LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2022-11-15 Nr. XIVP-2066(3)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projektu siūloma Valstybės tarnybos įstatymą (toliau – ir keičiamas įstatymas) išdėstyti nauja redakcija, pakeičiant daugelį valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo aspektų, be kita ko, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą.
1.1. Dėl konstitucinės valstybės tarnybos sampratos.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose atskleidžiant konstitucinę valstybės tarnybos sampratą yra suformuota plati oficialioji konstitucinė valstybės tarnybos doktrina; vertinant projektu teikiamus siūlymus aktualios šios esminės doktrininės nuostatos:
– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);
– tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);
– valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai);
– valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);
– valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai);
– tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai);
– vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai);
– valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis, be kita ko, hierarchijos ir pavaldumo principais; valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
1.2. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.
Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs:
– valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai);
– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);
– kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);
– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);
– netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis (2013 m. liepos 1 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);
– įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, nesudaryti prielaidų iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą (2016 m. spalio 27 d. nutarimas).
Projektu siūloma keičiamo įstatymo 19 straipsnio „Darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema“ 3 dalyje nustatyti, kad darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokios sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas; darbo apmokėjimo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis; atsižvelgiant į įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento, viršijančio šio įstatymo 1 priede nustatytą minimalų pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijus (profesinio darbo patirtį, veiklos sudėtingumą, atsakomybės lygį, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimą ir pan.), darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio įstatymo 1 priede pateikiami minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai; šiame priede siūloma nustatyti tik minimalius valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus. Šio įstatymo 20 straipsnio „Pareiginė alga“ 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negalėtų viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose.
Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą įstatyme nenustačius valstybės tarnautojų pareigybių konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų, taikytinų apskaičiuojant pagrindinę jų darbo užmokesčio sudedamąją dalį, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis būtų iš esmės įstatyme neapibrėžtas. Bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento dydžio, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo. Nors projekte minimi tam tikri kriterijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui niekaip neapibrėžiama. Kaip minėta, pagal projektu keičiamo įstatymo nuostatas darbo apmokėjimo sistema, apimanti konkrečius valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientus arba galimus jų intervalus, būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba ją nustatytų įstaigos vadovas.
Toks siūlomas teisinis reguliavimas akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu – juo nepaisoma iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, aiškius kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti šio apmokėjimo dydis (darbo užmokestis), ir šių kriterijų įtaką darbo užmokesčiui, kitas esmines valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti ne Seimo priimamais įstatymais, o kitų valstybės institucijų teisės aktais, Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti; tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Pažymėtina ir tai, kad, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikus diskreciją nustatyti valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalus ir iš jų – konkrečius valstybės tarnautojams taikytinus pareiginės algos koeficientus, kurie negalėtų viršyti tik paties įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento, skirtingose institucijose ir įstaigose galėtų susiklostyti labai nevienoda, nenuosekli valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo praktika, kuriai galėtų turėti įtakos ir tų institucijų bei įstaigų finansavimas. Pavyzdžiui, galėtų ženkliai skirtis tai pačiai grupei priskiriamų valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai, nepriklausomai nuo to, kuriai grupei priskiriama tam tikra institucija ar įstaiga (galėtų būti paneigta ir pačių institucijų bei įstaigų skirstymo į grupes prasmė, nes III grupei priskiriamos institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui galėtų būti nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas nei tos pačios pareigybės I ar II grupės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui, ir pan.), arba skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos valstybės tarnautojams galėtų būti nustatytas iš esmės nesiskiriantis darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu nepaisoma valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, juo nebūtų užtikrintas hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti valstybės tarnybos sistemos vientisumą. Kaip minėta, bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negalėtų būti didesnis už maksimalų įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, neatstotų konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo; juo būtų suformuoti pernelyg platūs galimi valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalai ir palikta daug erdvės valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių diferencijavimo, kuris turėtų atitikti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą, iškraipymams.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projekte nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalis ir 1 priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme būtų nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, būtų nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas.
2. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 1 straipsnio nuostatos, kuriomis reglamentuojamas įstatymo taikymas, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir sistemiškumo neturėtų būti išdėstytos atskirame straipsnyje (1 straipsnyje nustatant tik įstatymo paskirtį).
3. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „priėmimą ir atleidimą, karjerą“ įrašytina tikslesnė formuluotė „valstybės tarnautojų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų, valstybės tarnautojų karjerą“. Be to, šioje dalyje, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 36 straipsnio nuostatas, vietoj žodžių ,,formuojančią ir įgyvendinančią“ įrašytini žodžiai ,,formuojančias ir įgyvendinančias“.
