­vos par­ti­za­nų ko­va už mū­sų ša­lies lais­vę pa­dė­jo tvir­tus pa­ma­tus ir 1990 me­tais at­kur­tai ne­pri­klau­so­mai Lie­tu­vos vals­ty­bei. Jų pa­si­au­ko­ji­mas ir iš­ti­ki­my­bė Lie­tu­vos vals­ty­bei am­žiams įra­šy­ti į is­to­ri­jos pus­la­pius. Jie vi­sa­da liks mū­sų ir at­ei­nan­čių kar­tų at­min­ty­je.

Žo­dį tars Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go duk­ra Auk­su­tė Ra­ma­naus­kai­tė-Sko­kaus­kie­nė. (Plo­ji­mai)

 

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Vana­go duk­ters Auk­su­tės Ra­ma­naus­kai­tės-Sko­kaus­kie­nės kal­ba

 

A. RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos va­do­ve, pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, lin­kiu jums grei­čiau sveik­ti, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Baž­ny­čios hie­rar­chai, sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, vi­si gar­bin­gie­ji šio iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai!

1944 me­tų va­sa­rą pra­si­dė­jo ant­ro­ji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja. Ki­lo so­vie­tų rep­re­si­jų ir te­ro­ro ban­ga. Pra­si­dė­jo lie­tu­vių tau­tos pa­si­prie­ši­ni­mas – par­ti­za­ni­nis ka­ras, tru­kęs dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Juo bu­vo siek­ta at­kur­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę.

Rep­re­si­nės struk­tū­ros žu­dė lais­vės ko­vo­to­jus – par­ti­za­nus, trė­mė į Si­bi­rą lais­vės ko­vo­to­jų rė­mė­jus, lais­vės ko­vo­to­jų šei­mas, gi­mi­nes, ar­ti­muo­sius. Žmo­nės, įta­ria­mi pri­si­dė­ję prie Lais­vės ko­vų, bu­vo už­da­ro­mi į ka­lė­ji­mus, su­im­ti pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viai bu­vo žiau­riai kan­ki­na­mi, žu­vu­sių, nu­žu­dy­tų par­ti­za­nų la­vo­nus iš­mes­da­vo cen­tri­nė­se mies­tų, mies­te­lių aikš­tė­se. Par­ti­za­nų pa­lai­kus vie­šai iš­nie­kin­da­vo, ne­leis­da­vo pa­lai­do­ti. Po ke­lių die­nų pa­tys rep­re­si­nių struk­tū­rų at­sto­vai slap­čia už­kas­da­vo par­ti­za­nų kū­nus pel­kė­se, šiukš­ly­nuo­se, su­mes­da­vo į šu­li­nius.

Lais­vės ko­vo­to­jai, par­ti­za­nai vi­są so­viet­me­tį bu­vo šmei­žia­mi ir nie­ki­na­mi, mū­sų tau­tos tik­ro­ji is­to­ri­ja bu­vo klas­to­ja­ma.

1949 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo įkur­tas Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­dis (LLKS), su­jun­gęs vi­sas su so­vie­ti­niais oku­pan­tais ko­vo­jan­čias par­ti­za­nų struk­tū­ras į vie­nin­gą ka­ri­nę pa­si­prie­ši­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją. Bu­vo su­da­ry­ta vy­riau­sio­ji par­ti­za­nų va­do­vy­bė ir va­sa­rio 16-ąją pa­si­ra­šy­ta Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos De­kla­ra­ci­ja. Šis kon­sti­tu­ci­nio lyg­mens do­ku­men­tas kar­tu su ki­tais ta­da Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų su­va­žia­vi­me pri­im­tais do­ku­men­tais su­da­rė tei­si­nį ir po­li­ti­nį Lie­tu­vos gin­kluo­to­jo pa­si­prie­ši­ni­mo pa­grin­dą, įtei­si­no Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­dį kaip vi­suo­ti­nio or­ga­ni­zuo­to gin­kluo­to­jo pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai or­ga­ni­za­ci­ją, o jos Ta­ry­bą – kaip vie­nin­te­lę tei­sė­tą val­džią oku­puo­tos Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je.

Pri­im­ti do­ku­men­tai ga­lu­ti­niu par­ti­za­nų ko­vos tiks­lu pa­skel­bė Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos par­la­men­ti­nės res­pub­li­kos at­kū­ri­mą. Ta­čiau lais­vės ko­vo­to­jų ir oku­pan­tų jė­gos bu­vo ne­ly­gios. Par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo žiau­riai nu­slo­pin­tas, bet lais­vės vil­tis, ža­din­ta par­ti­za­nų, nors ir gi­liai pa­slėp­ta, bu­vo gy­va. Jos nu­žu­dy­ti so­vie­tai ne­įsten­gė.

