LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

 

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ALKOHOLIO KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-857 12, 16, 24 IR 34 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

 

2023-03-30 Nr. XIVP-997(2)

Vilnius

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1.             Teikiamo projekto 1 ir 2 straipsniais siūloma keičiamame Alkoholio kontrolės įstatyme (toliau – keičiamas įstatymas) pakeisti alkoholio produktų gamybos, vertimosi didmenine prekyba alkoholio produktais bei vertimosi mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais licencijų galiojimo tvarką, nustatant kasmetinį šių licencijų perregistravimą ir kartu nustatant, kad neperregistruotos licencijos negalioja. Pasiūlymų turinys diskutuotinas šiais aspektais.

Pirma, Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Licencija išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos.“ Tokia Civilinio kodekso norma Civilinio kodekso komentare aiškinama taip: „Licencijos išdavimas neterminuotam laikui reiškia, kad įstatymas ar licencijavimo taisyklės negali nustatyti jokio licencijos galiojimo termino, taip pat jo perregistravimo ar reikalauti atlikti panašių veiksmų, sukeliančių tokius pačius padarinius kaip ir licencijos laikinumas.[1]“ Taigi, vertinant Civilinio kodekso nuostatų turinį ir esmę, pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas prieštarauja imperatyviai Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta: „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.“ Atsižvelgiant į tai, kad Civilinis kodeksas nesuteikia pirmenybės teisinius santykius, susijusius su licencijų neterminuotu galiojimu, kituose įstatymuose reguliuoti kitaip, nei tai reguliuojama Civiliniame kodekse, teigtina, kad siūlomas įstatymo pakeitimas, kaip prieštaraujantis Civiliniam kodeksui, negalėtų būti taikomas.

Antra, keičiamo įstatymo III skyriaus trečiasis skirsnis reguliuoja tik licencijos išdavimo procesą, tačiau šiame skirsnyje nenustatomas joks reguliavimas, susijęs su licencijų „perregistravimo“ procesu. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, jog pagal Konstitucinio Teismo oficialiąją doktriną, su asmenų teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Be to, atkreipiame dėmesį, kad licencijos neperregistravimas laikytinas esmine ūkinės veiklos sąlyga, kadangi licencijos neperregistravimas, naikintų licencijos galiojimą. Šiame kontekste pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 15 d. nutarime nurodė: „<...> nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu <...>“. Todėl manome, kad įstatyme neįtvirtinus visų licencijos „perregistravimo sąlygų“ ir kriterijų, turėtų būti svarstoma tokio reguliavimo atitiktis Konstitucinio Teismo oficialiajai doktrinai.

2.             Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „ir licencijos perregistravimo“, nes licencijavimo taisyklės savo turiniu turėtų apimti visus su ūkio subjektų licencijavimu susijusius teisinius santykius. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 7 daliai.

3.             Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencija“ derintina su keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“. Be to, šioje dalyje vartojama sąvoka „psichoaktyviųjų medžiagų“ turi būti arba apibrėžta keičiamame įstatyme, arba pateikta nuoroda į kitą įstatymą, kuriame ši sąvoka yra apibrėžta.

4.             Pažymėtina, kad projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad rinkliavos už mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijų išdavimą ir perregistravimą gali būti naudojamos psichoaktyviųjų medžiagų paklausos mažinimo priemonių įgyvendinimui savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, yra deklaratyvi, jokio reguliacinio turinio neturinti norma, nesukurianti jokių konkrečių pareigų ją taikančiam subjektui. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio turinio nuostatos (ne įpareigojančios ar draudžiančios, o numatančios ir išskiriančios tik vieną iš daugelio viešojo administravimo subjekto veikos galimybių) nebūdingos viešojoje teisėje. Be to, pažymėtina, kad formuluotė „rinkliavos gali būti naudojamos“ nėra tiksli, nes naudojamos ne pačios rinkliavos, o lėšos už rinkliavas.

5.             Atsižvelgiant į tai, kad pagal projektu siūlomą reguliavimą, licencijas gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais perregistruotų ne pačios jas turinčios įmonės, o atitinkami viešojo administravimo subjektai, projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 34 straipsnio 19 dalies 10 punktas turėtų būti dėstomas taip: „įmonės, Europos juridinio asmens ar jo filialo turima neterminuota licencija neperregistruojama“.

6.             Projekto 4 straipsniu, atsižvelgiant į jo turinį, turėtų būti ne keičiama ir dėstoma nauja redakcija visa 34 straipsnio 19 dalis, o ši dalis pildoma tik vienu punktu. Atsižvelgiant į tai, šio projekto straipsnio pakeitimų esmė dėstytina taip: „Papildyti 34 straipsnio 19 dalį 10 punktu:“. Atitinkamai dėstomoje dalyje turėtų būti dėstomas tik 10 punktas.

7.             Projekto 5 straipsnio 1 dalyje turėtų būti išbraukta išlyga dėl šio straipsnio 2 dalies ankstesnio įsigaliojimo, t.y. įstatymo taikymo nuostata turėtų įsigalioti kartu su įstatymu.

8.             Įvertinus projekte siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo visumą, projekto 5 straipsnio 3 dalies nuostatoje „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija 2024 m. gegužės 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus” suformuluotas pavedimas, pagal kurį ir Vyriausybės „įgaliota institucija” galėtų priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, stokoja teisinio pagrįstumo. Atkreipiame dėmesį, kad pagal keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį ir 16 straipsnio 7 dalį būtent Vyriausybė, remdamasi šiuo Įstatymu, Civiliniu kodeksu ir Europos Sąjungos teisės reikalavimais, turi įgaliojimus nustatyti alkoholio produktų gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles.

9.        Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 30 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybės alkoholio kontrolės politiką pagal kompetenciją formuoja ir koordinuoja Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nacionalinė sveikatos taryba, savivaldybių tarybos, kitos įstatymų nustatytos institucijos, manytina, kad dėl projekto turi būti gauta Vyriausybės išvada.

 

 

 

Departamento direktorius                                                                                       Dainius Zebleckis

 

 

 

 

E. Drėgvaitė, tel. (8 5) 239 6891, el. p. egle.dregvaite@lrs.lt

E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. edvinas.musinskis@lrs.lt

 



[1] Žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius. Justitia. 2002, psl.176.