4. Įvertinus keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta šio įstatymo paskirtis ir reguliuojami santykiai, nuostatų turinį, taip pat kitas keičiamo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad valstybės tarnybos santykius jame siūloma reguliuoti kaip savarankiškus tarnybos valstybei santykius, kurie nėra grindžiami darbo santykiams taikomais principais (pagal keičiamo įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos). Tai atitinka konstitucinę valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos sistemos, sampratą, pagal kurią šios tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas lemia valstybės tarnautojų teisinio statuso specifiką, jų teisių ir laisvių įgyvendinimo ypatumus, o valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „valstybės tarnautojų darbo santykius“ ir 32 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie valstybės tarnautoją, vartojama formuluotė „negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos“ nedera su konstitucine valstybės tarnybos samprata ir pačiame projekte siūlomu nustatyti valstybės tarnybos teisiniu institutu.
5. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje išvardijamos tam tikros subjektų kategorijos ir nurodomi joms mutatis mutandis taikomi keičiamo įstatymo straipsniai, o paskui skliaustuose nustatoma, kad vienas iš šių straipsnių vis dėlto taikomas tik tam tikrai vienai subjektų kategorijai, suformuluota ydingai. Siūlome, siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 36 straipsnį (turėtų būti nukreipiama ne į 36 straipsnį, o į 37 straipsnį, kuriame reguliuojamas aukštesniųjų vadovų kompetencijų ugdymas) iš šio bendro sąrašo išbraukti ir šios dalies atskiru (priešpaskutiniu) sakiniu nustatyti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams – valstybės pareigūnams taikomas ir šio įstatymo 37 straipsnis.
6. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiant sąvoką „statutinis valstybės tarnautojas“ siūloma nustatyti, kad tai – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas. Pažymėtina, kad teisės akto, kuriuo reguliuojama statutinių valstybės tarnautojų tarnyba, forma (pavadinimas) – „statutas“ – nėra jų teisinį statusą lemiantis veiksnys ir neatskleidžia esminių statutinio valstybės tarnautojo požymių. Statutinių valstybės tarnautojų tarnyba gali būti reguliuojama ir įstatymu. Be to, pavyzdžiui, universitetų steigimas ir veikla taip pat reguliuojama statutais, bet universitetų darbuotojai nėra statutiniai tarnautojai ar darbuotojai. Pažymėtina ir tai, kad diplomatų priskyrimas statutiniams valstybės tarnautojams taip pat yra teisiškai nepagrįstas, nes vienas iš esminių statutinio valstybės tarnautojo teisinio statuso bruožų yra įgaliojimai duoti privalomus nurodymus jam nepavaldiems asmenims, taip pat teisė panaudoti ginklą, specialiąsias priemones, o diplomatai tokių įgaliojimų neturi. Taigi projekte siūloma statutinio valstybės tarnautojo apibrėžtis neatskleidžia esminių tokį tarnautoją identifikuojančių požymių.
7. Pagal teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų 35 punktą, keičiamo įstatymo 2 straipsnio, kuriame nustatytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 11 dalyje pateikiamoje termino „valstybės politikas“ apibrėžtyje neturėtų būti įvedamas trumpinys „meras“; tai turėtų būti padaryta tolesnėse keičiamo įstatymo nuostatose.
8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje formuluotė „valstybės, vietos ar teisminę valdžią“ keistina formuluote „valstybės ar vietos valdžią“, nes teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2015 m. gruodžio 30 d. ir kiti nutarimai).
9. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte vartojamos formuluotės „įstaigos ar institucijos vadovo“ ir „įstaigoje ar institucijoje“ tikslintinos, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 10 dalyse yra apibrėžtos sąvokos „įstaigos vadovas“ ir „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“. Šios sąvokos nuosekliai vartotinos visame projekto tekste.
10. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte po žodžių „labai sunkaus nusikaltimo“ įrašytinas žodis „padarymo“.
11. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio pavadinimas tikslintinas, atsižvelgiant į tai, kad šiame straipsnyje reguliuojama valstybės tarnautojo teisė ne tik dirbti kitą darbą, bet ir eiti daugiau nei vienas valstybės tarnautojo pareigas.
12. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojas turi teisę eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas. Pažymėtina, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip valstybės tarnautojas, eidamas savo pareigas, tuo pat metu galėtų eiti dar ir kitas valstybės tarnautojo pareigas. Vien dėl darbo laiko trukmės sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima tinkamai atlikti valstybės tarnautojo funkcijas keliose pareigose. Jeigu valstybės tarnautojo darbo krūvis būtų toks, kad jis turėtų galimybę tuo pat metu eiti dar vienas pareigas, pirmiausia turbūt turėtų būti peržiūrimas tos įstaigos pareigybių skaičius ir jų aprašymas (tarnautojų funkcijos), optimizuojant institucijos ar įstaigos darbą, žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuria numatoma galimybė eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas, praktinis įgyvendinimas diskutuotinas.
13. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse siūlome išbraukti žodžius „rūšies bei“, nes nėra aišku, į kokias rūšis galėtų būti skirstomos įmonės, įstaigos ar organizacijos.
14. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis tikslintina, nes iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiai pareigybių grupei turėtų būti priskiriama pareigybė, nenurodyta keičiamo įstatymo 1 priede, bet nustatyta pagal kitus įstatymus, ir koks minimalus pareiginės algos koeficientas turėtų būti jai nustatytas.
15. Derinant keičiamo įstatymo terminiją su Mokslo ir studijų įstatymu ir atsižvelgiant į tai, kad asmens išsilavinimas paprastai siejamas su atitinkamų studijų programų tam tikro tipo aukštojoje mokykloje baigimu (o ne su jas baigus savaime įgyjama aukštojo mokslo kvalifikacija), keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas dėstytinas taip: „turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį išsilavinimą arba aukštąjį koleginį išsilavinimą“. Kartu pažymime, kad šio straipsnio 2 dalyje po žodžio „lygiavertę“ įrašytini žodžiai „aukštojo mokslo“.
16. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 straipsnio 7 punkte siūloma nustatyti, kad į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas savivaldybės institucijoje priima savivaldybės meras. Ši nuostata atitinka 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojančiame naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, bet nedera su keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasirinkimu. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 11 straipsnio 1–3 dalių nuostatos derintinos tarpusavyje, atsižvelgiant į 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojančiame Vietos savivaldos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.
17. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali nuspręsti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiam asmeniui taikyti išbandymo laikotarpį; išbandymo laikotarpiui ir rezultatams mutatis mutandis būtų taikomas Darbo kodekso 36 straipsnis. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 20 punkte numatomas atleidimo iš tarnybos pagrindas – pripažinus, kad išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos apie atleidimą raštu įspėjus prieš tris darbo dienas. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 36 straipsnyje reguliuojamas susitarimas dėl išbandymo, pagal šio straipsnio 1 dalį darbo sutarties šalys sudarydamos darbo sutartį gali sulygti dėl išbandymo, o keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisę vienašališkai nuspręsti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiam asmeniui nustatyti išbandymo laikotarpį. Be to, įvertinus keičiamo įstatymo ir Darbo kodekso 36 straipsnio nuostatų turinį ir tarpusavio santykį, neaišku, kaip praktikoje Darbo kodekso 36 straipsnio normas mutatis mutandis reikėtų taikyti, pavyzdžiui, rezultatams. Pabrėžtina, jog konkurso paskirtis ir yra ta, kad įvertinus pretendentų kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti numatytas funkcijas būtų atrinktas toms pareigoms tinkamiausias asmuo. Taigi asmeniui, laimėjusiam konkursą, t. y. įgyvendinusiam privalomą sąlygą pareigoms užimti, nustačius papildomą būtiną sąlygą – išbandymo laikotarpį, būtų paneigta pati konkurso paskirtis ir esmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išbandymo teisinis institutas buvo numatytas Seimui teiktame Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 8, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 27, 29, 30, 47, 49 ir 51 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 151 straipsniu ir 37 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekte Nr. XIVP-1216, tačiau šis teisinis reguliavimas nenustatytas. Jeigu siūlomam teisiniam reguliavimui būtų pritarta, nuostata „išbandymo laikotarpiui ir rezultatams mutatis mutandis taikomas Darbo kodekso 36 straipsnis“ tikslintina kalbos požiūriu, nes teisės norma turėtų būti taikoma ne laikotarpiui ar rezultatams, o valstybės tarnautojui.
18. Manytina, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis yra perteklinė, nes keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad į valstybės tarnautojo pareigas būtų priimti tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys, be išlygų taikytina visiems valstybės tarnautojus į pareigas priimantiems asmenims.
19. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje turėtų būti numatyta išimtis dėl konkurso skelbimo, sąlygota šio straipsnio 5 dalies nuostatų (t. y. turėtų būti nustatyta, kad konkursas neskelbiamas, kai įstaigos vadovas skiriamas antrajai kadencijai be konkurso).
20. Reikėtų aiškiau atskleisti keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatoje iki dvitaškio nurodytą įrašymo į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą sąlygą – „gali būti įrašomi“, nes nėra aišku, ar turima omenyje tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga turėtų prerogatyvą nuspręsti neįrašyti asmens į šį rezervą, nors asmuo atitiktų įstatyme nustatytus kriterijus, ar tai, kad kriterijus atitinkantis asmuo galėtų būti įrašomas į rezervą tik su jo sutikimu. Pastaruoju atveju žodžius „gali būti“, siekiant teisinio aiškumo, siūlytume išbraukti, nes asmens sutikimas kaip būtina sąlyga numatytas šio straipsnio 3 dalyje. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatai.
21. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą gali būti įrašomi konkursuose į įstaigų vadovų pareigas labai gerai pasirodę, tačiau nelaimėję konkursų asmenys. Pažymėtina, kad įstatyme turėtų būti nustatyti aiškūs ir išsamūs įrašymo į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą kriterijai, o ne subjektyvi atskirų asmenų nuomonė apie pretendento „labai gerą pasirodymą“ konkurse.
22. Siekiant teisės akto glaustumo, keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje išbrauktini pertekliniai žodžiai „Vyriausybės tvirtinamuose“, nes Vyriausybė kaip subjektas, įgaliotas tvirtinti šiuos nuostatus, nurodyta keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje.
23. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatos derintinos tarpusavyje, nes 4 dalyje numatoma, kad valstybės tarnautojas jo sutikimu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, o 9 dalyje taip pat reglamentuojamas valstybės tarnautojo perkėlimas, tačiau nustatoma, kad valstybės tarnautojo sutikimo nereikia karo padėties, nepaprastosios padėties, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų atvejais.
24. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 17 dalis tikslintina, nes iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, kokios organizacijos turimos omenyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra apibrėžta sąvoka ,,valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“, todėl būtent ši sąvoka turėtų būti nuosekliai vartojama.
25. Atsižvelgdami į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojams nustatomi minimalūs pareiginių algų koeficientai, siūlytume patikslinti keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punktą, 20 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktus ir vietoj sąvokos ,,mažiausias pareiginės algos koeficientas“ vartoti sąvoką ,,minimalus pareiginės algos koeficientas“.
26. Pagal keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punktą, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus kaip neatitinkančią lūkesčių, jam galėtų būti nustatoma mažesnė pareiginė alga; šiame punkte numatytas vienintelis leidžiamo pareiginės algos sumažinimo masto kriterijus – ji negalėtų būti nustatoma mažesnė, negu taikant tai pareigybei nustatytą mažiausią pareiginės algos koeficientą. Manome, kad tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla būtų įvertinta kaip neatitinkanti lūkesčių, pareiginę algą sumažinti pernelyg dideliu, neadekvačiu mastu, pavyzdžiui, dvigubai ar pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal tos pačios dalies 2 punktą, aiškinamą kartu su keičiamo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 4 punktu (kuriame numatyta, kaip būtų apskaičiuojama į žemesnes pareigas perkeliamam valstybės tarnautojui nustatoma pareiginė alga), karjeros valstybės tarnautoją, kurio tarnybinė veikla būtų įvertinta kaip neatitinkanti lūkesčių, perkeliant į žemesnes pareigas, jo pareiginė alga galėtų būti nustatyta taikant ne daugiau kaip 0,18 mažesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo nustatytas pareiginės algos koeficientas (ir kartu taip pat ne mažesnį, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas). Mūsų nuomone, siekiant apsaugoti valstybės tarnautojų interesus, keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punkte taip pat reikėtų nustatyti atitinkamą valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, galimo pareiginės algos sumažinimo masto apribojimą.
27. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 18 straipsnio 12 dalį reikėtų sujungti su šio straipsnio 11 dalies 4 punktu, t. y. šiame punkte, derinant jį su 11 dalies nuostata iki dvitaškio, iš pradžių reikėtų nustatyti, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu gali būti sudaromas ne trumpesnis negu 2 mėnesių ir ne ilgesnis negu 6 mėnesių jo tarnybinės veiklos gerinimo planas, ir tik po to nurodyti, kad, jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui valstybės tarnautojo tarnybinė veikla neeilinio vertinimo metu (pagal šio straipsnio 13 dalies 4 punktą) vėl įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų.