1956 m. spa­lio 12 d. Kau­ne bu­vo iš­duo­ti ir slap­tos KGB ope­ra­ci­jos me­tu su­im­ti Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo Pir­mi­nin­kas, 1949 m. va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos De­kla­ra­ci­jos sig­na­ta­ras, Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gy­ny­bos pa­jė­gų va­das, ge­ne­ro­las, dvie­jų Vy­čio kry­žiaus or­di­nų I ir II laips­nių ka­va­lie­rius Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas ir jo žmo­na Lie­tu­vos par­ti­za­nė, Vy­čio Kry­žiaus or­di­no ka­va­lie­rė Bi­ru­tė Ma­žei­kai­tė-Ra­ma­naus­kie­nė, sla­py­var­džiu Van­da. Tai ma­no Tė­vai.

Ši 1956 me­tų spa­lio 12-oji ta­po lem­tin­ga die­na ma­no tė­vams ir Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­jai. Bu­vo su­im­tas pas­ku­ti­nis Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­das. KGB 11 me­tų ne­sėk­min­gai gau­dė ma­no tė­vus. Įsi­utę, bi­jo­da­mi Mask­vos KGB ne­ma­lo­nės, jie už­blo­ka­vo vi­są Kau­ną ir pa­sa­lo­je prie iš­da­vi­ko na­mų už­si­mas­ka­vę ty­ko­jo. Tė­vams ei­nant pro sto­vin­tį pa­pras­tą, nie­kuo neiš­si­ski­rian­tį, deng­tą sunk­ve­ži­mį, iš vir­šaus ant jų už­griu­vo krū­va ka­gė­bis­tų. Par­griau­ti ant že­mės ir jų už­gul­ti, tė­vai iš­gir­do ru­siš­kai šau­kiant: ,,Vsio, Adol­fas i Bi­ru­ta.“ Lie­tu­viš­kai bū­tų: ,,Vis­kas, Adol­fai ir Bi­ru­te.“

Ir prie­šai ti­kė­jo­si – ,,Vsio.“ Vis­kas. Ar tik­rai taip? Ar ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta? Ar KGB pa­sie­kė sa­vo tiks­lus?

Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas bu­vo nu­kan­kin­tas ir su­šau­dy­tas, jo pa­lai­kai pa­slėp­ti. Lie­tu­vos prie­šai bi­jo­jo Jo net mi­ru­sio. O kad bū­tų tik­rai „vsio“, ,,vis­kas“, Jo kū­ną pa­slė­pė. Taip pa­slė­pė, kad iki šiol Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kai ne­ras­ti.

Da­bar Lie­tu­va lais­va, de­mo­kra­tinė, ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė, Eu­ro­pos Są­jun­gos, NATO na­rė. Ta­čiau prie­šiš­kos jė­gos tiek Lie­tu­vo­je, tiek už jos ri­bų ban­do pur­vin­ti Lie­tu­vos lais­vės ko­vų is­to­ri­ją.

Ne, da­bar jie įsak­miai ne­be­sa­ko ,,vsio“ – ,,vis­kas“. Ta­čiau tie žmo­nės nau­do­ja tą pa­čią KGB tech­no­lo­gi­ją – ap­juo­din­ti lais­vės ko­vo­to­jus par­ti­za­nus, su­griau­ti jų mo­ra­li­nį au­to­ri­te­tą ir pa­sė­ti ne­san­tai­ką tarp tau­tų.

Par­ti­za­nai, ku­rie slaps­ty­da­vo­si me­tų me­tus, su­ge­bė­da­vo ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms. Mes taip pat tu­ri­me su­ge­bė­ti ne­pa­si­duo­ti šių lai­kų pro­vo­ka­ci­joms, ku­rių yra ir, ne­abe­jo­ju, dar bus. Šian­dien no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems, ku­rie su­pran­ta, kad ko­va už lais­vę ne­baig­ta. Už ją vi­sa­da rei­kia ko­vo­ti.

Ma­ne ža­vi nau­ja kar­ta, gi­mu­si jau lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ku­ri do­mi­si par­ti­za­nų is­to­ri­ja, skai­to jų at­si­mi­ni­mus, ke­liau­ja par­ti­za­nų ta­kais ir su­pran­ta, kad už jų šian­die­ni­nę lais­vę par­ti­za­nai su­mo­kė­jo sa­vo gy­vy­bė­mis.

Pra­ėjo 28 lais­vos Lie­tu­vos me­tai. Be­veik vi­si lais­vės ko­vo­to­jai par­ti­za­nai pa­dė­jo gal­vas už šią lais­vę.

Šie­met, su­kan­ka 100 me­tų nuo ma­no tė­čio – Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gi­mi­mo. 2018 me­tus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pa­skel­bė Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go me­tais.

To­kio pa­skel­bi­mo pras­min­gumu ne­su­abe­jo­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas, is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Arū­nas Gu­mu­liaus­kas, teik­da­mas šį pa­siū­ly­mą svars­ty­ti ko­mi­si­jai.

Vie­šas vals­ty­bės po­žiū­rio iš­sa­ky­mas dėl lais­vės ko­vų at­ro­dė ne­abe­jo­ti­nai rei­ka­lin­gas ir jau­nam po­li­ti­kui, Sei­mo na­riui Lau­ry­nui Kas­čiū­nui, su ku­riuo pir­muo­ju pa­si­da­li­nau min­ti­mis apie lais­vės ko­vų reikš­mę lais­vos Lie­tu­vos šimt­me­čio švie­so­je.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas, va­do­vau­ja­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio, pir­mą kar­tą ryž­tin­gai, vien­bal­siai pa­skel­bė me­tus Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jo, par­ti­za­no var­do me­tais.

Tur­būt jau se­niai lai­kas, kad vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos pa­si­rū­pin­tų, kad mū­sų vals­ty­bės po­zici­ja dėl lais­vės ko­vų bū­tų ži­no­ma ne tik Lie­tu­vos pi­lie­čiams, bet kad apie ją bū­tų ga­li­ma skai­ty­ti, gir­dė­ti ir ki­to­mis kal­bo­mis. Už­sie­nie­čio kal­bo­mis ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos apie Lie­tu­vos lais­vės ko­vas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais yra la­bai la­bai ma­žai. Au­ten­tiš­ki Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go at­si­mi­ni­mai yra iš­leis­ti tik lie­tu­vių kal­ba. O tai au­ten­tiš­ki, il­giau­siai Lie­tu­vo­je va­do­va­vu­sio lais­vės ko­vai, pa­ties par­ti­za­nų va­do ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai apie Lie­tu­vos lais­vės ko­vas.

Mums rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šu­siems nau­jiems ban­dy­mas ap­juo­din­ti Lie­tu­vos lais­vės ko­vų is­to­ri­ją, ap­juo­din­ti lais­vės ko­vo­to­jus.

Mums rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šu­siems nau­jiems ban­dy­mams su­kir­šin­ti Lie­tu­vių tau­tą su ki­to­mis tau­to­mis.

Pa­bai­go­je aš no­riu su­grįž­ti į 1956 me­tus.

Ta­da, kai KGBʼis­tų par­griau­ti ir už­gul­ti ant že­mės tė­vai iš­gir­do: ,,Vsio, Adol­fas i Bi­ru­ta“ (,,Vis­kas, Adol­fai ir Bi­ru­te“), tė­ve­lis į juos net ne­pa­žvel­gė.

Jis jiems nie­ko ne­at­sa­kė. Par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas pa­žvel­gė į sa­vo žmo­ną – par­ti­za­nę, ben­dra­žy­gę ir iš­ta­rė tris pa­pras­tus žo­džius: „My­lė­jau ta­ve, Bi­ru­te.“

Tam trum­pu­ty sa­ki­ny ir žvilgs­ny, sa­kė ma­ma, bu­vo vis­kas: at­si­svei­ki­ni­mas, mei­lė ir pa­dė­ka už ben­drą pa­si­rin­ki­mą, ben­drą ap­si­spren­di­mą ir pa­si­ry­ži­mą gin­ti Lie­tu­vos Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę, pa­dė­ka už jų ben­drą ne­pa­pras­tą gy­ve­ni­mą.

Baig­da­ma sa­kau: my­lė­ki­me sa­vo ar­ti­mus, bran­gin­ki­me mū­sų vals­ty­bės lais­vę ir ne­bi­jo­ki­me ko­vo­ti su Lie­tu­vos prie­šais. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me A. Ra­ma­naus­kai­tei-Sko­kaus­kie­nei.

Mi­nint Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-me­tį, bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ja. Džiu­gu, kad po pen­ke­rių me­tų per­trau­kos, šven­čiant Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimtme­tį, Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ja vėl ski­ria­ma jau­niems mok­s­li­nin­kams.

Kvie­čiu Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką pro­fe­so­rių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rą Ze­no­ną But­kų.

 

Valstybės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pro­fe­so­riaus, humanita­ri­nių moks­lų dak­ta­ro Ze­no­no But­kaus kal­ba

 

Z. BUTKUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, prem­je­re, Len­ki­jos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos par­la­men­tų pir­mi­nin­kai, ger­bia­mi sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, mag­ni­fi­cen­ci­jos rek­to­riai, po­nios ir po­nai!

Iš šios gar­bin­gos tri­bū­nos pir­miau­sia no­rė­čiau pa­dė­ko­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, įstei­gu­siam Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ją, įstei­gu­siam dar 2008-ai­siais, kri­zės me­tais, ir da­bar at­nau­ji­nan­čiam sti­pen­di­jos tei­ki­mą. Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos tiks­las kil­nus ir pra­smin­gas. Ji ski­ria­ma jau­niems moks­li­nin­kas, triū­sian­tiems hu­ma­ni­ta­ri­nių ir so­cia­li­nių moks­lų ba­ruo­se, at­lie­kan­tiems ko­ky­biš­kus ty­ri­mus, ku­rie stip­ri­na Lie­tu­vos moks­lą ir vals­ty­bin­gu­mą, ug­do pa­si­ti­kė­ji­mą Lie­tu­va, jos vi­suo­me­ne, ska­ti­na jau­ną­ją kar­tą dirb­ti vals­ty­bės la­bui ir ge­ro­vei, pa­de­da rink­tis moks­li­nin­ko ke­lią ir lik­ti Lie­tu­vo­je, ne­emig­ruo­ti. Juk svar­bu ne tik su­si­grą­žin­ti iš­vy­ku­sius moks­li­nin­kus (tas jau da­ro­ma), bet ir iš­lai­ky­ti Lie­tu­vo­je li­ku­sius pi­lie­tiš­kai nu­si­sta­čiu­sius ty­rė­jus.