28. Projekto 19 straipsnio 1 dalyje siūloma, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, atsisakyti galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas – pagal kurį, panaikinus valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pagal šio projekto 2 straipsnio 9 dalį perskaičiavus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, iki keičiamo įstatymo įsigaliojimo valstybės tarnautojui nustatyta pareiginė alga, perskaičiuota įskaitant minėtą priedą, negalėtų būti sumažinta, kol jis eitų tas pačias pareigas (projekto 2 straipsnio 9 dalis) arba jį perkėlus į lygiavertes ar aukštesnes pareigas (keičiamo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis), – nemotyvuotų valstybės tarnautojų, turinčių nemažą tarnybos Lietuvos valstybei stažą, dalyvauti konkursuose į aukštesnes pareigas, nes priimant į pareigas konkurso būdu jiems galėtų būti nustatytas ženkliai mažesnis pareiginės algos koeficientas. Svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu derėtų su konstituciniu reikalavimu įstatymais nustatyti tokį valstybės tarnautojų teisinį statusą, kuris suponuotų valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kuriuose kartu su šiuo projektu teikiamuose įstatymų projektuose (Diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 5, 7, 10, 43, 69, 71, 72 ir 79 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-2086(3), Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 20, 24, 25, 27, 40, 49 ir 60 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-2081(3) ir kt.) nesiūloma atsisakyti galiojančio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojams ar pareigūnams yra mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į valstybės tarnybos sistemos vientisumą (Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinamą kaip vieną iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius), valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos pertvarka turėtų būti atliekama sistemiškai, neišskiriant tam tikrų valstybės institucijų ar valstybės tarnautojų grupių. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, diferencijuotas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas iš principo nėra negalimas, tačiau būtina paisyti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų (2007 m. kovo 20 d. nutarimas); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
29. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi „mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą tvarka ir dydžiai“, santykis su šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka, – atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekse yra nustatytos imperatyvios mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą taisyklės, neaišku, kas turėtų būti nustatoma darbo apmokėjimo sistemoje. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 144 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų darbo poilsio dieną, švenčių dieną, darbo naktį ir viršvalandinio darbo apskaita yra tvarkoma ir už jį mokama kaip už darbą įprastiniu darbo laiko režimu, nebent šalys darbo sutartyje susitaria kitaip. Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nėra sudaromos, taigi vadovaujančias pareigas einantys valstybės tarnautojai neturėtų galimybės susitarti ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą naktį, poilsio, švenčių dienomis ar viršvalandinį darbą. Atsižvelgdami į tai, kad Darbo kodekso 144 straipsnio 6 dalies nuostata dėl susitarimo darbo sutartyje valstybės tarnautojams negali būti taikoma, siūlytume keičiamo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyti, kad valstybės tarnautojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso 144 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka (t. y. palikti šiuo metu galiojančią Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą).
30. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies formuluotės „įstaigos valstybės tarnautojams“, „įstaigos pareigybių sąraše“, taip pat 4 dalies formuluotės „įstaigos įgyvendinamuose projektuose“, „įstaigos sudarytas bendradarbiavimo sutartis“, „įstaigos misija“ tikslintinos, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra apibrėžta sąvoka ,,valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“.
31. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje vietoj žodžio „koeficiento“ ir šios dalies antrajame sakinyje prieš žodį „intervalas“ įrašytinas žodis „koeficientų“.
32. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, 20 straipsnio 4 dalies 8 punkte vietoj žodžių „nustatomas ne mažesnis, negu jam iki perkėlimo nustatytas pareiginės algos koeficientas“ įrašytini žodžiai „nustatoma ne mažesnė negu jam iki perkėlimo nustatyta pareiginė alga“ (plg. su šios dalies 6, 7 punktais).
33. Siūlytume patikslinti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami „suteikiant iki 5 mokamų poilsio dienų (tačiau ne daugiau kaip 10 darbo dienų per metus) arba atitinkamai sutrumpinant darbo laiką“, nes neaišku, koks yra formuluotės „iki 5 mokamų poilsio dienų“ santykis su skliaustuose dėstoma tikslinančia formuluote „ne daugiau kaip 10 darbo dienų per metus“.
34. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje siūlytume aiškiai nustatyti, kad valstybės tarnautojai, turintys galiojančią tarnybinę nuobaudą, neskatinami, išskyrus atvejį, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip viršijanti lūkesčius.
35. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant, be kita ko, į „tarnybinį nusižengimą lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes“, derintina su keičiamo įstatymo 26 straipsnyje vartojama formuluote „tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės“.
36. Pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktą, šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu būtų laikomos „korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžtos Korupcijos prevencijos įstatyme, susijusios su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“. Ši nuostata turėtų būti patikslinta, nes situacija, kai asmuo už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, yra neįmanoma. Administracinės atsakomybės pagrindas yra administracinio nusižengimo, o ne nusikalstamos veikos padarymas.
Svarstytina ir tai, ar pagrįstai šiame punkte korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos išskiriamos kaip viena iš šiurkščių tarnybinių nusižengimų rūšių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, kuriam paskirta bausmė už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, turėtų būti atleidžiamas iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 17 punktą, todėl neaišku, ar yra kokia nors prasmė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką dar papildomai įvardyti kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Kartu pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymas nebūtinai turėtų lemti valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, tad šiuo atžvilgiu projektu siūlomas dviprasmiškas reguliavimas: viena vertus, asmens pripažinimas kaltu padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką suteiktų pagrindą šį asmenį atleisti iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 17 punktą, kita vertus, pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį būtų leidžiama korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui neskirti griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų.
Be to, keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktas nekoreliuoja ir su keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalimi, kurioje apskritai nenumatoma, kad nusikalstamos veikos padarymo atveju sustabdytas tarnybinio nusižengimo tyrimas dar galėtų būti tęsiamas po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (t. y. pasibaigus baudžiamajam procesui dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos net teoriškai nebūtų galimybės užbaigti pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir padarytą veiką kvalifikuoti kaip tarnybinį nusižengimą). Jeigu keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktas skirtas tik toms situacijoms, kai kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas kvalifikuojamos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, už kurias asmuo „nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“, tokiu atveju pabrėžtina, kad net jeigu asmuo už korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką „nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“, jis būtų laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, nes vertinamo punkto formuluotė „nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“ reiškia, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padaręs asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą laikomi nesančiais nepriekaištingos reputacijos, t. y. tokie asmenys vis tiek turėtų būti atleisti iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punktą.
37. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies formuluotė „iškėlus baudžiamąją bylą“ išbrauktina (nes BPK nėra numatyta tokio procesinio veiksmo kaip „baudžiamosios bylos iškėlimas“; šis procesinis veiksmas buvo atliekamas pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusį BPK) ir vietoj jos įrašytina formuluotė „vykstant baudžiamajam procesui“, apimanti tiek ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimo teisme stadiją (kartu šioje dalyje reikėtų išbraukti perteklinius žodžius „ikiteisminį tyrimą“).
38. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją)“ tikslintina, atsižvelgiant į Finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą sąvoką ,,inventorizacija“.
39. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą ar administracinio nusižengimo teiseną arba asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais.“ Pacituotas teisinis reguliavimas tobulintinas.
Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalis nesudaro prielaidų tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo ir paskirti tarnybinės nuobaudos, jeigu baudžiamasis procesas baigiasi kitais pagrindais, pvz., jeigu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas arba priimamas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad padaryta veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 212 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Mūsų nuomone, tai yra akivaizdi spraga, nes baudžiamojo proceso užbaigimas nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nereiškia, kad nėra kitos rūšies teisės pažeidimo, įskaitant tarnybinio nusižengimo, požymių. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai asmens veika atitinka piktnaudžiavimo kaip tarnybinio nusižengimo požymius, tačiau ikiteisminis tyrimas nutraukiamas arba asmuo išteisinamas, nenustačius BK 228 straipsnyje numatyto būtinojo nusikalstamo piktnaudžiavimo elemento – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagrindinis kriterijus, pagal kurį piktnaudžiavimas, kaip nusikalstama veika, atribojamas nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis; žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-495/2020).
40. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė ,,atlikdamas viešojo administravimo veiklą ir (arba) padėdamas valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas“ yra nesuderinta su šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta valstybės tarnautojo sąvoka. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojo sąvoka apima visą jo atliekamą veiklą (funkcijas), vietoj pacituotos 27 straipsnio 2 dalies formuluotės galėtų būti įrašyti žodžiai „atlikdamas savo funkcijas“.
41. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį reikėtų patikslinti tuo atžvilgiu, kad nėra aišku, ar jame minimi „kiti atvejai“ reiškia atvejus, kai žala padaryta tyčia, ar kažkokius kitus atvejus.
42. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 27 straipsnio 4 ir 6 dalyse vietoj žodžių „Seimo valdybos“ įrašytini žodžiai „Seimo Pirmininko“.
43. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, išskyrus Darbo kodekse nustatytus atvejus. Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalyje numatytas vienintelis atvejis, kai nuo darbo nušalintam darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis – kai darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, nušalina darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų. Pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 1 punktą valstybės tarnautojas, įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, galėtų būti nušalintas nuo pareigų iki 3 mėnesių laikotarpiui, prireikus šios priemonės taikymas galėtų būti pratęstas 1 mėnesiui, o pratesimų skaičius būtų neribojamas ir nušalinimas galėtų trukti iki baudžiamojo proceso pabaigos. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostata, iš esmės analogiška tai, kurią siūloma nustatyti keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, be kita ko, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas išlaiko valstybės tarnautojo statusą, taigi negali pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju, ir pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstitucinius teisingumo, proporcingumo principus, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip neužtikrinant jam net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių patenkinimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą reikėtų pakoreguoti, užtikrinant reikiamą ilgam laikui nuo pareigų nušalinto valstybės tarnautojo interesų apsaugą, t. y. bent tam tikros atlyginimo dalies mokėjimą praėjus tam tikram laikui.
44. Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojams suteikiamos Darbo kodekse numatytos atostogos. Pažymėtina, kad pagal keičiamą įstatymą valstybės tarnautojams keliami ypatingi bendrieji ir specialieji reikalavimai, jiems taip pat taikomi tokie įpareigojimai, kurie netaikomi arba tik iš dalies taikomi darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Valstybės tarnautojams, be kita ko, keliami lojalumo valstybei, nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, jie įpareigoti vengti interesų konfliktų, deklaruoti turtą ir pajamas, ir kt. Didesnių, palyginti su reikalavimais darbuotojams, reikalavimų taikymas, mūsų nuomone, implikuoja ir tam tikrų papildomų garantijų taikymą valstybės tarnautojams. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų; valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams; valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, jie nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (2004 m. gruodžio 13 d. ir kiti nutarimai). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar valstybės tarnautojų atostogų reguliavimas Darbo kodeksu, valstybės tarnautojams taikant ypatingus reikalavimus ir įpareigojimus, atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą ir būtų konstituciškai pagrįstas.
45. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „Atsistatydinusiam“ įrašytini žodžiai „Valstybės tarnautojui, atsistatydinusiam“.
46. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalis tikslintina kalbos požiūriu, suderinant linksnius – išmokamos pinigų sumos ir ,,išmokos“, o ne ,,išmoką“.
47. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, kuriuose vartojama formuluotė „nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais“, tikslintini, nes keičiamo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo veikla vertinama atsižvelgiant ne į veiklos rezultatus, o į tai, ar veikla atitinka lūkesčius.
48. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje siūlytume vietoj nuorodos į šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis, siekiant teisės akto glaustumo, pateikti nuorodą į visą šį straipsnį, nes jame nėra daugiau dalių.
49. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią valstybės tarnautojas, žuvęs atlikdamas tarnybines pareigas arba miręs dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, nebūtų laidojamas valstybės lėšomis, jeigu jis žūtų arba mirtų darydamas tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstumas svarstytinas. Pažymėtina, kad pagal šią dalį valstybės tarnautojas, žuvęs arba miręs darydamas neatsargią nusikalstamą veiką, būtų laidojamas valstybės lėšomis. Nors neatsargios nusikalstamos veikos vertinamos kaip santykinai mažiau pavojingos nei tyčinės nusikalstamos veikos dėl skirtingo nusikalstamą veiką padariusio asmens psichinio santykio su padaryta veika ir tos veikos padariniais (neatsargią nusikalstamą veiką darančio asmens valia nėra nukreipta į nusikalstamų padarinių atsiradimą), pažymėtina, kad ir neatsargi nusikalstama veika yra pavojinga bei priešinga teisei. BK 11 ir 12 straipsniuose aiškiai reglamentuota, kad visoms, taigi ir neatsargioms, nusikalstamoms veikoms būdingi du kriterijai – veikos pavojingumas (materialusis kriterijus) ir priešingumas teisei (formalusis kriterijus). Taigi pagal projektu teikiamą siūlymą būtų įtvirtinta nuostata, kuria būtų leidžiama valstybės lėšomis laidoti valstybės tarnautoją, padariusį pavojingus ir neteisėtus veiksmus. Toks teisinis reguliavimas kelia abejonių dėl jo atitikties bendrajam teisės principui ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda). Pažymėtina ir tai, kad pagal keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalį būtų draudžiama valstybės lėšomis laidoti valstybės tarnautojus, jeigu jie žūtų arba mirtų darydami „kitą teisės pažeidimą“. Ši sąvoka apima tiek tyčinius, tiek neatsargius teisės pažeidimus. Būtų neteisinga ir nepagrįsta, jeigu neatsargų „kitą teisės pažeidimą“ (pvz., neatsargų administracinį nusižengimą) padaręs valstybės tarnautojas nebūtų laidojamas valstybės lėšomis, o neatsargią nusikalstamą veiką, t. y. gerokai pavojingesnį teisės pažeidimą, padaręs valstybės tarnautojas – būtų.
50. Atsižvelgdami į tai, kad keičiamo įstatymo 18 straipsnyje 6 dalyje nustatomi nauji tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai (viršija lūkesčius, atitinka lūkesčius, iš dalies atitinka lūkesčius, neatitinka lūkesčių), siūlytume šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatą ,,valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai ir (ar) labai gerai (atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius)“ patikslinti, pirmiau nurodant keičiamame įstatyme nustatomus kriterijus, o tik po to skliaustuose paminint atitinkamus iki jo įsigaliojimo taikytus kriterijus: „<...> vertinta tik kaip atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius (iki šio įstatymo įsigaliojimo – gerai ir (ar) labai gerai)“.
51. Keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad šis įstatymas nustato socialines ir kitas garantijas, susijusias su tarnybos ypatumais, tačiau šio įstatymo 34 straipsnyje siūloma panaikinti su tarnybos ypatumais susijusias garantijas, nustatytas galiojančio Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse. Darbo kodekse tokios garantijos nenustatytos arba nustatytos ne visa apimtimi, taigi valstybės tarnautojų sąlygos būtų pablogintos. Atsižvelgdami į tai, siūlytume išlaikyti garantijų valstybės tarnautojams tęstinumą ir šių garantijų nenaikinti.
52. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostata, kad Darbo kodeksas ir kiti įstatymai gali nustatyti ir kitų garantijų, yra teisiškai netiksli ir neaiški, gali kilti jos taikymo problemų, nes keičiamame įstatyme ir Darbo kodekse bei kituose įstatymuose gali būti nustatytos iš esmės analogiškos, bet nevisiškai tapačios garantijos.
53. Nėra visiškai aišku, kokią teisinę reikšmę turi keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatoje, pagal kurią valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „paaiškėja, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“, įrašyta sąlyga „ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“. Atsižvelgiant į imperatyvią šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos“, manytina, jog nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojas visais atvejais turėtų būti atleidžiamas iš pareigų be jokių papildomų sąlygų, todėl siūlytume formuluotę „ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“ išbraukti kaip perteklinę ir klaidinančią. Atitinkamai taisytina projekto 2 straipsnio 5 dalyje išdėstyta 2025 m. sausio 1 d. įsigaliosianti Valstybės tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto redakcija.
54. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad atleidimo iš pareigų apribojimams mutatis mutandis taikomas Darbo kodekso 61 straipsnis. Pažymėtina, kad keičiamame įstatyme nustatomi atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindai ir atleidimo tvarka nėra tapatūs nustatytiesiems Darbo kodekse, todėl galėtų kilti teisės taikymo neaiškumų (pavyzdžiui, neaišku, kaip Darbo kodekso 61 straipsnio normos turėtų būti taikomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams). Neaišku, kodėl keičiamame įstatyme siūloma atsisakyti galiojančių šiuos santykius reguliuojančių normų ir taikyti Darbo kodekso normas. Siūlomas teisinis reguliavimas yra nenuoseklus, keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalį reikėtų derinti su šio straipsnio 5 dalies nuostata, kuria taip pat ribojamas atleidimas iš pareigų (numatoma, kad valstybės tarnautojas negali būti atleistas iš pareigų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16, 18, 19 ir 20 punktuose nurodytus atvejus). Šiame kontekste primintina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).
55. Keičiamo įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad įvadinis mokymas vykdomas pirmą kartą į pareigas paskirtiems aukštesniesiems vadovams siekiant juos supažindinti su darbo valstybės tarnyboje ypatumais ir vadovavimo įgūdžiams formuoti. Atsižvelgiant į aukštesniųjų vadovų grupei priskiriamas pareigybes, į tai, kokie asmenys pagal keičiamo įstatymo 13 straipsnį galėtų būti įrašomi į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą, ir į reikalavimus vadovų pareigoms užimti, nurodytas įvadinio mokymo tikslas diskutuotinas.
56. Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos iki dvitaškio formuluotė tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnautojų registro, kuris jau veikia, steigimas yra vienkartinis jau įvykęs juridinis faktas.
57. Jeigu nebūtų atsižvelgta į šioje išvadoje pateiktą pastabą dėl valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos (be kita ko, maksimalių pareiginės algos koeficientų) nustatymo įstatymu, siūlytume keičiamo įstatymo 1 priedo pavadinime prieš žodžius „pareiginių algų koeficientai“ siekiant teisinio aiškumo įrašyti žodį „minimalūs“, o šio priedo pastaboje prieš žodžius „pareiginės algos koeficientas“ – žodį „minimalus“ (plg. su keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 3 dalimi).
58. Projekto 2 straipsnio 8 dalyje tikslintinas įstatymo, į kurį daroma nuoroda, pavadinimas, įrašant praleistą numerį, – nuoroda turėtų būti į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. XIII-1234 pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2987.
59. Projekto 2 straipsnio 9 dalies pirmajame sakinyje po žodžio „padalinus“ įrašytinas žodis „iš“, o po žodžių „įstatyme einamiesiems metams“ vietoj žodžio „taikomo“ reikėtų įrašyti žodį „nustatyto“.
60. Projekto 2 straipsnio 9 dalies nuostatoje „valstybės tarnautojams iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta pareiginė alga, įskaitant gautą priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, negali būti sumažinama“ prieš žodį „įskaitant“ įrašytinas žodis „perskaičiuota“, atsižvelgiant į tai, kad pagal dabar galiojantį reguliavimą pareiginė alga neapima priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, ir negalėtų būti sumažinama būtent perskaičiuota pareiginė alga.
61. Projekto 2 straipsnio 22 dalyje vietoj žodžių „priimtiems valstybės tarnautojams“ įrašytina „priimti valstybės tarnautojai“.
Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,
laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]