Ko­vo 11-osios Lie­tu­va ši­taip at­si­re­mia į Va­sa­rio 16-osios mū­sų vals­ty­bės jau­nų­jų ta­len­tų glo­bos tra­di­ci­jas. Nors ta­da to­kios kon­kre­čios Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos ne­tu­rė­ta, bet bu­vo pa­na­šių. Štai 1936 me­tais Lie­tu­vos vals­ty­bė ar­ti­miau­sią šian­dien mi­ni­mo bū­si­mo­jo par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko ben­dra­žy­gį Jo­ną Že­mai­tį pa­siun­tė mo­ky­tis į Pran­cū­zi­ją, į ka­ro, į ar­ti­le­ri­jos mo­kyk­lą, ją po dve­jų me­tų jis bai­gė ir tę­sė ka­ri­nin­ko kar­je­rą Lie­tu­vo­je.

Prieš de­šimt­me­tį įsteig­ta Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ja jau tu­ri sa­vo sėk­mės is­to­ri­ją. Pir­mo­ji jos lau­re­a­tė Vil­ma Bu­kai­tė ta­po pui­kia moks­li­nin­ke, tik­ra prieš šim­tą me­tų at­kur­to vals­ty­bin­gu­mo met­raš­ti­nin­ke. Iš­lei­do iš­sa­mias mo­nog­ra­fi­jas apie Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­rus Pet­rą Kli­mą ir Vla­dą Mi­ro­ną. Taip pat sėk­min­gai ty­ri­mus at­lie­ka Ar­tū­ras Sva­raus­kas bei ki­ti Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tai, ku­riuos iš­rin­ko anks­tes­nė Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mo ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma aka­de­mi­ko Eu­ge­ni­jaus Jo­vai­šos.

Pra­ei­tais me­tais Sei­mas nu­ta­rė at­nau­jin­ti Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos sky­ri­mą ir su­for­ma­vo nau­ją ko­mi­si­ją, ku­ri ir­gi stro­piai triū­sia. Man di­džiu­lė gar­bė pir­mi­nin­kau­ti ko­mi­si­jai, ją su­da­ro iš­ki­lūs moks­li­nin­kai: dak­ta­rė In­ga Bla­žie­nė – Lie­tu­vos so­cia­li­nių ty­ri­mų cen­tro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja moks­lui, pro­fe­so­rius Ro­mas La­zut­ka – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to So­cia­li­nio dar­bo ka­ted­ros pro­fe­so­rius, pro­fe­so­rius Rim­vy­das Pet­raus­kas – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to de­ka­nas, dak­ta­ras Da­rius Sta­liū­nas – Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ry­šiams su už­sie­niu, pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras Gin­tau­tas Ta­mu­lai­tis – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos fa­kul­te­to Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ka­ted­ros ve­dė­jas, pro­fe­so­rė Ri­ta Tri­mo­nie­nė – Šiau­lių uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos ir fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rė, taip pat pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras Gin­tau­tas Žin­te­lis – Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Tech­ni­kos moks­lų sky­riaus pir­mi­nin­kas.

Ati­džiai iš­stu­di­ja­vu­si pa­teik­tus pro­jek­tus ko­mi­si­ja pri­pa­ži­no pen­kis kan­di­da­tus, ati­tin­kan­čius nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus gau­ti sti­pen­di­ją. Iš pen­kių kan­di­da­tų ko­mi­si­ja lai­mė­to­ju iš­rin­ko dak­ta­rą Nor­ber­tą Čer­niaus­ką, pa­tei­ku­sį moks­li­nio ty­ri­mo pro­jek­tą „Ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ja ir jos kū­rė­jai Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je 1918–1940 m.“ Ty­ri­mo te­ma šian­dien ne­pa­pras­tai ak­tu­a­li. Juk vi­si ži­no­me, ko­kia yra pas mus so­cia­li­nė at­skir­tis, ko­kia de­mo­gra­finė duo­bė ir emig­ra­ci­ja. Jau ne­be­už­ten­ka dėl to tik sie­lo­tis, bet rei­kia su­rė­mus pe­čius pa­dė­tį tai­sy­ti. Įžen­gę į ant­rą­jį da­bar­ti­nio vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­tį, ne­be­ga­li­me su to­kia so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi taiks­ty­tis. Pra­vers­tų čia ir is­to­ri­nė pa­tir­tis, ku­rios Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vo­je tu­ri­me per akis. Ta­da bu­vo pa­reng­ta ir įgy­ven­din­ta že­mės re­for­ma bei ki­tos so­cia­li­nę pa­dė­tį tai­san­čios prie­mo­nės. Tuo­met Eu­ro­po­je im­ta pri­pa­žin­ti, kad Bal­ti­jos ša­lys ku­ria so­cia­li­niu po­žiū­riu tei­sin­giau­sią vi­suo­me­nę vi­sa­me kon­ti­nen­te. Pa­ga­liau tu­ri­me pai­sy­ti ir par­ti­za­ni­nio są­jū­džio prie­sa­kų. Juk gar­sio­jo­je Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio 1949 me­tų va­sa­rio 16-osios De­kla­ra­ci­jo­je bu­vo pa­brėž­ta, jog so­cia­li­nė glo­ba pri­va­lo tap­ti vie­nu pir­mų­jų vals­ty­bės už­da­vi­nių.

Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lai­mė­to­jas N. Čer­niaus­kas yra vie­nas ge­riau­sių Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jų, stu­den­tų mėgs­ta­mas ir pui­kiau­sias pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dys. Jis jau an­trą de­šimt­me­tį yra Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­rys, va­do­va­vo Šau­lių stu­den­tų klu­bui, ap­do­va­no­tas „Šau­lių žvaigž­dės“ me­da­liu, me­da­liu „Už tar­nys­tę Tė­vy­nei“ bei „Už nuo­pel­nus Šau­lių są­jun­gai“. Jis be­veik de­šimt­me­tį or­ga­ni­zuo­ja pa­trio­ti­nį ren­gi­nį „Tra­ki­nių par­ti­za­nai“. Ar vi­si bu­vo­me? Ren­gia kas­me­ti­nes moks­li­nes kon­fe­ren­ci­jas „Tra­ki­nių par­ti­za­nų aka­de­mi­nė die­na“. Be to, mū­sų lau­re­a­tas yra So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ty­ri­mų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, eks­pe­di­ci­jos „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­vis. Jo vi­suo­me­ni­nė veik­la įver­tin­ta Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“. Ne­abe­jo­ja­me, kad N. Čer­niaus­kas pui­kiai at­liks pa­teik­ta­me pro­jek­te nu­ma­ty­tus moks­li­nius ty­ri­mus.

Svei­ki­na­me. Ačiū, kad klau­sė­te. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS). Kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Pranc­kie­tį įteik­ti di­plo­mą ir at­mi­ni­mo do­va­ną 2018 me­tų Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tui, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rui N. Čer­niaus­kui. (Plo­ji­mai)

Žo­dį tars 2018 me­tų Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­tas N. Čer­niaus­kas.

 

Vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­re­a­to Nor­ber­to Čer­niaus­ko kal­ba

 

N. ČERNIAUSKAS. Ger­bia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, ger­bia­mi vals­ty­bės at­kū­rė­jai, ger­bia­mi bran­gūs už­sie­nio sve­čiai!

Ga­na pla­ti „ne­pri­klau­so­my­bės“ są­vo­ka mo­der­nio­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je yra su­sais­ty­ta su aiš­kiais po­li­ti­niais, vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ją nu­sa­kan­čiais sai­tais. Ne­pri­klau­so­my­bės sie­kis, ne­pri­klau­so­my­bės skel­bi­mas, įtvir­ti­ni­mas, jos kū­ri­mas, iš­sau­go­ji­mas ar net pra­ra­di­mas su­da­ro svar­biau­sią mū­sų šimt­me­tį su­jun­gu­sio is­to­ri­nio na­ra­ty­vo ašį. Apie tai kal­ba ir vi­si pa­grin­di­niai XX am­žiaus Lie­tu­vos pa­skelb­ti po­li­ti­niai (ir ne tik) do­ku­men­tai, ku­riuo­se, be vi­sa ko, už­fik­suo­ti ir ki­ti šiuo­lai­kiš­kos vi­suo­me­nės idė­ji­nius pa­grin­dus nu­sa­kan­tys tiks­lai – lais­va vi­suo­me­nė ir de­mo­kra­tinė gy­ve­ni­mo tvar­ka. Tiks­lu­mo dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad vi­si šie es­mi­niai pro­gra­mi­niai punk­tai nie­kad ne­bu­vo tik esa­mą si­tu­a­ci­ją įtvir­ti­nan­tys ir sa­vai­me su­pran­ta­mi pos­tu­latai – jie at­si­ra­do kaip is­to­ri­nius ir ge­o­po­li­ti­nius iš­šū­kius at­spin­din­tys ap­si­spren­di­mai bei sie­ki­niai, juos plė­to­jo ir ga­liau­siai įtvir­ti­no ne­pails­tan­tys, sa­vo gy­ve­na­mą­jį lai­ką ir dar­bą iš­ma­nan­tys vi­zio­nie­riai ir re­for­ma­to­riai.

Lie­tu­vos ir lie­tu­viš­ku­mo kū­ry­ba, at­ei­ties vi­zi­ja ir re­for­mos ta­po Pir­mo­sios Res­pub­li­kos iš­gy­ve­ni­mo for­mu­le, iš da­lies pa­dė­ju­sia iš­spręs­ti to me­to eg­zis­ten­ci­nes dra­mas: kaip iš­lik­ti, kai ne­tu­ri są­jun­gi­nin­kų ir esi vie­nas tarp dvie­jų au­gan­čių to­ta­li­ta­ri­nių re­ži­mų; kaip pa­si­vy­ti Eu­ro­pą, kai 100 me­tų nuo jos bu­vai at­kirs­tas; kaip at­ras­ti sa­ve, su­ku­riant glo­ba­lią mo­der­ny­bę ir lo­ka­lias tra­di­ci­jas jun­gian­čią gy­ven­to­jo ta­pa­ty­bę?

Iš da­lies anuo­me­ti­niai re­cep­tai tin­ka ir XXI am­žiui – tai nuo­la­ti­nė Lie­tu­vos re­flek­si­ja, ku­ri re­mia­si at­ei­ties vi­zi­jo­mis ir re­for­mo­mis. Bū­tent in­ten­sy­viau kur­ti, plės­ti, nuo­la­tos siek­ti šiuo­lai­kiš­kų tiks­lų bei ri­bų – taip mums ne­tie­sio­giai pa­ta­ria dau­gy­bė XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės Lie­tu­vos kū­rė­jų: nuo pir­mo­jo Stei­gia­mo­jo Sei­mo po­sė­džio pir­mi­nin­kės Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės 1920 me­tais iš­sa­ky­tų lū­kes­čių dėl ly­gių tei­sių vi­siems pi­lie­čiams ir aukš­tes­nio kul­tū­ros laips­nio kū­ri­mo sie­kio iki par­ti­za­nų va­do Pre­zi­den­to Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to ir po­grin­džio vals­ty­bės 1949 me­tų pro­gra­mos at­ei­ties Lie­tu­vai; nuo ne­pails­tan­čių ūkio ir vals­ty­bės re­for­ma­to­rių My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus ir Er­nes­to Gal­va­naus­ko iki kon­kre­čių mo­der­ni­za­to­rių – ar­chi­tek­to Vla­do Švi­po ar avia­to­riaus An­ta­no Gus­tai­čio; nuo lie­tu­viš­ką kul­tū­rą iš po­bau­džia­vi­nės pa­sto­gės trau­ku­sių po­eto Juo­zo Tys­lia­vos ir dai­li­nin­ko Vy­tau­to Kai­riūkš­čio iki nau­jas ta­pa­ty­bių erd­ves at­vė­ru­sių me­ni­nin­kių Da­nu­tės Nas­vy­ty­tės ar Ve­ro­ni­kos Šlei­vy­tės; nuo lie­tu­viš­ku­mo kon­teks­tus įver­ti­nu­sio fi­lo­so­fo Le­vo Kar­sa­vi­no iki lit­va­kų at­min­ties puo­se­lė­to­jo Mak­so Vein­rei­cho. Ti­kiuo­si, kad į šias gre­tas jau grei­tai bus ga­li­ma įtrauk­ti ir vi­zio­nie­rius, su­si­ju­sius su lie­tu­viš­kos ge­ro­vės vals­ty­bės pa­ieš­ko­mis.

Mi­nė­da­mi ir švęs­da­mi šimtąsias Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos me­ti­nes bei Ko­vo 11-osios su­kak­tį, ga­li­me api­ben­drin­tai pa­sa­ky­ti, kad es­min­giau­sia po­li­ti­nės ne­pri­klau­so­my­bės są­vo­kos pras­me, ne­pai­sant ga­na tra­pios ge­o­po­li­ti­nės pa­dė­ties, esa­me la­biau­siai ne­pri­klau­so­mi ne­gu bet ka­da. Tu­ri­me tai, apie ką tik sa­vo vi­zi­jo­se ga­lė­jo už­si­brėž­ti mū­sų pirm­ta­kai. Ga­li­me pa­si­gir­ti ben­drais pa­sau­li­niais pro­ce­sais, ku­riuos ne tik ste­bi­me, bet ir pa­tys ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me, tri­spal­ve vė­lia­va, ku­ri plaz­da prie svar­biau­sių eu­ro­pi­nių ir pa­sau­li­nių or­ga­ni­za­ci­jų, są­jun­gi­nin­kų skai­čiu­mi, ak­ty­vė­jan­čiais ir iš­ra­din­gais pi­lie­čiais, im­liu, ver­sliu ir iš­si­la­vi­nu­siu jau­ni­mu. Ir net tuo, kad nu­sto­jo­me nuo­la­tos grę­žio­tis at­gal, be­si­dai­ry­da­mi, ar dar ne­se­ka koks pri­klau­so­my­bės ar nos­tal­gi­jos še­šė­lis.

 To­dėl ir prieš 100 me­tų kel­ti klau­si­mai, kaip iš­lik­ti, kaip pri­si­vy­ti ir kaip bū­ti sa­vi­mi, tu­rė­tų bū­ti kiek ko­re­guo­ja­mi, pa­si­tel­kus nau­jas for­mas. Epo­cha po Ko­vo 11-osios pa­ro­dė, kad Lie­tu­vos tu­ri­me ne tik tiek, kiek bū­ta pa­stan­gų ją at­ku­riant ir ap­gi­nant, bet ir ypač tiek, kiek per ket­vir­tį am­žiaus bū­ta pa­jė­gu­mų ją nuo­la­tos kur­ti ir jai ly­gia­ver­čiai at­sto­vau­ti kin­tan­čia­me pa­sau­ly­je. Lie­tu­vos tu­ri­me ir tiek, kiek su­ge­ba­me kas­kart nau­jai įver­tin­ti, o ne tik at­kar­to­ti sa­vuo­sius sim­bo­lius, tar­pu­sa­vio ry­šius ir ver­ty­bes, ku­rios mus ir jun­gia kaip ben­druo­me­nę ir ku­ria vals­ty­bę.

Ir nors dar mėgs­ta­ma kiek anach­ro­nis­tiš­kai įsi­jaus­ti į ap­gul­tos tvir­to­vės po­zi­ci­jas, sa­vo sa­vi­mo­nę puo­se­lė­ti ne kul­tū­ri­ne bran­da, o in­struk­ci­jo­mis, už­si­im­ti vie­na­die­nė­mis pra­na­šys­tė­mis ar de­kla­ra­ty­vio­mis tik juo­da ar­ba bal­ta tė­vy­nės mei­lės for­mo­mis, ver­ty­biš­kai mo­ty­vuo­tis at­si­rink­tais pa­to­giais is­to­ri­niais, kal­bi­niais ar kul­tū­ri­niais fak­tų tru­pi­niais, – aš be ga­lo džiau­giuo­si, kad bu­vau įver­tin­tas Ne­pri­klau­so­my­bės sti­pen­di­ja tuo lai­ku, ka­da es­mi­nė­mis XXI am­žiaus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės gai­rė­mis tam­pa ne iš­ka­bos, bet ne­nu­trūks­ta­mas kū­ry­bi­nis veiks­mas, idė­ji­nis spon­ta­niš­ku­mas, kul­tū­ri­nis gy­vy­bin­gu­mas, ver­ty­bi­nė sa­vi­ref­lek­si­ja, nuo­la­ti­nės, kri­tiš­ko san­ty­kio su pra­ei­ti­mi pa­ieš­kos ir vaiz­duo­tės ug­dy­mas.

Gra­žios šven­tės vi­siems! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me dak­ta­rui N. Čer­niaus­kui.

Jau ta­po tra­di­ci­ja, kad vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos pa­ger­bia Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sius žmo­nes ir Ko­vo 11-ąją įtei­kia skulp­tū­rė­lę „Ži­nia“.

Šiais me­tais šia skulp­tū­rė­le už nuo­pel­nus Lie­tu­vai ap­do­va­no­ja­mas par­ti­za­nas Bro­nis­lo­vas Juos­pai­tis.

Kvie­čiu Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Sau­lių Pe­če­liū­ną pri­sta­ty­ti lau­re­a­tą ir įteik­ti ap­do­va­no­ji­mą.

S. PEČELIŪNAS. Mie­li su­si­rin­ku­sie­ji! Šią iš­kil­min­gą su­kak­ties die­ną vi­suo­me­nė ir­gi ski­ria sa­vo ap­do­va­no­ji­mą, kaip ir kas­met. Šie­met šis ap­do­va­no­ji­mas yra skir­tas par­ti­za­nui Bro­niui Juos­pai­čiui. Bro­nius Juos­pai­tis – Aukš­tai­ti­jos ūki­nin­ko sū­nus, gi­mė 1925 me­tais Pa­ne­vė­žio ap­skri­ties Ra­my­ga­los vals­čiu­je, Ri­mai­nių kai­me. Re­li­gin­go­je Mo­tie­jaus ir Ag­nie­tės Juos­pai­čių šei­mo­je iš­au­go ke­tu­ri vai­kai: Mar­ce­lė, Jo­nas, Bro­nius ir Pet­ras.

Už­au­gęs Ra­my­galos mies­te­lio apy­lin­kė­se, su pa­čia pir­mą­ja be­si­for­muo­jan­čia re­zis­ten­ci­nio pa­si­prie­ši­ni­mo ban­ga jau 1944 me­tais kaip ir Adol­fas Ra­ma­naus­kas Bro­nius įsi­lie­jo į par­ti­za­nų gre­tas. Par­ti­za­nų ke­lią pa­si­rin­ko įkvėp­tas mo­ti­nos pa­sa­ko­ji­mų apie 1918 me­tų Lie­tu­vos sa­va­no­rius bei kny­gų apie sa­va­no­rių lais­vės ko­vas ir mū­šius, ku­rias skai­ty­da­vo il­gais žie­mos va­ka­rais. Par­ti­za­na­vo iki 1951 me­tų, kai po iš­da­vys­tės mū­šy­je bu­vo nu­kau­tas sep­ty­nio­mis kul­ko­mis ir vė­lų žie­mos va­ka­rą su ki­tais žu­vu­siais „Vėt­ros“ bū­rio vy­rais nu­mes­tas ant grin­di­nio Ra­my­ga­los mies­te­lio aikš­tė­je. Ki­tą die­ną bu­vo pa­ste­bė­ta, kad vie­no iš nu­šau­tų­jų vei­das ne­ap­snig­tas. Tai bu­vo Bro­nius Juos­pai­tis-Di­rek­to­rius. Toks bu­vo sla­py­var­dis.

Po dvie­jų sa­vai­čių Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nė­je at­ga­vęs są­mo­nę, dar šiek tiek ap­gy­dy­tas bu­vo pri­sta­ty­tas į Šiau­lių ka­lė­ji­mą. Po dvie­jų mė­ne­sių tar­dy­mų nu­teis­tas 25 me­tams lais­vės at­ėmi­mo baus­me ir iš­siųs­tas į No­rils­ko la­ge­rius.

Bro­nius Juos­pai­tis yra pa­vyz­dys kiek­vie­nam Lie­tu­vos vy­rui, ka­riui, šau­liui, šiaip Lie­tu­vos pi­lie­čiui. Už nuo­pel­nus Bro­nius Juos­pai­tis ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiaus or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi.

Sim­bo­liš­ka, kad pri­si­kė­lęs, sep­ty­nio­mis kul­ko­mis per­šau­tas, mū­sų did­vy­ris ir da­bar liu­di­ja lie­tu­viams apie mū­sų po­ka­rio lais­vės ko­vą. Sim­bo­liš­ka, kad oku­puo­ta, trem­ta ir nai­kin­ta tau­ta vėl at­kū­rė sa­vo vals­ty­bę. Sim­bo­liš­ka, kad Bro­nius Juos­pai­tis sa­vo nu­gar­kau­ly­je te­be­ne­šio­ja jį su­žei­du­sią kul­ką, kaip ir sim­bo­liš­ka, kad mū­sų Lie­tu­va sun­kiai gy­do­si oku­pa­ci­jos žaiz­das.

Par­ti­za­nai, nar­siau­si Lie­tu­vos sū­nūs, su­dė­jo di­džiau­sią au­ką Lie­tu­vai, ati­da­vė, ką tu­rė­jo bran­giau­sia – gy­vy­bę ir jau­nys­tę. Gal­būt šian­dien tu­ri­me pas­ku­ti­nę ga­li­my­bę įver­tin­ti dar gy­vus esan­čius mū­sų did­vy­rius, tad vie­nam iš jų, kaip ir vi­sam mū­sų par­ti­za­ni­niam ju­dė­ji­mui, šian­dien leis­ki­te įteik­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ap­do­va­no­ji­mą – šią sta­tu­lė­lę lais­vės „Ži­nia“. (Plo­ji­mai)

 

Sta­tu­lė­lės „Ži­nia“ įtei­ki­mo par­ti­za­nui Bro­nis­lo­vui Juos­pai­čiui ce­re­mo­ni­ja

 

PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS). Par­ti­za­no žo­dį no­ri per­skai­ty­ti jo anū­kė, ku­ri yra tri­bū­no­je.

D. URBONAITĖ. La­ba die­na, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Sei­mo na­riai, sve­čiai! Svei­ki­na­me vi­sus su Ko­vo 11-ąja – Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na. Ka­dan­gi ma­no se­ne­lis yra gar­baus am­žiaus, dėl pa­blo­gė­ju­sios svei­ka­tos šian­dien įpa­rei­go­jo ma­ne per­duo­ti jo žo­džius.

„La­bai džiau­giuo­si su­lau­kęs is­to­riš­kai svar­bių mo­men­tų – at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čio, par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go 100-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių. Šian­dien jau­čiuo­si la­bai pa­gerb­tas, šir­din­gai dė­ko­ju už ap­do­va­no­ji­mą, ku­rį, ma­no ma­ny­mu, pa­dė­jo pel­ny­ti vi­si par­ti­za­nai, vi­si ko­vo­to­jai už lais­vę.

Mi­nė­da­mas la­bai bran­gų Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą, me­nu daug da­ly­kų, bet no­riu pa­brėž­ti vie­na – vi­sais lai­kais svar­biems įvy­kiams ar gar­bin­giems as­me­nims įam­žin­ti pa­min­klai bu­vo sta­to­mi gra­žiau­sio­se vie­to­se. Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­jos ir par­ti­za­nų var­du pra­šau Lu­kiš­kių aikš­tė­je pa­sta­ty­ti mū­sų ša­liai svar­bų sim­bo­lį – Vy­tį. (Plo­ji­mai) Jis yra ver­tas iš­skir­ti­nės pa­gar­bos, to­dėl tu­rė­tų sto­vė­ti vie­no­je gra­žiau­sių Lie­tu­vos aikš­čių. O Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­ja par­ti­za­nams pa­min­klą pa­sta­tys Kryž­kal­ny­je.“

Ačiū. (Plo­ji­mai)

 

Cho­ras „Vil­nius“ at­lie­ka Lai­mio Vil­kon­čiaus dai­ną „Dėl tos dai­nos“

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Su nuo­sta­bia šven­te – Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na! Tvir­ty­bės ir jė­gų įgy­ven­di­nant už­si­brėž­tus tiks­lus ir ku­riant at­ei­ties Lie­tu­vą.

Iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nai ir Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go 100-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms, bai­gia­me.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)